Page 1


Paulo Coelho

Alefas Iš portugalų kalbos vertė Laura Tupe

vilnius, 2011


UDK 821.134.3(81)-31 Co-38

Paulo Coelho O Aleph This edition was published by arrangements with Sant Jordi Asociados Agencia Literaria S.L.U., Barcelona, Spain All Rights Reserved www.paulocoelho

ISBN 978-5-415-02209-0

© Paulo Coelho, 2010 © Vertimas į lietuvių kalbą, Laura Tupe, 2011 © Viršelio nuotrauka iš Image Source/ Getty images/Flash Press Media © Leidykla VAGA, 2001


O Marija, be gimtosios nuodėmės pradėtoji, melskis už mus, kurie šaukiamės Tavo pagalbos!

Vienas didžiūnas iškeliavo į tolimą šalį gauti karaliaus sosto, o vėliau turėjo sugrįžti atgal. l u k a s , 19:12


Skiriu J., kurio dėka nesiliauju keliavęs, S. J., kuris vis dar mane saugo, Hilalei, už Novosibirsko cerkvėje suteiktą atleidimą.


Alefo diametras siekė du ar tris centimetrus, bet ten glūdėjo visa kosminė erdvė, nė kiek nesumažinta. Kiekvienas objektas buvo begalė kitų objektų, nes aš jį aiškiai mačiau iš visų pasaulio kampų*. jorg e l u i s a s b org e s a s ,

alefas

Aš negaliu regėti, o tau nežinomų dalykų nėra. Vis dėlto mano gyvenimas nepraeis veltui, nes žinau, kad vėlei susitiksime kokioje nors dieviškoje amžinybėje. o s k a r a s w i l de‘a s

* Jorge Luisas Borgesas. Smėlio knyga. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006 (čia ir toliau – vert. past.)


mano k ar alystės k ar alius

ne! Ir vėl ritualas? Nejaugi vėl teks kreiptis į nematomas jėgas ir maldauti jas pasireikšti regimame pasaulyje? Ką tai turi bendra su pasauliu, kuriame gyvename šiandieną? Jauni žmonės baigia universitetus ir neranda darbo. Pagyvenę išeina į pensiją neturėdami jokių santaupų. Suaugusieji neturi laiko svajoti – norėdami išlaikyti šeimą, apmokėti už vaikų mokslą, nugalėti tai, ką mes visi supaprastintai vadiname „žiauria realybe“, jie kovoja nuo 8 ryto iki 5 valandų vakaro. Pasaulis niekuomet nebuvo toks išdarkytas kaip dabar: religiniai karai, genocidai, pagarbos stoka visoje žemėje, ekonominės krizės, depresija, skurdas. Visi trokšta kuo skubiau išspręsti mažų mažiausiai kelias pasaulinio arba asmeninio pobūdžio problemas. Tačiau kuo toliau žengiame į ateitį, tuo viskas tampa daug sudėtingiau. Nepaisant visko, esu čia ir vis dar nežadu atsisakyti užsiiminėti spiritizmu, kurio šaknys glūdi tolimoje praeityje, toli nuo visų dabarties iššūkių.

«««

Drauge su J., kurį aš vadinu savo mokytoju, nors pats pradėjau abejoti, ar tai tiesa, artinuosi prie šventojo ąžuolo, kuris jau 500 metų abejin11


paulo coelho

gai stebi žmonių agoniją – jam terūpi numesti lapus atėjus žiemai ir vėl jais pasipuošti pavasarį. Nebeturiu kantrybės rašyti apie savo ryšius su J., – mano dvasiniu vadovu spiritizmo Tradicijoje. Saugau dešimtis dienoraščių, kuriuose apstu pastabų apie mūsų pokalbius, nors niekada jų neskaitau. Nuo tada, kai su juo susipažinau Amsterdame 1982 metais, šimtus sykių išmokau gyventi ir šimtus sykių pamiršau, kaip tai daroma. Kai J. mane išmoko kažko nauja, viliuosi, kad galbūt tai ir yra kaip tik tas žingsnis, kurį man liko žengti, kad pasiekčiau kalno viršūnę, kad tai yra toji visą simfoniją pateisinanti nata, visą knygą reziumuojanti raidė. Ir tada mane užvaldo palengva praeinantis euforijos laikotarpis. Kai kas išlieka visam laikui, tačiau dauguma pratimų, praktikos, pamokymų galiausiai dingsta juodojoje skylėje. Bent jau toks įspūdis susidaro.

«««

Žemė po kojomis šlapia, ir aš galiu įsivaizduoti, kaip, nepriklausomai nuo įdėtų pastangų, mano taip rūpestingai prieš porą dienų išvalyti sportbačiai vėl susipurvins, vos tik žengsiu dar kelis žingsnius. Išminties, dvasios ramybės, regimos ir neregimos tikrovės suvokimo ieškojimas jau virto rutina ir nebepasiteisina. Magijos ėmiau mokytis būdamas dvidešimt dvejų. Ėjau skirtingais keliais, ilgus metus vaikščiojau prie bedugnės krašto, slydau ir griuvau, visko atsižadėjau ir vėl grįžau prie ankstesnio gyvenimo. Įsivaizdavau, kad, sukakus penkiasdešimt devyneriems, būsiu atsidūręs netoli rojaus ir beveik pasiekęs tokią absoliučią ramybę, kokią, regis, įžvelgiu budistų vienuolių šypsenoje. 12


alefas

Deja! Man atrodo, kad esu kaip niekada toli. Nesidžiaugiu ramybe. Kartais konfliktuoju pats su savimi, ir tai gali tęstis mėnesių mėnesius. O akimirkos, kai būnu pasinėręs į magiškos tikrovės suvokimą, tetrunka kelias sekundes. Lygiai tiek, kad suspėčiau įsitikinti, jog šis kitas pasaulis egzistuoja, tiek, kad negebėjimas viską asimiliuoti ir išmokti suspėtų manyje sukelti nusivylimą. Prieiname. Žadu rimtai pasikalbėti su J. pasibaigus ritualui. Abu rankomis paliečiame šventąjį ąžuolą.

«««

J. užmezga ryšį su Dievu tardamas sufi maldos žodžius: O, Dieve, kai įsiklausau į gyvūnų garsus, medžių lapų šiurenimą, vandens ošimą, paukščių giedojimą, vėjo ūžesį arba perkūno griausmą, juose regiu Tavo vienatinumo liudijimą; jaučiu, kad esi aukščiausioji valdžia, visko žinojimas, aukščiausioji išmintis, aukščiausiasis teisingumas. Viešpatie, aš tave atpažįstu išbandymuose, kuriuos man tenka išlaikyti. Leisk, o Viešpatie, kad Tavo pasitenkinimas taptų mano pasitenkinimu. Kad aš būčiau Tavo džiaugsmas, džiaugsmas, kurį Tėvui suteikia vaikas, ir kad galvočiau apie Tave ramiai ir neabejodamas, netgi tada, kai nelengva prisipažinti, kad Tave myliu.

Paprastai tokiomis akimirkomis jausdavau to Vienintelio, kurio dėka Saulė ir Žemė juda, o žvaigždės stovi vietoje, Buvimą, – tai trukdavo tik akimirką, bet to pakakdavo. Tačiau šiandieną man nesinori kalbėtis su Visata; tenoriu, kad šalia manęs esantis žmogus atsakytų į man rūpimus klausimus. 13


paulo coelho

«««

J. atitraukia rankas nuo ąžuolo kamieno, ir aš darau tą patį. Jis man nusišypso, aš jam irgi atsakau šypsena. Tylėdami ir neskubėdami nueiname mano namų link. Prisėdę verandoje, vis dar tylėdami gurkšnojame kavą. Stebiu sodo viduryje augantį milžinišką medį, kurio kamieną puošia juostelė, užrišta po vieno mano matyto sapno. Esame Sen Marteno gyvenvietėje – Prancūzijos Pirėnų kalnuose – esančiame name, kurį jau gailiuosi įsigijęs; namas pavertė mane savo vergu, jis nuolat reikalauja mano buvimo – jo gyvoji energija nebus išsaugota, jei niekas jo neprižiūrės. – Nebegaliu tobulėti, – prabylu aš pirmas, kaip visada neįstengdamas ilgiau pakęsti užsitęsusios tylos. – Manau, kad priėjau savo ribą. – Įdomu. Aš visada bandžiau rasti savąją ribą, tačiau iki šiol nepavyko. Bet mano pasaulis nelabai su manim bendradarbiauja, jis ir toliau nesiliauja evoliucionavęs ir neleidžia man jį visą pažinti, – provokuojamai taria J. Pastebiu jo ironiją, bet pokalbio nenutraukiu. – Ko tu šiandieną atėjai? Nori bandyti mane įtikinti, kad aš, kaip visada, klystu? Gali pasakyti bet ką, bet žinok, kad tavo žodžiai nieko nepakeis. Jaučiuosi prastai. – Todėl aš šiandieną esu čia. Jau seniau nujaučiau, kas vyksta. Bet visada ateina tinkama akimirka veikti, – tvirtina J., imdamas nuo stalo kriaušę ir vartydamas ją rankoje. – Galėjome pasikalbėti anksčiau, bet tu dar nebuvai prinokęs. Jei atidėsime pokalbį vėlesniam laikui, tu jau būsi supuvęs. – Jis su malonumu paragauja vaisiaus. – Nuostabu. Pati tinkamiausia akimirka. 14


alefas

– Mane kankina abejonės. Ypač tos, susijusios su tikėjimu, – toliau skundžiuosi aš. – Nuostabu! Abejonės verčia žmogų eiti pirmyn. Kaip įprasta, geri atsakymai ir puikūs vaizdiniai, bet šiandieną jie nepadeda. – Aš pasakysiu, ką tu jauti, – žada J. – Tau atrodo, kad visa, ko išmokai, buvo veltui. Kad įstengi pasinerti į magijos pasaulį, bet negali jame išsilaikyti. Kad visa tai greičiausiai tėra didelis vaizduotės vaisius, sukurtas žmogaus, trokštančio atsikratyti mirties baimės. Mano klausimai skvarbesni, nes jie susiję su tikėjimu. Žinau tik vieną dalyką – paralelus dvasinis pasaulis egzistuoja ir sąveikauja su šiuo pasauliu, kuriame gyvename mes. Visa kita – šventos knygos, apreiškimai, vadovai, vadovėliai, ritualai – man atrodo absurdiška. O baisiausia – jų poveikis tėra trumpalaikis. – Aš tau papasakosiu, ką pats esu išgyvenęs, – toliau dėsto J. – Būdamas jaunas, susižavėdavau viskuo, ką gyvenimas galėjo man pasiūlyti, buvau tikras, kad galiu įsigyti bet ką. Po vedybų teko išsirinkti vieną vienintelį kelią, nes privalėjau išlaikyti mylimą žmoną ir vaikus. Būdamas keturiasdešimt penkerių, kai jau buvau tapęs sėkmingu valstybės tarnautoju, suvokiau, kad atėjo laikas vaikams palikti tėvų namus, ir tada pamaniau, kad visa, ką man iki tol buvo tekę patirti, turėtų pasikartoti iš naujo. „Kaip tik tada prasidėjo dvasiniai ieškojimai. Esu pareigingas žmogus, tad atsidėjau jiems negailėdamas energijos. Išgyvenau pakilios ir slogios nuotaikos laikotarpius, kol pasiekiau tokią akimirką, kurią tu išgyveni šiandieną.“ 15


paulo coelho

– J., nepaisant įdėtų pastangų, neįstengiu pasakyti: „Esu arčiau Dievo ir arčiau savęs“, – prisipažįstu su neaiškiu nerimu širdyje. – Tai todėl, kad tu, kaip visi kiti šios planetos žmonės, patikėjai, kad laikas tave pamokys, kaip priartėti prie Dievo. Bet laikas to nemoko – jis paprasčiausiai leidžia mums jaustis pavargusiems, pasenusiems. Atrodo, kad ąžuolas mane stebi. Jam per keturi šimtai metų, ir per tą laiką jis teišmoko stovėti toje pačioje vietoje. – Kokia ritualo aplink ąžuolą prasmė? Kaip tai padės mums tapti geresniems? – Žmonės nebeatlieka ritualų aplink ąžuolą. Atlikdamas šį ritualą, kuris gali atrodyti absurdiškas – tu palieti kažką, kas glūdi seniausioje tavo sielos kertelėje, toje, kuri yra arčiausiai visa ko kilmės. Tai buvo tiesa. Aš teiravausi to, ką jau žinojau, ir gavau tokį atsakymą, kokio tikėjausi. Turiu naudingiau išnaudoti kiekvieną šalia jo praleidžiamą akimirką. – Metas iškeliauti, – netikėtai įspėja J. Pažvelgiu į laikrodį. Paaiškinu, kad oro uostas netoli, kad dar galima kurį laiką pasikalbėti. – Aš ne apie tai. Kai man teko išgyventi, ką dabar išgyveni tu, radau atsakymą tame, kas vyko prieš man gimstant. Kaip tik ten siūlau tau ieškoti atsakymo. Reinkarnacija? Anksčiau jis nepritarė mano grįžimui į praeitį. – Aš jau buvau grįžęs į savo praeitį. Pats savo kailiu išmokau tai daryti, dar prieš susipažindamas su tavimi. Mes apie tai jau esame kalbėję; mačiau du savo įsikūnijimus: viename jų buvau prancūzų rašytojas, tai buvo XIX a., o kitame... 16


alefas

– Žinau. – Esu padaręs klaidų, kurių dabar neįmanoma ištaisyti. Tu pats man patarei nebegrįžti prie to, nes taip elgdamasis tik padidinčiau savo kaltę. Grįžti į ankstesnius gyvenimus yra tas pats, kas padaryti grindyse skylę ir leisti, kad ugnis iš žemesnio aukšto įsipliekstų dabartyje. J. išmeta sodo paukščiams kriaušės likučius ir nepatenkintas pažvelgia į mane: – Maldauju, nešnekėk nesąmonių. Neversk manęs tikėti, kad iš tiesų esi teisus ir kad per šiuos drauge praleistus dvidešimt ketverius metus taip nieko ir neišmokai. Žinau, ką jis turi galvoje. Magijoje, kaip ir gyvenime, yra tik dabartis – DABAR . Laikas nematuojamas, kaip matuojamas atstumas tarp dviejų taškų. „Laikas“ nepraeina. Žmogui nepaprastai sunku susikaupti ties dabartimi; žmogus visa laiką galvoja apie tai, ką padarė, apie savo veiksmų pasekmes, gailisi nepasielgęs kitaip, mano galėjęs padaryti geriau. Arba rūpinasi ateitimi, galvoja, ką veiks rytoj, ko imsis, koks pavojus tyko už kampo, kaip išvengti to, ko pats nenori, ir gauti tai, apie ką visada svajojo. J. dėsto toliau. – Taigi, čia ir dabar tu užduodi sau klausimą: ar išties kas nors negerai? Taip, negerai. Bet šią akimirką tu taip pat suvoki, kad savo ateitį gali pakeisti atvilkdamas praeitį į dabartį. Praeitis ir ateitis egzistuoja tik mūsų atmintyje. „Bet dabarties akimirka yra už laiko ribų – tai Amžinybė. Neturėdami geresnio žodžio tam apibūdinti, indai ją vadina „karma“. Bet ši sąvoka aiškinama netinkamai – tavo dabarčiai įtaką padarys ne tai, 17


paulo coelho

ką tu veikei praeitame gyvenime, priešingai, tai, ką tu darai dabartyje, išpirks praeities kaltę ir, savaime aišku, pakeis ateitį.“ – Kitaip sakant... J. daro pauzę vis labiau niršdamas, nes mato, kad nelabai suprantu, ką jis man stengiasi paaiškinti. – Nėra prasmės tuščiažodžiauti. Pabandyk! Leiskis į kelionę! Metas atkariauti rutinos demoralizuotą savo karalystę! Užteks kartoti tą pačią pamoką, nes vien kartodamas nieko nauja neišmoksi! – Rutina su tuo nesusijusi. Aš nelaimingas. – Tai vadinama rutina. Tu manai, kad egzistuoji, nes esi nelaimingas. Kiti žmonės egzistuoja, nes turi bėdų ir tik apie jas ir tekalba: bėdų su vaikais, vyru, mokykla, darbu, draugais. Jie niekada nestabteli, kad sau prisipažintų: „Esu čia, esu rezultatas visa to, kas įvyko ir įvyks, bet esu čia. Jei padariau ką nors ne taip, galiu savo klaidą ištaisyti arba mažiausiai atsiprašyti. Jei viską padariau teisingai, džiaugiuosi ir jaučiuosi labiau susijęs su dabartimi.“ Prieš baigdamas J. giliai įkvepia: – Tavęs čia nebėra. Metas iškeliauti, kad galėtum vėl grįžti į dabartį.

«««

To aš ir baiminausi. Jau seniai J. leido man suprasti, kad man jau metas rengtis trečiai šventai kelionei. Vis dėlto nuo anų tolimųjų 1986 metų, kada kelionė į Kompostelos Santjagą privertė mane žvelgti savam likimui arba „Dieviškajam ketinimui“ į akis, mano gyvenime įvyko daug pokyčių. Praėjus trejiems metams keliavau į Romą, į tą pasaulio kraš18


alefas

tą, kuriame esame dabar – kelionė buvo skausminga ir nuobodi, nes kiekvieną rytą, visas septyniasdešimt dienų, buvau priverstas atlikti absurdiškiausius naktį susapnuotus veiksmus (prisimenu, kaip teko keturias valandas stovėti autobuso stotelėje, nors per tą laiką nieko įdomaus neįvyko). Nuo to laiko aš paklusniai vykdžiau viską, ko iš manęs reikalavo darbas. Kad ir kaip ten būtų, toks buvo mano pasirinkimas, ir aš jį palaiminau. Kitaip sakant, ėmiau klajoti po pasaulį tarsi išprotėjęs. Svarbiausios išmoktos pamokos buvo tos, kurias išmokau klajodamas. Tiesą sakant, nuo jaunų dienų keliavau kaip beprotis, tačiau tik neseniai supratau, kad gyvenu beveik vien tik oro uostuose ir viešbučiuose, tad norą patirti nuotykių pakeitė liūdesys. Man pasiskundus, kad negaliu ilgai išbūti toje pačioje vietoje, žmonės nustebdavo: „Bet taip smagu keliauti! Gaila, kad neturiu tam pakankamai pinigų!“ Galimybė keliauti nesusijusi su pinigais – ji susijusi su drąsa. Ilgus savo gyvenimo metus klajojau po pasaulį kaip tikras hipis – argi tada turėjau pinigų? Tikrai ne. Jų vos užtekdavo susimokėti už kelionės bilietus, bet tikiu, kad nors tada maitinausi blogai, nakvodavau traukinių stotyse, kalbos barjeras trukdė bendrauti, priklausiau nuo svetimų netgi ieškodamas vietos nakvynei, tai vis tiek buvo gražiausi mano gyvenimo metai. Ilgai klajodamas, girdėdamas nesuprantamą kalbą, leisdamas pinigus, kurių vertės nesuvoki, vaikščiodamas gatvėmis, kuriose anksčiau neteko būti, tu galiausiai suvoki, kad nepaisant visų įgytų žinių bagažo, atsiradus naujiems iššūkiams, tavo senasis Aš pasirodo esąs visiškai bejėgis. Tada imi suvokti, kad giliai tavo pasąmonėje tūno 19


paulo coelho

kažkas įdomesnis, labiau linkęs į nuotykius, atviras pasauliui ir naujiems išbandymams. Bet vieną dieną tu sau tari: Pakaks! – Gana! Keliauti tapo rutina. – Ne, negana. Niekuomet nebus gana, – prieštarauja J. – Mūsų gyvenimas – tai nenutrūkstama kelionė, besitęsianti nuo pat gimimo iki mirties. Keičiasi peizažai, žmonės, keičiasi poreikiai, bet traukinys važiuoja toliau. Gyvenimas – ne geležinkelio stotis, o traukinys. Iki šiol tu tik persikeldavai iš vienos šalies į kitą, tu nekeliavai, nes keliauti yra visai kas kita. Nepritardamas papurčiau galvą. – Kelionės man nepadės. Jei turiu ištaisyti kitame gyvenime padarytą klaidą visiškai ją suvokdamas, galiu tai padaryti būdamas čia. Anoje belangėje kameroje aš tik vykdžiau įsakymus žmogaus, kuris atrodė žinąs Dievo ketinimus – tavo įsakymus. „Be to, jau sutikau mažiausiai keturis žmones ir jų atsiprašiau.“ – Bet nesužinojai, koks tada prakeiksmas buvo ištartas. – Tave irgi prakeikė. Ar tu sužinojai? – Sužinojau. Ir galiu tave užtikrinti, kad jis daug žiauresnis nei tavo. Tu buvai bailys tik vieną sykį, o aš daug sykių buvau neteisingas. Bet žinojimas mane išlaisvino. – Jei būtina keliauti laike, kam keliauti ir erdvėje? J. nusijuokia. – Nes visiems mums duota galimybė vieną sykį išpirkti savo kaltę, bet prieš tai turime sutikti tuos žmones, kuriuos įskaudinome, ir maldauti jų atleidimo. – Ir kur turėčiau vykti? Į Jeruzalę? 20


alefas

– Nežinau. Tau pačiam teks prisiimti atsakomybę už savąjį pasirinkimą. Gerai pagalvok, kokį darbą palikai nebaigtą, ir baik jį. Viešpats tave lydės, nes čia ir dabar yra visa, ką patyrei ir patirsi. Šią akimirką pasaulis kuriamas ir naikinamas. Tu vėl regėsi tuos, kuriuos esi kadaise sutikęs, o tie, kuriems leidai išvykti, būtinai sugrįš. Neišduok tau suteiktų malonių. Suprask, kas darosi su tavimi, ir sužinosi, kas vyksta visame pasaulyje. „Nemanyk, kad atėjau čia siūlyti tau ramybę. Aš tau atnešiau kalaviją.“ «

21


paulo coelho

22

P. Coelho "Alefas"  

Pasaulinių bestselerių autorius Paulo Coelho sugrįžta su įspūdinga kelionės į save istorija – „Alefas“. Kaip ir pagrindinis skaitytojų pamil...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you