DIZAINERĖ BE MITŲ Tekstas: Monika Repčytė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Paryžiaus Nuotraukos: Nadia Gric ir asmeninio dizainerės albumo
Nuo 2000-ųjų, kai prancūzų kilmės dizainerė INGA SEMPÉ pradėjo dirbti savarankiškai, jos darbai įvertinti ne vienu dizaino pasaulyje reikšmingu apdovanojimu. Per tuos šešiolika metų – kai dar praktiką Villa Medici akademijoje Romoje atliekanti moteris žengė pirmuosius kūrybinius žingsnius ir šiandien – pasikeitė labai daug – visuomenės poreikiai, požiūris į dizainą, jo suvokimas, tačiau nepakito prancūzės gyvenimo ir darbo filosofija. ,,Paprastus, tačiau ne banalius“ daiktus kurianti moteris nenori brėžti ribos tarp darbo ir asmeninės erdvės – kūryba yra tarsi natūrali jos būsena.
Kai pirmą kartą dešimtajame Paryžiaus rajone atsiveria Ingos Sempé kūrybinės erdvės durys, sunku nuspręsti, ko joje yra daugiau – kūrybos ar buities elementų. Ant šiurkštaus paviršiaus stalo garuoja ką tik paruošta arbata, o čia pat guli atversti eskizų albumai, kurie atrodo tarsi ką tik būtų sklaidyti. Nuojauta kužda, kad čia pat gimsta dizainerės idėjos. Prie šio stalo Inga pakviečia prisėsti ir pasikalbėti. Pirmasis įspūdis – tai bet koks kūrybos desakralizavimas, veikiau priešingai – jos priartinimas prie realybės. Tai pabrėžia ne tik dizainerės žodžiai, bet ir minėtoji aplinka. Paklausta, ką jai reiškia kūrybingumo sąvoka, Inga susimąsto: ,,Kai kalbama apie kūrybingumą, omenyje dažnai turimi tarsi kažkokie magiški dalykai. Dėl to, mano nuomone, ,,kūrybingumas“ yra kvailokas žodis, ypač prancūzų kalboje. Jis vartojamas per dažnai ir netiksliai. Kartais gali atrodyti, jog visas pasaulis yra kūrybingas. Taip nėra, su tuo reikia dirbti.“ Tam, kaip atrodo moters darbo erdvė, labai didelę įtaką turėjo 84
tėvų modelis – Inga yra iliustratorių dukra. Nuo pat mažens mačiusi, ką reiškia gyventi ir dirbti toje pačioje aplinkoje, dizainerė pripažįsta, jog ilgą laiką nesuvokė, kas yra biuras. ,,Pamenu, kažkada vaikystėje buvau labai susižavėjusi vienu berniuku, kurio tėtis buvo direktorius“, – juokiasi Inga ir priduria, jog jai iki šiol tolimas pasaulis, kuriame svarbios direktoriaus, darbuotojų sąvokos. Kūrėjos estetiniam suvokimui taip pat įtakos turėjo tėvai. ,,Mano tėvai buvo labai dideli estetai. Jie priklausė ne dizaino, o meno pasauliui, kuriame egzistavo labai griežtos gero skonio taisyklės. Dažnai girdėdavau juos skundžiantis tokiais dalykais, kurie kitiems pasirodytų veikiausiai nesuprantami, o man jie yra labai svarbūs, pavyzdžiui, ,,ši kopija blogai atspausdinta“, ,,šis raudonas atspalvis nėra toks geras kaip anas, šis turėtų būti šviesesnis“. Inga priduria, jog nuolat matydavo tėvus piešiančius, tad tai natūraliai pažadino kūrybinius sugebėjimus – jai niekad nebuvo liepta nustoti piešti, ji nesulaukė patarimo užsiimti kuo nors kitu.