- Kuri gražias knygas, o ką pati mėgsti skaityti? - Dabar skaitau profesinę literatūrą, nes to reikia dėstant studentams. Bet specialiai neperku dizaino knygų. Taip, yra daug gražių dalykų, bet juk visi talentingi ir daug dirba – čia viskas aišku. Neseniai atradau žurnalą „Reader“, kuriame rašoma apie tai, ką skaito žymūs žmonės. Labai įdomu skaityti, nors nesu knygų graužikė. Skaitymo procesas dažnai mane vargina. Dažnai vartau žurnalus Berlyno parduotuvėje „Do You Read Me“, tačiau ne dažnai perku, nes jų tiek daug! Kaip išsirinkti? Dėl to džiaugiuosi neseniai atradusi „Stack“. Tai žurnalų prenumeravimo sistema, kai kas mėnesį gauni žurnalą – siurprizą. Tai puikus būdas šiuolaikiniam žmogui, turinčiam tiek daug pasirinkimo ir negalinčiam apsispręsti. Dabar kas mėnesį laukiu – ir koks gi šį kartą žurnalas įkris į mano pašto dėžutę? Paradoksalu – juk galėčiau nueiti į parduotuvę ir išsirinkti ką tik noriu, bet to nedarau, laukiu, ką man atsiųsti sugalvos „Stack“. - O internete daug laiko praleidi? - Labai daug. Bet vėlgi – ten ieškau tik to, ko reikia darbui. Tiesą sakant, nuolat esu internete, bet vis tiek vadinu save popieriniu žmogumi. Man reikia atsispausdinti, paliesti. - Kaip manai, kodėl žmonėms taip svarbu liesti popierių? - Popieriaus kvapas man labai patinka. Kai paimi į rankas – tai tarsi kūnas, tampa tavo dalimi. Ir rašyti man labai smagu ant popieriaus. Manau, tai niekada neišnyks, nes tai veikia mūsų pojūčius. - Bet tavo pačios kūryba vyksta kompiuterio ekrane? - O čia visai kas kita. Dirbti kompiuteriu man smagu. Esu taip išgvildenusi savo stilių, kad viskas, ką bandau daryti kitaip, ne taip gerai atrodo. - Kur, tavo manymu, žengia žiniasklaida, kokia jos ateitis? - Manau, spauda šiandien tampa prabangos preke, įvaizdžio dalimi. Leidėjai renkasi kokybę, geresnį popierių. Tikiu, kad trumpos naujienos iš laikraščių pamažu išnyks, tačiau liks išliekamąją vertę turintis turinys. Spausdintinė medija turi tokių savybių, kokių ekranas niekada neturės. Bet taip pat knyga ar žurnalas niekada neturės tų privalumų, kuriais pasižymi internetas ar elektroninės knygos. Apskritai skaityti dabar madinga visur. - Kūrybiškumas – kaip jį sužadinti? 82
- Olandijoje, tame mažame miestelyje, kuriame mokiausi, buvo taip nyku, kad vienintelis būdas pradžiuginti save buvo kūryba. Berlyne, rodos, nuolat kur nors dalyvaudavau, lankydavau parodas, susitikdavau su žmonėmis, nieko nespėdavau... Po metų atsigręžiau atgal ir supratau, kad nieko doro per tą laiką nepadariau, nieko nesukūriau, tik gėriau viską iš aplinkos. Ir man vėl norėjosi užsidaryti. Tad išsikėlėme į ramesnį rajoną, nes galiausiai tiesiog atsibodo matyti, kaip žmonės atvažiuoja pagyventi trim mėnesiams, išsiurbia miestą ir vėl išvažiuoja. Kūrybai reikalinga ramybė. Taip pat aš negaliu gyventi tik skaitydama knygas, man būtina judėti, aš noriu sutikti įdomių žmonių, ne filmą pažiūrėti, bet pati patirti tą filmą. Noriu vakare atsigulusi į lovą galvoti apie tai, kokių nerealių žmonių šiandien sutikau ir kiek daug išmokau. Man reikia pažinti fiziškai. Tada ir gimsta idėjos, mintys. - O kaip kūrybą veikia šeimyninis gyvenimas? - Mano šeima darni, tad, atrodytų, ir aš turėčiau norėti sukurti šeimą, susilaukti vaikų, bet aš niekada to nenorėjau. Mano požiūris buvo toks šiek tiek iškreiptas, kad reikia būti vienam, nes jei esi su kitu žmogumi, vadinasi, esi silpnas, tau kažko trūksta, esi nesavarankiškas ir menkas. Prieš porą metų požiūris pasikeitė – susiradau draugą ir dabar mes kartu gyvename. Tas ryšys man labai įdomus, Francesco mane visiškai palaiko. Dabar, kai mano gyvenime prasidėjo brandesnis periodas, tie santykiai labai padeda. Jauti palaikymą ir nebesiblaškai, gali tiesiog kryptingai dirbti. Anksčiau man atrodė, kad norint daug dirbti, negali turėti rimtų santykių, nes jiems reikėtų pastangų – reikia žmogų suprasti, su juo pabūti. O juk aš dirbdavau per naktis... O dabar man smagu ir labai branginu savo žmogų, darbas eina šalia. Jis – fotografas, labai kūrybingas, jautrus žmogus, jo mąstymas žvitrus, jis pastebi mažiausias detales, todėl aš ir esu su juo ir mums kartu labai gera. Jis manęs klauso, jaučiuosi kaip karalienė. Nors italas, bet jis labai ramus. Visada į mane įsiklauso, ragina važiuoti, dalyvauti, kaip vyras ir kūrėjas jis neturi to didžiulio egoizmo, todėl manęs neužgožia. Tiesą sakant, jis visai neitališkas, net maistas jam visiškai nerūpi... - Tai gal jis visai ne italas?.. - Gal tikrai koks austras, juk nuo Faencos, kur užaugo, iki Austrijos – ne taip toli!.. (Kartu smagiai juokiamės.)