- Olandiško dizaino mokykla iki šiol inspiruoja tavo darbus? - Absoliučiai. Man tai – nemirtinga mokykla. Joje mokoma, kaip reikia mąstyti. Dabar tą patį bandau perteikti studentams Berlyne ir jie stebisi: kodėl mums iki šiol niekas to nesakė? Mano metodas aiškina, kaip turint minimalias priemones pasiekti gerą rezultatą. Nereikia nieko, kas neteikia prasmės. Tai racionalus, ne iliustratyvus mąstymas – aš to niekada nemokėjau. Man patinka gilintis į turinį. - Dabartinis pasaulis labai vizualus ir jauniems žmonėms tai ypač svarbu. Jie ieško gražių etikečių, gražaus drabužių, daiktų dizaino. Atskleisk, kaip esant tokiai daugybei triukšmo atkreipti jauno žmogaus dėmesį? - Turinys yra svarbiausia. Štai, pavyzdžiui, knyga „Elementorius“, kurią apipavidalinome kartu su seserimi Indre ir kuri pelnė diplomą gražiausių 2015 m. knygų rinkimuose. Kurdamos jos dizainą mąstėme, kaip užkabinti šiuolaikinį žmogų. Ir manau, kad sudominti gali drąsa, tikromis vertybėmis, turiniu, jo gilumu bei drąsiu dizainu. Dėstydama studentams, o daugumai jų apie dvidešimt, matau, kad jie vertina tavo tvirtumą, nuomonės turėjimą, jiems svarbu, kad nukreiptum juos tinkama linkme, kad parodytum, kodėl tai gerai, o tai – blogai. Jaunam žmogui nurodyti kryptį labai svarbu. Tuomet vizualumas tampa antraplaniu dalyku. Stuburas žmogui svarbiausia, kad jis nebūtų uždengtas vien gražiais paveikslėliais, vaizdais ir spalvomis. Olandijos mokykloje nuolat analizuodavome ekonomikos, politikos, interneto kultūros reiškinius. Visa buvo grįsta analize ir kritiniu mąstymu: privalai analizuoti ir turėti savo poziciją. Tai mane ir išmokė nepasiklysti. O juk iki kokių 25-erių buvau gana pasiklydęs jaunas žmogus. Ta griežta mokykla išmokė pasitikėti savimi. - O kaip atsidūrei Berlyne? - Sesuo įkalbėjo. Ji irgi iš Olandijos persikėlė į Berlyną, su ja dabar dalijamės studija. Baigusi mokslus Olandijoje jaučiausi labai pavargusi. Mokantis nebūdavo net laisvų savaitgalių, ten visą laiką turėjai dirbti. Per dvejus metus sukūriau 63 projektus. Man prireikė poros metų atsigauti nuo to krūvio. Iš pradžių norėjau grįžti į Lietuvą, bet Indrė pasiūlė atvažiuoti į Berlyną, nes atsilaisvino nedidelis butukas puikioje vietoje. Sesuo sakė, kad jei grįšiu į Lietuvą, jau niekada iš ten ir neišvažiuosiu, ten bus per daug gera ir komfortabilu. Ir nors visi mano klientai, visi draugai liko Lietuvoje, ji įkalbėjo mane pabandyti dar kartą. Galiausiai – juk visada gali grįžti, galvojau. Ir pamažu įsitvirtinau Berlyne. - O netrukus jau dėstei Berlyno studentams? - Berlynas – labai neturtingas miestas, čia labai trūksta darbo. Bet gyventi čia pigu ir gera. Berlyne turtingų žmonių nėra daug, visi – panašaus lygio, daug žmonių susiję su kūryba, menu arba atvykę čia radikaliai keisti gyvenimo, todėl visi tokie draugiški. Pradžioje atvykus man buvo labai sunku išsilaikyti finansiškai, niekaip negalėjau rasti darbo, nes neužtenka būti geru dizaineriu, reikia ir kontaktų. Čia pilna jaunų ir talentingų! Todėl galiausiai nusprendžiau pradėti ką nors savo, jaučiausi įgijusi pakankamai patirties, man norėjosi dėstyti tipografiką ir galiausiai kartu su kuratore Ana Sanfrutos pradėjome rengti kūrybines dirbtuves „Artistic Workshop Series“. Jose dominuoja pačios įvairiausios temos – nuo mados dizaino iki „pasidaryk pats“ idėjų ar tipografikos. Kartą į dirbtuves užsukusi mergina taip susižavėjo mano paskaita apie tipografiką, kad pradėjo svarstyti, kaip mane prisivilio78
ti į privatų meno ir dizaino universitetą, kuriame ji pati studijavo. Ji perdavė mano kontaktus mokyklos vadovybei, rodė mano darbus, bet jokio atsako nesulaukiau. Paskui pati parašiau ten dėstančiam profesoriui, jis atsakė, kad naujų darbuotojų jie neieško. Vis dėlto spalį sulaukiau skambučio. Pamenu, buvo penktadienis ir profesorius sako: trečiadienį prasideda naujas semestras, gausi dvi grupes, gal nori dėstyti? Man buvo šokas. Dvi grupės po dvidešimt žmonių – iliustratoriai ir fotografai, o juk aš neturėjau net programos... Vis dėlto pavyko pasiruošti. O dabar laukia naujas semestras. Vėl turėsiu grupę studentų. Kai išeini iš komforto zonos, tada atsiveria tikroji kūryba. Dirbant su turtingais, mokiais klientais tiesiog gerai sau gyveni. Gresia pavojus, kad po truputį gali dingti visos kūrybinės idėjos. Kai praradau keletą tokių klientų, kilo panika, nes nebeturėjau pinigų. Antra vertus, būtent tada pradėjau iš tikrųjų gyventi. - O koks dabar periodas tavo gyvenime? - Dabar gyvenu savo svajonėje. Tai labai ramus, kitoks laikas. Anksčiau daug blaškiausi, o dabar jau renkuosi, formuoju savo žmonių ratą, man norisi kokybės, nebesinori gyventi kaip anksčiau, kai pinigų užtenka tik pamatiniams poreikiams. Dabar norisi aplink save kurti kažką daugiau, burti žmones. Norisi duoti. Man įdomu bendrauti su jaunais žmonėmis. Be to, kai atsigavau po sunkių mokslų, man vėl pasidarė įdomus dizainas. Galiausiai norėčiau Lietuvoje surengti kūrybines dirbtuves „Artistic Workshop Series“. - Kokiais savo klientais labiausiai džiaugiesi? - Visais Lietuvos užsakovais, su kuriais teko dirbti ir dirbu šiuo metu. Žinoma, beveik visi jie yra iš kultūrinių, edukacinių projektų srities. Tikras malonumas dirbti su tokiais užsakovais, nes dažniausiai jie turi gerą estetinį skonį, yra išprusę ir supratingi. Jų reikalavimai kokybei ir kūrybingam požiūriui į projekto vystymą sutampa su manuoju. Kartais atrodo, kad Lietuvos klientų geras skonis ir supratimas perauga dizainerių ambicijas. Gal penkerius metus dirbau su Oskaro Koršunovo teatru. Viskas prasidėjo, kai Oskaras pasiūlė mano tėčiui sukurti teatro vizualinį stilių. Tėtis paklausė, gal norėčiau kokį variantą sukurti ir aš. Taip jis sukūrė vieną, aš kitą. Ir matau, kad mano variantas labai geras... - Bet nedrąsu tėčiui pasakyti? - Drąsu! Mes viename katile ir visiškai atvirai šnekame apie darbą, sakome – čia gerai, o čia š… Atsimenu, nuėjome į susitikimą su O. Koršunovu, aš rodau į savo darbą ir sakau – čia tikrai geras, imkit šitą! Bet jis toks rizikingas pasirodė, apverstomis raidėmis. O tėtis tokį saugų padarė, gražų. Bet aš taip įkalbinėjau, kad galiausiai buvo pasirinktas mano stilius. Taip pradėjau dirbti su teatru. O šiaip dauguma klientų atsiranda per rekomendacijas. Niekada nesu pati jų ieškojusi. - Nori pasakyti, kad pažintys šiuolaikiniame pasaulyje yra viskas, kad ir koks talentingas bebūtum? - Nepakanka būti talentingam. Privalai būti ir atsakingas, pavyzdžiui, laiku atsakinėti į laiškus. Bet juk tai taip paprasta! Aš turiu labai stiprų atsakomybės jausmą ir to paties reikalauju iš kitų. Tad manau, jog turėti pažinčių yra gerai, bet negalima nuvilti žmonių. Kas iš to, jei visus pažinosi, bet dirbsi neprofesionaliai ir neatsakingai? Be to, turi būti malonus, mokėti bendrauti. Kartais kitam tiesiog nepatinki, o gal esi per daug nedrąsus, susigūžęs ir kontaktas neužsimezga.