KŪRYBA ATSIVERIA UŽ KOMFORTO ZONOS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Neringa Greičiūtė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Berlyno
Kad atrastų save ir savo kelią, grafikos dizainerei LAURAI KLIMAITEI prireikė kelių skirtingų šalių, kardinaliai priešingų dizaino mokyklų, sotaus, ramaus gyvenimo periodo ir po jo užklupusio nesaugumo jausmo. Ir tik tada, kai atsidūrė visiškai svetimame mieste – Berlyne, kur neturėjo nei pažinčių, nei darbo, kur kankino nežinomybė ir prireikė daugybės pastangų susikurti savo naują pasaulį, Laura sako pradėjusi iš tikrųjų GYVENTI. Šiandien ji dėsto tipografiką būsimiesiems iliustratoriams ir fotografams, rengia kūrybines dirbtuves „Artistic Workshop Series“, o norą blaškytis pakeitė ramybė, kuria dalijasi su širdies draugu italu Francesco.
- Laura, ko gero, užaugus tokioje šeimoje tavo kelias kitaip ir negalėjo pasisukti? Juk tavo tėtis, Vilniaus dailės akademijos rektorius Audrius Klimas ir vyresnioji sesuo Indrė – grafikos dizaineriai, mama Audronė – grafikė. Kažin ar galėjai pasukti, pavyzdžiui, į ekonomiką! - Galėjau! Būdama 18-os aš apskritai nelabai supratau, kas vyksta pasaulyje, gal tiesiog vėliau subrendau. Šeimoje jaučiausi šiek tiek užgožta, nes tėtis ir sesuo visada šnekėdavosi apie dizainą, o aš tarsi neturėjau, ko pasakyti, kuo nustebinti. Kartą mama paklausė, kas man būtų įdomiau: nupaišyti lempą ar ją sukurti? Man pasirodė įdomu ir tai, ir tai. Ir nors sakiau, kad dizainere niekada nebūsiu, vis dėlto įstojau į dizaino specialybę. O pradėjusi mokytis greitai supratau, kad mano sritis yra grafinis dizainas – pamačiau antrakursių plakatų parodą ir viduje kažkas sukirbėjo. Trečiame kurse pagal mainų programą išvažia76
vau į Norvegiją, Bergeno nacionalinę meno akademiją. Ten prasidėjo atradimai. Norėjau išvažiuoti, atsiriboti nuo šeimos, kad suvokčiau, ką galiu pati. Nepatiko man ir tas nuolat akademijoje primetamas požiūris, kad štai – Klimo dukra. Lyg ir smagu, bet augančiai asmenybei tai – savotiškas trukdis. Norvegijoje man labai trūko kritinio požiūrio į darbą, analizės. Svajonės išsipildymą radau Olandijoje, kai lankiau ten gyvenusią seserį. Užsukus į kelias dizaino mokyklas man krito į akį vienos jų aplinka. Ten kabėjo plakatai – viskas juodai balta, žaidžiama prasme. Ir studentai ne apsikrovę žirklėmis, popieriumi, kaip buvau įpratusi, bet nuolat susėdę kažką mąsto. Taip įstojau į ArtEZ meno institutą Arnheme. Ten dėstė tikros dizaino žvaigždės, žmonės, kurie formuoja Olandijos dizaino istoriją. Arnhemas – nedidelis miestas, gyventi ten buvo gana nuobodu, tad galėjau susikoncentruoti į kūrybą.