– Šiuo metu gyvenate Japonijos Okinavos saloje, išvykusi iš Lietuvos penkerius metus Kalifornijos dailės institute San Diege dėstėte madą. Tikriausiai tai – nepamirštamos patirtys... – „The Art Institutes“, trumpinamas kaip „Ai“, yra tarptautinė aukštojo mokslo įstaiga, JAV ir Kanadoje jų yra apie 50. Aš pati negalėjau patikėti, kad į tą institutą patekau: mane pasamdė iškart po interviu. Po kelių dienų – pristatomoji paskaita sausakimšoje auditorijoje, po to gavau kelis mėnesius išplėtoti kurso paskaitų planą – nuo nulio ir imti darbuotis. Pradžioje dėsčiau tik stilių, palaipsniui paskaitų daugėjo: prisidėjo mados iliustracija pradedantiesiems ir pažengusiems, koncepcijos vystymas ir mados istorija. Kasmet kuruodavau studentų diplominių kolekcijų renginio (didelis, prabangioje lokacijoje rengiamas šou – pritraukti industrijos dėmesį) albumo stilių. Sėkmingiausi mano studentai rengė Daphne Guinness, dirba su Kanye West, Marchesa, BCBG Max Azria mados namuose, mados iliustratoriais. Didžiuojuosi jais. Pasitaiko, klausia: kaip tu be pedagoginio gali būti dėstytoja? Dailės institutai samdė aktyvius industrijoje tebedirbančius savo srities profesionalus, tad „pedagogų“ pagal profesiją pas mus nebuvo. Visi dėstytojai turėdavo baigti privalomą pedagoginių pagrindų kursą – interaktyvią 3 mėnesių online programą ir išlaikyti egzaminą. Niekada nenorėjau būti mokytoja, nes buvau sunki mokinė ir studentė – visai nesvajojau sutikti į save panašių (bet sutikau, oi nesaldu). Dėstymas daug išmokė – pagreitino svetimos kultūros suvokimą, nugludino aštrius kampus. Dailės institute svarbiausias dalykas buvo abipusė pagarba tarp dėstytojo ir studento, juolab kad tie studentai buvo nuo pomokyklinio jaunimo iki antrojo aukštojo siekiančių verslininkų su šeimomis. Dėstytojas privalėjo užmegzti kontaktą su kiekvienu studentu, skirti jam dėmesio. Jokių laisvų temų: paskaitų išklotinė su vadovėlių, priemonių sąrašu, kiekvienos paskaitos tema, užduotimis, namų darbais ir vertinimo kriterijų lentele kiekvienai užduočiai pristatoma per pirmąją paskaitą. Studentas aiškiai žino, ko iš jo tikimasi ir ką išmoks išėjęs kursą – jokių spėliojimų ar „tu man nepatinki, todėl sėskis, 2“. Visa paskaitų medžiaga, įvertinimai ir komentarai kiekvienam studentui asmeniškai yra prieinami internetinėje paskaitos platformoje. Į paskaitų išklotinę dėstytojas taip pat įtraukia ir taisykles, kurių studentai turės laikytis – nieko nesuvokiamo, viskas drausmės ir skaidrumo vardan. Paskaita trunka 4 valandas, tad jokių bimbinėjimų, tik produktyviai praleistas laikas. – O kaip skiriasi Okinavos, Kalifornijos ir Lietuvos mados kultūra, gatvės stilius? – Kalifornija turi daug stilių, bet galima juos atskirti pagal tris didmiesčius: San Fransiską, Los Andželą ir San Diegą. San Fransiskas, hipių lopšys, tebeprijaučia bohemiškam, meniškam stiliui, pirmauja ekologiško vartojimo ir tvarios mados (angl. sustainable fashion) kultūroje. Los Andželas, suprantama, paveiktas Holivudo, gatvės gaujų ir retro – man patinka iki ausų tatuiruotos pin-up gatvės madistės. San Diegas – atsipūtęs: banglentės, palmės, saulėlydžiai, nudrėksti šortai, smėlis paplūdimio šlepetėse ir mašinoje. Okinava yra egzotiška sala, kur vasarą taifūnai palmes prie žemės lenkia ir karščiui atlaikyti grūdintis reikia kaip ir šalčiui, tad tai paveikia ir madą: linas, ilgi plevėsuojantys, „vėją keliantys“ drabužiai padeda išgyventi tuos plius 40. Kas kita – pagrindiniame Japonijos žemyne. Be harajuku stiliaus, Japoniška gatvės mada – kaip ir visur kitur. Tačiau į Vakaruose aktualias mados tendencijas japonai nekreipia dėmesio, tad ir vakarietiškas vintažas čia – nepopuliarus. Užtat japoniškas gatvės stilius boro – vintažo 118
intravertiškas giminaitis, persismelkia visur. Jis yra artimas slow fashion idėjai: beveik demonstratyviai nutriušę, lopyti ar palikti irstančiomis siūlėmis drabužiai, nukleipti batai. Tai jokiu būdu nereiškia skurdo, o yra tarsi pareiškimas, kad „aš atsparus vartotojiškumui“. Boro atstovas – orus ir apskritai stilingas. Vis tik Japoniją, kaip ir visą Aziją, valdo kolektyvinė sąmonė, tad jei kokia detalė, stiliavimo būdas, tampa populiarūs, gali tikėtis juos išvysti net ne ant dešimčių dėvėtojų, bet miniomis – mėnesiais ir net metais. Lietuvoje yra didelis poreikis madai, tačiau kaustomas stereotipų bei dusinamas subtilumo-vulgarumo, archajiško moteriškumo-vyriškumo, kaip pagrindinių vertinimo kategorijų, monstrų. Trūksta kasdieniška, suprantama kalba mados istorijos informacijos ir pozityvumo mados atžvilgiu (vis dar „tuščia veikla“ arba „elito pramoga“, o lietuviški žodžiai „stileiva“, „puošeiva“, „dabita“ yra iš principo niekinamieji. Jų sąmoningai atsisakiau savo knygoje). Mada yra neatskiriama populiariosios kultūros dalis, ji priklauso visiems, ne elitui ir ne kažkokiam idealizuotam kūrėjui-menininkui. Šiuolaikinėje madoje gatvė (t. y. mados vartotojas) diktuoja tendencijas, o sėkmingiausi dizaineriai yra tie, kurie sugeba į jas greitai reaguoti. – Ką pati mėgstate dėvėti? Kaip apibūdintumėte savo stilių? Ar mėginsite į savo spintą prisijaukinti kokias nors šių metų tendencijas? – Tendencijų nekantriai laukiu, nes tai nauja, stimuliuoja, skatina kūrybingumą, tad jas jaukinuosi su dideliu entuziazmu. Smalsu matyti, kaip svarbūs socialiniai įvykiai atsispindi madoje (feminizmas, lyčių lygybė madoje pasireiškė asex tendencija, protestas prieš mados triukšmingumą – normcore, tvaraus išlikimo idėja – vintažo tendencijomis). Mano spintą užgrobė aštuntojo dešimtmečio maksimalistinis Alessandro Michele („Gucci“) ir Antrojo pasaulinio karo vintažinis stiliai, truputį vietos liko normcore – kasdienai arba kai reikia stilistiškai detoksikuotis, ir tokiam keistam gatviniam chanel-garcon stiliui. Nėra garderobo, kuris nepatinka ar nežinočiau, kaip jo dėvėti, tačiau visada, nepaisant tendencijų, vertinu tikrą denimą (be elastano, raw vadinamą), baltus nėrinius ir medvilnės gipiūrą, vyro megztinius ir įspūdingus batus. Mėgstu būti pastebima ir negaliu pakęsti visur prikaišiojamo subtilumo. Drabužiais pasakojame savo istoriją, o subtilumas nesako nieko. – Ar turite vieną taisyklę, kuri tiktų tiek stiliuje, tiek gyvenime? – Patinka Pikaso frazė: „Išmok taisykles kaip ekspertas, kad galėtum jas laužyti kaip menininkas“. – Šiuo metu ne tik keliaujate, rašote, fotografuojate, bet ir auginate sūnų. Kokią įtaką mamos specialybė turi jam, jo aprangai? Ką manote apie vaikų madą? – Vaikų stiliaus asortimentas parduotuvėse vis dar yra ribotas ir nespėja su šiuolaikinės mados tendencijomis: niūrių spalvų nuobodūs drabužiai berniukams, viskas rausva ir pūkuota mergaitėms arba animacinių filmukų reklama, ir realiai nėra iš ko rinktis. Kaip bebūtų, dabar man svarbiau, kad jis galėtų su savo drabužiais žaisti ir nebūtų gaila jiems suplyšus – nesu ta, kuri šaukia nuo suoliuko „tik neišsipurvink!“. Tad Aisčiui perku skalbiamus, naudojamus drabužius. Jokių voražmogių ir betmenų. Bet aš – estetė, todėl sugebu rasti ir tarp tų „skalbiamų“ gražių ir skoningų. Labai patinka vaikiškas vintažinis stilius, visgi pirmiau atsižvelgiu į sūnaus norus: jei jis prieštarauja mano sudėliotam retro šortų su dryžuota palaidine, juodom kojinaitėm iki kelių ir zomšiniais oksfordais deriniui, nesvarbu, kaip man tai patiktų, liks spintoje ir ieškosim to, ko nori mažasis.