a product message image
{' '} {' '}
Limited time offer
SAVE % on your upgrade

Page 1

MYLINTI • VEIKLI

VERSLI • KURIANTI

NR.4(7)•2019 Kaina 2,49 € ISSN 2029-9567

Lietuvės mokslininkės tyrimai stebina pasaulį

„Kūrėjų valanda“ ir jungtinė fotosesija:

lietuvių gamintojų draugystė

Jolanta Talaikytė:

„Už dovaną kurti turi atsilyginti“

Kelionės: Dubajaus dangoraižių džiunglės ir Norvegijos kalnų magija

Andrius Tapinas:

„Jaunąją kartą norėčiau matyti Lietuvoje“


Saugus vaikas

www.saugokimevaikus.lt


N

auji metai – nauji pažadai

Vieni žada sau uždirbti daugiau, įsigyti trokštamą daiktą, kiti – pasiekti reikšmingą pergalę karjeroje, treti – daugiau sportuoti norėdami jaustis labiau patenkinti savimi, dar kiti – dažniau keliauti, susirasti džiuginančią veiklą... Žmogus iš prigimties toks jau yra – siekiantis geriau, svajojantis ir laukiantis momento, kada galės sau pasakyti: „Dabar jau turiu viską, esu laimingas.“ Svajoti ir siekti yra nuostabu. Tačiau, kaip sako žurnalo herojai, dar nuostabiau – atrasti laimę net mažame kasdienybės fragmente. Pajusti buvimo džiaugsmą ir... suprasti savo galimybių ribas, nes tai leidžia priimti geriausius sprendimus ir prisijaukinti harmoniją. Šio numerio herojai mums primena ir daugiau svarbių gyvenimo tiesų: eiti širdies rodomu keliu, nebijoti būti kitokiam, nesiliauti rodžius meilės esantiems šalia, nelikti abejingiems tiems, kuriems sunku, ir atsakingai žvelgti ne tik į savo, bet ir į mūsų planetos ateitį. Spartus šiandienos gyvenimo ritmas dažną įsuka į darbų ir kitų reikalų karuselę, kurioje sunku rasti mygtuką „stop“. Džiaugiamės, kad Jūs jį radote: jeigu rankose laikote žurnalą, vadinasi, mokate džiaugtis tiesiog buvimu, laiku sau, galimybe pažinti daug skirtingų žmonių pasaulių... Ačiū, kad esate su „Lietuve“. Mes turime tik vieną naujametį norą – kad ši mūsų draugystė tęstųsi ir toliau. Žurnalas LIETUVĖ – tiesiai į Jūsų namus visus metus, nesvarbu, kur gyvenate – Lietuvoje ar užsienyje. Užsisakyti galite mūsų interneto svetainėje www.lietuve.lt/zurnalas, www.prenumerata.lt arba per Lietuvos paštą (tik gyvenantiems Lietuvoje) www.post.lt. LIETUVĖ – geriausia dovana iš Lietuvos išvykusiems giminaičiams ir draugams.


16 8

Turinys 8 16 20 24 34 38 42 50 54 59

Dizainerė Jolanta Talaikytė: „Už dovaną kurti turi atsilyginti“

Pašauktas mokyti(s) Iš dvidešimties litų išaugino sėkmingą verslą

24

Pasaulio lietuviai: patirtys, leidusios į save ir savo šalį pažvelgti kitaip Grįžusi iš Škotijos, populiarina naują mokslo šaką Lietuvoje

Kitoks žvilgsnis į juvelyriką

Harmoningo gyvenimo paieškos Vestuvių fotografė Jurgita Lukos: „Gražiausia – tai, kas tikra“

Kaip sužadinti vaiko meilę gimtajai kalbai

Išskirtinė verslo idėja nuvedė į Tenerifę

59 2

50 54


Grožio profesionalų paslaugos: • Manikiūras ir pedikiūras • Gelinių nagų priauginimas • Antakių korekcija (vašku, pincetu) ir dažymas • Moterų plaukų kirpimas ir dažymas • Plaukų šukavimas ir makiažas • Vyrų ir vaikų kirpimas • Blakstienų priauginimas ir laminavimas • Veido valymas ir kitos kosmetologinės procedūros • Depiliacija vašku ir cukrumi • SPA masažai

Mus rasite: Įgulos g. 3, Domeikava, Kauno r. („Adoto“ verslo centras) +370 694 25 220 Before. Grožio salonas


62 72 86

124

91 96

96

Kalėdos Kūrėjų valanda Žmonių elgsenos ekonomistė Agnė Kajackaitė: „Svarbu suvokti savo ribotumą“

Jaučiatės prastai? Peržvelkite savo valgiaraštį

„Auksinio proto“ fenomenas

104

62 132

100 100 104 110

72

91

Švaresnės aplinkos link: kuo pakeisti plastiką?

Kanadietis, minantis kūlgrinda

Keramikė Nerija Karpavičienė: „Kiekvienas pašaukimas yra vienodai vertingas“

114 118 122 124 132

Šviesos magija: šviestuvai, kurie pakeis namų interjerą

Gydantis keturkojis draugas

Stuburo ligos: kada gali prireikti operacijos?

Kelionės, stiprinančios mamos ir vaiko ryšį

Ekonomiškas turizmas Dubajuje – neįgyvendinama misija?!

140 144

Lietuviški skoniai Proto mankšta

4


lietuvÄ—

5


lietuvė

◌ Gaminame 80–152 dydžio drabužius vaikams ◌ Renkamės kokybiškas ir ilgaamžiškas medžiagas ◌ Drabužius gaminame patys nuo konstrukcijos iki pasiuvimo ◌ Daug dėmesio kreipiame į kokybę ir gamybos technologijas

◌ Modelius kuria mūsų dizainerė ◌ Gaminiai originalūs, žaismingi, ryškiaspalviai, nebijantys vaikų išdaigų ◌ Vienintelė problema, kuri gali iškilti dėl mūsų gaminių, – ta, jog mažieji nenorės jų nusivilkti ◌ Prireikus nesunkiai prisitaikome prie klientų pageidavimų bei norų

6

„Bubcis“ gaminių galima įsigyti interneto parduotuvėje www.bubcis.lt bei butikuose Klaipėdoje, Telšiuose, Panevėžyje ir Kretingoje


lietuvė

Personalizuotos dovanos − portretai, šaržai Kitokis kit.ok.is ieva@kitokis.com +370 670 07 026

MYLINTI • VEIKLI

VERSLI • KURIANTI

NR.1•2018

MYLINTI • VEIKLI

VERSLI • KURIANTI

Lietuvos taLentai, sužibę pasauLyje

Išbandymas atstumu rodo meilės brandą Kaip atrasti savo ir vaikų talentus? Mitybos terapeuto darbas panašus į detektyvo

Lietuvė, įminusi sėkmingos prekybos „etsy“ pasLaptis

Gintaras -- stilingas talismanas Lietuvės padeda pažinti egzotines šalis

Tautybę atspindi ne drabužis, o vidinė kultūra

MYLINTI • VEIKLI

VERSLI • KURIANTI

kūrėjų vaLanda: įkvepiančios versLo istorijos

NR.4(7)•2019 Kaina 2,49 €

ISSN 2029-9567

ISSN 2029-9567

Marijus Mikutavičius: Savo šalį noriu mylėti ir kurti tyliai“

NR.3(6)•2019 Kaina 2,49 €

Kaina 3,99 €

ISSN 2029-9567

lietuvės moKslininKės tyrimai stebina pasaulį

„Kūrėjų valanda“ ir jungtinė fotosesija:

lietuvių gamintojų draugystė

egzotiškas gyvenimas indijoje ir titikakos aukštybėse

vytenis buzas:

Jolanta Talaikytė:

„Už dovaną kUrti tUri atsiLyginti“

Kelionės: dubajaus dangoraižių džiunglės ir norvegijos kalnų magija

Andrius TApinAs:

„Jaunąją kartą norėčiau matyti Lietuvoje“

Prenumeruok interneto svetainėje www.lietuve.lt/zurnalas, www.prenumerata.lt arba Lietuvos pašte (www.post.lt) MYLINTI • VEIKLI

VERSLI • KURIANTI

• Ketvirtinis žurnalas • Leidžia įmonė „Inekta“ • Redaktorė Inesa Uktverienė • Kalbos redaktorė Inga Nanartonytė • Dizainerė Kristina Čereškienė • Numerį rengė: Inesa Uktverienė, Inga Nanartonytė, Rasa Rožinskienė, Živilė Kasparavičiūtė, Viktorija Vaičiulytė, Goda Zovaitė, Diana Stankevičienė, Erika Viktorija Ričkutė, Eglė Kėvalaitė-Mačionienė • Fotografės: Kristina Čereškienė, Akvilė Razauskienė, Gustina Keturakytė • Viršelis: modelis Roberta Drasutė, fotografė Jurgita Lukos, vizažistė Aida Kuršienė, plaukų stilistė Aušra Keturakienė • Žurnalo draugai – „Brandtracker.lt – Lietuvos kūrėjai“ Spausdino UAB „Spaudos praktika“ • Numeryje panaudotos stock.adobe.com iliustracijos • Tiražas 10 000 • Kaina 2,49 Eur • Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako • © „Lietuvė“, 2019, Nr. 4 (7)

www.lietuve.lt

info@lietuve.lt

facebook.com/zurnalas.lietuve

zurnalaslietuve

+370 620 44 223

7


Vyto Nomado nuotrauka

lietuvė

Dizainerė Jolanta Talaikytė:

„Už dovaną kurti turi atsilyginti“

„Jeigu kursi iš širdies, žinomumas ateis savaime. Dažnai susižavime laikinu žvaigždutės blizgesiu, bet jei už to nėra nieko daugiau, tik vakarėliai ir spaudos „pletkai“, spindesys išblėsta“, – įsitikinusi dizainerė, Vilniaus dailės akademijos profesorė JOLANTA TALAIKYTĖ, žinomumą pelniusi nuosekliu, profesionaliai atliekamu darbu. Trys dešimtmečiai permainingame mados pasaulyje, atsakingos užduotys valstybinės reikšmės ir kituose projektuose, jaunosios kūrėjų kartos ugdymas – visa tai Jolantai davė neįkainojamos patirties, džiaugsmo ir kiekvienam menininkui svarbų jausmą, kad esi reikalingas. Tačiau giliai viduje kirbėjo noras sukurti kažką savo. Taip galiausiai gimė autorinės kolekcijos, unikalūs projektai, kalbantys apie meilę Lietuvai, žmonėms ir menui. Jūsų, kaip dizainerės, kelias prasidėjo devintajame dešimtmetyje. Kuo Jus, tada jauną abiturientę, patraukė mados pasaulis? Ar turėjote autoritetų šioje srityje? Nuo vaikystės mane traukė menas. Tuo metu rinkausi tarp lengvosios atletikos ir dailės mokyklos. Dabar juokauju, kad dar darželyje nupiešta dryžuota pižama buvo ženklas, rodantis, kuria kryptimi keliauti (šypsosi). Tada nesureikšminau žodžio „mada“, man labiausiai rūpėjo saviraiška, prie širdies buvo piešimas, rankdarbiai. Dailės mokykloje domėjausi menais, meno istorija, istorinio kostiumo įdomybėmis.

8

Pamenu, pirmąjį lietuviškos mados žurnalą „Banga“, pamačiusi kioske jo blizgų viršelį, nusipirkau gal ketvirtoje klasėje. Tuomet jis man, vaikui, buvo labai brangus, turėjau atsiklausti mamos, ar galiu jį įsigyti. Šio žurnalo vartymas man tapo ypatingu ritualu. Jau tada žinojau Coco Chanel, Christianą Diorą, Yves’ą Saint Laurent’ą. Turėjau sąsiuvinį, į kurį persipiešdavau madų žurnaluose rastus patinkančius modelius, jame figūravo šios pavardės. Pirmoji apie devyniasdešimtuosius mano aplankyta autorinė Yves’o Saint Laurent’o paroda Ermitaže Sankt Peterburge, pasiekta naktiniu traukiniu,

INGA NANARTONYTĖ iki šiol man viena įspūdingiausių. Gerokai vėliau apsilankiau Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, Luvre ir Mados muziejuje Paryžiuje, Metropoliteno ir Modernaus meno muziejuose Niujorke, nacionaliniuose meno, istorijos muziejuose Kaire, Barselonoje, Florencijoje ir kitur. Na, o po gero trisdešimtmečio „trinktelėjo“ „Dior“ retrospektyva Luvre. Pasirinktas dizainerės kelias prasidėjo nuo avalynės ir odos gaminių modeliavimo fabrike. Vėliau mokiausi drabužių konstravimo ir modeliavimo techniku-


lietuvė me. Įgijusi darbo patirties Vilniaus modelių namuose, pradėjau studijuoti tuometiniame Dailės institute, o vėliau jis, pervadintas Vilniaus dailės akademija, tapo mano darboviete.

Prieš kelerius metus su kolege įkūrėte išskirtinį butiką „Semper Femina“, kuriame prasiskleidė visa puokštė kūrybinių idėjų. Papasakokite, kaip gimė šis sumanymas, kokia moterų klubo „Semper Femina“ misija. Kokią patirtį Jums dovanojo kūrybiniai mados projektai Lietuvoje bei užsienyje? Kartu su bendraminte Diana Ročiene imtis šios veiklos paskatino mano kūrybinių projektų „Moters širdis“ ir „Aktas. Istorinės atminties beieškant...“ sėkmė. Šią idėją įprasmino poeto Vergilijaus dar prieš mūsų erą parašytos poemos

„Pix“ fotostudijos nuotrauka

Trisdešimt metų kūrėte drabužius įvairiose Lietuvos mados įmonėse. Ar per tą laiką nekirbėjo noras eiti savo kūrybiniu keliu? Ko pritrūkdavo? Na, karjeros pradžioje apie tai galėjau tik pasvajoti. Darbas tuometinėje mados šventovėje – Vilniaus modelių namuose mane ne tik augino, bet ir visiškai tenkino kaip kūrėją. Puiki profesinė aplinka, kolegos dizaineriai, parodymai, konkursai, parodos, išvykos, pažintinės ir darbinės komandiruotės... Kas gali būti geriau jaunam specialistui?! Kasdien į darbą eidavau kaip į šventę. Kai didieji Modelių namai virto mažiukais ir likau vienintelė dizainerė-vadovė, ėmiau po truputį keisti prekių ženklo filosofiją, vartotojo portretą ir stilistiką artinti prie savo kūrybinės stilistikos. Teko dirbti su daugybe Lietuvos įmonių: „Rože“, „Vilkma“, „Utenos trikotažu“, „P/Ž“, „Introstyle“. Visur buvo savos žaidimo taisyklės, todėl turėjau derintis ir žaisti pagal jas. Bet nė kiek nesigailiu, nes taip įgijau daug patirties, o ši atvedė mane į profesines aukštumas. Todėl itin lengvai sekėsi dirbti prie įvairių projektų – tiek valstybinės reikšmės, tiek televizinių, proginių ir kt. Esu sukūrusi pirmųjų Lietuvos olimpiečių reprezentacines aprangas, Konstitucinio Teismo, LSMU, VDU, VGTU mantijas. Sukūriau uniformas „Lietuvos avialinijų“, Lietuvos pašto, „Vilniaus energijos“, prekybos centrų „Akropolis“, „Norfa“ darbuotojams, patarinėjau ir kūriau įvaizdį valdžios vyrams, jų ponioms. O kur dar pramogų, televizijos, teatro pasaulis! Taigi darbo laukas platus ir nenuobodus, bet... visuomet norisi kažko, ko dar trūksta.

9


lietuvė

„Pix“ fotostudijos nuotrauka

Visuomet derinau kelias veiklas, nes man taip įdomiau gyventi. Streso netrūksta, bet ir nuoboduliui vietos nėra!

„Eneida“ žodžiai: „Varium et mutabile, semper Femina.“ Išvertus: „Įvairi ir permaininga, visada Moteris.“ Ši citata inspiravo naujos veiklos pavadinimą „Semper Femina Concept“. Savo veiklą skiriame moterims. Toms, kurios nebijo ir nori pabrėžti savo moteriškumą, nesvarbu, kokio amžiaus būtų. Vertinančioms tvarius, kokybiškus daiktus. Nebijančioms išsiskirti iš minios, atrodyti ypatingai. Norinčioms bendrauti, dalytis, pažinti, tobulėti ir keistis. Tikinčioms ir mylinčioms, kad ir kas nutiktų jų gyvenime. „Kad stalas tvirtai stovėtų, jis turi turėti keturias kojas“, – nuolat juokauja Diana. Todėl mūsų veiklą sudaro keturios pagrindinės kryptys: „Semper Femina boutique“, „Semper Femina“ moterų klubas, kultūriniai, kūrybiniai projektai Lietuvoje bei užsienyje ir didžiausias mūsų džiaugsmas ir skausmas – naujas autorinis prekių ženklas „51rd15/Širdis“, kurio drabužių bei aksesuarų kūrybai vadovauju. Mano manymu, nuo podiumo mados kūriniai turi žengti arčiau žmonių, tuomet jie lieka gyvi. Kolekcijos stilistika, veiklos idėja „iš širdies į širdį“, kaip jau minėjau, brendo kelerius metus po emocinio įkvėpimo sukūrus kolekciją „Moters širdis“. Puikus visuomenės įvertinimas paskatino šios kolekcijos mode-

10

lių pavyzdžiu pradėti kurti kasdien dėvėti skirtų drabužių ir aksesuarų liniją, atspindinčią mano stiliaus pajautą, tvarią, ilgalaikę, momentinėms stiliaus tendencijoms nepasiduodančią madą. Aksesuarai, drabužių puošyba atpažįstami pagal širdies, angelo sparnų, kryžiaus simbolių ir kokybiškos medvilnės, aksomo, vilnos ar lino (priklausomai nuo sezono) naudojimą. Butikas ir jo veikla skaičiuoja trečius metus. Pradžia, kaip visuomet, sunki, kasdien vienaip ar kitaip susiduriame su daugybe iššūkių: juk tai ir kūryba, ir bendras verslas, atsakomybė, nuolatinis darbas su klientais, kurių dėmesį reikia patraukti. Juk mes ne Paryžiaus ar Niujorko centre, kur zuja mados ištroškę puošeivos, ir net ne apšviestame prekybos centre, kur laiką leidžia šeimos. Todėl stengtis turime gerokai daugiau. Mažas privatus verslas mūsų šalyje skatinamas, bet mažai palaikomas. Džiugina, nuotaiką skaidrina tik žmonių dėmesys ir jausmas, kad esi reikalingas. „Semper Femina Concept“ renginukai, butikas „ant ratų“ ir kūrybinės dirbtuvės jau užsitarnavo mūsų klienčių meilę ne tik Arklių gatvėje, Vilniuje, Kaune, Palangoje, Nidoje, Šiauliuose, Panevėžyje, bet ir Paryžiuje, Los Andžele, San Diege. Mes noriai keliaujame, skleidžiame grožį ir tai mus palaiko.

Kokiems projektams, sumanymams dabar skiriate daugiausia energijos? Gal kam pasirodys keista, bet visuomet derinau kelias veiklas, nes man taip įdomiau gyventi. Žinoma, streso netrūksta, bet ir nuoboduliui vietos nėra! Dabar su kolegomis – „Avenue Art“ įkūrėja Jolanta Lunevičiene ir rinkodaros specialistu Sauliumi Dackiu – vystome projektą „Menas arčiau“. Pristatome Lietuvos meną, žymiuosius menininkus kitaip, traukiame juos į dienos šviesą iš pritemdytų muziejaus salių. Pirmasis mus paviliojo muzikos ir dailės genijus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Jo paveikslų reprodukcijas iš natūralaus šilko gaminame kaip stilingus aksesuarus – skareles, šalikus, kaklaraiščius. Šie aksesuarai reprezentuoja Lietuvą, jos kultūrą ir yra puiki dovana šeimai, draugams ar verslo partneriams. Bet man yra svarbiausias sklaidos aspektas, nes, pripažinkime, dabartinė jaunoji karta ar kiti žmonės, nesusiję su menu, atranda šį menininką kitais keliais – kad ir apsigobę dovanota skarele ar netikėtai aptikę jo darbų interneto platybėse. O juk Čiurlionis yra vienas iškiliausių menininkų, kokius Lietuva yra turėjusi. Jis kritikų iki šiol minimas kartu su Kandinskiu, vyksta nuolatinis ginčas, kuris gi iš jų yra abstrakcionizmo pradininkas. Projektą vykdo-


lietuvė me bendradarbiaudami su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, tai įpareigoja mus siekti geriausios kokybės. Taip atradome Komo šilką, iš kurio skaras siuva ir garsiojo prekių ženklo „Hermes“ gamintojai. Į projekto „Menas arčiau“ veiklą stengiuosi įtraukti ir kitus menininkus, kuriuos įkvepia Čiurlionio kūryba, bei jaunuosius kūrėjus. Jau ne kartą Vilniaus dailės akademijos studentai dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse „Aš myliu Čiurlionį“ kartu su menininkais akvarelininkais Jūrate Bučmyte ir Albertu Krajinsku. Savo kūrinius eksponavo Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje, M. K. Čiurlionio namuose. Dar ir dabar skamba Čiurlionio anūko Roko Zubovo atliekami kūriniai, jaunų aktorių dueto lūpomis tariami jųdviejų su Sofija meilės žodžiai. Nidos meno kolonijoje kartu balsu skaitėme šio menininko sesers Jadvygos Čiurlionytės atsiminimus, vėliau jūrai šėlstant kopose piešėme eskizus. Tokie dalykai neužmirštami ir įkvepia nenuleisti rankų. Labai tikiuosi, ne man vienai.

Nors turite daug kūrybinės veiklos, neapleidžiate darbo universitete. Galbūt palyginate savo studijų laikus ir tai, kaip mokosi dabartiniai studentai? Kokia ta jaunoji mados kūrėjų karta, Jūsų akimis? Prieš 27-erius metus dėstyti į tuometinio Vilniaus dailės instituto Kostiumo dizaino katedrą buvau pakvies-

ta k aip specia listė iš gamybos srities, t. y. iš aktyvios profesinės veiklos. Tada Kostiumo katedroje trūko žmonių, galinčių sėkmingai derinti teoriją su praktika. Taigi derinu iki šiol. Patirtis rodo, kad negali apleisti nė vienos srities, nes gali likti be duonos kąsnio, o juk norisi ir sviesto (šypsosi). Trumpai apibūdinti tuos skirtumus sunku, nes mano akyse užaugo kelios kartos. Paminėsiu keletą ryškiausių pokyčių. Tuometį didelį uždarumą, nepriteklių, niveliavimą pamažu pakeitė atvirumas, perteklius, tapatumo paieškos. Tuometis begalinis žinių alkis, nuolatinė kova su sistema, draudimai ilgainiui virto informacijos bedugne, laisve, kartais be ribų. Bet tuometę ir dabartinę kartas sieja meilė menui, noras kurti, atrasti, nugalėti savo baimes žengiant pirmuosius žingsnius savosios kūrybos link. Mokslo institucijos, mokymo programos, dėstytojai yra tam, kad pagelbėtų kūrėjams subręsti. Laimei, ir mano kelyje buvo puikių mokytojų. Pati irgi dalijuosi patirtimi, tiesiu pagalbos ranką, o kas siekia, tas pagauna. Meno žmonės jautrūs, kibirkščiuoja kaip apnuoginti laidai. Dažnas vaikšto tarsi dausose, paskendęs savyje. Bet kitaip ir būti negali: juk kūrybos dovana iš Dievo ir duota ne kiekvienam. Neturime teisės švaistytis. Prisimindama savo studijas, darbinę patirtį, jaučiu pareigą įkvėpti

„Pix“ fotostudijos nuotrauka

Kai kurie dizaineriai savo kūrybinio braižo ieško metų metus. Ar šios paieškos buvo lengvos Jums? Niekada apie tai specialiai nemąsčiau, tiesiog stebėjau, jaučiau, mokiausi, piešiau, dirbau ir savaime išsigrynino tam tikri požymiai, pagal kuriuos galėčiau atskirti, ar darbas mano.

Man visada buvo svarbu grakšti grafiška linija, harmoninga proporcija, gera, patogi konstrukcija. Turiu savo ypatingą kaspinėlio rišimo būdą, savo mazgelį, dygsniavimą, detalių išdėstymo žingsnį, tik man vienai atpažįstamus konstrukcinius linkius ar tam tikrų optinių gudrybių. Visa tai sugula į unikalią stilistinę dermę, tam tikrą harmonijos pajautą, būdingą būtent man. Nesitaškau spalvomis, galiu mėgautis šimtu juodos, baltos, smėlio ar pilkos spalvų pustonių ir tik pasimėgavimui įterpti sodrią raudoną, vaiskią fuksiją, aitrią garstyčią ar saulėtą geltoną. Mėlyna ir žalia retos viešnios mano paletėje, na, nebent firminiuose ar klientų pageidaujamuose deriniuose. Dar dievinu sidabro, kartais sendinto aukso, vario atšvaitus. Jie dažni mano kuriamų aksesuarų spalviniuose deriniuose. Kūrybos proceso neanalizuoju, juo mėgaujuosi ir noriu perteikti tik geriausias emocijas.

11


lietuvė

„Pix“ fotostudijos nuotrauka

Pristatome Lietuvos meną, žymiuosius menininkus kitaip, traukiame juos į dienos šviesą iš pritemdytų muziejaus salių.

jaunimą kūrybai ar bent pasidalyti amato subtilybėmis. Smagu, kai buvę studentai, dabar jau brandūs kūrėjai, kviečia į savo renginius, madų šou. Aš nuoširdžiai jais džiaugiuosi ir, neslėpsiu, man šilta. Kaip manote, prieš du tris dešimtmečius jauniesiems kūrėjams skintis karjeros kelią buvo sunkiau nei dabar? Ir taip, ir ne. Mes startavome atgimimo laikotarpiu, taigi pakilome ant tos euforinės bangos kartu su visais pirmaisiais mados festivaliais, konkursais ir užsieniais. Reikėjo tik nesnausti ir stipriai laikytis. Kita vertus, viskas buvo nauja,

12

neįprasta, be taisyklių. Dažnas pasuko į privačius verslus, pajuto pirmuosius didelių pinigų ir dažnai, deja, bankroto skonius. Kai kas taip ir liko tarp keturių savo studijos sienų be taip trokštamo pripažinimo ar bent žinomumo. Bet tuos, kurie turėjo stiprybės išbūti, išlaukti, pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis, mes girdime, matome ir dabar. Jeigu ne aktyviai kuriančius, tai bent knygos „Lietuvos mada. 22 dizaineriai“ puslapiuose. Na, o jauniesiems kūrėjams irgi nereikėtų snausti ir jau studijų metais vertėtų dairytis, kuriuose konkursuose, projektuose ar parodose dalyvauti. Tokiu būdu pra-

dėtas krauti kūrybinis kraitis vėliau nukreips tinkama linkme. Dažnas studentas įtraukiamas į įvairius projektus, vykdo kūrybinę veiklą ar susiranda praktiką ir be jokių trukdžių neria į profesinius vandenis. Turime ne vieną ir ne du įkvepiančius pavyzdžius. Kartais net pavydu, kad nebeturi studento ar jaunojo kūrėjo statuso, kuris plačiai atveria reikiamas duris. Ko, Jūsų nuomone, reikia jauniems dizaineriams, kad jie taptų žinomi, susikurtų savo vardą? Esmė ne vardas, o noras, motyvacija kurti. Jeigu kursi iš širdies, žinomumas ateis savaime. Dažnai susižavime laikinu žvaigždutės blizgesiu, bet jei už to nėra nieko daugiau, tik vakarėliai ir spaudos „pletkai“, spindesys išblėsta. Už dovaną kurti turi atsilyginti nuosekliu, kryptingu darbu, mokėjimu bendrauti, dalytis, tuomet gal ir būsi apdovanotas kitų dėmesiu. Vis dėlto svarbiausia – harmoningas santykis, santarvė su savimi. Tuomet viskas bus gerai. Kiekvienam, kad ir labiausiai mėgstančiam savo darbą, reikalingi bent trumpi „pabėgimai“. Kaip atrodo Jūsų atokvėpio valandėlės, dienos ar savaitės? Jeigu valandėlė, tai pasivaikščiojimas, susitikimas su draugėmis prie puodelio kavos, poilsis su knyga ar su rankdarbiu. Jei diena ar keletas – sodyba ir gamtos teikiami malonumai. Jei savaitė ar dvi – pajūris ar įkvepiančios pažintinės kelionės. Jei dar daugiau laiko – ilgalaikės kūrybinės atostogos kelionėse, naujos patirtys... Įsisvajojau (šypteli). Nemažai keliaujate po pasaulį. Kokių skirtumų pastebite tarp vyraujančio Lietuvos ir užsienio šalių moterų aprangos stiliaus? Ko norėtųsi įnešti į lietuvių aprangą? Pastaruoju metu didelių skirtumų nematau. Lietuvės labai imlios naujovėms, smalsios, daug kuo domisi, daug keliauja, turi skonį, jaučia saiką. Pastebiu kitą tendenciją – vis dažniau apsiribojama per mažu garderobu. Vis dar gajus nepasitikėjimas savimi, vengiama atrodyti kitaip. Moterys dažnai klausia: „Kur aš taip pasipuošusi eisiu?“, nors atlapą puošia tik menka segė. O dar lyg rakštis tos sezono spalvos! Tuomet mano patarimas būtų toks: turėkime ne per daug, bet vertinkime kokybę, ieškokime savojo stiliaus, gryninkime jį ir bent retkarčiais pažaiskime spalvomis ar netikėtais aksesuarais.


lietuvė

„Pix“ fotostudijos nuotrauka

Ką manote, kai mamos stengiasi rengtis panašiai į savo dukras, išlaikyti jaunatvišką stilių? Nuo kokio amžiaus derėtų pereiti prie brandžiai moteriai tinkamesnio stiliaus? Nereikėtų nei pernelyg jaunintis, nei be reikalo sendintis, jei netikėtai įžengei į ketvirtąją ar penktąją dešimtį. Svarbiausia – kuo geriausiai atrodyti savo pačios kailyje, nes svetimas kailiukas, kad ir koks gražus būtų, ne visuomet tiks jums. Ši taisyklė tinka tiek jaunoms, tiek brandžioms. Svarbu žinoti savo figūros minusus ir pliusus. Ką reikia, pridenkime, o privalumais mokėkime naudotis. Juk mes tokios skirtingos: vienos – aukštos ir lieknos, kitos – stotingos, mažutės it coliukės ir putlios lyg pusryčių bandelės. Visos gali būti savaip patrauklios, jeigu tik gerai save pažins. Nereikėtų pamiršti, kad išvaizdą, įvaizdį kuria ne tik apranga, bet ir laikysena, judesiai, elgesys, balso tembras. Kartais to mokomės visą gyvenimą. Koks stilių derinys, kurį pastebite kasdienybėje, Jūsų akiai neatrodo skoningai? Kokius stilių mišinius mėgstate pati? Aprangoje nemėgstu vulgarumo, o visa kita toleruoju. Jaunystėje, kai trūko solidumo ir įtaigos, į pagalbą pasitelkdavau klasikinį kostiumą ir visas jo atmainas, derindavau su mini, lengvais, romantiškai plazdančiais sijonais. Iki šiol mėgstu patrumpintas siauras pieštuko formos kelnes. Bet ir visiška jų priešingybė – turkiškos ar indiškos plačkelnės – dažnas svečias mano garderobe. Pastaruoju metu pamėgau „oversize“ suknias, maloniai jose skęstu. Taip pat neatsiejama mano stiliaus dalis – įvairūs apsiaustėliai. Mėgstu juodai baltus derinius, todėl baltų marškinių ir juodų kelnių – ne viena pakaba. O kur dar šalių ir galvos apdangalų kolekcija! Visko neišvardysiu. Vis dėlto jau kurį laiką mažinu vartojimą. Sunku, bet labai stengiuosi. Sakoma, kad mada yra tam tikro laikmečio, istorinių lūžių atspindys. Galbūt galėtumėte pateikti įdomių pavyzdžių iš mados istorijos? Šiuo metu Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje vyksta unikali archeologinės avalynės paroda. Joje daug puikių pavyzdžių iš ilganosės gotikos. Pusmetriniai batų smaigaliai niekaip neįtikina, kad būtų galima be trukdžių judėti su tokiais batais. O nuo purvo saugantys medpadžiai primena mūsų taip mėgtas klumpes, ku-

13


lietuvė Išvaizdą, įvaizdį kuria ne tik apranga, bet ir laikysena, judesiai, elgesys, balso tembras. Kartais to mokomės visą gyvenimą.

rioms avėti irgi reikėjo įgūdžių. Pamenu mados istoriko Aleksandro Vasiljevo paskaitos pokštą apie tai, kad Pirmajame pasauliniame kare sužeisto kario galvos raištis ir disko bei aerobikos klestėjimo laikų galvos juosta prakaitui sulaikyti vėliau tapo madinga puošmena. Coco Chanel irgi ne šiaip sau mūvėjo kelnes, dirbtinius perlus įteisino kaip tikrus ir moteris išlaisvino iš korsetų. Juk tai tarpukaris, toks lengvas atokvėpis ir kartu nepriteklius. XX amžiaus pradžios moterys žavėjo bohemiškais, teatrališkais įvaizdžiais, padūmavusių akių žvilgsniais. Tokį makiažą 2000-aisiais pamėgo ir mūsų popscenos divos. O tie pašiaušti devintojo dešimtmečio plaukų kuokštai, vėliau virtę dredais, – tarsi po sprogimo makaronų fabrike. Vaikystėje man didžiulį įspūdį darė batai-kojinės. Tokius pat pamačiau archeologinės avalynės parodoje. Žvejai ir dabar juos dėvi, kai reikia giliau į vandenį bristi. Tos istorinės paralelės nesibaigiančios ir tikrai labai įdomios.

„Pix“ fotostudijos nuotrauka

Kokios epochos mada, menas Jus labiausiai žavi? Kiekvienoje mados ar meno epochoje galima rasti perliukų. Tuo dar kartą įsitikinau neseniai apsilankiusi Uficių galerijoje – tikrame meno lobyne Florencijoje, kur kiekvienoje salėje gali akimis krapštinėti kiekvieno paveiksle nutapyto drabužio klostę, raštą ar puošmeną. Labiausiai nustebino spalviniai deriniai, kokių, maniau, tuomet ir būti negalėjo, nes jie madingi dabar! Tai leido patvirtinti taisyklę, kad be praeities nesukursime ateities. Vis dar turime, iš kur semtis idėjų.

14

Ar mūsų etnokultūroje taip pat atrandate mados perliukų, kitų žavių dalykų? Etnomotyvai mano kūryboje užima itin svarbią vietą. Su didžiausia pagarba neriu į etnokultūros, paveldo turtus ir leidžiu sau kūrybiškai interpretuoti ta tema. Beje, mano pirmoji pripažinimą pelniusi diplominė kolekcija „Turgaus šventė“ atvėrė tą Pandoros


lietuvė Meno žmonės jautrūs, kibirkščiuoja kaip apnuoginti laidai. Dažnas vaikšto tarsi dausose, paskendęs savyje. Bet kitaip ir būti negali: juk kūrybos dovana iš Dievo ir duota ne kiekvienam. Neturime teisės švaistytis.

skrynią, o profesinės veiklos 25-mečio kolekcija „Aš atsimenu...“, švelniai vadinama „Barborytėmis“, vis dar aktuali ir laukia tęsinio. Ir kūryboje, ir asmeniniame gyvenime Jus lydi meilė. Su architektu Vytautu Naudžiūnu po 29 metų santuokų rūmuose vienas kitam ištarėte „taip“. Kas, Jūsų nuomone, sudaro tvirtų ilgalaikių santykių pamatą? Svarbiausia – rasti savo žmogų, mylėti, draugauti, gerbti, nebūti abejingam, rodyti dėmesį ir gauti mainais tą patį. Rodos, taip paprasta...

15


lietuvė

Pašauktas mokyti(s)

Arba iš Romos ir Melburno – atgal į Raseinius

„Mano nuomone, jei dirbsi tą patį, nekeliausi, neieškosi naujovių, iššūkių – „strigsi“. Man reikia pasikrauti naujų idėjų, noriu pasisemti naujos patirties ir grįžęs savo aplinkoje kurti gražesnį pasaulį“, – sako istorijos mokytojas, VšĮ „Atrask Raseinius“ vadovas ARNAS ZMITRA, po pasaulį keliaujantis ne vien pramoginiais tikslais, o su misija grįžti praturtėjęs... žiniomis, patirtimi, įgūdžiais. Jauno vyro biografijoje randame ir mokytojavimą Australijoje, Italijoje, ir dalyvavimą ekspedicijoje „Misija Sibiras“ Igarkoje, ir stažuotę Jeruzalės muziejuje, o greitai ją papildys savanorystė Bolivijoje. Tačiau ir gimtinėje entuziazmo nestokojančiam jaunam mokytojui veiklos netrūksta: čia jis organizuoja istorijos konkursus, protmūšius, dalyvauja jaunimo organizacijų veikloje, rengia įvairius projektus, stengiasi skatinti turizmą gimtajame krašte... Tad nieko keisto, kad būdamas vos 26-erių jau yra pelnęs garbingą Meilės Lukšienės premijos laureato vardą. INGA NANARTONYTĖ

16


lietuvė

Viskas prasidėjo dar mokykloje. Nežinau, kaip tai reikia įvardyti, galbūt „cinkeliu“? Pagauna toks jausmas, noras daryti įdomius dalykus, kurti pridėtinę vertę, ieškoti iššūkių... Veiklos yra mano gyvenimo varomoji jėga. Mano tikslas – gyventi įdomiai. Greičiausiai tas noras atveda mane į visas veiklas. Jei bandyčiau atsekti, kada buvo visko pradžia, tai turbūt būtų devinta klasė, kai patekau į mokyklos mokinių tarybą. Vėliau gyvenimo įvykiai keitė vienas kitą, kartais net sunku atsiminti, ką ir kada dariau. Buvote klasės pirmūnas, tad turbūt tikslieji mokslai sekėsi ne prasčiau nei humanitariniai? Kodėl nusprendėte studijuoti kultūros istoriją ir antropologiją, o vėliau – kultūros paveldą ir turizmą? Pradinėse klasėse buvau itin pasiutęs. Turiu iš tų laikų Pasiekimų knygelę, kurioje netilpo pastabos, reikėjo įklijuoti papildomų lapų (šypsosi). Vėliau, pradėjęs eiti į penktą klasę, truputį surimtėjau, buvau vidutiniokas. Pirmūnu tapau devintoje klasėje. Vienu metu buvau itin pamėgęs chemiją, bet dešimtoje klasėje, viduryje mokslo metų išėjus chemijos mokytojai, dingo ir meilė chemijai. Galiausiai pasukau į humanitarinius mokslus, istorija ir geografija imponavo labiausiai. Buvau netgi pasakęs, kad jei neįstosiu į istoriją, tai stosiu į geografiją. Kai pradėjau kalbėti, jog būsiu mokytojas, visi atkalbinėjo, ypač nuo studijų tuometiniame pedagogikos universitete. Tuomet sužinojau, kad Vilniaus universitete galima pasirinkti gretutines pedagogikos studijas ir kad Istorijos fakultete siūloma Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programa. Pagalvojau, kad „paprastos“ istorijos žinių jau turiu daug, reikia stoti į „kitokią“ – kultūros istoriją. Vėliau pasirinkau gretutines pedagogikos studijas. Tapau netradiciniu mokytoju. Per bakalauro studijas mane sužavėjo kultūros paveldas, teko darbuotis turizmo srityje, pradėjau vesti viešas ekskursijas savo mieste. Taip natūraliai pa-

sirinkau magistrantūros studijas, susijusias su paveldu ir turizmu. Jaunimas ir tiesiogiai, ir netiesiogiai dažnai girdi tokią žinutę: „Pasirinksi tiksliuosius mokslus – turėsi aprūpintą ateitį, o su humanitariniais toli nenueisi...“ Man labai nepatinka skirstyti mokslų į geresnius ar blogesnius. Visos sritys yra svarbios ir reikalingos mūsų visuomenėje. Viskas priklauso nuo to, kiek dirbsi, kiek sieksi. Jei žmogus darbštus, tai ir būdamas humanitaru gyvens gerai. Be to, ne pinigai laimę suteikia. Rodos, esate iš tų žmonių, kuriems žinių niekada negana. Ar planuojate siekti daktaro laipsnio? Baigęs mokyklą, savo draugams sakydavau, jog mano svajonė – baigti bakalauro, magistrantūros, doktorantūros studijas trijuose skirtinguose miestuose: Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Svajonė beveik įgyvendinta. Neslėpsiu, svarstau apie doktorantūrą, esu gavęs pasiūlymų iš dviejų universitetų. Manau, visko gali nutikti (šypsosi). Jeigu ne Raseinių „Šaltinio“ progimnazijos direktorės kvietimas atvykti vesti istorijos pamokų moksleiviams, ar būtumėte svarstęs apie pedagoginę veiklą gimtajame mieste? O galbūt turėjote visai kitokią ateities viziją? Grįžti į gimtąjį miestą iki to lemtingo skambučio nebuvo nė minties. Tai buvo rugpjūčio pabaiga, jau buvau įstojęs į magistrantūros studijas Kaune. Planavau susirasti gyvenamą būstą ir darbą kokiame nors viešbutyje, kad galėčiau pragyventi, kol studijuosiu. Bet viskas pasisuko kitaip. Dar studijuodamas pedagogo vaidmenį „pasimatavote“ lituanistinėje mokykloje Italijoje, 2018-aisiais keletą mėnesių mokytojavote Australijoje. Kokios patirties Jums davė ši praktika ir apskritai gyvenimas svečiose šalyse? Pirmiausia, tai man leido suvokti, kad pasaulis yra margas, jame

galybė įdomių žmonių, įvairių tradicijų. Tapau tolerantiškesnis, liberalesnis, kosmopolitiškas. Kitas svarbus dalykas – tai darbas su užsienio lietuviais. Galbūt dėl išsilavinimo (kultūrinės antropologijos studijų) man buvo įdomu stebėti, kaip gyvena tautiečiai, kokie jų likimai, kaip jie pritampa kitose šalyse. O mokydamas jų atžalas įgijau naujos patirties, pirmiausia – darbo su dvikalbiais, mažai lietuviškai suprantančiais vaikais. Tose mokyklose pamačiau, ką iš tikrųjų reiškia tėvynės ilgesys, patriotiškumas, pilietiškumas... Kartais juokaudavau, jog užsienio lietuviai ir jų vaikai labiau lietuviai nei gyvenantieji Lietuvoje. Ar lengva rasti bendrą kalbą su moksleiviais? Kaip manote, kas lemia, kad vienus mokytojus vaikai gerbia ir myli, o kitiems nerodo pagarbos? Viskas labai priklauso nuo klasės ir vaikų. Nors mokykloje dėstau tik ketvirtus mokslo metus, bet jau turiu darbo su įvairiais moksleiviais patirties. Su vienomis klasėmis sekėsi itin gerai, o su kitomis „chemijos“ nebuvo. Manau, svarbiausia, kad mokytojas nepasirodytų svarbesnis, vienvaldis, nedemonstruotų galios pamokų metu. Mokiniai šiais laikais nori būti lygiaverčiai, kad mokytojas būtų draugas. Tai tikrai padeda susikalbėti su klase. Žinoma, kas per daug, tas nesveika. Į draugystes reikia leistis su protu.

Lituanistinėse mokyklose užsienyje pamačiau, ką iš tikrųjų reiškia tėvynės ilgesys, patriotiškumas, pilietiškumas... Aurimo Pališkio nuotrauka

Jums vos 26-eri, o jau einate Raseinių turizmo centro vadovo pareigas, iki tol spėjote viename sostinės viešbutyje pakilti iki vadovaujamų pareigų, padirbėti lituanistinėse mokyklose Romoje, Melburne, o šiemet Jūsų pedagoginė ir pilietinė veikla įvertinta Meilės Lukšienės premija. Iš kur ši motyvacija, kuri taip sparčiai veda į priekį?

17


lietuvė Ką naujo, savito pritaikote pamokose? Kaip stengiatės ugdyti vaikų pilietiškumą? Pamokose stengiuosi panaudoti įvairias programėles, pasitelkti tą visų keikiamą telefoną, kurio vaikai nepaleidžia iš rankų. Taikau ir tradicinius metodus, nes kiekvienai klasei veikia skirtingi dalykai. Mokymo(si) procese taip pat stengiuosi išnaudoti krašto istoriją, lankytinus objektus. Labai mėgstu pakeisti mokymo erdves, išeiti į miestą, supažindinti vaikus su vietos istorija ir taip prieiti prie globalesnių kontekstų. Leidžiantis į žygius, susipažįstant su mus supančiu paveldu ar įvairiais kitais objektais skatinama ir meilė savam kraštui, pilietiškumas. Nors nuo Jūsų mokyklos baigimo nepraėjo nė dešimtmetis, turbūt jau galite pastebėti tam tikrų skirtumų? Apie ką svajoja, kuo gyvena šiuolaikiniai paaugliai? Vaikai keičiasi labai greitai. Jau vien tai, kad jie dabar turi technologijas, kokių mes neturėjome, keičia ir jų mąstymą, ir mokymo(si) procesą. Vienas įdomiausių skirtumų – paauglių norai, svajonės. Mes norėjome būti medikais, policininkais, gaisrininkais, o dabartiniai vaikai nori būti „inf luenceriais“, „jutuberiais“, keliautojais...

Man labai nepatinka skirstyti mokslų į geresnius ar blogesnius. Visos sritys yra svarbios ir reikalingos mūsų visuomenėje. Viskas priklauso nuo to, kiek dirbsi, kiek sieksi. Mokytojo profesija nėra lengva, reikalauja daug kantrybės, psichologinių gebėjimų, tačiau kažkas Jus skatina eiti šiuo keliu. Kas Jus džiugina darbe? Būna visokių dienų, kartais pagalvoju: „Ką aš čia veikiu?“ Pats didžiausias džiaugsmas apima mokslo metų gale, kai išleidi aštuntokus ir matai, kad jie beveik suaugę, kažko išmoko iš tavęs, iš mokyklos... Mane į mokyklą ypač traukia kolektyvas, administracija. Jaučiuosi ten puikiai: palaikomos įvairios iniciatyvos, kolegos supranta. Į „Šaltinį“ eiti visada smagu ir malonu. Prisipažinkite: ar tikėjotės, kad tapsite Meilės Lukšienės premijos laureatu? Ką Jums tai reiškia? Visiškai nesitikėjau. Visi kandidatai buvo šios premijos verti. Kai kurie itin daug nuveikę savo profesinėje, dalykinėje srityje. Ne paslaptis, kad didmiesčiuose mokytojai matomesni, jie turi daugiau galimybių pasireikšti, todėl man, iš Raseinių, buvo neįtikima, kad galiu tapti laureatu. Kai išgirdau savo vardą, net susvyravau, netekau amo. Ši premija man, kaip ir kiekvienam ją gavusiam, yra įpareigojimas tęsti savo darbus švietimo srityje, vadovautis Meilės Lukšienės idėjomis ir, žinoma, pateisinti laureato vardą. Pakalbėkime apie kitą Jūsų veiklos sritį. Kokiais būdais populiarinate savo gimtąjį kraštą? Aš buvau pirmas, pradėjęs Raseinių mieste vesti viešas pažintines ekskursijas. Tai darau iki šiol. Stengiuosi pristatyti savo kraštą visur, kur įmanoma. Visada pabrėžiu, jog esu iš Raseinių, kad ir kur būčiau. Mano draugai žino – aš visada pakviesiu apsilankyti savo gimtinėje, gimtadienius rengiu čia. Žygiuojame, plaukiame baidarėmis, švenčiame dvare, uždarytoje mokykloje. Aišku, yra ir oficiali mano darbo dalis: parodos, pažintiniai turai... Ką išskirtinio galime atrasti Raseiniuose, jų apylinkėse? Pirmiausia, tai Šiluva. Sakau, kad šiais laikais piligrimystė gyva ir šis miestelis yra dvasinis kurortas. Visai netoli jo stovi ilgiausias ir aukščiausias Lietuvoje Lyduvėnų geležinkelio tiltas. Mieste turime vienintelį šalyje muziejų, įsikūrusį buvusių Arešto namų komplekse. O kur dar Maironio ir Simono Stanevičiaus gimtinės! Įdomių objektų, vietų čia tikrai daug. Atskleisti jų istoriją, ypatingą žavesį gali nuostabus gido pasakojimas.

18


lietuvė Tiesa, kad labai daug keliaujate? Papasakokite, kokie patyrimai labiausiai įsiminė. Kas iš kitų šalių prigijo Jūsų gyvenime, pasaulėžiūroje? Kasmet nuvykstu į tris ar keturias šalis. Įspūdingiausi iki šiol lankyti kraštai – Australija, Izraelis ir... Kaliningrado sritis (Rusija). Australijoje neišdildomą įspūdį paliko gamta ir gyvūnai. Izraelyje teko pamatyti žydų ortodoksų maldą prie Raudų sienos, taip pat teko išskirtinė galimybė apsilankyti žydų sinagogoje, dalyvauti šabo maldoje. Pabuvimas toje aplinkoje, judėjų malda, išskirtinis giedojimas – neįkainojama patirtis. Rugpjūtį lankiausi Kaliningrade. Ši Rusijos dalis mane domino dėl išlikusių vokiškų kultūros paveldo vertybių. Buvo ir gaila, ir įdomu, ir keista stebėti, kaip Rusija tvarkosi su vokišku paveldu. Jis tarsi svetimas, jų amžinų priešų, bet jis yra, ir jie turi kažką daryti. Manau, tai rusams tikras ideologinis galvos skausmas. Ypač keista matyti senas liuteronų kirches, kurios gana brutaliai verčiamos į stačiatikių cerkves. Bokšto viršuje tiesiog „prilipinamas“ auksinis svogūnas.

mybę išbandyti save visai kitoje srityje. Netrukus šešioms savaitėms išvykstu į Boliviją savanoriauti laukinių gyvūnų prieglaudoje. Pasirinkimas buvo atsitiktinis, norėjosi pamatyti kitą žemyną ir dirbti kažką naujo. Akcentuojate, kad gyvenimas kupinas galimybių, nes šalių sienos atviros, vykdoma gausybė projektų. Kur ieškote tokių projektų, pagal ką atsirenkate, kur verta dalyvauti? Kai manęs to klausia, dažniausiai pasiūlau apsilankyti interneto puslapyje zinauviska.lt. Ten daug pasiūlymų savanoriauti, keliauti, dalyvauti konkursuose. Kartą per savaitę juos peržiūriu ir, jei kažkas sudomina, dalyvauju. Viskas priklauso nuo noro, požiūrio ir net nuotaikos.

Nemanote, kad vieną dieną pasiliksite užsienyje – galbūt itin sužavės kuri nors šalis? O gal Lietuvos trauka stipresnė? Sakoma: „Nespjauk į vandenį“, bet man Lietuvoje labai patinka ir ji traukia. Kol kas manau, kad užsienyje negebėčiau išgyventi. Dalyvavote ekspedicijoje „Misija Sibiras“. Ką davė ši patirtis? Tai suteikė galimybę prisiliesti prie istorijos gyvai. Mano giminėje nebuvo tremtinių, seneliai mirė, iki man gimstant, todėl aš buvau tas, kuris istoriją mokėsi iš knygų, vadovėlių. Dalyvaujant šioje ekspedicijoje viską, ką buvau skaitęs apie tremtį, sovietmetį, rezistenciją, teko patirti gyvai.

Užsiminėte, kad metų gale ketinate vykti savanoriauti į Boliviją. Kas lėmė ši pasirinkimą? Mano nuomone, jei dirbsi tą patį, nekeliausi, neieškosi naujovių, iššūkių – „strigsi“. Man reikia pasikrauti naujų idėjų, noriu pasisemti naujos patirties ir grįžęs savo aplinkoje kurti gražesnį pasaulį. Todėl, kol dar atitinku Europos Sąjungos jaunuolio cenzą, pasirinkau gali-

19


lietuvė

Iš dvidešimties litų išaugino sėkmingą verslą

„Kartais ir pati susimąstau, iš kur turiu tiek jėgų“, – šypteli ASTA STANIULYTĖ, kurios istorija galėtų įkvėpti parašyti knygą. Vieniša motinystė, nesėkmės ieškant darbo, verslo pradžia turint vos dvidešimt litų... Nepabūgusi iššūkių, šiandien Asta vadovauja nuosavai įmonei „Buhalterių kontora“ Kaune, vysto savo papuošalų prekių ženklą „MUMutis Hand Made“ ir prisideda prie kilnių tikslų savanoriaudama. Inesa Uktverienė „FYL I FRAMEYOURLIFE PHOTOGRAPHY“ NUOTRAUKOS Asta, esate kūrybinga asmenybė. Kas Jus paskatino pasirinkti buhalterio specialybę? Jeigu dabar stovėtumėte profesijos pasirinkimo kryžkelėje, ką nors keistumėte? Pasirinkti buhalterijos sritį paskatino pats gyvenimas. Iš pradžių norėjau kurti personalo atrankos verslą, bet skaičiai nugalėjo (šypsosi). Tiesa, prieš tai mokiausi dailės, baigiau ketverias bakalauro ir vienas magistrantūros studijas: vadybos, finansų analizės, verslo teisės, logistikos, renginių organizavimo. Dabar nekeisčiau nieko. Jei reikėtų spręsti iš naujo – nė nedvejodama vėl pasirinkčiau buhalterio specialybę. Tik dėl nuosavo buhalterinių paslaugų verslo nesu tikra. Mama dažnai sako: „Galėjai imtis paprastesnio verslo.“ Ji teisi. Bet jei neturėčiau tokios buhalterinio darbo patirties, kokią turiu, – nebūčiau tuo, kas dabar esu. Dirbantys kūrybinėje srityje galbūt mano, kad buhalterio darbas nuobodus ir neįdomus. Turbūt Jūs galėtumėte paprieštarauti? Ir taip, ir ne... Kartais jis gali būti monotoniškas, bet apskritai, galiu patikinti, buhalterija – taip pat kūryba. Tik kitokia, su skaičiais. Tikras buhalteris yra skaičių menininkas (šypsosi).

Šukuosena ir makiažas – grožio salonas „Before“ (Erika ir Oksana)

20

Papasakokite savo verslo istoriją. Tiesa, kad viską pradėjote nuo nulio? Verslo istorija labai paprasta – tiesiog reikėjo užsidirbti pinigų pragyventi, nes vienišos dvejų metukų vaiko mamos įdarbinti niekas nenorėjo. O kartą darbo pokalbyje man tiesiai šviesiai pasakė: „Jūsų kvalifikacija mums per aukšta, negalime


lietuvė priimti.“ Tada supratau, kad reikia kažko imtis pačiai. Kaip minėjau, pirmiausia svarsčiau apie personalo atrankos verslą, bet jo pradžiai reikėjo nemažų investicijų. O aš po skyrybų turėjau tik sūnų ant rankų, kompiuterį ir dvidešimt litų. Pasirinkau buhalteriją. Pirmuosius klientus susiradau internetu, skambindama. Dirbdavau namie. Nebuvau baigusi buhalterijos studijų – tik finansų analizę, tad šį verslą pradėjau daug ko nežinodama. Daug mokiausi, skaičiau... ir po poros mėnesių ryte atsikėlus atėjo mintis: „Visiškai suprantu debeto ir kredito principą, man iškart aišku, kurioje vietoje turi būti sąskaita balanse ir pelno (nuostolių) ataskaitoje. Vadinasi, šis verslas man tinka.“ Turiu galvoje skaitiklį, kuris visada veikia tiksliai (šypsosi). Dirbdama namie susitaupiau pinigų, išsinuomojau labai mažą kabinetą, paskui – didesnį, vėliau – dar didesnį... Dažną nuo svajonės dirbti sau atbaido rizikos, klaidų, nesėkmių, sunkumų baimė. Kaip Jums sekėsi dorotis su baimėmis, sunkumais, jeigu tokių kilo? Visada ir visur bus rizikos, visada bus klaidų, nesusipratimų, nepatogumų... Abejoju tuo žmogumi, kuris sako, kad viskas ėjosi kaip per sviestą. Tokiomis pasakomis netikiu. Drąsos tikrai reikia. Ir ne tik jos. Reikia ir supratimo, žinių, pagalbos, ypač moralinės. Verslo pradžioje baimių buvo ne tiek ir daug, nes nežinojau, koks iš tikrųjų yra verslas, ypač buhalterinis. Klystame mes visi, nes esame ne robotai. Tik mūsų, buhalterių, klaidos kainuoja pinigus. Bijojau ir vis dar bijau nuvilti savo klientus – įmonių vadovus. Sunkumų tikrai būta. Tai ir negrąžintos skolos, ir nesąžiningi klientai, ir „atsipūtę“ darbuotojai. Sunkiausia neprisirišti prie kolektyvo narių, suprasti, kad jie vis vien kada nors išeis. Svarbu gebėti greitai reaguoti į pasikeitusią situaciją, perorganizuoti darbus, instruktuoti darbuotojus, nes šio pobūdžio versle mokesčiai nelaukia, yra tam tikri terminai ir niekam nepasakysi, kad neturi darbuotojų, – nei įmonių vadovams, nei Mokesčių inspekcijai. Todėl ne kartą teko atidėti asmeninius planus, sėsti ir dirbti pačiai, aukoti vakarus, savaitgalius. O kartais – ir pasimatymus (šypteli). Gal todėl ir neturiu antrosios pusės: ką gali žinoti, gal kažkuris iš tų pasimatymų būtų buvęs lemtingas ( juokiasi). Buvo ir labai skaudžių akimirkų, kai ne tik kentėjo verslas, bet ir griuvo pasi-

tikėjimas žmonėmis. Pavyzdžiui, kai viena darbuotoja, buhalterė, pridarė klaidų tvarkydama visų jai priskirtų įmonių apskaitą. Žinoma, ji buvo atleista, bet prireikė nemažai laiko, kol vėl ėmiau pasitikėti darbuotojais. Kita mano įmonėje dirbanti moteris kartą pareiškė, kad už jos darbą gaunu „labai“ daug pinigų, kad ją samdyti man „labai apsimoka“. Nepakėliau atlyginimo – išėjo iš darbo. Panašiomis akimirkomis ne kartą norėjau viską mesti galvodama: „Na, kam man to reikia?“ Bet ateidavo nauja diena, ir vėl kildavau į verslo kovą (šypsosi). Kasdien žinios, patirtis, šarvai vis didesni. Auga mano, kaip specialistės ir kaip žmogaus, vertė.

Kaip manote, kokie Jūsų verslo sėkmės veiksniai? Kokiais principais, vertybėmis stengiatės jame vadovautis? Verslo sėkmę lemia daugybė veiksnių. O buhalterinių paslaugų versle ji labai priklauso ir nuo vadovo asmeninių savybių, požiūrio. Daug pasiekiau savo užsispyrimu ir stiprybe. Tvarkiausi su nesėkmėmis, apeidavau jas, skaudžiai reaguodavau į pavydą ir apkalbas. Dabar kliūtis ne apeinu, o įveikiu. Užlipu ant jų ir dairausi – iš aukščiau jos matyti geriau (šypsosi). Pavydo ir apkalbų dar daugiau, bet supratau, kad jei taip yra, vadinasi, man sekasi. Tiesiog reikia nekreipti į tai dėmesio.

Kartą darbo pokalbyje man tiesiai šviesiai pasakė: „Jūsų kvalifikacija mums per aukšta, negalime priimti.“ Tada supratau, kad reikia kažko imtis pačiai.

21


lietuvė Turėjau nuostabų, labai tvirtą tėtį, kuris nuo mažens mane mokė niekada nepasiduoti siekiant savo tikslo, būti sąžiningą, nebūti arogantišką, gerbti kitus, bendrauti. Stengiuosi ne tik gyventi pagal šias vertybes, bet ir perkelti jas į verslą. Esu sąžininga su klientais, verslo partneriais ir darbuotojais, daug su jais bendrauju. Dirbame nešabloniškai, atsižvelgiame į kiekvieną klientą individualiai. Teikiant intelektines paslaugas, labai svarbu mandagumas, supratimas, buhalterio profesinė etika. Taip pat stengiuosi atsižvelgti į darbuotojus, stiprinti kolektyvą. Rengiame išvykas, pokalbius, drauge lankomės teatre. Neleidžiu jiems dirbti po darbo valandų ar savaitgaliais, nes jie turi šeimas ir asmeninį gyvenimą – visiems reikia poilsio. Daug mokomės, keliame kvalifikaciją. Skaitome įstatymus, kurie nuolat keičiasi. Lietuvoje turime daug smulkiųjų verslų. Galbūt dažnai konsultuojate pradedančius verslininkus ir tendencingai susiduriate su tam tikrais klausimais? Kokie svarbiausi pirmieji žingsniai norint steigti verslą? Taip, tenka konsultuoti smulkiuosius verslininkus ir pastebiu, kad neretai vers-

Papuošalų kūrimas, siuvinėjimas, vėrimas – tai poilsis ne tiek nuo skaičių ar buhalterijos, kiek apskritai nuo verslo.

las įkuriamas „sugalvojau ir darau“ principu, neturint jokio buhalterinio raštingumo. Jei pasirenkama steigti mažąją bendriją arba uždarąją akcinę bendrovę, atsiranda nemažai prievolių (ir buhalterinių), apie kurias smulkiojo (ir ne tik) verslo atstovai dažniausiai nežino arba negalvoja. O galvoti reikia, nes atsakomybę visada tenka prisiimti vadovui. Kadangi esu sukaupusi nemažai tiek verslo, tiek buhalterinio darbo patirties, organizuoju mokymus įmonių vadovams „Susipažinimas su buhalterija kitaip“. Suteikiu žinių, kurios gali padėti vadovui lengviau susikalbėti su buhalteriu, suprasti buhalterijos pagrindus. Šiais laikais turėti bendrųjų buhalterijos žinių vadovams būtina. Laisvais po darbo vakarais kuriate papuošalus. Kada atradote šį polinkį? Kūryba Jums – atsipalaidavimas, poilsis, saviraiškos būdas ar... Vakarais, naktimis, savaitgaliais – kuriu, kada tik galiu. Man tai padeda pailsinti protą. Kai turi savo verslą, dirbi nuolatos, dvidešimt keturias valandas per parą. Papuošalų kūrimas, siuvinėjimas,

22


lietuvė vėrimas – tai poilsis ne tiek nuo skaičių ar buhalterijos, kiek apskritai nuo verslo. Gamindama papuošalus nedirbu vadove – būnu kūrėja! Tiesiog užsimirštu. Papuošalus veriu jau senokai – esu savamokslė. Rimčiau šia kūrybos forma susidomėjau prieš gerus metus. Nusprendusi įgyti daugiau žinių, pradėjau lankyti specialias pamokėles. Išmokau visokių papuošalų kūrimo gudrybių, pradėjau siuvinėti. Įkūriau papuošalų ir kitų aksesuarų prekių ženklą „MUMutis Hand Made“. Už šį pavadinimą esu dėkinga dešimtmečiui sūnui, kuris mano mamą vadina Mumute (šypsosi). Ar turite lūkesčių kūrybą paversti savo pagrindine veikla? Kūrybinės veiklos paversti pagrindiniu verslu neplanuoju, bet norėčiau atidaryti netipinę parduotuvėlę. Kol kas papuošalus pardavinėju internetu ir turiu lentyną grožio salone „Before“. Kuo daugiau vadovaujatės kurdama papuošalus: intuicija, stiliaus pojūčiu ar mados tendencijomis? Kokioms moterims skirti Jūsų darbai? Papuošalus gaminu vadovaudamasi intuicija, stiliaus pojūčiu. Jie pirmiausia gimsta mano vaizduotėje. Būna, pamatau karoliukus ir galvoje iš karto kyla vaizdinys. Kurdama galvoju apie tokias kaip aš – stiprias, savimi pasitikinčias – moteris, mamas. Taip pat gaminu aksesuarus vyrams, vaikams.

idėją, ir vaikų rėmimo programos iniciatorei, kad ją palaikė. Ką ši veikla suteikia Jums? Man savanorystė – tai pasidalijimas, džiaugsmas, pavyzdys sūnui... Be to, dalytis juk labai gera. Tiesa, dėl laiko stokos šiuo metu esu labiau finansinė rėmėja. Papasakokite apie vaikų rėmimo programas, prie kurių prisidedate. Kaune vykdoma nuostabi Vaikų orumo rėmimo programa. Nepasiturinčių šeimų vaikams nuperkama mokslams reikalingų priemonių, papildoma telefono sąskaita, viešojo transporto bilietas, pasirūpinama, kad vaikai gautų kirpyklos paslaugas, ir kt. Bet pats svarbiausias dalykas – bendravimas.

Taip pat remiu vieną su vaikais susijusią programą, bet ne Kaune – mažame miestelyje. Bendromis jėgomis galima tikrai nemažai padaryti, tiek padedant fiziškai, finansiškai, tiek tiesiog palaikant. Kaip manote, lietuviai turi stiprų atjautos kitam jausmą? Kyla įvairių minčių. Nesu linkusi žmonėms pasakoti, ką ir kokiomis sumomis remiu, nes tekę išgirsti skaudžių replikų: „neturi kur dėti pinigų“, „savus remia“, „alkoholikams padeda“, „geriau tą (aną) remtų“... Galbūt pastaruoju metu prieš Kalėdas žmonės labiau linkę aukoti, atjausti... Bet atjautos reikia ne tik per šventes, o visada. Norėtųsi, kad pagalba būtų ne mados, o širdies reikalas.

Visada ir visur bus rizikos, visada bus klaidų, nesusipratimų, nepatogumų... Abejoju tuo žmogumi, kuris sako, kad viskas ėjosi kaip per sviestą.

Savo brangiausią turtą – laiką – dalijate ne tik sūnui, verslui, kūrybai, bet ir savanoriškai veiklai. Kas paskatino į ją įsitraukti? Savanorišką veiklą atradau prieš trejus metus, kai draugė pasiūlė padėti surengti nepasiturinčių šeimų vaikams renginį prieš Kalėdas. Tada gaminome papuošalus. Mane labai sujaudino vaikučių akys, kurios tiesiog švytėjo žvelgiant į pačių pagamintas dovanas savo mamoms ar močiutėms. Pamenu, grįžtant į Kauną teko porą kartų sustabdyti automobilį – mintys ir ašaros neleido susikaupti vairuoti. Užpernai abi su drauge tiesiogiai padėjome vienai šeimai, tiksliau, vaikui. Šis jaunuolis dabar sėkmingai mokosi užsienyje. Šiemet gruodžio mėnesį taip pat rengsiu papuošalų gaminimo pamokėlę vaikams, tik šįkart Kaune. Esu dėkinga savo parapijos klebonui, kad pasiūlė šią

23


Pasaulio lietuviai: patirtys, leidusios į save ir savo šalį pažvelgti kitaip

Baigus socialinius ir politikos mokslus – į kino pasaulį. Nutrūkus šokėjos karjerai – į literatūros mokslą ir žodžio meną. Įgijus stiprius pagrindus Lietuvoje – į vieną garsiausių pasaulyje muzikos universitetų. Tai scenarijai, kuriuos likimas skyrė trims straipsnių herojams. Svečioje šalyje jie atrado ne tik naujų savo polinkių, stiprybių, bet ir turėjo galimybę į savo tėvynę, juos formavusią aplinką pažvelgti per kitokią prizmę. INGA NANARTONYTĖ

24


lietuvė Silvija Čiuladytė, Austrija

Tiesia tiltus tarp pasaulio menininkų

Užaugo su muzika S. Čiuladytės atveju tiktų patarlė apie netoli nuo obels riedantį obuolį. Abu jos tėvai muzikantai: tėtis – valtornininkas ir kūrinių aranžuotojas, natų perrašytojas Kauno muzikiniame teatre, o mama tame pačiame teatre ir Kauno miesto simfoniniame orkestre groja smuiku. Tiesa, nors Silvija dešimt metų mokėsi groti smuiku Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, o nuo dešimtos klasės – altu Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokykloje, atėjus laikui rinktis profesinį kelią, dvejojo. „Kartais pagalvoju, kad aš tikriausiai turėjau daugiau abejonių, nei jų turi kitas specialybes besirenkantys žmonės. Jie turi galimybę rinktis patys, jau būdami suaugę, pasverdami visus argumentus. Mane su muzika užaugino. Tad net ir norėdama nebegalėčiau nuo jos pabėgti. Bandžiau“, – prisipažįsta. Didžiausios abejonės merginą apniko baigus bakalauro studijas Zalcburgo (Austrija) Mozarteumo universitete. „Kaip ir daugeliui mano amžiaus žmonių, buvo visiškai neaišku, ką dabar daryti su tuo diplomu, galvojau, galbūt reiktų pradėti užsiimti „rimtais dalykais“. Nežinojau, ar noriu toliau studijuoti magistrantūroje, ar pradėti kitos krypties studijas, ar išvažiuoti į kitą pasaulio kraštą. Tad pasidariau metų pertrauką“, – pasakoja Silvija. Per tuos metus ji buvo keliems mėnesiams išvažiavusi į Londoną stažuotis Lietuvos ambasadoje. Ten išbandė kultūros vadybininko darbą. „Ši patirtis iš tiesų padėjo. Grįžusi supratau, kad tikrai galėčiau ir man būtų įdomu dirbti tokį darbą. Tačiau supratau ir tai, kad vien tik darbo biure man neužtenka. Groti vis dėlto yra labai smagu, nors ir reikalauja labai daug kasdienio darbo“, – apie savojo kelio paieškas pasakoja mergina.

Janko Rašetos nuotrauka

„Mūsų mokymo sistema, nors ir atgyvenusi, dažnai per daug reikalaujanti iš vaikų, vis dėlto yra labai stipri ir augina profesionalus nuo mažens. Lietuvių muzikantų išsilavinimas yra lygus arba dažnai geresnis nei kolegų užsienyje“, – sako altininkė SILVIJA ČIULADYTĖ, studijuojanti Graco menų universitete. Jos manymu, nėra nieko, kas lietuviams trukdytų tapti pasaulinio lygio profesionalais, išskyrus nusivertinimą, baimę ir nepasitikėjimą savo jėgomis. Silvija pripažįsta, kad ir pačiai teko įveikti šias kliūtis. Šiandien mergina tiesia savo profesinį kelią Austrijoje ir suteikia galimybę šioje šalyje prisistatyti jauniesiems kūrėjams iš viso pasaulio – su bendraminčiais organizuoja išskirtinį šiuolaikinės klasikinės muzikos festivalį „Crossroads“.

Gyvenimo studijos Po dvyliktos klasės Silvija, kaip ir dauguma jos bendraamžių pažįstamų, labai norėjo išvažiuoti į užsienį. Įstojo į Mozarteumo universitetą Zalcburge. „Beveik visa mūsų laida išsivažinėjo po skirtingas pasaulio šalis. Įstoti į užsienio universitetą buvo tarsi aukštesnis pasiekimas nei pasilikti mokytis Lietuvoje. Tai mums atrodė kaip kokybės garantas, – dalies jaunimo požiūrį atskleidžia mergina. – Mūsų klasė buvo itin konkurencinga, tai turbūt labai prisidėjo prie mano noro išvažiuoti.“ Jai taip pat norėjosi palikti komforto zoną, traukė nepažintas pasaulis, naujos patirtys. Merginą pastūmėjo ir mama – ši skatino pasinaudoti galimybėmis, kurių pati anuomet neturėjo. Anot Silvijos, muzikantai renkasi ne universitetus, o mokytojus, kurie vėliau tampa tarsi gyvenimo ir karjeros mentoriais. Lietuvė Mozarteumo universitetą rinkosi dėl jame dirbančio profesoriaus Thomo Rieblio, kuris yra vienas iš alto mokyklos superžvaigždžių. Studijos pranoko merginos lūkesčius. Tai ji tvirtina vertindama ne vien paskaitose įgytas žinias, o apskritai studijų užsienyje patirtį: „Kiekvienas universitetas ar aukštoji mokykla turi savų privalumų ir trūkumų, bet labai svarbu yra ir tai, ko išmoksti gyvendamas užsienio valstybėje, studijuodamas kartu su kolegomis iš viso pasaulio kampelių, bandydamas prisitaikyti prie naujos kultūros, kalbos, mentaliteto ir kartu neprarasti savo identiteto. Visa tai buvo ir tebėra mano gyvenimo studijos. Jos mano akiratį plečia įvairiausiomis kryptimis.“

Veiklų karuselė Paklausta, kaip įsivaizduoja savo karjerą, – grojimas ar organizacinis darbas traukia labiau, – S. Čiuladytė šypteli ir sako, kad tai jai yra bene sunkiausias klausimas: „Aš imu manyti, jog mano karjera niekada nebus apibrėžta viena veikla ar

25


Maxime’o Michaluk’o nuotrauka

lietuvė

pavadinta vienu pavadinimu. Jei ir būna momentų, kai nusprendžiu mesti visus takelius ir eiti tik vienu keliu, iškart atsiranda kokia nors papildoma nauja veikla ir laikui bėgant ji tampa lygiavertė mano „pagrindiniam“ darbui. Nemanau, jog „užaugusi“ šiuo atžvilgiu surimtėsiu ir apsistosiu ties viena veikla.“ Šiuo metu Silvija siekia magistro laipsnio – studijuoja Graco menų universitete pagal šiuolaikinės muzikos atlikimo programą, kurią dėsto žymiojo šiuolaikinės muzikos ansamblio „Klangforum Wien“ nariai. Anot jos, šios studijos yra rimtas iššūkis – reikalauja labai daug darbo. Kartu ji dirba prie festivalio „Crossroads“ organizavimo. Taip pat groja įvairiuose orkestruose ir ansambliuose kaip laisvai samdoma altininkė, kuruoja porą mažesnių projektų, kuriuos su kolegomis lietuviais nori įgyvendinti Austrijoje.

Studentiška iniciatyva virto tarptautiniu festivaliu Vietoje nenustygstanti Silvija – šiuolaikinės klasikinės muzikos festivalio „Crossroads“, kuris šiemet vyko jau šeštąjį kartą, sumanytoja ir organizatorė. Ji svarsto, kad šio renginio idėja gimė dėl vienišumo jausmo pirmaisiais studijų metais. „Visi mano draugai buvo Vilniuje, darė visokius šaunius dalykus, kūrė ansamblį „Synaesthesis“, o aš buvau labai toli nuo jų visų, naujoje aplinkoje, dar neradusi draugų rato ir labai liūdėjau nebūdama visų tų įvykių sūkuryje. Tad

26

sugalvojau draugus atsivežti čia, į Austriją“, – šypsosi. Su geru draugu kompozitoriumi Dominyku Digimu Silvija juokais vis pakalbėdavo, kaip būtų smagu, jei šis ją aplankytų ir abu galėtų atlikti jo naująjį kūrinį Zalcburge. Mergina užsidegė šią idėją įgyvendinti. Taip užsimezgė pirmosios draugystės su Mozarteume studijuojančiais kompozitoriais ir kitais bendraminčiais. „Renginys vyko pustuštėje salėje, bet visiems, kurie buvo į jį įtraukti, buvo labai smagu, tad nusprendėme organizuoti koncertą ir kitais metais, atsivežti daugiau draugų – visą ką tik susikūrusį „Synaesthesis“ ansamblį“, – pasakoja pašnekovė. Festivalis tapo tęstinis ir kasmet tobulėja – didėja organizatorių patirtis, daugėja rėmėjų. Pradžioje jį rėmė Lietuvos kultūros atašė Austrijoje ir Lietuvos kultūros institutas, vėliau gautas projekto finansavimas iš Lietuvos kultūros tarybos, o galiausiai pradėta bendradarbiauti su Mozarteumo kompozicijos profesoriumi Achimu Bornhöftu. Jo, kaip Naujosios muzikos instituto bei elektroninės muzikos studijos vadovo, pozicija universitete padėjo gauti tiesioginį f inansavimą iš Mozarteumo universiteto. Festivalio tikslas, anot Silvijos, – skatinti tarptautinį menininkų bendradarbiavimą. „Mes tikime, jog šiuolaikiniame globalizacijos paliestame pasaulyje reikia kurti galimybes jauniesiems meno profesionalams gyvai keistis idėjomis, savo kultūrine patirtimi, mokytis vieniems iš kitų ir megzti tarptautinius ryšius. Šiuolaikinės muzikos pasau-

lis yra itin mažas, tad nesinaudoti šiomis galimybėmis būtų labai neprotinga“, – sako pašnekovė. „Crossroads“ organizatoriai kviečia jaunus perspektyvius šiuolaikinės muzikos ansamblius atlikti kompozicijos studentų, studijuojančių Europoje, kūrinių premjeras. Atrinkti penkiolika kompozicijos studentų kviečiami parašyti naujus kūrinius kviestiniams ansambliams ir atvykti į Zalcburgą dalyvauti paskaitose, repeticijose, koncertuose, vykstančiuose festivalio metu. Atlikėjai pasirenkami atsižvelgiant į instrumentų sudėtį ir šiuo metu kylančius jaunus ansamblius, siekiama, kad būtų kuo daugiau įvairovės tiek kultūriniu, tiek instrumentų atžvilgiu. Kompozitoriai dalyvauja tarptautinėje atrankoje, kurioje pagal jų esamus kūrinius ir stilių ansambliai pasirenka kokybe ir menine kryptimi jiems artimiausius kandidatus. Tiesa, studentai savo paraiškoje taip pat nurodo, su kuriuo iš ansamblių norėtų dirbti. „Tokiu būdu užtikrinamas sklandus bendradarbiavimas, nuomonių ir stilių atitikimas festivalio metu, atveriamos galimybės tolesniam ilgalaikiam atlikėjų ir kompozitorių bendradarbiavimui po festivalio. Toks ir yra šio renginio tikslas“, – sako festivalio sumanytoja.

Festivalio išskirtinumas Anot Silvijos, šio renginio išskirtinumas bendrame šiuolaikinės muzikos festivalių kontekste yra tai, kad neprašoma atrankai siųsti naujų kūrinių, kurių tik penkiolika bus galima atlikti festivalyje.


lietuvė Mergina sako pasirinkusi kitą kelią ir paaiškina, kodėl: „Man neįdomu kelerius metus groti tą pačią programą dėl tobulo atlikimo, neįdomu ir privalomos konkursinės klasikinės programos. Per visą istoriją visame pasaulyje yra prirašyta ir vis dar rašoma tiek daug gražios ir įdomios muzikos, bet klasikinės muzikos pasaulyje, ypač konkursuose, atliekami tie patys kūriniai. Dar ir dar kartą. Man daug smagiau atrasti kažką naujo.“ Matthias’o Leboucher’io nuotrauka

Gausus žinių bagažas iš Lietuvos

„Ansambliai kompozitorius pasirenka pagal jų jau parašytus darbus, stilių, darbo kokybę, o vėliau, po atrankos, kompozitorius ir ansamblis komunikuoja rašant naują kūrinį. Taip mes išvengiame didžiulės problemos, kuri yra ištikusi visą kompozicijos pasaulį: prirašoma gausybė muzikos, kuri niekada nebūna atlikta, nes beveik visi kompozicijos konkursai reikalauja naujų, niekur neatliktų kūrinių, bet laimėtojai, kurių konkursiniai kūriniai atliekami, būna vos keli iš kelių šimtų. Tokiu originaliu atrankos metodu mes garantuojame, jog atrinktų menininkų darbai bus surepetuoti ir atlikti gyvai“, – festivalio išskirtinumą įvardija pašnekovė. Anot jos, dažniausiai už dalyvavimą edukacinio tipo festivalyje jaunieji kompozitoriai turi pakloti nemažą sumą pinigų. Silvijos ir jos komandos nuomone, tai yra neteisinga selektyvi sistema, kuri užkerta kelią daugybei talentingų žmonių daly vauti kursuose ar festivaliuose, nes jiems tai yra gerokai per brangu. „Crossroads“ organizatoriai ne tik nereikalauja mokesčio už dalyvavimą, bet ir padengia dalyvių išlaidas, taip užtikrindami, jog visi atrinkti kompozitoriai turės galimybę dalyvauti festivalyje. Šis festivalis išsiskiria ir Zalcburgo renginių kontekste. Anot Silvijos, tai yra itin tradicinis, klasikinis miestas, kuriame karaliauja Mocartas, prabangusis

„Festspiele“ festivalis ir Amerikos turistus viliojantys „Muzikos garsai“. „Šiuolaikinei muzikai rasti savo auditoriją šiame mieste yra itin sunku, – pastebi lietuvė. – Bet mes stengiamės. Vienas iš mūsų tikslų yra pritraukti miesto publiką, ypač jaunimą, į mūsų renginius. Stengiamės parodyti, jog šiuolaikinis menas yra visiems prieinamas ir gali būti visiems suprantamas, aktualus – juk jis kalba apie tai, kuo gyvename šiandien.“

Konkursai nevilioja Jaunieji muzikantai neretai dalyvauja įvairiuose konkursuose. Silvijai taip pat teko keliuose išbandyti save. Prisipažįsta, kad tai buvo nemaloniausios patirtys jos gyvenime. Iki konkurso likus keliems mėnesiams prasidėdavo stresas ir palaipsniui didėdamas tęsdavosi iki sunkiai pakeliamos kulminacijos stovint ant scenos priešais komisiją. „Bet tai – mano patirtys. Tikiu, jog yra žmonių, kurie moka stresą valdyti ir ruošdamiesi sutelkia dėmesį vien tik į grojimą, savo emocinę sveikatą, – sako pašnekovė. – Jiems konkursai tikrai gali duoti labai daug – pradedant nuo griežtos disciplinos, valios ir savikontrolės iki laurų ir su jais ateinančių karjeros galimybių, tokių kaip koncertai su žymiais orkestrais didžiausiose koncertų salėse ir tarptautinė šlovė.“

Silvija, nuo mažens lankiusi muzikos mokyklą Lietuvoje ir dabar mokslus tęsianti Austrijoje, mano, kad lietuvių muzikantų išsilavinimas yra lygus arba dažnai geresnis nei kolegų užsienyje. Anot jos, mūsų šalyje mokymo sistema, nors ir atgyvenusi, dažnai per daug reikalaujanti iš vaikų, vis dėlto yra labai stipri ir augina profesionalus nuo mažens. „Daugybė mano kolegų, atvykusių studijuoti iš kitų šalių, visą gyvenimą mokėsi groti privačiai – ir groja puikiai, – bet niekada nesimokė net pagrindinių teorijos, muzikos istorijos ar harmonijos principų, – pasakoja lietuvė. – Jiems bakalauro studijos Austrijoje, kur teorijos lygis yra maždaug toks, kokiu mes mokėmės penktoje–šeštoje klasėje Lietuvoje, buvo labai sunkios. Žinoma, galiausiai jie visa tai irgi išmoksta, bet mes, lietuviai, jau ateiname net tik labai gerai grodami, bet ir turėdami didelį žinių bagažą. Tad bakalauro studijas pradedame jau kitu lygiu ir su kitokiu mąstymu. Mes ateiname jau turėdami supratimą, jog reikia ne tik groti greitai ir švariai, bet ir paisyti harmonijos, stiliaus principų muzikos kūriniuose, žinome, apie ką rašė tam tikro laikotarpio kompozitoriai. O tai ir yra svarbiausi dalykai muzikanto išsilavinime.“ Pašnekovė pastebi ir tai, kad lietuviai dažnai save nuvertina. Svarsto, kad galbūt tai lemia mažos šalies kompleksas. „Nežinau, kodėl, bet ir man pačiai baigiant mokyklą atrodė, jog ten, užsienyje, yra vien tik vengerovai bei linglingai ir kad mes čia, Lietuvoje, net negalime lygintis su studijuojančiais užsienyje. Bet vėliau visi imame ir įstojame į geriausias mokyklas. Mano nuomone, lietuviams tapti pasaulinio lygio profesionalais dažnai trukdo tik nepasitikėjimas savo jėgomis, baimė bandyti siekti savo svajonių ir išeiti į platųjį pasaulį.“

27


lietuvė

Tomas Krasauskas, Čekija Lietuvio įkurtą kino mokyklą pasaulyje garsina buvusių studentų pasiekimai Iš Kauno kilusio TOMO KRASAUSKO pavardė gerai žinoma ne tik Čekijoje gyvenantiems lietuviams, bet ir įvairių šalių kino meno atstovams. Prieš penkiolika metų Tomo kartu su amerikiečiu Prahoje įkurta kino mokykla „Prague Film School“ kasmet sulaukia šimtų norinčiųjų mokytis filmų kūrimo subtilybių iš viso pasaulio – nuo Amerikos iki Indijos. Mokyklos populiarumą lemia ne tik iš lūpų į lūpas sklindantys buvusių studentų atsiliepimai, bet ir jų pasiekimai pasauliniuose konkursuose.

Nuo studijų iki verslo T. Krasauską į Prahą at vedė mokslo keliai: 1994-aisiais čia atvyko užbaigti socialinių ir politikos mokslų magistrantūros studijų. Studijuodamas susipažino su būsima žmona – taip pat lietuve. Po studijų sulaukė įdomaus darbo pasiūlymo, vėliau sukūrė šeimą, o po kelerių metų – ir verslą. Iškart po studijų Tomas dirbo vienoje tarptautinėje organizacijoje. Jam tekdavo įvairiose šalyse rengti žiniasklaidos, žurnalistikos seminarus, renginius ir mokymus anglų kalba. Daugiausia dirbo regionuose, kuriuos buvo neseniai sukrėtęs karas. 1999-aisiais su vienu amerikiečiu pradėjo panašius mokymus rengti Prahoje. Kursų dalykų sąrašas ilgainiui keitėsi, daugiau dėmesio imta skirti fotografijai, vaidybiniam menui. 2003-iaisiais juodu ėmė organizuoti filmavimo dirbtuves. Trijų savaičių trukmės programos metu buvo mokoma visko, ką svarbu išmanyti norint sukurti trumpą filmuką. Sulaukus pasisekimo, ši praktinių mokymų programa ilgainiui išaugo į vienų ir dvejų metų trukmės studijų programas.

Studentai – iš viso pasaulio T. Krasausko su kolega įkurta kino mokykla siūlo profesinio ugdymo studijas – jos nesuteikia nei bakalauro, nei magistro laipsnio. Nemokoma ir bendrojo lavinimo dalykų. Studijas čia daugiausia renkasi žmonės, jau įgiję bakalauro laipsnį, studijavę su menais, žiniasklaida susijusias programas ir norintys įgyti praktinių žinių, kad galėtų kurti kiną. Kai kurie atvyksta čia mokytis norėdami kilti karjeros laiptais arba pakeisti darbo pobūdį. „Tarkime, žmogus kino gamybos studijoje dešimt metų dirba kameros operatoriaus asistentu ir nori tapti kino operatoriumi. Tačiau jam to pasiekti nepavyksta, nes tam reikia parodyti savo darbus, sugebėjimus. Mūsų kino mokykla suteikia galimybę įgyti reikia-

28

mų žinių, įgūdžių ir pademonstruoti savo sugebėjimus bei talentus“, – pavyzdį pateikia pašnekovas. Prahos kino mokykla per penkiolika metų gerokai išaugo. Pirmaisiais metais joje mokėsi dvidešimt šeši studentai, dirbo aštuoni dėstytojai. Šiemet studijuoja daugiau nei šimtas kino aistruolių ir darbuojasi daugiau nei dvidešimt žmonių. Kasmet sulaukiama maždaug trijų šimtų susidomėjusių šiomis studijomis ir atrenkama apie devyniasdešimt. Mokytis kino kūrimo subtilybių čia renkasi jauni žmonės iš viso pasaulio. Šiemet studijuoja maždaug trisdešimties skirtingų valstybių piliečiai. Anot pašnekovo, studentų iš skirtingų šalių skaičių lemia daugybė veiksnių: mokyklos žinomumas toje šalyje, kino pramonės dydis, švietimo sistema, paskolų studentams sistema. „Daugiausia turime studentų iš Indijos. Ne tik todėl, kad tai pati didžiausia angliškai kalbanti demokratija pasaulyje, bet ir dėl to, jog ši šalis turi didžiausią kino pramonę. Daugybė iš čia kilusių mūsų studentų festivaliuose laimi prizus. Dėl to mokykla Indijoje yra gerai žinoma“, – pasakoja T. Krasauskas. Anot jo, toje šalyje labai domimasi garsenybių gyvenimu, norima studijuoti tai, ką studijavo žinomi, sėkmės lydimi žmonės. Todėl studentų pergalės sukelia didelę susidomėjimo šia kino mokykla bangą Indijoje. Antroje ir trečioje vietoje pagal studentų skaičių – Islandija ir Švedija. Taip pat kasmet sulaukiama po penkiolika–dvidešimt amerikiečių. Atvyksta ir studentų iš Šveicarijos, Italijos, Turkijos, Brazilijos, Kinijos, netgi Pietų Afrikos, Pietų Korėjos ir t. t. „Nors studentų etninė kilmė skirtinga, tačiau juos vienija meilė kinui. Jie visi randa bendrą kalbą kūrybiniame procese“, – meno galią jungti žmones pabrėžia pašnekovas. Šioje mokykloje yra studijavę ir keli lietuviai. Vienas jų, baigęs metų programą, liko čia dirbti. Taip pat Prahoje sėkmingai tęsia aktoriaus karjerą. Anot T. Krasausko, Čekijoje filmuojama daug tarptautinių filmų, tokių kaip „Džeimsas Bon-


das“, „Žmogus-voras“, ir dideliems projektams labai dažnai reikia vietos aktorių, sugebančių vaidinti angliškoje aplinkoje, turinčių vaidybos tarptautiniame kine patirties. Čekijos, kaip f ilmų kūrimo vietos, populiarumas neturėtų stebinti. Kino ištakos šioje šalyje siekia XX amžiaus pradžią. Čekų filmai yra laimėję tris „Oskarus“. „Čia kinas gimė tuo pačiu metu kaip Paryžiuje, Berlyne, Miunchene. Tarpukariu čekų kuriami filmai jau būdavo eksportuojami į JAV, kino gamyba buvo svarbi šalies kultūros ir pramonės veiklos dalis, iki 1925-ųjų buvo sukurta arti dviejų šimtų filmų, – pasakoja T. Krasauskas. – Čekijoje kino studijos per Antrąjį pasaulinį karą išliko, buvo naudojamos Hitlerio, nacių, o vėliau – sovietų propagandai skleisti. Stengtasi vystyti techninę bazę, kad būtų sėkmingiau dirbama režimams. Tad kino profesionalų rengimas, kino kūrimas čia nesustojo. 1990-ųjų pradžioje kino pramonei buvo sunkus laikotarpis, nes valstybės finansavimo neliko. Tačiau netrukus Čekijos, kaip filmavimo vietos, pranašumus įvertino Vakarų pasaulio kino kūrėjai.“

Laimėjimai prestižiniuose festivaliuose Prahos kino mokyklos buvusių studentų vardai yra nuskambėję tokiuose žymiuose kino renginiuose, kaip Kanų kino festivalis, Sandanso (Sundance) kino festivalis, „Emmy“, Sarajevo filmų festivalis, Tribekos filmų festivalis, Venecijos filmų festivalis, Pekino nepriklausomo kino festivalis ir kt. Jie yra pelnę įvairias nominacijas, prizus už geriausius darbus tam tikrose kategorijose arba atrinkti į programą iš daugybės pretendentų visame pasaulyje. Pavyzdžiui, viena studentė iš Danijos gavo pagrindinį Sandanso kino festivalio prizą už dokumentinį filmą „Russian Woodpecker“ (liet. „Rusų genys“). Studentas iš Indijos Lokarno kino festivalyje Šveicarijoje pelnė net du prizus: už geriausią filmą ir už geriausią debiutinį filmą. Dviejų studentų iš Švedijos ir Turkijos trumpametražiai filmai buvo įtraukti į Kanų kino festivalio trumpų filmų programą, į kurią patekti labai sunku – atrenkami tik aš-

Dahlia Ayoub nuotrauka

lietuvė

tuoni darbai iš gausybės siūlomų. „Smagu, kad tuos filmus abu vaikinai filmavo kartu su kitais mūsų studentais. Vadinasi, mokykla suteikia ne tik žinių, bet ir ryšių, komandą kūrybiniams projektas realizuoti“, – džiaugiasi T. Krasauskas.

Nuo scenaristo iki aktoriaus Lietuvio įkurta kino mokykla iš kitų šio meno mokančių įstaigų skiriasi tuo, kad yra privati. „Čia kur kas mažiau biurokratijos nei valstybinėje įstaigoje, galime jautriau reaguoti tiek į studentų poreikius, tiek į švietimo, kino pramonės ir apskritai kino gy venimo pokyčius. Manau, mūsų mokykla yra dinamiškesnė, palyginti su kitomis“, – sako Tomas. Lietuvio manymu, dar viena mokyklos stiprybė yra ta, jog teorijos čia mo-

komasi per praktiką, t. y. siekiama, kad baigęs mokslus žmogus gebėtų kurti kiną. Kiekvienas studentas per pirmąjį semestrą praleidžia dvidešimt–keturiasdešimt dienų filmuodamas, kino kūrėjų komandoje išbando įvairius vaidmenis: pabūna scenaristu, aktoriumi, režisieriumi, apšvietėju, garso operatoriumi ir t. t. Atsižvelgdamas į tai, kas jam sekasi geriausiai, vėliau pasirenka specializaciją: režisūrą, scenaristiką, kino aktorystę ar kt. Metų studijos šioje mokykloje kainuoja penkiolika tūkstančių eurų. Taip pat kiekvienas studentas turi turėti biudžetą filmams, kuriuos nori kurti studijuodamas. „Kokio dydžio biudžetas reikalingas filmui, priklauso nuo studentų gebėjimų, talento, – sako Tomas. – Vienas gali tarptautinio festivalio lygio filmą sukurti už du šimtus eurų, o kitas –

29


lietuvė išleisti kelis tūkstančius, bet nesulaukti ypatingo įvertinimo.“ Kasmet stengiamasi studijų programą padaryti įdomesnę, atsižvelgiant į studentų poreikius, naujas kino technologijas, priemones, naujų kino žanrų populiarėjimą. Dažniausiai studentai renkasi kurti dramos žanro trumpametražius filmus, kai kurie pasirenka komediją, vienas kitas – siaubo žanrą.

Bendruomenė garsina Lietuvą T. Krasauskas atsakingas už kino mokyklos veiklos administravimą ir jos kokybės priežiūrą, mokymo programos vystymą. Vis dėlto atranda laiko ir visuomeninei veiklai. Nuo 1995-ųjų dalyvauja lietuvių bendruomeniniame gyvenime, pastaruosius kelerius metus daugiau prisideda prie renginių organizavimo, o nuo praėjusių metų pratinasi prie bendruomenės pirmininko pareigų. Palyginti su tokiomis lietuvių bendruomenėmis, kokios susibūrusios Anglijoje ar Vokietijoje, Čekijos lietuvių bendruomenė yra labai maža. Anot pašnekovo, dažniausiai lietuviai į šią šalį atvažiuoja studijuoti, sukuria šeimas ir pasilieka arba atvyksta laikinai dirbti tarptautinėse kompanijose pagal terminuotas darbo sutartis. Dalyvauti rinkimuose yra užsiregistravę apie pusantro šimto tautiečių, bet renginiuose dalyvauja maždaug penkiasdešimt–septyniasdešimt žmonių. Daugiausia dalyvių sutraukia kalėdinė šventė, kurios metu rodomas spekta-

30

klis ar vyksta kitokia kultūrinė programa, taip pat vasarą gamtoje rengiamas bendruomenės susitikimas. Ne mažiau tautiečių susirenka ir į ambasados darbuotojų organizuojamus renginius, pavyzdžiui, meno kolektyvų iš Lietuvos pasirodymus, susitikimus su garbiais svečiais. Pašnekovo teigimu, į renginius stengiamasi įtraukti ne tik tautiečius, bet ir čekus, Čekijoje gyvenančius užsieniečius, siekiant juos paskatinti daugiau domėtis Lietuva, į ją atvykti. Tomas pastebi, kad kitataučių dalyvauja beveik visuose bendruomenės renginiuose: koncertuose, spektakliuose, filmų peržiūrose. Itin didelė Čekijos publika pamatyti lietuvių kino darbus gali kasmet rengiamame Šiaurės šalių kino festivalyje. 2016-aisias žiūrovai turėjo progą pasižiūrėti Igno Jonyno meninį filmą „Lošėjas“, o prieš metus – Arūno Matelio dokumentinį f ilmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“. T. Krasauskas, pasitelkdamas kiną, garsina Lietuvą tarp savo vadovaujamos mokyklos studentų. Pasinaudodamas Lietuvos kino centro suteikta laisva prieiga prie restauruotų ir suskaitmenintų senų lietuviškų filmų (pvz., „Riešutų duona“, „Velnio nuotaka“), rengia jų peržiūras. Prieš tai žiūrovus supažindina su Lietuvos kino istorija, istoriniu kontekstu.

Auga noras pažinti tėvynę Daugiau nei pusę gyvenimo praleidęs Čekijoje, T. Krasauskas jaučiasi esąs visų

pirma pasaulio pilietis ir tik tada konkrečios valstybės, kultūros atstovas. „Dirbdamas ir bendraudamas su asmenimis iš įvairių šios planetos vietų supranti, kad žmones gali jungti ne tik tautybė, religija ar kilmė, bet ir bendri interesai, požiūris į save ir į kitus“, – sako pašnekovas. Jam nėra priimtina išvykusiems lipdoma „emigrantų“ etiketė. Anot Tomo, reikia akcentuoti tėvynėje ir už jos ribų gy venančių tautiečių bendrumą, o ne skirtumus. Veikloje ir apskritai gyvenime jis vadovaujasi tokiomis vertybėmis, kaip pagarba žmogui, jo įsitikinimams ir pasirinkimams. T. Krasauskas su šeima, pamatę nemažai pasaulio, nuo 2006-ųjų bent po mėnesį per metus praleidžia tėvynėje. Džiaugiasi, kad joje, kaip ir visoje Vidurio Europoje, atgyja regionų turizmas. „Gyvenant Lietuvoje galbūt kyla noras iš jos išvykti ir pamatyti, koks tas pasaulis didelis, įvairus, spalvingas ir turtingas. Taip, plėsti akiratį tikrai būtina. Bet, pagyvenęs svetur ir to pasaulio pamatęs, supranti, kad nepastebime ir neįvertiname savo aplinkos. Dabar man atrodo prasmingiau pažinti gimtąją šalį negu keliauti į Afriką pamatyti dramblių. Nors tai turbūt irgi labai įspūdinga“, – šypteli pašnekovas. Ilgiau viešėti tėvynėje dabar yra ir nauja paskata. Tomo vyresnysis sūnus baigęs mokyklą pasirinko studijuoti Vilniuje ir jau penktus metus gyvena šiame mieste. Pašnekovas svarsto, kad į Lietuvą sūnų labiausiai traukė artimas draugų, giminių ratas.


lietuvė Rūta Baublytė-Kaufmann, Šveicarija Identiteto paieškos Šveicarijoje

Galbūt šiandien Rūtą kalbintume kaip šokių mokytoją ar choreografę, tačiau gyvenimo aplinkybės ir begalinis žinių troškimas talentingąją šokėją nuvedė kitu keliu. RŪTA BAUBLYTĖ-KAUFMANN – humanitarinių mokslų daktarė, pedagogė, o dabar ir rašytoja, savo kūryboje nagrinėjanti tapatybės problemas, iš šveicariškosios perspektyvos žvelgianti į gimtąją Lietuvą, jos istoriją, žmonių likimus.

Šokio „bacila“ Nuo vaikystės Rūta buvo smalsi, turėjo daugybę pomėgių: piešė, skambino pianinu, sportavo meninę gimnastiką, daug skaitė. Labiau mėgo užsiimti individualia veikla – viena skaityti, piešti ar svajoti – nei žaisti kieme su kitais vaikais. Dar vieną aistrą atrado būdama trylikos – pradėjo šokti Birutės Letukaitės vadovaujamame šokio teatre „Aura“. Metams bėgant šokis užėmė vis didesnę vietą jos gyvenime. „Buvo pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis. Birutė Letukaitė įdėjo daug laiko, energijos vystydama, populiarindama šiuolaikinį šokį Lietuvoje ir mane užkrėtė šia „bacila“. Važinėjome po tarptautinius festivalius, priimdavome užsienio choreografus, kurie sutikdavo nemokamai per savaitę ar dvi pastatyti mums spektakliuką, vesti pamokas. Juos apgyvendindavome šokėjų namuose, pasiskirstydavome, kas kada kviesis į namus pietauti. Dirbdavome vasaromis ir vakarais, po mokslų ir darbų. Tuo metu save ateityje mačiau tik kaip profesionalią šokėją, choreografę“, – prisimena Rūta. Nors svajojo apie šokėjos ir choreografės karjerą, vis dėlto iš pradžių pasirinko ne šokio, o filologijos studijas. „Kadangi visada gerai sekėsi lietuvių kalba, baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus universiteto Kauno humanitarinį fakultetą studijuoti lietuvių filologijos, kad, kaip mano tėvai sakė, įgyčiau „normalią“ specialybę“, – šypteli. Tačiau vos gavusi bakalauro diplomą išvyko į Londono šiuolaikinio šokio mokyklą studijuoti šiuolaikinio šokio ir choreografijos. Deja, po kelerių metų šokėjos karjerą teko nutraukti dėl sveikatos problemų.

Nauja profesinė kryptis Prieš nutraukdama šokėjos karjerą, lietuvė šoko ir kūrė choreografiją ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Šveicarijoje. Būtent Šveicarijoje, dirbdama viename spektaklyje, ji sutiko savo būsimą vyrą Pierre’ą – muzikos kūrėją ir atlikėją. Pasiryžo šeiminę laimę kurti mylimojo krašte. Šveicarijoje, Nešatelio universitete, Rūta vėl pasinėrė į mokslus. Įgijo anglų ir prancūzų literatūros bei filosofijos bakalauro laipsnį. Vėliau, jau gimus antrajam vaikui, baigė anglų literatūros magistrantūrą, įgijo pedagoginį diplomą, kad galėtų dėstyti mokyklose. Porą metų padirbusi, įstojo į doktorantūrą ir 2017-aisiais apsi-

gynė daktaro disertaciją. Praėjusiais metais Anglijos leidykla išleido jos mokslinę knygą „The Architecture of space-time in the novels of Jane Austen“. R. Baublytė-Kaufmann devynerius metus dėsto anglų kalbą verslo mokykloje ir technologijos universitete. Anot jos, šios patirtys labai skirtingos. „Verslo mokykloje dirbu su penkiolikos–devyniolikos metų jaunimu ir tai reikalauja labai daug energijos. Tai tikra mokykla su disciplinos palaikymu, namų darbų tikrinimu, mokiniais, bandančiais išverkti ar išsireikalauti geresnį pažymį, kurio nenusipelnė... – vieną savo veiklos pusę apibūdina pašnekovė ir priduria, kad darbas su būsimaisiais inžinieriais jai daug malonesnis. Rūta prisipažįsta labiau mėgstanti mokytis nei mokyti kitus. Disertacijos rašymą laiko viena geriausių savo gyvenimo patirčių ir, jei tik galėtų, mielai tęstų mokslinę veiklą. Jos teigimu, lyginant šokėjos ir dėstytojos darbą, išryškėja įdomių skirtumų emocinėje plotmėje. „Šokdama labai pavargdavau fiziškai, bet emociškai išsilaisvindavau. Dėstydama turiu visą laiką kontroliuoti savo emocijas, neleisti joms iškilti į paviršių, manęs užvaldyti. Tad nors fiziškai darbas lengvesnis, iš esmės pavargstu daug labiau“, – lygina dabartinę ir ankstesnę veiklas.

Dešimtmetį trukusi adaptacija R. Baublytė-Kaufmann Šveicarijoje skaičiuoja aštuonioliktus metus. Sako, prisijaukinti šiai šaliai prireikė net dešimtmečio. Sunkumų lietuvei kėlė identiteto problema – tiek profesinio, tiek nacionalinio. „Atvažiavau būdama šokėja, tačiau greitai vėl tapau studente. Jaučiausi taip, lyg visa, ką iki šiol buvau padariusi, būtų nubraukta ir turėčiau pradėti nuo nulio, – prisimena Rūta. – Žmonės apie Lietuvą nieko nežinojo, nuolat atsimušdavau į įvairius stereotipus apie Rytų europiečius, klišes ir tai mane žeisdavo. Dažnai apimdavo jausmas, kad aplinkiniai nori žaisti „išgelbėtojus“, ištraukusius mane iš kokio tai skurdo, vargo, suteikiančius man naujų galimybių. O aš tuo metu jaučiausi priešingai – praradusi galimybes, savo profesinių ir asmeninių ryšių tinklą. Staiga dingo

31


lietuvė

visi spontaniški ir, kaip man anksčiau atrodė, atsitiktiniai projektai, kurių buvo pilna Kaune. Tada suvokiau, kad nieko atsitiktinio ten nebuvo.“ Per aštuoniolika metų nepastebimai keitėsi Rūtos santykis su Lietuva, požiūris į bendrus procesus, visuomenės vystymosi tendencijas. Anot jos, iš toli matyti mažiau detalių, bet aiškesnis bendras vaizdas. Gyvenant svetur iškilo tapatybės klausimas. „Pastebėjau, kad dažniau mąstau apie save kaip apie kaunietę nei kaip apie lietuvę, – sako Rūta. – Juk Kaunas – mano vaikystės, paauglystės ir pirmųjų savarankiško gyvenimo žingsnių vieta, jame formavosi mano asmenybės pamatai.“ Gimtojo krašto ilgesys ilgainiui prislopo, bet vis dar aplanko kartu su brangiais prisiminimais. „Retkarčiais mintyse vis pereinu Vilniaus gatve, apsuku Santakos ratą. Pasiilgstu vasarų prie Veisiejo ežero su vandens lelijomis, laumžirgiais ir šokinėjančiomis žuvytėmis vakarais. Kai kurių dalykų, kurių pasiilgstu, jau nebėra ar nebegali būti. Atmintyje labai aiškiai užsifiksavę paskutiniai metai prieš išvykimą, o tas pasaulis,

32

tie žmonės, tie santykiai, tokie, kokie buvo tada, jau nebeegzistuoja. Kadangi neturėjau progos stebėti, kaip jie palaipsniui keitėsi, augo ar nyko, vis atrodo, kad turėtų dar būti ten, tame erdvėlaikyje“, – kalba Rūta. Pirmus dešimt metų ji dar pasiilgdavo kai kurių lietuviškų valgių, maisto produktų. Dabar nebe. „Pamenu, man apsigyvenus Šveicarijoje vienas vyro pažįstamas vengras, emigravęs dar sovietiniais metais, sakė, kad kai šveicariška duona man pradės atrodyti skanesnė už lietuvišką – būsiu visiškai integravusis. Pagalvojau, kokia absurdiška mintis. Šveicariškos duonos tada tiesiog negalėjau pakęsti. Bet taip ir atsitiko!“ – šypteli.

Prancūziškai šveicariška mama Rūta save vadina prancūziškai šveicariška mama. Susilaukusi pirmojo vaiko, jautėsi gana vieniša socialine prasme. Su šypsena sako, kad tapo mama žiūrėdama prancūzų televizijos programą „Les Maternelles“. Kitaip nei Lietuvoje, motinystės atostogos Šveicarijoje trunka tik keturis mėnesius. Gal dėl to, pašnekovės manymu, organizavimas, reguliarus ritmas yra labai svarbu. Prancūziškoje Šveicarijos dalyje mokyklą privaloma lankyti nuo ketverių. Vaikai mokosi ne tik rašyti ir skaičiuoti, bet ir elgtis visuomenėje.


lietuvė

mos... Ši tema paliečiama jos pirmajame romane lietuvių kalba „Prasilenkusios“. Kūrinyje juntamas ir autorės domėjimasis psichogenealogija. „Psichogenealogijos klausimai mane domina jau apie dešimtmetį. Tiek savo, tiek aplinkinių gyvenime pastebiu pasikartojančių schemų, lyg iš kartos į kartą pereinančių atsikartojimų. Romane bandžiau sukurti gana kraštutinę situaciją, kai močiutė ir anūkė viena kitos niekada nepažinojo, niekada nesusitiko, ir rasti jų „bendrą vardiklį“, atskleisti jų pasirinkimų, norų, svajonių paraleles ir netiesiogines sankirtas“, – paaiškina Rūta. Romanas „Prasilenkusios“ nėra autobiografinis, bet jame yra daug realaus gyvenimo detalių: rašytoja rėmėsi senelių prisiminimais apie gyvenimą tarpukariu, karo metais. Paklausta, koks jausmas laikyti rankose savo knygą, Rūta apgailestauja, kad nemoka tiesiog mėgautis rezultatu: „Man vis atrodo, kad dar nepakankamai padariau, nepakankamai gerai, tiksliai...“ Vis dėlto į rankraštį jau gula antrojo romano eilutės. Jame autorė grįš prie tapatybės ir psichogenealogijos temų, tik kūrinio veiksmas vyks kitu laiku ir kitoje erdvėje – devynioliktojo amžiaus pradžios ir dvidešimtojo amžiaus pabaigos Lietuvoje. Kūrinyje, anot rašytojos, bus nagrinėjami laisvės, namų konceptai. R. Baublytės-Kaufmann sūnūs – penkiolikmetis ir dešimtmetis – nuo pat gimimo gyvena Šveicarijoje. Mokykloje, tarp draugų juos nuolat supa prancūzų kalba. Nors moteris stengiasi su abiem kalbėti tik lietuviškai, juodu dažnai atsako prancūziškai. Bandymai su tuo kovoti rezultatų nedavė – Rūta pastebėjo, kad tai jiems atima norą išvis ką nors pasakoti. Dabar į vaikų kalbinę elgseną moteris žiūri tolerantiškiau ir džiaugiasi, kad su seneliais, proseneliais šie bendrauja lietuviškai. Be to, jie atranda kitų ryšių su mamos gimtine. Pavyzdžiui, vyresnysis sūnus Simas lanko krepšinio treniruotes, o krepšinio pasaulyje jam nereikia aiškinti, kas yra Lietuva.

Kūryboje – tapatybės tema

R. Baublytė-Kaufmann daug mąsto tapatybės tema: kaip ji kinta skirtingais gyvenimo etapais, kaip ją veikia įvairūs vaidmenys: miestietės, studentės, ma-

33


lietuvė

naują mokslo šaką Lietuvoje Grįžusi iš Škotijos, populiarina

vidas Hiumas, Adamas Smitas, išradėjas Aleksandras Greihamas Belas, knygų apie detektyvą Šerloką Holmsą autorius Artūras Konanas Doilis ir kt. Daug mokslininkų, mokslo žinių atėję iš šios aukštosios mokyklos. Studentams įteigiama: „Jūs stovite ant milžinų pečių, todėl turite neapvilti.“ Tai labai įkvepia, motyvuoja. Gerą įspūdį paliko ir puikus administracinis darbas, mokslo vadyba. Kristinos Sabaliauskaitės nuotrauka

Išvykstate į užsienį, įgyjate gimtojoje šalyje mažai kam girdėtą specialybę ir sugrįžtate į tėvynę, kur darbo vietų jūsų srities specialistams dar nesukurta. Kur link pakreiptumėte tokį scenarijų? Keistumėte kvalifikaciją ar susikurtumėte darbo vietą pats? Prieš kelerius metus viename geriausių pasaulio universitetų neuropsichologijos mokslus baigusi RAMUNĖ DIRVANSKIENĖ šią dilemą sėkmingai išsprendė ir dabar save realizuoja trijose skirtingose veiklose. Vienas iš jaunos moters tikslų – populiarinti Lietuvoje dar menkai žinomą mokslo šaką ir dalytis savo mokslinės srities žiniomis su visuomene. INGA NANARTONYTĖ Ramune, kaip susidomėjote neuromokslais? Studijuodama psichologiją Vilniaus universitete, lankiau docento Felikso Laugalio skaitomas paskaitas apie smegenų sandarą, jų ligas, šių ligų simptomus ir t. t. Mane tai labai sudomino, todėl antrajame kurse pradėjau savanoriauti Santaros klinikų Nervų ligų skyriuje – rinkau duomenis įvairiems moksliniams tyrimams. Dirbti su nervų ligomis sergančiais pacientais pasirodė be galo įdomu, todėl nusprendžiau į tai gilintis rašydama bakalauro darbą. Stimulu išvykti į Edinburgą tapo studijos, ar buvo ir kitų priežasčių? Taip, 2011-aisiais į Škotijos sostinę išvykau dėl magistrantūros studijų. Mane

34

domino neuropsichologija, o šios studijų programos Lietuvoje nebuvo. Pasirinkau neuromokslų srityje stiprią aukštąją mokyklą – tais metais Edinburgo universitetas užėmė bene aštuntą vietą pasaulyje. Atkreipiau dėmesį, kad studijų programą dėsto labai geri specialistai. Žinoma, prisidėjo ir pažįstamų pasakojimai – daug kas sakydavo, kad Edinburgas labai gražus miestas. Man norėjosi, kad gyvenamajame mieste nebūtų nuobodu. Išties Edinburgo universitetas pasaulio aukštųjų mokyklų reitinge užima itin aukštą vietą. Koks jis pasirodė Jums? Tai išties labai aukšto lygio universitetas, turintis turtingą istoriją. Jį garsina tokios įžymios asmenybės, kaip gamtininkas Čarlzas Darvinas, filosofai Dei-

Galbūt lygindama studijas įžvelgėte ir Vilniaus universiteto pranašumų? Lietuvoje mes, psichologijos studentai, gaudavome daugiau dėstytojų dėmesio, turėjome daugiau praktikos. Praktikavomės ir slaugos namuose, ir vaikų darželiuose, ir psichiatrijos ligoninėje. Kai Edinburge kurso draugams pasakodavau, kiek ir kokios praktikos turėjau Lietuvoje, jie labai stebėdavosi ir sakydavo, kad Didžiosios Britanijos universitetuose bakalauro studentai vien tik rašinėlius rašo. Ar magistrantūros studentams sudaromos galimybės atlikti praktiką? Magistrantūroje tik vieną kitą kartą buvo suorganizuota praktika studentams. Kiekvienas, norintis įgyti papildomų praktinių įgūdžių, turi susirasti praktikos vietą pats. Mes, aktyvieji, kreipėmės į mokslininkus, kurių veikla mus domina, ir pasisiūlėme savanoriauti jų tyrimuose. Tame pat universitete įgijote ir psichologijos mokslų daktaro laipsnį. Į kokias sritis gilinotės, kokius tyrimus vykdėte studijų metais? Dar studijuodama psichologiją Lietuvoje tyriau išsėtine skleroze sergančių žmonių pažintinius gebėjimus, dė-


Kristinos Sabaliauskaitės nuotrauka

lietuvė mesio pakitimus, domėjausi galimybėmis pagerinti šios ligos diagnostiką. Magistrantūroje Edinburge vykdžiau tyrimą, labiau susijusį su senėjimu, vyresnio amžiaus žmonių smegenų ligomis, demencijomis, tokiomis kaip Alzheimerio liga. Doktorantūroje grįžau prie išsėtinės sklerozės ir šioje srityje dirbau dar ketverius metus. Stebėjau šimto aštuonių išsėtinės sklerozės ligonių būklę. Sekiau, kokių naujų pažintinių gebėjimų sutrikimų jiems atsiranda, bandžiau rasti dėsningumų, aiškinausi, kodėl vieniems sutrikimų pasireiškia daugiau, kitiems – mažiau.

Antruoju tyrimu siekta nustatyti pokyčius šia liga sergančių asmenų žarnyne, išsiaiškinti, kaip mikrof loros pokyčiai gali nulemti smegenyse vykstančius uždegiminius procesus. Na, o trečiasis buvo vaistų tyrimas. Antrine progresuojančia išsėtinės sklerozės forma sergantys asmenys buvo suskirstyti į tris grupes ir gydomi trejais skirtingais vaistais siekiant nustatyti, kurie iš jų gali sulėtinti ligos progresavimą. Mano užduotis buvo sutvarkyti įvairius tyrimams atlikti reikiamus dokumentus, rinkti demograf inius ir kitus duomenis, pildyti pacientų duombazes, atlikti tiriamųjų neurologinį, neuropsichologinį įvertinimą. Nespėjau pereiti prie duomenų analizės, nes su vyru išvykome į Lietuvą.

Kokių tendencijų pastebėjote? Pastebėjau, kad pirmieji išsėtinės sklerozės simptomai gali būti labai individualūs: liga gali prasidėti nuo kalbos ar regimojo suvokimo problemų, dėmesio, atminties sutrikimų. Jai progresuojant visų pacientų profilis po truputį panašėja, dažniausiai pasireiškia dėmesio ir trumpalaikės atminties sutrikimai. Kelerių metų žmonėms dažniausiai pasireiškia ši liga? Išsėtinė sklerozė dažniausiai pasireiškia apie keturiasdešimtuosius metus. Tačiau tai ne taisyklė – būna įvairių atvejų. Pavyzdžiui, kai kurie susirgo būdami aštuoniolikos, o kiti – šešiasdešimties. Ar sudėtinga vienu metu studijuoti doktorantūroje ir dirbti? Galbūt gaunamos stipendijos visiškai pakanka? Gaunamos stipendijos užtenka pragyventi, tačiau norint užsidirbti daugiau galima vesti seminarus studentams, padėti jiems ruoštis atsiskaitymams, budėti per egzaminus, taisyti egzaminų darbus. Norėdama įgyti papildomų įgūdžių ir užsidirbti, įprastus doktorantūros darbus derinau su šiomis veiklomis. Taip pat dirbau tyrimų asistente kitame fakultete, kuriame buvo vykdomas labai įdomus dirbtinio intelekto tyrimas. Bendradarbiaujant su informatikais buvo kuriamas Alzheimerio liga sergantiems žmonėms skirtas išmanusis draugas. Tai kalendorius, kuris galėtų atsakyti į ligonių užduodamus klausimus: „Kur aš vakar buvau? Kur reikės eiti?“ Ar po doktorantūros studijų nekilo sunkumų gauti darbą? Po studijų likau dirbti toje pačioje klinikoje, kurioje atlikau doktorantūros tyrimą, – man buvo sukurta podoktorantūros stažuotojos vieta. Tęsiau ki-

Edinburge prasidėjo ne tik Jūsų karjera, bet ir šeiminis gyvenimas. Kaip susipažinote su dabartiniu vyru Simonu? Simonas studijavo tame pačiame universitete. Jame įkūrė lietuvių studentų bendruomenę ir viename iš tos bendruomenės vakarėlių mes susipažinome.

Kai Edinburge kurso draugams pasakodavau, kiek ir kokios praktikos turėjau Lietuvoje, jie labai stebėdavosi ir sakydavo, kad Didžiosios Britanijos universitetuose bakalauro studentai vien tik rašinėlius rašo. tus pradėtus darbus, kuriems buvo gautas finansavimas. Buvau atsakinga už vieno iš mano vadovo projektų įgyvendinimą. Kadangi paruošti žmogų, kuris žinotų, ką ir kaip reikia daryti, koks įdirbis jau yra, ilgai užtrunka, klinikos vadovai suinteresuoti išlaikyti buvusius doktorantus. Tad tai buvo natūralus perėjimas. Galima sakyti, po studijų nė dienos nebuvau bedarbė. Podoktorantūros stažuotės metu dirbote net prie trijų mokslo projektų. Papasakokite apie juos. Vienas tyrimas buvo skirtas anksti nustatyti išsėtine skleroze sergančių asmenų dėmesio sutrikimams. Tyrėme pacientų reakcijos greitį ir jo pokyčius.

Kas paskatino grįžti į Lietuvą? Kuris iš judviejų buvo iniciatorius? Mes abu buvome nusprendę, kad vaikus auginsime Lietuvoje. Tad kai panorome susilaukti pirmosios atžalos, pradėjome krautis lagaminus namo. Svetur praleidote nei daug, nei mažai – šešerius metus. Kaip jautėtės sugrįžę? Nekamavo nežinomybės jausmas? Mes visus tuos metus su Lietuva palaikėme artimą ryšį, dažnai parvykdavome namo, kartais ir visai vasarai. Tad tikrai nebuvome stipriai atitolę nuo savo šalies. Darbo patirties Lietuvoje neturėjome, tačiau tai mūsų negąsdino. Aš tuo metu laukiausi, nėštumo pradžia buvo sunki, todėl nusprendžiau kurį laiką nedirbti. O vyras dvejus metus per atstumą dirbo toje pačioje darbovietėje Škotijoje. Kaip klostėsi Jūsų karjera sugrįžus? Prieš parvykdama žinojau, kad pagal savo specialybę darbo Lietuvoje nerasiu. Neuropsichologija, kaip profesija, mūsų šalyje of icialiai neegzistuoja. Dalį to, ką turėtų daryti neuropsichologas, čia pagal savo kompetenciją atlieka keli specialistai: medicinos psichologas, psichiatras ir neurologas. Susikurti darbo vietą būtų užtrukę labai ilgai, todėl nusprendžiau persikvalifikuoti. Apmąsčiusi kelias galimas alternatyvas, pa-

35


lietuvė sirinkau mokslo politiką. Perėjusi visus mokslo sistemos laiptelius, gerai pažinusi šią sistemą iš vidaus, galiu padėti spręsti įvairius mokslo politikos klausimus. Persikvalifikavus rasti darbą buvo nesunku, nes tiksliai žinojau, į kokią įstaigą noriu eiti ir ką ten daryti. Dabar Jūsų veikla itin plati. Tiesa. Iš pradžių įsidarbinau mokslo politikos analitike tuometiniame Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centre, kuris neseniai pervadintas Vyriausybės strateginės analizės centru. Taip pat puse etato dirbu Lietuvos socialinių tyrimų centre. Prisidedu prie projekto, kuriuo siekiama įvertinti vyresnio amžiaus šalies žmonių socialinę gerovę, išsiaiškinti veiksnius, prisidedančius prie jų gerovės, ir problemines sritis. Dar dėstau Vilniaus universitete negalios psichologiją, socialinę psichologiją, o nuo kitų metų rugsėjo pradėsiu skaityti ir neuropsichologijos paskaitas. Vienas pirmųjų Jūsų karjeros gimtojoje šalyje laiptelių buvo dalyvavimas programoje „Kurk Lietuvai“. Kokios patirties pasisėmėte? Paraišką dalyvauti programoje „Kurk Lietuvai“ užpildžiau vos tik grįžusi 2017ųjų pavasarį. Programa startavo rugsėjį, tad turėjau penkis mėnesius pailsėti, nes, kaip minėjau, dėl sunkios nėštumo pradžios buvau nusprendusi kurį laiką nedirbti. Apie šią programą buvau girdėjusi puikių atsiliepimų: kad ji gerai paruošia žmones, ilgai negyvenusius Lietuvoje, supažindina su šalies ypatybėmis, suteikia daug praktinės informacijos. Iš tiesų taip ir yra. Pirmąją savaitę vyksta intensyvūs mokymai, paaiškinama, kaip Lietuvoje veikia viešasis valdymas, teisės sistema, kaip priimami politiniai sprendimai, kur reikėtų kreiptis ir kokius veiksmus atlikti norint imtis tam tikros veiklos. Labai džiaugiuosi, kad dalyvavau šioje programoje. Prieš išeidama motinystės atostogų dirbau prie dviejų projektų. Pirmiausia kartu su kolega Švietimo ir mokslo ministerijoje rengėme industrinės doktorantūros koncepciją. Mūsų tikslas buvo apibrėžti sąlygas, kurios leistų daktaro laipsnio siekiantiems mokslininkams tyrimus atlikti ne tik mokslo ir studijų institucijose, bet ir Lietuvos įmonėse. Kitaip tariant, šiuo projektu siekta paskatinti bendradarbiauti mokslo įstaigas ir privačias įmones, doktorantūros temas

36

orientuoti į verslo poreikius. Dirbdama prie kito projekto, padėjau kurti Teisinių technologijų centro Vilniuje koncepciją. „Kurk Lietuvai“ programos dalyviai įrodo, kad jaunatviškas entuziazmas, svetur įgytos žinios gali kurti reikšmingus pokyčius mūsų šalyje. Prie kokių pokyčių siekiate prisidėti dabar, jau nebedalyvaudama šioje programoje? Dabar stengiuosi įsitraukti į neuropsichologijos mokslo populiarinimą, kad kuo daugiau žmonių galėtų pasinaudoti jo pasiekimais. Skaitau viešas paskaitas, skatinu neformalų bendravimą tarp specialistų ir nerv ų ligomis sergančių asmenų bei jų artimųjų. Noriu gerinti visuomenės suvokimą, iš kur šis mokslas kilo, kam jis gali būti naudingas. Matau šios veiklos prasmę. Siekdami populiarinti neuropsichologijos mokslą Lietuvoje su bendraminčiais buriame juo besidominčių įvairių sričių specialistų grupę. Dauguma narių – klinikinės ar medicinos psichologijos specialistai, neurologai. Buvau išrinkta pirmininkauti šiam sambūriui. Stengiuosi apie šį mokslą kalbėti vis plačiau, juo sudominti kuo daugiau žmonių. Visi, besidomintys smegenų veikla, jų ligomis ir renginiais šia tema, gali prie mūsų diskusijų prisijungti „Facebook ’o“ grupėje „Neuropsichologija Lietuvoje“. Prie visuomenės švietimo prisidės ir Jūsų knyga apie smegenis, jų veiklą. Kaip kilo mintis parašyti knygą? Edinburge ketverius metus dirbau neurologijos klinikoje. Dažnai tekdavo pacientams pasakoti apie jų ligą, aiškinti, kodėl atsiranda vieni ar kiti simp-

tomai. Sergantiems šiomis ligomis nėra vaistų arba jie nėra veiksmingi, tai kelia žmonėms daug nerimo, nežinios dėl ateities. Nors žinojimas ir nesumažina simptomų, tačiau pacientams tampa aiškiau, kas vyksta su jų kūnu. Jie dažnai užduodavo tuos pačius klausimus, vėliau pastebėjau, kad tos temos įdomios ne tik smegenų ligomis sergantiems asmenims, bet ir plačiajai visuomenei. Norėjau visus tuos klausimus ir atsakymus sudėti į vieną vietą, tačiau vis nerasdavau tam laiko. Pagaliau jo radau ir knyga jau baigta. Patarkite: kaip kuo ilgiau išlaikyti smegenų sveikatą? Visų pirma, reikėtų suprasti, kad smegenys ir kūnas nėra atsieti. Smegenys yra kūno dalis ir jų sveikata labai priklauso nuo bendros organizmo sveikatos. Jas labiausiai paveikia kraujagyslių ligos – tada smegenys prasčiau aprūpinamos maistinėmis medžiagomis, deguonimi. Tad geriausia, ką galite padaryti savo smegenims, – rūpintis kraujagyslių sveikata. Reikėtų atsisakyti žalingų įpročių, sveikai maitintis, judėti, trumpai tariant, daryti viską, kas naudinga kraujagyslėms. Na, ir, žinoma, naudokite smegenis, aktyviai įsitraukite į įvairias jums įdomias veiklas. Jokio stebuklingo vitamino ar maisto produkto smegenims nėra. Taigi tai, kas kenkia mūsų kraujagyslėms, blogina ir smegenų veiklą. O kaipgi stresas? Truputis streso yra naudinga: jis mobilizuoja, paskatina veikti. Nebūtų streso – visi būtume tinginiai ir nieko ne-


lietuvė padarytume (šypsosi). Tačiau kai jo per daug, jis tampa žalingas. Reikia palaikyti sveiką streso lygį, kad neįsitingėtum, kasdien kažką atliktum, bet tai darydamas jaustumeisi gerai, o ne blogai. Galbūt remdamasi patirtimi galite palyginti: kur – Lietuvoje ar Škotijoje – streso lygis žemesnis? Streso lygis Lietuvoje yra gerokai žemesnis. Čia dėl darbo vietos konkuruoji tik su kalbančiais lietuviškai, o Škotijoje tenka konkuruoti su žmonėmis iš viso pasaulio. Tarkime, į dabartinę mano darbo vietą pretendavo turbūt keturi žmonės, o Edinburge buvo maždaug šimtas pretendentų užimti vieną poziciją. Ten stresą kelia jau vien žinojimas, kad tave bet kada gali pakeisti, nes stovi ilga eilė norinčių į tavo vietą. Kaip tarptautinė patirtis paveikė Jūsų požiūrį į save, savo šalį? Pamačiau, kad vienoje šalyje įprasta daryti vienaip, kitoje – kitaip. Supratau, jog nėra vienos teisybės ir reikia mažiau kreipti dėmesį į tai, ką sako kiti, daugiau vadovautis savo galva ir savo teisingumo suvokimu. Tai, manau, man buvo labai naudinga.

Kas daro įtaką mūsų smegenų veiklai? Siekdami pagerinti savo smegenų veiklą, žmonės rūpinasi savo sveikata, perka šiam tikslui skirtus produktus, atlieka smegenų lavinimo pratimus ir imasi įvairiausių produktyvumo kėlimo strategijų. Vienos iš šių veiklų yra išties naudingos smegenims, o kitų nauda tėra tik mokslu nepagrįsti mitai. Lentelėje pateikiama santrauka to, ką apie kiekvieną iš šių dažniausiai minimų smegenų sveikatos ir funkcijų gerinimo veiklų mano jas tiriantys mokslininkai.

Smegenų gerinimo veikla

Poveikis

Miegas

Miegant organizme vyksta atkuriamieji procesai, gaminasi hormonai, šalinami kenksmingi baltymai, vyksta atminties konsolidacija ir kiti procesai, reikalingi geram dėmesio išlaikymui. Miegas yra būtinas gerai smegenų veiklai, tad jo kokybei turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys.

Vitaminai

Esant vitaminų trūkumui, papildomas jų vartojimas padeda užtikrinti tinkamą smegenų veiklą. Tačiau dauguma papildų nėra veiksmingi, o perteklinis jų vartojimas gali sukelti hipervitaminozę ir kitas sveikatos problemas.

Mityba

Nevisavertė, cukraus, druskos, riebalų ir perdirbtų angliavandenių gausi mityba veikia kraujotaką ir gali sukelti smegenų sutrikimus. Smegenų veiklą gerinančių superproduktų ar mitybos programų mokslininkai kol kas nėra sukūrę.

Sportas

Sportuojant gerinama kraujotaka, didinama ištvermė, daugėja energijos ir gerėja nuotaika. Mokantis naujų fizinių pratimų lavinamos smegenys.

Vanduo

Didesnis išgerto vandens kiekis siejamas su geresne nuotaika ir sumažėjusiu galvos skausmu, bet protinėms funkcijoms gausesnis vandens vartojimas įtakos neturi.

Smegenų lavinimo pratimai (pvz., sudoku, kryžiažodžiai ir pan.)

Šiais pratimais paprastai treniruojamos tik kai kurios (bet ne visos) smegenų dalys ir funkcijos. Jie kritikuojami dėl mažo veiksmingumo smegenų ligų prevencijoje.

Stimuliantai

Psichotropinės medžiagos, vartojamos kitais nei gydymo tikslais, žaloja smegenis.

Smegenų efektyvumo didinimo strategijos

Populiarūs pratimai motyvacijai, dėmesiui, atminčiai ir produktyvumui gerinti. Padeda susikaupti, įsidėmėti naują medžiagą ir didina produktyvumą.

37


lietuvė

Kitoks žvilgsnis į „Kūrėjas savo darbe palieka sielos dalelę – to niekada neturės masinės gamybos daiktai“, – sako kaunietis menininkas, prekių ženklo „Žalvario Jūra“ įkūrėjas JURIJUS MOCHNAČIOVAS, kuriantis itin savito stiliaus papuošalus iš vario, žalvario, bronzos bei melchioro. Vieni įkvėpti baltiškų tradicijų, kiti žavi prabanga, stebina drąsiomis formomis, įdomiomis faktūromis, originaliu dizainu. Tai meno kūriniai, inspiruoti gamtos, persunkti pagarbos etnokultūrai, tačiau siūlantys kitokį požiūrį į juvelyriką ir gimę būti ryškiausia stiliaus detale. Svarbiausia – kiekvienas vis kitoks, skirtas tam vieninteliam žmogui, kurio širdį palies. INGA NANARTONYTĖ Papasakokite, kaip atsirado „Žalvario Jūra“. Ar ilgai eita link to?

Kelias link to, kaip šiandien atrodo „Žalvario Jūra“, ilgas. Pradžioje – vitražo studijos, teatro dekoratoriaus darbas Permėje, vėliau – odos ir avalynės dizaino studijos Maskvos tekstilės akademijoje, darbas Lietuvoje, tapyba ir ilgas eksperimentinis kelias pereinant prie artimiausios sau srities – juvelyrikos. Studijuodamas rašiau mokslinį darbą tema „Avalynės ir galanterijos furnitūros mados raida ir tendencijos“. Tada ir ėmiau kolekcionuoti įvairios furnitūros pavyzdžius, o vėliau – kurti savo furnitūrą, dekoratyvines aprangos detales, aksesuarus. Taip palaipsniui odą pakeitė metalas. Įvairių sričių visuma (vitražas, oda, tekstilė, tapyba) leido netradiciškai pažvelgti į juvelyriką. Taip susiformavo savitas „Žalvario Jūros“ stilius. O pavadinimas gimė labai paprastai. Draugai buvo mane praminę žalvaristu. Mano vardas Jurijus, sutrumpintai – Jūra, taip atsirado „Žalvario Jūra“. Nors dabar

38

juvelyrika

kuriu dirbinius ne tik iš žalvario, bet ir iš vario, melchioro, bronzos, tačiau prekių ženklo pavadinimas išliko toks pat, nes nuo žalvario gaminių prasidėjo mano, kaip juvelyro, kelias. Kodėl papuošalams gaminti pasirinkote būtent šiuos metalus? Žalvarį, varį pasirinkau kaip tradicinę baltišką žaliavą, bandydamas atgaivinti jos populiarumą. Taip pat tai pigesnė, minkšta žaliava eksperimentams bandant įvairias technikas: kalimą, kniedijimą, litavimą. O melchioras – pigesnė sidabro alternatyva – leidžia praplėsti papuošalų spalvinę gamą. Bronza mano darbuose atsirado panorus sukurti kažką naujo, nematyto, lengvo, plastiško. Be to, tai pasirodė patrauklus, žmonių vertinamas metalas. Dirbinių iš bronzos gamyba laikoma elitine meninių dirbinių gamybos kryptimi. Šiandien pasaulyje sukurta be galo daug medžiagų, tačiau bronza iki šiol užima aukštą vietą kartu su kitais tauriaisiais metalais. Dirbdamas su tiek įvairių metalų, stengiuosi parodyti, kad medžiagos dera tarpusavyje ir iš jų galima sukurti originalius, netikėtus, akį traukiančius papuošalus. Kaip Jūsų darbai evoliucionavo? Ar labai skiriasi nuo pirmųjų gaminių? Pradžioje darbų pagrindą sudarė žalvaris, taip pat varis. Ir darbo metodas labiau priminė kalvystę. Nuolat eksperimentuodavau derindamas metalą su skirtingomis medžiagomis: stiklu, porcelianu, emaliu, akmeniu. Vėliau atsirado melchioras


lietuvė ir bronza. Savita dabartinių darbų technika susiformavo maždaug per penkiolika bandymų metų. Iš archajiško, etniško stiliaus peraugo į subtilų, lengvą, prabangų. Pavyko pasitelkus bronzą paversti papuošalą „ažūriniu audiniu“. Autorinė technika pasiteisino. Į savo dirbinius įkomponuojate įvairius natūralius akmenis. Ar vien dėl puošybos, ar ir pats tikite, kad jie turi tam tikrą poveikį? Akmenimis domėjausi nuo mažens – užaugau netoli Uralo kalnų. Pastebiu, kad vieni juos renkasi pagal zodiaką, kiti – pagal spalvą, grožį. Aš patarčiau rinktis intuityviai, nes akmuo, kuris jus tuo metu labiausiai žavi, traukia, ir yra tas, kurio jums reikia. Nuo senovės žinoma, kad akmenų sukaupta energija gali paveikti mūsų kūną, ląsteles ir audinius. Kalbama ir apie tam tikrą metalų poveikį... Dėvint papuošalus, kurių sudėtyje yra vario, organizme sukuriama silpna elektros srovė, kuri veikia biologiškai aktyvius taškus. Tai padeda gydyti sąnarių, reumato, peršalimo ligas, silpnina užde-

gimo procesus, mažina nervinę ir raumenų įtampą, reguliuoja kraujospūdį. Kaklo papuošalai su variu pašalina pečių juostos skausmus, gydo migreną, gerina kraujotaką. Dažnai mūsų klausia, ar papuošalai tepa. Metalai netepa, o žalsvokas pėdsakas atsiranda dėl natūralios organizmo ir vario reakcijos ir rodo vario stygių organizme. Žalvaris turi savybę oksiduotis, t. y. pakeisti spalvą, patamsėti. Kaip to išvengti? Kokios priežiūros reikalauja Jūsų gaminti papuošalai? Varis, žalvaris, beje, kaip ir sidabras, gali šiek tiek oksiduotis, tai aktualiau kalbant apie vario indus. O papuošalai dabar paprastai technologiškai apsaugomi nuo oksidacijos. Žinoma, jei ant gaminio purškiama kvepalų ar jis intensyviai valomas, tada apsauginė danga pažeidžiama. Yra tokia paslaptis: papuošalus, kad jie netamsėtų, reikia nešioti. Tada iš laimės jie blizga kaip auksas. Tai visiška tiesa! Jie labai nemėgsta gulėti dėžutėje, ypač šalia kitos bižuterijos ar aukso. Tada iš kitų metalų ištraukia drėgmę ir oksiduojasi. Dar blogiau laikyti vonios

Galbūt drąsiausiu savo kūrybiniu eksperimentu laikyčiau tai, jog išdrįsau plačiajai visuomenei pateikti eksperimentinius, drąsių formų, išskirtinius papuošalus vietoj pigių, paprastų, visiems suprantamų gaminių.

39


lietuvė

Manau, meno misija yra auklėti žmogų, formuoti jo skonį ir supratimą.

kambaryje. Senovėje vario, žalvario papuošalus žmonės dėdavo į beržų tošies dėžutes. Galima į ją įdėti kreidos gabalėlį arba papuošalus laikyti drobiniuose maišeliuose. Senovėje žalvario papuošalai turėjo ir savotišką talismano funkciją – būdavo atskirai puošiami ginklai, papuošalai segami prie žirgo kamanų. Tikėta, kad šis metalas ne tik saugo nuo blogos energijos, bet ir turi gydomųjų galių. Dirbiniams puošti buvo naudojami žemdirbiams būdingi geometriniai ornamentai, kryžiukai, trikampiai, simbolizavę saulę ar mėnulį ir pan. Ar savo darbuose naudojate kokius nors simbolius? Galbūt asortimente galima rasti ir senovinius papuošalus primenančių dirbinių?

Esu sukūręs kelias kolekcijas, kuriose buvo panaudoti baltiški motyvai. Žalvaris, varis, kaip metalas, jau savaime yra talismanas, naudojamas apsaugai. Tad ir iš jo pagaminti papuošalai yra lyg amuletas. Be abejo, daug metų domėdamasis baltų tradicijomis, lygini jas su kitų kultūrų, supranti, kad viso pasaulio istori-

40

ja susipynusi, o simbolika atsikartojanti. Todėl pasąmonės lygmeniu kartoji matytas linijas, formas ir simbolius. Lietuvoje klientai papuošaluose mato šiuolaikiškai perteiktas senas tradicijas, o kitų šalių pirkėjai randa ryšį su savo šalių kultūra. Vadinasi, turite klientų ir užsienyje? Žinoma, klientų ratas labai platus ir margas: nuo Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos, Amerikos, Indijos iki Seišelių salų, Sibiro ir kt. Ar žalvarinius papuošalus daugiau renkasi vyresnės moterys, ar jie traukia ir jaunų merginų dėmesį? Kokie populiariausi? Papuošalus renkasi ir dėvi visų amžiaus grupių moterys bei vyrai. Didesnę įtaką turi ne amžius, o erudicija, socialinė padėtis, skonis. Vienos domisi etnotradicijomis, kitos vertina autorinį darbą. Apie vienetinių papuošalų populiarumą sunku kalbėti, nes tai labai individualu. Kiekvienas žmogus randa tik jam skirtą darbą. Kartais papuošalas ilgai nuobodžiauja niekieno nepastebėtas ir atrodo, kad nepataikei, bet ateina

žmogus, gausybėje kitų papuošalų jį pamato ir įsimyli. Kūrėjas savo darbe paliko sielos dalelę. To niekada neturės masinės gamybos daiktai. Galbūt net neįmanoma pagaminti dviejų identiškų papuošalų? Tai nėra liejiniai, kurie tiesiog išliejami naudojant tą pačią formą. Neįmanoma pagaminti identiškų, juk tai meno kūriniai. Sunku daryti auskarus, nes jie du ir turėtų būti vienodi. Be to, viską atkartoti – neįdomu. Mane žavi galimybė kurti vis kažką naujo. Jūsų darbai – saviti, stebinantys faktūromis, ornamentais, formomis, jų žaisme. Kaip gimsta tokios originalios gaminių idėjos? Dažnai manęs klausia: „Iš kur jums kyla tiek daug idėjų? Visi papuošalai skirtingi!“ Idėjos gimsta bedirbant ir veja viena kitą. Patikėkite, jų niekad netrūksta, sumanymų daugiau nei valandų paroje. Žinoma, kaip ir kiti menininkai, įkvėpimo semiuosi iš gamtos, augmenijos ir gyvūnijos, kur apstu faktūrų, ornamentų ir formų.


lietuvė Ar viską kūrybos, gamybos procese darote vienas? Galbūt paklausote artimųjų patarimų? Daugiausia dirbau vienas, bet dabar tai tapo šeimos verslu, tad prie jo prisideda visi šeimos nariai. Patarimų gaunu, bet ne visada jų klausau, labai sunkiai priimu kritiką. Dar sunkiau įsileidžiu madingas ir technines naujoves. Net su kompiuteriu nedraugauju. Esu labai individualus, mano sukurti darbai yra mano sielos, savijautos atspindys. Ką laikytumėte savo drąsiausiais kūrybiniais eksperimentais? Kaip juos priėmė pirkėjai? Galbūt drąsiausiu savo kūrybiniu eksperimentu laikyčiau tai, jog išdrįsau plačiajai visuomenei pateikti eksperimentinius, drąsių formų, išskirtinius papuošalus vietoj pigių, paprastų, visiems suprantamų gaminių. Pradžioje žmones tai labai šokiravo ir dar dabar kartais šokiruoja, jie šiek tiek atsitraukia, net tyliai šnibždasi (esą jaučiasi kaip muziejuje, gražu tik pažiūrėti). Tačiau paskui stebisi, kad ir jiems tie dirbiniai prieinami ir labai tinka, džiaugiasi galintys puoštis išskirtiniais, vienetiniais papuošalais, kurie traukia kitų akį. Manau, meno misija yra auklėti žmogų, formuoti jo skonį ir supratimą.

Aš patarčiau akmenis rinktis intuityviai, nes akmuo, kuris jus tuo metu labiausiai žavi, traukia, ir yra tas, kurio jums reikia. Ar sunku būti vien menininku Lietuvoje? O gal lietuviai nuo bižuterijos vis dažniau gręžiasi į unikalius, kokybiškus rankų darbo gaminius? Menininku, gyvenančiu tik iš savo kūrybos, sunku būti visur, ne tik Lietuvoje. Besidominčių, besižavinčių autoriniais menininkų, dizainerių darbais daugėja, bet, deja, ir toliau masiškai perkami vienadieniai daiktai iš prekybos centrų, taip remiant ne vienetinių darbų autorius, o dažnai Kinijos pramonę. Mūsų visuomenėje dar tik formuojasi supratimas, kad svarbiau ne kiekis, o kokybė. Kad vietoje daug vienadienių daiktų geriau rinktis vieną, turintį išliekamąją vertę, kuris neišeis iš mados, džiugins ilgus metus ir galiausiai liks kaip atminimas apie žmogų, jo meno sampratą vaikams ir anūkams, taps šeimos relikvija, perduodama iš kartos į kartą.

Daugiau „Žalvario Jūros“ darbų: www.zalvariojura.lt Žalvario Jūra

41


lietuvė

Harmoningo gyvenimo paieškos „Tai tik ledkalnio viršūnė“, – sako holistinės medicinos specialistas ALVYDAS PETRUŠKEVIČIUS, mano sesers paklaustas, ar jai padovanotas difuzorius su eteriniu aliejumi yra būtent tai, kuo užsiima jo Šveicarijoje įkurta įmonė „BoSwiss“. Jau po poros dienų smalsumo vedama su Alvydu ir jo gyvenimo drauge bei įmonės bendraturte Milda susitinku ant haskių lenktynių trasos Študene. Pro šalį lekiant į roges įkinkytiems energingiems, o kartais ir sunkiau savo naštą tempiantiems žiemos herojams kalbamės apie pusiausvyros gyvenime paieškas. Prieš persikraustydamas į Šveicariją, Alvydas kelerius metus gyveno Pietų Prancūzijoje ir buvo pasinėręs į Monako gyventojų edukaciją: skatino juos atsigręžti į gamtos išteklius, kurie padėtų pagerinti ir išlaikyti fizinę bei psichinę sveikatą. Jis pats nuėjo netrumpą kelią, kol patikėjo gamtos resursų galia: Lietuvoje pirmiausia dirbo neuroreabilitologu, vėliau pasuko į farmakologiją ir pradėjo dirbti su pasaulinėmis farmacijos kompanijomis. Tik pamatęs, kokį žalingą šalutinį poveikį gali turėti cheminiai vaistai, lietuvis ėmė ieškoti natūralių, per amžius egzistavusių gydymo būdų. Dabar Alvydas su Milda įsikūrę Kademarijaus miestelyje netoli Lugano. Ši vieta garsi dėl kurhauzo, kuris prieš šimtą metų buvo įkurtas kaip natūropatijos centras ir davė pradžią natūropatijai Šveicarijoje. ŽIVILĖ KASPARAVIČIŪTĖ Kada ir kodėl išvažiavote iš Lietuvos?

Išvažiavome prieš daugiau nei ketverius metus, nes mums trūko šviesos. Ir tiesiogine, ir perkeltine šio žodžio prasme. Ir iki tol dėl savo profesinės veik los, į kurią įeina aromaterapija, didžiąją dalį laiko praleisdavome ne Lietuvoje. Mūsų šalyje yra tiek daug visko

42

netikro, kad mes nusprendėme važiuoti ten, kur yra daugiau žmonių, ieškančių tikrų dalykų. Pavyzdžiui, Lietuvoje pradėjus kalbėti apie eterinius aliejus žmonės reaguoja kaip išgirdę keiksmažodį. Mat Europą pasiekė eterinius aliejus parduodanti kompanija, kuri iš viso to, kas yra gražu ir kvepia, padarė didelį verslą, ir žmonės pradėjo nuo to bėg-

ti. Tai, ką ši kompanija bando pristatyti kaip tikrus dalykus, iš tikrųjų yra netikra, nes kvapų stiprikliai nieko bendra su eteriniais aliejais neturi. Ar Jūs teigiate, jog Pietų Prancūzijoje yra daugiau natūralumo? Tiesiog ten yra mūsų draugų, bazė, Prancūzijos aromaterapijos, fitoterapijos


lietuvė ir gemoterapijos asociacija, kurios dalimi esame. Asociacijos tikslas – skleisti žinią žmonėms apie tikrąją – laukinių, o ne kultivuotų augalų – aromaterapiją. Gaminiai iš levandų, kuriomis užsėjami hektarai, ir gaminiai iš natūraliai laukuose augančių levandų yra visiškai skirtingi dalykai. Kultivuotos levandos tinka tik muilų, skalbiklių gamybai, jų aromaterapinė vertė yra nulinė, o laukinės gali suvaldyti migreną iš karto. Jeigu dauguma Jūsų klientų gyvena Monake, kodėl nusprendėte persikelti į Šveicariją? Monake užsiėmėme šviečiamą ja ir konsultacine veikla, kurioje mums prireikdavo tokių materialių dalykų kaip eterinių aliejų mišiniai, fitoterapiniai ir gemoterapiniai preparatai. Juos kurdavome minėtoje asociacijoje. Kai, žmonėms pamačius didžiulį poveikio skirtumą, jų poreikis pradėjo augti, turėjome rasti bazę, kur natūralių preparatų idėjas verstume realybe didesniu mastu. Prancūzijos įstatymai yra gana chaotiški, vystydamas produktą savo įkurtoje įmonėje nežinai, ko tikėtis po kelerių metų. Todėl pasirinkome Šveicariją, kur viskas yra stabilu ir aišku. Gali būti ramus, kad po penkerių metų niekas neuždės papildomų mokesčių. Norint susitelkti į kūrybą, įstatymų stabilumas labai svarbus. Be to, Šveicarijoje galima rink-

tis gydymą cheminiais vaistais arba holistinę mediciną. Tai parodo progresyvų šios valstybės požiūrį: gyventojams suteikiama teisė pasirinkti, jie nėra apribojami už juos priimtų sprendimų. Prie viso to dar prisideda švarus oras, švarus vanduo ir švarus ryšio su gamta nepraradusiųjų mąstymas. Gal daug ką duoda bendruomenė, kurioje gyvenate? Mums iš šios bendruomenės kol kas nieko nereikia, bet džiaugiamės jų atvirumu tam, ką darome. Netgi bankas, kai tvarkėmės dokumentus, peržiūrėjęs mūsų veiklos aprašymą, po savaitės pasikvietė ir pasiūlė finansuoti. Padėkojome ir atsakėme, jog mums visko užtenka. Kažkada buvote gydytojas neuroreabilitologas, vėliau farmakologas. Papasakokite apie savo kelią iki holistinės medicinos. Dabartiniai mūsų projektai yra artimai susiję su neuroreabilitacija, tik visai kitu kampu. Nesididžiuoju darbu pasauliniame farmacijos versle, tai yra mano juodoji pusė. Kodėl juodoji? Farmacija tikrąją mediciną pavertė verslu. Žmogaus sveikata tapo antraeiliu dalyku, kai dėmesys buvo sutelktas į pinigus ir verslo plėtojimą.

Kas Jus paskatino pereiti prie holistinės medicinos? Mūsų veikla yra plati, aš net nenoriu minėti medicinos, vadinu tiesiog holizmu, apimančiu visą žmogaus struktūrą, ne vien tik fizinį kūną. Nes žmoniją bėda ir ištiko, kai šiuolaikinė medicina, užuot šalinusi esmines ligų priežastis, pradėjo slopinti simptomus. Niekas nepasiginčys, jog esame sudaryti iš ląstelių ir tam, kad jos darniai veiktų, reikia, jog kažkas palaikytų jų bendrą veiklą. Tai, kas palaiko darnią struktūros veiklą, vadinama žmogaus informaciniu lauku. Religingi žmonės tai vadina dvasia arba siela. Aš į tai žiūriu moksliškai, nes žinau, kad šią informacinę struktūrą gali išmatuoti ir užrašyti, daryti jai įtaką, pakeisti jos kryptis, perprogramuoti. Kaip? Vienas iš būdų yra psichoterapija. Bet jis yra mažiau efektyvus, nes veikia tik per vieną kanalą – garso. Iš tikrųjų mes šia kryptimi irgi dirbame: bendradarbiaujame su Monako psichosensorinės pedagogikos organizacija, kurios tikslas – padėti žmonėms atsikratyti kreivos informacijos pasekmių. Ką Jūs vadinate kreiva informacija? Visa tai, ką mes gauname iš aplinkos per savo sensorines sistemas – regos, klausos, skonio, uoslės ir kitas, – daro

Kai žmogus susikoncentruoja į vieną tikslą, kuris gyvenime nėra svarbiausias, prapuola gyvenimo džiaugsmas. Kai prapuola gyvenimo džiaugsmas, atsiranda daug negatyvių minčių. ŽIVILĖS KASPARAVIČIŪTĖS NUOTRAUKA

43


lietuvė poveikį žmogaus informaciniam laukui, mąstymo būdui ir galiausiai pasaulio suvokimui. Parduotuvėse siūlomi skalbikliai yra prigrūsti sintetinių kvapų. Ką jie daro? Jie pateikia iškreiptą informaciją mūsų smegenims. Dėl to jos pradeda asimetriškai veikti, daro kreivus sprendimus, o visa tai vėliau atsispindi fiziniame kūne ir savivokoje. Į kreivos informacijos šaltinių sąrašą patenka sintetiniai kvapai, sintetiniai skoniai ir visa ta chemija, kuri yra praryjama tablečių bei piliulių pavidalu. Dabartinė medicina užsiima tik simptomų slopinimu. O simptomas yra labai geras dalykas, nes jis mums siunčiamas tam, kad suprastume, jog gyvenime kažką darome netinkamai. „BoSwiss“ tinklaraštyje rašoma, jog Jūsų produktų tikslas – pašalinti šiuolaikinės gyvensenos padarinius iš žmogaus organizmo. Į tai įeina maisto, gėrimų, cheminės kosmetikos ir parfumerijos sukeltos pasekmės. Kaip kosmetinis kremas nusigauna nuo žmogaus odos iki minčių?

Nueikite į mišką vasarą, kai kvepia pušys, arba į žydinčią pievą ir įvertinkite, kaip jaučiatės. Būsite atsipalaidavę, įtampa ir visos baimės dings. Jūsų kūnas pradės atsigauti, nes reguliacinė sistema pradės veikti tinkamai ir šitaip padės jūsų ląstelėms veikti darniai, efektyviai. O kas atsitinka, jei atsiduriate aplinkoje, kur yra naftos produktų kvapas? Uoslė į tai reaguoja kaip į pavojų ir yra blokuojamas kvėpavimas. Jis pasidaro dažnas, paviršutinis, sutrinka organizmo aprūpinimas deguonimi, dėl to ląstelės nebegali tinkamai gaminti energijos. Kaip gaminama energija? Angliavandeniai ir deguonis skyla į anglies dioksidą ir vandenį. O jei deguonies trūksta, angliavandeniai skaidomi į pieno rūgštį ir dėl to pH, vadinamasis kūno skysčių rūgštingumo indeksas, nukrypsta į rūgštinę pusę. Pirmiausia sureaguoja imuninė sistema: pasidaro agresyvi, pradeda puldinėti savo pačios ląsteles, sukeldama uždegimo procesus ir t. t. Daugumos lėtinių ligų priežastis yra labai paprasta – sutrikusi kvėpavimo centro veikla, sutrikęs deguonies patekimas į ląsteles. Ar galėtumėte duoti gyvenimo būdo, sukeliančio tokį disbalansą, pavyzdžių? Jeigu žmogus visą savo laiką ir energiją skiria vien tam, kad uždirbtų pinigus, nes mano, jog tai yra teisinga (nesakau, kad tai yra visiškai neteisinga), pirmiausia nukenčia jo kūno struktū-

44

ra, tiksliau, ląstelės. Į jas patenka mažiau deguonies, sumažėja energijos, sutrinka reguliacija ir tam tikra dalis ląstelių pasidaro nepatenkintos. Pradžioje liūdnos, vėliau piktos. O piktos ląstelės yra vėžinės. Nejaugi vėžys yra gyvenimo rykštė už per didelį susikoncentravimą į materialų pasaulį, į pinigus? Ne, aš nemanau, kad tai yra blogai, tiesiog bandau paaiškinti ligų vystymosi procesus. Sakyčiau, svarbiausia yra surasti pusiausvyrą tarp materialių vertybių ir tų dalykų, kurie žmogui suteikia ramybę, buvimo džiaugsmą. Kada Jūsų gyvenime įvyko tas lūžis, kai nusprendėte nusisukti nuo farmacijos ir atsigręžęs į gamtą pradėjote ieškoti sprendimų joje? Pats gavau gyvenimo pamokų. Ir aš buvau susikoncentravęs į farmacinį verslą, turėjau didelių karjeros, materialinės gerovės siekių. Nesakau, kad tai blogai, bet toks gyvenimo ritmas atvedė mane prie holizmo. Anksčiau nebūčiau pagalvojęs, kad galėsiu ilgiausiai slidinėti, čiuožti snieglente ar važinėtis kalnų dviračiu ir nejausti jokio diskomforto. Tuo pačiu metu įvyko daug dalykų.

Kai žmogus susikoncentruoja į vieną tikslą, kuris gyvenime nėra svarbiausias, prapuola gyvenimo džiaugsmas. Kai prapuola gyvenimo džiaugsmas, atsiranda daug negatyvių minčių. Koks buvo tas Jūsų tikslas? Kaip daugumos Lietuvos gyventojų – karjera, pinigai, materialinė gerovė. Tai nėra blogai, bet tai neturėtų būti pagrindinis tikslas. Pinigai yra labai gerai, jei tu juos panaudoji tinkamai – kurdamas gėrį, kuriuo gali dalytis su kitais, teikdamas džiaugsmą kitiems. Dabar mūsų siekiamybė tokia ir yra. Kokia yra Jūsų įmonės misija ir kaip kilo mintis ją įkurti? Misija – atrinkti vertingus laukinių augalų ekstraktus, kurti tik iš jų gaminamus preparatus ir padaryti juos prieinamus žmonėms, kuriems jie reikalingi. Įkurti įmonę įkvėpė mūsų pradėta edukacinė veikla Monake. Renginių lankytojai pradėjo teirautis, kur galima įsigyti natūralių produktų, apie kuriuos mes tiek daug kalbame, skatindami nevartoti sintetinės kosmetikos, sintetinių kvepalų ir kitų žmogui žalingų gaminių. Ieškodami gamintojų, kurie parduotų visiškai natūralius, kokybiškus gaminius, supra-


lietuvė tome, kad nelabai yra iš ko rinktis. Todėl buvo nuspręsta įkurti įmonę ir vystyti tokius produktus, kokių iš mūsų reikalavo į paskaitas atėję žmonės. Papasakokite apie savo kelionę į Omaną. Su Omanu palaikome gana stiprius ryšius, nes nemaža dalis mūsų veiklos yra susijusi su vienu svarbiu iš šios šalies gaunamu komponentu – vadinamuoju frankinsensu (bosvelijų sakais). Įvairios jo atmainos pastaruoju metu pasidarė itin populiarios, nes ėmė asocijuotis su dideliais pinigais. Tačiau mes jį išgauname būtent iš smilkalinių bosvelijų, augančių Omane. Medžio pavadinimą akcentuoju todėl, kad iš jo išgauti sakai turi itin švarią informacinę struktūrą, vadinasi, gali teikti didžiausią galimą naudą žmogaus sveikatai. Gana panašių augalų randama ir Somalyje, Indijoje, bet jie daro mažesnį poveikį žmogaus kūno struktūrai. Kokių senas tradicijas turinčių gydymo metodikų siūlo holistinė medicina? Kaip minėjau, holizmas apima ne tik fizinį kūną, bet ir protą. Mes tam tikra prasme parodome būdus, kaip padėti sau pačiam. Kokie tie būdai? Dauguma jų natūralūs, pavyzdžiui, fitoterapija, aromaterapija ir gemoterapija. Yra ir kitų labai gerų priemonių, kad ir žmogaus prisilietimas, kurio technikos yra atėjusios iš Kinijos, Vidurinių Rytų ir t. t. Aš visas tas metodikas išmokau, bet supratau, jog iš tiesų noriu kurti visą efektyvią sistemą. Svarsčiau, kaip skirtingus dalykus sujungti į vieną sistemą, leisiančią pasiekti norimų rezultatų per tokį laiką, kurį žmogus turi motyvacijos tęsti. Argi motyvacija siekti gerovės gali taip lengvai dingti? Taip. Jeigu dabartinis tipinis europietis per mėnesį nesulaukia rezultato, meta, ką daręs, nes nusprendžia, jog tai yra neefektyvu ir netikra. Per mėnesį mūsų preparatai turi padėti pasiekti tokį rezultatą, kad žmogus jaustų esminius gyvenimo, savijautos ir nuotaikos pokyčius. Ar buvo kitų kelionių, kurios padėjo atrasti tam tikras kryptis gyvenime, įkvėpė naujų idėjų? Keliavau ir į kitas šalis, siekdamas pasisemti senosios medicinos žinių iš žmonių, kurie vis dar ją praktikuoja. Tai dabartinės Turkmėnijos, Kirgizijos, Af-

ganistano teritorijos. Pavyko patekti pas tuos žmones, kurie medicinos žinias perduoda šeimoje iš kartos į kartą. Turkmėnijoje dalyvavau keliuose projektuose, susijusiuose su šalies sveikatos sistemos kūrimu. Tuo metu man į rankas pateko originalus persų kilmės gydytojo ir filosofo Avicenos tūkstančio metų senumo raštų vertimas. Tai tie tikrieji raštai, ne atrinkta, o visa informacija. Avicena Europoje yra žinomas kaip medicinos tėvas. Jis jau tada savo raštuose plačiai kalbėjo apie galimybę padėti žmogui darant įtaką jo informaciniam laukui. Tai, ką visi šiandien šneka apie kvantinę mediciną, buvo žinoma jau seniai. Tuose raštuose taip pat labai gražiai išdėstyta, kaip naudojant augalų informacinę sistemą – ekstraktus, eterinius aliejus ir kitokio pobūdžio ištraukas – galima daryti poveikį žmogaus informaciniam laukui. Taip pat žinių ieškojau Pietų Korėjoje. Patys kinai sako, jog tikrosios medicinos lopšys yra Korėja, kuri kažkada buvo Kinijos dalis. Korėjiečiai išlaikę senosios medicinos žinias, jų sukurtoje sistemoje dera modernioji ir tradicinė medicina. Man teko stebėti jų atliekamas operacijas. Apstulbau išvydęs, kaip prieš operuodami chirurgai medituoja. Vėliau paklausti, ką jie ten veikė, atsa-

Pagrindinė gyvenimo prasmė yra tiesiog džiaugtis, kad esi. Jeigu tai suvoki ir priimi, visa kita į gyvenimą ateina savaime. kė, jog darė operaciją, nes viena iš jos dalių yra tam tikro informacinio lauko, kuris duotų pozityvių pokyčių, sukūrimas. O fizinis kažkokio darinio pašalinimas tėra vėlesnė pasekmė. Gydytojai medituoja, nusiteikia prieš operaciją... O pacientai? Kadangi tuo metu labai domėjausi onkologijos tema ir būdais padėti vėžinėmis ligomis sergantiems žmonėms, aplankiau didžiuosius Korėjos onkologijos centrus. Juose nepamatysi niūrių veidų – ir pacientai, ir gydytojai vaikšto su šypsenomis veiduose. Gydymo struktūra sukurta taip, kad ligoniui, patekusiam į ligoninę, jau būtų siunčiami pozityvaus mąstymo signalai. Daugeliu sunkių ligų atvejų gydymas pirmiausia prasideda nuo mąstymo krypties keitimo. Sakykime, jeigu būtų galima nubrėžti griežtą lini-

45


lietuvė ją tarp šviesos viršuje ir tamsos apačioje, tai tiems žmonėms, kad jie atgautų pusiausvyrą ir pradėtų sveikti, pirmiausia reikėtų pakelti akis į viršų. Aišku, tų žinių galima surasti daug kur. Senosios medicinos atstovai Omane aiškino, jog viskas yra parašyta, tik nelabai kas skaito ir nori gilintis. Paklausti, kur parašyta, jie atvertė man Koraną ir sako: „Skaityk. Tai yra sveikatos pagrindų vadovėlis, nusakantis, kaip gyventi, kad išlaikytum gyvenimo džiaugsmą, ramybę, pusiausvyrą ir sveiką kūną.“ Iš tiesų ten netgi yra aprašyta, kaip žmogus turi plautis kojas, rankas, kaip reikia kvėpuoti, bendrauti su savo vaikais ir kitais artimaisiais, kaip reikia jiems perduoti savo pozityvų mąstymą ir gyvenimo būdą. Aš nepropaguoju religijos, tiesiog sakau, kad kiekvienas toje knygoje gali rasti tai, ko ieško. Betgi pastaruoju metu daug kas ieško negatyvių aspektų, viešojoje erdvėje vyrauja nepalankios nuomonės. Tokią nuomonę reiškia žmonės, kurie Korano niekad neskaitė. Taip pat tie, kurie nepalankiai kalba apie Bibliją. Aš sakyčiau, kad visos religinės knygos, visos sistemos, kurios skatina siekti šviesos, pozityvumo, skleisti meilę artimam žmogui, yra geros. Ką manote apie tūkstantmečio kartos gyvenseną ir psichinę sveikatą? Kokias daromas klaidas, kylančias problemas įžvelgiate? O gal matote ir teigiamų modernaus gyvenimo būdo aspektų?

Yra labai didelis skaičius žmonių, kurie tapo sistemos dalimi ir leidžia ribotą gyvenimą „dėžėje“, kurių siekiai tėra karjera, pinigai. Jie užmiršta, jog yra kitoks egzistavimo būdas, kai gali džiaugtis vien tuo, kad esi, kad yra gamta. Vis dėlto nesmerkiu tokio gyvenimo, nes tai yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Tu gali orientuotis į šviesą, gali orientuotis į tamsą. Aš nesakau, kad tamsa yra blogai, nes be jos niekad nebūtų šviesos atspindžio – to, kas mes esame. Tiesa, bet vėlgi kyla klausimas, iki ko tokia disharmoniją kelianti orientacija priveda? Pasidalysiu pav yzdžiu, iki ko priveda. Vienu iš projektų, prie kurio mes prisidedame bendradarbiaudami su Monako psichosensorinės pedagogikos organizacija, padedama vaikams ir jaunimui – tai kartai, kurios dėmesys pakrypo į siekius, nesusijusius su tikrosiomis

46

gyvenimo vertybėmis. Jie bando atsiriboti nuo šiandienės aplinkos išsikeldami į virtualiąją erdvę. Atsiranda daug vaikų, kurie gyvena telefone arba kompiuteryje, nes ten jaučiasi saugesni, tikresni.

kanalas, svarbiau yra tai, kas už jos stovi ją finansuodami, būdami suinteresuoti sėti baimes ar nestabilumą. Vėlgi neteigiu, kad žiniasklaida yra vien blogis, tiesiog reikia mokėti atsirinkti.

Kodėl sakote, jog jie gali jaustis nesaugūs fizinėje realybėje? Pasižiūrėkite, kokios temos vyrauja žiniasklaidoje, įsijunkite komercinius kanalus. Ar jums pasidaro džiaugsmingiau? Gaunate didelį pliūpsnį naujienų, kurios provokuoja baimes, liūdesį ir panašius dalykus.

Apie vieną iš Jūsų įmonės produktų rašoma, kad jis padeda apsisaugoti nuo streso, kuris yra vienas didžiausių šių laikų ligų sukėlėjų. Ar tikrai įtampa gali būti sumažinama kvapais? O gal žmonėms reikia pirmiausia keisti gyvenimo būdą, žalingą aplinką? Papasakokite apie aromaterapijos poveikį.

Tačiau nuo to nepabėgsi ir internete. Galima pabėgti tikslingai atsirenkant informaciją internete, neskaitant visko iš eilės. Na, taip, žiniasklaida gali būti vienas iš dalykų, verčiančių nesaugiai jaustis fizinėje realybėje. O kas dar galėtų būti? Žiniasklaida – tai tik informacinis

Taip, kalbant apie tai, ką mes darome, pataikėte į dešimtuką. Produktas, apie kurį klausiate, apima ir aromaterapiją, ir fitoterapiją. Tačiau visi šie produktai – pagalbinė ir labai maža sistemos, kurią mes kuriame ir sėkmingai taikome, dalis. Bet ji yra būtina. Kodėl? Jeigu žmogus sėdi šulinio dugne taip giliai, kad net nemato šviesos viršuje, jam reikia duoti stimulą stengtis iš to šulinio


lietuvė

Visa esmė yra surasti pusiausvyrą tarp materialių vertybių ir tų dalykų, kurie žmogui suteikia ramybę, buvimo džiaugsmą.

lipti, nes galbūt viršuje jis ras šviesą ir šilumą. Šių pagalbinių aromaterapinių, fitoterapinių priemonių paskirtis – skatinti žmogų pradėti judėti į viršų. Man pasirodė įdomus to paties produkto apibūdinimas: „Padeda stabilizuoti emocijas, ramina ir atpalaiduoja, todėl sumažina per didelį minčių srautą, pagerina miegą ir gyvenimo kokybę.“ Skamba kaip išsigelbėjimas, kurio ieško daugelis į šiuolaikinio gyvenimo ratą įsisukusių žmonių. Kaip įmanoma aromatais paveikti minčių srautą? Kokios šio produkto veikliosios medžiagos sukuria šitokį stebuklą?

Per didelis minčių srautas yra dabartinės kartos rykštė. Visas jų gyvenimas yra nukreiptas į kažkokio rezultato siekimą. Jie pamiršta, kad yra žmonės, kad dar turi kūną, sielą ir kad kartais turėtų tiesiog pabūti su savimi. Be aromaterapijos, yra daug kitų puikių priemonių, padedančių pajusti ramybę. Pavyzdžiui, meditacija. O šis produktas, apie kurį klausiate, tam tikra prasme padeda pasiekti būseną, panašią į meditacinę. Tarp jo veikliųjų medžiagų yra augalų ekstraktų, kurie žinomi tūkstantmečius. Receptūras perėmėme iš Provanso kalnuose įsikūrusio vienuolyno ir šiek tiek patobulinome. Būtent norėdami sumažinti minčių srautą, nusiraminti vienuoliai ir naudojo šį produktą.

Ar Jūsų gaminiai yra visiškai augaliniai? Jie ne tik yra visiškai augaliniai, bet ir gaminami naudojant laukinius augalus. Net nesistengiame rašyti, jog jie yra organiniai ar natūralūs, nes tai yra dar kitas lygmuo. Kultivuotų, dirbtiniu būdu užaugintų augalų poveikis bus visiškai kitoks. Mes dirbame su ištraukomis, eteriais, gaunamais iš laukinių augalų. Kas juos tiekia? Padeda ta pati Prancūzijos aromaterapijos, fitoterapijos ir gemoterapijos asociacija, nes jos bazėje yra laboratorijos, kuriose įvertinamas augalų informacinės sistemos švarumas.

Įmonės puslapyje rašoma, jog šie augaliniai produktai galėtų žmonėms padėti pasiekti jų gyvenimo tikslus, kad Jūsų pacientai susiduria su panašiomis problemomis... Gal galite konkretizuoti, kokius žmonių gyvenimo tikslus turite mintyje? Su kokiomis problemomis Jūsų klientai dažniausiai susiduria?

Šių gaminių atsiradimas daugiausia susijęs su tų žmonių, su kuriais mes bendravome Monake, poreikiais. Gal daug kas mano, jog pasiturintys monakiečiai gyvena laimingai, bet, pasirodo, yra priešingai. Jie nuolat jaučia įtampą ir baimę prarasti tai, ką turi. Būtent tai jiems sukelia įvairių nepatogumų.

47


lietuvė Kalbant apie tai, kaip pasiekti tikslų, galiu duoti pavyzdį, kaip veikia mūsų centrinė nervų sistema. Įsivaizduokite kompiuterį, kuriame vienu metu yra įjungta daug didelės apimties programų. Arba kompiuteris užlūžta ar bent jau užstringa, arba veiksmai, kuriuos bandoma juo atlikti, darosi neefektyvūs. Jeigu tu savo minčių generavimo instrumentą vienu metu apkrauni per daug įvairių dalykų ir per dideliais minčių generavimo srautais, efektyvumas ir galimybė pasiekti rezultatą mažėja. Jeigu sugebi pašalinti bent jau dalį nereikalingo minčių srauto ir susikoncentruoji į vieną pagrindinį, procesas tampa daug efektyvesnis. Naudojant mūsų preparatus, žmonių veikla pasidaro našesnė, jiems tampa lengviau priimti tinkamus sprendimus, o tai pagerina jų gyvenimo kokybę visomis prasmėmis. Ar tai reiškia, jog į gyvenimą ateina ramybė? Aš nekalbu apie nusiraminimą ar slopinimą, panašų į narkotikų poveikį. Kalbu apie tai, kaip natūraliai pašalinti įtampą, susijusią su baimėmis. Kad žmogus efektyviai siektų rezultato, pirmiausia jis turi atsikratyti baimių. Jeigu pasižiūrėtumėte į pasauliniu mastu kažko

pasiekusius žmones, dauguma jų yra tie, kurie, kaip aš sakau, išlipo iš „dėžės“ ir atsikratė baimių. O gal kartais nepavyksta jų atsikratyti? Gal kiti tiesiog veržliai eina per gyvenimą jų nepaisydami? Gal tai yra nežinojimas. Jei prieini tą ribą, kai supranti, jog nori kažką keisti, ir pradedi ieškoti būdų, anksčiau ar vėliau gauni atsakymus, kaip ten nueiti, supranti, kad pirmiausia turi atsikratyti baimių. O visos baimės prasideda nuo vienos pagrindinės baimės – baimės mirti. Svarbu suvokti, ką mes darome šiame gyvenime, kokia apskritai yra buvimo šioje žemėje struktūra. Kalbant apie buvimą, kaip Jums atrodo, ar yra gyvenimo prasmė, ar išvis reikia jos ieškoti ir ar jos nematymas yra blogos psichinės sveikatos požymis? Pagrindinė g y venimo prasmė yra tiesiog džiaugtis, kad esi. Jeigu tai suvoki ir priimi, visa kita į gyvenimą ateina savaime. Kaip holistinė medicina ugdo skubančių žmonių sąmoningumą renkantis sveikesnį gyvenimo būdą? Juk daug jų pasiduoda vadinamųjų organiškų prekių

rinkodaros triukams ir naiviai džiaugiasi pastangomis dėl sveikos mitybos arba aukoja miegą dėl sporto salės ankstyvais rytais. Kartais atrodo, jog modernaus miestietiško gyvenimo ritmas, kai norima būti herojais visose gyvenimo srityse, išvis neturi nieko bendra su sveika gyvensena. Kaip atskirti tikrąjį sveiką gyvenimo būdą nuo pseudosveikos gyvensenos?

Pirmiausia reikia susivokti, ką tu čia veiki, kas esi. Tada supranti, iš ko susidedi. O susidedi ne vien iš fizinio kūno, už to dar yra informacinė dalis. Turi kreipti dėmesį ne vien į fizinio kūno tobulinimą. Nors tai yra svarbu, bet tai nėra pagrindinis tikslas. Turi siekti ne vien kūno, bet ir savo minčių švarumo. Koks Jūsų požiūris į perfekcionizmą?.. Ar tai pagydoma? Visi siekiai, kurie orientuoti ne į vidinę harmoniją, o į kitus dalykus, anksčiau ar vėliau baigiasi pamokomis, kiti tai pavadintų ligomis. Tos ligos sustabdo ir sudaro sąlygas pagalvoti, kur atsidūrei, kodėl taip atsitiko. Kai žmogus gauna labai rimtą pamoką, kai susiduria su klausimu „mirti ar gyventi“, dažniausiai susimąsto apie tikrąsias vertybes ir netgi pradeda jų siekti. Tokie žmonės sėkmingai išmoksta tas sunkias pamokas. O tie, kurie tiki, kad stebuklinga medicina gali juos išgelbėti be vidinių pastangų, iškrinta iš šito žaidimo. Mūsų buvimas čia ir yra pamokos, per kurias įgyjame tam tikros patirties. Perfekcionizmas šiuolaikiniame pasaulyje – sveikintinas, bet kartu tai yra rykštė, galinti privesti prie minėto iškritimo iš žaidimo. Išsikelta pernelyg aukšta kartelė ir nesupratimas, kad žmogaus galimybės ribotos, ne vienam kainavo gyvenimą.

Visos religijos (vėl miniu jas, nes tai yra seniai užrašyti dalykai) šneka apie tą patį: žmogus yra Dievo atvaizdas, o Dievas, visų supratimu, yra tobulas. Vadinasi, žmogus pats savaime tobulas. Jis turėtų siekti būti savimi, būti žmogumi. Išsivysčiusios šalys vis dar mokosi viešai kalbėti apie psichinę sveikatą, juk daug metų tai buvo tabu. Prie progreso prisideda ir tokios iniciatyvos kaip Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos įkurta organizacija „Heads Together“, kurios tikslas – kovoti su psichinės sveikatos stigmatizavimu. Princas Williamas yra pasakęs, jog būtina daryti viską, kad psichinės sveikatos problemų turintys

48


lietuvė

Jeigu dar mokykloje būtų aiškinama apie žmogaus struktūrą, jo gyvenimo esmę, iš kur gali atsirasti sutrikimų, su kuo jie susiję, manau, ta karta užaugtų žinodama, suprasdama, mokėdama užjausti kitą ir jam padėti. žmonės nustotų jausti, jog jiems reikia slėptis. Kaip manote, kaip visuomenė galėtų skatinti žmones neužsisklęsti ir spręsti savo vidines problemas?

Dar jaunystėje teko bendrauti su psichiatru Dainiumi Pūru. Jis tada išreiškė šią mintį: „Galima kelti klausimą, kas čia yra sveikas, o kas – ligonis.“ Aš į tai žiūriu šiek tiek kitaip. Sakyčiau, kad psichinė sveikata yra balanso tarp pozityvių ir negatyvių minčių visuomenėje atspindys. Negatyvių minčių ir baimių visuomenėje daugėjant, psichinės sveikatos problemos gilėja. Baimių, įtampos išsivysčiusiose šalyse yra daug, pozityvių minčių srautas mažas, negatyvių – didžiulis. Tam įtaką daro jau minėta žiniasklaida. Jei žmogus gyvena aplinkoje, kur vyrauja negatyvi, baimėmis pagrįsta informacija, labai didelė tikimybė, kad jo požiūris į aplinką ir į save taps neadekvatus, agresyvus arba saviagresyvus. Yra vienas būdas, kaip pagerinti visuomenės psichinę sveikatą. Reikia skatinti skleisti pozityvias mintis, kiek įmanoma mažinti galimybę atsirasti baimių. Vienu iš pavyzdžių galima laikyti Šveicariją: čia yra minimalus kiekis negatyvių minčių, baimės kiek įmanoma pašalinamos ir kuriama daug pozityvumo, o šis šalį stiprina ekonomiškai. Neturėdami baimių, žmonės gali sutelkti dėmesį į bendrų tikslų siekimą, savo ir šalies gerovės kūrimą.

išvengti tokių pamokų, kurias jau galima vadinti psichinėmis ligomis. Žinoma, jie turi daug psichologinių problemų, bet jiems dar lengva padėti. O kai visuotinėje aplinkoje skleidžiama daug agresijos, pykčio ir baimių, pavyzdžiui, nuolat kalbama, kad tuoj būsite užpulti, okupuoti, psichinė sveikata veikiama neigiamai. Ar galima stebėtis, kad jaunimas bando iš tokios šalies bėgti? O Šveicarijoje sunkiai pamatysite karinės technikos ar net policininkų. Ši šalis priima tokius sprendimus, kad išliktų nepriklausoma, bet nedemonstruoja agresijos ir jėgos. Valstybė stiprinama per gyventojų motyvaciją.

Kai kalbame apie psichinę sveikatą, kokiame lygyje, Jūsų nuomone, yra Lietuvos visuomenė? Geriausia įvertinti pamačius žmonių veidus Lietuvos gatvėse ir palyginus su veidais kitose šalyse. Kokį skirtumą įžvelgtumėte? Ar tie žmonės atrodo laimingi? Tai vienas rodiklis. Antrasis yra žiniasklaidos pateikiama informacija ir jos kiekis, skatinantis žmogų nusiteikti optimistiškai arba, atvirkščiai, peršantis negatyvias mintis. Žmonės, Lietuvoje priimantys sprendimus, galėtų daugiau nuveikti, kad būtų skatinamas gyventojų kūrybingumas, didinamas jų veiklos efektyvumas.

Kokį patarimą duotumėte šiuo metu tyliai su savo vidiniais demonais kovojantiems žmonėms, kartais netgi dėvintiems ryškias pozityvumo kaukes, dalyvaujantiems daugiausia pasiekusiųjų lenktynėse ir nuolat savęs klausiantiems: „O ką gi apie mano vidinius lūžius pagalvos aplinkiniai?“

O dėl požiūrio į individo psichinę sveikatą, ar šiuolaikinė visuomenė yra pasiruošusi nustoti tai stigmatizuoti ir apie tokias problemas kalbėti laisvai? Žmonės nelabai supranta, kas yra tie psichiniai sutrikimai ir dėl ko jų atsiranda. Kiekvienam iš tų, kurie juda netinkama kryptimi savo gyvenime, yra tokia pati grėsmė tai patirti. Žinių stoka lemia stigmatizavimą. Jeigu švietimo sistemoje būtų į tai atsižvelgta ir dar mokykloje būtų aiškinama apie žmogaus struktūrą, jo gyvenimo esmę, iš kur gali atsirasti sutrikimų, su kuo jie susiję, manau, ta karta užaugtų žinodama, suprasdama, mokėdama užjausti kitą ir jam padėti.

Tie žmonės, kurie bijo prisipažinti turį negatyvumo pasekmių, t. y. psichikos sutrikimų, tiesiog nepasitiki dabartiniais gydytojais. Anksčiau vienintelė išeitis būdavo pasitarti su kunigu. Dabar nepasitikima ir jais. Visa bėda, kad prapuolė žmonės, su kuriais jie galėtų pasitarti. Mažai tikėtina, kad psichinių sunkumų turintis asmuo eis kalbėtis su kaimynu ar draugu. Jis turbūt užsidarys savyje, o problema toliau gilės. Susvetimėjimas, pasitikėjimo vieno kitu praradimas privedė prie to, kad žmonės yra linkę dvasinius sunkumus išgyventi pasislėpę. Tačiau nereikia kentėti vienatvėje, geriau sukaupti drąsą ir ieškoti patikimų žmonių – tarp artimųjų, religijų atstovų ar gydytojų.

Priminsiu, jog holistinė medicina sako, kad žmogus pats turėtų spręsti problemas, visa galia slypi jo viduje ir jis turėtų gebėti pats susitvarkyti... Holizmas sako, jog visą darbą turi daryti pats žmogus, bet turėtų būti ir vadinamasis krypties rodytojas – asmuo, pakreipiantis keliu, kuriuo galima išbristi iš susidariusios situacijos.

Vadinasi, valstybės sprendimai pirmiausia turėtų suteikti saugumo jausmą, kad žmonės neturėtų dėl ko slėptis? Grįžtant prie Monako gyventojų, jų pagrindinė problema, kaip sakiau, yra baimės. Tačiau jiems išlaikyti pusiausvyrą padeda pozityvi aplinka. Ji padeda

49


lietuvė

Vestuvių fotografė Jurgita Lukos:

„Gražiausia – tai, kas tikra“ „Nuotraukose stengiuosi užfiksuoti ne tai, kaip žmonės atrodo, o kaip jie jaučiasi. Tai, dėl ko žiūrint į fotografiją kūnu perbėgtų šiurpuliukai“, – sako fotografė, „Jurgita Lukos Photography“ įkūrėja JURGITA LUKOS, kurios nuotrauka šiemet pateko tarp dešimties geriausių Europos vestuvių fotografų darbų. Stebėdama tendencijas Lietuvoje, ji atkreipia dėmesį, kad neretai jaunieji perdėtai siekia tobulumo. Noras nuotraukose atrodyti nepriekaištingai trukdo mėgautis tuo, kas svarbiausia, – buvimu su išrinktuoju, o po glamūriniu įvaizdžiu pasislepia tikroji žmogaus prigimtis. Jurgita vestuvių fotografijoje, kaip ir gyvenime, labiausiai vertina tikrumą, nesuvaidintą meilę, pagarbą ir nuoširdumą. INESA UKTVERIENĖ „JURGITA LUKOS PHOTOGRAPHY“ NUOTRAUKOS Jurgita, studijavote siuvinių dizainą ir technologijas. Ar spėjote išbandyti save šioje srityje, ar fotografija okupavo Jūsų laiką, mintis anksčiau? Kodėl nusprendėte pasukti šiuo keliu? Iš pradžių baigiau želdynų ir jų dizaino studijas, tada siekiau universitetinio išsilavinimo Kauno technologijos universitete. Tačiau studijas teko nutraukti, nes su vyru laimėjome JAV imigracinę vizą ir nusprendėme išvykti gyventi į Kanzaso valstiją. Gyvenant svetur atsirado poreikis dalytis nuotraukomis su artimaisiais, draugais Lietuvoje. Dėl šios priežasties į mano

50

rankas pateko skaitmeninis veidrodinis fotoaparatas. Po truputį pradėjau fotografuoti aplinką, renginius, draugų gimtadienius. Vyras domėjosi fotografija, tad man vis paaiškindavo fotoaparato nustatymus, o vėliau ėmiau semtis žinių iš knygų. Persikėlę į Grand Džankšeno miestelį, įsikūrusį prie Jutos ir Kolorado valstijų, kiekvieną savaitgalį kur nors važiuodavome – į nacionalinį parką ar kalnus (vyras skraido parasparniu). Pradėjau gilintis į peizažo fotografiją, įstojau į vietos fotografų klubą. Atsiradus „Facebook ’ui“, sužinojau ir apie vietos fotografų grupės puslapį. Jame patyrusios

fotografės dalydavosi žiniomis, organizuodavo fotosesijas ir keldavo jų rezultatus. Pasidalijusi savo darbais, buvau pastebėta ir pamažu pradėjau asistuoti kitiems fotografams. Vėliau sulaukiau pasiūlymų tapti antrąja vestuvių fotografe. Kai nusprendėme grįžti į Lietuvą, jau fotografuodavau vestuves kaip pagrindinė fotografė, tad tiksliai žinojau, kokia veikla užsiimsiu tėvynėje. Kas sugrąžino atgal – tikrųjų namų trauka? JAV nesijautėme kaip namuose. Norėjosi būti arčiau tėvų. Sugrįžę jautėmės taip, tarsi niekada nebūtume buvę išvažiavę. Ar po aštuonerių metų fotografo darbas teikia tiek pat džiaugsmo? Didžiulis džiaugsmas fotografuoti vestuves, kurios yra gerai suplanuotos, t. y. nėra didelių atstumų tarp fotosesijos vietų, nes ilgos kelionės ganėtinai vargina. Tai ir jauniesiems leidžia atsipalaiduoti. Kai viskas vyksta sklandžiai, jie jaučiasi tarsi išsilaisvinę, džiaugiasi vienas kitu, nebijo


lietuvė matyti akimirkos trapumas, tikra, nesuvaidinta meilė, pagarba, nuoširdumas. Ne visi klientai atsiskleidžia, ne visi pasiduoda, ne visiems pavyksta atsipalaiduoti. Daug nuotakų galvoja apie tokius nereikšmingus dalykus, kaip, pavyzdžiui, ar gerai atrodo, ar suknelė nesusiteps, ar servetėlės bus tokios spalvos, kaip norėjo. Bet ar tai yra svarbiausia, kai kalbama apie santuoką? parodyti savo tikrųjų jausmų, o tai užtikrina nuostabų fotografo darbo rezultatą. Ši veik la man suteik ia pažinimo džiaugsmą – neretai atrandu nepaprastai gražių Lietuvos vietų. Jose sutinku daug įvairių žmonių, su jais kartu tobulėju, priimu man skirtas gyvenimo pamokas. O kai jaunieji nusprendžia pakviesti mane fotografuoti vestuves užsienyje, suprantu, koks fotografo darbas yra nuostabus. Nuolat plečiasi šiuolaikinių mobiliųjų telefonų galimybės. Jais darytos nuotraukos gali būti naudojamos net komercijoje. Kaip manote, ar tai gali lemti fotografų paslaugų paklausos mažėjimą?

Iš dalies. Bet prisiminkime, kad ne fotoaparatas ar telefonas daro puikias nuotraukas, o žmogus, kuris jį valdo. Atsiradus skaitmeninei fotografijai, visi sakė, kad juostinė fotografija išnyks. Bet šiuo metu vieni daugiausia uždirbančių vestuvių fotografų pasaulyje naudoja juostas. Žmonėms nėra svarbu, kuo fotografuojama, svarbiausia – rezultatas. Taigi tie, kurie profesionaliai atlieka darbą, turi savo braižą, visada bus vertinami. Kaip manote, kokie svarbiausi Jūsų sėkmės veiksniai: savitas stilius, patirtis, fotografijos madų išmanymas?.. Manau, pagrindinis ne tik mano, bet ir kitų žmonių sėkmės veiksnys – sunkus, kryptingas darbas. Ypač dabar, kai taip greitai ir dažnai viskas keičiasi. Aš stengiuosi domėtis vestuvių rinka, investuoti į save, plėsti žinias ne tik fotografijos, bet ir rinkodaros, verslo srityse. Fotografijos madų nesivaikau, fotografuoju jau nusistovėjusiu stiliumi. Po daugybės metų supratau, jog man artimiausia Fine Art dokumentinė fotograf ija. Jai būdingos šiltos, šviesios spalvos, skiriamas didelis dėmesys detalėms ir dienos reportažui. Nuotraukose stengiuosi užfiksuoti ne tai, kaip žmonės atrodo, o kaip jie jaučiasi. Tai, dėl ko žiūrint į fotografiją kūnu perbėgtų šiurpuliukai. Dažniausiai tokiose nuotraukose

Kokios savybės svarbiausios Jūsų darbe? Ar manote, kad kiekvienas, įgijęs fotografijos žinių, galėtų šia veikla užsiimti? Manau, svarbiausia yra gebėjimas bendrauti, pastabumas, nuoširdumas ir nesusireikšminimas. Vestuvės – tai jaunųjų diena, o ne fotografo scena. Tą dieną reikia nuolat spręsti atsiradusias problemas, priimti begalę sprendimų. Reikia būti įvairiapusiškam, nes tenka būti tarp daug pačių įvairiausių žmonių. Tai gali ne bet kas. Vien gerai fotografuoti šiandien nepakanka – reikia išmanyti ir rinkodaros, verslo subtilybes. Galbūt įgytos specialybės žinios taip pat pasitarnauja fotografo darbe? Studijuodama kraštovaizdžio dizainą klausiausi ne tik dendrologijos, bet ir f loristikos paskaitų. Taigi ne tik pažįstu sumedėjusius augalus ir gėles, bet ir žinau, kaip surišti puokštę spirale. Meilė gėlėms ir apskritai augalams išties padeda – labiau atkreipiu dėmesį į f loristines detales, dekorą vestuvėse. Nuotraukomis džiaugiasi ne tik nuotakos, bet ir f loristės, dekoratorės. Kokių vestuvių fotografijos tendencijų, pokyčių pastebite? Kokių nuotraukų pageidauja jaunieji? Stebiu užsienio, ypač Amerikos, vestuvių fotografijos rinką. Stiliai, tendencijos labai priklauso nuo vietos, kurioje fotografuojama. Galėčiau išskirti kelias tendencijas: fotografavimo juostiniu fotoaparatu imitavimą (nuotraukoms būdingas lengvumas, šviesumas), tamsumą ir niūrumą (rudi atspalviai), ryškų reportažinį stilių ir sudėtingą kompoziciją. Lietuvoje, kiek pastebiu, tendencijos ateina iš Rytų. Viena jų – perdėtas tobulumo siekis. Neretai nuotakos nori tapti tuo, kuo nėra. Jos ieško fotografų, kurie jas paverstų glamūrinėmis, neatskleisdami tikrosios jų prigimties. Tam įtakos turėjo išpopuliarėjęs „Instagram’as“ su „nulaižytais“ vaizdiniais. Noras atrody-

ti tobulai – šių dienų problema. Tad galima išskirti du jaunųjų tipus: vieniems vestuvėse norisi tik parodyti save, o kitiems svarbi pati santuoka, jų artimieji. Pagal tai, kokių nuotraukų norisi, pasirenkamas fotografas. Kokios vietos dažniausiai pasirenkamos vestuvių fotosesijai? Vietas fotosesijai stengiuosi parinkti atsižvelgdama į nuotakos suknelę, vestu-

51


lietuvė vių stilių. Svarbu, kad jos būtų pakeliui į šventės vietą. O jei vestuvės vyksta vienoje vietoje, fotografuojama jos teritorijoje, niekur papildomai nevažiuojame. Ką darote, jeigu fotosesijos planus sugadina, pavyzdžiui, lietus? Jei iš anksto žinau, kad bus lietinga diena, pasidomiu vietomis, kur galėtume fotografuoti viduje. O jei lietus netikėtas, tiesiog traukiame skėčius. Svarbiausia – pozityvus jaunųjų nusiteikimas ir tikėjimas, jog dienos trūkumus galima paversti privalumais. Ką patariate jauniesiems prieš fotosesiją? Prieš vestuves padedu sudaryti dienos planą (jei nėra vestuvių planuotojos) ir patariu rinktis kuo mažiau fotosesijos vietų. Idealu, kai jos yra dvi ir pakeliui į šventės vietą. Taip jaunieji mažiau pavargsta. Per fotosesiją neverčiu žmonių dirbti. Laikausi nuošaliau ir skatinu tarpusavio bendravimą. Poroms visada primenu, jog fotosesija – tai galimybė pabūti dviese, nes vėliau juos ir vėl sups šurmulys. Kokios įsimintiniausios vestuvės, kuriose teko dalyvauti? Įsimintinų buvo daug ir įvairių. Prisimenu visas fotografuotas vestuves JAV,

52

nes jų dienotvarkė kitokia nei Lietuvoje. Prisimenu ir vestuves, surengtas autentiškame Lietuvos dvare. Jame vyko ir pasiruošimas, ir ceremonija, ir degustacinė vakarienė. Tik artimųjų apsuptyje, be vedėjo. Nuoširdžiai tarpusavyje bendraujant ir skambant foninei muzikai (iš telefono!). Prisimenu ir vestuves Lietuvoje, kuriose tik nuotaka ir aptarnaujantis personalas buvo lietuviai, o visi svečiai buvo atvykę iš Anglijos. Prisimenu ir slaptas vestu-

Per fotosesiją neverčiu žmonių dirbti. Laikausi nuošaliau ir skatinu tarpusavio bendravimą.

ves, kai jaunieji į mane kreipėsi likus vos kelioms dienoms iki datos. Ceremonijoje dalyvavo viso labo penki asmenys, bet ji buvo tokia jautri, tokia tikra... Džiaugiausi būdama šio įvykio dalimi. Kitais metais fotografuosiu vestuves užsienyje. Tikiu, kad ir jos bus nepamirštamos. Vis dėlto labiausiai atmintin įstrigo vestuvės, vykusios šį pavasarį. Pora iš Amerikos Lietuvoje ieškojo savo protėvių šaknų. Kelionės metu per savo 38-ąsias vestuvių metines atnaujino santuokos įža-


lietuvė dus. Ceremonija vyko apleistoje miestelio bažnytėlėje, kurioje kadaise per Kūčias susituokė nuotakos močiutė ir vėliau buvo pakrikštyta mama. Ceremonijoje dalyvavo tik juodu, aš ir kunigas su vargonininke. Klausant santuokos įžadų, ašaros liejosi nepaliaujamai. Nepaprastai jautru matyti žmones, kurie po daugybės metų yra kartu, vis dar myli, gerbia vienas kitą. Tokios istorijos atmintyje išlieka ilgam. Žinau, kad dalyvaujate fotografų konkursuose. Kokiais įvertinimais jau galite pasidžiaugti? Konkursų yra labai daug ir įvairių. Pavyzdžiui, tam tikros uždaros bendruome-

nės rengia dienos ar mėnesio konkursus, kuriuose nugalėtojus išrenka visi bendruomenės nariai balsuodami. Yra ir tarptautinių, vykstančių kartą per metus ar kas ketvirtį. Nugalėtojus renka pasaulyje pripažinti vestuvių fotografai. Tokiuose stengiuosi dalyvauti kasmet. 2017-aisiais Taline vyko konkursas „I am Photographer“. Dalyvavo 97 vestuvių fotografai iš keturiolikos šalių. Mano nuotrauka su nuotaka Renata laimėjo antrąją vietą kategorijoje „The Best Photograph of Wedding Detail“. O šį pavasarį kita mano fotografija tapo viena iš dešimties konkurso „Europe’s Best Wedding Photographs 2018“ laimėtojų! Sunku nupasakoti, koks jausmas apima, kai stebėdamas

tiesioginę transliaciją, kurios metu skelbiami nugalėtojai, pamatai savo nuotrauką. Pamenu, kelias valandas buvau apimta euforijos. Galvojau: „Kas čia nutiko, ar tikrai?“ Patikėjau tik tada, kai rezultatai buvo paskelbti viešai. Tai mano didžiausias tarptautinis laimėjimas, sulaukęs net Lietuvos žiniasklaidos dėmesio.

Svarbiausia yra gebėjimas bendrauti, pastabumas, nuoširdumas ir nesusireikšminimas. Vestuvės – tai jaunųjų diena, o ne fotografo scena.

53


lietuvė

Arti šimto, o kai kuriais mokslo metais ir dviejų šimtų – tiek lietuvaičių po įprastų pamokų ar savaitgaliais skuba į Londono lituanistinę ir holistinę asmenybės ugdymo mokyklą „Mano pirmieji mokslai“. Čia jie mokosi kitaip: žaisdami, tyrinėdami ir kurdami. Prieš dvylika metų mokyklos įkūrėjos SIMONOS STAPUTIENĖS drauge su kitais specialistais sukurta ugdymo programa ne tik padeda įdomiai mokytis lietuvių kalbos, bet ir augina kūrybingas, savo etnines šaknis vertinančias asmenybes. Anot Simonos, gimtoji kalba yra viena svarbiausių dovanų, kurias vaikai gauna iš tėvų, o kalbų mokymasis yra itin naudingas jų raidai. Todėl išsaugoti ją šeimoje, gyvenant už tėvynės ribų, – verta ir netgi būtina. INGA NANARTONYTĖ

54

Kaip sužadinti vaiko meilę gimtajai kalbai Simona, dvyliktus metus vadovaujate Londone pačios įkurtai mokyklai „Mano pirmieji mokslai“. Kokios aplinkybės atvedė Jus į pedagogiką ir į Angliją?

Gimiau trijų kartų pedagogų ir dviejų kartų dailininkų šeimoje. Augau apsupta meno žmonių. Nuo vaikystės man buvo diegiama, jog būti originaliai daug įdomiau nei plaukti su mase. Tad ir studijuoti pasirinkau mane labai dominusią moralės filosofiją ir edukologiją. Studijavau Lietuvoje, Švedijoje, Airijoje. Po studijų dirbau Vilniaus tarptautinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja. Į Londoną pirmiausia išvyko mano vyras, po kurio laiko prie jo prisijungiau aš. Tai buvo prieš trylika metų. Pirmaisiais metais rašiau straips-

nius Londone įkurtam lietuviškam gyvenimo būdo žurnalui. Taip susipažinau su lietuvių bendruomene, lituanistinėmis mokyklomis. Dauguma jų sudėtingą lietuvių kalbą mokė klasikiniu būdu ir vaikai ne visada noriai eidavo į savaitgalines pamokas, tuo labiau kad visai kitokį mokymo modelį matė angliškoje mokykloje. Supratau, kad noriu įkurti holistinę lietuvišką mokyklą, kurioje vaikai įdomiai, per įvairias patirtis mokytųsi savo tėvų kalbos. Kaip vaikai ugdomi Jūsų mokykloje? Mūsų mokyklos moto „Žaisk, tyrinėk, kurk ir mokykis“ atspindi kalbos mokymosi žingsnius. Pradedama nuo vaikams suprantamiausio pasaulio pažinimo būdo – žaidimo. Jie kviečiami patyrinėti, pasigilinti į mokomąjį dalyką. Galiausiai


lietuvė

niams organizuojame kūrybines dirbtuvėles, susitikimus su žymiais lietuviais: rašytojais bei kitais kūrėjais, istorikais, mokslininkais, siekdami įkvėpti vaikus plačiai svajoti, siekti savo užsibrėžtų tikslų. Pasakoju jiems, kad yra nemažai tautiečių, kurie dirba įdomius darbus ir tampa garsūs pasaulyje. Labai stengiamės ne tik mokyti vaikus lietuvių kalbos, bet ir padėti augti jų asmenybėms.

kurdami ir atlikdami praktines užduotis jie išmoksta. Kalba šiame procese yra neatsiejama bendravimo, saviraiškos dalis, o ne atskiras mokomasis dalykas. Vaikai kalbos mokomi per pasaulio pažinimą, istoriją, tradicijas, etnokultūrą, mokslą, sportą, įvairias meno raiškos formas ar kitus jiems įdomius dalykus. Labai parankus ugdymo metodas – projektų kūrimas. Mūsų mokiniai beveik kas mėnesį įgyvendina po vieną projektą. Kartais jo rezultatas būna knyga, kartais – laikraštis, laiškai, plakatas, filmukas, pasirodymas ar kt. Jei tik yra proga, mokinių darbus pristatome ne vien tik mokyklos bendruomenei, bet ir didesnei auditorijai, kad šie jaustų, jog prasminga ir gera kalbėti, skaityti lietuviškai, kad kiti žmonės domisi jų kūriniais, žavisi jų pastangomis.

Vienas iš mūsų mokinių darbų – Kauno IX forto memorialo interpretacija – šį pavasarį buvo eksponuojamas Kauno IX forto muziejuje. Prieš kūrybinę užduotį aiškinomės, kad pasaulio lietuviams, žmonėms, sukūrusiems pasauliui naujų dalykų, – šiuo atveju moderniąją meno kryptį sovietmečiu, – reikėjo daug drąsos įgyvendinti savo idėjas. Tai aptarę mokiniai iš lietuvių rašytojų, muzikantų, kitų kūrėjų ir savo pačių sugalvotų minčių apie drąsą sudėliojo moderniąją skulptūrinę kompoziciją. Šį darbą pristatėme prieš mano senelio skulptoriaus Alfonso Vincento Ambraziūno knygos „Dekonstruktyvizmo pradmenys“ apžvalgą forte. Tai knyga apie prieš trisdešimt penkerius metus pabaigto memorialinio paminklo statybą ir kitą skulptoriaus kūrybą. Projektinei veiklai papildyti moki-

Kuo dar mokykla „Mano pirmieji mokslai“ išskirtinė? Vaikai profesionalių ir nuolat besitobulinančių mokytojų mokomi nedidelėse grupėse. Tai leidžia skirti daug dėmesio individualiam jų ugdymui. Labai mėgstame su mokiniais kurti trumpus f ilmukus. Taip natūraliai tobuliname kalbos raišką, ugdome kūrybingumą. Baigtas filmukas vaikui suteikia daug gerų emocijų, motyvuoja mokytis toliau. Anksčiau pusantrų metų kas savaitę su mokyklos mokiniais kurdavome radijo laidą „Varliukai smalsiukai“, kurią transliavo „Vaikų radijas“. Visą archyvą galima rasti „Mano pirmųjų mokslų“ kanale „Youtube’e“. Kokio amžiaus vaikai gali lankyti „Mano pirmuosius mokslus“, kokie užsiėmimai jiems siūlomi? Mokykla atvira visiems. Dvejų–dvylikos metų vaikai mokomi lietuvių kalbos savo amžiaus grupėse darbo dienomis arba šeštadieniais. Jau ketvirtus metus veikia ir rusų kalbos skyrius. Nemažai metų taip pat mokome dailės, muzikos, vedame pianino, gitaros, solinio

55


lietuvė dainavimo ir savigynos pamokas anglų kalba, priimame vaikus nuo trejų metų. Mūsų mokykloje per pastarąjį penkmetį mokėsi vaikai iš dvidešimt dviejų šalių. Šią vasarą erdviose savo patalpose Rytų Londone, Dagenhame, atidarėme vietos švietimo sistemoje („Ofsted“) registruotą aštuoniasdešimties vietų darželį-mokyklą, kurio jau ne vienus metus laukė mūsų bendruomenės tėveliai. Darželyje ne tik prižiūrime dvejų–penkerių metų vaikus, bet ir mokome juos gimtosios (lietuvių, rusų, ispanų) kalbos, ugdome jų kūrybingumą. Papasakokite apie lietuvių vaikų etnokultūrinį ugdymą. Su labai gausiu lietuvių etnokultūros paveldu palaipsniui supažindiname vaikus nuo dvejų metų, pirmiausia dainuodami lietuviškas daineles ir žaisdami liaudies žaidimus. Vėliau mokomės padavimų, legendų, pasakų be galo ir vaidiname pagal juos, miname mįsles, sakome skaičiuotes, laviname tartį sakydami greitakalbes, ilsimės šokdami liaudies šokius, grojame lietuviškais instrumentais, mokomės baltiškus simbolius ir su jais ką nors kuriame. Švenčiame ar bent minime tradicines šventes. Ugdymo procese remiatės holistinio mokymo filosofija. Kokie esminiai principai, kuriais vadovaujatės? Labai svarbu, kad kalbos būtų mokomasi natūraliai, neatsietai nuo vaiko interesų. Kartu su kalba turi tobulėti socialiniai gebėjimai, stiprėti pasitikėjimas savimi. O svarbiausia – mokytis kuriant. Holistinė mokymo filosofija yra pranašesnė už kitas teorijas tuo,

Labai stengiamės ne tik mokyti vaikus lietuvių kalbos, bet ir padėti augti jų asmenybėms. kad ne tik skatina sujungti dalykus, bet ir kviečia mokinius kurti. Kuriant ar atliekant praktines užduotis geriau įsimenamas naujas dalykas. Kas Jus labiausiai džiugina šioje veikloje? Be abejonės, labiausiai džiugina augantys, tobulėjantys mokiniai. Kai prakalba sunkiai lietuviškai šnekantys mažieji, kai vis mažiau klaidų rašto darbuose padaro pradinukai, kai vaikai pamilsta lietuviškas knygas ir jas skaito namuose, kai drąsiai vartoja lietuvių kalbą, rodo iniciatyvą bendraudami su įvairaus amžiaus žmonėmis. Galbūt palaikote ryšius su organizacijomis Lietuvoje, vietos lietuvių bendruomene? Jūsų akimis, Londono lietuviai bendruomeniški? Bendradarbiaujame su universitetais Lietuvoje ir Sankt Peterburge. Pas mus atvyksta mokslininkai rinkti duomenų apie dvikalbius vaikus ir holistinį mokymą moksliniams tyrimams, „Erasmus“ programose dalyvaujantys studentai atlieka praktiką. Bendradarbiaujame su pasaulio lietuviais menininkais, kurie atvyksta į „Migruojančių paukščių“ kūrybines dirbtuves Lietuvoje. Jie atvažiuoja į trumpalaikes kūrybines dirbtuves ar ilgesniam laikotarpiui mokyti vaikų, dalytis su jais savo talentais.

Žinoma, Londono lietuviai bendruomeniški ir ypač mėgsta kartu švęsti lietuviškas šventes, labai noriai atvyksta į įvairius vaikams organizuojamus renginius. Praėjusiais metais į mūsų surengtas „Linksmas lietuviškas Kalėdas“ atvyko daugiau nei keturi šimtai žmonių. Mes kartais irgi daly vaujame lietuvių bendruomenės organizuojamuose renginiuose, pavyzdžiui, Vasario 16-osios minėjimuose. Yra žmonių, kurie gyvendami svetur nesistengia perduoti vaikams gimtosios kalbos, tradicijų, manydami, kad taip jiems bus lengviau įsilieti į vietos kultūrą. Ką manote apie tokį tėvų pasirinkimą? Ką praranda tokie vaikai?

Tėvai dažniausiai savo vaikams linki ir nori gero. Ne visi brangina šaknis, kultūrą, tradicijas, kalbą. Kai kurie, manydami, kad vaikas ir ateityje negyvens Lietuvoje ar nedirbs darbo, kuriame gali praversti gimtoji kalba, neįžvelgia jos mokymosi naudos. Dažnai tėvai tiesiog nežino, jog kalbų mokymasis treniruoja smegenis, yra itin naudingas vaiko raidai. Dvikalbių vaikų smegenys veikia dvigubai greičiau, o žodynas būna dvigubai platesnis. Tai lemia geresnį kitų dalykų mokymąsi. Be to, kiekviena kalba yra tarsi vis kitas pasaulio pažinimo raktas. Tad kuo daugiau kalbų mokame, tuo geriau pažįstame pasaulį. Svarbiausia, kad vaikai kalbų mokosi labai natūraliai, be didelių pastangų. Perduoti atžalai savo gimtąją kalbą privalome kaip savaiminę dovaną. O mokydami kalbos, kurios patys gerai nemokame (taip gana dažnai nutinka užsienyje gyvenančioms šeimoms), darome vaikui žalą. Tokiu atveju jam tenka kelis kartus mokytis tos pačios kalbos struktūros, nes mokykloje taisoma namuose natūraliai išmokta netaisyklinga kalba. Kaip Jūsų mokykla prisideda prie Lietuvos garsinimo Londone? Esame organizavę Vasario 16-osios šventę ir trispalvės kėlimo ceremoniją Barkingo ir Dagenhamo rajono rotušėje. Mokyklą švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos rotušėje pakvietė tuometis rajono tarybos pirmininkas Darrenas Rodwelas. Jis ragino visus rajone gyvenančius Lietuvos vaikus ir suaugusiuosius nepamiršti savo šaknų, paveldo gyvenant Anglijoje. Anglų pradinės mokyklos kviečia mus interaktyviai pristatyti Lietuvą mokiniams Tarptautinių dienų metu.

56


lietuvė Pernai mokyklos dešimtmečio proga anglų kalba išleidome knygelę „Mažojo rupūžiuko šventė sode“, kurioje pagrindinis veikėjas lietuvaitis rupūžiukas susipažįsta su kitų tautų atstovais – voveraite rusaite, afrikiečiu vėžliu, povu iš Indijos, antyte iš Tolimųjų Rytų – ir su kiekvienu radęs panašumų susidraugauja. Knygoje esantys lietuviški simboliai – trispalvė, gandras, baltiškos laimės pėdutės, dūdelė – padeda pradėti pokalbį apie Lietuvą pristatant knygą vaikams. Kokių vaikų ugdymo Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje skirtumų pastebite? Lietuviai ugdydami vaikus stengiasi jiems įdiegti norą siekti tobulybės, reikalauja progresuoti, neaplaidžiai mokytis. Skatina juos pralenkti draugus klasėje, stengtis, kol pavyks, moko tvarkos, dažnai ir estetikos. Tautiečiams svarbu, kad vaikai tobulėtų, lankytų įvairias užklasines veiklas, ir labai dažnai nors viena jų turi būti sportas. Daugelis stengiasi formuoti vaikų sveikos mitybos įpročius. Britai suteikia vaikams daugiau laisvės bandyti įvairias veiklas, leidžia kasmet ar net kas trimestrą keisti būrelius. Taip pat čia siūloma įvairių užklasinių veiklų, kurios labiau orientuotos į turiningą laiko praleidimą nei į profesionalų tam tikrų įgūdžių lavinimą.

Kokia užklasinė veikla itin populiari tarp Anglijos vaikų? Futbolas yra visų būrelių karalius. Šios sporto šakos treniruotes lanko ir

berniukai, ir mergaitės. Taip pat populiarios gimnastikos, šokių, jodinėjimo pamokos.

Perduoti atžalai savo gimtąją kalbą privalome kaip savaiminę dovaną. O mokydami kalbos, kurios patys gerai nemokame, darome vaikui žalą.

57


lietuvė Kaip išsaugoti vaiko gimtąją kalbą gyvenant emigracijoje?  Būkite nusiteikę su savo vaiku visada ir visur kalbėti gimtąja kalba. Nepainiokite kalbų bendraudami su juo.  Ugdykite vaiko suvokimą, kad kalbų mokėjimas yra vertybė.  Sudarykite vaikui galimybių susitikti su bendraamžiais gimtosios kalbos vartotojais.  Sekite ir valdykite kalbų vartojimo procesus, bet neskubėkite taisyti kiekvieno žodžio. Būkite supratingi ir jautrūs.  Nuolat skaitykite vaikui pasakas ir pasakokite įvairias istorijas iš savo gyvenimo.  Kartu su vaiku žiūrėkite televizijos programas, ypač svetima kalba, nebijokite įsiterpti, klausti, komentuoti.  Skaitykite ir rašykite lietuviškai vaikui matant, taip skatinsite jį sekti savo pavyzdžiu.  Raskite vaikui susirašinėjimo draugų Lietuvoje.  Paprašykite giminaičių ir artimųjų, kad šie neragintų atvykusių į Lietuvą vaikų pakalbėti svetima kalba. Vaikai dažnai tokį giminaičių smalsumą interpretuoja kaip gimtosios kalbos menkumą.  Visada po ranka turėkite lietuvišką knygelę ar žurnalą, kad traukinyje, autobuse, parke ar gydytojo laukiamajame galėtumėte sukurti vaikui gimtosios kalbos erdvę.  Būkite kūrybingi: vaikui ko nors paklausus, pasistenkite, kad atsakymas būtų kur kas ilgesnis negu klausimas.  Verta sugalvoti žaidimų, padedančių išplėsti vaiko žodyną. Pvz., žaidimas „Aš matau, ir tu matai“. Pirmiausia motina sako, ką mato. Tada vaikas sako, ką mato jis. Laimi tas, kuris pastebi aplinkoje tokį daiktą ar objektą, kurio nepaminėjo kitas žaidėjas. Žaidimas vyksta maždaug taip: „Aš matau medį, o tu?“ „Aš matau mašiną, o tu?“ ir t. t. Remiantis Loretos Vilkytės knyga „Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams“

58


lietuvė

Išskirtinė verslo idėja nuvedė į

Tenerifę

„Kuo didesnė verslo rizika, tuo saldesni jo vaisiai“, – sako JONAS PAULAUSKAS, kartu su partneriu Pauliumi Parazinsku įkūręs virtualiosios realybės lenktynių simuliatorių verslą. Įgyvendinti išskirtinę verslo idėją juodu nusprendė Tenerifėje, tačiau J. Paulauskas įsitikinęs, kad ilgainiui jų gaminiai paplis ir kitose pasaulio šalyse. DIANA STANKEVIČIENĖ Jonai, su partneriu turite verslą Tenerifėje, bet didžiąją metų dalį gyvenate Lietuvoje. Tai sezoninis verslas, ar kažkas Jums pagelbėja? Turime pagalbininkų, padedančių prižiūrėti verslą, todėl neprivalome nuolat gyventi saloje. Joje praleidžiame tik apie keturis mėnesius per metus. Tą laiką išnaudojame labai produktyviai: tvarkome visus su verslu susijusius reikalus, bendraujame su žmonėmis iš kitų veiklos sričių, plečiame akiratį.

Kaip gimė ši verslo idėja? Sukūrę virtualiosios realybės lenktynių simuliatoriaus prototipą, norėjome įvertinti, ar gaminys turėtų paklausą, išsiaiškinti, ką reikia patobulinti. Tam reikėjo, kad jį išbandytų kuo daugiau žmonių. Pagalvojome, kad Tenerifė puikiai tiktų. Turizmas yra svarbiausias salos pajamų šaltinis, todėl darėme prielaidą, kad atvykę turistai mielai išbandys mūsų siūlomas išskirtines pramogas. Simuliatorių su visa reikiama įranga įdėjome į specialų konteinerį ir išsiuntėme. Konteineris plaukė apie mėnesį. Per tą laiką tikėjomės rasti tinkamiausią vietą simuliatoriui. Lengva nebuvo. Išvaikščiojom daugybę gatvelių, skersgatvių, prekybos ir paslaugų centrų... Deja, visos durys mums buvo uždarytos. Keista, nes vietiniai neturi susiformavę neigiamos nuomonės apie atvykėlius europiečius, siekiančius įkurti čia savo verslus. Tenerifėje yra daug puikių žmonių. Tik tuo metu taip neatrodė. Buvome nusivylę,

tačiau nepraradome vilties ir toliau ieškojome. Pastangos nenuėjo veltui – radome puikią vietą savo verslui viename populiariausių Tenerifės prekybos centrų „Siam Mall“. Pavyko susitarti ir dėl itin palankių mums sąlygų. Sulaukę konteinerio su išsiųsta įranga kibome į darbus.

59


lietuvė Kaip į šią verslo idėją reagavo artimieji, draugai? Palaikė, o gal buvo ir atkalbinėjančių? Turiu pripažinti, kad man labai pasisekė – draugai ir artimieji visada palaiko. Net tuomet, kai būnu neteisus. Tik kai ieškojome vietos savo verslui ir pasakodavome apie jo idėją, žmonės iš mūsų juokdavosi ir lyg susitarę rėždavo, kad tokios pramogos bus niekam neįdomios, kad visi verslai, įsikūrę Tenerifėje, susiduria su daugybe problemų. Turiu pripažinti, kad pastarasis teiginys – tikra tiesa. Vis dėlto mes tvirtai tikėjome savo idėja, žinojome, kad ji unikali, todėl nekreipėme dėmesio į neigiamas aplinkinių kalbas ir pamažu judėjome tikslo link. Buvome įsitikinę, kad žmonėms tereikia pamatyti simuliatorių, jį išbandyti. Mūsų verslas – vienas iš tų, kuriuos reikia „paliesti“. Vien kalbų tikrai neužtenka. Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, ar ką nors keistumėte? Galbūt imtumėtės kitokio verslo? Tiesą sakant, vienintelis dalykas, kurį pakeisčiau, – laikas. Įkurti verslą nutarėme rugsėjo mėnesį, kai vasaros sezonas

ėjo į pabaigą. Per visą vasarą į salą atvyksta daug turistų, todėl mūsų produktą būtų galėję išbandyti ir įvertinti nemažai žmonių. Pradėję veiklą vasaros sezono pabaigoje iš savęs tokią galimybę atėmėme (šypsosi). Visa kita – smulkmenos, kurios visada gali būti tobulinamos. Kaip atrodo Jūsų darbo diena saulėtojoje Ispanijoje? Darbo diena linksma, kupina daug įspūdžių, gerų emocijų. Tenerifėje nepajusi jokios įtampos, žmonės labai atsipalaidavę. Iš pradžių mums tai buvo labai neįprasta. Mes, lietuviai, nuolat skubame, trokštame užvaldyti verslo rinkas ir bandome visais įmanomais būdais pasiekti pačių geriausių rezultatų. Pamenu, net pykome ant vietinių, negalėjome atsistebėti, kaip galima būti tokiems neatsakingiems. Viskas atidedama kitai dienai, visai neskubama tvarkytis reikalų. Dažnai atrodydavo, kad tik mes su kolega tiek daug dirbame ir per dieną padarome tiek, kiek kiti salos gyventojai atlieka per savaitę ( juokiasi). Vis dėlto ne viskas taip blogai, yra ir

Abu su kolega tikime, kad kol esame jauni, turime ieškoti perspektyvų. Svarbu mąstyti globaliai ir nebijoti rizikuoti, kad senatvėje nereiktų gailėtis dėl neišnaudotų progų.

60

geroji pusė. Nepaprastai graži gamta, daug smagių nuotykių, o saulė ir puikus oras visuomet užtikrina gerą nuotaiką. Kadangi pietų pertrauka Tenerifėje trunka net iki trijų valandų, per ją spėjame nuvažiuoti iki vandenyno, pasimaudyti, pasideginti saulutėje ir neskubėdami grįžtame prie darbų. Tokia dienotvarkė, atvykus iš žemyninės Europos dalies, kur kiekvienas skaičiuoja sekundes, iš pradžių pasirodė neįtikėtina. Mėgstu sakyti, kad saloje sustoja laikas. Keletas mėnesių praeina kaip vieni metai. Ką dar veikiate, kai nedirbate? Kokių pomėgių turite? Kad ir kaip keistai skambėtų, didžiausias mano pomėgis – gyventi. Mano aistra – automobilių lenktynės, o darbas su tuo ir susijęs. Tikriausiai esu iš tų žmonių, kurie negalėtų leisti nemėgstamam darbui atimti viso dienos laiko, neleistų jam savęs varžyti, todėl pasirinkau dirbti tai, kas man teikia malonumą. Labai džiaugiuosi, kad mano verslo partnerio požiūris toks pats. Tiesą sakant, net nevadiname to darbu, tiksliau gal būtų vadinti pajamų šaltiniu (šypteli).


lietuvė

Jau daugiau nei dešimt metų vis sėdate į lenktynininko kėdę. Kaip susidomėjote automobilių sportu?

Nuo mažumės mane supo automobiliai. Mano tėtis – TSRS automobilių sporto meistras. Potraukį prie technikos jaučiu ne tik aš, bet ir mano vyresnis brolis. Kartais pats nesuprantu, ar įtaką padarė tėvų auklėjimas, aplinka, kurioje augome, ar tai tiesiog mūsų kraujyje. Tvirtai tikiu, kad be to negalėčiau gyventi. Tai – mano gyvenimo būdo dalis. Dabar smagu prisiminti, kaip 2008-aisiais brolis man patikėjo savo numylėtąjį sportinį „BMW 318“ automobilį ir su juo dalyvavau savo pirmose lenktynėse. Tuomet dar sunkiai pasiekiau automobilio pedalus, bet radau išeitį – ant sėdynės pasidėjau pagalvę ( juokiasi).

produktą paleidome į rinką komerciniais tikslais. Nenumanėme, kaip viskas klostysis toliau, bet slaptai tikėjome, kad kuo didesnė verslo rizika, tuo saldesni jo vaisiai. Abu su kolega tikime, kad kol esame jauni, turime ieškoti perspektyvų. Svarbu mąstyti globaliai ir nebijoti rizikuoti, kad senatvėje nereiktų gailėtis dėl neišnaudotų progų.

Kartais man atrodo, kad sėkmingo verslo paslaptis neegzistuoja. Arba, jei ir egzistuoja, tai ji labai paprasta: daug, daug, daug dirbti. Prisiminkime: dabar visame pasaulyje garsi „Disney“ kompanija iš pradžių turėjo tik paprastą popieriaus lapą su keletu nupieštų personažų... Tada niekas negalėjo pagalvoti, kad ji taps viena žinomiausių pasaulyje įmonių.

Kokie Jūsų ateities planai? Galbūt turite užsibrėžę didelių tikslų? Šiuo metu esame įsikūrę Kauno technologijos universiteto startuolių inkubatoriuje „Startup Space“ ir toliau dirbame prie virtualracing.lt. Norime padėti žmonėms užsidirbti naudojantis mūsų paslaugomis. Mūsų vizija – parduoti nuosavo verslo idėją kartu su simuliatoriumi tiems, kurie nori atidaryti savo verslą, tik galbūt neturi tam pakankamai laiko ar idėjų, kaip sukurti naują produktą. Kitaip sakant, jei žmonės nenori išradinėti dviračio, mes jų laukiame, nes dviratį jau išradome (šypteli). Sudarysime reikalingos įrangos paketą ir padėsime viskuo, kuo tik galėsime, nes patirties jau turime. Tikime, kad netolimoje ateityje žmonės mūsų simuliatorius matys ne tik Tenerifėje, bet ir kitose pasaulio šalyse (šypsosi). Verslo kūrimas – rizikingas žingsnis. Ką patartumėte žmonėms, kurie turi idėjų, tačiau nesiryžta jų realizuoti? Mes iš tiesų labai rizikavome, kai savo

61


lietuvė

Kalėdos

62

Projekto ambasadoriai – „Brandtracker.lt – Lietuvos kūrėjai“ Vieta – Babtyno dvaras Fotografė – Akvilė Razauskienė Fotografės asistentė – Gustina Keturakytė Dekoro pasaką ir tobulai derančias Lietuvos kūrėjų daiktų istorijas sukūrė „Blossom by Kristina“ Puokštės ir floristiniai sprendimai – Inesa Borkovska, „Flower Shop by Inesa“ Vizažistė – Aida Kuršienė („Aidos Makiazai Kursiene“) Plaukų stilistė – Aušra Keturakienė Dovanos šeimoms – personalizuoti paveiksliukai „Kitokis“ Tortas ir skanėstai – „Indrės tortainė“ Kalėdų eglutė – iš „Kalėdų eglė“ Kūrėjų komanda: Moteriškos suknelės – „ALinen“ Mezginiai moterims ir aksesuarai vyrams – „k.N.itty“ Vaikiškos suknutės, paltukai – „EliMile“ Vaikiški megzti rūbai – „Ristina“ Velti batai, blauzdinės, riešinės – „Woolen Clogs“ Rankinės ir krepšiai, dovanų idėjos vyrams – „Shine in Rain“ Prisiminimų meškinai – „Cozzzy“ Zuikučiai ir interjerinės lėlės – „MiniMe – Interior Dolls“ Sūpynės – „Supuosi“ Vaško žaisliukai ir adventinės žvakutės – „Avilio istorijos – ekologiškas medus“ Interjerinės, kvepiančios žvakės – „Made by hand candle/rankų darbo žvakės“ Baltojo molio keramikos dirbiniai – „MENOJA“ Darbo knygos, rankų darbo albumai ir vaikiški veidrodėliai – „RV creative studio“ Varlytės ir segtukai – „Saulytės Varlytės“ Nuotaikingi pledukai su mylimiausiais gyvūnais – „HEBE“ Paltai, natūralios alpakų vilnos šalikai ir pledai – „Alpacos“ Pagalvėlės namų jaukumui – iš pagalveles.lt Nuostabios kepuraitės – „DoubleBubble“ Keramikos žaisliukai (žvaigždelės) – „Made By Ugne“ Lino takeliai – „Mei Tai Maži Dideli“ Indai – „Mr. Bowl Ceramics“ Staltiesės ir servetėlės – „Gentledecor“ Nuostabus šviežias pesto – „Freshmade Pesto“


Kūrėjų valanda

lietuvė

Skaistė Paulauskienė, „Cozzzy“

Skatina žaislus dovanoti atsakingai „Draugas, lydėsiantis per gyvenimo kelionę“, – taip savo kuriamus „Cozzzy“ meškinus pristato Skaistė Paulauskienė. Tradicijas vertinanti moteris, kurios garderobe rastume net jos prosenelės kadaise nešiotą šilkinį sijoną, įsitikinusi, kad žaislas vaikui yra kur kas daugiau nei žaidimų priemonė. Ji pastebi, kad daugėja manančių panašiai ir mažyliams dovanojančių ne masinės gamybos, o suasmenintus, kokybiškus, ilgaamžius rankų darbo žaislus.

Akvilės Razauskienės nuotraukos

jų, išmoktų naujų technikų ir tai pritaikau siūdama meškius. Dar nemažai idėjų laukia savo eilės“, – džiaugiasi tobulėti nesustojanti kūrėja. Skaistė nesistengia plėsti „Cozzzy“ asortimento, kurį dabar sudaro meškinai ir mediniai kramtukai. Jai svarbiau sutelkti dėmesį į kokybę, mėgautis kūrybiniu procesu nuo pradžios iki pabaigos. Nors meškinai yra vieno modelio, tačiau siuvami vis iš kitų audinių ar su įvairiomis pakeistomis detalėmis. Dažnai tenka gaminti ir suasmenintus žaislus – su inicialais ar iš-

Daugelis nustemba sužinoję, kad kruopščiai pasiūti, dailūs „Cozzzy“ meškinai gimsta žmogaus, susiejusio savo gyvenimą ne su menais, amatais, o su skaičiais, rankose. S. Paulauskienė – vienos įmonės finansinių ataskaitų ir analizės departamento vadovė. Moters kelias į kūrybinį verslą prasidėjo prieš beveik septynerius metus visai neplanuotai. Mamai penkiasdešimtojo jubiliejaus proga Skaistė nusprendė sukurti interjerinę lėlę, skirtą jos dirbtuvei papuošti. To karto užteko, kad įsisuktų kūrybinė karuselė. „Norėjau kurti tokius daiktus, kurie būtų ilgaamžiai, teiktų džiaugsmą, jaukumą. Taip šalia lėlių atsirado interjeriniai meškučiai ir jų draugai. Vėliau, gimus dukrai, panorau jai padovanoti draugą, kuris ją lydėtų visą gyvenimą. Kad jis būtų lengvai randamas ir sunkiai pametamas, pagaminau jį gerokai didesnį. Tuo metu dukra buvo mano pagrindinė žaislų kokybės ekspertė, tad jų išvaizda keitėsi beveik su kiekvienu meškiu. Dar ir dabar atrandu, ką būtų galima patobulinti ar pakeisti“, – šiandien puikiai atpažįstamų „Cozzzy“ meškinų atsiradimo istoriją pasakoja pašnekovė. Verslas, Skaistės teigimu, gimė natūraliai – iš noro toliau kurti tai, kas artima

72

pačiai, ir dalytis su kitais jaukumu, švelnumu, kokybe, ilgaamžiškumu. Taip vienas po kito atsirado užsakymai. Pirmiausia – iš draugų, vėliau iš lūpų į lūpas pasklidusi žinutė atvedė ir daugiau klientų. Šiandien „Cozzzy“ gaminiai namus suranda ne tik visoje Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Dukrai norėjau padovanoti draugą, kuris ją lydėtų visą gyvenimą. Ne paslaptis, smulkusis verslas reikalauja daug asmeninių pastangų, noro mokytis. „Kuriant verslą tenka išmokti visko: nuo to, kaip atsirinkti kokybiškas žaliavas, gamybos būdų iki visų socialinių tinklų subtilybių bei rinkodaros. O ką jau kalbėti apie finansų tvarkymą. Nors pati dirbu finansų srityje, bet apie smulkųjį, individualų verslą žinojau ne viską“, – atvirauja pašnekovė. Nors į savo veiklą Skaistė žvelgia ne kaip į darbą, o kaip į pomėgį, daug investuoja į naujas žinias, įgūdžius. Tai įvairūs žaislų, kitų rankdarbių kūrimo mokymai pas užsienio – nuo Latvijos iki Nyderlandų – meistrus, seminarai, dirbtuvės... „Po kiekvienų dirbtuvių grįžtu su begale idė-


www.cozzzy.eu

siuvinėtu vardu. Kiekvienam meškinui ir inicialams kūrėja ieško vis kitokio rašto. Naują žaislą į jį „įsimeškinusios“ šeimos namus Skaistė palydi su geriausiais linkėjimais ir meile. Kurdama ji galvoja ne tik apie mažylius, kuriems jos gaminiai taps prasminga, ilgaamže dovana, bet ir apie tuos, kuriems likimas ne toks dosnus. Dalį pajamų, gautų už parduotus savo rankų darbo meškinus, sukaupusi solidesnę sumą, ji skirs vaikų paramos fondui. „Noriu, kad kartu su „Cozzzy“ mes visi kurtume dovanas, turinčias daugiau prasmės ir galimybių pakeisti pasaulį. Kad dovanojamas meškiukas taptų pokyčių katalizatoriumi“, – sako Skaistė, mananti, kad žaislas turėtų būti gerai apsvarstytas, o ne impulsyvus pirkinys. Mat vaikas turėtų būti nuo mažens mokomas vertinti tai, ką turi, o ne paskęsti daiktų jūroje. Moteris nepraleidžia galimybės prisidėti ir prie kitų vaikams paremti skirtų socialinių projektų. Kiekvieną rudenį mezga kojines bei kepurytes ankstukams, o kalėdiniu laikotarpiu ne kartą prisidėjo prie gražios iniciatyvos „Meškiukas ligoniukui“ bei „Vaikų svajonių“ akcijos.

Daugiau kūrėjos darbų –

lietuvė

Noriu, kad kartu su „Cozzzy“ mes visi kurtume dovanas, turinčias daugiau prasmės ir galimybių pakeisti pasaulį. Kad dovanojamas meškiukas taptų pokyčių katalizatoriumi.

73


Kūrėjų valanda

lietuvė

Justina NovikaitėDovydėnienė, „Šponkė accessories“

Akvilės Razauskienės nuotraukos

Nepasiduoti išmokė tėvai

„Jeigu ne tėvai, turbūt neturėčiau to, ką dabar turiu“, – pradedant nuoširdų pokalbį pabrėžia kūrėja. Mama ir tėtis Justinai yra didžiausias pavyzdys, kaip reikia nepasiduoti ir mėgautis gyvenimu. „Gimiau neįgalių tėvų šeimoje, tačiau niekada negirdėjau skundų, kaip jiems sunku. Iš mamos perėmiau veržlumą, norą visur dalyvauti, o iš tėčio – nuoširdų bendravimą, mokėjimą mėgautis kiekviena akimirka. Tad net ir užgriuvus darbų, reikalų virtinei visada randu laiko sustoti, pasimėgauti puodeliu kavos, kuriuo puikiai mokėjo mėgautis mano tėtis“, – šiltai kalba pašnekovė. Šiandien bendraudamas su veiklia, pozityvumu spinduliuojančia Justina, rodos, nė neįtartum, kokia stiprybė slepiasi po jos šypsena. Praėjus vos keturiems mėnesiams nuo dukrelės Smiltės gimimo, jauna moteris neteko tėčio, kuris iki tol devynerius metus dėl paralyžiaus gulėjo patale. Jai buvo sunku susitaikyti su vieno brangiausių žmonių netektimi. Šiuo nelengvu gyvenimo etapu Justinai padėjo ne tik begalinis vyro palaikymas, žibančios dukrelės akys, prisimini-

74

Ar kada susimąstėte, kokią istoriją saugoja jūsų įsigytas rankų darbo daiktas? Kiek į jį sudėta minčių, svajonių, lūkesčių?.. Už daugybės mamų jau pamėgto Justinos Novikaitės-Dovydėnienės įkurto prekių ženklo „Šponkė accessories“ slepiasi didelė stiprybė, užsispyrimas, iš pavyzdžiu tapusių tėvų gautos gyvenimo pamokos ir gebėjimas džiaugtis mažyčiais dalykais.

mas to, ko savo pavyzdžiu ją mokė tėvai, bet ir rankų darbas, kūryba. Vedama užsispyrimo, noro mokytis ir tobulėti iš pirminių kūrybinių improvizacijų ji išaugino verslą. „Po tėčio netekties ilgai buvau užsidariusi savyje. Vyras, matydamas, kad situacija negerėja, skatino kažką keisti, nukreipti mintis. Tuokart dukrelei prireikė čiulptuko laikiklio. Sugalvojau jį pagaminti pati. Taip atsirado vienas, antras, trečias ir nė nepajutau, kaip mintys pralaisvėjo, pagavau kūrybinį „cinkelį“. Pradėjau pardavinėti savo kurtus laikiklius internetinėje erdvėje“, – verslo pradžią prisimena „Šponkė accessories“ įkūrėja.

Manau, bendraujant žmonės pajunta, kad mano gaminiai kuriami su meile. Prekių ženklo pavadinimas atsirado iškart. Jo idėją pakišo vos šešių mėnesių dukrelė Smiltė, kurią juodu su vyru meiliai pavadindavo mažąja Šponkyte. Su kiekvienu mėnesiu moteris vis labiau įsitraukdavo į šią veiklą, gimdavo vis

daugiau idėjų. Po metų „Šponkė“ pradėjo sparčiai augti. Veiklą pradėjusi nuo paprastų medinių ir akrilinių čiulptukų laikiklių, dabar Justina džiaugiasi kur kas gausesniu asortimentu. Ji gamina silikoninius čiulptukų laikiklius, kramtukus, barškučius, galvos juostas, turbanus, pakabukus, apyrankes, peteliškes. „Manau, daugelis artimųjų, kaip ir aš, pradžioje netikėjo, kad šis pomėgis gali išaugti į kažką daugiau. Manė, kad po dvejų metų grįšiu į darbus, tačiau per tą laiką mane pagavo azartas kurti, tobulėti ir sukurti darbo vietą tiek sau, tiek kitiems. Nors turbūt dauguma aplinkinių vis dar mano, kad aš „hobiauju“, per penkerius metus jaučiuosi gerokai paaugusi ir į pagalbą jau tenka pasitelkti papildomų rankų“, – džiaugiasi kūrėja. Justina yra ne vienintelė, siūlanti tokio pobūdžio gaminius vaikams, – jos smulkiajam verslui tenka atlaikyti didelę konkurenciją. Moters pavyzdys įrodo, kad sėkmę ne visada lemia gaminio unikalumas. Viena iš savo stiprybių ji laiko nuoširdų bendravimą su klientais. „Aš nebijau bendrauti, ieškoti naujų įdomių pažinčių. Todėl man visada smagu išklausyti mamas, su jomis padiskutuoti. Manau, bendraujant jos pajunta, kad mano gaminiai kuriami su meile. Ne kartą laiškuose klientės rašė, jog grįžta vėl ir vėl vien dėl to, kad joms buvo smagu su manimi bendrauti“, – pasakoja J. Novikaitė-Dovydėnienė. Ji džiaugiasi, kad į jos gyvenimą su „Šponke“ atėjo daug spalvingų, įdomių žmonių. Daugelis klientų tapo Justinos draugais. Ir tai nė kiek nestebina – jos empatija, draugiškumas, nuoširdžiai rodomas dėmesys nepalieka abejingų.


www.sponke.lt

Rinkdama prekes savo vaikams moteris ypač vertina kokybę, tad ir savo pačios gaminiams kelia aukštus kokybės reikalavimus. Taip pat ji stengiasi laikytis taisyklės – nedirbti tada, kai rankos neklauso ir nepavyksta įgyvendinti idėjų. „Jaučiu atsakomybę kurdama gaminius vaikams – jie turi alsuoti jaukumu, meile, o ne priverstiniu darbu, kai reikia padaryti čia ir dabar“, – sako Justina. Didžiausios moters įkvėpėjos – dukros. Naujus gaminius ji visada išbando su jomis, tobulina, kol gauna visiškai tenkinantį variantą. Pašnekovė prisipažįsta, kad derinti motinystę ir verslą nėra lengva. „Visuomet turi laviruoti tarp šeimos ir darbo, o juk norisi praleisti kuo daugiau kokybiško laiko su vaikais, pažaisti ar atvirai pasikalbėti. Juk būna, vaikai ir serga, ir naktimis nemiega, o klientui trūks plyš reikia užsakyto daikto. Nemeluosiu, kartais labai pavargstu nuo šio tempo, bet, kaip ir gyvenime, taip ir darbe būna tiek šilto, tiek šalto“, – atvirauja Justina ir pabrėžia itin vertinanti vyro palaikymą bei pagalbą atliekant tam tikras su verslu susijusias užduotis.

Daugiau kūrėjos darbų –

lietuvė

Jaučiu atsakomybę kurdama gaminius vaikams – jie turi alsuoti jaukumu, meile, o ne priverstiniu darbu, kai reikia padaryti čia ir dabar.

75


Kūrėjų valanda

lietuvė

Kristina Rimšienė, „Happy Me“

Akvilės Razauskienės nuotraukos

Kurti vaikams – iš meilės ir su polėkiu

„Dar studijų laikais svajojau daryti tai, kas man teiktų laimę, malonumą. Norėjau būti nepriklausoma, tik neįsivaizdavau, į kokią formą tai pavirs“, – pasakojimą pradeda Kristina. Viešojo administravimo bakalauro ir vadybos magistrantūros studijas ji pasirinko manydama, kad visos žinios yra vertingos, kiekviena veikla padeda geriau pažinti ir greičiau atrasti save. Svarbiausia – nesėdėti vietoje. Savojo profesinio kelio paieškos netruko ilgai: po studijų įsidarbinusi siuvykloje vadybininke Kristina pasijuto savo vėžėse. Darbas ją labiausiai žavėjo įvairiapusiškumu: pardavimas, naujų klientų paieška, dalyvavimas konkursuose, reklamos kūrimas, maketavimas, fotosesijų organizavimas, o prireikus ir pagalba gamyboje prie smulkių, nesudėtingų darbų. „Turėjau tik teorinių vadybos žinių, tad teko daug mokytis, ieškoti informacijos, sėkmingų pavyzdžių. Buvo beprotiškas tempas, bet man taip patiko šis darbas, kad ėmiausi visų užduočių“, – prisimena pašnekovė. Per trumpą laiką ji daug išmoko, pamatė, kaip veikia visas verslo mechanizmas. Taip pat atgijo prisiminimai, kaip vaikystėje išsitraukusi mamos siuvimo mašiną persiūdavo jos nereikalingus drabužius sau, kurdavo rūbelius lėlėms. Supratus, iš kur tokia trauka šiai sričiai, merginai ėmė kilti įvairiausių vizijų, idėjų. Po metų išėjusi motinystės atostogų

76

Dirbti iš meilės ir su polėkiu, kurti kokybiškus, žaismingus rankų darbo drabužius vaikams už prieinamą kainą. Šią misiją išsikėlė prekių ženklo „Happy Me“ įkūrėja Kristina Rimšienė. Pasirinktas pavadinimas išreiškia ne tik kūrėjos jauseną, bet ir siekiamybę džiuginti mažylius bei jų tėvelius. Panašu, kad jai tai puikiai pavyksta. Skirtingų sričių žinios ir įgūdžiai, stiprus atsakomybės jausmas, atida klientų poreikiams ir atlaidumas jų klaidoms nelieka neįvertinti – pirkėjai pas Kristiną grįžta vėl ir vėl. O kai kurie jos gaminius skraidina net į kitus žemynus.

Kristina ketino pailsėti, pasimėgauti šiuo laikotarpiu ir ramiai apgalvoti, kaip tikslingai panaudoti įgytas žinias, sujungti jas su trauka siuvimui. Kai sūnui Kristupui buvo trys mėnesiai, iškilo aiški vizija – kurti drabužius vaikams, kurie būtų išskirtinių raštų, žaismingi ir, svarbiausia, kokybiški, už prieinamą kainą. Pasidalijo šiuo sumanymu su vyru ir sulaukusi didelio jo palaikymo nusprendė – dabar arba niekada. Tvirtai žinodama, ko nori, Kristina įgijo siuvėjos profesiją ir ėmė kurti pirmuosius drabužėlių modelius. Suprantama, pradžioje didžioji dalis klientų buvo draugai, pažįstami, draugų draugai. Didėjantis pirkėjų pasitikėjimas „Happy Me“ gaminiais, reklama iš lūpų į lūpas sparčiai augino klientų būrį.

Svajojau daryti tai, kas man teiktų laimę, malonumą. Iš pradžių K. Rimšienė gamino tik laisvalaikio aprangą vaikams. Kai dar tik vystėsi idėja sukurti puošnesnį įvaizdį, viena klientė paprašė papuošti jos sūnų krikštynoms. „Tą vasarą papuošiau penkis krikštukus, o kitą buvo tiek užsakymų, kad miegodavau po keturias–penkias valandas“, – prisimena. Taip atsirado puošnių drabu-

žių linija. Vėliau, pastebėjusi, kad mamos mėgsta derinti savo ir vaikų drabužius, ėmė siūti sukneles, džemperius ir moterims. Kūrėja ieško įdomių, neįprastų sprendimų. Taip atsirado šventinė apranga iš trikotažo ir dabar ši turi didžiausią paklausą. Kol daug kas ant drabužių klijuoja aplikacijas, naudoja šilkografinę spaudą, Kristina ant jų siuvinėja. Visos siuvinėjamos aplikacijos tinka tiek mažam, tiek dideliam, todėl džemperiai sulaukia didelio susidomėjimo ir tarp tėvų. Vaikai greitai auga, taip pat greitai išsitepa, todėl kūrėjai labai svarbu, kad gaminiai nebijotų dažno skalbimo, „nenusiburbuliuotų“ ir juos nenudėvėtus galėtų perimti broliai, seserys, giminaičiai, draugai. „Daug laiko skyriau audinių paieškai, testavimui. Su šeima vykome į tekstilės parodas, įvairių Europos gamintojų parodų salonus. Ir pradžioje, ir dabar sulaukiu gerų atsiliepimų dėl drabužių kokybės, audinių minkštumo ir adekvačios gaminių kainos“, – įdirbio rezultatu džiaugiasi pašnekovė. Jos nuomone, labai svarbu ne tik gaminio, bet ir aptarnavimo kokybė. Todėl ji stengiasi reaguoti į klientų išsakytą nuomonę, pasiūlymus, tobulinti gaminius pagal jų pastebėjimus. Dažnas gamintojas pabrėžia, kad pagal užsakymą pasiūti drabužiai negali būti grąžinami. K. Rimšienė elgiasi kitaip. Jei klientės nepasitarusios pasirinko netinkamą drabužio dydį, siuvamas naujas gaminys, o netinkamas grąžinamas. „Pernelyg to nesureikšminu, nes grąžinti ga-


Daugiau kūrėjos darbų –

lietuvė www.happyme.lt

miniai randa savo klientus vėliau. O ir mamos būna laimingos, kad nepalikome jų „ant ledo“, nors tai nebuvo mūsų klaida. Manau, ir dėl to gauname daug rekomendacijų, sugrįžta tie patys klientai“, – džiaugiasi pašnekovė, kurios kurtus drabužius vertina ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir pirkėjai iš užsienio: Amerikos, Australijos, Kanados, Švedijos, Norvegijos, Latvijos. Kristiną pirmyn veda ne tik meilė savo darbui, kūrybinės ambicijos, klientų palankumas, bet ir didelis vyro palaikymas. Jeigu ne sutuoktinis, kuris nuo pat pradžių skatino, drąsino ir iki šiol atlieka svarbų moty vuotojo vaidmenį, galbūt „Happy Me“ šiandien nė nebūtų. „Vyrui visada pasipasakoju dienos įspūdžius. Kartu pasidžiaugiame sėkme, pasiguodžiu jam dėl nesėkmių. Jei man sunku, nuramina, liepia eiti išsimiegoti ir neleidžia nuleisti rankų“, – šypteli kūrėja.

Visos įgytos žinios yra vertingos, kiekviena veikla padeda geriau pažinti ir greičiau atrasti save. Svarbiausia – nesėdėti vietoje.

77


Kūrėjų valanda

lietuvė

Akvilės Razauskienės nuotraukos

Šiauliuose sukūrė tai, kas traukia žmones iš visos Lietuvos ir užsienio

Kūryba Inetą supo nuo vaikystės. Iš pradžių dailės mokykla, vėliau meno krypties mokslai Kaune ir Šiauliuose suteikė daug žinių, lavino meninius gebėjimus ir skonį. Nuoseklus meno mokymasis truko septyniolika metų. Įgijus grafikos dizainerės specialybę teko semtis įvairios darbinės patirties drabužių, saldainių ir netgi baldų gamybos įmonėse. Dirbant baldų įmonėje Inetai trūko saviraiškos, po darbų norėdavosi pasinerti į meną – tapyti, piešti, lipdyti. Taip gimė mintis suburti menui neabejingus žmones ir mokant juos įvairiausių technikų kurti drauge. Juos telkti ėmė Ginkūnų kultūros centre Šiaulių rajone, kur tuo metu gyveno. Per trejus metus norinčiųjų mokytis gretos taip išaugo, kad nebetilpo į kultūros centrą. Didžioji dalis mokinių buvo šiauliečiai, todėl Ineta ryžosi drąsiam žingsniui – įkurti meno studiją Šiauliuose. Pavadinimas gimė iš žodžių „menas“ ir „ji“, nes moteris kūryboje jai yra be galo gražu. Nuolatinis domėjimasis įvairiomis technikomis, nesibaigiančios naujovių paieškos atvedė Inetą į keramikos pasaulį. Vienai suvaldyti visus augančius procesus tapo sunku, tad ji pasikvietė kartu dirbti vyro seserį, buvusią dailės mokytoją Daivą Stakvilevičienę. Nuoseklus, su meile atliekamas darbas atvedė nuolatinius „Menojos“

78

Ineta Vaitekūnienė, „Menoja“

Visi svajojame apie darbą, kuris atitiktų mūsų prigimtį, leistų pasikrauti teigiamos energijos, į kurį rytais skubėtume su šypsena. Keramikos studijos „Menoja“ įkūrėjai šiaulietei Inetai Vaitekūnienei pavyko šią svajonę paversti tikrove. „Savo verslą pavadinčiau gyvenimu, kuris man leidžia būti savimi, įgyvendinti savo vizijas“, – sako veikli moteris, į kurios jaukią studiją atvyksta žmonių iš visos Lietuvos ir netgi iš kitų šalių. Tad ne veltui šį rudenį pačioje Vilniaus širdyje duris atvėrė „Menojos“ filialas, kuriam vadovaus pati Ineta. Kokia šios kūrėjos sėkmės paslaptis?

studijos narius, o vėliau ir keramikos dovanų pirkėjus. Abi moterys iš pradžių daug mokėsi pačios, sėmėsi žinių iš keramikų, dalyvaudavo keramikos simpoziumuose ir atrado savąjį išskirtinumą. „Plėsdamos žinias, pasisėmę patirties pajutome, jog žiedai keramikoje – ta sritis, kurios niekas nelietė. Žiedas – tai gamtos stebuklas, deja, laikinas. Mes norėjome tai sustabdyti amžiams – tą grožį, jo trapumą, gležnumą įpinti į keramiką. Taip mūsų vizitine kortele tapo širdys iš žiedų, pumpurėlių“, – kūrybinių ieškojimų pradžią prisimena Ineta, kurios studijoje per vienuolika metų gimė begalinės serijos įvairiausių gaminių rūšių.

Nuoseklus meno mokymasis truko septyniolika metų. „Menojos“ keramikos dirbiniai iki šiol žydi. Ne spalvomis, o išraiškingais žiedais, pumpurais. Visi gaminiai lipdomi tik iš baltojo molio ir porceliano. Glazūruojami skaidriomis glazūromis ir tauriaisiais metalais. Gaminiai pasižymi šviesiomis spalvomis, lengvumu, kuriamu jaukumo įspūdžiu ir kruopščiai išdailintomis detalėmis.

„Manau, mūsų stiprybė – tai, kad mes stengiamės nesidairydami į šalis kurti taip, kaip jaučiame. Meilė, šiluma, kurią skleidžia „Menojos“ darbai. Jų švara ir unikalumas, nes kiekvienas dirbinys išlipdytas rankomis, nenaudojant formų. Taip pat kiekvieno komandos nario reiklumas sau, šiltas bendravimas su klientais“, – savo studijos sėkmės veiksnius vardija Ineta. Pagrindiniai „Menojos“ klientai – Lietuvos gyventojai. Elektroninė parduotuvė leidžia neišėjus iš namų išsirinkti norimą gaminį. Į studiją užsuka ir nuolatinių klientų iš Vokietijos, Anglijos, Danijos, net iš JAV ir Australijos. „Jie gaminius patys skraidina apsikabinę kaip vaikučius, kad išliktų sveiki“, – šypsosi pašnekovė. Vasarą studijoje netrūksta jaunųjų bei tėvų, ieškančių jaukių šeimos židinių, paveikslų, išskirtinių dovanų. Sulaukdama įvairių klientų pageidavimų „Menojos“ komanda plečia asortimentą, taip pat įgyvendina žmonių vizijas kurdama pagal individualius užsakymus. Inetos įkurta studija iki šiol yra ne tik unikalių meno dirbinių namai, bet ir kūrybinių veiklų erdvė. „Šiuo metu turime tris keramikos ir dvi tapybos studijas, kuriose devynis mėnesius užsiėmimus lanko ne tik šiaulietės, bet ir Radviliškio, Joniškio, Kelmės bei Tauragės gyventojos. Studijoje sukurtais gaminiais moterys džiugina namiškius, puošia na-


lietuvė Mūsų stiprybė – tai, kad mes stengiamės nesidairydami į šalis kurti taip, kaip jaučiame.

www.menoja.lt

Daugiau „Menojos“ darbų –

mus, joms nebereikia pirkti dovanų, nes pačios jas sukuria, įgyvendindamos savo kūrybines vizijas“, – mokymų naudą pabrėžia I. Vaitekūnienė. Vaikų dailės studija taip pat veikia visus mokslo metus, o vasaromis vyksta kūrybinės stovyklos, kurias paįvairina skirtingos edukacinės programos, joga, žaidimai lauke ir kitos pramogos. Daugėja žmonių, norinčių gimtadienius ir kitas progas paminėti kūrybiškai, todėl „Menoja“ rengia įvairias šventes, per kurias kiekvienas dalyvis gali susikurti jaukų darbelį. Dėl to nepatingima į Šiaulius atvykti ir iš tolimiausių Lietuvos miestų. O rengiamuose kursuose sulaukiama netgi svečių iš Rygos, Anglijos, Vokietijos, JAV.

79


Kūrėjų valanda

lietuvė

Anželika Milevska, „Kevimax“ Olga Belevičienė, „Myliu juodai“

Akvilės Razauskienės nuotraukos

Seserų vienybė išlieka ir versle

Seserys Anželika ir Olga visada buvo geriausios draugės – puikiai sutarė, puoselėjo šiltus santykius. Kur viena, ten norėdavosi būti ir kitai. Netgi studijas jos pasirinko tas pačias – transporto ir logistikos verslo. Vėliau abi daug metų dirbo toje pačioje darbovietėje logistikos srityje. Nors savo darbą mėgo ir jautėsi jame gerai, vidinis balsas kuždėjo, kad jų pašaukimas visai kitur. Moterų širdys šaukėsi kūrybos, o mintis užvaldė kadaise gimusi svajonė kurti drauge. 2015-aisiais, abi būdamos antrojo vaiko priežiūros atostogose, suprato, kad dabar – geriausias laikas įgyvendinti subrandintą svajonę, ir įkūrė drabužių prekių ženklą „Kevimax“. Kadangi iš pradžių siuvo vaikiškas kepurytes ir kitus mažiesiems skirtus drabužius, pavadinimą sukūrė sujungusios savo vaikų vardus (Kevinas ir Maksimas). Nesitikėdamos, kad kūryba taip įtrauks, o verslo reikalai pareikalaus tiek daug laiko, iš pradžių moterys stengėsi derinti naująją veiklą ir tuometį darbą. Tačiau nevaržomai gimstant idėjoms, plečiantis asortimentui, daugėjant klientų, neilgai trukus nusprendė visas jėgas nukreipti į augantį prekių ženklą. Tuomet šalia vaikiškos aprangos atsirado ir ėmė sparčiai daugėti drabužių moterims. Suprasdamos, kad visko neaprėps, seserys pasiliko prie moteriškos aprangos kūrimo.

80

Kartais girdime sakant, kad kur prasideda verslas, ten nutrūksta draugystė. Ši „taisyklė“ visiškai netinka seserims ir kartu geriausioms draugėms Anželikai Milevskai ir Olgai Belevičienei, kurios prieš kelerius metus drauge nėrė į mados verslą. Iš pradžių įkūrusios bendrą drabužių prekių ženklą, vėliau jos pasuko savais kūrybiniais keliais, tačiau iki šiol viena kitą beatodairiškai palaiko.

Dabar, prisimindamos verslo kelyje iškilusius sunkumus, nelengvą periodą, kai tekdavo dirbti iki vėlumos ir beveik be išeiginių, juodvi džiaugiasi niekada nepalūžusios. Jų stiprybė buvo ir tebėra viena kitos palaikymas, meilė ir pagarba viena kitai. „Po įtemptos darbo savaitės kartais reikėdavo vykti į įvairius renginius. Būdavo, jautiesi tokia pavargusi, kad net kalbėti negali, iš nuovargio akys pilnos ašarų. Skambini sesei, pasipasakoji, o ji sako: „Pailsėk, aš viena nuvažiuosiu“, – prisimena Olga.

Svarbiausias tikslas – kad mūsų gaminiai išliktų kokybės ir išskirtinumo simboliu.

Nors seserys yra labai artimos, tačiau kartu ir itin skirtingos. Anželika – energinga, siekianti savo tikslų, ryžtinga. Olga – kūrybinga romantikė, kuriai kyla daugybė beprotiškų idėjų. Todėl vieno prekių ženklo visoms savo idėjoms įgyvendinti moterims neužteko. Pasitarusios 2017-aisiais jos nusprendė kurti kiekviena sau, kad lengviau atskleistų savo potencialą. „Kevimax“ liko Anželikai, o Olga susikūrė naują prekių ženklą „Myliu juodai“, kurį po ilgo galvojimo tiesiog susapnavo. Jis puikiai tiko dėl kelių priežasčių: kolekcijose dominuoja juoda spalva, o kūrybos procesas yra be galo mėgstamas.

Nors seserų kūrybiniai keliai išsiskyrė, tačiau jos išliko vieningos. Sako, niekada nekonkuruojančios tarpusavyje. Atvirkščiai, labai padeda viena kitai. Kai iškyla klausimų, susijusių su verslu, konsultuojasi drauge, aptaria, analizuoja idėjas. Dažnai kartu renkasi audinius, dėlioja modelius, vyksta į komandiruotes. „Esame labai artimos, neišskiriamos. Kiekviena puikiai žinome kitos viziją, skonį, tad padedame apsispręsti. Jeigu reikia, drąsiai kritikuojame viena kitą, kad būtų išvengta klaidų“, – pasakoja Anželika. Dažnai žmonės sako, jog šiame versle dviračio neišrasi, nes kūrėjų nestinga, o įvairių drabužių pasiūla didžiulė, visi modeliai jau seniai sukurti. Olga ir Anželika mano kitaip. „Fantazijai ribų nėra. Kol mąstai, kuri, kol užmiegi su mintimis apie naują suknelę, o atsibundi pasiryžęs sukurti beprotiškai smagų paltą, tol visada nustebinsi klientą“, – sako seserys. Todėl mintis apie kūrėjų ir kūrinių gausybę jų negąsdina, atvirkščiai – motyvuoja, neleidžia stovėti vietoje, neleidžia pritapti. Anot jų, tai geras spyris siekti tobulybės. Siekdamos išskirtinumo, kūrėjos nebijo eksperimentuoti, jungti skirtingus audinius, detales. Naudoja plačią spalvų paletę – nuo subtilių iki pačių ryškiausių spalvų. Neapsieina ir be piešinių ant drabužių. Juos piešia Anželikos dukra Samanta, kuri studijuoja Dailės akademijoje. Moterys pasakoja, kad kūrybinių idėjų dažnai kyla netikėtai, pavyzdžiui, važiuojant namo po sunkaus renginių savaitgalio arba ryte prie puodelio kavos. Idėja tampa piešiniu, eskizu, tada galvojama apie spalvas. Prieš išleidžiant naują gaminį į pre-


lietuvė

„Facebook’o“ puslapiuose „Kevimax“ ir „Myliu juodai“

Anželika – energinga, siekianti savo tikslų, ryžtinga. Olga – kūrybinga romantikė, kuriai kyla daugybė beprotiškų idėjų.

Daugiau kūrėjos darbų –

kybą, pasiuvamas modelis, išbandoma, ar drabužis patogus, kokybiškas, tobulinama net smulkiausia detalė. Tik tada tas modelis atsiranda kolekcijoje. „Įgyvendinti kūrybines vizijas mums padeda nuostabios siuvėjos, kurias atradome po ilgų ir nelengvų paieškų. Dažnai jos mus supranta net iš pusės žodžio ar žvilgsnio. Esame joms labai dėkingos“, – pabrėžia Olga. Kaip teigia kūrėjos, jų kurti drabužiai skirti norinčioms išsiskirti, pasipuošti, nustebinti, vertinančioms kokybę. Jų pranašumas – didelis asortimentas, kurio pagrindą sudaro modeliai, skirti moterims nuo 18 iki 99 metų, puikiai tinkantys bet kokiam figūros tipui. Dauguma drabužių gaminami nuo XS iki XXL, o paltai – net iki 4XL dydžio. „Kevimax“ ir „Myliu juodai“ įkūrėjos džiaugiasi, kad jų gaminiai vertinami ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų: daugėja klientų iš Norvegijos, Jungtinės Karalystės, Švedijos, Latvijos, Rusijos, Baltarusijos. Jos neslepia turinčios ambicijų išplaukti į platesnius mados pasaulio vandenis, tačiau svarbiausias tikslas, anot jų, – stebinti savo klientus, nesustoti kurti, tobulėti, kad jų gaminiai išliktų kokybės ir išskirtinumo simboliu.

81


Kūrėjų valanda

lietuvė

Ieva Malinauskienė, „MiniMe Interior Dolls“

Norėčiau sustabdyti akimirką

Akvilės Razauskienės nuotraukos

Stebint Ievą Malinauskienę iš šono, jos gyvenimas atrodo lyg rami upės tėkmė. Jos kasdienybėje harmoningai dera mėgstamas darbas su vaikais ir kūrybinė veikla. Moteris atvira: „Labai ilgai ieškojau šios akimirkos, kurioje jausčiau stabilumą, laisvę kurti ir itin daug įkvėpimo teikiantį klientų palaikymą.“ „MiniMe Interior Dolls“ įkūrėja sutiko pasidalyti savo istorija, nes tiki, kad kažkas perskaitęs galbūt irgi ras nusiraminimą savo veikloje ir išmoks tuo mėgautis.

Keramikos studijas baigusi ir visada arti šio amato buvusi moteris labai ilgai ieškojo savęs. „Iš prigimties esu estetė, todėl molis ir suteptos rankos vis sukeldavo pasvarstymų, ar tikrai tinkamai pasirinkau profesiją. Kirbanti abejonė skatino ieškoti ir viena stotelė – itin daug kruopštumo reikalaujantis darbas „Swarovski“ įmonėje – leido pajusti, kad gyvenimas susidėliojo į savo vietas. Dirbdama šioje pasaulinėje įmonėje, išmokau kiekvieną užduotį atlikti preciziškai, daug dalykų numatyti į priekį, nes klaidos kaina itin didelė. Šios patirtys dabar padeda kuriant interjerines lėles ir minkštus apsikabinimų žaislus“, – pasakoja pašnekovė. Pasikeitus šalies ekonomikos situacijai, „Swarovski“ veiklą iškėlė iš Lietuvos ir po motinystės atostogų Ieva pasirinko darbą darželyje. Jame jau tryliktus metus veda keramikos dirbtuves. „Dabar atsidūrus tokioje situacijoje turbūt būtų populiaru kurti verslą, tačiau man to visai nereikėjo. Netekusi be galo mėgstamo darbo, ieškojau stabilumo, nes jutau tuštu-

82

mą – buvo tikrai labai gaila“, – atvirauja Ieva. Sugrįžusi prie molio ir darbo su mažais vaikais, ji jautėsi gerai, tačiau iki pilnatvės kažko trūko.

Dirbdama pasaulinėje įmonėje, išmokau kiekvieną užduotį atlikti preciziškai. Interjerinės lėlės „MiniMe Interior Dolls“ kelyje atsirado visiškai atsitiktinai, tiesiog ieškant idėjų ir įkvėpimo internete. „Norėjau papuošti savo namus. Mokėjau siūti, tad ieškojau idėjų, ką galėčiau pasigaminti. Pamačiusi interjerines lėles, negalėjau jų pamiršti. Sūnaus paskatinta sukurti ne žaidimų lėlę, o berniuką jam, labai greitai ėmiausi šios užduoties“, – prisimena kūrėja. Pirmosios lėlės, kažkuo panašios į sūnų, gamyba buvo kupina iššūkių, bet tai taip įtraukė, kad nuo tos akimirkos Ieva nebegali be lėlių išgyventi nė dienos. Vos pra-

merkusi akis, prieš darbus, moteris skuba ne kavos ar į dušą, o bent dešimt minučių prisiliesti prie kuriamos lėlytės: numegzti kepuraitės, šalikėlio, bent pašukuoti plaukų. Trečius kūrybinės veiklos metus skaičiuojanti Ieva vis dažniau išgirsta klausimą, ar neplanuoja interjerinių lėlių bei žaislų kūrimo imtis kaip pagrindinės veiklos ir palikti darbą darželyje. Ji į šį klausimą sau jau atsakė: „Dabar yra geriausias mano laikas. Veiklos, iš kurių susideda mano kasdienybė, mane augina kaip asmenybę, suteikia bendravimo ir kūrybos balansą. Nenoriu įsprausti savęs į rėmus ir mėgstamoje veikloje ieškoti efektyvumo. Negaliu pagaminti lėlės nei per dieną, nei per dvi, idėjoms subrandinti reikia laiko. Kiekvienos lėlytės netgi veidas skiriasi. Jame galima įžvelgti įsimylėjimą, šelmiškumą, akyse matyti svajones. Tai neracionalu, ieškojimuose galiu užsisukti labai ilgai, važinėtis po miestą ir rinkti tikslius vizijoje matytus aksesuarus, audinius. Tai ir yra didžiausias kūrybos grožis. Man tai yra meditacija. Pradėjusi skaičiuoti pelningumą viso to netekčiau ir imčiau jausti stresą.“ Pašnekovės manymu, kiekvienas žmogus turi užmegzti dialogą su savimi, įsivertinti stiprybes. „Vieni yra puikūs verslininkai, moka iš kiekvieno savo darbo uždirbti, tai apskaičiuoti. Aš esu kūrėja ir, suteikusi sau galimybę žaisti formomis, tekstūromis, ieškodama kuriamų lėlyčių charakterių, suradau laimę, gyvenimo balansą. Tai meditacija, sklidina geriausios energijos. Net po sunkios dienos, vos prisilietusi prie savo hobio, jaučiu, kaip mane užplūsta šiluma“, – kalba Ieva. Lapės ir zuikiai moters veikloje atsira-


lietuvė do kaip atsvara lėlėms. Juk lėlės – interjero detalės, kuriomis džiaugiamės per atstumą, o vaikams vis norisi kažką priglausti. Apsikabinimų žaislai padeda mažyliams susikaupti, nusiraminti, tai vaikystės paslapčių saugotojai. Lapės dažniausiai siuvamos margos, lyg spalvotų pirmųjų gyvenimo metų simbolis. O veliūriniai zuikučiai itin malonūs liesti ir juos ypač pamėgo kūdikiams dovanų ieškantys klientai. Nuostabaus prekių ženklo įkūrėja teigia, kad dabar nuoširdžiai norėtų sustabdyti akimirką, nes turi viską, apie ką kada nors galėjo svajoti: užsakymų keliems mėnesiams į priekį, tūkstančius idėjų galvoje, kurias nekantrauja įgyvendinti, malonų darbą su vaikais, galimybę prisidėti prie jų tobulėjimo ir visose veiklose palaikančią šeimą. „Gal tik valandų paroje galėtų būti daugiau“, – baigdama pokalbį ištaria Ieva, nes taip norisi daugiau laiko skirti artimiesiems.

Dabar yra geriausias mano laikas. Veiklos, iš kurių susideda mano kasdienybė, mane augina kaip asmenybę, suteikia bendravimo ir kūrybos balansą.

Daugiau kūrėjos darbų –

www.interiordolls.lt

83


Kūrėjų valanda

lietuvė

Julija Bernotė, „Yarn Magic“

Sėkmė ateina, kai tiki savimi

„Fotokuosos“ ir Rositos Rutkauskienės nuotraukos

„Mylėk tai, ką darai, arba daryk tai, ką mėgsti, – ir tau seksis“, – pasakytų dažnas sėkmės spinduliuose besimaudantis žmogus. Juk kai darbas suteikia sparnus, turi dešimteriopai daugiau jėgų įveikti sunkumus, o net nedideli laimėjimai motyvacijos lygį kilsteli iki nenusakomų aukštumų. Prekių ženklo „Yarn Magic“ įkūrėja Julija Bernotė tuo įsitikino, kai išdrįso pomėgį megzti paversti verslu. Vos per trejus metus ji ne tik pritraukė nemažą būrį klientų Lietuvoje, bet ir sugebėjo atrasti savo nišą milžiniškoje pasaulio pasiūloje.

Jeigu prieš keliolika metų Julijai kas būtų išpranašavęs ateitį, ji turbūt būtų iš to skaniai pasijuokusi. Vaikystėje mezgimas jos visiškai nežavėjo – atrodė, kad tai vyresniųjų reikalas. Požiūris kardinaliai pasikeitė tada, kai, niekur neradusi jos norus atitinkančios paprastos, švelnios movos ir paskatinta draugės, ji nusimezgė rūbą pati. Pirmasis darbas, žinoma, nebuvo tobulas, tačiau rezultatas moterį nustebino ir sužavėjo. Tada ji užsidegė noru mokytis mezgimo subtilybių ir įgyvendinti ne tik savo, bet ir šeimos narių aprangos vizijas. Ilgainiui Julija susipažino su daug jaunų mezgėjų, noriai besidalijančių patarimais, išmoko įvairių mezgimo technikų, vėliau į pagalbą pasitelkė mezgimo mašiną. Ir namuose užvirė kūryba! Iš pradžių mezgimas J. Bernotei tebuvo pomėgis, į kurį ji dažnai pasinerdavo būdama antrojo vaiko priežiūros atostogose. Savo mezginiais puošėsi pati ir džiugi-

84

muose visada galės būti šalia dažnai sergančių vaikų, ji į senąjį darbą nebegrįžo. Šiandien Julija yra labai patenkinta šiuo sprendimu. Vos per dvejus metus elektroninės prekybos platformoje „Etsy“ ji pardavė daugiau nei tūkstantį mezginių, skirtų vaikams, paaugliams, moterims bei vyrams, – nuo kepurių, šalikų, vestuvinių šalių iki megztinių ir kardiganų. Daugiausia besipuošiančių „Yarn Magic“ rankų darbo gaminiais gyvena JAV, Kanadoje, Australijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje.

Daugeliui svarbu išsiskirti, pasipuošti vienetiniu, niekur nematytu drabužiu. no artimuosius. Vėliau paskatinta draugių nutarė savo gaminius pasiūlyti ir kitiems. Viešojo administravimo bakalauro ir teisės magistrantūros studijas baigusi moteris tada nesitikėjo, kad šis žingsnis visiškai pakeis jos gyvenimą. „Manau, mano sėkmės raktas yra tai, kad verslas išaugo iš pomėgio, o ne atsirado tikslingai ieškant pajamų šaltinio. Kai dirbi su meile, kokybiškai, kiti tai pastebi“, – įsitikinusi J. Bernotė, kiekviename darbe įdedanti dalelę savęs. Prieš atsirandant „Yarn Magic“, Julija dirbo logistikos įmonėje. Praėjus dvejiems motinystės atostogų metams, iškilo dilema: tęsti pasirinktą profesinį kelią ar atsiduoti savo pomėgiui. Šiam sprendimui priimti skyrė trečius vaiko priežiūros atostogų metus – norėjo išbandyti savo galimybes ir įvertinti, ar šeima galės pragyventi iš mezgimo. Įrodžiusi sau, kad tai įmanoma, ir supratusi, kad dirbdama na-

Suprantama, esant tokiai paklausai dviejų rankų neužtenka – Julija turi dvi pagalbininkes, kuriomis visiškai pasitiki. Tačiau ji prisipažįsta, kad rudens ir žiemos sezonu šios pagalbos jau nebeužtenka. Kaip J. Bernotei pavyko savo gaminiais sužavėti net visko pertekusio Vakarų pasaulio gyventojus? Ji visų pirma akcentuoja drabužių kokybę, kurią lemia ne tik kruopštus, profesionalus mezgėjų darbas, bet ir tinkamai parinkti siūlai. Kūrėja naudoja tik itin kokybiškus siūlus iš natūralių pluoštų – moherio, kašmyro ir merinosų vilnos. Iš jų numegzti drabužiai – lengvi, nestori, bet šilti. Kita „Yarn Magic“ stiprybė – dėmesys klientams, atsižvelgimas į kiekvieno poreikius. „Su klientais daug bendraujame nuo užsakymo iki gaminio pristatymo. Ne kartą buvo, kad vien spalvas derinome visą savaitę“, – šypteli pašnekovė, kuriai daugiausia motyvacijos ir įkvėpimo suteikia laimingi jos kurtų drabužių nešio-


lietuvė

Daugiau kūrėjos darbų –

www.yarnmagiclt.etsy.com

tojai. Būna, grįžtamasis ryšys Juliją ypač maloniai nustebina – keletas pirkėjų, ateidami atsiimti gaminio, vis atneša dovanų jos vaikams. Dar vienas kūrėjos gaminių pranašumas – itin plati spalvų gama. Dažnai su klientais ji ieško unikalaus spalvų derinio, skirto tik tam vienam žmogui. Mat daugeliui svarbu išsiskirti, pasipuošti vienetiniu, niekur nematytu drabužiu. Todėl daugybe darbo rezultatų moteris džiaugiasi tyliai, neviešindama jų socialiniuose tinkluose. Didelis būrys klientų visame pasaulyje, kasdien širdį glostantys šilti atsiliepimai, šūsnis savo eilės laukiančių idėjų, kvietimai dalyvauti parodose Prancūzijoje... Rodos, ko daugiau galima norėti? Tačiau kūrėja turi dar daug troškimų. Vienas svarbiausių – atrasti verslo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą. „Vaikams nereikia piktos, pervargusios, dėl pašlijusios sveikatos negebančios jais pasirūpinti mamos. Kad tokia nevirsčiau, ketinu ieškoti daugiau pagalbininkų. Juk svarbiausia yra šeima. Noriu, kad jai netrūktų mano dėmesio“, – pokalbį užbaigia Julija, artimųjų palaikymą laikanti didžiausiu savo stiprybės šaltiniu.

Vienas svarbiausių norų – atrasti verslo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą.

85


lietuvė Žmonių elgsenos ekonomistė Agnė Kajackaitė:

„Svarbu suvokti savo ribotumą“ „Moterys skaičiuoja geriau“, – niūniuoju sau po nosimi, galvodama apie iš Šakių kilusios žmonių elgsenos ekonomistės AGNĖS KAJACKAITĖS socialinius eksperimentus, atskleidusius įdomių faktų apie lyčių skirtumus. Jau ne vienus metus Etikos ir elgsenos ekonomikos padaliniui Berlyno socialinių mokslų centre vadovaujanti lietuvių mokslininkė dienas leidžia atlikdama bandymus su žmonėmis ir savo atradimais dalydamasi su visu pasauliu. Į šios veiklios moters nesibaigiančių darbų sūkurį įsiterpiu pažerdama klausimų apie jos profesinę veiklą ir žmogaus gebėjimą priimti sprendimus. ŽIVILĖ KASPARAVIČIŪTĖ Agne, leidi dienas bandydama suprasti žmonių elgesį. Papasakok, kaip atrodo tos dienos. Mano dienos labai skirtingos. Pavyzdžiui, šiandien skrendu į Frankfurtą iš Insbruko, kur skaičiau savo mokslinį pranešimą. Leidžiu dienas galvodama apie naujus mokslinius klausimus, iš tų klausimų formuodama eksperimento struktūrą. Kai tyrimo idėja ir planas būna iki galo subrandinti, einu į laboratoriją ir atlieku eksperimentus su studentais. Tuomet analizuoju duomenis, rašau straipsnį (dažniausiai su bendraautoriais), jį tobulinu, siunčiu į mokslinius žurnalus. Tada tenka tobulinti toliau, neretai ir gauti atsakymą, jog straipsnis atmestas. Kai nedirbu prie paties mokslinio „produkto“, keliauju į konferencijas, universitetuose skaitau pranešimus arba kuriu naujus projektus su kitais mokslininkais. Taip pat turiu du doktorantus Ber-

86

lyne, kuriuos konsultuoju ir vedu daktaro laipsnio link. Visos dienos yra kažkiek netipinės – kartais gal ir norėtųsi ramybės, rutinos, bet šitame darbe nelabai kas to turi. Kokiais konkrečiais darbais šiuo metu užsiimi? Į kokius elgesio ypatumus esi sutelkusi dėmesį? Daugiausia analizuoju moralinę melo kainą, taip pat nagrinėju kitas žmonių elgesio ypatybes. Dabar dirbu prie kelių projektų, gilindamasi į šias temas: mikromomentų reguliavimą (sutelkiu dėmesį į savižudybes), lengvai uždirbtų pinigų leidimą (ypač politikos srityje), kaip anonimiškumas veikia melavimą, kaip įkyrūs garsai veikia produktyvumą atliekant kognityvines užduotis ir kt. Mano tikslas – suprasti kuo daugiau apie žmones, na, ir, žinoma, sėkmingai tuos atradimus publikuoti.

Kokie žmogaus elgsenos atradimai Tave pačią nustebino? Dauguma mano tyrimų rezultatų mane nustebina – kartais gerąja, kartais blogąja prasme. Labiausiai nustebino mūsų su amerikiečiu Tomu Changu atlikto aplinkos temperatūros poveikio vyrų ir moterų veiklai tyrimo rezultatai. Mes nustatėme, kad, temperatūrai pakilus vienu laipsniu, moterys 1,76 procento produktyviau atlieka matematines užduotis. Tai neatrodo daug, bet kai pakeičiame temperatūrą, pavyzdžiui, nuo 16 iki 25 °C, produktyvumo pakilimas pasidaro ryškus. Vyrus šiluma veikia atvirkščiai: kuo šalčiau, tuo geriau jie atlieka užduotis, bet temperatūros įtaka vyrams daug mažesnė nei moterims. Nustatėme, kad kai šalta, vyrai daug geriau atlieka matematines užduotis už moteris, bet kai temperatūrą pakeliame, šis lyčių skirtumas išnyksta.


lietuvė

Galbūt kokie nors tyrimų rezultatai privertė juoktis iš žmogaus prigimties? Vykdžiau eksperimentus, kuriuose vyrai turėjo daryti atsispaudimus ir pasakyti, kiek jų padarė. Vienose eksperimentinėse sesijose aš buvau kambaryje, kitose ne. Buvo šiek tiek juokinga matyti, kiek vyrai daugiau atsispaudimų „padaro“, kai aš jų nestebiu. Beje, išmokos eksperimentų dalyviams nepriklausė nuo atsispaudimų skaičiaus. Vadinasi, jie melavo tik tam, kad pasirodytų prieš mane. Bet aš niekada iš tyrimų dalyvių nesijuokiu, nebent viduje ir geranoriškai (šypsosi). O kokie tyrimų rezultatai nuteikė itin optimistiškai? Melo eksperimentais nustatėme, kad daug žmonių nemeluoja, net kai gali meluodami uždirbti penkiasdešimt eurų, nesant jokios rizikos, kad juos pagaus ir jie bus nubausti. Tai aiškiai parodo, kad žmogus yra morali būtybė. Kokios žmonių elgesio ypatybės daro didžiausią įtaką šiandienės visuomenės gerovei? Sąžiningumas, rūpinimasis kitais žmonėmis ir mąstymas apie ateitį, ne tik apie šiandieną. Kokias sistemines elgsenos klaidas daro šių laikų žmonės? Dažnam būdingas trumparegiškumas. Žmonės gyvena, lyg po jų (mūsų) galėtų

ateiti nors ir tvanas. Mąstymas apie tolimą ateitį, o ne tik apie šiandieną ar artimą ateitį padėtų išvengti finansinių ir gamtos katastrofų. Kaip moksliškai grįstos strategijos ar metodai padeda tų klaidų išvengti, jas ištaisyti? Per didelis susitelkimas į trumpalaikę šiandienę naudą, per mažas galvojimas apie didesnę naudą ateityje labai susijęs su savikontrole. Kuo mažiau savikontrolės, tuo daugiau sau leisime šiandien negalvodami apie rytojų. Savikontrolė keičiasi priklausomai nuo daug dalykų. Vienas iš jų yra nuovargis. Daugybė tyrimų parodė, kad kai esame pavargę, apimti vadinamosios ego išsekimo būsenos, save kontroliuojame daug prasčiau. Tad išvada paprasta – svarbius sprendimus geriau daryti iš ryto šviežia galva. Į darbo rinką veržiasi pasitikėjimu savimi trykštanti Z karta. Ką ji su savimi atsineša, kokių vėjų reikėtų iš jų tikėtis? Informatyviai atsakyti į šitą klausimą man trūksta žinių, bet galiu kalbėti iš asmeninės patirties. Mano sesė yra vienuolikmetė šios kartos atstovė ir man atrodo, kad šita karta dar mažiau bijo nei maniškė tūkstantmečio vaikų karta. Taip pat Z karta atrodo mažiau sutrikusi nei maniškė. Labai nekantrauju pamatyti, ką jie atneš į darbo rinką.

Socialinėse medijose skaičiau, jog tiri žmonių polinkį meluoti. Papasakok apie tai daugiau. Žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, kiekvienas homo economicus (žmogus, ekonomistų akimis) turėtų meluoti, jeigu tai gali pakelti jo gaunamą naudą ir jei tikimybė būti pagautam arba bausmė yra maži. Mes keliame hipotezę, kad žmonėms taip pat svarbu moralė, atrodyti sąžiningiems, todėl kai kurie meluos mažai arba meluos tik iš dalies. Kaip tai tiriame? Pavyzdžiui, duodame žmonėms užduotį privačiai laboratorijoje ridenti lošimo kauliukus. Jų išmoka priklauso nuo to, kokį išridento kauliuko skaičių pasakys. Jei pasakys, kad išrideno vieną, gaus eurą, jei pasakys, kad du, – gaus du eurus ir t. t. Šeši taškai – šeši eurai. Homo economicus tokioje situacijoje turėtų meluoti ir sakyti maksimumą. Visa standartinė ekonomikos teorija paremta tokiomis prielaidomis: žmonės savanaudžiai ir nori gauti didžiausią finansinę naudą. Tačiau šiame eksperimente, kaip ir daugumoje kitų, mes atrandame, kad daugiau nei pusė žmonių tos maksimalios naudos nesiekia – jie nesako, jog išrideno šešis. Taip pat didelė dalis tiriamųjų sako, kad iškrito penki. Taip jie gauna beveik maksimalią naudą, bet kartu išsaugo gerą veidą: pasakymas, kad iškrito penki, neatrodo toks didelis melas kaip pasakymas,

87


lietuvė

Žmonės gyvena, lyg po jų galėtų ateiti nors ir tvanas. Mąstymas apie tolimą ateitį, o ne tik apie šiandieną ar artimą ateitį padėtų išvengti finansinių ir gamtos katastrofų.

jog išsirideno šeši, tad jie gali geriau jaustis prieš eksperimentatorių. Kaip prigauti melagį? Aš melagių identif ikavimo neanalizuoju, bet psichologijos tyrimai rodo, kad veido mikroišraiškos, tam tikros sakinių formulavimo ypatybės gali padėti suprasti, jog žmogus sako netiesą. Pavyzdžiui, melagiai stengiasi kalbėdami nutolinti save nuo įvykių, apie kuriuos jie meluoja. Prisiminkime, kaip Bilas Klintonas šnekėjo apie Moniką Levinski: „Aš neturėjau seksualinių santykių su ta moterimi.“ Įvardis „ta“ nutolina Moniką nuo Bilo sakinyje ir yra tam tikras ženklas, kad šis teiginys – melas.

Kiek melas kainuoja visuomenei? Priklauso nuo melo tipo. Mokesčių nemokėjimas, korupcija ir kiti panašūs nemoralūs veiksmai, turintys melo komponentą, gali labai daug kainuoti visuomenei. Pavyzdžiui, korupcija mažina ekonomikos augimą. Gal ir neetiška, bet paklausiu... Kaip išsisukti meluojant? (Nusijuokiu iš nedoro klausimo.) Geriau sakyti tik baltą melą („Kaip gražiai šiandien atrodai“) ir vengti juodo (norint sau naudos ir kenkiant kitam). Tuomet nereikės išsisukinėti. (Šypsosi Agnė diplomatiškai išsisukdama nuo klausimo. O aš iškart prisimenu, kaip vienos „Discovery“

kanalo kriminalinės laidos psichologė atvirai išdėstė, jog, norint sėkmingai sumeluoti, reikia pasakoti vakarykštę tiesą. Tik piktnaudžiauti nevalia!) Turbūt daugelis mūsų save laikome racionaliais, apgalvotus sprendimus gebančiais priimti žmonėmis, suėmusiais gyvenimo vadžias į savo rankas. Ar racionalu taip galvoti?

Ne, nes mes esame ribotai racionalūs. Atpažinus racionalumo ribas ir mūsų klaidų, neteisingų sprendimų sistemiškumą, būtų lengviau ateityje priimti geresnius sprendimus. O kas iš tikrųjų mus trauko už virvučių? Kaip nepasiduoti manipuliacijai? Nemanau, kad kažkas mus trauko už virvučių. Tiesiog mes, žmonės, savęs taip gerai nepažįstame, kaip manome. Patarčiau visiems gilintis į savo veiksmus, sprendimus, mokytis iš klaidų ir sėkmės akimirkų. Kaip naudojimasis neracionalia žmonijos elgsena pakeitė pagrindinę Vakarų šalių politikos kryptį per pastaruosius metus, kai pasaulį užkariavo socialinės medijos ir jų algoritmai?

Mano nuomone, pati pavojingiausia kryptis yra netikrų naujienų masto padidėjimas. Ypač pavojinga, kad žmonės labai blogai moka atskirti melagingas žinias nuo tikrų. „Twitter’io“ žinučių tyrimas parodė, kad netikromis naujienomis buvo dalijamasi dažniau nei tikromis.

88


lietuvė Vlado Jurgučio premiją. Žinoma, daug mokytojų aš niekada nesutikau. Pavyzdžiui, Danielio Kahnemano, kuris yra vienas iš elgsenos ekonomikos tėvų. Jo darbai buvo vieni pirmųjų, paskatinusių daugiau domėtis elgsenos ekonomika ir galiausiai pasukti ta kryptimi.

Aha, vadinasi, žmones galima traukyti už virvučių... Propaganda neatsirado iš niekur. Ką tie virvučių tampytojai žino apie žmones, ko nežino eilinis pilietis? Ar į tai tenka gilintis arba bent susimąstyti?

Žmonėms galima pateikti melagingą informaciją, bet tai nereiškia, kad visi jie pasiduos ir bus traukomi už virvučių. Mano patarimas yra į visą gaunamą informaciją žiūrėti kritiškai, negalvoti, kad viskas, kas sakoma spaudoje, yra absoliuti tiesa. Kaip visuomenę keičia žmonės, turintys ribotą dėmesio koncentraciją? Būdami tokie, jie laimi ar pralaimi? Mes visi turime ribotą dėmesio koncentraciją. Ypač šiais laikais, kai tiek dirgiklių aplinkui, kurie gali tą mūsų dėmesį nutraukti. Kaip ir sakiau prieš tai, mums, žmonėms, reikia suprasti savo ribotumą, žmogiškumą ir to nepamiršti priimant sprendimus.

Elgsenos ekonomika parodo, jog žmonės nėra visiškai racionalūs ir nėra visiški savanaudžiai. Dėl to daug standartinių ekonomikos modelių sušlubuoja. mes kartu dirbame prie labai daug projektų. Dabar ruošiamės naujai eksperimentų serijai – tirsime, kaip aplinkos garsai veikia produktyvumą. Iš Uri Gneezy išmokau atskirti geras idėjas nuo nuostabių idėjų, į kurias verta sutelkti dėmesį. Jeigu ne jis, tikriausiai būčiau daug nuobodesnė mokslininkė su daug nuobodesne tyrimų darbotvarke. Iš kito mokslininko – Kalifornijos universiteto teoretiko Joelio Sobelio – išmokau struktūruotai dirbti, mąstyti apie pasaulį sistemiškai ir matematiškai. Už bendrą mokslinį straipsnį mes su Uri Gneezy ir Joeliu Sobeliu 2018-aisiais gavome

Kaip žmonės elgiasi, kai troškimai viršija jų ribotas galimybes? Ar ne dėl to civilizuotas pasaulis skendi depresijoje? Su šituo klausimu mes vėl grįžtame prie ribotumo temos. Žmogui labai svarbu suprasti, kad jis ir jo galimybės yra ribotos. Bet tai nereiškia, kad tos galimybės yra mažos. Civilizuotas pasaulis neskendi depresijoje – bent jau skaičiai to nerodo. Depresijos priežasčių yra daug, bet nemanau, kad viena iš pagrindinių yra troškimų ir galimybių neatitikimas. Hm, gal per stipriai pasakiau „skendi“... Bet ši problema išsivysčiusiose šalyse didesnė nei kur kitur. Pavyzdžiui, pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, JAV yra tarp pirmaujančių šalių. Ar teko susidurti su į depresijos kainą orientuotais tyrimais?

Per mažai, kad galėčiau tinkamai atsakyti. Bet apskritai aš manau, kad mes visi turėtume daugiau kalbėti apie psichines ligas, atsikratyti tabu visuomenėje. Tai yra tikros ligos (nors ir ne taip matomos kaip lūžusi koja, kurią, beje, lengviau pagydyti nei chronišką depresiją) ir atėjo laikas apie jas atvirai kalbėtis, stipriau palaikyti žmones, kurie nuo jų kenčia.

Kokią įtaką visuomenėje daro asmenukės? Pačios asmenukės iš esmės nieko labai nekeičia. Svarbiau, kokią žinią jos perteikia. Daugelis asmenukių vaizduoja jaunas gražias moteris, leidžiančias daug valandų sporto salėje, valgančias tik avokadus ir vištieną, o toks įvaizdis mažina „normalių“ žmonių pasitikėjimą savimi, meilę savo kūnui. Ar galėtum įvardyti didžiausius savo mokytojus elgesio ekonomikos moksle? Kaip jie pakeitė Tavo profesinį gyvenimą, asmeninį požiūrį į save ir kitą žmogų?

Mano didžiausias mokytojas yra Kalifornijos universiteto San Diege profesorius Uri Gneezy. Aš pirmą kartą lankiausi jo mokslinėje grupėje 2014 metais ir likau ten šešiems mėnesiams. Nuo tada

89


lietuvė Sakoma, jog nuo savęs nepabėgsi. Bet jeigu žmonių elgesiui įtaką daro aplinka, gal pakeitus ją ir vidinis gyvenimas pasikeičia? Ką rodo tyrimai? Žinoma. Aplinka žmogui daro daug įtakos. Pavyzdžiui, šviesos gavimas dienos metu veikia mūsų miego kokybę, o kartu paveikia ir visą mūsų psichinę bei fizinę sveikatą. Kuo daugiau gauname dienos šviesos, tuo geriau miegame ir tuo sveikesni, laimingesni esame. Ir tai tik vienas pavyzdys. Elgesio ekonomikos profesorius Danas Arielis savo knygoje rašo: „Žvelgiant iš elgesio ekonomikos perspektyvos, esame klystantys, lengvai suklaidinami, ne tokie protingi ir dažnai neracionalūs. Mes panašesni į Houmerį Simpsoną nei į Supermeną. Taigi, iš šios perspektyvos tai gana slegiantis faktas.“ Kaip pati interpretuotum tą Houmerį Simpsoną? Ar tikrai tai jau taip liūdna ir netikėta?

Danas šneka su ironiška gaidele. Nesame kaip Houmeris Simpsonas ir nesame kaip Supermenas. Elgsenos ekonomikoje kartais juokaujame, kad standartiniuose ekonominiuose modeliuose homo economicus (racionalus ir savanaudiškas žmogus) yra labiau Houmeris Simpsonas, tad dėl to Danas, manau, apie tai ir rašė savo knygoje. Vidutinis žmogus yra kažkur tarp Houmerio Simpsono ir homo

90

economicus – ribotai racionalus ir nevisiškas savanaudis. Kaip žmogų veikia perteklius ir patogumas įvairiose srityse? Tai labai abstraktus klausimas, bet, žinoma, turėjimas kažko per daug, tarkime, laiko, gali vesti prie neefektyvaus to naudojimo. Žmonės turi savikontrolės problemų, yra linkę atidėlioti. Dėl to, pavyzdžiui, nustatyti terminai mums padeda sutelkti dėmesį ir naudingai išnaudoti ribotą laiką. Karščiausia šiandienos tema – pasaulinis atšilimas. Jau beveik tapo garbės ir mados reikalu nuožmiai kritikuoti neatsakingus politinius bei ekonominius sprendimus. Tačiau, kai kalba pakrypsta apie konkrečių veiksmų ėmimąsi savo kieme, savo įpročių keitimą, patogaus gyvenimo atsisakymą, klimato kaitos aktyvistų gretos smarkiai sumažėja. Ką elgsenos ekonomistai veikia, ką prognozuoja šioje srityje? Ar pavyks žmonijai susiimti ir gyventi tvariau?

Elgsenos ekonomika dar tik pradėjo domėtis šia sritimi. Pavyzdžiui, yra tyrimų, rodančių, kad socialinių normų priminimais galima sumažinti kenksmingą elgesį. Konkretus pavyzdys: viešbučių kambariuose padėtos kortelės, kuriose parašyta, jog viešbutis nori apsaugoti

aplinką ir todėl nevalia mesti rankšluosčio ant grindų, jei klientas nepageidauja, kad jis būtų išskalbtas. Šis priminimas apie aplinką suveikia. Yra naujų panašių tyrimų, susijusių su mėsos vartojimo mažinimu ir kt. Aš manau, kad labai svarbu dažnai priminti žmonėms apie jų vartojimo įtaką aplinkai ir taip vystyti jų vertybes, kurios padės gyventi tvariau. Kokias didžiausias, svarbiausias elgsenos ekonomikos pamokas galėtumei įvardyti? Tai platus klausimas. Svarbiausia turbūt tai, kad elgsenos ekonomika parodo, jog žmonės nėra visiškai racionalūs ir nėra visiški savanaudžiai. Dėl to daug standartinių ekonomikos modelių sušlubuoja. Didžiulė dalis ekonomikos mokslo vis dar remiasi ant šių absurdiškų prielaidų. Manau, kad svarbiausia pamoka yra judėti kita linkme, suprantant ir įvardijant žmogaus žmogiškumą. Kokiais principais vadovaujiesi priimdama svarbius gyvenimo sprendimus? Bandau sprendimus priimti kuo racionaliau, bet galiausiai vis tiek kažkiek nuseku paskui savo intuiciją. Tad galutinis sprendimas yra apskaičiavimo ir jausmo mišinys.


lietuvė

Jaučiatės prastai? Peržvelkite savo Didelis nuovargis, migreniniai galvos skausmai, rūgščių kilimas, nuolatinis pilvo pūtimas... Ar dažnai juntate šiuos simptomus? Galbūt jų net nesureikšminate? „Iš pradžių labai stebėjausi, kaip žmonės įpranta prie simptomatikos ir pradeda vertinti tai kaip normalų dalyką, nebekreipia dėmesio. Reikia suprasti, kad tai, kas mums tampa įprasta, nebūtinai yra normalu“, – pabrėžia gydomosios mitybos specialistė, „Gydančios lėkštės“ įkūrėja INGRIDA KUPREVIČIŪTĖ, kurios misija – šviesti Lietuvos žmones apie mitybos ir sveikatos sąsajas, padėti rasti blogos savijautos priežastis ir jas pašalinti. INGA NANARTONYTĖ

valgiaraštį

Studijavote Natūropatinės medicinos koledže Londone. Kas paskatino pasirinkti būtent šią aukštąją mokyklą ir gydomosios mitybos studijas?

Vis dažniau pagalvoju, kad gyvenime viskas klostosi taip, kaip turi būti. Atrodo, atsitiktinumai, bet jų tiek daug, kad, manau, mano situacijoje tiktų posakis: „Mokytojas pasirodo tada, kai mokinys yra pasirengęs priimti pamokas.“ Panašiai buvo ir renkantis profesinį kelią. Baigusi teisės ir muitinės veiklos studijas Lietuvoje, intensyviai mąsčiau apie alternatyviosios medicinos mokslus. Mat nors studijavau teisę, mano lentynos buvo prikrautos knygų apie sveikatą, laisvalaikiu skaitydavau būtent tokio pobūdžio literatūrą. Tad pasiryžau savo pomėgį paversti darbu. Lietuvoje norimų studijų neradau, todėl pradėjau dairytis užsienyje. Netikė-

tai sutikau žmogų, pažįstantį merginą, Didžiojoje Britanijoje studijavusią būtent tai, apie ką svajojau. Ji kaip tik kelioms dienoms turėjo grįžti į Lietuvą, tad pa-

91


lietuvė kviečiau ją susitikti. Kadangi ši mergina buvo labai patenkinta studijų kokybe, ilgai nesvarsčiau ir gavusi šeimos palaiminimą išvykau į Londoną.

biure. Tačiau dabar dirbu savarankiškai, pagrindinė mano veikla yra šviečiamoji. Bendradarbiauju su daugybe visuomenės sveikatos biurų, važinėju po visą Lietuvą ir skaitau paskaitas, vedu seminarus įvairiomis temomis, pati juos organizuoju, taip pat konsultuoju žmones individualiai. Turiu daug idėjų, kurias noriu įgyvendinti, pradedant knygos išleidimu, baigiant sveikatingumo centro įkūrimu. Bet apie tai anksti kalbėti – reikia įdėti dar daug darbo, kad žodis virstų kūnu (šypsosi). Atvirai kalbant, maniau, kad bus sunkiau ir užtruks ilgiau, kol galėsiu pragyventi iš savo profesijos. Todėl tai, kad viskas vyko itin greitai ir sklandžiai, mane pačią labai maloniai nustebino.

Ar nenusivylėte? Tikrai ne. Man labai patiko, kad studijos suteikė ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių. Antraisiais metais stebėdavome, kaip mūsų dėstytojai konsultuoja žmones, ką pataria ir kodėl. Trečiaisiais metais tai jau darydavome patys. Mums buvo suteikiami stiprūs pagrindai, tačiau labai daug turėjome studijuoti savarankiškai. Koks apskritai buvo gyvenimo Londone etapas? Labai intensyvus, nes studijas derinau su darbu. Laisvo laiko beveik nebūdavo. Atsimenu, grįžusi iš darbo, atsisėsdavau į lovą, pasiimdavau skaityti studijų medžiagą ir prabudusi naktį suprasdavau, kad taip nieko ir neperskaičiau (šypsosi). Jaučiau didžiulį nuovargį. Nelankiau parodų, muziejų... Važiavau į Londoną turėdama tikslą. Tad jo kryptingai siekiau. Džiaugiuosi, kad Londone teko galimybė gyventi su nuostabiomis korėjietėmis. Buvo labai įdomu pažinti jas, jų kultūrą. Ar po studijų iškart grįžote į Lietuvą, o gal kurį laiką praktikavotės svetur? Toks ir buvo Jūsų planas?

Taip, baigusi studijas iškart sugrįžau. Man patinka mūsų šalis, čia matau labai daug galimybių. Norėjau būti arčiau savo šeimos, man brangių žmonių. Londonas tiesiog buvo miestas, kuris man turėjo suteikti reikiamų žinių. Dabar konsultuojate, vedate seminarus, anksčiau netgi turėjote savo radijo laidą. Atrodytų, viskas klostosi puikiai. O kokia buvo pradžia? Ar ilgai užtruko susikurti darbo vietą, kuri leistų pragyventi iš savo profesijos?

Dar studijuodama Londone pradėjau ruoštis būsimai veiklai: galvojau apie savo įmonės pavadinimą, logotipą, interneto svetainę... Kai tik gavau diplomą, iškart pradėjau ieškoti savo vietos po saule. Pirmiausia įsidarbinau visuomenės sveikatos

92

Terminus „natūropatinė mityba“, „gydomoji mityba“ girdime vis dažniau. Turbūt žmonėms jau nebereikia aiškinti, kas tai yra? O gal susiduriate ir su tais, kurie žvelgia į šį mokslą nerimtai?

Man tiesiogiai netenka susidurti su manančiais, jog mityba nesvarbi, nes tiek į mano paskaitas, tiek į privačias konsultacijas ateina labai sąmoningi žmonės, kurie yra daug ką išbandę, kurie prisiima atsakomybę už savo sveikatą ir stengiasi, kad jų savijauta keistųsi. Bet, be abejo, manau, tikrai yra tokių, kurie į šį mokslą vis dar žvelgia nerimtai, nors viskas paremta moksliniais tyrimais. Vis dėlto pokyčiai vyksta. Galbūt ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet vyksta. Kaune Lietuvos sveikatos mokslų universitetas turi gy vensenos medicinos studijų programą. Jauni žmonės keliasi į kaimus, pradeda patys auginti daržoves, gyvulius. Šiuolaikinis gyvenimo būdas ir mityba veda prie labai rimtų sveikatos problemų. Žmonės tai mato iš labai arti. Daugelyje šeimų galėtume rasti vaikų, turinčių alergijų, rimtų virškinimo problemų, astmą, atopinį dermatitą ir pan. Tėvai ieško sprendimo būdų ir vienas iš pagrindinių koreguotinų dalykų yra mityba.


lietuvė Esame įpratę šalinti simptomus, o ne ieškoti priežasčių. Galbūt į Jus kreipiasi žmonių, kurie sakosi viską išbandę, apsilankę pas visus reikiamus gydytojus, bet norimo pokyčio taip ir nepajutę? Ar pavyksta padėti tokiais atvejais? Daugiausia dirbu su asmenimis, sergančiais autoimuninėmis ligomis, ir tikrai sulaukiu nemažai žmonių, kurie nepajunta pagerėjimo vien tik vartodami vaistus. Pavyzdžiui, jeigu žmogus turi autoimuninį tiroiditą (lėtinį skydliaukės uždegimą), tiroksinas neišspręs problemos. Kodėl? Nes ji kyla ne dėl pačios skydliaukės, o dėl to, kad sutrikusi imuninė sistema atakuoja, ardo skydliaukę ir taip jos veikla ima blogėti. Jau tikriausiai niekam nėra naujiena, kad apie septyniasdešimt–aštuoniasdešimt procentų mūsų imuniteto priklauso nuo žarnyno veiklos. Tad, kad ir kaip keistai tai skambėtų, norint spręsti autoimuninio tiroidito problemą, reikia tvarkyti žarnyną. Kitas dalykas: kadangi tai lėtinis uždegimas, svarbu, kad žmogaus mityba, jo gyvenimo būdas būtų ne uždegimą skatinantys, o slopinantys. Jis turėtų atsirinkti maistą, gerai išsimiegoti, būti fiziškai aktyvus ir pan. Jam turi netrūkti vitamino D, kuris yra imunomoduliatorius, t. y. moduliuoja mūsų imuninę sistemą: kai ji per aktyvi – ją slopina, kai ji nuslopinta – suaktyvina ir pan. Kaip matote, yra labai daug tvarkytinų dalykų. Tokiu atveju pokyčiai nėra greiti, stebuklų neįvyksta per dieną ar savaitę. Kartais reikia mėnesio, kartais – trijų ar net pusės metų. Bet dažnu atveju žmonės tikrai pradeda jaustis kur kas geriau. Tai tampa jų nauju gyvenimo būdu.

Vis dėlto tikriausiai vienas pirmųjų mano patarimų būtų kuo dažniau patiems gaminti namuose, pirkti kuo mažiau pusfabrikačių. Išbraukti „skystas kalorijas“ – visus gaiviuosius gėrimus, kurie labai greitai padidina cukraus kiekį kraujyje ir stipriai kelia uždegimus.

Koks maistas skatina uždegimo procesus, o koks turėtų atsidurti mūsų lėkštėje dažniau? Tikriausiai nieko nenustebinsiu pasakydama, kad mūsų lėkštėje turėtų būti kuo daugiau daržovių. Labai svarbu jų įvairovė – neturėtume apsiriboti vien kopūstais ir agurkais. Racione turėtų būti daugiau špinatų, lapinių, žiedinių ir brokolinių kopūstų, sultenių, gražgarsčių, burokėlių, moliūgų, česnakų, cukinijų, svogūnų ir t. t. Gaminamą maistą gausiau gardinkite įvairiais prieskoniais: ciberžole, bazilikais, petražolėmis, čiobreliais, kmynais ir pan. Jie pasižymi gydomosiomis savybėmis.

Mažinkite grūdinių produktų vartojimą ir grūdus kuo dažniau keiskite daržovėmis, pavyzdžiui, vietoje įprastų spagečių rinkitės cukinijų spagečius, gaminkite žiedinių kopūstų košę. Sutarkuokite žiedinį kopūstą, pakepinkite su mėgstamais prieskoniais ir turėsite kuo pakeisti įprastus ryžius. Atkreipkite dėmesį į pieną ir jo produktus. Labai didelis procentas žmonių jo netoleruoja. Todėl bent jau pasterizuoto pieno aš rekomenduoju vengti visiems. Reikėtų įvertinti, ar organizmas toleruoja raugintus pieno produktus. Nes jeigu žmogus vartoja maistą, kurio netoleruoja, tai kelia didžiulius uždegimo procesus.

Mano situacijoje tiktų posakis: „Mokytojas pasirodo tada, kai mokinys yra pasirengęs priimti pamokas.“

Taigi mityba – mūsų raktas į gerą savijautą. Ar būna, kad žmonės net nesupranta, jog jų savijauta nėra normali? Aš iš pradžių labai stebėjausi, kaip žmonės įpranta prie simptomatikos ir pradeda vertinti tai kaip normalų dalyką, nebekreipia dėmesio. Reikia suprasti, kad

tai, kas mums tampa įprasta, nebūtinai yra normalu. Pavyzdžiui, žmonėms dabar įprasta jausti didžiulį nuovargį, migreninius galvos skausmus, rūgščių kilimą, nuolatinį pilvo pūtimą... Ar tai yra normalu? NE, TAI NĖRA NORMALU. Sveikas žmogus turėtų jaustis gyvybingas, džiaugtis gyvenimu, neturėtų justi nei galvos skausmų, nei rūgščių kilimo. Jei jaučiame panašius simptomus, tai yra pirmieji kūno signalai, rodantys, kad kažkas mūsų organizme vyksta ne taip, kad galbūt gyvenimo būdas yra sargdinantis ar mūsų mityba yra sveikatai nepalanki. Į tuos simptomus reikėtų žiūrėti kaip į mūsų kūno siunčiamas žinutes, kuriomis jis bando pasakyti, kad mes turime kažką keisti savo gyvenime. Žiemą retas išvengiame peršalimo ligų. Kokį maistą patariate valgyti susirgus ar norint būti kuo atsparesniems? Žiemos laikotarpiu pirmiausia neturėtų trūkti vitamino D. Todėl dažniausiai visiems rekomenduoju šiuo sezonu vartoti vitamino D papildus. Taip pat vertėtų į racioną įtraukti kuo daugiau raugintų produktų: raugintų agurkų, ko-

93


lietuvė

Kaip išsiaiškinti migrenos priežastį ir ją pašalinti? Nors migrenos simptomai dažniausiai vienodi, bet jos priežastys gali būti skirtingos. Todėl ir gydymas kiekvienu atveju gali labai skirtis. Gydomosios mitybos specialistė Ingrida Kuprevičiūtė dalydamasi pavyzdžiu paaiškina, kaip nustatyti šio negalavimo priežastis ir jas pašalinti. Įsivaizduokite, kad į kabinetą ateina penki žmonės, besiskundžiantys migreniniais galvos skausmais.

1

Pirmoji moteris, be migreninių galvos skausmų, skundžiasi dar ir nerimu, nemiga, vidurių užkietėjimu, pagreitėjusiu širdies plakimu, mėšlungiu, menstruaciniais skausmais. Šie simptomai rodo, kad visas kūnas yra labai įsitempęs, sudirgęs. Jie įprastai yra susiję su labai dideliu magnio trūkumu, kurį lemia skurdi mityba, kofeino, cukraus, alkoholio vartojimas ir stresas. Šiuo atveju užtektų pakeisti moters mitybą ir kuriam laikui paskirti didesnes magnio dozes.

2 3

Sveikas žmogus turėtų jaustis gyvybingas, džiaugtis gyvenimu, neturėtų justi nei galvos skausmų, nei rūgščių kilimo. pūstų, morkų, kriaušių ir pan., nes juose gausu gerųjų bakterijų ir vitamino C, kurie yra ypač svarbūs mūsų imunitetui. Būtų idealu jų suvalgyti bent po porciją kiekvieną dieną. Būtų labai naudinga į mitybą įtraukti ir kaulų sultinius, juos naudoti kaip sriubos pagrindą. Taip pat vertėtų vengti ar kuo mažiau vartoti daug pridėtinio cukraus turinčių maisto gaminių: sūrelių, saldintų jogurtų, saldainių, bandelių ir pan. Stresas ir mityba. Koks ryšys tarp jų? Labai glaudus. Pavyzdžiui, jeigu žmogus patiria didelę įtampą – sutrikdomas virškinimas: maistas nėra gerai suvirškinamas ir įsisavinamas. Todėl mityba gali būti ideali, bet, jeigu patiriame nuolatinį stresą, gana lengvai gali atsirasti maistinių medžiagų trūkumas. O mityba, kurioje vyrauja miltiniai, grūdiniai produktai ir pridėtinis cukrus, kelia didžiulį stresą mūsų organizmui.

94

Antrasis pacientas turėjo alergiją kiaušiniams. Iš jo mitybos pašalinus šį maisto produktą, dingo ir migrena. Trečiąją moterį migrena visada kamuodavo prieš mėnesines. Ją taip pat kankino kiti simptomai: PMS, pilvo pūtimas, potraukis saldumynams, krūtų jautrumas, irzlumas. Visi šie simptomai yra susiję su hormonų pusiausvyros sutrikimu. Ji turėjo per daug estrogeno ir per mažai progesterono. Tad atkūrus hormonų pusiausvyrą pavyko atsikratyti ir galvos skausmų.

4 5

Ketvirtasis pacientas turėjo per mažą cukraus kiekį kraujyje ir tai sukeldavo migreną. Kai pradėjo valgyti mažesnėmis porcijomis, bet dažniau ir kokybišką maistą, baigėsi ir galvos skausmai.

Penktosios moters galvos skausmo priežastis buvo dehidratacija.


lietuvė

Dažniausios migrenos priežastys 2. Chemikalai, toksiškos medžiagos maiste Termiškai apdorotame maiste gali būti dirbtinių saldiklių (ypač reikėtų vengti aspartamo), mononatrio glutamato (E 621), nitratų, sulfitų, kurie gali sukelti migreną. Tiramino turintis maistas, toks kaip šokoladas ar sūris, taip pat gali būti galvos skausmo priežastis. GYDYMAS: atsisakyti maisto produktų, kuriuose yra dirbtinių saldiklių, priedų, sulfitų ir apskritai vengti apdoroto maisto. Mitybą turėtų sudaryti neapdorotas, nerafinuotas maistas, gausus fitochemikalų.

4. Magnio trūkumas SIMPTOMAI: galvos skausmas, vidurių užkietėjimas, nerimas, nemiga, irzlumas, jautrumas triukšmui, mėšlungis. TESTAS: nors magnio ir trūksta, dažnai kraujo tyrimas to gali neparodyti. Todėl reiktų labiau pasikliauti simptomais, o ne tyrimu. GYDYMAS: į savo mitybos racioną įtraukti daugiau žalių, lapinių daržovių, pavartoti magnio papildų (400–600 mg per dieną). Venkite magnio oksido forma, nes ji dažniausiai sukelia viduriavimą. Geriau rinktis magnio citratą.

1. Alergija maistui arba žarnyno bei virškinimo trakto sutrikimai SIMPTOMAI: nuovargis, pilvo pūtimas, sąnarių ar raumenų skausmas, dirgliosios žarnos sindromas ir kt. TESTAS: maisto netoleravimo testas (IgG), tyrimas celiakijai nustatyti. Mikrobiologiniai tyrimai (išmatų ir (ar) šlapimo pasėliai) irgi galėtų būti naudingi siekiant nustatyti bakterijų, grybelio išvešėjimą, žarnyno mikrofloros sutrikimus. GYDYMAS: pradžioje būtų labai naudinga atsisakyti glitimo, pieno ir jo produktų, kiaušinių, mielių, sojų, kofeino, kukurūzų ir didelio kiekio kukurūzų fruktozės sirupo. Taip pat vertėtų į savo mitybą įtraukti enzimų, probiotikų, omega-3 riebalų rūgščių.

3. Hormonų pusiausvyros sutrikimas SIMPTOMAI: PMS, pilvo pūtimas, skysčių kaupimasis, irzlumas, krūtų jautrumas, menstruaciniai skausmai ir kt. PRIEŽASTYS: pakaitinė hormonų terapija, kontraceptinių tablečių vartojimas arba tiesiog laikotarpis prieš menopauzę, kai dėl ovuliacijos pokyčių estrogeno kiekis organizme labai padidėja, o progesterono kiekis tampa per mažas. TESTAS: kraujo arba seilių tyrimas, leidžiantis nustatyti estrogeno kiekį organizme. GYDYMAS: valgyti termiškai neapdorotą, mažo glikeminio indekso maistą, įtraukiant į mitybą linų sėmenis, daug kryžmažiedžių šeimos daržovių, tokių kaip lapiniai, briuseliniai ir brokoliniai kopūstai. Vartoti tokių žolelių, kaip tikrasis skaistminas (Vitex agnus-castus L.), kartu su magniu ir vitaminu B6. Vengti alkoholio, kofeino, cukraus, rafinuotų angliavandenių. Streso mažinimo technikos ir sportas taip pat būtų labai naudingi.

5. Mitochondrijų disfunkcija SIMPTOMAI: nuovargis, raumenų skausmas, užmaršumas. Kartais vienintelis simptomas gali būti pati migrena. GYDYMAS: per dieną išgerti 200–400 mg B2 (riboflavino) ir 100–400 mg kofermento Q10. Maistas, kuriame yra gausu riboflavino: špinatai, burokėlių lapai, kiaušiniai, šparagai, migdolų riešutai. Maistas, kuriame yra gausu kofermento Q10: ekologiška vištiena, jautiena, sezamų sėklos, brokoliniai ir žiediniai kopūstai. Turėkite omenyje, kad kartais būtina sujungti kelis gydymo būdus, pavyzdžiui, gal vertėtų prie mitybos pakeitimo pridėti akupunktūrą ar pradėti praktikuoti emocinės laisvės techniką (angl. emotional freedom technique).

95


„Auksinio proto“ fenomenas lietuvė

ARŪNAS VALINSKAS ir ANDRIUS TAPINAS – vieni žinomiausių televizijos veidų. Jau šeštus metus iš eilės jie kartu laiko populiariausio intelektinio žaidimo „Auksinis protas“ vairą. Charizmatiškasis duetas projektą išvystė į sėkmingiausią intelektinį žaidimą Lietuvoje, kuris prie ekranų sutraukia daugybę įvairiausio amžiaus ir profesijų žiūrovų. Kokia šios sėkmės formulė? Ką šis projektas duoda Lietuvai? Kaip intelektinis žaidimas pamažu tapo didžiule sistema ir kuo ypatinga pagal jį sukurta knyga bei stalo žaidimas? Apie tai ir dar daugiau pasakoja „Auksinio proto“ kūrėjai ir vedėjai A. Valinskas ir A. Tapinas. PAULIAUS LILEIKIO NUOTRAUKOS

96


lietuvė

Ar ū nas V alinskas Kaip gimė projektas „Auksinis protas“? Tiesiog savaime. Sutik au nuostabiai protingą žmogų, Andrių Tapiną, ir pagalvojau: darom kartu! O jei rimtai, ta idėja man kilo jau truputėlį anksčiau, bet kai susėdom pasišnekėti su Andriumi, viskas ėmė ir savaime susidėliojo. Manau, kad tai likimo numatytas siužetas. Intelektinis žaidimas „Auksinis protas“ transliuojamas jau šeštą sezoną ir rodomas geriausiu televizijos laiku. Atskleiskite, kokia yra „Auksinio proto“ sėkmės formulė? Labai paprasta, kaip ir bet kurios televizijos laidos: mylėti žiūrovą labiau negu save. Kai ruošiame klausimus, turime tiesiog įsivaizduoti save žaidėjo kailyje. Jeigu tu puikiai žinai, kaip jaustumeisi, tai supranti, kaip žaidėjas jausis šitoje situacijoje. Kitas dalykas – turbūt svarbiausia, kad klausimus mes su Andriumi visada ruošiame patys. Ar sunku atrinkti ir suruošti klausimus? Kiti to daryti Jums nepadeda? Ne, iš šalies pagalbos sulaukiame nedaug. Žinau, kad Andrius kažkada buvo pasamdęs porą klausimų ruošėjų, bet paskui suprato, kad redaguoti, režisuoti klausimus, kuriuos pateikia kiti, užtrunka ilgiau negu paruošti juos pačiam. Dėl to ir jis grįžo prie tos schemos, kad viską paruošiame patys. Tada ir sugaištam mažiau laiko, ir turim geresnį rezultatą. Kai ruoši pats, žinai, kaip pakomentuoti. Manau, tai viena svarbiausių sėkmės paslapčių. Visada pateikiate originalius ir nesikartojančius klausimus. Kur semiatės idėjų? Aš manau, kad iš perskaitytų knygų. Apskritai iš sukauptų žinių, nes kitaip reikėtų labai il-

Man nėra nieko nuostabiau, kai suaugusieji – tėčiai, mamos – žiūri „Auksinį protą“ su savo vaikais. Jeigu jie neranda atsakymo į vieną ar kitą klausimą, sėda prie knygų, skaito ir domisi visa šeima kartu. A. Valinskas gai dirbti. Jei nori žmogaus ko nors paklausti, reikia šiek tiek žinoti pačiam. Kokie žaidėjai Jums palieka didžiausią įspūdį? Azartiški! Tie, kurie gyvena žaidimo metu, kurie ateina žaisti ir tai daro nuoširdžiai. Mes labai juos gerbiam, mylim ir labai kviečiam dalyvauti! Vieni būna lėtesni, kiti greitesni, bet tie, kurie tai daro nuoširdžiai, tie, kurie tą valandą gyvena žaidimu, yra patys geriausi, patys mylimiausi mūsų žaidėjai. Koks Jums įsimintiniausias šio projekto dalyvis? Gal turite favoritą? Taip, turiu. Daugiausia šitame projekte, be manęs, dalyvavo Andrius Tapinas – gerbiu, myliu ir džiaugiuosi! Atvirai kalbant, itin džiaugiuosi, kad į „Auksinį protą“ sugrįžta tie žmonės, kurie savo laiku buvo apskritai visų žaidimų asai – Benjaminas Mašalaitis, Liucijus Ambraška. Tačiau ateina ir kitų labai maloniai nustebinančių žmonių iš kitų projektų, tokių kaip „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“; matyti jų dalyvavimo tęstinumas. Mes apskritai labai džiaugiamės, kad toks žaidimas yra žiūrimas ir turi savo reitingus. „Auksinis protas“ įgyja kitas formas, tokias kaip knyga, stalo žaidimas... Ką tai reiškia Jums? Reikia pasidžiaugti, kad yra žmonių, kurie žiūri tą laidą, žiūri su vaikais ir nori ne tik stebėti, bet ir žaisti! Ir, patikėkite, man nėra nieko nuostabiau, kai suaugusieji – tėčiai, mamos – žiūri tą laidą su savo vaikais. Jeigu jie neranda atsakymo į vieną ar kitą klausimą, sėda prie knygų, skaito ir domisi visa šeima kartu. Jeigu tas šeimos aspektas persikels į stalo žaidimą, jei tai darys tėtis, mama, sūnus, dukra, tai, manau, mes šiek tiek prisidėsime prie to, kad Lietuva būtų daugiau žinanti ir išsilavinusi. Juk to ir siekiame.

Ko palinkėtumėte žiūrovams, norintiems, bet nedrįstantiems dalyvauti žaidime? Pabandykite padaryti ką nors, ko gyvenime šiek tiek bijote, bet labai labai norite. Gal išbandysite knygą, gal stalo žaidimą, o gal atvyksite į laidą, bet svarbiausia – pabandyti. Projekte „Auksinis protas“ save gali išmėginti visi, tad nebijokite pralaimėti. Vien tai, kad jūs dalyvaujate, jau yra laimėjimas.

Andrius Tapinas Intelektinio žaidimo „Auksinis protas“ vedėjas esate jau šeštą sezoną. Atskleiskite, kokia yra „Auksinio proto“ sėkmės formulė? Kodėl jis toks populiarus? Šią formulę mes su Arūnu bandėme sukurti nuo pat pirmojo sezono, kai dar tik dėliojome mintis apie būsimą projektą. Manau, pagrindinė „Auksinio proto“ populiarumo priežastis – tai, jog jis nėra pozicionuojamas kaip žaidimas, skirtas elitiniam žaidėjui: tokius įdomu žiūrėti, bet nepavyksta jaustis jų dalyviu. Todėl mes norėjome sukurti žaidimą, kuriame reikėtų kuo įvairesnių sugebėjimų, reakcijos, žinių ir logikos. Norėjome, kad jį galėtų žaisti visi televizijos žiūrovai: ir vyresni, ir jaunesni, ir vyrai, ir moterys. Žaidėjams prie televizoriaus ekranų tai yra smagi penktadienio pramoga. Ir kartu jie gali dalyvauti, atsakinėti – dažnai net atsako geriau už žaidėjus studijoje. Tai logiška, nes studijos žaidėjus slegia nemaža įtampa. Kitas dalykas, turintis įtakos projekto sėkmei, mano nuomone, yra tai, kad šis žaidimas labai dinamiškas. Žaidėjai dalyvauja ir kaip komanda, ir poromis. Vienur jie turi laiku sureaguoti, kitur iškart prireikia žinių. Valandos žaidimas

97


lietuvė susideda iš keturių skirtingų etapų. Užsienio prodiuseriams tai net buvo nelengva suprasti, jiems pasirodė labai sudėtinga. Jie sako, kad mes kelis žaidimus sudėjome į vieną. Tačiau matome, kad publikai tai patinka. Koks šio projekto dalyvis Jums labiausiai įsiminė? Gal turite favoritą? Labai smagu, kai žaisti ateina mokytojai. Džiaugiamės, kad jų būna daug. Vis dėlto mūsų favoritai greičiausiai yra visi žaidėjai, atvažiuojantys iš nedidelio miestelio Kaišiadorių rajone – Žaslių. Šiame miestelyje, ko gero, yra daugiausia protmūšių žaidėjų Lietuvoje. Jie turi kelias labai stiprias komandas, kurios dažnai dalyvauja ir puikiai pasirodo. Atrodo, kad Žasliuose tuoj neliks nė vieno žmogaus, nedalyvavusio protmūšyje. Mums patinka, jei ką nors pasiekia ir gerai pasirodo žmonės iš mažesnių miestų. Pavyzdžiui, labai džiaugėmės, kai pernai laimėjo žaidėja iš Rokiškio. Tai įrodo, kad mūsų regionuose yra puikių, šviesių, protingų žmonių. Svarbu ir tai, kad regione, mažame miestelyje tai yra didelis įvykis. Apie žmogų, kuriam pasiseka, rašo spauda. Jeigu kas nors iš Akmenės patenka į aukštesnį etapą, tai net meras prisideda prie to, kad atvažiuotų palaikymo komanda. Pats meras kartais atvažiuoja palaikyti dalyvių, nes yra protmūšių gerbėjas. Turbūt labiausiai ir įsimena tie momentai, kai supranti, kad šitas žaidimas kai kuriems žmonėms yra tapęs šiek tiek daugiau nei žaidimu. Jis sutelkia ir įkvepia prasmingai leisti laisvalaikį. Kaip, Jūsų nuomone, šiuolaikinį paauglį paskatinti daugiau laiko leisti ne „Instagram’e“ ar „Facebook’e“ , o užsiimti prasmingesne veikla, pavyzdžiui, skaityti knygas? Manau, kad nereikėtų priešinti šitų dviejų dalykų. Dažnai net ir pedagogai nustemba, kai aš mokyklose tai sakau. Atvažiavęs kaip knygų autorius, kaip žurnalistas, regis, turėčiau sakyti: „Meskit tuos instagramus ir skaitykit knygas.“ Nebūkim naivūs, to nebus. Socialiniai tinklai daugeliui jaunų žmonių yra neatsiejama gyvenimo dalis. Todėl geriau pamokykime juos tinkamai planuoti laiką. Pamokykime juos suvokimo: „Instagram’as“ yra gerai, „Snapchat’as“ yra puiku, „Facebook ’as“ yra nuostabu. Būkite ten ir bendraukite. Žiūrėkite „YouTube’o“ filmukus ir visa kita. Bet kartu, jeigu jūs nors kiek planuojate savo ateitį, per mėnesį perskaitykite bent vieną kny-

98

Labai smagu, kad tas protmūšių virusas plečiasi ir pagauna vis daugiau žmonių. Nes tai – labai sveika liga, kuria malonu sirgti ir kuri yra ilgalaikė. A. Tapinas gą savo malonumui. Ne tą, kurią privaloma tvarka turite perskaityti, nes viskas, kas per prievartą, yra labai sunku. Perskaitykite bent vieną pačių išsirinktą knygą, pažiūrėkite bent vieną „Auksinio proto“ laidą, sužaiskite žaidimą. Visam tam rasite laiko. Ne priešinkime, o mokykime jaunimą, kaip spėti viską, kaip gauti ir pramogą, ir naudos vienu metu. Ką tik pasirodė knyga „Auksinis protas. 4000 klausimų“ ir stalo žaidimas „Auksinis protas. Startas“. Kuo tai bus naudinga žmonėms? Man, kaip visiškam stalo žaidimų „fanatui“, kiekvienas lietuviško žaidimo pasirodymas yra didelis ir smagus įvykis. Todėl labai džiaugiuosi, kad pasirodo naujas „Auksinio proto“ žaidimas ir jame yra ne vien klausimų ir atsakymų, bet ir papildomų užduočių. Manau, kad žmonėms, kurie žiūri „Auksinį protą“, bet patys dar nedrįsta jame dalyvauti, tai bus puikus lieptas. Kitas dalykas yra tai, kad tampa populiaru per vakarėlius ne tik valgyti ar šnekučiuotis, bet ir sumanyti kokią nors pramogą. Tam dažnai ištraukiamas stalo žaidimas. Koks nors ne iš sudėtingųjų, ne tų, kurių taisyklės yra po septynias-

dešimt puslapių, o žaisti galima keturias valandas. Šis žaidimas, manau, idealiai tinka vakarėliams ir pramogai. Susirenka kokį šeštadienį gera kompanija, pasiskirsto į komandas, išsitraukia žaidimą, gali varžytis ir jaustis, kad jie – televizijos žaidime. O vėliau gal išdrįs atvažiuoti pas mus ir išbandyti savo jėgas? Sinergija tarp žaidimo, gyvųjų žaidimų, programėlių, kurias turi LRT televizija, ir štai šios knygos bei žaidimo yra labai gerai. Labai smagu, kad tas protmūšių virusas, kaip Arūnas sakė, plečiasi ir pagauna vis daugiau žmonių. Nes tai – labai sveika liga, kuria malonu sirgti ir kuri yra ilgalaikė. Ko palinkėtumėte žiūrovams, norintiems, bet nedrįstantiems dalyvauti televizijos žaidime? Nepaisant to, ką mes su Arūnu kalbame per žaidimą, ir to, kad dažnai šiek tiek paspaudžiame žaidėjus, išmušame juos iš vėžių, pagrindinis palinkėjimas yra prisiminti, jog tai – pramoga. Tai žaidimas ir jame yra sėkmės elementų. Jūs galite žinoti kažkokį faktą, būti puikiai pasiruošęs, bet gali nutikti bet kas. Gali suveikti stresas, nors tikrai nereikia bijoti, kad blogai pasirodysite. Visiems pasitaiko, visiems būna blogų dienų. Kviečiu išbandyti jėgas, ateiti į gyvuosius žaidimus, iš ten patekti į televizijos žaidimą ir pasižiūrėti, kaip tai atrodo iš vidaus. Žaidimo filmavimas ir dalyvavimas jame tikrai paliks įspūdį ir bus smagus prisiminimas – nesvarbu, ar užimsite šeštąją vietą, ar keliausite iki didžiojo finalo.


lietuvė

Kaip manote, kuo reikšmingas yra šis projektas? Manau, kad apskritai viena iš pagrindinių LRT misijų yra šviesti visuomenę. Tai užkoduota jos esybėje. Vis dėlto dažnai laidos, skirtos šiam tikslui, nėra labai žiūrimos. Mes patys esame ne kartą kūrę ir ekonomines, ir mokslines laidas. Tokios laidos tampa produktais, skirtais specifinei auditorijai. O „Auksiniame prote“ visuomenės švietimą sujungiame su pramoga, kurios žmonėms, įsijungus televizorių po visos darbo savaitės, labai norisi. Mes primename įdomius faktus, kuriuos galbūt daug kas žino, bet yra pamiršę, taip pat pateikiame loginių užduočių, kur reikia pasukti galvą ir priimti kokį nors sprendimą. Tai stimuliuoja mąstymą, žmonės sužino naujų dalykų, priverčia judėti pilkąsias smegenų ląsteles. Ir kartu smagiai praleidžia laiką. Tokio derinio, reikia pripažinti, ieško dauguma televizijos laidų. Visos nori turėti ir pramogą, ir reitingus, ir tam tikrą misiją – ar tai būtų misija šviesti visuomenę, ar kokia kita. Žinoma, tuos dalykus suderinti sunku. Tačiau matau, kad „Auksiniam protui“ tai padaryti pavyksta.

Gal pastebėjote, kokiuose regionuose reikia daugiau padirbėti su pilietiniais, šviečiamaisiais projektais? Į šį klausimą yra du atsakymai. Pirmas – visuose. Antras – žinoma, yra tokių probleminių regionų kaip Pietryčių Lietuva. Mes juos pamiršome ir apleidome, o ten juk taip pat yra šviesių žmonių. Vis dėlto, imant bendrą vardiklį, man peršasi tokia išvada, kad bendras apsiskaitymo ir išsilavinimo lygis, nepaisant visų informacinių interneto suteikiamų galimybių, šiek tiek mažėja. Arūnas tai pastebėjo bendraudamas su studentais, aš – su moksleiviais. Iš tiesų stinga bazinių žinių, kurias moksleivis turėtų išsinešti iš mokyklos. Reikėtų akcentuoti, kad viena yra mokytis per prievartą, kita – mokytis žaidžiant, pramogaujant. Jeigu mes galime televizijos laida, gyvaisiais žaidimais ir tokiais stalo žaidimais nors kiek prisidėti prie jaunesnio žmogaus lavinimo, kad jis žinotų pagrindinius literatūros, istorijos, geografijos faktus, kad mokėtų juos logiškai suderinti, – nes svarbesnis už faktų iškalimą yra loginis mąstymas, – tai mes su Arūnu labai džiaugiamės, kad šio projekto misija tikrai įvykdyta.

Atvažiavęs į mokyklas kaip knygų autorius, kaip žurnalistas, regis, turėčiau sakyti: „Meskit tuos instagramus ir skaitykit knygas.“ Nebūkim naivūs, to nebus. Geriau pamokykime juos tinkamai planuoti laiką. A. Tapinas Kokią norėtumėte matyti jaunąją kartą, kuri po kelių dešimtmečių formuos mūsų šalies politinį, ekonominį veidą ir kultūrinį gyvenimą? Pirmiausia norėčiau ją matyti Lietuvoje. Tai yra svarbiausia. Nors vėlgi sakau, kad jeigu norite išvažiuoti, tai važiuokite. Pasižiūrėkite, kaip viskas atrodo, ir tada įvertinkite galimybes: Lietuvoje tikrai daug kas yra geriau, greičiau ir paprasčiau. Ir dar labai norėčiau, kad jie turėtų tris įgūdžius. Pirma, kad mokėtų kritiškai mąstyti. To, deja, mažai moko mūsų mokyklose. Antra, kad gerai mokėtų užsienio kalbas. O to dabar lengviau pasiekti – tie patys socialiniai tinklai, internetas tikrai prie šito prisideda. Trečia, kad jie mokėtų sklandžiai viešai kalbėti. To, mano manymu, dabar labai trūksta. Jeigu jaunoji karta išsiugdys šiuos tris įgūdžius, manau, visiems bus tik geriau.

Gliaudote Arūno Valinsko ir Andriaus Tapino klausimus it riešutus, bet televizija nėra jūsų stichija? Dabar dalyvauti „Auksiniame prote“ dar lengviau! TV laida keičia formą (bet ne kokybę!) ir atkeliauja į stalo žaidimų pasaulį. Knygoje-žaidime „Auksinis protas. 4000 klausimų“ rasite daugybę klausimų, atitinkančių TV laidos pobūdį. Žaiskite pagal TV laidos taisykles arba susigalvokite naujas. „Auksinis protas. Startas“ – intelektinis kortelių tipo žaidimas. Tinka vakarėliuose, kelionėse ar leidžiant laiką namuose su artimaisiais. Teprasideda auksinių protų karštinė! www.terrapublica.lt

99


lietuvė

Švaresnės aplinkos link: kuo pakeisti

plastiką?

Šiuolaikiniame pasaulyje gyventi nedarant jokio neigiamo poveikio aplinkai – kol kas neįmanoma, tačiau pakeitę savo įpročius ateities kartoms galime palikti švaresnę Žemę. Pradėkime nuo mažų žingsnelių. Dabar pats laikas apsidairyti savo aplinkoje – kiek vienkartinių maišelių, pakuočių ir kitų plastikinių smulkmenų išmetame, panaudoję vos vieną kartą? „Mes, kaip ir visas pasaulis, labai greitai pripratome prie plastiko teikiamo patogumo. Dažnai nė neatkreipiame dėmesio, kiek daug jo kasdien sunaudojame“, – sako RASA SYMINAITĖ. Vieną dieną, rimtai susimąsčiusi apie išmetamo plastiko kiekį, ji suprato, kad nebenori gyventi taip pat. Mergina ne tik ėmė keisti įpročius, bet ir pradėjo dalytis savo atradimais su kitais. Kartu su bendraminte RAMONA RUDGALVYTE įkūrė „Nulą“ – vietą, kurioje gyvena daugybė aplinkai palankesnio gyvenimo idėjų. VIKTORIJA VAIČIULYTĖ

100


lietuvė Rasa, kaip prasidėjo Jūsų kelionė tvaresnio, švaresnio gyvenimo link? Kada supratote, kad nebenorite gyventi apsupta plastiko? Plastikas nėra blogis – tai medžiaga, padėjusi pasiekti didelę pažangą įvairiose srityse. Problemų kyla tada, kai atsigręžiame į žmogų ir pamatome, kiek daug vienkartinio, nereikalingo plastiko jis sunaudoja kiekvieną dieną, kaip vėliau šios atliekos tiesiog nusėda sąvartynuose... Mano kelionė tvaresnio, švaresnio gyvenimo link prasidėjo, kai ėmiau rūšiuoti atliekas ir pamačiau, kiek plastiko sunaudoju. Kol viską mesdavau į vieną šiukšlių dėžę, neatkreipdavau dėmesio, ko ji taip greitai prisipildo. Pradėjusi rūšiuoti pastebėjau, kad plastiko atliekų dėžė prisipildo bent tris ar keturis kartus greičiau nei kitų šiukšlių. Daugiausia tai vienkartiniai maišeliai, įvairios maisto pakuotės, saldainių popierėliai, panau-

Pradėjusi rūšiuoti pastebėjau, kad plastiko atliekų dėžė prisipildo bent tris ar keturis kartus greičiau nei kitų šiukšlių.

dotos maisto plėvelės, ausų krapštukai, įvairūs higienos priemonių buteliukai... Tada supratau, kad toks plastiko sunaudojimo mastas nėra normalus. Pabandžiau įsivaizduoti, kiek jo išmeta visas namas ar žmonės kaimynystėje. O tada pagalvojau apie savo miestą... Savo šalį, žemyną, galiausiai ir apie visą pasaulį. Suvokiau, kad plastiko atliekų kiekis didžiulis ir tokia pat didelė jo daroma žala. Minimalizmas, tvarus gyvenimas nėra išorinio pasaulio reiškinys. Viskas prasideda vieno žmogaus viduje... Kaip Jums su Ramona kilo mintis įkurti „Nulą“? Viskas prasidėjo nuo mudviejų diskusijų. Vis dažniau atkreipdavome dėmesį į savo vartojimo įpročius, ėmėme apie tai aktyviai diskutuoti ir ieškoti tvaresnių sprendimų savo buičiai. Pamatėme, kad sprendimų yra, tačiau juos sunku rasti, tai užtrunka. Tad nusprendėme sukurti tinklalapį,

kuriame būtų galima rasti visas kokybiškas vienkartinio plastiko alternatyvas. Kokias pagrindines problemas įžvelgiate lietuvių įpročiuose? Mes, kaip ir visas pasaulis, labai greitai pripratome prie plastiko teikiamo patogumo ir dažnai neatkreipiame dėmesio, kiek daug jo kasdien sunaudojame. Apsidairę prekybos centruose matome, kad vis dar normalu naudoti polietileninius maišelius kelioms daržovėms pasisverti, nors pakaktų jas tiesiog įsidėti į krepšį arba į daugkartinį medžiaginį maišelį. Gėrimams naudojame plastikinius šiaudelius dažnai tik dėl to, kad taip smagiau gerti, net nesusimąstydami, jog jie beveik niekada nebūna perdirbami dėl smulkumo. Šventėms naudojame vienkartinio plastiko blizgučius, kurie džiugina tik pirmas kelias minutes. O į iškylą imame vienkartinius indus, nes plauti nenorime, nepatogu. Renkamės patogesnius, greitesnius būdus, retai susimąstydami, kokią įtaką tai daro mūsų aplinkai. Lietuvoje vienam žmogui per metus tenka dvidešimt du kilogramai plastikinių pakuočių atliekų. Nedidelė dalis perdirbama, o likę kilogramai ỹra kelis šimtus metų. Dažnai plastikas suyra į mažesnes daleles – mikroplastiką. Šios nukeliauja į dirvožemį, vandenį, tampa gyvūnų maistu, taip patenka ir į mūsų maisto grandinę. Mokslininkai jau dabar kalba apie mikroplastiką, randamą mūsų organizmuose. Kita problema – rūšiavimas. Ir dėl nežinojimo ar nenorėjimo žinoti, ir dėl nepatogumo, o kartais dėl infrastruktūros trūkumo daug žmonių Lietuvoje vis dar nėra linkę rūšiuoti. Esate sakiusios: „Kad prisidėtume prie švaresnės savo ir mūsų visų aplinkos išsaugojimo, nereikia kardinalių pokyčių – kartais užtenka itin mažų žingsnių.“ Kokie turėtų būti pirmieji žingsniai?

Pirmas žingsnis į naujus įpročius, švaresnę savo bei kitų aplinką – pastebėti. Atkreipti dėmesį į tai, kur ir kada naudojame plastiką, ir kiekvieną kartą tiesiant ranką jo link paklausti savęs: „Ar man tikrai jo reikia? Ar galėsiu jį panaudoti daug kartų? Ar galiu jį pakeisti kuo nors tvaresniu?“ Nereikia griebtis kardinalių pokyčių – gali padėti ir maži. Pavyzdžiui, viena daugkartinė gertuvė leis sutaupyti šimtus buteliukų per gyvenimą. Kitas žingsnis – naudoti daugkartinį kavos puodelį. Vienkartiniai puodeliai, kuriuos gauname degalinėse, kavinėse,

101


lietuvė

itin sunkiai ir retai perdirbami. Nors jie yra popieriniai, tačiau viduje padengti plonu plastiko sluoksniu, todėl, vieną kartą panaudoti, taip pat nusėda sąvartynuose. Vienas daugkartinis puodelis leis išvengti šimtų vienkartinių puodelių per metus. Dar vienas itin paprastas žingsnis – įsigyti ar pasisiūti medžiaginį maišelį sveriamiems maisto produktams ir įprasti jį neštis einant į parduotuvę apsipirkti. Į jį galite dėti vaisius, daržoves, saldainius, riešutus, bet kokius kitus sveriamus produktus. Iš savo patirties sakau – pardavėjos-kasininkės labai palankiai reaguoja į tokius pirkėjus, o dažnai ir pagiria! Jei vis dėlto plastikinių gaminių išvengti nepavyksta, stenkitės juos naudoti kiek galima daugiau kartų, kol tikrai taps nebetinkami. Nebijokite į daiktus pažiūrėti kūrybiškai, pagalvokite, kaip juos panaudoti dar kartą. Pavyzdžiui, išplauti plastikiniai šiaudeliai gali tapti puikia šventinių dekoracijų gamybos priemone – internete galite rasti daug puikių idėjų. Kai plastikinis gaminys tikrai nebetinkamas naudoti, nepatingėkite taisyklingai surūšiuoti – išplaukite ir išmeskite į tam skirtą konteinerį. Kuo siūlote keisti vienkartinius ar kitus plastikinius gaminius virtuvėje ir vonioje? Virtuvėje siūlome naudoti natūralių pluoštų šveistukus, metalinius šiaudelius, indų muilą. Vienkartinę maistinę plėvelę galima pakeisti daugkartine bičių vaško maistine drobele. Tai vienas didžiausių mūsų atradimų. Ji pagaminta iš medvilnės, bičių vaško ir kitų sudedamųjų dalių, kurios padeda ilgiau išlaikyti maistą šviežią. Šią drobelę galima naudoti daugiau nei metus. Ji priglunda prie maisto taip pat gerai kaip ir įprasta maisto plėvelė. Galima rasti ir itin įdomių plastiko pakaitalų. Pavyzdžiui, vienkartines plastikines lėkštes siūloma keisti valgomomis lėkštėmis iš kviečių sėlenų, o vienkartinius puodelius – daugkartiniais puodeliais iš kavos tirščių! Siekiant sumažinti plastiko gaminių skaičių vonioje, verta išbandyti kietąjį šampūną, kondicionierių, dezodorantą, kurie supakuoti į popierines pakuotes. Taip pat daugkartinius makiažo valymo padelius, bambukinius ausų krapštukus, bambukinius dantų šepetėlius.

102


lietuvė

Stebinantys faktai  Vos per vieną valandą visame pasaulyje išmetama maždaug ketvirtis milijono plastikinių butelių. Apie pusę jų patenka į sąvartynus. Plastikas suyra tik per 200–500 metų.  Apskaičiuota, kad rūšiavimas, pakartotinis panaudojimas ir kompostavimas sukuria nuo 6 iki 10 daugiau darbo vietų nei atliekų deginimas ir sąvartynai.  Jeigu į eilę surikiuotumėte per dieną sunaudojamus plastikinius puodelius, jie apjuostų visą Žemes rutulį.  Plastikiniai maišeliai ir kitos plastiko atliekos, išmetamos į vandenynus, kasmet pražudo apie 1 mln. įvairių jūrų būtybių.  Kiekviena perdirbta polietileno tona išsaugo 1,8 t naftos.  Vienam europiečiui vidutiniškai per metus tenkantis atliekų kiekis yra 513 kg.  1 perdirbtas plastikinis butelis išsaugo energijos, kurios užtenka 3 valandas degti 60 W lemputei.  Viena olandų nevyriausybinė organizacija, pasiryžusi iš pasaulio vandenų išvalyti plastiko atliekas, neseniai pristatė savo naujausią išradimą – plūduriuojančią šiukšlių rinkimo baržą „The Interceptor“ (liet. „Gaudyklė“). Ji geba per dieną surinkti iki 50 tonų upe plaukiančių šiukšlių. Anot kūrėjų, per artimiausius penkerius metus ketinama išvalyti tūkstantį taršiausių upių, kurios 80 proc. prisideda prie pasaulinės plastiko taršos. Išradimo autoriui Boyanui Slatui vos 25-eri. Vandenynų valymo planą jis sukūrė būdamas devyniolikos.

Vis labiau populiarėja menstruacinė taurelė moterims, kurią galima naudoti dešimt metų. Tai leidžia sutaupyti tūkstančius įklotų ar tamponų, kurie nėra perdirbami ir nusėda šiukšlynuose, ant vandenynų dugno. Yra ir plastikinių tarų alternatyvų. Tai – metalinės gertuvės, medžiaginiai maišeliai prekėms susidėti ar sveriamiems produktams, silikoniniai maišeliai maisto produktams laikyti. Nuolat aktyviai ieškome daugiau alternatyvų, kad žmonės vienoje vietoje rastų visas priemones savo buičiai ir higienai.

Geri pavyzdžiai įkvepia, skatina keistis aplinkinius. Kas Jus motyvuoja ir toliau su žmonėmis dalytis ekologiškesnio gyvenimo patarimais? Didžiausias paskatinimas – pamatyti pokytį net ir vieno žmogaus gyvenime. Ne tik jo vartojimo įpročių, bet ir mąstymo pasikeitimą. Labai įkvepia žmonės, kurie sako, kad, paskatinti „Nulos“, labiau gilinasi į tai, ką vartoja, ieško atsakingesnių sprendimų, keičia savo įpročius ir tuo užkrečia kitus. Tai skatina dar daugiau kalbėti apie plastiko mažinimą, burti bendraminčius ir mažais žingsniais keisti mūsų visų aplinką.

Didžiausias paskatinimas – pamatyti pokytį net ir vieno žmogaus gyvenime.

103


lietuvė

Kanadietis, minantis kūlgrinda Su Ianu, kaip jis ir pats pasakos šiame pokalbyje, susitikome Kanadoje. Tikriausiai tuo metu ir prasidėjo jo kelias lietuviška kūlgrinda. Kalbėjomės apie gyvenimą: muziką, mokytojavimą, filosofiją, literatūros studijas ir tai, koks kelias dar laukia priešaky. Vis dėlto juk niekas nenutinka šiaip sau. Lai tai būna įkvėpis skaitytojui klausyti širdies, klausyti savęs ir drąsiai minti savais takais, kad ir kuriame pasaulio kampelyje būtų. Kalbino GODA ZOVAITĖ Vertė AIDAS JURAŠIUS Kadangi skaitytojams tai gali būti įdomu, gal pradžioje papasakok, kaip mes susipažinome, kodėl aš Tave dabar kalbinu? Na, mes susipažinome čia, Kanadoje, sėdėdami vienas šalia kito klasėje. Pamenu, pirmas Tavo klausimas buvo: „Ei, ar žinai „Kūlgrindą“?“ Taip! Man atrodo, dar nesu tau to pasakojęs. Skaitytojai turbūt nežino, kad 2018 metų vasarą mudu su tavim lankėme tą pačią Valdorfo mokytojų parengimo programą Vakarų Pakrantės antroposof ijos studijų institute (West Coast Institute of Anthroposophy – aut. past.). Dar prieš mūsų grupei susitinkant, kuratorius išsiuntė sąrašą su visų studentų elektroninio pašto adresais ir pavar-

104

dėmis. Aš jį panagrinėjau, nes mėgstu įdomias žmonių pavardes – man tai tiesiog smagus užsiėmimas, – ir tavo pavardė man iškart įstrigo. Ji akivaizdžiai europietiška. Prisimenu, tada pagalvojau: „Hm, manau, kad ši pavardė lietuviška.“ Net nežinau, kodėl man kilo ši mintis, jokios priežasties tam nebuvo. Tuo metu nelabai daug žinojau apie Lietuvą. Bet galbūt taip nutiko dėl to, kad neseniai žurnale „Tyr“ buvau skaitęs ilgą straipsnį apie „Romuvą“ ir jos istoriją. Dėl kažkokių priežasčių tai sukosi mano galvoje ir, manau, atkreipiau dėmesį į tavo pavardę norėdamas sužinoti, iš kur ji kilusi. Tad turbūt buvau mintyse paruošęs tą klausimą dar prieš mums susitinkant.

Taigi mes sėdėjome klasėje vienas šalia kito ir aš paklausiau, ar tu žinai apie „Kūlgrindą“ ir „Romuvą“. Ir išties buvau nustebęs, kai atsakei teigiamai. Tokioje vietoje kaip Kanada, jeigu čia būtų tokių judėjimų, tikimybė, kad apie juos žinotų ką tik tavo sutiktas žmogus, turbūt būtų lygi nuliui. Bet tu apie tai viską žinojai. Paskui iškilo kitų ir vis keistesnių sąsajų. Iš kur Tu kilęs? Kokioje aplinkoje augai? Gimiau Kanados Britų Kolumbijoje, Vankuverio saloje, Kortnio miestelyje. Jis visiškai mažiukas ir atokus, iki artimiausio didelio miesto kelios valandos kelio automobiliu. Gyvenome prie pat vandenyno, mažame namelyje, visai ša-


lietuvÄ—

105


lietuvė lia paplūdimio. Grynai kaimo vietovė, daug miškų. Buvo miško keliukai, kurie kirto mūsų galinį kiemą. Teoriškai mūsų gy venama vietovė buvo už Kortnio miesto ribų ir vadinosi Merviliu. Jį įkūrė namo grįžę Pirmojo pasaulinio karo veteranai. Kanados vyriausybė pažadėjo kareiviams, kad jeigu jie stos į armiją ir vyks į karą Europoje, grįžę namo gaus tam tikrą žemės plotą – tai bus lyg savotiškas priedas prie algos. Žinoma, kai tie vyrai grįžo, vyriausybė davė jiems blogiausią turimą žemę. Labai daug tų vyrų buvo ūkininkai, o Mervilis – vien tik miškai ir akmenys, taigi čia vargu ar rasi žemės ūkiui tinkamos dirvos. Ta žemė buvo visiškai padengta medžiais ir kelmais, tad tie vaikinai turėjo juos išsprogdinti dinamitu. Manau, tai buvo siaubinga. Studijuodamas universitete skaičiau išties gerą knygą apie tai – grožinį pasakojimą apie miesto įkūrimą, grįstą tikromis istorijomis ( Jacko Hodginso „Broken Ground“). Gyvenau ten iki aštuonerių, paskui su šeima persikėlėme į Čilivaką, esantį žemyninėje Britų Kolumbijos dalyje. Tai buvo dar vienas ūkininkų miestelis, didesnis už ankstesnį, bet mes vis tiek gyvenome ramiai, už miesto, aplinkoje, kuri labiau priminė priemiestį, bet buvo apsupta gamtos. Mūsų namą supo kalnai, iš vidaus galėjai girdėti netoliese tekančią upę. Šiame mieste tvyrojo visai kitokia atmosfera. Čia gyveno daug la-

106

bai religingų žmonių, taigi miestelis buvo šiek tiek puritoniškas, nelabai buvo meninio ir kultūrinio gyvenimo, nemanau, kad ir dabar yra. Kai man buvo šešiolika, šeima persikėlė į Skvomišą – jis įsikūręs šiek tiek į šiaurę nuo Vankuverio. Anksčiau jo gyventojai užsiėmė miško ruoša. Dauguma žmonių dirbo lentpjūvėje, bet prieš mums ten atsikeliant tą lentpjūvę uždarė, tad miestelis vis labiau ėmė krypti į gamtos turizmo pusę. Jis ketina tapti didele slidinėjimo poilsiaviete. Dabar žmonės į Skvomišą važiuoja dėl to, kad jį pasaulyje išgarsino laipiotojai uolomis, mėgėjai važinėtis dviračiu kalnų takeliais ir panašiai. Ten gyvendamas pradėjau domėtis muzika. Miestelyje veikė nedidelis pankų judėjimas, taigi aš su kitais vaikais iš vidurinės mokyklos ir keliais vyresniais nei dvidešimt metų eidavau į koncertus garažuose ir rūsiuose. Ėmiau lankyti gitaros pamokas ir beveik tuo pat metu kurti savo muziką. Manau, gyvenimas Skvomiše man išties padarė didelį poveikį. Pamačiau kitokių būdų išvysti gamtos grožį. Ta vieta išsiskiria tikru grynu grožiu, žmonės važiuoja ten to pajusti. Daugelis tų žmonių priima tai kaip prekę. Užuot pajutę tikrąją tos vietos dvasią, jie vyksta čia užsiimti aktyvia veikla, daryti nuotraukų „Instagram’ui“, paskui perka vietinius sportinius marškinėlius. Bandžiau už-

Prieš imdamas kažkur raustis, pirmiausia turi tapti tos srities specialistu. Suvokti, ką tu gali, pasinaudoti tuo, kas gera, o tai, kas neveikia, palikti už nugaros. megzti su gamta ir tomis nuostabiomis vietovėmis visai kitokį santykį. Skvomišas pagarsėjo pasaulyje po 2010 metų žiemos olimpinių žaidynių. Kai vis daugiau žmonių ėmė čia važiuoti, visos mano žinotos slaptos vietos, kur galėjau nueiti, neteko savo slaptumo. O kai kurios buvo tiesiog išniekintos. Dalis man ypatingą reikšmę turinčių vietų dabar išdergtos grafičiais ir purškiamų dažų piešiniais. O dabar gyveni Dankane? Taip, ką tik atsikėliau. Gyvenau ir daugybėje kitų šios provincijos vietų, bet nevarginsiu tavęs detalėmis. Užsiminei apie muziką. Žinau, kad esi įkūręs vieno žmogaus grupę „Crooked Mouth“. Kada šis projektas prasidėjo? Kai Tau buvo šešiolika metų ir susidomėjai pankų muzika? Ar aplinka, kurioje augai, padarė įtaką Tavo kūrybai? Juk vietos nuolat keitėsi...

„Crooked Mouth“ įkūriau šiek tiek vėliau. Aš pradėjau nuo metalo muzi-


lietuvė

kos, tuo metu būtent į ją buvau pasinėręs. Mano pirmoji grupė vadinosi „Harrow“. Mane stipriai paveikė Cascadian Black Metal. Šis judėjimas savo kūrybiškumo ir populiarumo viršūnę pasiekė kaip tik tuo metu, kai aš įsteigiau mūsų grupę. Šis pavadinimas tiems žmonėms prigijo internete, bet jie niekada nelaikė savęs jokiu organizuotu „judėjimu“, tai buvo labiau situacija, kai laikmečio dvasia daro tau įtaką. Kalbant apibendrintai, ši muzika perėmė norvegų „juodojo metalo“ estetiką, kuri paprastai pasakoja apie šaltį, ledą, niūrų Norvegijos gamtovaizdį žiemą. Buvo bandoma visa tai perkelti čia, į Ramiojo vandenyno šiaurės vakarus. Muzika ir vaizdiniai ėmė suktis apie tamsiąsias vietos gamtos puses. Begaliniai miškai, lietus ir miško žemę nuklojusios pelkių samanos. Tikrai labai stipriai buvau į tai įsitraukęs. Vis dar prisimenu, kaip atėjau į koncertą ir mano mokyklos draugas man papasakojo apie grupę „Skagos“. Ji buvo iš Kortnio, mano gimtojo miestelio, jos nariai buvo to paties amžiaus kaip aš. Buvau nustebęs, kad tokia muzika grojama man artimose vietose, o vėliau su vienu iš grupės narių tapome labai gerais draugais. Įkūriau „Harrow“ su kitais dviem vaikinais iš Skvomišo maždaug tuo pat metu, kai ketinau važiuoti studijuoti universitete Viktorijoje. Galiausiai mes visi ten persikėlėme ir gyvenome kartu apie šešis mėnesius. Dalis šio stiliaus muzikos kūrėjų naudoja daug akustinių instrumentų, tik su sunkesniu, „metaliniu“ skambesiu. Kuo

daugiau grojau akustine gitara, tuo labiau ėmiau klausytis folkmuzikos: pradėjau nuo akustinių grupių, kurios buvo įsitraukusios į šią konkrečią sceną, paskui perėjau prie tradicinės Škotijos, Anglijos ir Airijos liaudies muzikos. „Youtube’e“ atradau aštuntojo dešimtmečio folkroko grupių, paskui ir vietos įrašų parduotuvėje, kurioje lankydavausi. Jos savininkas labai apsidžiaugė, kad jaunas žmogus susidomėjo tokia muzika, ir vedžiodavosi mane tarp begalinių lentynų su įrašais, siūlydavo, ką, jo manymu, man derėtų paklausyti. Jis netgi man duodavo nemokamų įrašų, kurie buvo kiek sugadinti ar subraižyti. Pradinė „Harrow“ sudėtis iširo maždaug po metų, o mane ištiko šiokia tokia egzistencinė krizė ir metams mečiau studijas, nors buvau jau jas įpusėjęs. Per tą laiką dirbau Žvejybos ir vandenyno ministerijoje. Tai vyriausybinė institucija, kuri padeda išsaugoti mūsų lašišų populiaciją. Joje dirbo ir mano tėvas. Gavau laikiną darbą Britų Kolumbijos šiaurinėje dalyje, Berns Leiko miestelyje. Nuvykau ten žiemos viduryje, gyvenau netoli lašišų neršimo kanalų, atskirtas nuo Berns Leiko maždaug šimto kilometrų purvinų, miško ruošai pritaikytų kelių. Mano darbas buvo tuos kelius suarti, kad jų neapsnigtų ir mes galėtume gauti maisto. Be to, tekdavo kiekvieną rytą su dideliu metaliniu kuolu daužyti ledą, padengusį neršimo kanalus. Kartais reikėdavo tai daryti trisdešimt penkių laipsnių šaltyje. Gyvenau ir dirbau ten su kitais dviem vaikinais, ir mes buvome vienin-

teliai žmonės mažiausiai šimto kilometrų spinduliu. Ten buvau atsivežęs visą įrašymui skirtą įrangą, instrumentus ir nešiojamąjį kompiuterį. Kai nedirbdavau, vienintelis dalykas, kurį galėjau veikti, buvo arba skaityti knygas, arba kurti muziką. Štai čia ir užgimė „Crooked Mouth“. Paėmiau keletą kitiems projektams rašytų kūrinių, padariau naują aranžuotę, orientuotą į folkmuziką, sukūriau ir naujos muzikos, paskui įrašiau ją. Netgi įrašiau pirmąsias kasetes, mat radau čia kažkieno dešimtajame dešimtmetyje paliktą kasečių dėžę. Mūsų vairuojami sunkvežimiai buvo tokie seni, kad juose dar buvo kasetiniai magnetofonai, taigi geriausius pasiimdavau sau, kaip ir krūvą atsitiktinių kasečių, nudažydavau jas juodai ir įrašydavau savo muziką. Kai po keturių mėnesių išėjau iš šio darbo, tas kasetes pardaviau arba išdalijau draugams. Tai buvo 2011–2012 metų žiema. Kurį laiką toliau grojau su metalo grupe ir dirbau prie „Crooked Mouth“ kaip šalutinio projekto, kurį naudojau eksperimentavimui, kai turėdavau laiko. Iš naujo įrašęs muziką iš senų demonstracinių įrašų ir pridėjęs naujų kūrinių parengiau albumą. Jį išleido viena Prancūzijos leidybinė firma. Bet tuo metu tai vis dar buvo šalutinis projektas. Paskui aš buvau pakviestas prisijungti prie „Communion of Saints“ rinkinio. Kaip žinai, čia atsiranda sąsajų su Lietuva, bet dar ne tokių glaudžių. (Į albumą įtrauktos Baltijos šalių grupių „Romowe

107


lietuvė Rikoito“, „Vilkduja“ ir atlikėjo Oorchacho dainos.) Tuo metu užmezgiau muzikinę draugystę su žmonėmis iš Vankuverio ir ketinau ten keltis. Ėmiau bendradarbiauti su geru bičiuliu Shawnu iš grupės „Night Profound“. Mes abu patekome į minėtą rinkinį, taigi vieną naktį nuvykau į jo namus ir pasitelkę jo įrangą įrašėme dainą „The Day of All Saints“. Manau, kad tą akimirką ėmiau vertinti „Crooked Mouth“ rimtai ir nutariau, jog noriu susitelkti į gerų folkmuzikos dainų kūrimą, o ne eksperimentuoti, kaip dariau anksčiau. Nuo tada tai tapo visiškai susiformavusiu kūrybiniu siekiu. Studijavai anglų literatūrą. Ką, Tavo manymu, studijos Tau davė kaip žmogui, mokytojui ir muzikantui? Daugiausia studijavau anglų literatūrą, tačiau kartu galėjau lankyti daug pasirenkamų dalykų, ir tai yra puiku. Literatūros studijos išmoko daug ko. Pavyzdžiui, istorijos, nes skaitai istorinius darbus ir privalai išmokti apie laikotarpius, kuriais jie buvo parašyti. Universitete turi išmokti deramai kalbėti apie meno kūrinius, rašyti esė, argumentuoti. Be to, ten patiri įtaką profesorių, kurie vadina save „marksistais“ ar klijuojasi kitokias ideologines etiketes. Tai man leido suprasti, ko aš nenoriu daryti savo kūryboje ir apskritai gyvenime. Polinkis kritikuoti ir viską šia kritika naikinti nepateikiant jokios pagrįstos alternatyvos buvo daugelio mano profesorių akademinės karjeros pagrindas. Man buvo labai svarbu būti tame pasaulyje ir pamatyti, iš kur tai kyla, nes aš nesu tiesiog vienas iš tų internetinių „trolių“, kurie sėdi „4chan“ bei kituose forumuose ir rėkia, kad „universitetai yra užsikrėtę marksizmu“: dauguma žmonių, besijaudinančių dėl tokių dalykų, iš tiesų nėra susidūrę su universitetais. Prieš imdamas kažkur raustis, pirmiausia turi tapti tos srities specialistu. Suvokti, ką tu gali, pasinaudoti tuo, kas gera, o tai, kas neveikia, palikti už nugaros. Tai labai abstraktus atsakymas, bet ši patirtis mane išmokė mąstyti. Ji išmokė, kaip kritikuoti idėjas, pamatyti ne tik kritikuotinus dalykus, bet ir tai, kas gera. Mano supratimu, tai yra vienas svarbiausių antroposofijos, kaip filosofinės sistemos, aspektų, ir vienas iš dalykų, kurie man joje patinka. Savo knygoje „Kaip pasiekti aukštesniųjų pasaulių pažinimą“ Rudolfas Steineris pateikia labai įtikinamą argumentą dėl pozityvumo. Man labai svarbu tam atsiverti.

108

Taip lengva tapti nihilistu šiame pasaulyje. Visko nekęsti – lengviausias kelias. Nieko didvyriško tame nėra. Grįžkime prie dabarties: minėjai, kad susipažinome Kanadoje, Antroposofijos institute. Esi Valdorfo pedagogikos mokytojas ir šiuo metu dirbi mokykloje. Su kokio amžiaus vaikais? Kodėl susidomėjai Valdorfo sistema?

Dirbu su mažiukais: pirmokais, antrokais ir trečiokais. Tai mano pirmi metai mokytojaujant, taigi vertinu tai kaip mokymąsi. Proceso metu mokausi. Žaidžiu su mažyliais, groju jiems. Tai yra labai smagu, jei tik jie klausosi. Vienoje iš pamokų ėmiau mokyti gaminti valgį. Tai buvo šiek tiek chaotiška, bet kol kas niekas nenusipjovė piršto, tad manau, kad man sekasi gerai.

Nusprendžiau liautis klausinėti ir paklusti prieš mane išsirikiavusiems ženklams. Paaiškėjo, kad tai buvo labai geras sprendimas.

Kalbant apie mano susidomėjimą Valdorfo pedagogika, muzika ir menas, mano mėgtas, kai buvau jaunesnis, stipriai paveikė mano pasaulėžiūrą. Ypač bandant rasti labiau į gamtą orientuotą dvasingą požiūrio tašką. Šiuo tikslu aš studijavau daug ezoterinių darbų ir tradicijų. Iki šiol labai domiuosi šiaurinėmis runų tradicijomis. Man įdomus pasaulis žmonių, kurie perkelia senąsias ezoterines ar okultines tradicijas į šiuolaikinį pasaulį ir mato, kaip mes jas galime taikyti šiandien. Jeigu mes galime, nes esama ir pesimistiškesnių nuomonių nei Rudolfo Steinerio. Tais laikais aš skaičiau daug autorių, kurie sako, kad šiuolaikinis pasaulis yra ydingas nuo pat pamatų ir mes galime tik pabėgti nuo jo, kai jis žlugs. Vis dar manau, kad tai pagrįsta mintis. Bet tikrai ne vienintelis pasirinkimas. Perkelkime visa tai į praktinį gyvenimą. Trumpą laiką gyvenau ir dirbau Kalgaryje. Vieną dieną darbe paslydau ant ledo, nugriuvau ir susilaužiau kelį. Gydžiausi namuose ir jau nusprendžiau, kad grįšiu į Britų Kolumbiją. Viena draugė atėjo manęs aplankyti, mes per DVD grotuvą žiūrėjome vienos tų grupių iš Cascadian Black Metal laikų muzikinį pasirodymą („Sky Burial by Echtra“), ir ji tarė: „Oho, tai panašu

į advento šventimą mano vaikystės mokykloje.“ Buvau priblokštas, nes tai, ką mes žiūrėjome, buvo panašu į pagoniškas Kalėdas. Ji papasakojo, kad Kalgaryje yra Valdorfo mokykla. Tuo metu žinojau tik tiek, kad Valdorfo mokyklos yra kažkokios nepriklausomos švietimo institucijos. Ji papasakojo man daugiau apie tai, ir aš pagalvojau, kad verta tuo pasidomėti rimčiau. Praeityje daug kartų mąsčiau apie mokytojo kelią, bet visuomeninė švietimo sistema manęs taip neįkvepia, kad nenorėjau ir iki šiol nenoriu jai priklausyti. Tuo metu aš labiau galvojau apie grįžimą į akademinį gyvenimą, bet jis Šiaurės Amerikoje šiuo metu yra visiškai suluošintas politikų. Pagalvojau, kad sugaiščiau per daug laiko tvarkydamasis su dalykais, kurie man tiesiog neįdomūs. Tada iškilo Valdorfo galimybė. Ėmiau domėtis Rudolfu Steineriu, jo darbais ir sužinojau, kad jis susijęs su visais tais žmonėmis, kurių darbus skaičiau anksčiau. Kai kurie buvo jo kritikai, kai kurie – jo mokiniai. Galiausiai visa ta paslaptinga XX amžiaus pirmojo dešimtmečio istorija ėmė vertis prieš mane savaime. Mane vis dar stebina, kad iki šiol tiek mažai žmonių žino apie šį judėjimą, ne tik apie antroposofinį, bet ir apie visus tuos dvasinius judėjimus, kurie užgimė prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Mane stebina, kad apie tai nekalbama daugiau. Taigi aš aplankiau mokyklą, kurioje dabar dirbu, kai tik grįžau namo iš Kalgario, ir sužinojau apie Vakarų Pakrantės instituto programą. Tuo metu truputį buvau duobėje ir nutariau, kad man reikia kažko, kas paskatintų judėti į priekį. Taigi nusprendžiau liautis klausinėti ir paklusti prieš mane išsirikiavusiems ženklams. Paaiškėjo, kad tai buvo labai geras sprendimas. Prieš metus lankeisi Lietuvoje, Vilniaus Valdorfo Žaliojoje mokykloje. Kokie Tavo įspūdžiai iš ten? Tai labai graži mokykla ir buvo nuostabu pamatyti visą tą kaimo vietovę. Ypač žiemos metu. Kuo skiriasi Lietuvos ir Kanados vaikai? Apie tai galiu pasakyti labai daug. Jūsų šalies vaikai atrodo kur kas geriau besielgiantys. Šiaurės Amerikoje ir galbūt kitose Vakarų šalyse daugeliu požiūrių yra sunaikintos hierarchijos. Senoviškas tėvo kaip šeimos galvos suvokimas, tikintis, kad vaikas bus jam ir ki-


lietuvė

Labai greitai supratau, kad jeigu nori viską atlikti tinkamai, mokytojavimas privalo būti gyvenimo būdas.

tiems vyresniesiems paklusnus bei pagarbus, iš tiesų nyksta. Įprasčiau, kad tėvai nori su savo vaikais būti draugais ir nekonf liktuoti. Mano vadovas mokykloje, kurioje dirbu, yra labai patyręs mokytojas iš Vokietijos. Jis turi hipotezę, kad nerimo ir depresijos protrūkis, kurį mes matome tarp jaunimo, galimai yra tiesiogiai susijęs su tuo, kad tie vaikai augdami nebeturi stiprių struktūrų. Tai sukelia nerimą, nes jiems suteikiama per daug pasirinkimo laisvės, nors jie dar nesugeba tokių sprendimų priimti. Prašomi priimti tuos sprendimus jie jaučia stresą, bet nežino, kaip pasakyti, kad jie to negali. Taigi tai pasireiškia kitais būdais. Ir vėliau, jeigu vaikas augo namuose ar mokykloje be struktūros, manau, jam kyla mintis, kad suaugusieji iš tiesų nežino, ką daro. Jam atrodo, kad šie tiesiog verčia jį priimti visus tuos sprendimus. Nereikia stebėtis, kad kai sulaukia paauglystės, vaikai nenori klausyti suaugusiųjų. Mes privalome būti tiems vaikams vadovais į tokį pasaulį, kuris turi prasmę ir tikslą. Pagalvok, kaip siaubinga turėtų būti, kai tu instinktyviai žiūri į vyresnįjį šeimos narį kaip į pavyzdį, iš kurio mokaisi elgtis kaip žmogus, o jie tą tavo troškimą grąžina tau atgalios, atsakydami: susivok pats. Aš pajutau, kad Lietuvoje ir kitose aplinkinėse šalyse šeimos yra mažiau sugadintos ir, rodos, vaikai čia auginami keliant aukštesnius standartus, reikalavimus gerbti suaugusiuosius, galbūt panašiai, kaip buvo auginama mano tėvų karta.

Su vaikais mokykloje išties buvo malonu bendrauti. Du iš tavo klasės puikiai kalbėjo angliškai ir buvo apimti jaudulio dėl galimybės šia kalba bendrauti su manim. Jie angliškai kalbėjo geriau nei kai kurie tokio amžiaus vaikai Kanadoje. Ką Tau reiškia būti mokytoju? Tai labiau gyvenimo būdas ar darbas? Labai greitai supratau, kad jeigu nori viską atlikti tinkamai, mokytojavimas privalo būti gy venimo būdas. Ši veikla labai skiriasi nuo ankstesnių mano darbų. Vienas iš didžiausių iššūkių man buvo rasti būdą būti kūrybingam tada, kai visiškai nesijaučiu toks esąs. Esama spaudimo kiekvieną dieną ateiti su naujomis idėjomis. Tai turbūt gerai praktikos požiūriu, bet praeityje mano požiūris į kūrybiškumą buvo gerokai spontaniškesnis, užsiimdavau tuo tik tada, kai apimdavo stiprus poreikis. Atsisėsti ir perteikti šias patirtis vaikams, kai to nejauti, yra labai sudėtinga. Be to, turi balansuoti tarp to, ką pats norėtum daryti, ir to, kam jie tą akimirką yra pajėgūs. Kai pradėjau mokytojauti, turėjau daugybę didelių planų ir galėjau sugalvoti daugybę įvairios veiklos, bet vos tik įžengiau į klasę, supratau: „Tie vaikai dabar netapys „Monos Lizos“, jiems pirmiausia reikia pasimokyti tyliai sustoti į tiesią liniją.“ Taigi visą laiką turi prisitaikyti, bandyti iš naujo, galvoti, kad jei kažkas nepavyko, ką dar mes galime padaryti. Dabar aš visada atviras naujoms idėjoms. Kai rudenį vaikštinėju per lapais nuklotą žemę, galvoju: „Ar galiu juos panaudoti meninei užduočiai?“

Mes privalome būti vaikams vadovais į tokį pasaulį, kuris turi prasmę ir tikslą.

2019 metų vasarą vėl lankeisi Lietuvoje. Ką veikei šį kartą?

Dirbau Valdorfo vasaros stovykloje WESP (Valdorfo sezoninė mainų programa – aut. past.). Ji vyko netoli Molėtų miestelio, šalia nuostabaus ežero. Buvo gera dešimt dienų stovyklauti, maudytis, plaukioti valtimi, užsiimti visomis smagiomis vasaros stovyklavimo veiklomis. Aš dirbau su grupele paauglių, kuriuos tikrai buvo smagu pažinti. Mano grupėje buvo tik keli lietuviai, daug latvių, keli rusai, vokiečiai, kinai ir vienas berniukas iš Amerikos. Dirbau su mokytoju iš tos pačios mokyklos, kurioje lankiausi žiemą, Egidijumi Kabošiu – tai nuostabus pedagogas ir aš daug iš jo išmokau. Viskas buvo puiku. Paskui pasitaikė galimybė surengti keletą koncertų. Taigi pirmą kartą Europoje grojau Kaune, „Ragainės“ krautuvėlėje. Buvo puiku, susipažinau su Ugniumi Lioge, festivalio „Mėnuo Juodaragis“ organizatoriumi. Iš Kaliningrado susitikti atvyko Glabis Niktorius iš grupės „Romowe Rikoito“, tai laikau didele garbe. Susitikau su Vytautu Rinkevičiumi iš grupės „Spanxti“ ir daug kitų šaunių žmonių. Koncertai pritraukė daug klausytojų, tai buvo tikrai įsimintinas įvykis. Paskui išsiruošiau pakeliauti po kitas Europos vietas. Be to, grojau Vokietijos miške su būreliu vietinių neofolko gerbėjų, keliaujančių pakeleivingomis mašinomis. Ar grįši į Lietuvą ir 2020-aisiais? Tikiuosi. Dar niekas nenuspręsta, bet laikau sukryžiavęs pirštus ir kol kas viskas linksta link to...

109


lietuvė

Keramikė Nerija Karpavičienė:

„Kiekvienas pašaukimas yra vienodai vertingas“ Gniutulėlis molio, lašelis glazūros, žiupsnis meilės... Jau trejus metus iš to gimsta „Mėnulio pietūs“ – originalūs, jaukūs, iškalbingi NERIJOS KARPAVIČIENĖS keramikos dirbiniai. Nors kiekvienas menininkės studijoje esantis daiktelis traukia akį, tačiau labiausiai dėmesio prašosi įspūdingi mėnulio formos šeimos židiniai. Nuglostyti kūrėjos rankų, papuošti raštais ar gintarėliu, akinamai balti, margi ar įgavę lino spalvą, jie keliauja ne tik į jaunavedžių rankas, bet ir į lietuviškus akcentus mėgstančių žmonių namus. Vis dėlto keramikės veiklos pradžia nebuvo lengva ir sklandi. Aplinkinių raginimus susirasti „normalų“ darbą dažnai girdinčiai Nerijai teko apsišarvuoti kantrybe ir tikėjimu savimi. „Įrodyti kitiems, kad kiekvienas pašaukimas yra vienodai vertingas, prireikė beveik dvejų metų“, – šypteli mergina. INGA NANARTONYTĖ „FYL I FRAMEYOURLIFE PHOTOGRAPHY“ NUOTRAUKOS Studijavote politologiją. Kaip ši specialybė užleido vietą draugystei su moliu? Pirmasis mano susitikimas su moliu įvyko Murdeko studijoje. Internete radau gražų lipdymo pamokėlių aprašymą ir surinkusi savo šeimą nusivedžiau kartu palipdyti. To vieno karto užteko suprasti, jog kažkur čia, prie molio, turėtų būti pasislėpęs mano pašaukimas. Baigusi politikos mokslų studijas, stojau į darbo biržą. Ten sulaukiau pakvietimo dalyvauti projekte „Atrask save“ ir sužinojau apie galimybę lankyti kursus. Peržiūrėjau sąrašą ir be galo apsidžiaugiau jame radusi keramiką. Prie jos ir pasilikau.

110


lietuvė Įdomu tai, jog šiais metais ne tik tėvai šeimos židinius įteikia savo vaikams, bet ir jaunieji kaip dėkingumo ženklą dovanoja juos savo tėveliams.

Svajojau apie darbą, kuriuo nieko neardyčiau, nežudyčiau ir nenaikinčiau, galėčiau kurti ir statyti. O politika, mano manymu, labai toli nuo to. Kokia „Mėnulio pietų“ pavadinimo kilmė? Kodėl ėmėtės kurti būtent mėnulio formos šeimos židinius? „Mėnulio pietūs“ gimė iš mūsų su vyru pajuokavimų. Aš jo paklausiau, ką darytume, jei mūsų būsimas vaikas nemiegotų pietų miegelio. Vyras juokais atsakė, kad imtų pasakoti, jog tokiu atveju jam ar jai teks pradėti lankyti pietų miegelio kursus pas meškas. Nebeatsimenu kaip, bet meškos atsidūrė Mėnulio šalyje, kur ir keraminės puodynės pustuštės lakstė, ir šaukštas įkyruolis trukdė, ir išmintingoji lėkštė istorijas poringavo. Kaip supratote, „Mėnulio pietūs“ pradžioje buvo tik pasaka. Vėliau nutarėme taip pavadinti pirmuosius mano bandymus lipdyti. Ir tai buvo taip taiklu, nes bebaigiant keramikos kursus draugė pirmiausia manęs paprašė nulipdyti mėnulį. Ji buvo ką tik įsikūrusi naujuose namuose ir juose dar labai trūko dekoracijų. Nulipdžiau mėnulį jai, tada užsimaniau tokio pati, o paskui panoro ir kiti. Šie dirbiniai tapo tokie populiarūs, kad nebepakanka dviejų rankų – į pagalbą kibo keramikas Aidas. Su Aidu drauge nebedirbame. Jis – jaunas, perspektyvus jaunuolis, kurį lai-

ką man labai padėjęs. Tačiau savojo pašaukimo vis dar ieško. Bet tai nereiškia, kad papildomos rankos man nereikalingos. Aš vėl ieškau žmogaus, kuris su atsakomybe, pagarba ir meile žvelgtų į molį, kūrybą, klientus, būtų itin kruopštus ir sėslus. Labiausiai norėčiau pagalbon pasikviesti kokį mielą senjorą, kuris turėtų daug istorijų, nes per trejus metus tylos jų labiausiai pasiilgau. Gal pažįstat tokį? (Šypsosi.) Vestuvių mados keičiasi, daugelyje šiuolaikinių tuoktuvių švenčių tik nedidelis vaidmuo tenka tradicijoms. Kaip manote, kodėl išliko šeimos židinio įteikimo tradicija, kuo ji ypatinga?

Šeimos židinio įteikimo ceremoniją daug kas išbraukia iš savo vestuvių scenarijaus ne tik arba ne visai dėl pasikeitusios mados, bet ir dėl įvairių kitų priežasčių: dėl nepilnos šeimos, nesutarimų su tėvais, tam tikro nepatogumo, kai kurie galbūt ir dėl abejingumo tradicijoms. O kiti dėl daugybės priežasčių be šeimos židinio neįsivaizduoja savo šventės. Tai liudija šeimų susidomėjimas mėnuliais ar kitų formų šeimos židiniais, jų nuotraukos, atsiliepimai. Būta atvejų, kai jaunųjų tėvai, nors ir žinodami, kad nebegaliu priimti užsakymų, skambindavo ir su ašaromis prašydavo jiems pagaminti židinį. Įdomu tai, jog šiais metais ne tik tėvai šeimos židinius įteikia savo vaikams, bet ir jaunieji kaip dėkingumo ženklą dova-

noja juos savo tėveliams. Man šeimos židinio įteikimo ceremonija yra viena jautriausių, švenčiausių ir intymiausių akimirkų tarp jaunųjų ir jų tėvų. Papasakokite apie gamybos procesą. Per kiek laiko gimsta šios keramikos grožybės? Pagaminti vieną mėnulį trunka apie tris savaites, priklausomai nuo to, koks oras ir kaip greitai gaminys džiūsta. Jeigu esu užsipildžiusi visą darbo kalendorių, užtrunku ilgiau. Kai kuriems klientams yra tekę laukti ir šešias savaites. Mėnulį lipdau nuo dviejų iki keturių dienų, vėliau jį reikia gerai išdžiovinti, supakuoti ir išvežti deginti į krosnį. Po paros keramika pasiruošusi grįžti į darbo vietą. Tuomet dirbinį glazūruoju. Paprastai visais trimis būdais – liejimu, teptuku ir purškimu, – kad būtų kuo lygesnis. Tada išvežu dar kartą (kartais paskutinį, o kartais dar ne) deginti. Jeigu gaminys man atrodo nepatenkinamai nuglazūruotas, vėl viską kartoju. Nors, jei atvirai, kuo nelygiau, kuo geriau matyti įvairios darbo procesų žymės, tuo man įspūdingiau. Pavyzdžiui, čia sujungė, čia pirštukai įsispaudė, čia šluostė, šlifavo, teptuku tepė, čia perbraukė nagu ar pan. Ir taip sakau tikrai ne norėdama pasiteisinti, jeigu kas nors tokių atrado mano darbuose. Tiesiog yra skirtingi gamybos būdai ir kartais man

111


lietuvė atrodo, kad žmonės klaidingai mano, jog rankomis lipdomi dirbiniai bus tokie pat kaip gaminti staklėmis ar liejimo būdu. Rankomis niekada nenulipdysi visiškai tokio pat gaminio ir beveik visuomet bus vietelių, kurios neatrodys tobulai lygios. Šiandien vis daugėja žmonių, kurie būtent tai ir vertina. Yra keletas keramikų, kurių darbus esu įsimylėjusi dėl to, kad jie parodė, kokia nuostabi lėkštė ar puodelis, nulipdytas visiškai primityviai, netaikant jokių sudėtingų ar įmantrių technikų. Tiesą sakant, dabar pati sau į naujus namus tokias lipdausi ir dar tyčia pirštukais kuo daugiau prispaudau. Kaip gaminių asortimente atsirado šeimos židiniai su raštais, lino spalvos glazūra, gintariukais? Visai neplanuotai. Tai labiau klientų idėjos nei mano. Praėjusį sezoną viena būsimoji nuotaka paprašė nulipdyti jai su sužadėtiniu šeimos židinį, kuriame žmogeliukai laikytų gintariuką. Tą gintaro gabalėlį ji man atsiuntė paštu. Šiek tiek vėliau paaiškėjo, kad jis ypatingas. Pasirodo, ši pora jį rado pirmąkart drauge vaikštinėdami pakrante. Apie šią židinio idėją būsimas jaunikis nė nenutuokė. Aprašiusi istoriją, sulaukiau daugiau šios idėjos įkvėptų porų prašymų, o vėliau židiniai su gintariukais, kaip ir „lininiai“, tapo labiau ne vestuvių, o apskritai lietuviškumo atributais. Vis daugiau klientų ėmė užsakinėti „lininius“ ar „gintarinius“ židinius savo bičiuliams užsienyje, taip pat kaip dovaną, reprezentuojančią Lietuvą ar jos kūrėjus.

112

Santuokinis gyvenimas man yra tarsi Tėvo apkabinimas po ilgų klajonių dykumoje.


lietuvė Šeimos židinio įteikimas – viena gražiausių vestuvių apeigų. Ką patartumėte besiruošiantiems jai, ko palinkėtumėte žengiantiems šeimos kūrimo link? Būti grynais. Kaip kūdikiai būna. Išgirsti, ko tėveliai linki, įteikdami šeimos židinį. Žengiantiems šeimos kūrimo link norėčiau palinkėti išdrįsti santuokoje būti vienam kito tarnu. Tai nuostabiausia man žinoma tarnystė. Būkite vienas kito Dangus.

Kas dar, be mėgstamos veiklos, pripildo Jūsų gyvenimą prasmės pajautimo, džiaugsmo? Po visų „išsibarstymų“ – imdavausi tai siuvimo, tai organizavimo, tai rašymo, tai piešimo, tai gitaros – supratau, jog svarbiausia – buvimas žmona. Tai gražiausia veikla mano gyvenime. Ir, patikėkit, yra ką veikti, ko išmokti. Kaip kažkada esu sakiusi, santuokinis gyvenimas man yra tarsi Tėvo apkabinimas po ilgų klajonių dykumoje.

Menas ne visada užtikrina nuolatines pajamas. Ar Jūsų tai negąsdino renkantis šį kelią, ar sulaukėte vyro, artimųjų palaikymo? Šiuo klausimu vyras vienintelis mane palaikė. O štai mama kartais nerimaudavo dėl mano ateities labiau nei aš pati. Kai kurie kiti artimieji per šventes man beveik visada linkėdavo susirasti „normalų“ darbą. Pradžia buvo sunki. Įrodyti kitiems, kad kiekvienas pašaukimas yra vienodai vertingas, prireikė beveik dvejų metų. Bet taip jau būna kasdien, daugelyje reikalų.

113


lietuvė

Šviesos magija:

šviestuvai, kurie pakeis namų interjerą

Metų sandūroje daugelis kelia sau asmeninius tikslus, tarp kurių dažnas turi troškimą atnaujinti interjerą, pasikeisti būstą ar kuo greičiau užbaigti užsitęsusį remontą. Kiekvienas žmogus ir jo namų erdvės jaukumo, stiliaus suvokimas individualus, tačiau tai, kad šviesos šaltinių projektavimas yra vienas svarbiausių darbų, patvirtina ne tik interjero dizaineriai, architektai, bet ir psichologai. Skirtingi numatyti apšvietimo scenarijai, tolygiai namus užpildanti jauki šviesa, dekoratyvūs akcentai – visa tai sukuria nusiraminti, pailsėti, atsipalaiduoti leidžiančią atmosferą. Kokiomis naujienomis labiausiai domisi lietuviai? Ką interjeruose siūlo dizaineriai? Kokie šviestuvai – saugiausias pasirinkimas kuriantiems namus be profesionalų pagalbos? Dėmesio vertas naujienas pristato vieno didžiausių šviestuvų salonų tinklų Lietuvoje UAB „Ardena“ projektų vadovė TATJANA SPRAINAITĖ. Gamintojo „Masiero“ kolekcija „Nappe“ – kokybės ir modernios elegancijos duetas. Šių italų namų kūriniai priverčia aiktelėti net išrankiausius interjero kūrėjus. Jie nepalieka abejingų – lengvai nuo judesio skambantys metalo vamzdeliai nepriekaištingai išsklaido šviesą, o įvairių formų šviestuvų simfonijos gali būti modifikuojamos, priderinamos prie kiekvieno poreikių. Šiuo metu tai vieni populiariausių šviestuvų tuose interjeruose, kur kiekvienas daiktas turi aiškią vietą, funkciją. Ypač vertinami eklektikos gerbėjų. Naujoji gamintojo „Light4“ kolekcija „Eclipse“ užburia savo spindesiu. Plonas modernaus stiliaus korpusas su nesuskaičiuojamu kiekiu lengvų krištolo lašelių primena žėrintį lietų. Tai šviestuvai, kurie puikiai tinka ir prie prabangiu gobelenu trauktų fotelių, raudonmedžio ar ąžuolo masyvo, ir prie stiklinių, minimalistinių baldų. Saugus pasirinkimas klasikos gerbėjams, kuriantiems modernius namus.

114


lietuvė

Viena geriausiai architektų įvertintų naujienų – gamintojo „Light4“ kolekcija „OMG“ (angl. „Oh My Glass“). Tai įvairių formų, dydžių ir ypatingų pakabini-

mo būdų žaismas. Šie šviestuvai prikausto dėmesį iš pirmo žvilgsnio. Retro stiliaus, skaidraus arba balto stiklo gaubtai, šlifuoto nikelio arba aukso apdaila – to-

kie šviesos šaltiniai tobulai užpildo klasikinį interjerą, suteikdami jam šiuolaikiškų potėpių.

115


lietuvė Tarp populiariausių naujienų bendram ir akcentiniam apšvietimui pirmoje eilėje puikuojasi šviestuvai, sumontuoti ant bėgelių. „Ardena“ pristatė naujo Lietuvos rinkoje gamintojo „Labra“ šviestuvus „Multisystem“. Jie, tik pasirodę šalyje, jau yra projektuojami daugybėje interjerų: nuo butų iki prestižinių namų. Šie magnetų principu bėgeliuose keičiami šviestuvai, kuriuos bet kada galima papildyti, apkeisti vietomis, yra itin patogus ir lengvai montuojamas sprendimas. Pakabinami lubiniai, pastatomi ar

116

akcentiniai kolekcijos gaminiai suteikia apšvietimui grožio ir impresijos, o funkcionalumą garantuoja mažiau dėmesį atkreipiantys variantai. Bėgeliams ir prožektoriams populiarumu nenusileidžia įleidžiami, užglaistomi šviestuvai. Tokio pobūdžio šviestuvai sukuria kokybišką šviesos srautą, nors yra beveik nepastebimi. Tobulėjant technologijoms, lubose galima paslėpti įvairiausių formų šviestuvus ir netgi reguliuoti šviesos kryptį.

Gamintojo „Miloox“ kolekcija „Jugen“ sužavi ieškančius elegantiškų, šiuolaikiškų šviestuvų, lengvai derinamų interjere. Apvalūs neskaidraus balto stiklo šviestuvai jau kurį laiką išsilaiko populiarumo viršūnėse. Šią liniją sudaro pakabinami šviestuvai su skirtingu skaičiumi burbulų, pastatomi ir sieniniai. Jais galima užpildyti erdvę, neskiriant daug pastangų, kurių dažniausiai pareikalauja skirtingų formų ar net gamintojų šviestuvų pritaikymas vienoje erdvėje.


lietuvė Pastatomi šviestuvai – tai funkcionali namų dekoro detalė, ne mažiau svarbi už vazas, tinkamai parinktas knygas bibliotekos lentynose ar stalą dengiančią staltiesę. Funkcionalumu pasižymintis gamintojas „Nowodvorski“ visai neseniai rinkai pristatė „Wheel“ toršerą. Šis buvo greitai pastebėtas interjero kūrėjų. Juodos, marmurą ir medį primenančios plokštumos atspindi dažniausiai namų

aplinkoje derinamas tekstūras, todėl lengvai įsilieja į panašių atspalvių erdves. „Ardenos“ projektų vadovė T. Sprainaitė sako, kad išsirinkti iš bene 200 gamintojų ir 10 000 šviestuvų asortimento – nelengva užduotis, ir rekomenduoja visada kreiptis pagalbos į konsultantus ar vadybininkus. „Pirmą kartą su apšvietimo klausimais

susiduriančiam žmogui reikia numatyti daugybę veiksnių, kurie daug svarbesni už paties šviestuvo estetiką. Šviesi ir gyvybės sklidina namų aplinka privalo reaguoti į sezono, natūralios šviesos pasikeitimus, gyventojų elgseną, jau esamų šviesą skleidžiančių objektų visumą“, – pokalbį apie apšvietimo tendencijas baigia „Ardenos“ atstovė.

„Lietuvės“ skaitytojams taikoma 20 % nuolaida visiems nuolaidos ženklu nepažymėtiems šviestuvams visuose UAB „Ardena“ salonuose ir internetu www.sviestuvai.lt SURASKITE TAI, KO TAIP ILGAI IEŠKOJOTE www.ardena.lt

www.sviestuvai.lt

VILNIUS: Vytenio g. 20 KAUNAS: Savanorių pr. 288 KLAIPĖDA: Minijos g. 42 (PC „NIC“) ŠIAULIAI: Pramonės g. 17 B (PC „NIC“)

117


lietuvė

Gydantis keturkojis draugas

Rimgaudo Budrio nuotrauka

Šuo – nuolankiausias ir ištikimiausias žmogaus draugas, varge, nelaimėje ir džiaugsme liekantis kartu. Pripažįstama, kad šie gyvūnai gali padėti ne tik morališkai. Šunys gydytojai vadinami kaniterapiniais šunimis. Apie kaniterapiją ir gyvenimą su šiais keturkojais augintiniais kalbėjomės su veterinarinės medicinos specialiste, šunų dresūros mokyklos „CRAZYfoxes“ trenere ir dviejų ypatingų kalyčių, pramintų superkatašuniais, šeimininke AGNETA MILIKAUSKAITE. ERIKA VIKTORIJA RIČKUTĖ

Nova ir Hulu Agneta dresūra susidomėjo prieš dešimt metų, kai dar turėjo savo pirmąją augintinę – mišrūnę kalytę Niką. Internete prisižiūrėjusi vaizdinės medžiagos apie šunų dresavimą, ėmė ją mokyti įvairių triukų. Prieš kelerius metus pradėjusi savanoriauti gy vūnų prieglaudoje „Penkta koja“, mergina sutiko vieną iš dabartinių savo keturkojų draugių – Novą. Atsikratyti augintine senieji šeimininkai nusprendė, kai ši atsivedė šuniukų. Mažyliai greitai rado namus, o kalaitė prieglaudoje praleido beveik dvejus metus. „Ji su visais labai draugiška. Paprastai yra gana rami, tačiau prireikus gali būti ir aktyvi, geba prisitaikyti“, – Novą apibūdina pašnekovė. Vėliau merginos namuose apsigyveno

118

ir borderkolių veislės kalaitė Hulu. Tai buvo ilgai lauktas šuo, apie kurį svajota net aštuonerius metus. „Kaip ir daugelis borderkolių, Hulu labai aktyvi, visada pasiruošusi kažką kartu nuveikti. Tačiau norėjau, kad gebėtų būti ir rami, tad nuo mažens mokiau ją ramybės“, – pasakoja Agneta.

Superkatašunių triukai Dažnas, turintis šunį, gali pasigirti, kad jo keturkojis klauso komandų sėdėti, grakščiai vaikščioti ar gulėti, kol jam bus leista pajudėti. Tačiau kaip dažnai galima pamatyti šunį, atidarantį duris, susivyniojantį į antklodę ir gebantį it kokia katė įšokti į medį? Agnetos augintinai moka visa tai ir dar daugiau! Dėl sugebėjimo be vargo įsiropšti į

medį mergina Novą ir Hulu praminė superkatašuniais. Savo triukais jos džiugina ne tik šeimininkę, bet ir internautus, mat „Facebook ’e“, „Instagram’e“ ir „YouTube’e“ turi specialiai joms sukurtas paskyras. Kaip Agneta išmokė šunis įlipti į medį? „Specialiai jų nemokiau, – prisipažįsta. – Tiesiog kartą, kai Nova dar gyveno prieglaudoje, parodžiau jai pasvirusį medį ir ji nesunkiai į jį įšoko. Vėliau namuose atsiradusi Hulu mėgdžiodama Novą taip pat greitai išmoko į juos laipioti.“ Pašnekovė primena, kad norint išmokyti augintinį vykdyti įvairias komandas reikia apsišarvuoti kantrybe ir skanėstais. Kiekvieno šuns mokymo procesas, jo trukmė priklauso tiek nuo gyvūno (vieni mokosi greičiau, kiti lėčiau), tiek nuo žmogaus, tiek nuo komandos sudėtingumo. Svarbiausia – aiškiai parodyti šuniui, ko iš jo norima.


Šunys gerina pacientų savijautą, mažina stresą, atitraukia jų dėmesį nuo sunkumų, negalavimų, mažina nuobodulį ir greitina tam tikrų ligų gydymą.

Šuniškos išdaigos Neretai šunims ir jų šeimininkams sunku vieniems kitus suprasti. Dažnu atveju dėl sugraužtų šlepečių ar iškrėstų pokštų augintinis būna visiškai nekaltas. Šunys neskiria, kas yra gera, o kas bloga, jeigu jiems to nepaaiškinate. Tad jeigu keturkojis kažką sugraužė, pirmiausia galite paklausti savęs: „Ar aš tikrai jam pakankamai aiškiai parodžiau, jog tai nėra gerai? O galbūt palikau daiktą ne vietoje?“ Agneta, paklausta apie augintinių išdaigas, susimąsto. „Iš tiesų jos nėra didelės išdaigininkės. Nova yra susprogdinusi vos vieną pūkinę pagalvę ir sudraskiusi mano dar nespėtą perskaityti knygą. O Hulu prikrėsti šunybių dar nespėjo“, – šypsosi.

Kaip Nova tapo kaniterapiniu šunimi Šunys yra puikūs terapeutai. Kai kurios gydymo įstaigos įsileidžia keturkojus, o šie šmirinėdami tarp ligonių lovų gerina pacientų savijautą, mažina stresą, atitraukia jų dėmesį nuo sunkumų, negalavimų, mažina nuobodulį ir greitina tam tikrų ligų gydymą. Psichinių negalavimų turintiems ligoniams šunys padeda įveikti baimes arba jas slopina. Dar gyvendama prieglaudoje Nova kartu su kitais atrinktais šunimis apsilankė pas aklus ir silpnaregius vaikus. Agneta pastebėjo, kad kalytei patinka būti su mažaisiais. Todėl kai po poros metų Kaniterapinės pagalbos centras paskelbė apie būsimą šunų testavimą, ji užregistravo Novą. Kalytė šį testą išlaikė puikiai ir dabar turi sertifika-

Danguolės Paršonienės nuotrauka

lietuvė

Įdomieji keturkojai  Tyrimai rodo, kad šuo gali jausti pavydą, kai rodome meilę kitai būtybei.  Ar jūsų šuo patiria stiprų išsiskyrimo nerimą, kai išeinate? Palikite jam drabužį, kurį vilkėjote. Įrodyta, kad šeimininko kūno kvapas ant drabužių gali sumažinti šį nerimą.  Šunys stebi mūsų kūno kalbą ir klauso mūsų balso. Net ir subtilus balso tembro bei garso pokytis ar konkretūs žodžiai jiems asocijuojasi su smagia veikla. Šie gyvūnai taip pat nuolat „skaito“ mūsų veidus, kad gautų informacijos apie mūsų emocinę būseną.  JAV mokslininkų tyrimas parodė, kad šunys gali užuosti vėžį. Iš vėžinių ląstelių išsiskiria kitokie medžiagų apykaitos produktai nei iš sveiko žmogaus ląstelių. Tyrime dalyvavę biglių veislės šunys vėžinių ląstelių egzistavimą žmogaus kraujo mėginiuose galėjo nustatyti beveik 97 proc. tikslumu.  Šunys ir dvejų metų vaikai supranta maždaug tiek pat žodžių ir gestų.  Šie gyvūnai gali girdėti keturis kartus toliau sklindančius garsus negu žmogus.  Aukščiausio pasaulyje šuns ūgis siekė 1,118 m. Jis svėrė 70 kg.  Mažiausio pasaulyje šuns titulą gavo 9,65 cm aukščio čihuahua.  Užfiksuotas ilgiausio šuns liežuvio rekordas – 18,58 cm.  Į Gineso rekordų knygą pateko labradoras, kuris per šešerius metus padėjo perdirbti maždaug 26 tūkst. plastikinių butelių. Šuo rinkdavo juos per kasdienius pasivaikščiojimus ir atiduodavo šeimininkui.

119


lietuvė tą, įrodantį, kad gali teikti kaniterapinę pagalbą. Šia veikla Agneta su Nova užsiima jau daugiau nei ketverius metus.

Terapeutu gali tapti ne kiekvienas Kaniterapija – alternatyvus arba pagalbinis gydymo bei reabilitacijos būdas. Šia terapija siekiama pagerinti žmogaus fizinę ir emocinę sveikatą. Terapiniai šunys padeda gerinti pažintinius, socialinius įgūdžius. Jie neretai užsiima su elgesio ir emocinių problemų turinčiais vaikais. Koks šuo gali tapti terapiniu šunimi? „Kaniterapija gali užsiimti įvairių veislių šunys ir netgi mišrūnai, išlaikę specialų testą, – sako Agneta ir vardija savybes, kuriomis turi pasižymėti keturkojis: – Šuo turi būti stabilios psichikos, nebijoti įvairių garsų, keistų kvapų ar daiktų. Turi mėgti bendrauti su žmonėmis, nebijoti staigių judesių. Gebėti prisitaikyti, būti ir aktyvus, ir ramus. Taip pat jis turi būti nesunkiai kontroliuojamas, paklusnus.“ Kiekvienos šunų veislės protiniai gabumai, fizinis aktyvumas ir charakteris skiriasi, todėl ne kiekvienam paklusniam šuniui pavyksta tapti terapeutu. Gyvūnas gali būti gerai išauklėtas, bet nemėgti bendrauti su svetimais žmonė-

120

mis, žaisti su vaikais ar būti liečiamas. Tad jei šuniui tokia veikla nepatinka ar kelia stresą, geriau ja neužsiimti. Agnetos augintinei Novai ir kitiems kaniterapiniams šunims ši veikla smagi, dažnai nuvykus į pažįstamą vietą jie nekantrauja užeiti į vidų. „Stengiamės, kad ir gyvūnams kaniterapija teiktų kuo daugiau džiaugsmo, už atliktas užduotis jie gauna daug dėmesio, skanėstų. Novą į užsiėmimus visada vedu su petnešomis ir skarelė, tad vos pamačiusi šiuos daiktus mano rankose ji labai apsidžiaugia, nenustygsta vietoje“, – pasakoja pašnekovė. Merginos teigimu, ne visi šunų šeimininkai galėtų užsiimti kaniterapija. Tam reikia tvirtų nervų, tinkamo psichologinio pasirengimo. „Kai pasakoju apie kaniterapiją, taikomą sergantiems vaikams, dažnai girdžiu: „Aš negalėčiau tuo užsiimti, man tų vaikų gaila.“ Manau, viskas priklauso nuo nusiteikimo. Aš stengiuosi žiūrėti į juos kaip į vaikus, o ne kaip į ligonius. Mūsų tikslas – padėti jiems jaustis geriau ir gailestis nėra tai, kas gali pagelbėti“, – teigia Agneta. Anot jos, kaniterapijos perspektyvos Lietuvoje po truputį auga. Šia veikla domisi vis daugiau žmonių, ir vis daugiau įstaigų sutinka įsileisti ar pačios kviečia kaniterapinius šunis. Vis dėlto, jos žiniomis, kaniterapija mūsų šalyje dar nėra skiriama gydytojų, nors šis metodas gali padėti esant daugeliui ligų. Vienus žmo-

nes šunys gali psichologiškai nuraminti, pakelti nuotaiką, o kitiems gali padėti reabilituotis. Ligoniai ne itin mėgsta daryti medikų jiems skiriamus įvairius f izinius pratimus, tačiau, atliekami su šunimi, jie neatrodo tokie nuobodūs, o vaikams tokios užduotys virsta žaidimu.

Padeda pagerinti fizinę sveikatą Šiuolaikiniai žmonės itin daug laiko praleidžia įkišę nosis į kompiuterio ekraną ar telefone naršydami po socialinius tinklus. Daugelis darbe kvėpuoja oro kondicionieriaus pučiamu oru, o namuose bando vėdinti patalpas pro langą įeinančio oro gūsiu. Šiuo atveju pasivaikščiojimas su šunimi gali tapti tikru plaučių sveikatinimu. Turėdami keturkojį draugą būsite priversti bet kokiu oru išeiti į lauką ir leisti savo plaučiams įkvėpti kitokio oro. Tačiau tai dar ne viskas! Pasivaikščiojimai leis pabudinti sustingusius sąnarius, raumenis po ilgo sėdėjimo darbe. O galbūt po sėdimo darbo turite tiek energijos, kad nežinote, kur ją dėti? Jūsų augintinis bus labai patenkintas, jei galės padėti tą energiją iškrauti bėgiodamas drauge. Šunys labai mėgsta aktyvią veiklą. Štai ir visa sveikatingumo progra-


lietuvė

mėlė... Susimąstykite, galbūt jums reikia ne asmeninio trenerio ir gydytojo, o augintinio?

Draugas visose gyvenimo situacijose Šunys ne tik padeda palaikyti gerą fizinę būklę, neleisdami pamiršti kasdienių pasivaikščiojimų, bet ir yra geriausi draugai visose gyvenimo situacijose. Jie turi prastesnę trumpalaikę atmintį nei žmonės, todėl augintinis greitai pamirš, kad būdamas blogos nuotaikos jį apibarėte, ir elgsis su jumis lyg su geriausiu bičiuliu jau po kelių akimirkų. Tačiau puiku tai, kad šunys turi labai gerą ilgalaikę atmintį. Tad augintinis tikrai nepamirš jūsų tarpusavio ryšio. Šie gyvūnai taip pat gerai įsimena jausmus. Pavyzdžiui, kaip gerai jaučiasi būdami su šeimininku, glostomi, vedžiojami ar šukuojami. Vienišiems senoliams šuo gali tapti draugu ir pasakojimų klausytoju. Besirūpindami augintiniu jie jaučiasi reikalingi, turintys gyvenimo tikslą. Kas gali būti geriau už empatišką ir ištikimą klausytoją, kuris niekada neišduos? Gyvūnas nekritikuoja ir neklausinėja. Nors nesupranta, apie ką jam pasakojama, tačiau labai maloniai išklauso, prisiglaudžia, padeda pasijausti geriau.

Šunys Lietuvos istorijoje  Anot istorikės R. Ragauskienės, archeologinė medžiaga ir rašytinės žinios (nuo X a. pab.) rodo, kad Lietuvos teritorijoje šuo greta žmogaus buvo nuo mezolito laikų ar ankstyvosiose baltų visuomenėse.  XVI a. šunys užėmė antrą (po žirgo) pagal populiarumą bajorijos augintinio vietą ir kainavo nepigiai. Ypač didelės buvo stambius žvėris medžiojusių šunų kainos – nuo 10 iki 20 kapų grašių. O darbinis arklys kainavo 10 kapų grašių, kumelė – 5 kapas grašių.  Kambarinius (dekoratyvinius) šunis LDK valdantieji laikė jau XIV a. pabaigoje. Iki XVII a. pab. jie buvo valdančiojo sluoksnio moterų ir vaikų augintiniai, vyrai privačioje erdvėje kaip kambarinius laikė savo elitinius medžioklinius šunis. XVII a. vid.–XVIII a., pasikeitus madoms, kambarinių šunelių draugija mėgavosi ir vyrai.  XVI a. visuomenėje požiūris į šunis buvo dviprasmiškas. Didžiulius šunų būrius turėję valdantieji jiems skyrė pakankamai dėmesio, laiko ir finansų, tačiau jų nesužmogino. Kitaip nei kitose renesansinės kultūros šalyse, LDK šuo nebuvo tapatinamas su žmogumi, nekurtas jo kultas. Į gyvūnus žiūrėta praktiškai.  Net ir mylimiausiems augintiniams buvo renkami gyvūnų, o ne žmonių vardai. Jie rinkti pagal šunų charakterį, atliekamas funkcijas. Pavyzdžiui, skalikai vadinti vardais, reiškiančiais garsus, kurtai – greitį, šoklumą, dideli, molosiniai šunys vadinti aštriadančiais, kandžiais, vertikais, užpuolikais ir pan.  XVI a. antrojoje pusėje plito mylimų gyvūnų laidojimo tradicija, didėjo dėmesys dekoratyviniams šunims. Tai rodė jautresnį žmonių santykį su augintiniais.

121


lietuvė

Stuburo ligos: kada gali prireikti operacijos?

Po sėkmingai atliktos stuburo operacijos pacientas pajudina rankas, kojas, pasukioja kaklą. Išlipa iš lovos, pavaikšto ir džiugiai atsidūsta – savijauta tikrai geresnė nei prieš operaciją, nors dar tik sveikimo periodo pradžia. Tačiau viskas galėjo baigtis kur kas liūdniau. Laiku nesikreipęs į specialistus pagalbos, žmogus galėjo tapti visiškai nedarbingas, nebevaikščioti, o ką jau kalbėti apie aktyvų, visavertį gyvenimą.

Nugaros skausmų išvengia retas Puikūs operacijos rezultatai džiugina ne tik pacientą, bet ir neurochirurgus, kasdien susiduriančius su pačiomis įvairiausiomis stuburo ligomis. Maždaug 80 procentų suaugusiųjų bent kartą gyvenime patiria skausmą nugaros srityje. Tai dažniausias su darbu susijęs negalavimas ir viena iš pagrindinių nedarbingumo dienų priežasčių. Skausmo sukeliama bloga savijauta stipriai trikdo ir neigiamai veikia žmogaus galimybes užsiimti kasdiene veikla, dirbti. Dažnu atveju nugaros skausmas gali būti susijęs su tarpslankstelinių stuburo diskų susirgimais. Stuburo slankstelius jungia kremzliniai tarpai ir tarpslanksteliniai diskai. Jie yra tvirti, tačiau elastingi, todėl leidžia stuburui lankstytis. Kai atsiranda patologija, judesiai tampa riboti, skausmingi.

Žinios, patirtis ir kasdien tobulinami įgūdžiai Dėl itin dažnai pasitaikančių stuburo susirgimų Kaune įsteigta specializuota skausmo gydymo ir stuburo chirurgijos klinika „Clinic AGATAS“. Jos komandą sudaro įvairių sričių specialistai, kurių pašaukimas – nugaros skausmo malšinimas bei gydymas. Komandoje yra net trys neurochirurgai, kurie tarpusavyje dalijasi ne tik žiniomis, patirtimi, bet ir įgūdžiais. Med. m. dr. Bronius Špakauskas neu-

122

Bronius Špakauskas

rochirurgu dirba daugiau nei 40 metų. Stuburo neurochirurgijoje besispecializuojančiam ir medicinos mokslų daktaro disertaciją apsigynusiam gydytojui suteikta aukščiausia neurochirurgo kvalif ikacinė kategorija. Didžią ją savo gyvenimo dalį gydytojas specializuojasi būtent stuburo chirurgijoje gydydamas įvairias stuburo, onkologines ligas bei traumines deformacijas. Nestebina, jog pacientai dažnai tikslingai kreipiasi į šį specialistą, tačiau gydytojas pažymi: „Mūsų komandą sudaro trys neurochirurgai ir kiekvienas iš mūsų turime šiek tiek skirtingos patirties. Nors mano kolegos yra jaunosios kartos atstovai, tačiau itin perspektyvūs ir išties geras rankas turintys gy-

dytojai. Dažnai kartoju, jog mūsų komandoje patirtis eina koja kojon su jaunatvišku entuziazmu, naujausiomis žiniomis bei įgūdžiais stuburo neurochirurgijos ir periferinių nervų chirurgijos srityje. Tačiau visi mes esame bendros nuomonės, kad išoperuoti žmogų spėsime. Tik kai kuriais retais atvejais operacijos yra skiriamos skubos tvarka dėl tam tikrų ryškių neigiamų simptomų. Visada stengiamės pirmiausia rekomenduoti konservatyvius gydymo metodus – skausmo specialisto skiriamą gydymą, kineziterapiją.“ Neurochirurgai daug laiko skiria žinių plėtimui, naujausių pasaulyje taikomų metodų tobulinimui, tačiau pirmoje vietoje visada išlieka pacientas. Gydytojas neurochirurgas Deividas Stukas teigia: „Kiekvienas žmogus viename ar kitame gyvenimo etape susiduria

Deividas Stukas


lietuvė su nugaros skausmais, dėl to kenčia gyvenimo kokybė, darbingumas. Tad labai svarbu žinoti, kaip padėti žmonėms, turintiems stuburo problemų. Pagrindinis mano tikslas – padėti pacientams gyventi kokybišką, darbingą gyvenimą.“ Specialistui paantrina jaunasis kolega neurochirurgas Mindaugas Vaišvilas, daugiau besispecializuojantis periferinių nervų chirurgijoje: „Didžiausia motyvacija gydytojui yra sveikstantys pacientai, todėl dedu visas pastangas, kad gydymas būtų efektyvus. Skiriu dėmesį ne tik ligai, bet ir pacientui, nes tikiu, kad bendradarbiaudami randame geriausius sprendimus.“

Mindaugas Vaišvilas

Operacijos kaina užsienyje šiurpina Lietuvoje stuburo neurochirurgija nė kiek nenusileidžia pažangiausių šalių operacijų metodams. Tačiau kaina gerokai skiriasi. Priklausomai nuo to, kokia stuburo operacija atliekama, jos kaina Airijoje gali svyruoti nuo 10 000 iki 20 000 eurų. Be to, laukiančiųjų eilės labai ilgos ir dažnai išgirstamas skundas, jog operacijos teko laukti metus ar daugiau. Kasdien skausmo kamuojamam pacientui tai yra visa amžinybė. O klinikoje „Clinic AGATAS“ stuburo operacijų kaina, priklausomai nuo jų pobūdžio, prasideda nuo 2400 eurų ir neviršija 4000 eurų. Vis dėlto laiku kreiptis pagalbos dėl nugaros skausmo ne kiekvienas išdrįsta, nes visuomenėje vis dar gajus mitas, jog atvykus į konsultaciją pas neurochirurgą iškart teks gulti ant operacinio stalo. Klinikos „Clinic AGATAS“ neurochirurgų komanda skuba paneigti šį klai-

dingą įsitikinimą: „Mitas, kad tik patekus pas neurochirurgą jau reikia ruoštis operacijai. Operuoti prireikia retais atvejais. Tik dešimt procentų mūsų konsultuojamų pacientų reikia atlikti operaciją“, – pasakoja med. m. dr. B. Špakauskas.

Neurochirurgų pacientų amžius Kalbant apie stuburo susirgimus, dažniausia stuburo liga, ypač išsiv ysčiusiose visuomenėse, yra vadinamoji osteochondrozė. Tai degeneracinė liga, kuri paliečia, pirmiausia, tarpslankstelinius diskus ir stuburkaulių kraštus. Osteochondrozės pagrindinė išraiška – tarpslankstelinė disko išvarža. Ši liga pasireiškia darbingame amžiuje – tarp 35 ir 50–60 metų. „Tarpslankstelinių diskų išvaržos nėra būdingos vyresnio amžiaus žmonėms. Jei nesusirgote tarpslankstelinio disko išvarža iki 70 metų, mažai tikėtina, kad vyresniame amžiuje ją turėsite“, – teigia neurochirurgas med. m. dr. B. Špakauskas. Vyresniems žmonėms būna kitų degeneracinės stuburo ligos – stuburo osteochondrozės – apraiškų. Tai vadinamoji stuburo kanalo stenozė (susiaurėjimas), kada susiaurėja angos, pro kurias išeina nervai. Stuburo stenozė sukelia kitokių simptomų, kurių dalis būna panašūs į tarpslankstelinio disko išvaržas. Juos atskirti vieną nuo kito gali tik specialistas. Neretai taikomi tam tikri paraklinikiniai tyrimų metodai, tokie kaip kompiuterinė tomograf ija, magnetinio rezonanso tomograf ija.

Kada operacija gali būti neišvengiama? Kiekvieno paciento simptomai gali labai skirtis, priklausomai nuo išvaržos buvimo vietos ir individualios žmogaus reakcijos į skausmus. Jei disko išvarža yra stuburo juosmens srityje, gali būti jaučiami skausmai, kurie plinta iš nugaros zonos žemyn – į vieną arba abi kojas, kartais net į pėdas. Gali atsirasti skausmų, pavyzdžiui, elektros srovės smūgis, stovint, vaikštant arba sėdint. Skausmus gali pastiprinti tokie veiksmai, kaip pasilenkimas, sunkumų kėlimas, sukinėjimasis ir sėdėjimas. O, atsigulus ant nugaros sulenktais keliais, galima pajusti palengvėjimą, nes ši poza padeda susilpninti spaudimą į tarpslankstelinį diską. Kartais gali atsirasti nejautrumas ir tirpimas kojose arba pėdose, pasireikšti mėšlungis arba raumenų traukuliai nugaroje arba kojose. Kankinant skausmui taip pat gali būti jaučiamas kojų raumenų silpnumas arba kelio ar girnelės ref leksų sumažėjimas. Sunkiais atvejais gali atsirasti pėdų silpnumas (koja užkliūva vaikštant) arba sumažėti tuštinimosi ar šlapimo pūslės kontrolė. Jeigu atsiranda kojų silpnumas, šlapimo pūslės arba žarnų funkcijos kontroliavimo sunkumas, nedelsdami kreipkitės į specialistus! Kokia bus pasiūlyta operacija, prik lausys nuo individualaus k linikinio atvejo. Neurochirurgas, įvertinęs paciento būklę ir visus galimus taikomų metodų rezultatus, skirs tinkamiausią gydymo būdą.

123


lietuvė

Kelionės, stiprinančios mamos ir vaiko ryšį

Arba Norvegijos kalnų trauka

Kelionės su vaiku. Pagalvoję apie tai susiraukiate ar nusišypsote? Mintyse iškyla verkiančio, zyziančio, besispyriojančio mažojo vaizdinys ar nuostabaus drauge stebėto saulėlydžio, atradimų kupino pasivaikščiojimo miško takais, pajūriu prisiminimai? Tinklaraščio „Keliaukime kartu Norvegijoje“ autorei LINAI BAVARIENEI kopti į kalnus su sūnumi – didžiausias malonumas. Ji pastebi, kad kelionės ne tik ugdo berniuką, bet ir stiprina jųdviejų tarpusavio ryšį. „Vaikai greitai auga – nepajusim, kaip užaugs ir išeis. Tačiau viskas, kas mums kartu nutiko, išliks širdyje ir prisiminimuose. Vėliau galėsime drauge iš jų pasijuokti“, – sako Lina, ragindama tėvus kuo daugiau laiko leisti su savo atžalomis, pripildyti jų vaikystę gražiausių akimirkų, kartu patirtų įspūdžių. INGA NANARTONYTĖ LINOS BAVARIENĖS NUOTRAUKOS Pradžią Jūsų tinklaraščiui „Keliaukime kartu Norvegijoje“, suprantama, davė pomėgis keliauti. Ar kelionės visada buvo svarbios Jūsų gyvenime? Kada pradėjote pažindintis su Norvegija? Nuo mažens domėjausi geografija, kelionėmis. Gal dėl to, kad turėjau nuostabią geografijos mokytoją. Jos pasakojimai mane žavėdavo, keldavo norą viską pamatyti savo akimis. Labiausiai troškau nukeliauti į kalnus, pajusti jų didybę. Žvelgdama į kalnų nuotraukas, svajodavau, kad kažkada į vieną iš jų užlipsiu. Buvau gamtos vaikas. Pirmą kartą į Norvegiją atvykau baigusi vienuoliktą klasę, 2005-aisiais. Atvažiavau pas tuo metu čia gyvenusį tėtį vasarai. Daug tyrinėjau gyvenamą miestelį. Labai gerai prisimenu, kokį pirmąjį įspūdį man paliko šios šalies gamta, kaip fotografuodavau kiekvieną kalną, krioklį. Manau, pirmoji kelionė atminty išliks visą gyvenimą. Net ir dabar, pravažiuodama pro tas pačias vietas, pajuntu tokį pat susižavėjimą, kaip prieš keturiolika metų. Ar dar daug liko neapkeliautų regionų? Neaplankytų regionų, vietovių dar labai daug, nes renkuosi užsienio tu-

124

ristų retai lankomas, atokias, dar mažai kam žinomas vietas. Noriu paskatinti kitus keliautojus nebijoti išeiti iš komforto zonos, pamatyti tokias vietas, kur pagrindiniai lankytojai yra norvegai. Pabuvęs kalnų ramybėje jautiesi pailsėjęs, tarsi po geros meditacijos. Daugiausia keliaujate su sūnumi. Kaip tai veikia judviejų santykius? Išties mano pagrindinis bendrakeleivis yra sūnus ir dėl to labai džiaugiuosi. Taip matau, kaip jis auga, adaptuojasi vis kitoje aplinkoje, kokia jo reakcija į iškilusius keblumus, kokios jo emocijos pasiekus tikslą, kaip jis džiaugiasi užlipęs į kalno viršų ir įrašęs knygoje savo vardą. Mūsų santykiai po kiekvienos kelionės vis geresni. Sūnus nori vis daugiau laiko praleisti kalnuose, dalyvauti kiekvienoje mano planuojamoje kelionėje. Drauge renkamės maršrutus. Jam labai patinka kopti į kalnus, nuo kurių atsiveria vis kitoks vaizdas. Aš kartais labiau pavargstu nei jis. Juk reikia ne tik lipti į kalną, bet ir nešti kuprinę, prikrautą maisto, atsarginių drabužių. O nulipus dar kartais tenka vairuoti kelis šimtus kilometrų. Bet visa tai – vie-

ni juokai, kai paklaustas, ar patiko, sūnus atsako: „Labai. Norėsiu čia sugrįžti.“ Manau, kiekviena kartu praleista akimirka mus vis labiau suartina. Vaikai greitai auga – nepajusim, kaip jie užaugs ir išeis. Tačiau viskas, kas mums kartu nutiko, išliks širdyje ir prisiminimuose. Vėliau galėsime drauge iš jų pasijuokti. Kaip manote, ko tokia patirtis moko vaiką? Manau, mūsų kelionės ugdo vaiko ištvermę, moko džiaugtis net mažiausiomis smulkmenomis. Leidžia suprasti, kad smagu ne tik keliauti į prabangius kalnų namelius ir valgyti prabangų maistą, bet ir naktį praleisti palapinėje, gamintis valgį prie laužo. Kiekvienas naujas potyris vis įdomesnis. Ar kelionėse buvo kilę sudėtingų, o gal net pavojingų situacijų? Laimė, mums su sūnumi neteko atsidurti pavojingoje situacijoje. Visada stengiuosi gerai ištyrinėti vietą, į kurią vyksime, kalną, į kurį norime kopti: kokio sudėtingumo trasa, ar labai pavojinga lipti su vaiku, nes esu atsakinga ne tik už save, bet ir už sūnų. Kalbant apie nesklandumus, nema-


lietuvÄ—

125


lietuvė

lonias situacijas, du kartus buvo sugedęs automobilis. Kelionės laikas pailgėjo, bet namo grįžau laimingai. Kartą vykdama į kalnus pamiršau pasiimti apsauginį kremą nuo saulės. Atrodė, kad saulė nėra kaitri, pūtė švelnus vėjelis. Bet praleidusi kalnuose aštuonias valandas ir grįžusi į automobilį pajutau pasekmes. Buvau raudona kaip krabas. Stipraus nudegimo padarinius jaučiau dar ilgai. Nuo tada automobilyje visada turiu kremo nuo saulės. Kodėl svarstant apie atostogas svečioje šalyje verta rinktis Norvegiją? Kokių pomėgių žmonėms verta čia atvykti? Tai kontrastų šalis, kurioje gali pamatyti ledynus vasarą ir daug nuostabaus grožio paplūdimių, fjordų ir slėnių. Manau, čia patiktų ne tik jaunimui, bet ir vyresniems, nes dauguma pagrindinių turistinių vietų yra pritaikytos lankyti bet kokio amžiaus žmonėms, galima privažiuoti prie pat lankomų objektų. Tiems, kurie mėgsta aktyvų poilsį, nori kopti į kalnus, siūlyčiau rinktis vietas, kuriose lankosi mažiau turistų. Ten kalnai taip pat nuostabaus grožio. Keletas tokių: Snøhetta Vesttoppenas ir Snøhetta, Aursjøvegenas, Rabothytta ir Rødøyløva. Kokiu transportu geriausia keliauti po šalį? Be abejo, geriausia po šalį keliauti automobiliu – pamatysite daugiau ir pasirinktas vietas pasieksite greičiau. Nebūsite priklausomi nuo jokių tvarkaraščių, nereikės sukti galvos, ar spėsite sugrįžti laiku, ar ne. Jeigu nėra tokios galimybės, galima keliauti autobusu arba traukiniu. Bet reikės daug vaikščioti, kad pasiektumėte tam tikras vietas. Ar Norvegijoje brangu keliauti? Keliauti nebus brangu, jeigu susiplanuosite kelionės marš-

126

Pabuvęs kalnų ramybėje jautiesi pailsėjęs, tarsi po geros meditacijos.


lietuvė rutą, numatydami kiekvieną sustojimą, ir nakvosite palapinėje, gaminsitės maistą patys. Parduotuvėse tikrai galite rasti nebrangių maisto produktų. Jeigu norite dar labiau sutaupyti, rinkitės dviratį ir palapinę statykitės ne kempingų zonoje. Dauguma gražių vietų yra atokiau ir norint jas pasiekti reikės susimokėti kelių mokestį arba pasinaudoti keltais. Traukinių, autobusų ar lėktuvų bilietai nėra pigūs ir jais galima nuvykti tik į pagrindinius miestus ar lankytinas vietas. Atokesniais kalnų maršrutais geriausia keliauti automobiliu. Kempinguose esančių kalnų namelių kaina priklauso nuo vietos. Kuo ji lankomesnė turistų, tuo brangiau. Vienos nakvynės kaina gali svyruoti nuo 400 iki 2000 kronų (t. y. nuo 40 iki 200 eurų – red. past.). Nakčiai išsinuomoti palapinę kempinguose kainuoja nuo 150 iki 250 kronų. Galima naudotis dušu, tualetu, virtuvėle ir elektra. Kiek teko tokiose palapinėse nakvoti, jos visada buvo labai tvarkingos. Rugsėjį su sūnumi vykome į nuostabaus grožio Rødøy salą, kuri iš tolo primena gulintį liūtą. Iki jos ir atgal pluk-

dančio kelto bilietas kainavo 1056 kronas, kuras – 800, maistas – 200, kelių mokestis buvo 358 kronos. Taigi visa kelionės kaina – 2414 kronų, arba 241 euras. Kelto bilietas nėra pigus, tačiau nusprendžiau verčiau plaukti į salą, kurią labai norėjome pamatyti, ir dvi naktis miegoti automobilyje, o ne nakvoti prabangiame namelyje ir tiesiog lipti į kokį nors kalną. Po kelionės sūnus pasakė: „Mamyte, kitą vasarą vėl miegosime mašinoje.“ Kaip vertinate turizmo kalnuose infrastruktūrą, saugumą? Turizmo infrastruktūra čia labai gerai išvystyta, nesunku susirasti lankytinus objektus, ypač pagrindinėse turistinėse vietose. Norvegai turi tinklalapį, kuriame aprašyti kalnų maršrutai, nurodytas jų sudėtingumas. O jeigu esi Norvegijos žygių asociacijos „Turistforening“ narys, gali pigiai nakvoti organizacijos kalnų nameliuose, valgyti ten esantį maistą ir už tai susimokėti grįžęs iš kalnų. Elektroniniu paštu gauni daug informacijos apie naujus maršrutus, keliautojų pasakojimų. Kalnuose trasos sužymėtos raudono-

mis T raidelėmis, kad būtų lengva rasti kelionės tikslą. Kuriais mėnesiais geriausia keliauti? Geriausia keliauti birželio–rugsėjo mėnesiais, nes tada kalnai būna prieinamesni, o ir vaizdai gražesni. Mes su sūnumi po kalnų žygių sezono laukiame žiemos pramogų. Slidinėjimas – antras mūsų pomėgis. Nuostabiai praleidžiame laiką kartu. Kam turėtume nusiteikti besiruošdami keliauti po Norvegiją? Reikėtų nusiteikti, kad oro sąlygos čia nenuspėjamos. Iš vakaro gali būti skelbiama, kad oras bus geras, o ryte jus gali užklupti lietus ar dideli debesys, neleisiantys mėgautis kalnų vaizdais. Taip pat neturėtų stebinti didelės eilės žymesnėse lankytinose vietose. Gali tekti kantriai laukti dvi ar tris valandas, kol ateis jūsų eilė pasidaryti gražią nuotrauką. Dėl to aš dar nesu buvusi daugumoje lankomiausių šalies vietų. Galbūt organizuojate keliones kitiems? Ar tai – ateities planuose? Jau porą metų padedu susidaryti marš-

127


lietuvė

rutus norintiems pakeliauti po Norvegiją. Paklausiu, kas juos domina, ką labiausiai norėtų pamatyti, ar tai bus aktyvaus pobūdžio kelionė, kurioje reikės daug kopti, ar tiesiog norės aplankyti lengvai prieinamas vietas. Kai kurie žmonės atsiunčia pačių susidarytą maršrutą ir prašo patarti, ką verta pamatyti papildomai arba ką išbraukti iš sąrašo. Man labai smagu, kad vis daugiau žmonių, pasinaudoję mano aprašytais maršrutais, aplanko naujas vietas ir vėliau parašo, kad jiems labai patiko. Norėčiau organizuoti savaitgalio keliones į kalnus. Kuo toliau, tuo daugiau noriu atrasti pati ir šiais atradimais dalytis su kitais. Planuojamų aplankyti vietų sąrašas ilgas. Kuo pasižymi tradicinė norvegų virtuvė? Apie norvegų virtuvę papasakoti galiu nedaug, nes kavinėse lankausi nedažnai. O ir maistas visur toks pats, kaip visame pasaulyje. Norvegijoje per pusryčius populiaru valgyti sumuštinius su kiaušiniu ir kiaulienos skrebučiu. Atėjus rudeniui, kai pradedamos pjauti avys, visos parduotuvės pripildomos jų mėsos produkcijos. Vienas iš tradicinių norvegų patiekalų – aviena su kopūstais („Fårikål“). Man nepatinka šių gyvulių mėsos kvapas, todėl nesu jo ragavusi. Vienas pagrindinių Norvegijos nacionalinės virtuvės produktų – rūkyta laši-

128

ša. Žuvų rūkymas jau tūkstančius metų yra norvegų kulinarinių tradicijų dalis. Tradicinėje virtuvėje randame ir upėtakį, kuris truputį saldesnis už lašišą. Drąsieji turėtų paragauti pūdyto upėtakio, norvegiškai vadinamo „Rakfisk “. Saldus rudasis sūris taip pat yra norvegų nacionalinės virtuvės produktas. Tai ir pagrindinis maistas dienos pietų dėžutėse. Sprendžiu iš to, kad mano bendradarbiai gali šį sūrį valgyti per pietų pertrauką kasdien.


lietuvė

Tai kontrastų šalis, kurioje gali pamatyti ledynus vasarą ir daug nuostabaus grožio paplūdimių, fjordų ir slėnių.

129


lietuvė

Mūsų kelionės ugdo sūnaus ištvermę, moko džiaugtis net mažiausiomis smulkmenomis.

130


lietuvė Tradicinis Kūčių ir Kalėdų patiekalas iš kiaulienos – „Ribbe“ (šonkauliukai). Tai labai skani mėsa su traškia odele, patiekta su spanguolių padažu. Su kolegomis visada valgome šį patiekalą paskutinę darbo dieną prieš šventes. Kuo didžiuojasi norvegai? Paklausiau to savo bendradarbių. Jie didžiuojasi tuo, kad gimė Norvegijoje, savo šalies gamta, kultūra. Žmonės tiesiog džiaugiasi tuo, ką turi. Ar vietiniai linkę keliauti po savo šalį? Norvegai labai mėgsta keliauti po savo kraštą, dalytis kelionių įspūdžiais, nuotraukomis. Taip galima atrasti daug naujų vietų. Paklausti apie jas, vietiniai mielai atrašys ir atsiųs informacijos. Arba, keliaudami į atokesnes, mažiau lankomas vietas, pasiūlys keliauti kartu ir papasakos įdomių istorijų. Keliauti mėgsta tiek jauni, tiek seni žmonės, šeimos su mažais vaikais. Įdomu tai, kad tokios šeimos dažnai miega palapinėse. Tai motyvuoja dar dau-

giau keliauti ir leidžia nesibaiminti dėl saugumo. Beje, kalnuose susipažinau su ne vienu keliautoju ir su kai kuriais iki šiol bendraujame, dalijamės įspūdžiais. Buvo ir taip, kad viena norvegė, kuri išnaršiusi didelę dalį šalies, pamačiusi mano darytą nuotrauką pasiteiravo, kokia tai vieta, nes jai pasirodė nematyta. Supratau, kad tyrinėti Norvegijos gamtą galima visą gyvenimą. Kokį maršrutą pasiūlytumėte ketinantiems savarankiškai keliauti po Norvegiją savaitę? Savaitė – trumpas laiko tarpas, tad reikia labai gerai viską susidėlioti. Aš siūlyčiau vykti į visas pagrindines lankytinas vietas, nes jos pakeliui. Maršrutas galėtų būti toks: Jostedalas–Loenas–Strynas–Geirangeris–Trollstigenas– Eikesdalas–Innerdalenas. Tai būtų paprasta kelionė be kopimo. Vis dėlto geriau važiuoti dviem savaitėms, kad nereikėtų skubėti. Kartais vienai vietovei apžiūrėti nepakanka dienos. Iš savo aplankytų vietų visiems reko-

menduoju Innerdaleną. Tai vienas vaizdingiausių slėnių visoje Norvegijoje. Mes jį aplankome kasmet, nes ten ramu, gražu. Geriausia vykti birželį, vėlyvą pavasarį, kai gamta jau būna pasipuošusi žiedais ir nuostabiai sužaliavusi. Jostedalo miestelyje yra nemažai ledynų, prie kurių galima prieiti ar priplaukti. Gidų firma „Icetroll“ organizuoja keliones po ledynus, plaukimą plaustais nuo ledyno atitekančia upe. Rekomenduočiau apsistoti Jostedalo kempinge. Jame itin tvarkinga ir gražu. Tik vasarą labai greitai užpildomos vietos, tad jas reikėtų rezervuotis iš anksto. Nuostabus Loeno miestelis. Išties verta ten nuvykti, pakilti keltuvu į kalną ir kavinėje gurkšnojant kavą pasižvalgyti iš viršaus. Apie lankytinas Norvegijos vietas galėčiau pasakoti labai daug. Besidomintieji pasiskaityti apie jas ir rasti daugybę kelionių nuotraukų gali mano „Facebook ’o“ puslapyje „Keliaukime kartu Norvegijoje“ ir „Instagram’o“ paskyroje „Linatraveltnorge“. Kilus klausimų, visiems būtinai atrašysiu.

Įdomūs faktai apie Norvegiją  2018 metų duomenimis, Norvegijoje gyveno 38 400 lietuvių ir tai yra antra pagal dydį imigrantų grupė šalyje. Lenkai pagal imigrantų skaičių pirmauja – čia jų gyvena 98 200. Trečioje vietoje yra švedai, kurių 2018 metų pradžioje suskaičiuota 35 800. Ketvirta pagal dydį imigrantų grupė – atvykėliai iš Somalio, kurių yra 28 800.  Norvegiškų šaknų turinčių žmonių Jungtinėse Amerikos Valstijose yra tiek pat, kiek Norvegijoje gyvenančių norvegų.  Turintieji televizorių Norvegijoje turi mokėti maždaug 300 eurų vertės metinį mokestį.  Norvegų kalba turi dvi rašytines formas. Viena jų vadinama „bokmål“, kita – „nynorsk“. Tarp šių variantų esama nemažai gramatikos, leksikos skirtumų. Jos laikomos lygiavertėmis, tačiau „bokmål“ yra labiau paplitusi. Šios abi oficialios kalbos yra vartojamos viešajame administravime, mokslo įstaigose, bažnyčioje bei žiniasklaidoje.  Šioje šalyje yra maždaug 450 000 ežerų, apie 200 jų yra 10 arba daugiau kvadratinių kilometrų dydžio.  Senais laikais norvegai mėgdavo auginti žolę ant namų stogų. Stogai būdavo pagaminti iš medžių žievių, ant jų būdavo pilamos durpės. Jos žiemą šildydavo, o vasarą vėsindavo namus. 131


RASOS ROŽINSKIENĖS NUOTRAUKA

lietuvė

Ekonomiškas turizmas Dubajuje – neįgyvendinama misija?! Arba kaip Kalėdas švenčia prestižiškiausių oro linijų stiuardesės? Beveik vidurnaktį atsibeldžiame į vieną iš daugybės Dubajuje esančių Emyratų oro linijų stiuardesių bendrabučių. Jie, kaip ir viskas šiame mieste, – milžiniški! Malonus apsaugininkas įteikia buto raktus ir informuoja, kad artimiausias septynias dienas mūsų „5 žvaigždučių“ apartamentai bus... 21-ajame aukšte. Apie Jungtinius Arabų Emyratus (JAE) žinome tik tiek, kad juos sudaro septynios valstijos, vadinamos emyratais. Šios šalies naftos rezervai yra šešti pagal dydį pasaulyje. Ką čia ir bepridursi, nebent... kad tai viena turtingiausių pasaulio valstybių Artimuosiuose Rytuose. Vienu šūviu tikimės nušauti du zuikius. Atskridome paturistauti ir sykiu aplankyti dukros, dar tik pradedančios stiuardesės karjerą vienose prestižiškiausių oro linijų pasaulyje – „Emirates Airlines“. Netikėtai susipažįstame su kita lietuvaite, vos prieš keletą mėnesių atsisveikinusia su įdomiu, bet sunkiu darbu „virš debesų“ ir pasilikusia dirbti asmenine asistente Dubajuje, kaip ji pati sako, „ant žemės“. Smalsumas ima viršų – įdomu, koks gi jis – tas „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų kerais apipintas Emyratų oro linijų stiuardesių gyvenimas?.. Susipažinkite: Brigita Jagelavičiūtė – žavi 25-erių mergina, baigusi filmų ir televizijos bakalauro studijas Jungtinėje Karalystėje, Emyratų oro linijų stiuardese pradirbusi šiek tiek daugiau nei trejus metus. RASA ROŽINSKIENĖ

132


Nė nedrįstu spėti, kiek pasaulio šalių esate aplankiusi. Bet baigusi stiuardesės karjerą likote gyventi Dubajuje. Kuo šis didmiestis Jus patraukė labiau nei kiti JAE miestai? Ir ką, būdama beveik kaip vietinė, rekomenduotumėte aplankyti mūsų kraštiečiams, sumąsčiusiems savo svajonių atostogas praleisti šioje šalyje? Dubajus yra toks miestas, kuris žmonėms arba labai patinka, arba, priešingai – jie tiesiog negali jo pakęsti. Man jis patiko nuo pirmųjų sekundžių. Vos čia atv ykusi pasijutau tokia pakylėta, lyg visas pasaulis ir beribės jo galimybės būtų lengvai pasiekiamos ranka. Žinoma, jei tik būsi pasiryžęs už save pakovoti ir to siekti. Kur nusivesčiau savo svečius, atvykusius į šį miestą? Cha... Dubajus pilnas įdomių vietų ir pramogų. Kaip antai žymieji „Dubai Mall’o“ fontanai, Dubai Marina rajonas, viešbučiai „Atlantis“ ir „Burj Al Arab“. Keletas naujų vietelių – La Mer paplūdimys ir Al Seef kaimelis. Pavažiavus šiek tiek toliau už Dubajaus galima išvysti kalnus ir tarp jų pasislėpusį Hatta miestelį, garsėjantį nuostabiu ežeru. Šį begalinį sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti, bet... sutikite, kiekvieno keliautojo vizito tikslas bei poreikiai vis kitokie. Be abejonės. Kadangi atskridome į šeichų, naftos ir dangoraižių miestą ekonomine klase, tai ir turistauti norim ekonomiškai! Ar tai įmanoma viename brangiausių pasaulio miestų? Tuoj sužinosime. Didžiausią įspūdį Dubajuje mums palieka... dangoraižiai. Tiek daug aukščiausių, gražiausių, didžiausių, keisčiausių ir dar bala žino kokių „iausių“ pastatų vienoje vietoje iki šiol niekur neteko regėti. Kas rytą, vos žvilgterėję pro savo 21-ojo aukšto langus, pasijuntam kaip liliputai Guliverių šalyje. Ypač sužavi Burj Khalifa, aukščiausias pasaulio dangoraižis, kurio aukštis – net 828 metrai. Jame yra 163 aukštai, kuriuose įrengti tiek gyvenamieji butai, tiek įvairūs biurai, parduotuvės, viešbučiai ir restoranai. Žinoma, jei norėsit užkilti į jį ar kitus rekordinių Dubajaus objektų viršutinius aukštus – teks kloti po 30 ar daugiau eurų vienam už naktinę panoramą 360 laipsnių kampu. O mes norime pataupyti ir paganyti „dangoraižių avis“ iš apačios, juolab kad vakaro kulminacija – šokantys fontanai trykšta ir tykš-

RASOS ROŽINSKIENĖS NUOTRAUKA

lietuvė

ta būtent apačioje, prie garsiojo „Dubai Mall’o“. Dar viena nemokama pramoga, tik šįsyk JAE sostinėje Abu Dabyje, – Didžiosios šeicho Zaido mečetės lankymas. Sakoma, kad tai didžiausi islamo maldos namai šalyje. Mečetės dydis prilygsta penkiems futbolo stadionams, o grožis – dešimtajam pasaulio stebuklui...

Iki Dubajaus iš Varšuvos skridome daugiau nei penkias valandas. Jūsų valandų, praleistų ore, turbūt nesuskaičiuosime. Pradžia, ko gero, nebuvo lengva? Įdomiausia, kad niekada gyvenime nesvajojau apie stiuardesės profesiją. Kai buvau maža, norėjau tapti dainininke – panašia į Britney Spears, o vėliau Avril Lavigne. Tiesą sakant, iki aštuoniolikos metų net nebuvau skridusi lėktuvu! Todėl iš pradžių skraidydama labai jaudinausi – viskas buvo nauja. Paskui pripratau (juk teko lipti į lėktuvo saloną kas keletą dienų). Sunkiausia, ko gero, buvo priprasti prie kitokio paros ritmo. Miegoti, kai nesinori miegoti, bet tu privalai, nes rytoj tavęs laukia skrydis į kokį nors įdomų pasaulio kraštą. Tas jaudulėlis neleisdavo nė sekundei nurimti ir užmerkti akių, kad ir kaip iš pradžių stengdavausi. Žinoma, miego stygius, dienos ir nakties ritmo sumaišymas po tam tikro laiko atsiliepia tavo sveikatai – irzlumu ar kitokiu neigiamu poveikiu. Bet tai nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios nusprendžiau baigti stiuardesės karjerą. Atsigręžusi atgal matau daug daugiau beprotiškai nuostabių akimirkų nei sunkių momentų. Tai, ką man teko patirti, yra tiesiog neįkainojama. Turėjau galimybę pabendrauti su žmonėmis iš įvairių pasaulio kraštų, paragauti tradicinės tų šalių virtuvės patiekalų, susipažinti su tų šalių istorija bei kultūra. Galų gale padaryti kažką beprotiško, pavyzdžiui, skraidykle paskrajoti virš Rio de Žaneiro, šokinėti nuo krioklių nenusakomo grožio egzotiškoje Filipinų gamtoje. Dėl šių patir-

133


lietuvė

JAE stiuardesės žino visokių vietinio gyvenimo gudrybių, kurios gerokai sutaupo į kairę ir dešinę iš piniginės „slystančius“ dirhamus. Viena jų – kad nepigų taksi, vežantį į paplūdimį, galima pakeisti... vietiniu „city bee“. Jei tik parsisiųsi specialią programėlę „Udrive“ ar „Ekar“. Tiesa, yra vienas „bet“! Prie vairo sėdančiojo dokumentų dėkliuke privalo būti... tarptautinis vairuotojo pažymėjimas. Toks, kokį turime mes (t. y. galiojantis ES šalyse), pasirodo, netinka. Mieste, kurio greitkeliai turi po septynias važiavimo juostas pirmyn ir atgal, nėra paprasta vairuoti. Mašinos nardo kaip išprotėjusios. Tad sodiname prie vairo „nelegalų“ vairuotoją tėtį ir drebame kaip važiuodami „zuikiu“. Eureka! Jau grįžę į Lietuvą sužinome, kad be reikalo jaudinomės. Nuo 2017-ųjų mūsų vairuotojų pažymėjimai jau pripažįstami JAE, tik reikia turėti atspausdintą šio susitarimo tekstą arabų kalba iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos puslapio keliautojams. Kitąsyk, lankydami dukrą, taip ir padarysime. Juk benzinas šiame „naftos SPA“ nors ir kiekviename viešbutyje galinčiame steigti mieste be proto pigus! (Už 95-o litrą mokėjome apie 50 euro centų.) Ne už kalnų Kalėdos – gražiausia žiemos šventė, kai visa šeima renkasi prie balta staltiese užtiesto Kūčių stalo... Ne visoms stiuardesėms pasiseka parskristi prieš šventes namo. Ar esate kada sutikusi šv. Kalėdas ore? Kuo jos buvo ypatingos? Artėjant šventėms, tūkstančiai stiuardų nekantraudami laukia darbo grafikų, kad sužinotų, kur sutiks šventes. Taip ir aš kasmet vis laukdavau, nerimaudama, kur praleisiu šias ypatingas gruodžio dienas. Pamenu, pirmaisiais savo stiuardesės karjeros metais skridau iš Malaizijos atgal į Dubajų. Buvo naktinis skrydis, beveik visi keleiviai miegojo, tad su komanda užsidėjome elnio ragelius ir kalėdines kepurėles, o tada įsiamžinome polaroidine nuotrauka (tokias siūlome pasidaryti mažiesiems keleiviams kiekvieno skrydžio metu). Dar turėjome nedidelę puotą su skanėstais ir arbata, o jau ryte Dubajuje manęs laukė mama ir brolis. Taigi atšventėme Kalėdas tradiciškai lietuviškai!

134

RASOS ROŽINSKIENĖS NUOTRAUKOS

čių tapau visai kitu žmogumi ir pamačiau pasaulį visiškai kitokiomis akimis.

Kas rytą, vos žvilgterėję pro savo 21-ojo aukšto langus, pasijuntam kaip liliputai Guliverių šalyje.


lietuvė Matyt, esu gimusi po laiminga žvaigžde, nes per pastaruosius dvejus metus dirbti kalėdiniu laikotarpiu man neteko. Tačiau Naujieji metai visuomet būdavo labai darbingi. Užpernai, pamenu, Dubajuje nusileidau jau po dešimtos ir bandžiau suspėti į draugų vakarėlį, deja, dėl kamščių ir spūsčių ten atvykau tik pirmą nakties. Naujuosius sutikau Dubajaus metro, apsupta nepažįstamų veidų ir kamuojama nuovargio po nenusakomai ilgos darbo dienos. Vis dėlto pernai Naujieji išties buvo nuostabūs. Skridau iš Oslo į Dubajų su labai gera savo drauge iš Norvegijos. Lėktuvas nusileido likus vos keletui minučių iki vidurnakčio. Tada visa komanda stovėjome lauke, prie lėktuvo, ir stebėjome fejerverkus Dubajaus dangoraižių fone. Buvo daug juoko, šypsenų ir sveikinimų tarp komandos narių. Šventės šventėmis, bet ir eilinėmis dienomis mums, ekonomiškiems turistams, besiblaškantiems po Dubajų, norisi kažkuo prikimšti skrandžius. Anot stiuardesių, norint pigiai (ir visai skaniai) pavalgyti šiame mieste, reikia ieškoti prekybos centrų, o juose – ratu susispietusių pigaus greitojo maisto salių, vadinamų jų „Food court’ų“. Čia rasite ir „McDonald’s“ užkandinių, kinų maisto, arabiškų falafelių, jūrų gėrybių restoranėlių. Greita, skanu, nebrangu ir galbūt netgi nekenksminga jūsų skrandžiui, jei tai vartojama ne daugiau kaip dešimt dienų, t. y. tik per atostogas! Visų kitų restoranų kainos centre, vaizdingose pasivaikščiojimų krantinėse, viešbu-

čiuose tikrai neskirtos taupiam turistui. Nebent... jūsų draugai ar giminaičiai (mūsų atveju – dukra) turi platininę ar kokią kitokią Emyratų nuolaidų kortelę, kertančią daugelio restoranų, parduotuvių ir kitų pasilinksminimo vietų kainas perpus. Smalsiam žmogui, trokštančiam pamatyti pasaulį, darbas „Emirates Airlines“ – tikra svajonė. Ar užtekdavo laiko, noro ir sveikatos po skrydžio į kitą pasaulio kraštą dar galvoti apie vietos įžymybių ir įdomybių lankymą? Tiesą sakant, dažniausiai atv ykę į svečią šalį stiuardai turi parą laiko, t. y. lygiai 24 valandas, pasidairyti po mies-

tą. Arba pramiegoti jas komfortiškame viešbutyje miesto centre. Dvi dienas „atostogų“ gauname tik skrisdamos į Ameriką ir kai kurias Afrikos šalis. Suprantama, kad po daugiau nei dešimties valandų skrydžio dauguma žmonių pirmiausia miega ir tik paskui kažką veikia (jei dar lieka laiko ir noro). Aš būdavau tiek ištroškusi įvykių, kad visuomet pasirinkdavau miegą „po to“. Vykdama į naują vietą dažnai panaršydavau internete, kolegų „Facebook ’o“ patarimuose, pasiklausdavau savo „Instagram’o“ sekėjų, kur ir ką turėčiau pamatyti, aplankyti, paragauti ar išbandyti. Tad retai būdavo, kad likčiau viešbutyje ir nieko neveikčiau. Aišku, kartais pasitaikydavo ir tokių momentų, kai norėdavosi tik

135


lietuvė vieno – užsidaryti viešbučio kambaryje, prisileisti pilną vonią su burbulais, o paskui skaniai pavakarieniauti... lovoje.

jos lova... lavoną! Nuo to laiko, – pasakoja kolegės skrajūnės, – toji stiuardesė į tolimus skrydžius visada ima nedidelį kamuoliuką, kurį, vos įžengusi į viešbučio kambarį, paridena po lova! Ar niekada po savo kambario lova neieškojot... negyvėlių? Gal skrydžio metu buvo kokių nors baisių nutikimų, kurie giliai įsirėžė atmintyje? Kokios situacijos kelia stiuardesėms didžiausią siaubą? Ačiū Dievui, ne! Negyvėlių neieškojau, tad ir neaptikau. O baisių nutikimų?.. Na, jei ir būtų tokių buvę, tai negalėčiau

komentuoti spaudai dėl griežtų Emyratų oro linijų kompanijos taisyklių. Nors ten ir nebedirbu, bet jas gerbiu. Tiesa, labai dažnai tenka pamatyti išgėrusių keleivių, bet, manau, tik todėl, kad dauguma skrenda atostogauti kartą ar du per metus, tad nori pasimėgauti visais skrydžio teikiamais malonumais. (Alkoholis ore veikia daug stipriau nei ant žemės, tad vienas ar du gėrimai jau gali gerokai apsvaiginti.) Mūsų, stiuardų, pareiga ir didelė atsakomybė prižiūrėti keleivius ir jų suvartojamą alkoholio kiekį. Manau, didžiausią galvos skausmą stiuardams kelia ne oro duobės, o... RASOS ROŽINSKIENĖS NUOTRAUKOS

Mums, turistams, atvykusiems į Dubajų tik savaitėlei, visai nesinori lindėti kambaryje. Kur kas smagiau mirkti Arabijos jūroje. Juolab kad maudynės joje – visiškai nemokamas malonumas. Vanduo šiltas, oras nuostabus, nes jau nėra plius 40–45 laipsnių, kaip buvo vasarą. Įkritus į vandenį net nesinori išlįsti, nes krantelyje mums, išlepėliams, kartais atrodo netgi šaltoka. Kadangi maudomės Helovino išvakarėse, prašome dukrą papasakoti šiurpių heloviniškų istorijų – tik būtinai tikrų – iš Emyratų stiuardesių gyvenimo. Viena taip pašiurpina visus, jog grįžę į savo padebesių apartamentus pirmiausia paridename po lova lauke rastą teniso kamuoliuką. Kartą vienai stiuardesei, vos grįžusiai iš Malaizijos, skambina tos šalies teisėsaugos pareigūnai. „Ar nieko įtartino savo viešnagės metu nepastebėjote? – klausia jie. – Ar nieko neįleidote į savo kambarį? Ar niekam nebuvote davusi savo kambario rakto?“ Ir t. t. Pasirodo, merginai išskridus atgal į Dubajų viešbučio kambarinė, atėjusi tvarkyti kambario, rado po

136


lietuvė keleiviai, kurie, padauginę alkoholio, bet kurią akimirką gali tapti agresyvūs ir nenuspėjami. Laimei, man neteko su tokiais susidurti. Keliaujant po JAE į akis iš tiesų krinta ypatingas emyratiškas saugumas. Dukra, gyvenanti čia jau gerą pusmetį, užtikrina, kad mums, tėvams, nėra ko nerimauti. Paplūdimyje, eidami maudytis, galime drąsiai palikti daiktus. Naktimis – ramiai vaikštinėti po Dubajaus senamiestį. Keliai čia puikiai sutvarkyti. Kelio ženklai reikiamose vietose sustatyti. Metro stotelės atitvertos apsauginiu stiklu, o moterims ir vaikams skirti specialūs pirmieji vagonai, į kuriuos vyrai neįleidžiami. Viešuose nemokamuose paplūdimiuose iki pat saulėlydžio budi gelbėtojai, o mažiausios bangelės (keliančios pavojų poilsiautojų saugumui) traktuojamos tarsi lietuviškoji juoda vėliava prie Baltijos jūros. Ir dar vienas akmenėlis į JAE gerų darbų maišelį – sausasis įstatymas. Dubajuje yra tik keletas parduotuvių, kuriose nusipirksite alkoholinių gėrimų. Ir tik su specialiu, nepigiai kainuojančiu leidimu. Kitame JAE emyrate – Šardžoje – jokie leidimai nebepadės.

Sakoma, kad tai vienintelis emyratas, kuriame uždrausta ne tik vartoti alkoholinius gėrimus, bet ir turėti jų su savimi. Todėl šiame emyrate nerasite mums įprastų klubų ar barų (išskyrus tradicinius, kuriuose groja liaudies muzika). Beje, vieno pasilinksminimo be alkoholio liudininkais tapome ir mes kalnuose, netoli Al Aino miestelio. Ten sutikome penketą linksmų vyrukų, kurie apžiūrėję kalkakmenio uolas tiesiog apžvalgos aikštelėje pasigarsino iš mašinos arabišką muziką

ir ėmė šokti. Cha... Mums, apstulbusiems turistams, prieš nosis! Sakoma, kad klientas visada teisus. Kokių keisčiausių norų, pageidavimų, reikalavimų esi girdėjusi iš prestižinėmis Emyratų oro linijomis skrendančių klientų? Pavyzdžiui, keliautojai prašė kokosų vandens arba braškių sulčių (šypsosi). Žmonės kartais pamiršta, kad jie yra lėktuve, o ne penkių žvaigždučių kurortiniame viešbutyje prie Indijos vandenyno.

137


lietuvė Smalsu, kokių įdomių nutikimų iš Emyratų stiuardesių gyvenimo esate girdėjusi? Apie tai būtų galima prirašyti knygą, pilną įdomiausių istorijų. Nuo gandų ir mitų iki netekčių bei išdavysčių... Nuo geriausių nagų salonų iki prestižinių Dubajaus sporto klubų, kuriuose turime nemažas nuolaidas... Patikėkit, naktiniai skrydžiai, kai stiuardai turi laiko vienas su kitu paplepėti prie puodelio kavos, atstoja geriausius televizijos pokalbių šou. Egzistuoja netgi frazė, apibūdinanti šiuos beribius naktinius pašnekesius, – „Galley FM“ („galley“ – lėktuvo skyrius, šiek tiek panašus į virtuvę, – aut. past.). Teko girdėti daugybę istorijų apie sudaužytas širdis, nenusisekusias investicijas, asmeninių santykių problemas. Kone apie viską – nuo a iki ž... Šios istorijos padėdavo skrydžiams neprailgti ir, svarbiausia – mums, stiuardams, neužmigti! Mes irgi negalime ramiai miegoti, kai aplink – tiek įdomybių. Stiuardesės siūlo aplankyti Dubajaus stebuklų sodą (angl. Dubai Miracle Garden) – spalvingą gėlių pasaką, kurią kasmet nuo lapkričio pradžios (kai oras šiek tiek atvėsta) ima kurti parko dizaineriai. Kad ir kur eitum – ore sklando surfinijų aromatas, o akys raibsta nuo pasakiškos spalvų ir vaizdų įvairovės. Čia ir senosios animacijos guru Volto Disnėjaus personažai, apauginti ryškiomis vijoklinėmis gėlėmis bei nežydinčių augalų „drabužiais“. Netgi natūralaus dydžio „Emirates Airlines“ lėktuvas, prie kurio noriai fotografuojasi ne tik šios kompanijos stiuardesės. Sakoma, kad parkas kasmet papildomas naujomis gėlių skulptūromis ir gali didžiuotis didžiausio pasaulyje vertikalaus sodo vardu, užfiksuotu Gineso rekordų knygoje. Tiesa, įėjimas į šį parką nėra nemokamas. Bet dešimt eurų už visą popietę kvapų ir reginių gausiame Stebuklų sode  – argi tai daug?! Girdėjau, kad stiuardai niekada nežino, su kokia komanda skris į vieną ar kitą šalį. Koks jausmas kaskart matyti vis kitus žmones? Ar tarp stiuardesių jaučiama konkurencija, kokia dažnai, girdime, būna moterų kolektyvuose? Tiesą sakant, pas mus – moterų kolektyve – dažniausiai būdavo priešingai: visos dirbdavom išsijuosusios ir regzti

138

dramų neturėdavom laiko. Bet... jei komandoje pasitaikydavo vaikinų, tada būdavo visko – ir nesusipratimų, ir apkalbų. Kartais man pačiai tekdavo įsivelti į kivirčą ar būti jo liudininke. Bet juk tai, kaskart dirbant su vis naujais žmonėmis iš skirtingų pasaulio kraštų, yra neišvengiama. Su laiku išmokau, kaip elgtis įvairiose krizinėse situacijose, kaip neleisti joms privirti tau košės. Mano nuomone, pagrindinės ir svarbiausios charakterio savybės, reikalingos stiuardesių darbe, – kantrybė ir profesionalumas. Čia negali būti užsispyręs ar nemandagus, nes greit suprasi, kad toks elgesys turi pasekmes. Ar pastebėjote, kad Emyratų stiuardesės išsiskiria savo svetingumu ir draugiškumu?.. Kadangi milžiniškų Dubajaus prekybos centrų vitrinose jau mirksi kalėdinių eglučių girliandos, siūlome jums dar vieną istoriją (beje, taip pat iš Emyratų stiuardesių gyvenimo) – tik šįsyk su kalėdinės mistikos kvapeliu! Ar žinojote, kad didžiuosiuose Emyratų lėktuvuose po keleivių salonais yra ir skrydžio palydovų miegamieji? (Tolimųjų reisų metu pasikeisda-


lietuvė

mi po keturias valandas ten gali miegoti stiuardai.) Kad patektum į minėtas miegamąsias patalpas, turi žinoti specialų durų kodą. Kartą viena dukros vadybininkė pakliuvo į labai keistą – na, stačiai mistišką – istoriją, po kurios vargšelei teko pasiimti keletą savaičių neplanuotų kalėdinių atostogų ir net apsilankyti pas psichologą. O buvo taip... Vos lėktuvui pakilus siunčia ji vieną stiuardesę į apačią (miegamąjį skyrių) patikrinti, ar viskas gerai. O toji randa vienoje iš stiuardesėms skirtų lovų miegančią senutę. (Panašiai kaip toj pasakoj „Auksaplaukė ir trys lokiai“). Prašo mergina gražiuoju senutės keltis ir eiti į viršų (kur yra vietos, skirtos keleiviams), bet toji griežtai atsisako, motyvuodama tuo, kad viršuje jai nepatogu, o, be to, tuo pačiu lėktuvu 32 F vietoje skrenda jos sūnus. Neapsikentusi stiuardesė susiranda skrydžio vadybininkę, ir abi merginos vėl leidžiasi į apačią įkalbinėti užsispyrusios keleivės. Nieko nepešusios jos susiranda senutės sūnų ir prašo parsivesti savo mamą iš apačios į viršų. Bet sūnus ima raudoti ir pasakoti, kad mama, pasirodo, neseniai mirusi ir jis skraidinąs namo tik jos pelenus. Dabar jau į stiuardų miegamuosius leidžiasi visi trys – stiuardesė, vadybininkė ir ne juokais įpykęs sūnus. Kaip manote – klausimas vertas kalėdinio aukso puodo! – ar trijulė randa vaikino mamą? NE! Taigi mudvi su Brigita jums linkime linksmų artėjančių švenčių, daug įdomių kelionių, kurios netgi viename brangiausių pasaulio miestų – Dubajuje – gali būti gana ekonomiškos. Ir būtinų būtiniausiai – kuo stebuklingesnių gyvenimo istorijų, net jei skrendate ne su Brigitos pamėgtomis Emyratų oro linijomis!

Tai, ką man teko patirti, yra tiesiog neįkainojama. Dėl šių patirčių tapau visai kitu žmogumi ir pamačiau pasaulį visiškai kitokiomis akimis.

139


lietuvė

Lietuviški skoniai

Šiandien galime rinktis iš gausybės pasaulio skonių: indiškos, gruziniškos, vietnamietiškos, meksikietiškos virtuvės ir dar begalės kitų. Tačiau turbūt joks egzotinis maistas nepranoks mūsų mamos ar močiutės kepto naminio pyrago, mėsos vyniotinio, bulvių plokštainio... Tai – vaikystės skoniai, kurie asocijuojasi su gimtaisiais namais ir kurių kartais taip pasiilgstame.

REIKĖS:  1 kg kiaulienos nugarinės  1 šaukštelio druskos  1 šaukštelio maltų juodųjų pipirų  1 šaukštelio džiovintų čiobrelių  250 g šviežių arba šaldytų voveraičių  2 nedidelių svogūnų  2 šaukštų lydyto sviesto  ryšulėlio krapų  20 ml baltojo vyno  50 ml aliejaus Mėsą nuplaukite, nusausinkite ir pašalinkite plėves. Nugarinę atsargiai įpjaukite keliose vietose išilgai raumens. Išmuškite ir suformuokite apie 2 cm storio stačiakampį gabalą, pabarstykite druska, pipirais ir čiobreliais. Padėkite į šaldytuvą kelioms valandoms pasimarinuoti. Šviežius grybus nuvalykite, susmulkinkite ir apvirkite pasūdytame vandenyje. Jei grybai šaldyti, juos atšildykite, o tada apvirkite. Svogūnus nulupkite, supjaustykite plonais griežinėliais ir pakepinkite įkaitintame svieste, kol taps skaidrūs. Paruoštus grybus sumaišykite su svogūnais, kapotais krapais, pagardinkite druska, pipirais ir apšlakstykite vynu. Įdarą užtepkite ant išmuštos mėsos, stipriai susukite į vyniotinį ir perriškite virvele.

Kiaulienos nugarinės vyniotinis su voveraitėmis

140

Iš pradžių vyniotinį iš visų pusių apkepkite keptuvėje įkaitintame aliejuje, o tada valandą kepkite kepimo rankovėje iki 180 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje. Iškepusį vyniotinį patiekite supjaustytą griežinėliais.


Jurgitos Lukoševičienės nuotrauka

Aguonų vyniotinis

lietuvė

Tešlai reikės:  200 ml pieno  30 g šviežių mielių  100 g cukraus  400 g miltų  druskos pagal skonį  1 kiaušinio  100 g sviesto Įdarui reikės:  150 g aguonų  1 kiaušinio trynio  100 g medaus  20 g sviesto Aptepti reikės:  1 kiaušinio baltymo  1 šaukšto vandens

Mieles ištirpinkite trečdalyje pašildyto pieno. Į gautą tirpalą įberkite šaukštą cukraus, porą šaukštų miltų, išmaišykite (turi išeiti skysta tešla) ir palaikykite šiltai. Kai mielės suaktyvės, supilkite likusį pašildytą pieną, kurio temperatūra neturi būti aukštesnė kaip 35 °C, suberkite pusę likusio cukraus, pusę išsijotų miltų ir išmaišykite. Gautą įmaišalą rauginkite šiltoje vietoje. Kai įmaišalas pakils, suberkite likusį cukrų, druską, supilkite išplaktą kiaušinį ir viską išmaišykite, kad ištirptų cukrus ir druska. Tada suberkite likusius miltus ir viską išmaišykite, supilkite ištirpintą sviestą ir gerai išminkykite tešlą. Tešlą pabarstykite miltais ir laikykite šiltai, kol jos tūris padidės 2–3 kartus.

dančiu vandeniu, atvėsinkite ir sumalkite. Tada lengvai išplakite kiaušinio trynį bei medų ir sukrėskite aguonas. Iškilusią tešlą du kartus „nusodinkite“ (nuspausdami ranka) ir iškočiokite 5 mm storio paplotį. Jį patepkite ištirpintu sviestu, užtepkite įdaro, susukite vyniotinį ir įdėkite į kepimo popieriumi išklotą skardą. Palaikykite šiltai 15–20 minučių, kad pakiltų. Kiaušinio baltymą išplakite su vandeniu ir aptepkite paruoštą vyniotinį. Kepkite iki 180 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 30 minučių, kol pyragas gražiai parus.

Pagaminkite įdarą: aguonas nuplaukite, išbrinkinkite vandenyje, nuplikykite ver-

141


lietuvė

Tešlai reikės:  100 g natūralaus medaus  100 g cukraus  100 g sviesto  1 didelio kiaušinio  1 šaukštelio cinamono  1 šaukštelio malto imbiero  1 šaukštelio sutarkuotų muskatų riešutų  1 šaukštelio geriamosios sodos  300 g miltų Kremui reikės:  20 g želatinos  200 g plakamosios grietinėlės  100 g cukraus  300 g grietinės Sausainiams papuošti reikės:  200 g miltelinio cukraus  1 kiaušinio baltymo  1 šaukštelio citrinų sulčių  pabarstukų

142

Medų, cukrų ir sviestą ištirpinkite. Į pravėsusią sviesto masę įmaišykite kiaušinį, prieskonius, nugesintą sodą, suberkite miltus ir išminkykite tešlą. Ją suvyniokite į maistinę plėvelę ir palaikykite šaldytuve, kol sukietės. Tada iškočiokite 2–3 mm storio papločius. Paimkite 23–24 cm skersmens išardomos kepimo formos viršutinę dalį, uždėkite ant iškočiotos tešlos ir šiek tiek paspauskite. Gautus 7–8 apskritus papločius išpjaukite peiliu. Iš vieno papločio sausainių formelėmis išspauskite sausainius. Papločius, tešlos likučius ir sausainius sudėkite ant kepimo popieriumi išklotų skardų ir kepkite iki 200–220 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje. Ar iškepę, patikrinkite pakeldami peiliu iš apačios – papločiai turi nelinkti. Želatiną, skirtą kremui, išbrinkinkite su trupučiu vandens, o prieš pildami į kremą ištirpinkite kaitindami ant labai silpnos kaitros. Grietinėlę išplakite su cukrumi. Grietinę taip pat išplakite, sumaišykite su

Jurgitos Lukoševičienės nuotraukOS

Medaus tortas

grietinėle ir įmaišykite paruoštą želatiną. Pagamintą kremą palaikykite 10 minučių šaldytuve, kad truputį sutirštėtų. Sumaišykite kiaušinio baltymą su milteliniu cukrumi ir citrinų sultimis. Gautu glajumi dekoruokite sausainius įvairiais raštais, papuoškite pabarstukais. Tortą formuokite išardomoje kepimo formoje. Dėkite paplotį, ant jo – kremo ir taip sluoksniuokite, kol sudėsite visus papločius. Torto viršų aptepkite kremu. Iškeptus tešlos likučius sutrupinkite ir jais apibarstykite torto viršų. Įdėkite į šaldytuvą. Sustingusį tortą išimkite iš formos. Sausainius šiek tiek patepkite kremu ir prispauskite prie torto šonų.


lietuvė

Kalėdiniai sausainiai Reikės:  200 g sviesto  120 g tamsaus rudojo cukraus  100 g medaus  1 šaukštelio cinamono  1 šaukštelio malto imbiero  1 šaukštelio maltų gvazdikėlių  350 g miltų  1 šaukštelio kepimo miltelių  1 kiaušinio Sviestą, cukrų, medų ir visus prieskonius sudėkite į puodą ir ištirpinkite ant nedidelės kaitros. Atvėsinkite. Miltus persijokite ir sumaišykite su kepimo milteliais. Kiaušinį įmuškite į atvėsusią medaus ir sviesto masę, viską išmaišykite, suberkite į miltus ir išminkykite tešlą. Paruoštą tešlą suvyniokite į maistinę plėvelę ir palaikykite šaldytuve 2–3 valandas, o geriausia per naktį. Atšaldytą tešlą iškočiokite į 3 mm storio papločius ir formelėmis išspauskite sausainius. Juos sudėkite į kepimo popieriumi išklotas skardas ir kepkite apie 10–12 minučių iki 180 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje. Iškepusius sausainius atvėsinkite. Galima papuošti citrininiu, šokoladiniu ar kitokiu glajumi.

Šiuos ir dar daug kitų lietuviškų patiekalų receptų rasite knygoje „Lietuviška virtuvė. Tradicinės šventės ir valgiai“ (leidykla „Terra Publica“). Leidinys skirtas visiems, kurie domisi mūsų tautinėmis tradicijomis, jas puoselėja ir, žinoma, trokšta atskleisti dar nežinomas lietuviškos kulinarijos paslaptis. Prof. Libertas Klimka knygos puslapiuose supažindina su dvylikos lietuvių kalendorinių švenčių tradicijomis ir papročiais, o mėgstantys gaminti joje ras 80 lietuviškų valgių receptų. Knyga išleista lietuvių ir anglų kalbomis.

143


Proto mankšta

Neabejojame, kad esate skanavę daugelį lietuvių tradicinių valgių. Tačiau ar visus savo mėgstamus patiekalus mokate pasigaminti patys? Ar moka Jūsų vaikai? Knygoje „Lietuviška virtuvė. Tradicinės šventės ir valgiai“ ne tik rasite daugybę lietuviškų valgių receptų, bet ir geriau susipažinsite su dvylikos kalendorinių švenčių tradicijomis bei papročiais. Šia knyga pradžiuginsime du skaitytojus, iki vasario 15 d. atsiuntusius teisingą šios užduoties atsakymą el. paštu info@lietuve.lt Laimėtojus paskelbsime kitame žurnalo numeryje.

Parengė žurnalų „OHO“ redakcija

Pradėdami nuo pažymėtų langelių ir eidami nuo vienos raidės prie kitos (tik ne įstrižai), išbraukite atsakymus į klausimus, užuominas ar paveiksliukų reikšmes (žodžiai kirstis negali). Pirmąsias išbraukiamų žodžių raides turite rasti patys – jos yra viename iš aplinkinių klausimų langelių (tik ne kampuose!).

Praėjusio numerio laimėtojai Leidyklos „Terra Publica“ knygą „Po Lietuvą su šeima“ laimėjo Brigita Jancevičienė ir Regina Kunickaja. Sveikiname! Dėl prizo atsiėmimo kreipkitės el. paštu info@lietuve.lt arba tel. 8 620 44 223


Kuršių g. 7, 308 kab. (3 aukštas), Kaunas


Tiems, kas domisi mūsų tautinėmis tradicijomis ir ieško tradicinių lietuviškų valgių receptų

Knygos ieškokite www.terrapublica.lt arba šalies knygų prekybos vietose

Profile for Kristina

Žurnalas Lietuvė Nr7  

Žurnalas Lietuvė Nr7  

Advertisement