ŽMONA

Pirmas skyrius

Kai apsisprendžiau jį palikti ir pasakiau sau gana, kabojome dešimt tūkstančių kilometrų virš vandenyno; švilpėme pirmyn, bet aplink tvyrojo tylos ir ramybės iliuzija. Visai kaip mūsų santuoka, galėjau palyginti, tačiau kam viską gadinti dabar? Šiuo metu mes pirmos klasės teikiamoje prabangoje, nedrąsiai atsitvėrę nuo nerimo; jokios turbulencijos, dangus vaiskus, o kažkur keleivių gretose veikiausiai sėdi oro maršalas nuobodžia paprasto keleivio maskuote. Gal iš lėkštutės kramsnoja aliejuotus riešutus, gal pasinėręs į banalią skrydžio žurnalo prozą. Gėrimų buvo patiekta dar prieš pakylant, ir, kalbant atvirai, abu jau buvome nusitašę. Sėdėjome pravėrę burnas, atlošę galvas. Uniformuotos moterys lyg koks seksualių Raudonkepuraičių būrys tarpais tarp sėdynių nešiojo krepšelius.

– Gal norėtumėte sausainukų, pone Kestlmanai? – pasiūlė brunetė, su žnyplėmis rankose palinkdama prie mūsų. Moters krūtims prisikišant ir vėl atsitraukiant regėjau, kaip mano vyrui viduje lyg peilių galąstuvas įsisuka pirmykštis susijaudinimo mechanizmas.

Per visus tuos dešimtmečius tai stebėjau tūkstančius kartų. – Ponia Kestlman? – pavėluotai mane prisiminusi pridūrė moteris. Atsisakiau. Nenorėjau nei jos sausainukų, nei ko kito.

Keliavome savo santuokos pabaigos link. Artėjome į laiką, kai galiausiai ištrauksiu kištuką iš dviejų elektros lizdo skylių ir nusi­

gręšiu nuo vyro, su kuriuo pragyvenau daugybę metų. Buvome pakeliui į Helsinkį, Suomiją, – vietą, kurios niekas niekada neprisimena, nebent klausytų Sibelijaus kūrinių, gulėtų ant karštų, drėgnų lentų saunoje arba baigtų skanauti elnieną iš dubenėlio. Sausainiai išdalyti, gėrimai išpilstyti, vaizdo ekranai visur aplink mane palenkti, sureguliuoti. Šiuo metu niekas nebuvo susitel­

kęs į mirtį – priešingai nei anksčiau, kai pasinėrus į traumuojan­

tį riaumojimą, kuro dvoką ir tolimą, šaižų varikliuose įstrigusių furijų chorą, viso lėktuvo keleivių – ekonominės, verslo klasės ir kelių išrinktųjų – mintys susiliejo į vieną, ragindamos šį lėktuvą

kilti. Susikaupę tarsi žiūrovai, laukiantys, kol sulinks šaukštas per aiškiaregio pasirodymą.

Suprantama, tas šaukštas sulinksta kiekvieną kartą. Galiukas nusvyra lyg apsunkęs tulpės žiedas. Nors lėktuvai pakyla ne kas kartą, šįvakar mūsiškiam pavyko. Mamos dalijo užduočių knygeles ir nedidelius plastikinius Cheerios maišelius su dulkių nuo­

sėdomis dugne; verslininkai, atsivertę kompiuterius, laukė, kol mirgančiuose ekranuose nusistovės vaizdas. Anonimas oro mar­

šalas, jei šiame lėktuve toks buvo, valgė, rąžėsi ir taisėsi ginklą po nedideliu kvadratiniu užklotu – įsielektrinusiu, sintetiniu. Mūsų

lėktuvas kilo į dangų, kol pakibo reikiamame aukštyje, o aš galiausiai tvirtai apsisprendžiau palikti vyrą. Be jokių dvejonių. Tikrai.

Šimtu procentų. Trys mūsų vaikai dingę, išnykę, prapuolę, tad nuomonės nepakeisiu, neišsigąsiu.

Staiga jis pakėlė į mane akis, įsižiūrėjo į veidą ir paklausė:

– Kas negerai? Atrodai šiek tiek... keistoka.

– Ne. Nieko tokio, – atsakiau. – Šiaip ar taip, ne toks reikalas, apie kurį vertėtų kalbėtis dabar, – jis priėmė tai kaip patenkinamą atsakymą ir grįžo prie Tollhouse sausainių lėkštės. Silpnai atsirūgus skruostai sekundę išsipūtė kaip varlei. Šį vyrą sutrikdyti sunku; jis turėjo viską, ko tik galėtų prireikti.

Tai – Džozefas Kestlmanas, vienas vyrų, kuriems priklauso pasaulis. Žinote, kokį tipą turiu omenyje: tuos aukštinančius save, tuos per miegus vaikštančius milžinus, klajojančius po žemę ir vartančius kitus vyrus, moteris, baldus, kaimelius. Kodėl jiems turėtų rūpėti? Jiems priklauso viskas: jūros ir kalnai, virpantys ugnikalniai, elegantiškos raibuliuojančios upės. Esti daug tokių vyrų atmainų. Džojus buvo rašytojas. Žemas, įsitempęs romanistas nukarusiu pilvu, beveik niekada nemiegantis, dievinantis minkštus sūrius, viskį ir vyną: jie padėjo nuplauti piliules, saugančias, kad lipidai kraujyje nesustingtų it riebalai vakar panaudotoje keptuvėje. Šis vyras turėjo ne ką geresnį humoro jausmą už kitus mano pažinotus žmones, nė nenumanė, kaip savimi ar kuo nors kitu deramai pasirūpinti, o daugelį stiliaus elementų perėmė iš „Dilano Tomo asmeninės higienos ir etiketo žinyno“.

Štai jis šalia manęs Finnair skrydyje numeris 702. Kai brunetė jam ką nors atnešdavo, jis tai paimdavo: visus iki paskutinio sausainukus, rūkytus riešutėlius, porą purių vienkartinių šlepečių ir garuojantį rankšluostėlį, susuktą stipriai tarsi Tora. Jei ta sultingoji

sausainių moteris būtų nusirengusi iki pusės ir pasiūliusi jam kurią savo krūtį, sukišusi spenelį į burną taip užtikrintai, autoritetingai kaip La Leche* vadovė, jis būtų ir jį priėmęs nieko neklausinėdamas.

Taisyklė sako, kad vyrai, kuriems priklauso pasaulis, yra perdėtai seksualūs, bet tai atskleidžia nebūtinai su savo žmonomis. Septintajame dešimtmetyje su Džojumi nuolat griūdavome į lovas – kartais net kokteilių vakarėlio šurmuliui aprimus; užremdavome kokio miegamojo duris ir virsdavome ant kalno apsiaustų. Žmonės belsdavosi norėdami atgauti paltus, mes juokdavomės, tildydavome vienas kitą ir mėgindavome prieš įleisdami juos užsisegti ir susitvarkyti drabužius.

Jau ilgą laiką to nebebuvo, nors jei pamatytumėte mus čia, šiame į Suomiją skrendančiame lėktuve, pamanytumėte, kad esame patenkinti, jog naktimis vis dar liečiame tingias vienas kito kūno dalis.

– Klausyk, gal nori papildomos pagalvėlės? – pasiteiravo jis.

– Ne, negaliu pakęsti tų žaislinių pagalvėlių, – atsakiau. – Ak, ir nepamiršk ištiesti kojų, kaip liepė daktaras Krensas.

Pažvelgtumėte į mus – Džoaną ir Džojų Kestlmanus iš Vedermilio, Niujorko, šiuo metu sėdinčius 3A ir 3B vietose – ir aiškiai suprastumėte, kodėl keliaujame į Suomiją. Gal net pajustumėte pavydą – jam už visą tą galią, vakuumu įpakuotą į jo griozdišką, prekinės išvaizdos netekusį kūną, man už galimybę visą parą jį pasiekti. Tarsi žymus, talentingas rašytojas atstotų žmonai parduotuvę, vietą, į kurią ji gali bet kada užsukti ir įsigyti pribloškiamo intelekto, sąmojo ir jaudulio skonį turinčio gaiviojo gėrimo.

* La Leche lyga – nevyriausybinė, ne pelno siekianti organizacija, besirūpinanti švietimu ir mokymu maitinimo krūtimis klausimais, to propagavimu. (Čia ir toliau –vertėjos pastabos.)

Įprastai žmonės laikydavo mus „gera“ porele. Veikiausiai kadaise, seniai seniai, kai šiurkščiose Lasko urvų sienose buvo nupiešti pirmieji piešiniai, kai žemė dar buvo neišžvalgyta teritorija, o ateitis atrodė viltinga, tai buvo tiesa. Vis dėlto gana greitai, užuot buvę didybe ir meile sau besimėgaujanti porelė, įklimpome į žalių dumblių priaugusią pelkę, dailiai vadinamą „tolesniu gyvenimu“. Dabar jau esu šešiasdešimt ketverių, vyrams dažniausiai nepastebima kaip sūkuriuojančios dulkės, bet seniau buvau liekna didžiakrūtė šviesiaplaukė, pasižymėjusi tam tikru drovumu, patraukusiu Džojų kaip užhipnotizuotą viščiuką.

Nesu apie save pernelyg geros nuomonės; Džojų visuomet traukė prie moterų, įvairiausių moterų – jau nuo akimirkos, kai 1930­aisiais atkeliavo į šį pasaulį vėjo tuneliu, vadinamu motinos gimdymo takais. Lorna Kestlman, anyta, su kuria neteko susipažinti, turėjo antsvorio, buvo sentimentaliai poetiška ir savininkiška, garbino sūnų lyg savo mylimąjį. (Kita vertus, kai kurie vėliau pasaulį užkariausiantys vyrai vaikystėje būdavo nepastebimi  – per pietus niūriuose mokyklų kiemuose likdavo be sumuštinių.)

Džojų mylėjo ne tik Lorna, bet ir dvi jos seserys, kartu gyvenusios bute Brukline su Džojaus močiute Mimse, sudėjimu priminusia kaladę ir garsėjusia „puikiu jautienos krūtininės kepsniu“. Džojaus tėvas Martinas, vis dūsaujantis nieko nepasiekęs vyras, savo batų parduotuvėje mirė nuo širdies smūgio. Tuo metu sūnui buvo septyneri. Paliko berniuką įkalintą keistoje moteriškoje civilizacijoje.

Apie tėvo mirtį jam pranešta tradiciškai. Džojus grįžo iš mokyklos ir, radęs duris neužrakintas, įėjo į vidų. Namie daugiau nieko nebuvo. Neįprasta: šioje vietoje, regis, nuolat sukiodavosi viena ar

kita moteris – susikūprinusi, nuolat triūsianti kaip kokia miško fėja. Džojus įsitaisė prie virtuvinio stalo ir svajingai apdujęs, kaip būdinga vaikams, suvalgė popietės desertą, geltoną biskvitinį pyragaitį. Lūpas ir smakrą nusėjo trupiniai.

Greitai vėl atsilapojo buto durys, į vidų sugarmėjo moterys. Džojus girdėjo verksmus, garsius nosių šnypštimus, ir štai jos pasirodė virtuvėje, susispietė aplink stalą. Veidai patinę, akys paraudusios, kruopščiai lipdytos šukuosenos iširusios. Džojus suprato, kad nutiko kažkas reikšminga. Viduje sukilo jaudulys – iš pradžių kone malonus, bet tai greitai pasikeitė.

Lorna Kestlman priklaupė prie sūnaus kėdės tarsi ketindama pasipiršti.

– Ak, mano drąsusis mažyli, – sukuždėjo užkimusiu balsu, sūnui nuo lūpų valydama trupinius. – Likome tik mes.

Tikrai liko tik jie, moterys ir berniukas. Šiame moteriškame pasaulyje Džojus gyveno vienui vienas. Teta Luiza buvo hipochondrikė, kuri leido dienas įsitraukusi į medicinos enciklopediją, tyrinėdama jausmingus ligų pavadinimus. Teta Vivė – vis supama vyrų, patikli; nuolat jiems atsukdavo savo šviesią nugarą, atsegus užtrauktuką. Smulkutė senolė Mimsė, šeimos branduolys, valdė virtuvę ir triumfavo iš kepsnio tarsi ekskaliburą traukdama mėsos termometrą.

Džojus liko klajoti po butą kaip išgyvenęs avariją, kurios neprisiminė, tad ieškojo kitų atminties netekusių išlikusiųjų. Tokių nebuvo; buvo tik jis, mylimas berniukas, galiausiai užaugsiantis ir tapsiantis dar vienu pašlemėku, odekolonu išsikvėpinusia žiurke. Lorna jautėsi

išduota ankstyvos vyro mirties, užklupusios be jokios įžangos ar perspėjimo. Teta Luiza buvo nuvilta savo atbukusių pojūčių: ji niekada

nieko nejautė jokiam vyrui, neskaitant iš tolo žavesį keliančio Klarko Geiblo plačiais pečiais ir atsikišusiomis ausimis, į kurias būtų lengva įsikibti besimylint. Tetą Vivę išdavė būriai vyrų – mieguistų, seksualių, flirtuojančių, skambindavusių į namus bet kuriuo paros metu ar rašydavusių laiškus iš užjūrio, kur tarnavo.

Džojų supusios moterys tvirtindavo siuntančios ant vyrų, tačiau taip pat pabrėždavo, kad jų įsiūtis neliečia jo. Jį jos mylėjo. Kol kas vargiai galėjai jį pavadinti vyru – šį smulkų, protingą berniuką su marcipaninį vaisių primenančiomis genitalijomis ir tamsiomis mergaitiškomis garbanomis, ne pagal metus išsivysčiusiu gebėjimu skai­

tyti ir po tėvo mirties staiga užklupusia nemiga. Džojus kurį laiką prasivartydavo lovoje mėgindamas prisišaukti raminančias mintis apie beisbolą ar ryškius, viliojančius komiksų knygelių puslapius, bet galiausiai imdavo įsivaizduoti savo tėvą Martiną, stovintį ant puraus debesies rojuje ir liūdnai laikantį porą juodų batų baltais priekiais ir užkulniais, vis dar gulinčių dėžėje.

Galiausiai, maždaug vidurnaktį, Džojus nemigai pasiduodavo, keldavosi ir eidavo į tamsią svetainę, ten įsitaisęs pinto kilimo viduryje vienas pažaisdavo. Dieną sėdėdavo ant to paties kilimo moterims prie kojų, kol šios nusispirdavo sportbačius. Klausydavosi nelaimingų istorijų pynės ir būdavo tikras, kad kažkokiu žodžiais neišreikštu būdu vištidei vadovauja jis, ir taip bus visada.

Pagaliau iškeliavęs iš tų namų ėmė jausti stiprų palengvėjimą.

Jautėsi visapusiškai išsilavinęs. Šį tą apie moteris jau žinojo: nusimanė apie jų atodūsius, apatinius drabužėlius, kasmėnesines kan­

čias, žygius ieškant šokolado, kandžias pastabas, rožinius spygliuotus plaukų suktukus, laikui bėgant besikeičiančius kūnus, kuriuos buvo

detaliai ištyrinėjęs. Štai kas jo lauktų, jei vieną dieną įsimylėtų moterį. Būtų priverstas stebėti ją besikeičiančią ir laikui bėgant byrančią; sustabdyti to niekaip negalėtų. Žinoma, gal dabar moteris ir patraukli, bet vieną dieną iš jos teliks kepsnio kepėja. Taigi, Džojus pasirinko užmiršti ką žinojęs, apsimesti, kad žinios nepasiekė nedidelės, tobulos jo galvelės. Palikęs šį moterišką vakarėlį įlipo į gergždžiantį traukinį, gabenantį žmones iš jų vargingų rajonų į jaudinantį chaosą vieninteliame ko nors vertame rajone – Staten Ailande.

Tik pajuokavau.

Manhatanas, 1948­ieji. Džojus išnyra iš garuose skęstančio metro ir žengia pro Kolumbijos universiteto vartus, čia susipažįsta su kitais protingais ir jausmingais vaikinais. Pasirinkęs anglų kalbos specialybę prisijungia prie paskutinio kurso studentų leidžiamo literatūros žurnalo ir tuoj pat publikuoja istoriją apie seną moterį, prisimenančią savo praeitį Rusijos kaime (kirminų išėstos bulvės, suledėję kojų pirštai ir taip toliau, ir panašiai). Istorija absurdiška, parašyta prastai – taip vėliau pabrėš kritikai, besikapstantys po ankstyvąją jo kūrybą. Vis dėlto keli jų užsispirs, kad Džojaus Kestlmano kūrinių gyvumas jau juntamas. Džojus virpa iš jaudulio, savo naująjį gyvenimą dievina. Karštai mėgaujasi apsilankymais Lingų rūmuose kinų kvartale su koledžo bičiuliais. Čia praryja pirmąsias krevetes su juodųjų pupelių padažu – tiesą pasakius, apskritai pirmąsias krevetes savo gyvenime. Joks kiaute gyvenęs gyvis niekada anksčiau nebuvo palietęs Džojaus Kestlmano lūpų.

Tos lūpos sutinka ir pirmąsias moteriškas lūpas, ir liežuvį. Greitai atsikrato nekaltybės: tiksliau – kaip pas dantistą raunant dantį. Ją pasiima daug dėmesio reikalaujanti, energinga mergina

Bonė Lamp, lankanti Barnardo koledžą. Čia, pasak Džojaus ir jo draugų, gauna stipendiją už pasiekimus nimfomanijos srityje. Didžiaakė Bonė Lamp ir nuostabi seksualinių santykių eiga Džojų pavergia. Kartu susižavi ir savimi. Šiaip ar taip, kodėl neturėtų? Visi juo žavisi.

Kai mylisi su Bone, lėtai į ją įsiskverbia ir vėl atsitraukia, džiaugiasi susijungiančių kūno dalių skleidžiamais silpnais, ritmingais klikt – primena tolumoje per linoleumą žingsniuojančios sekretorės aukštakulnius. Jį žavi ir kiti – savarankiškai Bonės Lamp skleidžiami garsai. Miegodama kniaukia kaip katinėlis. Džojus stebi ją apimtas keisto švelnumo ir globėjiškumo mišinio. Įsivaizduoja merginą sapnuojant siūlų kamuoliuką, pieno lėkštelę.

Siūlų kamuoliukas, pieno lėkštelė ir tu, mąsto jis, įsimylėjęs žodžius ir moteris. Jį keri lankstūs moteriškosios lyties atstovių kūnai, visi tie iškilumai ir įmantrybės. Žavi ir jo paties kūnas. Kai kambario draugas išėjęs, Džojus nusikabina veidrodį nuo vinies sienoje ir atidžiai nužvelgia save: krūtinę su nerūpestingai pažirusiais tamsiais plaukais, juosmenį, kaip tokiam neaukštam ir liesam žmogui stulbinamai didelį penį.

Įsivaizduoja savo paties apipjaustymą prieš tokią daugybę metų. Mato save besirangantį nepažįstamo barzdoto vyro glėbyje, apžiojantį storą mažylį pirštą, pamirkytą košeriniame vyne, ir įnirtingai jį čiulpiantį, ieškantį skysčio, bet randantį tik vientisą paviršių be jokios slaptos skylutės pienui. Šioje fantazijoje saldaus vyno rijimas jį pribloškia. Sutrikdo visus išdidžius veidus aplink. Aštuonių dienų vaiko akys užsimerkia, vėl atsimerkia, vėl užsimerkia. Po aštuoniolikos metų atsibunda suaugęs žmogus.

Laikas Džojaus Kestlmano gyvenime skriete skrieja. Pasilieka Ko­

lumbijos universitete magistro studijoms. Tuo laikotarpiu aplinka pasikeičia. Keičiasi ne tik metų laikai, ne tik kraštovaizdis šalia

kryžmų pastolių augant naujiems pastatams. Svarbu ne tik nedideli socialistų susibūrimai, kuriuose Džojus lankosi net ir negalėdamas

pakęsti veiklos, įsitraukimo į grupę – net ir dėl tokio reikalo, kuriuo tiki. Sukryžiavęs kojas uoliai sėdi ant kažkieno apipelijusio kilimo ir tik klausosi, įsisąmonina informaciją, savo nuomonės nereiškia.

Svarbu ne tik vis garsiau dunksintis ankstyvo šeštojo dešimtmečio bohemos ritmas, nuvedantis Džojų į kelis siaurus, prastai apšviestus

bongų muzikos klubus, kuriuose jis akimirksniu visam gyvenimui pamėgsta rūkyti žolę. Svarbiausia, kad pasaulis atsiveria priešais jį lyg austrė, ir jis įžengia į jį atsargiai liesdamas švelnias ertmės briaunas, maudydamasis sausose sidabrinės šviesos voniose.

Santuokoje pasitaikydavo akimirkų, kai atrodydavo, kad Džojus

savo galios nejaučia; tomis akimirkomis jis ir būdavo šauniausias. Sulaukęs vidutinio amžiaus sustambėjo. Šiokiomis dienomis lėtai

sau vaikštinėdavo apsivilkęs smėlio spalvos žvejo megztinį, pilvo nepaslėpusį, tik lengvai aptempusį, leidusį siūbuoti į šalis vaikštant, užeinant į svetaines, restoranus ar auditorijas, pasirodant „Šulerio būtiniausių prekių parduotuvėje“ mūsų miestelyje Vedermilyje Niujorko valstijoje, įsigyti Hostess Sno-Balls, tų rožinių, visiškai nenatū­

ralių kokosų drožlėmis apibarstytų zefyrinių kupolų, kuriems jautė nepaaiškinamą priklausomybę.

Įsivaizduokite Džojų Kestlmaną „Šulerio“ parduotuvėje šeštadie­

nio popietę, perkantį naują plastikinį mėgstamiausio skanėsto maišelį ir švelniai glostantį artrito kamuojamą parduotuvės šunį.

– Laba diena, Džojau, – pasisveikina pats Šuleris, senas, liesas kaip pagalys vyras ašarojančiomis dangaus mėlynumo akimis. –Kaip darbai?

– Ak, stengiuosi kaip galėdamas, Šuleri, kad ir ko tai verta, – giliai atsidusęs atsiliepia Džojus. – Nedaug tepasiekiu.

Džojui visuomet puikiai sekdavosi savimi abejoti. Didžiumą šeštojo, septintojo, aštuntojo, devintojo dešimtmečių ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje, nesvarbu, būdavo girtas ar ne, įvertintas palankiai ar prastai, būdavo atstumtas ar mylimas, vis tiek atrodydavo pažeidžiamas ir kenčiantis. Tačiau koks tiksliau jo kančios

šaltinis? Priešingai nei senas jo draugas, žymus romanistas Levas Bresneris, išgyvenęs holokaustą ir skausmingai aprašęs anksty­

vą vaikystę, praleistą kalint mirties stovykloje, Džojus neturėjo

ką konkrečiai kaltinti. Levas, žvelgiantis spindinčiomis, giliomis akimis, turėjo laimėti Nobelio liūdesio, ne literatūros premiją.

(Nors visuomet gėrėjausi Levu Bresneriu, niekuomet nemaniau, kad jo kūriniai nusipelnė tokios šlovės. Tačiau pripažinti tai gar­

siai, tarkime, vakarieniaujant draugų būrelyje, būtų tas pat, kaip atsistoti ir paskelbti: „Man patinka čiulpti mažiems berniukams.“)

Ne Levo rašymo stilius, o pasirinkta tema priversdavo krūptelėti, suvirpėti ir baimintis versti puslapį.

Levas iš tiesų kentė; seniai, kai mes su Džojumi dar reguliariai kviesdavomės svečių, jis su žmona Toša savaitgalį atvyko pasisvečiuoti. Levas gulėjo ant svetainės sofos su ledo kompresu ant galvos, o aš kartojau vaikams ša. Mažyliai išsitempė iš kambario triukšmin­

gus žaislus – meilės prisipažinimus beriančią lėlę ir mažą medinį spanielį, imdavusį čiauškėti patraukus virvutę.

– Levui reikia tylos, – aiškinau aš. – Eikite į viršų, mergaitės. Nagi, Deividai, tu taip pat, – vaikai akimirką nejudėdami, lyg sukaustyti dar pastovėjo laiptų apačioje. – Eikit, – paraginau ir galiau­

siai jie nenoromis ėmė kilti į viršų.

– Ašū, Džoana, – padėkojo Levas apsnūdusiu balsu. – Jaučiuosi

nuvargęs.

Jis tai pasakė; jam tai buvo leidžiama. Levui Bresneriui galima viskas.

Džojus niekada nepareikštų, kad jaučiasi nuvargęs. Kas galėjo nuvarginti? Priešingai nei Levą, Džojų likimas apsaugojo nuo holo­

kausto traumos; sėkmingai praleido jį – mažas žavus berniukas, su motina ir tetomis Brukline žaidęs kortomis „Širdis“, kol Hitleris žygiavo per kitą žemyną. Vėliau, Korėjos karo metu, Džojus per pradinius mokymus iš M1 savitaisio šautuvo netyčia iššovė sau į kulkšnį, dešimt dienų praleido lepinamas slaugių ir krapštydamas tapijokos pudingo plėvelę ligoninėje, kol buvo išsiųstas namo.

Ne, karo dėl savo prasto nusiteikimo kaltinti negalėjo, tad kaltino mamą, moterį, kurios man niekada neteko sutikti. Bėgant metams Džojus detaliai ją apibūdino.

Viena, ką tikrai žinau apie Lorną Kestlman, yra tai, kad, priešingai nei dvi jos seserys ar jų motina, ji buvo stora. Kai esi visai mažas, mamos storumas gali padėti pasijusti saugiam, net išdidžiam. Nukaisti iš pasididžiavimo, kad tavo mama yra didžiausia iš visų pažįstamų motinų; apie draugų mamas, tas neūžaugas, kurias taip nepatogu apkabinti, mąstai su išdidžiu pasišlykštėjimu.

Vėliau, pasak Džojaus, šį jausmą perkeli tėvui. Tėvas turėtų būti didelis ir, jei įmanoma, nuožmus. Plačiapetis stebuklas, besivedantis

tave į savo biurą, parduotuvę ar kur kitur, kur leidžia savo niūrias vyriškas dienas, kilnojantis tave į orą ir leidžiantis kartu dirbančioms moterims aplink tave šokinėti, dalyti pūkeliais apsivėlusius rūgščius

ledinukus, tikėtina, tokius, kokių niekas nemėgsta – ananasinius. Tavo tėvas turėtų būti stipruolis. Gali nepaisyti blizgios, sparčiai plintančios dėmės ant pakaušio ir kriuksėjimo, kurį skleidžia valgydamas kasdienę keptuvėje keptų kepenų porciją. Gal jis ir tylus, santūrus, bet vis tiek stiprus kaip darbinis gyvulys. Kai jo šlapimas

šauna į unitazą, vanduo jame suraibuliuoja, garsas primena upelį, stebuklingai besirangantį per Bruklino gatves.

Staiga pasibaisi stambia motina, moterimi, sugebančia įveikti visą tamsų Ebinger’s pyragą iš žalios dėžės su langeliu – visą storai užteptą glaistą ir porėtą, juodą nors į akį durk biskvitą – per dešimt minučių, kuo lengviausiai, ir nepajuntančia jokio sąžinės graužimo. Motina, su kuria vaikščiodavai po kaimynystę, kelia šleikštulį; ji visuomet pasipudravusi, išsikvėpinusi, stambi, didinga. Vaikštanti sofa.

Seniau beprotiškai ją mylėjai, troškai vesti, bandei išsiaiškinti, ar tai būtų įmanoma, o jei būtų įmanoma, maneisi vieną dieną stovėsiantis šalia jos ir mausiantis ant piršto žiedą. Mąstei, ar sugebėtum kada nors pasirodyti jos vertas. Lorna, tavo motina, vilkinti detalių perkrautas gėlėtas sukneles, perkamas Fletbuše, parduotuvėje

„La Beauté nukainotų drabužių stambioms moterims namai“, tau buvo viskas.

Tačiau dabar gyvenimas kitoks. Staiga imi svajoti, kad motina būtų mažutė, sudėta tik iš smulkučių kaulelių. Liekna, nešiotų

32 dydžio drabužius. Trapi, bet daili. Kodėl negali būti panašesnė į

Menio Gamperto motiną, stilingą moterį smulkučiu, mažučiu kolibrį primenančiu kūneliu? Kodėl ji negali tiesiog dingti?

Bet nedingo ji dar ilgai ilgai. Daugelį metų nuo tos dienos, kai vargšas Martinas Kestlmanas mirė savo avalynės parduotuvėje, susmukęs ant žemos viniplastu aptrauktos kėdutės, su mergaitės koja tarp savųjų ir juodos su balta spalvos batelių dėže rankose, Džojus gyveno su motina ir kitomis moterimis. Mama dalyvavo jo gyvenime, kol Džojus visai suaugo ir vedė pirmąją žmoną Kerol.

Tik tada, besisukiodama Džojaus ir Kerol vestuvėse, Lorna iškeliavo. Širdies smūgis, ištikęs lyg iš giedro dangaus, visai kaip jos vyrą.

Jaunikis Džojus liko našlaitis. Puikiai suvokė, kokį netikusį siurblį paveldėjo. Džojus pasakojo, kad motinos mirtis labai nuliūdino, bet traumavo mažiau nei tėvo.

Turiu prisipažinti, kad kai papasakojo man šią istoriją, pirmoji siaubinga mintis buvo: dėmesio verta medžiaga.

Įsivaizdavau gerai nusiteikusią, stambią, išraudusią jo mamą; tetas prašmatniomis suknelėmis ir delninukėmis, padavėjus, besisukiojančius su sidabrinėmis matinėmis vaivorykštinio šerbeto taurėmis ant padėklų; net girdėjau vingrias klezmerio muzikos gijas Džojui ir nuotakai Kerol šokant.

– Kai ko visai nesuprantu, – tariau kartą mūsų santuokos pradžioje. – Kodėl apskritai vedei Kerol?

– Nes taip elgtis derėjo, – atsakė jis man.

Tačiau reikalas tas – ar bent Džojus vėliau taip nusprendė, – kad Kerol buvo pamišusi. Tokios moters vieta uždaroje palatoje. Klasikinė pamišėlė. Gali nevaržomas taip kalbėti apie pirmąją žmoną, ir kiti vyrai kambaryje energingai palinksės; puikiai supranta, apie

ką kalbi. Visos pirmosios žmonos pamišusios – taip smarkiai, kad dėl to norisi vartyti akis. Jos kankinasi, dejuoja, užsiliepsnoja, subyra į gabalėlius ir tau stebint sudūla. Veikiausiai, spėliojo Džojus, Kerol jau buvo pamišusi tada, kai antrą valandą nakties ją pirmą kartą sutiko liūdesį keliančioje kavinėje. Tai buvo tokia vietelė, primenanti Hoperio paveikslą „Naktinėtojai“, – visi užsikvempę ant ką tik kempine nuvalyto prekystalio, atrodo, lyg kiekvienas turėtų tragišką gyvenimo istoriją, kurią papasakotų vos tau parodžius silpnybę ir sutikus išklausyti.

Vis dėlto tuo metu Džojus to apie Kerol nesuprato. Po netyčia sau sukeltos traumos grįžo iš pradinių mokymų. Buvo vienas, nusiteikęs atvirai, tad tą naktį ją sutikęs leido sau pasijusti pakerėtas keistos vaikiškos moters rudais plaukais, ant kaktos krintančiais tvarkingais kirpčiukais ir nė žemės nesiekiančiomis kojomis. Savo lyg kokios lėlės rankose mergina laikė storą knygą, Simonos Veil kūrinį. Tiesą pasakius, tai buvo Simonos Veil rinktiniai raštai prancūziškai – originalo kalba. Džojui tai iškart paliko įspūdį. Prisiminė vieninteles turimas plačiai nepaplitusias žinias apie Simoną Veil – gal ir keliančias kiek abejonių, bet draugas koledže tvirtino tai esant tiesą.

– Ar žinojai, – užkalbino jis Kerol Velčak, atsitiktinai sėdėjusią ant gretimos kėdutės, – kad Simona Veil bijojo vaisių?

Ji abejodama nužvelgė jį.

– Aha, taip, žinoma.

Ne, ne, tai tikra tiesa, – spyrėsi Džojus. – Prisiekiu Dievu. Simona Veil bijojo vaisių. Turbūt galima sakyti, kad buvo fruktofobė.

Abu prapliupo juoktis. Mergina pakėlė apelsino griežinėlį, pamirštą ant blynelių lėkštės krašto.