Viskas, ko noriu Kalėdoms by knygos.lt

Romanas

Karen Swan Vi skas, ko noriu Kalėdoms

Ro mana s

Iš anglų kalbos vertė

Dang uolė Žalytė-Steiblienė

Almantė Rimavičienė

VILNIUS 2025

Karen SWAN

ALL I WANT FOR CHRISTMAS Macmillan, an imprint of Pan Macmillan, London, 2024

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-901-9

Pirmas skyrius

Kopenhaga, 2024 m. lapkričio 25 d.

– Ir ką dabar darai? – stebėdama, kaip kambariokė maigo

telefoną, paklausė Darsė. Vis stiprėjo įtarimas, kad Frėja iš tiesų žiūri visai ne orų prognozę.

– Padedu tau. – Frėja nepakėlė akių. – Jau praėjo trys savaitės.

– Tau dar neatsibodo? – suaimanavo Darsė ir užvertusi galvą įsispoksojo į kavinės lubas. Jos buvo pušinės, nuožulnios, išpuoštos vešliomis dirbtinėmis spygliuočių šakomis ir nukabinėtos lempučių girliandomis.

– Turėtum viską pamiršti ir gyventi toliau, – pareiškė Frėja, ir nors jiedvi puikiai žinojo, kad jai virš lūpos – karšto šokolado putos „ūsai“, abi tą ignoravo. Kad ir ką valgytų ar gertų, Frėja niekaip jų neišvengdavo.

– Ir kas taip sako? – paklausė Darsė, matydama, kaip kambariokė iš susikaupimo net prikanda lūpą.

– Pavyzdžiui, tavo mama. Tau jau dvidešimt šešeri. Ji laukia anūkų.

– Tam turi Karą.

– Karai devyniolika, ir ji dabar Tailande kalnų upėmis plaukia plaustu.

Karen Swan ◆ Viskas, ko noriu Kalėdoms

Darsė užvertė akis. Jos mažoji sesutė prieš universitetą nutarė pasiimti laisvuosius metus ir akivaizdu, kad linksminosi daug labiau, nei ji kada sugebės per savo gyvenimą. O jos pačios laukė tik nuomos įmokos, apsilankymas pas dantų higienistę ir dar vienas disertacijos dalies atidavimo terminas. Jei Larsas nebūtų nuėjęs į kairę, praeitą savaitgalį jau būtų išskridusi į Stokholmą, kitą penktadienį sėdėtų grupės „The Weekend“ koncerte – antroje eilėje! – ir Kalėdų rytą turėtų su kuo traukti papliaušką. Bet kur tau, prieš tris savaites jis bare pabučiavo vos prieš dvidešimt aštuonias minutes sutiktą merginą, taip paleisdamas vėjais dviejų mėnesių ir penkių dienų emocinę investiciją.

Darsė pirštu pabilsnojo į mažą kvadratinį stalelį.

– Bet aš dabar kaip tik darau pertrauką. Man reikės dar trijų savaičių.

– Prašymas atmestas. Gal tu ir nori šias Kalėdas praleisti viena, bet man toks planas nepatinka. Todėl, jei kartu nevažiuosim pas mano tėvus, teks surasti tau ką nors, kas palaikytų draugiją.

– Frėja, privalau toliau rašyti disertaciją. Aš taip atsilieku nuo termino, kad net nejuokinga. Jei turėčiau laiko leisti šventes su tavimi, tikrai būčiau radusi laiko atostogoms su savo šeima.

Patikėk manimi, daug mieliau tinginiaučiau Tailando paplūdimyje, nei sėdėčiau čia ir bandyčiau išspausti bent du tūkstančius žodžių per dieną.

– Kaip tik todėl tau ir reikia kokio blogiuko, kad įveikusi tą žodžių normą pasidarytum pertraukėlę. – Frėja žvelgė tiesiai į ją. – Nepamiršk, tu neini jaunyn.

– Rodos, ir išmintingesnė netampu.

– Ne visi vyrai tokie kaip jis.

– Ne? – Darsė kilstelėjo antakį. – Maniau, kad jis vienas iš tų gerųjų. Tai turėjo būti didžiausias jo privalumas: nuobodus,

bet rimtas, patikimas, perspektyvus vyrukas, turintis normalų darbą.

– Gal čia ir bėda. Tu per žemai nuleidai kartelę.

– O, nes staiga tu tapai eksperte?

– Taip, – arogantiškai išsišiepdama atkirto Frėja. – Jau visą mėnesį miegu su tuo pačiu vyruku, o tai reiškia, kad perbėgau į kitą pusę. Staiga ėmiau viską matyti aiškiau nei bet kada.

Frėjos balse nuskambėjo sarkazmo gaidelės, ir nors Darsė imdama karšto šokolado puodelį nusikvatojo, iš tiesų jai buvo sunku priprasti prie nerimą keliančio kambariokės „įsimylėjimo“. Frėja niekada su niekuo nesusitikinėdavo ilgiau nei savaitę – vaikystėje išgyvenusi audringas tėvų skyrybas netikėjo meile iki gyvenimo galo; jai sunkiai sekėsi pasirūpinti net kambarine gėle Panele Žiedlapyte, kad nenudžiūtų (o tai mikrobiologijos doktorantei, besispecializuojančiai genomikos srityje, savaime turėjo kelti nerimą), – ir sulig kiekvienu nevykusiu romanu ar pasimatymu jųdviejų draugystė tik tvirtėjo. Jos susipažino vasarą, studentų pamėgto baro tualete, kai Darsė – ką tik atvykusi į miestą ir besislepianti nuo vyruko, su kuriuo susipažino tinderyje, – užtiko Frėją rankinėje sužvejotu apykaklės standikliu krapštančią tamponų aparatą. Darsė davė jai monetų, o Frėja mainais atsikratė į pasimatymą atėjusio vyruko pranešdama, kad rado Darsę tualete verkiančią dėl teigiamo nėštumo testo; šis pasipustė padus nė nebaigęs savo gėrimo. Nuo tada abi tapo neišskiriamomis bendrininkėmis, arba bent jau taip buvo iki tol, kai prieš keletą savaičių paaiškėjo, kad naujausias Frėjos audringas romanas įžūliai nesiteikė išblėsti.

Darsė pažvelgė pro langą ir išvydo ratus sukančius – arba vos ant kojų besilaikančius – čiuožimo entuziastus, nusprendusius prasmingai išnaudoti pietų pertrauką Tivolio sodų ledo

Karen Swan ◆ Viskas, ko noriu Kalėdoms

čiuožykloje. Nors ėjo paskutinė lapkričio savaitė, didžiulė eglė jau buvo papuošta, o kioskelių prekystaliai – nukrauti sojų vaško žvakėmis, maišeliais su levandomis ir mediniais žaisliukais, kurie vėliau atsidurs Kalėdų kojinėse. Medžiai buvo nukabinėti lempučių girliandomis, parke knibždėte knibždėjo žmonių, vedžiojančių šunis, ir mažylių, strapaliojančių visur su pirštinėmis, pritvirtintomis ant virvučių. Visur lalėjo balsai, jauni ir seni, goždami džeržgiančių karuselių ir į ledą čekšinčių ašmenų garsus. Tokioje vietoje, kur apstu sniego ir susirinkę laimingiausi žmonės planetoje, išties lengva anksti persiimti šventiška dvasia. Tolimojoje čiuožyklos pusėje porelė stabtelėjo pasidaryti jau, matyt, atidirbtos asmenukės: jis apkabino merginą per pečius, ji pasuko į jį galvą ir netrukus abu jau mėgavosi ilgu, neskubriu bučiniu.

– Fu, kaip bjauru. – Matydama taip begėdiškai demonstruojamą laimę, Darsė vėl susmuko kėdėje.

Frėja irgi dirstelėjo pro langą.

– Dabar supranti, apie ką aš kalbu? Geri vyrukai graibstyte graibstomi. Juos nuvilioja tiesiai tau iš panosės.

– Tada persikraustysiu į Paryžių. Arba į Barseloną. Ten jų daugybė.

– Per vėlu. Oficialiai skelbiu tavo gedulą baigtu.

– Bet man patinka gedėti, – niūriai burbtelėjo Darsė, nenuleisdama akių nuo laimingos porelės. – Juoda spalva man tinka.

Jos rankos pakilo prie ilgų šviesiai rudų plaukų ir veidą rėminančių sruogelių, kurias pasišviesino dar vasarą, – jos vis dar buvo pakankamai ryškios, kad pagyvintų veidą, bet ties šaknimis plaukai jau buvo spėję ataugti, o ant rusvos odos nebuvo nė ženklo ankstesnio Ibisos įdegio.

Karen Swan ◆ Viskas, ko noriu Kalėdoms

– Tuoj pasakysiu, ką darysim. – Frėja pergalingai šypsodamasi grąžino jai telefoną. – Pažiūrėk į pagrindinį ekraną.

– Ką padarei? – Darsė nepatikliai susiraukė.

– Pasižiūrėk.

– Hm. Ir ko turėčiau ieškoti?

– Rajos.

– Ra... – Darsės antakiai staigiai šovė į viršų. – Kalbi apie rają – įžymybių pažinčių programėlę?

– O tai jau pernelyg išpūsta, – numojo ranka Frėja. – Tiesą sakant, ten nėra tiek jau daug tų įžymybių. Na, kažkiek jų ten yra, bet taip pat yra daugybė profesionalių, sėkmingų ir finansiškai apsirūpinusių individų, tokių kaip tu.

– Aš nesu finansiškai apsirūpinusi! Pirkdama bananus turiu perlaužti kekę, nes negaliu sau leisti išmesti maisto!

– Bet tu patraukli ir protinga, o visi ten prisiregistravę vyrai nori kaip tik tokios moters kaip tu.

Darsė susiraukė. Iš patirties žinojo, kad vyrams nepatinka už juos protingesnės moterys.

– Bet prie šios programėlės gali prisijungti tik gavęs kvietimą, tiesa?

– Taip. Tristanas tau atsiuntė kvietimą. Vakar.

– Tristanas prisijungęs prie rajos?

Ji žinojo, kad dabartinis Frėjos susižavėjimo objektas yra daug pasiekęs, bet nė nenutuokė, kad tiek pasiekęs. Dar nebuvo jo mačiusi, bet Frėja, pagal doktorantūros programą atliekanti praktiką būsimoje darbo vietoje, prisipažino, kad jų santykiai užsimezgė po kelionės į konferenciją. Tai turėjo būti vienkartinis nuotykis, bet, regis, tapo nuotykiu, kuris tęsėsi jau trisdešimt vieną dieną. Taip, didžiai savo gėdai, Darsė skaičiavo dienas.

– Buvo, – atsakė Frėja ir staiga susigriebė. – Noriu pasaky-

Karen Swan ◆ Viskas, ko noriu Kalėdoms

ti, dabar yra! Yra! Jis tiesiog buvo laikinai įšaldęs savo paskyrą. Tuoj vėl atsijungs, nė nespėsi ištarti... – Ji užsikirto, niekaip nerasdama tinkamo žodžio.

Darsė žiūrėjo į ją ir su siaubu suvokė, kad tam džiaugsmingam draugės svaiguliui pabaigos nematyti.

– Kliunkis Pliumpis?

– Kliu... – Frėja sumirksėjo – jai, kalbančiai ne gimtąja kalba, tai pasirodė sunkai įveikiama užduotis.

– Hm.

Dabar jau aiškiau. Ar Frėja tikrai taip įsižiūrėjusi tą vyruką?

Bet Darsei neteko to apsvarstyti. Frėja ištiesė ranką ir atidarė programėlę. Darsė nė nenutuokė ją turinti savo telefone, bet dar labiau nustebo pamačiusi, kad jau yra prisijungusi ir...

– Aš turiu paskyrą?

– Na, aš žinojau, kad jei šią užduotį paliksiu tau, niekada jos nesusikursi, – gūžtelėjo Frėja. – Įžengusi į antrąjį ketvirtį tapai pernelyg ciniška.

Darsei visai nepatiko priminimas, kad ji jau įžengusi į antrąjį dvidešimtpenkmetį – būtent tokiais ciklais Frėja matavo jų gyvenimus.

– Nagi, pažiūrėk, čia tau ne mailius, ar ne? Daugumą galėtum vertinti ne mažiau kaip aštuoniais balais iš dešimties, bet... jei kuris atrodys vertas tik keturių ar penkių, turėk galvoje, kad jis – sumautas turčius.

Darsė sumirksėjo.

– Sumauti turčiai nelabai mano skonio.

– Bet pinigai juk nepamaišys, tiesa?

– Neišgelbės, jei jis bus baisuoklis!

– Nori pasakyti, kad tau rūpi tik išvaizda? – Frėja aiktelėjo, vaizduodama pasibaisėjusią. – Tau neatrodo, kad tai lėkšta?

Darsė nusikvatojo iš pašaipių draugės žodžių, bet Frėja ištiesė ranką ir uždengė ekraną.

– Tik kol nepradėjai siautėti, privalau pasakyti taisykles.

– Taisykles?

– Taip. Noriu, kad pasirinktum tris – nei daugiau, nei mažiau.

– Atvirkštinė psichologija? Tikrai? – Darsė savo draugę pažinojo kaip nuluptą. Parodys jai būrį vyrų, o tada apribos pasirinkimų skaičių... nors vos prieš keletą akimirkų Darsė juk sakė, kad jai nereikia nė vieno.

Suveikė. Kaip visada.

– Puiku. Pažiūrėkim ir nuspręskim, ar pavyks apsiriboti trimis.

Frėja prisitraukė kėdę arčiau ir priglaudė skruostą Darsei prie peties, o ši braukdama pirštu per ekraną apžiūrinėjo vieną dailų veidą po kito. Susidarė įspūdis, kad vieni juokiasi iš kažkokio pokšto, o kiti sukandę dantis mąsliai žvelgia į tolį ir, iš pažiūros, nė vienas nenutuokia, kad į juos nukreipta telefono kamera.

Kai kurie parke žaidė futbolą ar lėkščiasvydį ir išsipašę marškinėliai parankiai atidengdavo kraštelį ištreniruotų pilvo raumenukų; vienas – matyt, alpinistas mėgėjas – šypsojosi kybodamas ant stataus uolos šlaito; kitas – liepsnos atspindžių nuauksintais skruostikauliais – dvasingai grojo bandža prie laužo.

Iš pirmo žvilgsnio visi atrodė tobuli ir verti dešimties balų: nerūpestingi, sportiški, daug pasiekę, bet Darsė neketino užkibti ant šio kabliuko. Jai reikėjo kaip nors tose nuotraukose įžiūrėti įsipareigojimo problemas, priklausomybę nuo mamos ar užslėptą narcisizmą. Visi dėjosi geručiais, bet reikėjo atskirti plevėsas ir melagius nuo tikrai gerų vaikinų. Ji kiekvieną vertino kritiškai, tiksliau, netgi ciniškai; vyrukas niurko šunį? Būtų galėjusi lažintis, kad šuo ne jo. Ji brūkštelėjo pirštu į kairę. Vyrukas,

Karen Swan ◆ Viskas, ko noriu Kalėdoms

dalyvaujantis vestuvėse? Kostiumas aiškiai išnuomotas. Atmestas. Vyrukas su ferariu – kas išvis norėtų vyro, turinčio ferarį? Atmestas.

Darsė stabtelėjo ties viena paskyra. Akselis. Veterinaras. 29 metų. Rubiko kubo sudėliojimo rekordas – 13 sekundžių. Šyptelėjo iš tokio pagyrūniškumo. Absurdiška ir kvaila, bet reikia tikėtis, kad jis sąmoningai save sumenkino.

– Oho, – pritariamai tarė Frėja. – Žavus. – Taip. Ir atrodo stebėtinai normalus. Toks, su kuriuo iš tiesų galėčiau pasikalbėti.

Jis turėjo tamsiai rudus pasišiaušusius plaukus, gilias rudas akis ir iš pažiūros droviai šypsojosi. Darsė peržiūrėjo ir kitas nuotraukas: vienoje su dviem draugais sėdi parke ant suoliuko –tikriausiai ką tik pabėgioję (tvirtos kojos); kitoje geria kažkokį įtartinai rožinį gėrimą bare; dar vienoje sėdi ant sofos su dvigubai už save didesniu Berno zenenhundų veislės šunimi (ko gero, savu, juk vis dėlto veterinaras). Atrodė gana nuoširdus, bet ji sutelkė dėmesį į tai, kas nekėlė abejonių: jis patrauklus ir yra tik už 2 kilometrų. Ji brūkštelėjo per ekraną į dešinę.

– Ketini su jais kalbėtis? – paerzino Frėja.

Mailas, 30 metų, grafikos dizaineris; rašė esantis 188 cm ūgio, bet kadangi pozavo tarpduryje, buvo akivaizdu, kad toks aukštas tikrai nėra. Ji brūkštelėjo per ekraną į kairę – ne dėl žemo ūgio, o kad melavo.

Kalvinas, 27 metų, brokeris: aiškiai stengėsi pateisinti įvaizdį – pozavo klube su dviem dideliais „Cristal“ buteliais. Ji brūkštelėjo į kairę.

Darsė stabtelėjo ties vyruku, žvelgiančiu tiesiai į kamerą, –nepasakytum, kad atvirai šypsosi, bet negalėjai sakyti, kad ir nesišypso. Atrodė kiek suglumęs, lyg turėtų įtarimų dėl foto-

Karen Swan ◆ Viskas, ko noriu Kalėdoms

grafuojančio žmogaus ketinimų. Maksas, 32 metų, Kopenhaga. Teisininkas. Mėgsta slidinėti, gerti vyną, laimėti. Neturi laiko pasimatymams.

Tiesmukas, pagalvojo ji, pasibjaurėjusi užuomina, kam būtent jis turi laiko. Prisistatymas nebuvo toks žavingas ir sąmojingas kaip kitų, bet jos dėmesį prikaustė žodis „laimėti“, ir ji dar kartą pažvelgė į nuotrauką, į tą tiesų žvilgsnį. Dabar įžvelgė jame aroganciją, balansuojančią ties paniekos riba. Jo plaukai buvo gelsvai rudi, akys mėlynos, bruožai aštrūs, tarsi jo vargšei mamytei būtų tekę gerai padirbėti kaltu. Buvo išvaizdus, tiesa, šalto grožio, be to, paskyroje buvo viso labo viena nuotrauka –paprasta, nieko nesakanti portretinė nuotrauka be jokio fono, jokių kitų kampų ar nuotaikų. Nieko, kas leistų įvertinti ką nors dar, o ne tik žvilgsnį.

– Hm. Ne, tikrai ne, – susiraukė Frėja. – Jis pernelyg karštas.

– O aš maniau, kad kalbėjimas pervertinamas. – Šįkart jau Darsės balse suskambo lengvas sarkazmas.

– Taip, bet jis atrodo taip, lyg prašytųsi pastatomas į vietą.

– Tiesa, – sutiko Darsė.

Jis atrodė kaip žmogus, nepratęs girdėti neigiamo atsakymo.

Susimąstė, ar jis laimėjimu laiko ir kiekvieną brūkštelėjimą į dešinę, ir vos atsispyrė norui iš principo braukti į kairę. Po teisybei, norėjo tą padaryti iš principo, bet pirštas pakibo ore, tarsi negalėtų jo atmesti... Jis išties buvo labai seksualus. Ar būtina jį mėgti? Akivaizdu, kad kalbėtis su juo nereikės. Jis buvo išvaizdus ir bent jau sąžiningas, o apie daugumą kitų čia matytų vyrukų to pasakyti negalėjai. Neapsimetinėjo esantis geresnis, nei buvo iš tikrųjų, nežadėjo aukso kalnų ar laimingos ateities. Nė viena blaiviai mąstanti moteris tokiu nepasitikės, bet bent jau žinos, ką gauna.

Karen Swan ◆ Viskas, ko noriu Kalėdoms

Ji žvelgė į tas šaltas mėlynas akis ir, nepaisydama sveiko proto protestų, brūkštelėjo į dešinę.

Frėja net aiktelėjo dėl tokio lengvabūdiškumo.

– Kodėl eikvoji pasirinkimą jam?

– Nes jį vertinu dešimčia balų ir iš tiesų esu labai paviršutiniška, – mirktelėjo Darsė. – Žinau, kad gausiu tai, ką matau.

Lajamas, 28 metų, profesionalus polo žaidėjas. Kopenhagoje?

Mieste ant jūros kranto? Ne.

Benas, 27 metų, architektas. Antroje nuotraukoje grojo pianinu su maža mergaite. Ji vylėsi, kad ten dukterėčia, o ne dukra, bet nebuvo nusiteikusi rizikuoti. Nenorėjo komplikacijų. Jokių. Brūkštelėjo į kairę.

Erikas, 29 metų, nekilnojamojo turto vystytojas. Tamsus įdegis, baltutėliai dantys, atgal sušukuoti juodi plaukai, nemėgsta kojinių vasarą. Atrodė taip, lyg vasaras leistų Mikone, o žiemas –Kurševelyje. Kitose nuotraukose jis lėkė vandens motociklu, skriejo banglente su jėgos aitvaru ir stovėjo prie F1 trasos starto linijos... Pala, o čia ne Landas Norisas?

Koks skirtumas. Brūkštelėjo pirštu į dešinę.

– Bet tu juk negali pakęsti eurogrietinėlės, – sutrikusi tarstelėjo Frėja.

– Taip, bet aš einu iš proto dėl Šarlio Leklero ir, kas žino, gal jis tiesiog netilpo į kadrą, – paaiškino Darsė, baksnodama į ekraną.

– O gal ir ne! Ar dėl tuščių vilčių iššvaistysi dar vieną pasirinkimą?

Darsė šypsodamasi numetė telefoną ant stalo ir atsiduso.

– Frėja, jie visi yra laiko švaistymas.

– Oho, Larsas iš tiesų sutrypė tavo pasitikėjimą vyrais, ar ne?

– Ne, jis tik išplėšė jo likučius. Net galiu pasakyti, kaip tie vyrukai elgsis, jei aš juos sudominsiu: veterinaras bus jausmin-

Swan ◆ Viskas, ko noriu Kalėdoms

gas ir žavus, bet nenorės įsipareigoti, tas arogantiškas teisininkas norės tik dulkintis, o Ponas Elitas daugiau laiko glostys savo plunksnas, nei mane.

Frėja kvatojo net atsilošusi, po to pabandė susisukti šviesias garbanas į pasišiaušusį kuodelį, bet šie netrukus vėl laisvai pasklido ant pečių.

– Pasakyk, kad klystu, – vyptelėjo Darsė.

– O Dieve, norėčiau tą pasakyti, – sukikeno Frėja. – Kaip to norėčiau.

– Taip. – Darsė atsiduso, stebėdama čiuožėją, atliekančią piruetą ant ledo. – Šitą jau matėm. Ir žinom, kaip baigsis.

– Gal... bet, nepamiršk, smagiausia yra procesas. Be to, artėja

Kalėdos – negali gi tu lindėti bute viena.

– Aš ir nebūčiau viena, jei tu kartais grįžtum namo!

– Viskas savo laiku. Brangute, jis tiesiog per geras lovoje.

Darsė vėl suaimanavo.

– Nesijaudink, netrukus aistros išblės. O tau reikia išeiti į viešumą, ir tai vienas iš būdų tą padaryti. Jei tik tie vyrukai turi akis ir nėra gyvi lavonai, jie neabejotinai tave pasirinks, ir tu turėsi tris naujus karštus vyrukus, su kuriais dar iki Kalėdų galėsi vaikščioti į pasimatymus. Ką gali žinoti, gal jie ims ir tave nustebins.

Darsė kilstelėjo puodelį ir čiupo dar vieną zefyrą.

– Frėja, labai nustebčiau, jei jie mane nustebintų. Atleisk, jei nelauksiu to kvapą užgniaužusi.

Antras skyrius

Darsė kaip tik kabino striukę ant kėdės atkaltės, kai pro duris kyštelėjo galvą Oto sekretorė Ida.

– O, Darse, gerai, kad atėjai. Otas tavęs teiravosi. Sakė, kad skubu.

– Nejaugi?

Oto Borupo pasaulyje niekas niekada nebūdavo skubu. Vaizduojamojo meno fakulteto galva ir jos disertacijos vadovas buvo žmogus neskubrus, šventai tikintis, kad žodžiai smarkiai pervertinami ir kad tiek pat, jei ne daugiau, galima perteikti ir prasminga tyla. Ir jei jau Otas sakė, kad reikalas skubus, vadinasi, jis arba galuojasi mirtimi, arba Karališkojoje meno akademijoje kilo gaisras.

– Taip. Jie visi laukia jūsų trečiojoje dirbtuvėje.

– Visi? – Darsė staiga sunerimo – kad ir koks būtų klausimas, bus klausytojų.

Trečiojoje dirbtuvėje buvo įsikūrusi restauravimo komanda. Kaip doktorantė ir teorinės akademinės srities atstovė, Darsė retai turėdavo priežasčių ar galimybių į ją užsukti, bet ten įžengusi visada pasijusdavo it vaikas, atsidūręs saldainių parduotuvėje.

Ar ji padarė kažką ne taip?

– Gal žinote, dėl ko mane ten kviečia?

– Žinau, – linktelėjo Ida, bet nė nebandė nieko aiškinti.

– Supratau... Ačiū.

Užgniaužusi nerimą Darsė nužingsniavo prie laiptų, tada patraukė koridoriumi fakulteto dirbtuvių link. Pro atlapotas Oto kabineto duris pamatė stalą, nukrautą tvarkingomis popierių krūvelėmis ir žinynais, iš kurių kyšojo aibė spalvotų lipnių lapelių, tik kėdė stovėjo tokiu kampu, lyg jis būtų paskubomis nuo jos pakilęs.

Ar viskas dėl disertacijos? Komitetas prieš keletą mėnesių patvirtino jos hipotezę. Ar jie pakeitė nuomonę? Ar jie išvis gali pakeisti nuomonę?

Ji ėjo sparčiai, baimė vis stiprėjo. Šarlotenborgo rūmai, kuriuose ir buvo įsikūrusi Karališkoji menų akademija, atrodė lyg trys kvadrato kraštinės, ir dirbtuvės buvo įrengtos kiekviename centrinės dalies aukšte, o dabar ji buvo gretimame sparne. Pailgo plano erdvėse baltai dažytomis sienomis dėl didžiulių pilko plieno langų, įrengtų abiejose statinio pusėse, būdavo šviesu net niūriausią dieną, bet, stumtelėjusi trečiojo aukšto dirbtuvės duris, ji iškart pastebėjo, kad juodos užuolaidos yra užtrauktos, o pati patalpa skendi prieblandoje. Pačiame viduryje stovėjo dideli stalai, o darbastaliai buvo pristumti prie sienų. Kiekvienas paviršius buvo nukrautas knygomis ir popieriais, ant pjedestalų stovėjo keletas gipsinių biustų, drobės ant molbertų buvo uždengtos nuo dulkių apsaugančiomis marškomis. Iš puodelių kyšojo teptukai, stikliniuose induose matėsi gintaro spalvos tirpalai. Visur, kur pažvelgsi, – taburetės, kėdės, džemperiai ir krepšiai, nosį kuteno tirpiklių ir kavos kvapas.

Tolimajame kampe aplink stalą spietėsi nedidelė grupelė

Karen Swan ◆ Viskas, ko noriu Kalėdoms

žmonių. Jie stovėjo vienas prie kito ir tyliai kalbėjosi, bet netgi iš čia ji atpažino rūsčiąją Nacionalinės galerijos direktorę Margitą Kinberg, Karališkosios akademijos vyriausiąjį restauratorių

Laugę Bekerį ir, žinoma, Otą. Nors trūko Akademijos direktoriaus, kuris šiuo metu viešėjo Niujorke, čia buvo aukščiausio lygio susirinkimas, kokį tik galėjo įsivaizduoti, tad ji sulėtino žingsnį. Būtų netinkama diena įlėkti kaip akis išdegus. O ji tikėjosi ramiai praleisti popietę prie savo popierių. Kam, po galais, jos čia prireikė? Gal Ida iškrėtė kokį pokštą?..

– O, Darse, – tarė Otas, išgirdęs žingsnius.

Jis buvo elegantiškas vyriškis, neaukštas, bet labai liesas, visiškai plikas, trumpa žila barzdele ir budriomis mėlynomis akimis. Visados dėvėdavo tik santūrius tamsiai mėlynos, pilkos ar juodos spalvos drabužius; akiniai storais vėžlio kiauto rėmeliais buvo vienintelis jo asmenybę atspindintis aksesuaras, vienintelė užuomina, koks žmogus slypi už šios uniformos ir jį lenkiančios „kirvio“ reputacijos. Jis nemėgo tuščių kalbų, nebuvo linkęs be reikalo girti ar netgi šypsotis, bet, regis, šiandien viskas buvo kitaip. Darsė šiek tiek atsipalaidavo. Juk jei turėtų blogų naujienų, jis nesišypsotų, tiesa? Nebent... tai gailestis?

– Ačiū, kad prie mūsų prisijungei. Neabejoju, kad pažįsti Laugę.

– Pone Lauge, – mandagiai linktelėjo Darsė.

– Ar pažįsti Margitą Kinberg?

– Malonu susipažinti, – spausdama ranką skubiai tarstelėjo Darsė.

Kinberg buvo blyškios odos, tamsiais trumpai kirptais plaukais, nešiojo akinius ir garsėjo kaip itin tiesmukas žmogus, o jos rankos paspaudimas anaiptol nebuvo švelnus ar malonus.

– Panele Kotrel, Otas mane pasikvietė tam, kad paspartintu-

Karen Swan ◆ Viskas, ko noriu Kalėdoms

me jūsų darbą, – prabilo ji angliškai, nors iki tol jie tarpusavyje bendravo danų kalba. Visi trys angliškai kalbėjo nepriekaištingai, nors Darsės danų kalbos žinios irgi buvo įspūdingos – jos mama, tikrų tikriausia danė, pasistengė, kad jiedvi su seserimi augtų dvikalbėje aplinkoje.

– Tikrai? – Baimingai šypsodamasi Darsė žvilgtelėjo į Otą, nes nebuvo tikra, kodėl Nacionalinės galerijos direktorei turėtų rūpėti jos disertacija „Namų šeimininkės ir revoliucionierės: moterų vaidmens Moderniojo proveržio laikotarpiu įvertinimas“.

– Darse, tik pažiūrėk, – tarė Otas ir pasitraukė, kad ji galėtų apžiūrėti ant stalo gulintį paveikslą – jis buvo išimtas iš rėmo ir pakištas po ultravioletinių spindulių lempa.

Darsės širdis ėmė plakti greičiau, nes kūrinį atpažino iškart –tai buvo Johano Tryro šedevras „Jos vaikai“, kurį prieš kitąmet Nacionalinėje galerijoje vyksiančią menininko darbų retrospektyvą buvo nuspręsta šiek tiek restauruoti.

Johanas Tryras buvo laikomas Danijos naujųjų meistrų pirmtaku ir pastaruosius dvejus metus Otas skrupulingai derėjosi dėl kiekvieno kituose muziejuose, galerijose ir privačiose kolekcijose saugomo paveikslo paskolinimo, kad būtų įmanoma surengti pačią išsamiausią Tryro darbų parodą nuo jo mirties beveik prieš penkiasdešimt metų. Kultūros ministerija pageidavo to paties, ką prieš keletą metų padarė Amsterdamo valstybinis muziejus pagerbdamas Vermerį.

– Pažiūrėk ir pasakyk, ką matai.

Jausdama, kad visi atidžiai ją stebi, Darsė pasilenkė ir įsmeigė akis į garsųjį darbą. Nė nesuskaičiuotų, kiek kartų matė šį paveikslą: jame buvo nutapyta moteris, stovinti ant kranto ir stebinti seklumoje braidančius vaikus. Viena ranka buvo įremta į klubą, pakeltas smakras išdavė ją atidžiai stebint putojan-

Karen Swan ◆ Viskas, ko noriu Kalėdoms

čias bangas. Sijoną ir palaidinę stiprus vėjas buvo priplakęs prie kūno, už nugaros plevėsavo prijuostės kaspinas.

– Čia Tryro paveikslas „Jos vaikai“. Vienas iš garsiausių jo darbų.

Tik žinomas jis buvo ne dėl meistriškai nutapytų vaikų ar iš dangaus krintančios šviesos, o dėl tiksliai perteiktos moters laikysenos – jos įdėmaus, budraus žvilgsnio, neturinčio nieko bendra su kantria ramybe, – dailininkui puikiai pavyko atskleisti, kokia sudėtinga ir įtampos kupina yra motinystė.

– O ką jūs žinote apie Tryrą?

– Tai yra, ką galiu pasakyti iš atminties?

Darsė kiek nustebo. Atsakinėti į tokias pareigas kaip Kinberg užimančio žmogaus klausimus apie Danijos menininkus buvo mažų mažiausiai baugu.

– Žinau, kad jis buvo aukščiausio lygio dailininkas, specializavosi iš natūros tapyti peizažus, vėliau ypač pamėgo pajūrio scenas, nors išgarsėjo dėl oficialių portretų. Dažnai dėl moteriškų drabužių tekstūros perteikimo ir pasirinktų spalvų buvo lyginamas su Džonu Singeriu Sardžentu. Garsėjo pomėgiu gausiai naudoti baltą ir rožinę spalvas... Hm, jam buvo labai svarbi natūrali šviesa. Jo kūrybai didelę įtaką padarė impresionistai, iš kurių perėmė impasto techniką ir veržlius potėpius.

Ji dar kartą žvilgtelėjo į gulintį paveikslą. Tai buvo išties reta proga matyti jį iš taip arti, be rėmo, taip, kaip matė tapytojas. Tikras brangakmenis Danijos meno karūnoje.

Kinberg linktelėjo.

– O dabar? Papasakokit, ką matote.

Šalia stovintis Otas įjungė lempą, ir drobę nušvietė ryški violetinė šviesa. Gerai žinoma scena vis dar buvo matyti, bet taip pat išryškėjo veidas – moters, žvelgiančios į ją, veidas.

Karen Swan ◆ Viskas, ko noriu Kalėdoms

Darsė aiktelėjo ir apstulbusi atsitraukė. Pamačiusi nemažiau susijaudinusius kitų veidus spėjo, kad jie sureagavo lygiai taip pat. Vėl nukreipė žvilgsnį žemyn, lyg negalėtų patikėti savo akimis, bet pamatė tą patį: jaunos moters portretą iki pečių. Spalvos ir detalės buvo neryškios, tarsi matytų paveikslą per purviną langą, bet vis tiek galėjo įžiūrėti charakteringai pakreiptą galvą ir tiesų žvilgsnį.

– Ak! – atsiduso Darsė. – Kokia ji graži.

– Taip, tikrai, – linktelėjo Margita Kinberg, taip pat žvelgdama į portretą. – Gerokai nustebome ją radę.

– ...Iki tol apie ją nežinojote? – paklausė Darsė.

– Paveikslas neliestas nuo 1959 metų, kai dėl trūkusio vandentiekio saugykloje pasikeitė drėgmės lygis ir nukentėjo originalūs dažai, – tarė iki tol tylėjęs Laugė Bekeris. – Paveikslas buvo išgelbėtas, bet jokių tyrimų atlikta nebuvo ir nuo to laiko jis kabėjo tinkamai sureguliuotoje aplinkoje, todėl nebuvo reikalo žiūrėti. Čia jį atvežė tik kiek pavalyti prieš būsimą retrospektyvą.

Darsė nebuvo restauratorė, bet jai teko girdėti, kad nors restauracijoje ultravioletiniai spinduliai pradėti naudoti dar ketvirtajame dešimtmetyje, įprasta praktika tai tapo tik devintajame.

Ji iškart suvokė šio atradimo svarbą. Johanas Tryras buvo garsiausias Danijos XX amžiaus tapytojas; jo namai pritraukdavo daugybę turistų, jo kūryba tapo vienu iš plačiausiai eksportuojamų šalies prekės ženklų. Jis išgarsėjo trečiame dešimtmetyje, ir daugelis jo darbų buvo atpažįstami visame pasaulyje. – Kaip gaila, kad jis užtapė šį portretą, – atsiduso ji, dar kartą įsižiūrėdama į vaiduoklišką vaizdą. Daugelis dailininkų, apsėsti „didingo palikimo“ idėjos, užtapydavo tuos darbus, kuriuos laikė menkesniais ar prastesniais.

– Matai, čia ir įdomiausia, – nenuleisdama nuo jos akių tarė

Karen Swan ◆ Viskas, ko noriu Kalėdoms

Margita. – Jis jo neužtapė. Šis portretas yra kitoje pusėje. Ne po „Jos vaikais“, o kitoje pusėje.

– Du paveikslai viename?

– Taip, – atsakė Laugė. – Deja, pirminis tyrimas leidžia manyti, kad paveikslo pagrindas yra iš kelių medienos plokščių, kurios buvo suklijuotos...

Suklijuotos? Darsė krūptelėjo. Otas su Margita irgi.

– ...o tai reiškia, kad portretas atsidūrė tarp medienos sluoksnių.

– Ar juos galima atskirti? – paklausė Darsė.

– Akivaizdu, kad visi to tikimės, – tarė Laugė Bekeris. – Bet bandymas tas plokštes pašalinti pareikalaus itin kruopštaus darbo. Savaime suprantama, negalime rizikuoti sugadinti „Jos vaikus“, ir jei pasirodys, kad rizika per didelė, tiesiog sustosim. Jei teks rinktis tarp šių dviejų paveikslų, akivaizdu, kad pasirinksim žvirblį rankoje.

– Žinoma, – linktelėjo Darsė, nenuleisdama akių nuo vaiduokliškų moters kontūrų, šviečiančių pro dažus.

„Jos vaikai“ buvo pavyzdinis paveikslas, Akademijos suvenyrų parduotuvėje galėjai nusipirkti atvirukų su šiuo kūriniu, bet būtų labai gaila, jei tas portretas liktų įstrigęs – paslėptas – tarp medienos plokščių. Ši moteris buvo ypatinga; Darsė intuityviai tą juto, nors vos galėjo ją įžiūrėti.

– Kiek laiko gali užtrukti, kol bus nuimtas pagrindas?

– Paprastai tam skirtume keletą mėnesių, bet kadangi laiko iki parodos nedaug, esame spaudžiami dirbti greičiau.

Iš to, kaip Laugė dėbtelėjo į Kinberg, Darsė suprato, kad tarp jų tvyro įtampa.

– Mes linkę žiūrėti optimistiškai, – tvirtai tarė Margita. –Visi suinteresuoti, kad išsipildytų geriausias įmanomas scenari-

jus, ir parodoje galėtume pristatyti naujai atrastą Johano Tryro šedevrą.

– Margita... – susiraukė Laugė.

– Suprantu. Gal taip ir nebus, – tarė Margita, atremdama jo žvilgsnį. – Bet mes neabejotinai to sieksime. Visuose frontuose stengsimės dirbti kuo sparčiau.

Jos žvilgsnis nukrypo į Darsę.

– Vykdydamos šį projektą bendradarbiauja kelios organizacijos. Kol Laugės komanda dirbs su paveikslo pagrindu, galerijos specialistai suprojektuos ir pagamins dvipusį ekspozicinį rėmą. Turime rasti būdą, kaip vienu metu galėtume eksponuoti abu paveikslus.

– Taip.

Darsė nekantravo sužinoti, koks bus jos vaidmuo šiame projekte, – tiesiog savam kailyje netvėrė iš smalsumo. Juk ją čia pasikvietė ne tam, kad pasidžiaugtų atradimu.

– Ir štai čia, Darse, mums prireiks tavo pagalbos, – tarė Otas, įsiterpdamas taip sklandžiai, lyg būtų galėjęs skaityti mintis. –Tau turbūt dar neteko susipažinti su mūsų vyriausiąja tyrėja Ebe Busk – ji iki kovo vidurio yra motinystės atostogose.

– Aš girdėjau apie ją.

– Turime žmonių, kurie tarpusavyje pasiskirstė jos darbus, bet dabar jie visi užsiėmę restrospektyvinės parodos parengiamaisiais darbais. Mes ilgai laužėm galvas, kas dar turi reikiamą kvalifikaciją ir galėtų prisidėti prie projekto dabar pat, ir aš pagalvojau apie tave.

Darsė sumirksėjo.

– Otai, jaučiuosi labai pagerbta, bet aš nesu Akademijos darbuotoja. Draudėjų požiūriu..

– Tau nereikės tiesiogiai dirbti su paveikslu. Atsižvelgiant į

Karen Swan ◆ Viskas, ko noriu Kalėdoms

tai, kad sieksi profesūros ir labai domiesi šio laikotarpio menininkėmis, esi tinkamiausias žmogus šiam darbui.

– Vadinasi, toji moteris yra menininkė? – paklausė Darsė, vėl dirstelėdama į portretą.

– Tikriausiai ne, bet pats faktas, kad ją nutapė garsiausias to meto dailininkas, liudija, jog ji nebuvo nežinoma. Globėjų ir menininkų orbitos dažnai susikerta. Esu tikras, kad ir ji turėjo suktis tame rate.

Darsė sunkiai nurijo seiles. Ji puikiai suprato, ko iš jos prašoma, ir tai nebuvo koks smulkus darbelis.

– O kaip mano disertacija? Mano atsiskaitymo terminas yra...

– Tai sutvarkoma. Aš esu disertacijos vadovas. Turint galvoje neeilines aplinkybes, aš mielai paruošiu dokumentus dėl termino nukėlimo.

Margita atsikrenkštė.

– Jau nekalbant apie galimybę užsitarnauti gerą vardą šiame sektoriuje. Otas minėjo, kad atradai seniai pamirštą Skageno grupės menininkę.

– Taip, Katję Langę.

– Katję Langę, teisingai, – linktelėjo Margita. – Jei gerai suprantu, palikuoniai manė ją buvus ūkio darbininke?

Darsė linktelėjo. Rašydama magistro darbą siekė įrodyti, kad vieno ūkinio pastato, stūksančio šiaurinėje pakrantėje, pastogėje rasti paveikslai buvo nutapyti pačios Katjės, o ne daug garsesnio jos vyro, kaip iš pradžių buvo manoma.

– Jei ne tavo atliktas tyrimas, jos vardas meno pasaulyje taip ir būtų likęs nežinomas, – pabrėžė Margita.

– To paties iš manęs tikitės ir dabar? Identifikuoti šią moterį, išsiaiškinti jos vardą?

– Darse, išsiaiškink jos vardą, o tada pasistenk kuo daugiau

Swan ◆ Viskas, ko noriu Kalėdoms

apie ją sužinoti. Jei pasauliui pristatysime iki šiol nežinotą Johano Tryro paveikslą, turėsime parengti išsamią biografiją. Bus pasaulinio masto pranešimas spaudai.

Darsė sunkiai nurijo seiles. Viena vertus, jai suteikiama tokia galimybė, apie kokią galėjo tik pasvajoti; kita vertus, kai iki Kalėdų likęs vos mėnuo, o iki pačios parodos pradžios – penkios savaitės, tai bus gryniausias košmaras.

– Sakyk, o iš pirmo žvilgsnio ta moteris tau neatrodo pažįstama? – pasiteiravo Otas.

Atsidūrusi dėmesio centre, Darsė delsė atsakyti. Ją supo vieni svarbiausių Danijos vaizduojamojo meno pasaulio veikėjų, ir jiems reikėjo jos nuomonės. Tačiau kol kas ji neturėjo jokių idėjų, kuo remdamasi galėtų atpažinti šią moterį.

– Ne... Bet galiu užtikrintai pasakyti, kas ji nėra, – tarė Darsė.

Savo disertacijoje daug dėmesio skyrė mažiau žinomoms Tryro amžininkėms dailininkėms ir iš karto suprato, kad šiame paveiksle pavaizduota moteris nėra viena jų. – Ji ne Ana Felsing,

Ingrid Jort ar Šarlota Jul. Taip pat ne Elza Tobijasen, Dorita Knusen ar Gretė Kaspersen. Bet vaizdas dabar labai neryškus. Kad tinkamai ją ištyrinėčiau, man reikės aukštos kokybės atspaudo...

Otas linktelėjo.

– Vaizdo apdorojimo komanda jau dirba.

– Gerai.

Bet Darsė abejojo, ar iš to bus naudos. Kaip jie padidins raišką, jei dar nėra nuimtas paveikslo pagrindas? Be aiškaus vaizdo bus neįmanoma nustatyti plaukų ar akių spalvos. Toji moteris buvo ne daugiau kaip siluetas, iš praeities atklydęs šešėlis. Kaip Darsei išsiaiškinti, kas ji, jei nėra jokių ankstesnių įrašų apie šį portretą?

Tikriausiai Margita pajuto Darsę dvejojant, nes atsikrenkštė ir vėl sutelkė dėmesį į ją.

Karen Swan ◆ Viskas, ko noriu Kalėdoms

– Darse, aš suprantu, kad Akademijoje esate tik semestrą ir visą dėmesį skiriate disertacijai. Bet, tikiuosi, suvokiate šio atradimo reikšmę ne tik rengiamai parodai, bet ir Danijos kultūrai plačiąja prasme.

– Žinoma. Tai nepaprasta galimybė. Jaučiuosi labai pagerbta, kad paprašėte prisidėti.

– Gerai.

Darsė vėl pažvelgė į paveikslą. Moteris virpėjo lyg miražas, kol Otas išjungė lempą, tada ji vėl dingo, paskendo paveikslo gilumoje.

Netrukus juodos užuolaidos buvo atitrauktos ir patalpa prisipildė šviesos.

– Kadangi mus spaudžia laikas, verčiau grįžkim prie darbų, – žvilgtelėjusi į laikrodį tarė Margita. – Po penkiolikos minučių prasidės spaudos konferencija, per kurią pranešime apie šį atradimą, todėl nurodykite savo skyriams visas užklausas, jei jų sulauktumėt, perduoti ryšių su visuomene komandai.

Darsė žiūrėjo, kaip visi skirstosi; kiekviena minutė buvo brangi.

– Darse, turiu paskambinti keliems žmonėms, – pasakė Otas. – Bet užsuk po valandos į mano kabinetą – galėsim aptarti, ko pirmiausia reikėtų imtis. – Žinoma.

Ji žiūrėjo, kaip jis ramiai išeina iš dirbtuvių ir grįžta į kabinetą; atėję restauratoriai užsimovė baltas pirštines ir pakėlė Tryro paveikslą – taip atsargiai, lyg jų rankose būtų sužeistos fėjos. Jos vaidmuo buvo aiškus. Gavo vieną vienintelę užduotį: identifikuoti prieš šimtmetį gyvenusią moterį.

Suteikti jai vardą. Ir gyvenimą.

Iš esmės rasti vaiduoklį.

– Tu ne kvailė. Tiesiog esi įsimylėjusi, todėl elgiesi kvailai. Tai visiškai skirtingi dalykai.

KAREN SWAN (Karen Svon) – daugiau nei dvidešimties tarptautinių bestselerių autorė, sulaukusi didžiulio populiarumo ir Lietuvoje. Rašytoja dievina Kalėdas, tad kasmet pasirodo jos naujas kalėdinis romanas, laukiamas įvairių šalių skaitytojų („Kalėdų dovana“, „Apsnigtos Kalėdos“, „Kalėdų vakarėlis“„ „Kalėdų atvirukai“, „Kalėdos žvakių šviesoje“). Šįkart skaitytojų laukia įtraukianti istorija apie Kopenhagos meno pasaulį, praeities paslaptis ir meilę – netikėtą, visa griaunančią ir kartu gydančią.

Po skaudaus išsiskyrimo su vaikinu Darsė Kotrel nutaria pamiršti romantiką ir susitelkti į doktorantūros studijas Kopenhagoje. Tačiau visus planus sugriauna registracija aukštuomenės pažinčių programėlėje ir netikėtas pasiūlymas prisidėti prie įdomaus projekto: atrastas nežinomas Johano Tryro, garsiausio Danijos dailininko, paveikslas, ir Darsei patikima užduotis atskleisti jame vaizduojamos moters tapatybę. „Viskas, ko noriu Kalėdoms“ panardina skaitytoją į meno pasaulį, kur partneriai bet kada gali virsti priešais, o riba tarp darbo ir asmeninio gyvenimo pavojingai slidi. Darsės tyrimas ir susidūrimas su galingu Madsenų fondu, uoliai kaupiančiu Tryro paveikslų kolekciją ir šaltinių archyvą, iškels šimtmečio senumo paslaptis ir kartu įneš sumaišties į jos asmeninį gyvenimą. Pamažu aiškėjant paveikslo istorijai ir nenumaldomai artėjant Kalėdoms, Darsė turės apsispręsti, ką pasirinkti –aistrą ar jaukius pašnekesius, tiesą ar besimezgančius santykius. Kai kurios paslaptys – kaip uraganas, po kurio nelieka akmens ant akmens...

Aistros, meilė, intriguojanti meno kūrinio mįslė...

Tobula žiemiška istorija, kuri privers jus pamiršti viską. – CultureFly