ÛIEMOS MIRTIS
Nuo fioletin∂s ßakos ^ Ωydrå sniegå Ûiauri lakßtingala isterißku balsu Nukrito juokdamos, ir skambios up∂s b∂ga Per pievå, virpançiå nuo mirgançi¨ ßvies¨. Fanatißk¨ g∂li¨ mißkai ^ orå ßauna, Rubino Ωiedlapiais raiΩydamos stiklus Vasario veidrodΩi¨, ir veda Ωiemå jaunå È mirt^ degançiå pavasaris vikrus.
171
GEGUÛIS
Nakt^ griausmas topol^ spiritu palaisto. Ûem∂j sklinda karßtas kvapas nuod∂mingo vaisto. Garsiai – kaip granatos – sprogsta pumpurai. Jau iß anksto matos: baigsis negerai. Mißkuose ßaltiniai mußa kaip ßampanas, KrΔmuos griuvin∂ja pasig∂r´s Panas. Ûem∂ ΔΩia bit∂m, ΩaidΩia vabalais, Up∂j plaukia debesys putotais gabalais. Plazda Ωalios telegramos vießkeli¨ stulpuos, Ir numir∂liai neramΔs gieda Ωydinçiuos kapuos.
172
ÛIEMOS PRADÛIA
V∂saus vidudienio violonçel∂ Klevams per veidus plauk∂ kaip lietus. Ramus ruduo nuo Ωem∂s atsik∂l∂, Atk∂l∂ verkiançius dangaus vartus, Ir ∂m∂ suktis popierin∂s roΩ∂s Aplink tå muzikå, kuri, – Kaip moteris, nusilpus nuo hipnoz∂s, – Prad∂jo migti sniego sΔkury.
173
Û I A U R U S PAVA S A R I S
O v∂j¨ krautuve, dalinanti Ωibuokles Mergaiçi¨ mindomuos pavasario ßlaituos! Lengvoj m∂lyn∂je siΔbuoja pakaruoklis, Jo siela rojuje, jis rojaus neparduos Nei saulei, mokançiai uΩ viskå grynu auksu, Nei Ωemei, metançiai jam tΔkstançius Ωied¨. O aß imu tik∂t, kad rudenio sulauksiu, Nes tam pavasary ramyb∂s nerandu: Toj v∂j¨ krautuv∂j, dalinançioj Ωibuokles Poet¨ mindomuos pavasario ßlaituos, Kur aklas elgeta, linguodamas sΔpuokles, Kvatoja prieglobsty fanatißkos gamtos.
174
Û I E M A I R VA S A RA
Kaip buvo viskas ßilta ir apskrita: Dangus ir saul∂, kriauß∂s ir vynuog∂s Ir lengvo debesio pav∂sy Laukiançios meil∂s mergait∂s krΔtys. Ruduo sutraißk∂ verkiançias vynuoges, Ûiema nubarst∂ kalk∂mis lygumå, Ir saul∂, mir´s rojaus paukßtis, Akmeniu krenta pro mano langå.
175
MONOLOGAI
Kaip su vir∂ja ar skalb∂ja DarΩely kalbasi Ωiedai, Taip su savim aß pats kalb∂jau: Ne^tikimai paprastai. Vir∂ja vir∂ aukso koß´, Dangus mirg∂jo katile, – O man ißsiskleid∂ kaip roΩ∂ ÛvaigΩd∂, nutißkusi ßalia. Skalb∂ja skalb∂ baltå sniegå, Tek∂jo putos per kraßtus, – Srov∂ kvatodama ^b∂go È mano liΔdinçius raßtus. Matau vir∂jas ir skalb∂jas, J¨ balså tolimå girdΩiu. Pats su savim pasikalb∂j´s, Krentu ^ sΔkurius ΩvaigΩdΩi¨.
176