Visa tiesa apie melą

Gini Graham Scott

Kodėl meluojame, kaip ir ar galime gyventi nemeluodami?

Iš anglų kalbos vertė EVELINA KLIMAITĖ

astaraisiais metais mūsų tauta išgyvena sąžinės ir etikos krizę. Puolėme į sielos paieškas, vertindami save pagal pag­ rindines sąžinės vertybes ir etiką, bjaurėdamiesi godumo ir pertekliaus dešimtmečiu, peržvelgėme ir „išvalėme“ pagrindines institucijas. Kodėl? Nes pastebėjome vis dau­ giau ženklų, rodančių, kad melas, apgavystė ir kiti neetiški veiksmai, siekiant trumpalaikės asmeninės naudos, gali il­ gam pakirsti pasitikėjimą, svarbius bendruomenės ir visos tautos santykiams.

Pavyzdžių mirga visuose žiniasklaidos puslapiuose: prekybos vidine informacija skandalai, sudrebinę Volstritą ir baigęsi kadaise labai gerbiamų žmonių ir firmų, – Ivano Boskio (Ivan Boesky), Drexel Burnham Lambert, Maiklo Milkeno (Michael Milken) – melžusių sistemą, parado žlugimu. Irangeito byla ir Oliverio Norto (Oliver North) — 5 —

Gini Graham Scott

teismas, per kurį buvęs „herojus“ pripažintas kaltu, nes paaiškėjo, kad vykdė slaptas operacijas ir melavo Kongre­ sui. Balsų pirkimo skandalas Kalifornijoje, baigęsis įstaty­ mų leidėjo Maiko Montojos (Mike Montoya) įkalinimu šešeriems metams. Federalinio teisėjo Roberto Aguilaro (Robert Aguilar) nuteisimas už piktnaudžiavimą tarny­ bine padėtimi, bandant padėti kaltinamiems draugams ir kolegoms. Niujorko viešbučių karalienės Leonos Helmsli (Leona Helmsley) nuteisimas už mokesčių vengimą. Da­ bar jau nuteisto ir įkalinto religinio lyderio Džimo Bakerio ( Jim Bakker) melas ir apgavystės – jis daugelį metų savo malonumui naudojo šalininkų sukauptus fondus.

Tuo pat metu buvo pateikta tūkstančiai brangių ieški­ nių dėl melo ir dviveidiškumo, iš kurių vienas labiausiai įsimintinų buvo kosminio laivo Challenger katastrofos byla. Astronauto Maiko Smito (Mike Smith) našlė pa­ davė NASA į teismą dėl neteisėtos mirties, aplaidumo ir dviveidiškumo tarp rangovų bei valdžios ir tarp individų bei valdžios, paskatinusio minėtą avariją. Be to, pasitai­ kė ir atskirų nevilties bei apgaulės tarp išoriškai garbingų žmonių atvejų, sukrėtusių visuomenę, pavyzdžiui, Bosto­ no apgavikas, Čarlzas Stiuartas (Charles Stewart), bandė suversti žmonos žmogžudystę nekaltam juodaodžiui, o — 6 —

visa tiesa apie melą

pradėjus aiškėti tiesai, kad pats tai padarė, norėdamas gau­ ti gyvybės draudimo pinigus, nusižudė. Net man berašant tai, buvo atskleistas slaptas Vašingtono Amerikos univer­ siteto prezidento Ričardo Berendzeno (Richard Beren­ dzen) gyvenimas. Vyras atsistatydino, kai paaiškėjo, kad asmeniniu universiteto telefonu naudojosi nepadoriems skambučiams. Žiniasklaida šią istoriją palygino su kitu garsiu žmogumi, Vašingtono meru Marijonu Beriu (Ma­ rion Barry), slėpusiu savo gyvenimą po melo voratinkliu, jis nufilmuotas viešbutyje, kai rūkė kokainą.

Vis daugiau įvairių apklausų ir ataskaitų atspindi vi­ suotinį etikos bei sąžinės normų smukimą ir susirūpinimą, kad tokia situacija kelia grėsmę visuomenei.

Pavyzdžiui, 1987 metais U.S. News and World ReportCNN apklausa parodė1, jog daugiau kaip pusė amerikiečių manė, kad žmonės tuo metu buvo ne tokie sąžiningi kaip prieš dešimt metų, ir 71 procentas pripažino, jog nepaten­ kinti sąžiningumo standartais. Apklausoje atsispindėjo ypač didelis nepasitikėjimas visuomenės veikėjais – vos trečdalis respondentų tikėjo, kad jų politiniai lyderiai ir prezidentas visuomet ar beveik visada sako tiesą. Augo ir žmonių nepasitikėjimas žiniasklaida – tik 38 procentai at­ sakiusiųjų tikėjo, jog dienraščiuose skelbiama tiesa. Taigi — 7 —

Gini Graham Scott

ši apklausa atskleidė, kad bendras pasitenkinimas tautos sąžiningumu pasiekė žemiausią tašką po 1973 metais Vo­ tergeito skandalo – gerokai žemesnį nei 1963 metais atlik­ toje apklausoje, kai tik 58 procentai respondentų išreiškė nepasitenkinimą.

Pateikta nemažai ataskaitų, daugiau visuomenės veikė­ jų pradėjo aptarinėti liūdną situaciją, pavyzdžiui, tame pa­ čiame U.S. News straipsnyje, aprašiusiame minėtą apklau­ są, teigta, jog „išaiškėja vis daugiau išpūstų ir suklastotų mokslinių tyrimų“, taip pat 1987 metų sausį išspausdin­ tas mokslinis darbas, kuriame kaltinami keturiasdešimt septyni Harvardo ir Emorio universitetų mokslininkai, rašantys apgaulingus straipsnius. Pasak U.S. News and World Report, 1986 metais Parlamento subkomitetas su­ skaičiavo, kad kas trečias dirbantis amerikietis įsidarbino vienaip ar kitaip pakoregavęs savo išsilavinimą ar darbo patirtį liudijančius dokumentus. Kitame tyrime, kurį at­ liko įdarbinimo firma Ward Howell International, išsiaiš­ kinta, kad kas ketvirtas vadovas pranešė, jog jų bendrovės pasamdė žmonių, „kurių darbo kvalifikacija, išsilavinimas arba ankstesnis uždarbis buvo suklastoti“2. O personalo vadovų apklausoje, surengtoje „Personalo žurnalo“ 1987 metais, paaiškėjo, jog du trečdaliai apklaustųjų nerimauja, — 8 —

visa tiesa apie melą

kad ateityje etika bus didelė problema, taip pat paminė­ jo kelis būdingus apgavysčių pavyzdžius: išlaidų ataskai­ tų klastojimas, neteisingas bendrovės pelno supratimas ir naudojimas, svarbios informacijos nutylėjimas, kyšių ėmi­ mas, klaidų slėpimas ir taisyklių nesilaikymas3.

U.S. News straipsnyje nemažai visuomenės veikėjų bei tyrėjų pastebėjo vis augantį melo socialiniame ir asmeni­ niame gyvenime mastą arba, anot buvusio JAV atstovų rūmų nario Ričardo Bolingo (Richard Boling): „Šiandien labai paplitęs požiūris, kad meluoti galima, jei tik nie­ kas nepagaus.“4 Lobistinės organizacijos Common Cause („Bendras tikslas“) įkūrėjas Džonas Gardneris ( John Gar­ dner) taip pat pastebėjo, jog dviveidiškumo ir apgavysčių „gerokai padaugėjo“5.

Tačiau kodėl tai turėtų būti svarbu? Tiesiog nuošir­ dumas, tiesa ir pasitikėjimas yra asmeninių, bendruome­ ninių ir socialinių santykių pagrindas. Minėta apklausa atskleidė6, kad 94 procentai apklaustųjų draugystėje ypač vertina nuoširdumą – tai viena svarbiausių savybių (įskai­ tant išvaizdą, aprangą, protą, humoro jausmą ir bendrus interesus). Vykdydama savo apklausą, oficialiai ir neofi­ cialiai klausiau žmonių, ką mano apie melą kasdieniame gyvenime. Dauguma sutarė, jog svarbu būti nuoširdžiam, — 9 —

Gini Graham Scott

sąžiningam bei žinoti, koks dažnas ir pavojingas yra melas.

Nors apklaustieji kartais dėl įvairiausių priežasčių ir patys įsivelia į melą, bet apibūdina save kaip atvirus, padorius bei atsakingus.

Iš tiesų kuo daugiau mąsčiau apie melą, tuo aiškiau su­ vokiau jo sudėtingumą. Viena vertus, jei melas taps dar dažnesniu reiškiniu, žmonės nustos pasitikėti vieni kitais ir valstybės institucijomis, tada nukentės visuomeniniai santykiai. Kita vertus, priežasčių meluoti daugybė, ne vien siekiant asmeninės naudos, bet ir stengiantis apsaugoti kitus arba palengvinti įprastas socialines situacijas (pa­ vyzdžiui, nekaltai atsiprašyti ar išsisukti, nes tiesa galėtų ką nors įskaudinti). Nors melagiai ir galėtų pateisinti kai kurias savo apgavystes, apgautieji su tuo galėtų ir nesutikti, galbūt norėtų žinoti tiesą, kad ir kokia skaudi ji būtų.

Ar tikrai? Melo tema labai plati, tačiau reikia pripažinti, kad egzistuoja savotiška etikos krizė, juk ne veltui nemažai verslo sričių pradėjo vykdyti etikos lavinimo programas, teisės mokyklos ėmė mokyti profesionalios atsakomybės ir žmonės pradėjo lankyti etikos bei tiesos užsiėmimus. Ra­ šydama šią knygą, lankiau užsiėmimus Esalene, garsiame ugdymo centre Big Sure, Kalifornijoje. Užsiėmimai buvo skirti tiesos analizei ir vadinosi „Autentiškas gyvenimas: tiesos sakymas“7.

— 10 —

visa tiesa apie melą

Kas mane paskatino susidomėti tokia tema? Daugiausia tai buvo siaubingas melas, su kuriuo man teko susidurti.

Jis pakirto mano pasitikėjimą kasdieniais socialiniais san­ tykiais ir tiesiog nežinojau, kaip su tuo susitvarkyti. Vėliau supratau, kad ir pati, kaip daugelis mano pažįstamų verslo žmonių, retkarčiais pagražindavau savo įvaizdį, jei tik su­ teikdavo man tam tikrą pranašumą. Ar tai melas? Apgavys­ tė? Bandymas ką nors nuslėpti? O gal tiesiog neatsiejama sėkmingo verslo ir įvaizdžio kūrimo dalis?

Pirmą melą, privertusį mane susidomėti melavimu, iš­ girdau dirbdama su tuo metu sėkmingu kelionių agentu.

Susipažinau su juo 1983 metais laikraštyje perskaičiusi darbo pasiūlymą gidui. Man pasirodė smagu vesti ekskur­ sijas ir gauti už tai pinigų ar bent jau nemokamai pakeliau­ ti, tad susitariau susitikti jo nedideliame biure Alamidoje, priešais San Fransisko įlanką, Ouklando pakraštyje. Tas agentas, pavadinsiu jį Reksu Kingu, buvo aukštas, apsu­ krus, dailus, tikras kelionių magnatas. Vyras patikino, jog jį į Rytinę pakrantę atsiuntė didžiulis Vakaruose įsikūręs kelionių organizatorius, ir čia turi išbandyti naują vakarie­ tišką romantiškų kelionių vienišiems žmonėms organiza­ — 11 —

Gini Graham Scott

vimo būdą – keliautojai išsiunčiami į egzotiškas vietas ir gyvena prabangiuose viešbučiuose.

Tai kam jiems palydovai? Man paaiškino, kad, jo galva, reikia išlyginti vyrų ir moterų skaičių grupėse. Palydovai už tai pinigų negautų, tačiau keliautų nemokamai, jiems reikėtų elgtis kaip paprastiems keliautojams ir su visais kartu linksmintis.

Man ši idėja patiko, nors ir nesupratau, kam jam reikė­ jo moterų palydovių vienišių kelionių programai, kuriose dažniausiai ir taip dalyvauja moterys. Ir ar vienišai mote­ riai būtų malonu keliauti su mokamu palydovu?

Na, bet Reksas turėjo žinoti, ką daro, juk šiame versle sukosi jau gerą dešimtmetį ir Rytuose jį rėmė milijoninė bendrovė, tad nieko neklausinėjau. Net per vieną darbo pokalbį su patrauklia, linksma juodaplauke viešųjų ryšių atstove jai užsiminus, kad galbūt Reksas, prisidengęs kelio­ nių palydovų idėja, iš tiesų nori gabenti prostitutes į Mek­ siką, numojau ranka į jos paranojiškus svaičiojimus pareiš­ kusi, jog galbūt jis tiesiog naiviai mąsto, nes dar nepažįsta Vakarų pakrantės vienišių.

Kas galėjo būti blogai? Gal tiesiog nenorėjau to matyti.

Kodėl? Nes man atrodė, jog ši kelionių programa – puiki proga ne tik pabūti kelionių palydove, bet ir supažindinti Reksą su Vakarų pakrantės rinka bei padėti kam nors įkur­ — 12 —

visa tiesa apie melą

ti milijoninės bendrovės filialą, pritaikius mano pardavi­ mo patirtį.

Išklojau Reksui savo mintis ir sudariau pradinį rinko­ daros planą. Jis pradėjo kviesti mane į pardavimo ir rekla­ minius susitikimus, padarė man vizitinių kortelių su mano vardu ir prierašu „rinkodaros direktorė“. Skambėjo puikiai, kaip ir Rekso kalbos apie glaudų bendradarbiavimą. Be to, aš buvau augančio verslo dalis, kurį Reksas apibūdino kaip 38 milijonų dolerių vertės korporaciją su filialais 21-ame mieste. O kai gavau pirmąjį 1 000 dolerių vertės čekį rin­ kodaros planams ir skaidrėms, kurias rengiau, padengti, man pasidarė dar ramiau. Ir kas blogo galėjo atsitikti?

Kol Reksas ieškojo klientų, jo partneris Džeris, rimtas apskaitininkas, dirbo kitoje verslo srityje, sėdėjo kitame kabinete ir stengėsi sukurti paskatinamąsias premijines ke­ liones verslui. Kol ten buvau, netgi suorganizavo keletą ke­ lionių gydytojams ir teisininkams, o Reksas tuo metu įdar­ bino apie du tuzinus patrauklių dvidešimties–trisdešimties metų vyrų ir moterų, tad viskas atrodė kaip ir dera.

Rekso bandymas pritraukti klientų prasidėjo dideliu vakarėliu populiariame restorane. Ten buvo rodomos eg­ zotinių kelionių skaidrės, buvo daugybė užkandžių, ne­ mokamų gėrimų, apie šešiasdešimt kerinčių žmonių, tarp jų ir keletas bankininkų, iš kurių Reksas bandė gauti pa­ — 13 —

Gini Graham Scott

pildomų lėšų, keletas žurnalistų, investuotojų ir pora vie­ nišių klubų direktorių. Žinoma, pasirodė ir pagrindiniai vakarėlio svečiai – keli tuzinai vienišų žmonių ir keliolika būsimų kelionių palydovų. Aš, kartu su naujais Rekso dar­ buotojais – vyriausiąja asistente, buvusiu apatinio triko­ tažo modeliu Šere ir Džeriu, sukūriau kelionių skrajutes, kuriose pabrėžėme kurortų romantiką ir spindesį. Šerė su­ darė kelionių tvarkaraščius.

Viskas vis dar atrodė puikiai. Įžengė Reksas ir pristatė savo komandą bei koncepciją. Visi atrodė susižavėję ir jau netrukus Reksas su savo asistente, apatinių modeliu, skrai­ dė iš vieno kurorto į kitą, norėdami patikrinti viešbučius, o už jų keliones mokėjo oro linijos arba patys viešbučiai, norintys bendradarbiauti. Taip pat užsiregistravę vienišiai gaudavo atvirukus su kelionių aprašymais.

Vienintelė problema – niekas nesiregistravo į keliones.

Reksas net apmokestino narystę šioje vienišių kelionių or­ ganizacijoje, kuri vėliau turėjo suteikti nuolaidas vakarė­ liams ir išvykoms. Nors visos kelionės buvo suplanuotos, važiuojančiųjų nebuvo.

Reksas vis kartojo, kad tai tik laiko klausimas. Pirmasis vakarėlis turėjo būti tiesiog pirmas jo naujos vienišių ke­ lionių firmos prisistatymas, dabar reikėjo suorganizuoti naują pobūvį, per kurį žmonės ir užsirašytų.

— 14 —

visa tiesa apie melą

Vėl buvo pradėta planuoti šventė, o bekurdama tuos planus pradėjau pastebėti pirmuosius nerimą keliančius ženklus. Mano banko čekis buvo atmestas, nors Reksas pa­ tikino, jog tai paprasčiausia banko klaida, tačiau po kelių dienų jis pakeitė banką ir paprašė palaukti dar porą dienų.

Praėjus savaitei vis dar neturėjau pinigų, bet vyrukas mane ramino, jog iš būstinės keliauja naujas čekis, kad viskas bus gerai ir panašiai.

Netrukus pasirodė ir kiti ženklai. Supažindinau Rek­ są su draugu, laikraščio redaktoriumi, ir šis suorganizavo skelbimą vienišiams, bet Reksas pasakė, jog paliko savo če­ kių knygelę ir užmokestį atsiųs vėliau. Praėjus dviem mė­ nesiams, mano bičiulis pasiskundė, kad pinigų dar negavo, ir pasiteiravo, gal galėčiau kaip nors padėti jam juos susi­ grąžinti. Reksas patikino mane, kad sumokės netrukus. Šis vėlavimas ir išsisukinėjimas tęsėsi dar kelis mė­ nesius, vis daugiau žmonių skundėsi negautais pinigais, negaliojančiais banko čekiais, investuotojai taip ir nega­ vo informacijos apie bendrovės pajamas ir išlaidas, bet ir toliau vyko susirašinėjimai, buvo priimami nauji vienišių organizacijos nariai, tarsi nieko nebūtų įvykę, ir buvo su­ planuotas paskutinis, pats didžiausias vakarėlis – vienišių kelionių šventė, kurioje dalyvautų kelios vienišų širdžių or­ ganizacijos. Reksas net įkalbėjo centrą, kuriame ta šventė — 15 —

Gini Graham Scott

turėjo vykti, imti užmokestį tą patį vakarą, nors paprastai reikalauja 50 procentų dydžio avanso. Net maisto tiekėjas, muzikantai ir visi kiti dalyviai sutiko gauti pinigus prieš pat šventę. Reksas tvirtino, kad joje pasirodys 300–400 žmonių ir kad tai bus visų jo svajonių kulminacija. Tą va­ karą jis apsirengė žvilgantį baltą kostiumą ir pasirodė su savo įstabių moterų palyda kaip koks valdovas ar dievas.

Tada visas burbulas ir sprogo. Reksas man buvo priža­ dėjęs sumokėti tą vakarą, tuos žodžius kartojo jau gerus tris mėnesius. Pati ėmiausi atsargumo priemonių: patei­ kiau pareiškimą į teismą dėl smulkių pretenzijų ir į vakarė­ lį pakviečiau draugą, kuris turėjo įteikti Reksui kvietimą į teismą, jei šis man nesumokės.

Reksas gavo tą kvietimą, nes nesumokėjo nei man, nei tuzinui kitų žmonių – maisto tiekėjui, muzikantams ir ki­ tiems. Pats vakarėlis virto visišku fiasko, nes susirinko tik 150 žmonių, kiekvienas su dešimčia dolerių – tiek pini­ gų neužteko nė nuostoliams padengti, ką jau kalbėti apie pelną. Tą patį vakarą įkaušęs Reksas ramiai išrašė beveik 15 000 dolerių vertės čekius centrui, maisto tiekėjui, gru­ pei ir keliems kitiems, bet kitą dieną uždarė savo sąskaitą, kurioje ir taip tebuvo vos 3 000 dolerių. Netrukus jis išsi­ kraustė iš savo biuro ir pabėgo iš miesto, palikęs 45 000 dolerių skolą ir daugybę šokiruotų žmonių.

— 16 —

visa tiesa apie melą

Po truputį pradėjo aiškėti visa istorija. Man ir tuzinams kitų žmonių padavus smulkius ieškinius į teismą, juo su­ sidomėjo vietiniai laikraščiai, savo straipsniuose atskleidę, jog keli teisininkų biurai Alamidoje ir San Fransiske taip pat kreipėsi į teismą dėl netikrų čekių ir apgavysčių. Po sa­ vaitės Reksą suėmė Pietų Kalifornijoje, kai pažeidė kelių eismo taisykles sukdamas į kairę. Jo automobilyje rastas kreditinių kortelių skaitytuvas, priklausęs kažkam kitam.

Buvo pradėtas tolesnis tyrimas.

Pagaliau Reksas buvo nusiųstas atgal į Alamidą, kur kurį laiką praleido kalėjime, nors jo advokatas jam iško­ vojo mažiausią bausmę – du metus lygtinai. Paskui vėl iš­ važiavo iš miesto, nesumokėjęs kokių 40 000 dolerių civi­ linių ieškinių.

O kaip toji nuostabioji 38 milijonų, 21-o filialo dydžio bendrovė? Paaiškėjo, kad ji neegzistuoja. Galbūt kadaise Reksas ir pardavinėjo kelialapius kokioje nors kelionių agentūroje Rytuose ir vedė kelis kelionių vadybos kursus vietinėje kelionių mokykloje, kur ir susipažino su Džeriu.

Iš tiesų į Vakarus jį atginė laimės paieškos, kurį laiką gy­ veno čia su moterimi, o vėliau kartu su Džeriu įsikraustė į tuščią butą Alamidoje. Jiedu buvo tokie neturtingi, kad miegojo ant čiužinių, pasirodo, net neturėjo telefono ir nemokėjo nuomos.

— 17 —

įsigykite

knygą dabar