Paul van loon
d o l fa s
Gimtadie n i o s t aigmena
Vilk o l a k iu k a s d o l fa s
UDK 821.112.5-93
Lo-127
Paul van Loon
DOLFJE WEERWOLFJE
Leopold, Amsterdam, 1998
© Tekstas, Paul van Loon
© Viršelio iliustracija ir dizainas, Hodder Children’s Books
Viršelio iliustracija, Howard McWilliam
© Iliustracijos, Hugo van Look
© Uitgeverij Leopold, Amsterdam, 1996
© Vertimas į lietuvių kalbą, Rima Dirsė, 2013
© Leidykla „Nieko rimto“, 2014
ISBN 978-609-441-216-5
Iliustravo Hugo van Look
nyderlandų kalbos vertė Rima Dirsė
Vilnius 2014
Gimtadien i o s t aigmena
Iš
Paul van Loon
Vilk o l a k iu k a s d o l fa s
1. Septyneri
Vidurnaktį Dolfas pašoko iš lovos.
Kurį laiką nesuvokė, kodėl atsibudo.
Ką tik atsitiko kažkas svarbaus, jis aiškiai jautė.
Viduje kažkas pasikeitė, bet kas?
Ūmai pro užuolaidos tarpelį prasiskverbė mėnulio šviesa.
Ji krito tiesiai į veidą.
Sidabrinis spindulys apšvietė Dolfui kaktą, nosį ir smakrą.
Staiga Dolfas prisiminė, kad šiandien jo gimtadienis.
Be abejo, tai ženklas, kad jam suėjo septyneri.
Septyneri metai!
Pagaliau jam beveik tiek metų, kiek Timiui.
Timiui aštuoneri.
„Jei ir toliau taip bus, – mąstė Dolfas, – vieną dieną aš jį pralenksiu. Vakar Timis buvo dvejais metais vyresnis. O šiandien tik metais.“
Iš susijaudinimo jis negalėjo ramiai gulėti lovoje.
Ant naktinės spintelės susirado akinukus ir juos užsidėjo.
Tada švystelėjo antklodę į šoną ir iššoko iš lovos.
Drebėdamas nuo nepažįstamo, nepatirto jausmo, Dolfas žingsniavo po kambarį.
Už užuolaidų langas buvo kiek praviras.
Iš lauko į Dolfo kambarį skverbėsi nakties garsai.
Čirpė žiogai, kurkė varlės, žolėje ir krūmuose krebždėjo kiti smulkūs gyvūnėliai.
Tuos garsus girdėjo aiškiai kaip niekada. Dabar jie skambėjo lyg per garsiakalbį.
7
Jis uodė žolės ir augalų kvapą.
Prisiminė savo tėvus.
Nors jų nepažinojo, taip visada atsitikdavo per gimtadienį.
Kur jie dabar galėtų būti?
Bet šis klausimas netrukus išgaravo iš galvos.
Staiga jį užpuolė keistas niežulys.
Tiesiog nepakenčiamas niežėjimas, kuris greitai apėmė visą kūną.
Kasymasis nepadėjo.
Gal padės grynas oras?
Jis atitraukė užuolaidą.
Už lango kažkas stovėjo.
Jis aiškiai matė siluetą.
Dolfas klykdamas stryktelėjo atgal.
2. Kauksmas
Siluetas taip pat stryktelėjo atgal.
Kartu su Dolfu.
Dolfas kurį laiką stovėjo kaip apmiręs.
Kol pagaliau viską suprato.
„Kaip kvaila! Koks aš žioplys! Išsigandau savo atspindžio lange.“
Pasielgė kaip koks šešiametis.
Visai ne kaip septynmetis.
Nepažino savęs tamsiame lango stikle.
Nėra ko stebėtis, kad taip išsigando.
Dolfas tyliai sukikeno.
Gerai, kad niekas nematė.
Jis plačiai atvėrė langą ir giliai įkvėpė nakties oro.
Mėnulis užliejo sodą magiška šviesa.
Dolfas pažvelgė į viršų.
Tokios gražios nakties dar nėra matęs.
Dangus buvo pasipuošęs milijonais žvaigždžių.
Visos jos švytėjo ir mirgėjo tik jam – septynerių metų sukakties proga.
Ryškiai spindėjo apvali pilnatis.
Dolfas negalėjo atitraukti nuo jos akių.
Mėnulis švietė tiesiai į veidą ir atsispindėjo akinukų stikluose.
Dolfas anksčiau nežinojo, kad galima jausti mėnulio šviesą.
Dabar jis ją jautė.
Nors buvo vėsoka, oda pradėjo kaisti.
Šviesos zuikučiai šokinėjo ant nosies, lūpų ir slydo žemyn per skruostus, kaklą, lindo gilyn po pižama.
9
Atrodė, kad šviesa pasislėpė jam po oda ir dabar jis pats ėmė visas švytėti.
Tai buvo malonus jausmas, tiesiog kaip mėnulio šviesos dušas.
Dolfas jautėsi neapsakomai laimingas, nors smarkiai niežėjo visą kūną.
Jis abiem rankom atsirėmė į palangę ir išsižiojo, lyg norėdamas sugerti mėnulio šviesą.
Jį apėmė didžiulis noras ką nors mėnuliui sušukti.
Pavyzdžiui: „Sveikas, mėnuli! Šiąnakt man sukako septyneri.
Bet jau koks niežulys kankina, pakvaišti galima!“
Tada ir išsprūdo iš gerklės tas keistas, niekada negirdėtas garsas.
Kaip laukinio žvėries kauksmas, kurio jis pats labai išsigando.
Dolfas pakraupęs užsidengė delnu burną.
Ar šis garsas tikrai sklido iš jo gerklės?
Jis negalėjo tuo patikėti.
Susirūpinęs pažvelgė į mėnulį.
Visai to nenorėdamas vėl išsižiojo.
Žiūrėdamas į mėnulį Dolfas ėmė kaukti.
Tai buvo panašu į skundą: „Vaūūūūū vaūūūūū!“
Vargais negalais pavyko susitvardyti.
Nesumojo, kaip elgtis toliau.
Kas jam nutiko?
Ar tai normalu, kai tampi septynmetis?
Ar tada ir balsas savaime pasikeičia?
Ar čia tas tikrasis, vyriškasis jo balsas?
Timis niekada to neminėjo.
Dolfas pažvelgė į savo rankas, kuriomis vis dar rėmėsi į palangę.
10
Ir vos nesuriko iš nuostabos, bet, laimei, spėjo užsidengti
burną.
Atsitiko kažkas neapsakomai baisaus.
Jis nepažino savo rankų.
3. Uodega?!
Dolfo rankos buvo apžėlusios baltais gaurais, o nagai styrojo ilgi ir aštrūs.
Išsigandęs ir nustėręs jis dėbsojo į savo rankas: tie gaurai ir nagai buvo tikri.
Tas pats atsitiko ir kojoms – jos apaugo baltais plaukais, ant pirštų stirksojo aštrūs nagai.
„Kokia nelaimė, – galvojo Dolfas. – Man užaugo letenos ir nagai!“
Jis atsisuko į atvirą langą.
Stikle matė savo atspindį.
Jis buvo kažkaip keistai išsikraipęs.
Atrodė, kad plaukai stovi piestu.
Iš gaurų kyšojo ausys, lyg kokios plaukuotos smailios ataugos.
Dar jam pasirodė, kad vilki storus kailinius.
Iš pižamos apykaklės ir rankovių styrojo dygūs šeriai.
„Kaip baisu, – galvojo Dolfas. – Ar čia esu aš, toks baisiai gauruotas?“
Jis beviltiškai apsidairė.
Ką dabar reikės daryti?
Dar niekada taip nebuvo atsitikę.
O jeigu jį tokį kas pamatys?
Nuo tos minties net supykino.
Staiga pižama pasidarė per ankšta.
Jis trūktelėjo marškinėlius ir aplinkui pabiro sagutės.
Gerokai pasistengęs – drykst drykst – perplėšė ir pižamos kelnes.
12
Ir pagaliau iš jos išsilaisvino.
Dolfas tyliai šnopavo. Kambaryje buvo tvanku.
Staiga keturios kambario sienos virto tikru kalėjimu.
Mėnulis šaipėsi iš jo žvelgdamas pro langą.
Atrodė, tarsi kviestų: „Išeik į lauką, Dolfai, pasidžiauk laisve.“
Dolfas priekinėmis letenomis pasirėmė į palangę.
Uodega neramiai judėjo kairėn ir dešinėn.
Uodega?!
Dolfas dirstelėjo per petį.
Tikra tiesa.
Iš užpakalio styrojo stora balta uodega.
Staiga kažkas tyliai pabeldė į duris.
1. Septyneri 5 2. Kauksmas 7 3. Uodega?! 10 4. Šmėkla 12 5. Šuolis 15 6. Vištos 19 7. Kraujas 22 8. Pabaisa 24 9. Vaiduoklis 27 10. Žarsteklis 30 11. Didelis baisus vilkas 32 12. Šešėlis 36 13. Pūkšt! 41 14. Nedidelė nelaimė 43 15. Dušas 46 16. Kova 50 17. Neee! 52 18. Aaak! 56 19. Sumanymas 58 20. Barkšt! 60 21. Nikaaai! 64
TURINYS
22. Pliaukšt! 67 23. Šlepetės 71 24. Ponas Van Dalas 76 25. Žmogus su lazda 80 26. Plojimai 82 27. Skausmas 88 28. Akys 92 29. Pagalbos šauksmas 96 30. Spąstai 101 31. Didžiulis ir juodas kaip anglis 103 32. Laisvas! 106 33. Retas atvejis 109 34. Svečias 113 35. Hrrr! 116 Sveiki, vilkolakiuko Dolfo draugai! 123 Vilkolakiukas Dolfas 124
Lo-127
Loon, Paul van
Vilkolakiukas Dolfas: Gimtadienio staigmena / Loon, Paul van; iš nyderlandų kalbos vertė
Rima Dirsė; iliustravo Hugo van Look. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 128 p.: iliustr.
Paulas van Loonas mūsų skaitytojams geriausiai pažįstamas iš „Siaubų autobuso“ serijos. Kita populiari šio autoriaus knygų serija pasakoja apie vilkolakiuką Dolfą. Pirmoje knygoje Dolfas sužino esąs vilkolakis ir jį užgriūna netikėti rūpesčiai. Smagiai Hugo van Looko iliustruota knygutė puikiai tiks jauniesiems skaitytojams.
Redaktorė Giedrė Kmitienė
Korektorė Mimoza Kligienė
Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė
Tiražas 2500 egz.
Išleido leidykla „Nieko rimto“
Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius
www.niekorimto.lt
Spausdino UAB BALTO print
Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Vilk o l a k iu k a s d o l fa s
Dolfas – paprastas berniukas, gyvenantis geriausio draugo Timio šeimoje.
Savo tėvų jis nepamena, bet čia jaučiasi laimingas ir mylimas.
Vieną dieną jam sueina septyneri... ir viskas pasikeičia.
Kaip nuslėpti, kad per mėnulio pilnatį virsti vilku? Kad tau užauga kailis ir atsiranda nasrai? Kaip susivaldyti nekrimstelėjus geriausio draugo mamai?
Kas suvalgė kaimynę ir ką jos vaiduoklis veikia prie durų? Kas atsiuntė atviruką su vilku? Kas tas keistas nepažįstamasis parke, kuris, atrodo, viską žino?
Jei tiesa išaiškėtų... Dolfas tikriausiai netektų šeimos ir geriausio draugo.
Įveikęs daugybę sunkumų, berniukas netikėtai suvokia, kad būti vilkolakiu gal nėra taip ir blogai...
ISBN 978-609-441-216-5
Akcijos ir ypatingi pasiūlymai