Vienintelė duktė

GUADALUPE NETTEL

Vienintelė duktė ROMANAS

„Priartina prie giliausių dalykų, kurie vieninteliai svarbūs“, – Nobelio literatūros laureatė Annie Ernaux

Tarptautinės „Bookerio“ premijos 2023 m. trumpojo sąrašo nominantė

GUA DA LUPE NE T T EL

Vienintelė duktė Iš ispanų kalbos vertė Dovilė Kuzminskaitė

V I L N I U S , 2024

Versta iš: LA HIJA UNICA

by Guadalupe Nettel

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

Copyright © Guadalupe Nettel, 2020 c/o Indent Literary Agency www.indentagency.com © Vertimas į lietuvių kalbą, Dovilė Kuzminskaitė, 2024 © Viršelio nuotrauka, Deborah Friedman, „Bird’s Nest“ image, www.dlfriedman.com © Viršelis, Algimanta Sirvydaitė, 2024 © Leidykla VAGA , 2024 ISBN 978-5-415-02770-5

Mano bičiulei Ameliai Hinojosai, dosniai leidusiai man papasakoti jos istoriją ir suteikusiai laisvę išgalvoti tai, kas būtina.

If you’ve never wept and want to, have a child.

DAVID FOSTER WALLACE Incarnations of Burned Children

Scendono dai nostri fianchi I lombi di tanti figli segreti ALDA MERINI Reato di Vita

Žmogus, manantis esąs viršesnis už kitą žmogų, menkesnis už jį ar jam lygus, nesupranta tikrovės.

BUDA, Deimantinė sūtra

Stebėti miegantį kūdikį – tai kontempliuoti žmogaus trapumą.

Klausydamasi, kaip jis švelniai ir harmoningai kvėpuoja, junti ramybės ir išgąsčio mišinį. Stebiu priešais miegantį kūdikį, jo ramų putlų veidą, pieno siūlą, tįstantį nuo vieno lūpų kampučio, tobulus antakius, ir galvoju, kad kasdien vienas vaikų, miegančių viso pasaulio lovelėse, liaujasi egzistavęs. Užgęsta tyliai, kaip visatoje paklydusi žvaigždė tarp daugybės kitų, vis dar nušviečiančių nakties tamsą, – jo mirtis nesukelia širdgėlos niekam kitam, tik artimiausiems šeimos nariams. Motina visą likusį gyvenimą nepaguodžiamai liūdi, kartais – tėvas taip pat. Visi kiti priima tą faktą apimti stulbinančios bejėgystės. Naujagimio mirtis – toks įprastas reiškinys, kad nieko nestebina, tačiau kaip su ja susitaikyti tiems, kuriuos palietė šios nekaltos būtybės grožis? Stebiu, kaip kūdikis miega aprengtas žaliais šliaužtiniais, jo kūnas visiškai atsipalaidavęs, galva nusvirusi į vieną pusę ant baltos pagalvės, ir trokštu, kad niekas netrikdytų jo miego ir jo gyvenimo, kad visi pasaulio pavojai laikytųsi nuo jo atstu, o katastrofų vėtros aplenktų jį savo visa griaunančiame kelyje. „Kol būsiu greta, tau nieko nenutiks“, – pažadu, žinodama, kad meluoju, nes iš esmės esu tokia pat pažeidžiama ir bejėgė, kaip jis.

9

Pirma dalis

1 Prieš kelias savaites į gretimą butą atsikraustė nauji kaimynai. Moteris su sūnumi, kuris, švelniai tariant, atrodo nuolatos nepatenkintas gyvenimu. Nesu jo mačiusi, bet tam, kad tai suprasčiau, pakanka paklausyti. Jis grįžta iš mokyklos apie antrą popiet, tuo metu iš jo buto sklindantis maisto kvapas jau būna pasklidęs po mūsų daugiabučio koridorius ir laiptus.

Visi sužinome, kada jis pareina namo iš to, kaip primygtinai spaudžia durų skambutį. Vos uždaręs savo buto duris ima garsiai šaukti ir skųstis meniu. Sprendžiant iš kvapo, maistas jo namuose neturėtų būti nei skanus, nei žadinantis apetitą, bet vaiko reakcija be jokios abejonės perdėta. Jis svaidosi įžeidimais ir keiksmais – turint omenyje berniuko amžių, toks elgesys glumina. Jis tranko durimis ir mėto į sienas visokiausius daiktus. Krizės trunka ilgai. Nuo tada, kai jie čia atsikraustė, girdėjau jau tris tokius priepuolius, bet nė vieno – iki galo, tad negaliu pasakyti, kuo visa tai baigiasi. Vaikas rėkia taip garsiai ir beviltiškai, kad priverčia sprukti lauk.

Turiu pripažinti – niekada nesutariau su vaikais. Jiems pabandžius prie manęs prisiartinti, stengiuosi jų išvengti, o kai būtinai prireikia su jais bendrauti, neturiu nė menkiausio supratimo, kaip tai daryti. Patenku į kategoriją žmonių, kurie vienintelė duktė

13

lėktuve ar laukiamajame išgirdę kūdikio verksmą įsitempia ir ima kraustytis iš proto, jei jis trunka ilgiau nei dešimt minučių.

Tiesa, nėra taip, kad vaikai man visai nepatiktų. Stebėti, kaip jie žaidžia parke arba smėlio dėžėje pešasi dėl žaislo, netgi gali būti smagu. Vaikai – puikus pavyzdys, kokie visi būtume, jei neegzistuotų gero elgesio ir padorumo normos. Metų metus mėginau įtikinti drauges, kad daugintis – nepataisoma klaida.

Kartojau, kad vaikas, kad ir koks mielas ir jukus būtų geromis akimirkomis, visada įkūnys laisvės apribojimą, ekonominę naštą, jau nekalbant apie fizinį ir emocinį nuovargį – devyni nėštumo mėnesiai, dar šeši ar daugiau – žindymo, vaikystės etape – dažnos nemigos naktys, o paskui – nuolatinis nerimas prasidėjus paauglystei. „Be to, visuomenė surėdyta taip, kad tai mes, o ne vyrai, apsiimtume auginti vaikus, o tai dažnai reiškia, kad teks paaukoti karjerą, laiką vienumoje, erotiką ir, kartais, antrąją pusę“, – aiškindavau prisispyrusi. „Nejau tikrai verta?“

2 Anuomet man buvo labai svarbu keliauti. Nusileisti šalyse, apie kurias nedaug ką težinojau, ir apkeliauti jas pėsčiomis arba nudrengtais autobusais, atrasti kultūrą ir gastronomiją buvo vienas šio pasaulio malonumų, kurių niekada nebūtų šovę į galvą atsisakyti. Dalį studijų metų gyvenau ne Meksikoje. Nepaisant to, kokiame nepritekliuje tuo metu gyvenau, dabar prisimenu šį gyvenimo laikotarpį kaip vieną lengviausių. Šiek tiek alkoholio ir kelių draugų pakako, kad kiekviena naktis taptų švente. Buvome jauni, tad pavakarojus iki išnaktų kūnas nesijausdavo kaip po karo. Gyvendama Prancūzijoje, net turėdama nedaug pinigų, galėjau pažinti kitus žemynus.

Kai niekur nekeliaudavau ir likdavau Paryžiuje, ištisas valandas skaitydavau bibliotekose, eidavau į teatrą, barus ar naktinius klubus. Nė viena iš šių veiklų nėra suderinama su motinyste.

Moterys su vaikais negali taip gyventi. Bent jau ne pirmuosius metus. Tam, kad galėtų sau leisti vieną vakarą nueiti į kiną ar pavakarieniauti ne namie, jos privalo iš anksto viską suplanuoti, gauti auklę arba įtikinti vyrą, kad pažiūrėtų vaikus. Todėl visados, kai reikalai su kokiu nors vyru imdavo krypti į rimtąją pusę, paaiškindavau jam, kad su manimi giminės niekada nepratęs. Jeigu jis imdavo ginčytis arba jo veide pasirodydavo vienintelė duktė

15

koks nors liūdesio ar nepasitenkinimo ženklas, išsyk imdavau postringauti apie tai, kad Žemėje ir taip per daug žmonių, – pakankamai įtikinama ir humaniška priežastis, dėl kurios niekas nepalaikys tavęs surukėle arba, dar blogiau, egoiste, kaip dažnai esame vadinamos tos, kurios nusprendėme išsisukti nuo istorinės savo lyties priedermės.

Priešingai nei mano motinos kartoje, kuriai neturėti vaikų atrodė visiška anomalija, manojoje daugybė moterų nesprendžia susilaikyti nuo šio žingsnio. Pavyzdžiui, mano drauges būtų galima padalyti į dvi vienodai dideles grupes – tas, kurios svarstė apie galimybę atsisakyti savo laisvės ir savanoriškai pakliūti į mūsų rūšies išsaugojimo žabangas, ir tas, kurios pasirinko mieliau tverti visuomenės ir savo šeimų nepritarimą, bet išsaugoti savo nepriklausomybę. Kiekviena grindžia savo pasirinkimą svariais argumentais. Žinoma, aš geriau sutariau su antrąja grupe. Alina taip pat jai priklausė.

Mudvi susipažinome dvidešimt kelerių – to amžiaus, kuris daugumoje visuomenių vis dar laikomas tinkamiausiu susilaukti palikuonių, bet anuomet abi jautėme vienodą atmetimo reakciją tam, ką suokalbininkiškai vadinome „žmogiškaisiais pančiais“. Aš siekiau literatūros mokslų daktarės laipsnio, tad nei mano stipendija, nei frylancerės statusas toli gražu negalėjo suteikti ekonominio saugumo. Alina turėjo daug reikalaujantį, bet gerai apmokamą darbą viename meno institute, ir tuo pat metu kaip įmanydama nėrėsi iš kailio studijuodama kultūros vadybą.

Jos pajamos dvigubai viršijo maniškes, tačiau dalį jų Alina siųsdavo šeimai – jos tėvas jau seniai sunkiai sirgo ir vienas gyveno kaime Verakruse, o motina bandė atsistoti ant kojų po embolijos. Alina labai anksti pateko į tą gyvenimo etapą, kuriame tėvai priklauso nuo mūsų. Kaip būtų gebėjusi rūpintis dar ir vaiku?

16

guadalupe net tel

Anuomet aš buvau didelė pranašavimo meno gerbėja, labiausiai man patiko skaitymas iš delno ir taro kortos. Pamenu, vieną dieną po audringo vakarėlio, kurio pasekmėmis tapo dvi sudaužytos stiklinės ir butelių kapinės balkone, mudvi su Alina likome dviese mano bute. Girdėjome, kaip rue Vieille du Temple vieniši nutolo paskutinio svečio žingsniai. Paklausiau, ar Alina leistų man išburti ją kortomis. Ji sutiko tik tam, kad mane pamalonintų, – Alina buvo pragmatiška moteris, tad mintis apie iš anapus siunčiamas žinutes jai visuomet atrodė kiek pamišėliška. Taro kortos turėjo jai atrodyti kaip bet kuris kitas žaidimas. Kortų metimas, kurį pasirinkau tą naktį, buvo gan ambicingas ir turėjo apimti visą likusį jos gyvenimą. Alina kelis sykius perkėlė kortas, o paskui išdėliojo ant stalo mano nurodytose vietose. Kai visos kortos atsidūrė ten, kur priklauso, ėmiau lėtai jas atvertinėti – iš dalies dėl apgirtimo, iš dalies tam, kad suteikčiau akimirkai daugiau dramatiškumo. Alinos istorija ryškėjo pamažu, kaip nuotrauka, pamerkta į sidabro nitratą. Atvertus kortas pasirodė Imperatorė, Šeši kardai, Mirtis ir Pakaruoklis. Mirtis – tryliktasis arkanas, daugumoje taro kortų net neturintis vardo, – ne visada reiškia gyvybės netekimą, bet gali byloti apie drastišką pokytį. Visi ženklai rodė, kad Alinos gyvenimo eigą pakeis tragedija – galbūt netgi jį užbaigs. Turėjau prisiversti nuslėpti nuostabą. Alina, veikiausiai, pastebėjo sumišimą mano veide, nes susirūpinusi paklausė ką matau.

– Čia sakoma, kad tapsi motina ir tavo gyvenimas virs vienuolyno cele, – mestelėjau išdykėliškai šypsodamasi.

Alina nusijuokė ir stipriai papurtė galvą, matyt, galvodama, kad iš jos šaipausi. Bet jos didelės juodos akys klausiamai žvelgė į mane – jų gilumoje pastebėjau nerimą. Paskui kelias valandas vienintelė duktė

17

toliau gėrėme, o kai pabaigėme paskutinį butelį, atsisveikinau su ja prie laiptinės durų. Užlipau atgal į savo butą ir išgąsdinta to, ką buvau mačiusi, įlindau į lovą.

Po kelių mėnesių Alina nusprendė grįžti į Meksiką ir susirado gerą darbą meno galerijoje. Aš dar metus pasilikau Prancūzijoje, o paskui, baigusi magistro studijas, išvykau keliauti po pietų Aziją. Pėsčiomis išvaikščiojau kalnų slėnius ir keliukus.

Aplankiau daugybę šventyklų ir budistų piligriminių centrų.

Mane žavėjo vienuolės rudais abitais ir plikai nuskustomis galvomis, nusprendusios atsisakyti šeimyninio gyvenimo ir atsidavusios studijoms bei meditacijai. Tylomis prisėsdavau per kelis metrus nuo jų ir klausydavausi, kaip jos itin savitai gieda gerklines lamų giesmes arba recituoja sūtras apie išsilaisvinimą ir kančių pabaigą. Atstumas – neginčijamas draugystės išbandymas. Kartais atstumas sunaikina ryšį kaip kruša gerą derlių.

Tačiau mudviem taip nenutiko. Ir toliau dažnai susirašinėdavome ir susiskambindavome, kalbėdavomės apie tai, kas svarbaus mums būdavo nutikę, – pavyzdžiui, apie Aurelijaus atsiradimą Alinos gyvenime, jos tėvo sveikatą, mano pasirinktą disertacijos temą, – o mus siejęs švelnumas tik dar labiau išaugo.

3 Kai esi jaunas, lengva turėti idealų ir pagal juos gyventi. Sunkiausia laikui bėgant ir susiduriant su gyvenimo iššūkiais tą nuoseklumą išlaikyti. Netrukus po to, kai man sukako trisdešimt treji, ėmiau pastebėti vaikus ir netgi mėgautis jų buvimu šalia. Tuo metu jau kelerius metus gyvenau su iš Astūrijos kilusiu menininku, kuris daug laiko leisdavo namuose atsidavęs kūrybai, pripildydamas mūsų namų orą svaiginančiu aliejinių dažų aromatu. Jis buvo vardu Chuanas. Priešingai nei aš, Chuanas mokėjo elgtis su vaikais ir džiaugdavosi būdamas su jais. Visuomet parke ar draugų namuose sutikęs vaiką mesdavo ką daręs, kad galėtų su juo pasikalbėti. Nežinau, ar taip nutiko dėl jo įtakos, ar dėl mano pačios kūno, bet, kol buvome kartu, ėmiau mažiau saugotis. Nors ir toliau nejutau vaikams didelio švelnumo, jie ėmė žadinti manyje smalsumą. Man būdavo gražu stebėti, kaip nešini kuprinėmis vaikai išeina iš mokyklos arba žygiuoja gatve metro stotelės link. Žiūrėjau į juos taip, kaip alkanas žmogus žiūri į sunokusį vaisių. Nejučiomis taip pat ėmiau pastebėti besilaukiančias moteris. Staiga ėmiau matyti jas visur, tarsi jų būtų padaugėję, o sutikusi nėščiąją vakarėlyje ar kine netgi užkalbindavau – tokį smalsumą jos man keldavo. Norėjau žūtbūtinai jas suprasti – suvokti, ar pačios vienintelė duktė

19

pasirinko tokį likimą, ar, priešingai, pasidavė ir pildė kokio nors šeimos nario ar visuomenės reikalavimus. Kokią įtaką jų sprendimui padarė jų motinos, antrosios pusės ir draugės?

Vieną žiemos šeštadienio rytą besivoliodami lovoje mudu su Chuanu pradėjome kalbėtis apie reprodukciją. Jis pasakė, kad trokšta vaikų ir telaukia mano ženklo, kad kelias laisvas.

Reikia pripažinti, jis buvo labai meilus vyras ir, veikiausiai, būtų buvęs toks pats tėvas. Mintyse iškilo vaizdiniai, kaip mes drauge rūpinamės kūdikiu, tikriname vandens temperatūrą vonelėje arba stumiame gatve vežimėlį. Tas šeimyninis gyvenimas buvo visai čia pat, pasiekiamas ranka. Būtų užtekę palikti prezervatyvą ant naktinio stalelio – galbūt vos vieną vienintelį kartą – ir slenkstis į motinystę būtų peržengtas. Panašiai kaip žmogus, niekada nė nesusimąstęs apie savižudybę, susivilioja iš dangoraižio terasos atsiveriančia praraja, pajutau pagundą pastoti. Chuanas nubraukė man nuo veido plaukus ir ėmė meiliai mane bučiuoti. Jaučiau prie šlaunies prigludusį sukietėjusį jo organą, pasiruošusį paklusti gamtos šauksmui. Kelias minutes susižavėjusi pasidaviau tai parklupdančiai jėgai. Paskui – pagaliau – iki tol snaudęs mano išgyvenimo instinktas nubudo ir privertė pašokti iš lovos. Nepaisant to, kad lauke snigo, išbėgau į terasą surūkyti cigaretę. Pasakiau sau, kad biologinis laikrodis aptemdė man protą. Jeigu nerasiu pakankamai efektyvaus pasipriešinimo būdo, gyvenimas, kurį per tokius vargus buvau susikūrusi, atsidurs pavojuje.

Visą savaitgalį tylėjau. Pirmadienį iš anksto neužsirašiusi išdygau savo ginekologo kabinete ir paprašiau užrišti man kiaušintakius. Uždavęs man eilę klausimų, kad įsitikintų mano apsisprendimo tvirtumu, gydytojas peržvelgė savo darbo kalendorių. Tą pačią savaitę nuėjau į operacinę įsitikinusi, kad 20

guadalupe net tel

priėmiau geriausią sprendimą gyvenime. Chirurgas puikiai atliko savo darbą, bet po procedūros pasigavau infekciją, sukeltą vienos tų ligoninių bakterijų, kurias taip sunku išnaikinti.

Grįžusi namo kelias dienas karščiavau, bet niekam neaiškinau, kas man nutiko, netgi Chuanui. Kai pasveikau, paskambinau Alinai įsitikinusi, kad ji vienintelė sugebės mane suprasti.

Nuo tada reikalai su Chuanu ėmė šlyti. Jei anksčiau mėgaudavomės tyla, kol aš skaitydavau, o jis tapydavo savo studijoje, žiūrėdavome klasikinius filmus arba drauge vaikščiodavome po kapines netoli mūsų namų, dabar jautėmės taip, tarsi gaištume laiką. Pamažu mus apleido kantrybė ir apėmė neviltis.

Tai nebuvo nei lėta agonija, nei ypač skaudus išsiskyrimas – paprasčiausias suvokimas, kad iš gyvenimo trokštame skirtingų dalykų. Iš buto išėjau aš. Išsinešdinau vos su trimis lagaminais, radusiais prieglobstį vienos draugės rūsyje. Paskui susiradau pigiausią įmanomą skrydį į Katmandu ir mėnesį klaidžiojau po visokius vienuolynus. Per tuos mėnesius Chuanas parašė man kelis laiškus, kuriuos perskaičiau dulkėtoje apskurusioje Parpingo interneto kavinėje. Tie jo laiškai buvo savotiškas epilogas, skirtas paaiškinti tai, kas ir taip akivaizdu. Skaičiau juos iš pagarbos mūsų istorijai, iš anksto nuspėdama turinį, kol viename paskutinių laiškų jis pranešė susitikinėjąs su viena mergina, skulptore iš Kanados, su kuria susipažino kažkokiame sąskrydyje, ir kad jiedu laukiasi. „Pažįstu tave, Laura. Žinau, kad nenorėtum išgirsti apie tai iš kitų, tad norėjau pranešti pats.“ Ta žinia mane nuliūdino, bet, manau, taip pat padėjo nutraukti paskutinę su praeitimi jungusią giją. Nusprendžiau išsikraustyti iš Paryžiaus, grįžti į Meksiką ir ten baigti rašyti disertaciją.

Ketvirtajame romane „Vienintelė duktė“ (La hija única, 2020) meksikietė Guadalupė Nettel tyrinėja vieną svarbiausių gyvenimo sprendimų – susilaukti vaikų ar ne. Alina ir Laura – nepriklausomos, karjeros siekiančios moterys, kurių nė viena neketina kurti šeimos. Laura ryžtasi drastiškam žingsniui – sterilizacijai, o Alina, laikui bėgant, apsisprendžia tapti motina. Kai Alinos nėštumas komplikuojasi, o Laura prisiriša prie kaimynės sūnaus, abi moterys išgyvena sudėtingus jausmus. Įtaigiai parašytame romane atskleidžiamas motiniškų jausmų dvilypumas, kruopščiai išnarstomos gyvenimiškos moterų patirties prieštaros.

Grįžau į Meksiką vasario pradžioje, kai gatves nukloja violetiniai palisandramedžio žiedai ir viskas aplinkui įgauna Guadalupė Nettel gimė Meksikoje, augo tarp Meksikos ir bukolišką, šiek tiek siurrealistišką atspalvį. Pakviečiau Aliną Prancūzijos. Ji yra tarptautinius apdovanojimus pelniusių pavakarieniauti japonų restorane josgimiau“ rajone. romanų – „Svečias“jos(Elmėgstamame huésped, 2006), „Kūnas, kuriame buvoen pirmas mūsų susitikimas po to, (Después kai grįžaudelį Meksiką.

(ElTai cuerpo que nací, 2011), „Po žiemos“ invierno, 2014), „Vienintelė bei trijų autorė.

Neseniai buvo jos duktė“ gimtadienis, tad,apsakymų norėdamosrinktinių atšvęsti, užsisaG.kėme Nettel kūryba išversta į daugiau nei penkiolika kalbų. visokiausių skanėstų: sūdytos lašišos, špinatų su sezamų sėklomis, į jautienos filė įvyniotų šparagų, dvi lėkštes udon ir du grafinus sakės. Pro langą pūtė šiltas vėjas. Kalbėjomės apie mano išsiskyrimą su Chuanu, apie tai, kaip greitai po to jis tapo tėvu, apie persikėlimą į Meksiką. Alina pasiteiravo apie mano sveikatą. Nuraminau ją pasakiusi, kad infekcija greit praėjo, ir kad operacija buvo puikus kontracepcijos būdas, tinkamiausias trisdešimtmetėms, kaip mes, seniai apsisprendusioms neturėti vaikų, – tikrų tikriausia vakcina nuo visuomenės spaudimo.

Pakėlėm už tai tostą ir alkoholis sužadino manyje džiaugsmą, kokio nebuvau jautusi ištisus mėnesius.

– Turėtum ir tu pasidaryti, – pasakiau, įsipildama dar saISBN 978-5-415-02770-5 kės, – neįsivaizduoji, koks geras jausmas!

Alina išklausė manęs tylomis. Juokėsi, kai juokiausi aš, o kai w w w . v apapasakoti, g a . l t baigėme kelti tostus, nusprendė kas iš tiesų vyks-

4

22

guadalupe net tel