R o mana s
Iš anglų kalbos vertė rimvydas kuzas gabrielė prišmantaitė
VIENAS
Penktadienis. Penkta valanda po pietų. Bene nepalankiausias metas pasirodyti mieste nepastebėtam. O gal ir priešingai. Juk penktą valandą penktadienį niekas į nieką nekreipia dėmesio. Tik į kelią po nosim. Vyras su šautuvu važiavo šiaurės kryptimi. Nei greitai, nei lėtai. Nepatraukdamas aplinkinių dėmesio. Neišsiskirdamas. Jis vairavo ne pirmos jaunystės šviesų mini furgoną. Tik jis ir automobilio vairas. Vilkėjo šviesų lietpaltį ir buvo užsimaukšlinęs tokią šviesią kepuraitę, kokią dėvi pagyvenę golfo žaidėjai, šviečiant saulei ar lyjant. Su dviejų atspalvių raudonu raiščiu aplink. Kepuraitė užsmaukta žemai, lietpaltis – užsagstytas aukštai. Nors dangus buvo apniukęs, o furgono langai – tamsinti, vyriškis nešiojo akinius nuo saulės. Ir mūvėjo pirštines, nors iki žiemos – dar trys mėnesiai, o lauke – visai nešalta. Eismas ties Pirmąja gatve, kur prasideda įkalnė, gerokai sulėtėjo. Galiausiai visai sustojo, kur dvi eismo juostos susilieja į vieną, kadangi ten remontavo kelio dangą. Visame mieste vis kažką tvarkė. Jau ištisus metus vairuoti darėsi nepakenčiama. Duobės kelyje, sunkvežimiai su žvyru, sunkvežimiai su betonu, asfalto mašinos. 5
lee child
Vyriškis su šautuvu pakėlė ranką nuo vairo. Timptelėjo rankogalį. Žvilgtelėjo į laikrodį. Vienuolika minučių. Kantrybės. Pakėlęs koją nuo stabdžių, paslinko į priekį. Ir vėl sustojo, kur eismo juosta susiaurėja, o šaligatviai išplatėja prieš prasidedantį miesto centro prekybos centrų rajoną. Aplink – didelės parduotuvės, viena aukščiau už kitą, jei kyli į kalną. Plačiuose šaligatviuose parduotuvių lankytojams netrūko vietos slankioti. Tarp žmonių ir automobilių rikiavosi ketaus stulpai vėliavoms ir ketaus stulpai šviestuvams. Žmonės turėjo daugiau vietos nei automobiliai. Eismas slinko lėtai. Jis vėl dirstelėjo į laikrodį. Aštuonios minutės. Kantrybės. Už šimto jardų klestintis rajonas kiek sumenko. Grūstis prasisklaidė. Pirmoji gatvė išsiplėtė ir atrodė kiek skurdesnė. Joje veikė barai ir parduotuvės, kur viskas parduodama už vieną dolerį. Už jų – daugiaaukštė automobilių stovėjimo aikštelė, kairėje. Už jos – vėl statybvietė, kadangi aikštelę reikėjo praplėsti. O dar tolėliau gatvę tvėrė žema siena. Už jos plytėjo pėsčiųjų aikštė su ornamentiniu baseinu bei fontanu. Kairėje aikštės pusėje – miesto biblioteka. Dešinėje – naujas biurų pastatas. Už jo – juodas stiklinis bokštas. Pirmoji gatvė staigiu posūkiu į dešinę prieš aikštės sieną tęsėsi toliau į vakarus palei netvarkingus galinius įvažiavimus, krovimo dokus, o toliau leidosi po valstijos greitkeliu. Vyriškis su mini furgonu stabtelėjo prieš pat posūkį prie aikštės ir pasuko kairėn, į automobilių stovėjimo aikštelę. Jis numynė 6
vienas šūvis
rampa aukštyn. Ten nebuvo jokios užkardos, kadangi kiekviena vieta turėjo atskirą stovėjimo trukmės matuoklį. Jokio kasininko, jokio liudininko, jokio čekio, jokio popierinio pėdsako. Vyriškis su mini furgonu visa tai žinojo. Jis užvažiavo rampomis į antrąjį aukštą ir pasuko link pastato tolimojo galinio kampo. Trumpam paliko užvestą furgoną ir, išslydęs nuo sėdynės, patraukė oranžinį eismo ženklinimo kūgį iš vietos, kurios pats norėjo. Pati paskutinė senojoje pastato dalyje – prie pat buvo klijuojama naujoji. Įvaręs furgoną į vietą, užgesino variklį. Akimirką ramiai pasėdėjo. Aikštelėje tylu. Prikimšta tylių automobilių. Vieta, kurią jis buvo užstatęs eismo ženklinimo kūgiu, liko paskutinė laisva. Aikštelė visada prikimšta. Jis tai žinojo. Kaip tik todėl ją didino. Dvigubai. Nes ja naudojosi parduotuvių klientai. Todėl ten ir buvo tylu. Joks sveiko proto pirkėjas nebandys išvažiuoti penktą valandą. Tik jau ne piko metu. Juo labiau, kai aplink remontuoja kelius. Arba jie išvažiuos ketvirtą, arba palauks šešių. Vyriškis furgone pažiūrėjo į laikrodį. Keturios minutės. Ramiai. Atsidarė vairuotojo dureles ir išsliuogė. Iš kišenės išėmęs ketvirtį dolerio, įmetė į aparatą. Stipriai pasuko rankenėlę, išgirdo, kaip įkrito moneta, ir matė, kad aparatas mainais suteikė valandą. Jokio kito garso. Nieko, tik sustatytų automobilių kvapas. Benzinas, guma, atvėsusios išmetamosios dujos. Jis nesiblaškydamas stovėjo šalia furgono. Apsiavęs senus karinius dykumų batus. Rusvai žalsva zomša, viena kilpų pora, balti kaučiuko padai, anglų firmos Clarks gamyba – tokius labai pamė7
lee child
gę specialiųjų pajėgų kariai. Legendinis dizainas, nesikeičiantis jau gal šešiasdešimt metų. Jis atsigręžė į stovėjimo laiko matuoklį. Penkiasdešimt devynios minutės. Jam neprireiks penkiasdešimt devynių. Atstūmęs galines furgono duris, palinko ir iš paklodės išvyniojo šautuvą. Tai buvo pusiau automatinis Springfield M1A Super Match, amerikinio riešutmedžio buožė, solidus vamzdis, dešimties šovinių dėtuvė ir .308 kalibro šovinio lizdas. Tikslus amerikiečių kariuomenės, kol jis dar kažkada tarnavo, naudoto pusiau automatinio snaiperių ginklo M14 komercinis atitikmuo. Smagus daikčiukas. Gal ne toks tikslus pirmuoju šūviu kaip patys geriausi snaiperiniai ginklai, bet užteks ir jo. Turėtų nenuvilti. Juk nereikės taikytis iš ypatingo atstumo. Ginklas buvo užtaisytas Lake City M852s šoviniais. Jo numylėtinis užtaisas. Lake city Match įdėklas, Federal parakas, Sierra Matchking 168 granų dubianosės kulkos. Užtaisas kone geresnis už patį šautuvą. Bet tiek to. Klausydamasis tylos, jis paėmė šautuvą nuo galinės sėdynės. Nusinešė ten, kur senoji pastato dalis susijungia su naująja. Tarp seno ir naujo betono buvo pusės colio tarpelis. Tarsi demarkacijos linija. Jo spėjimu, tai turėjo būti kompensacinė jungtis. Vasaros karščiui. Jo manymu, jungtį turėtų užpilti minkšta derva. Virš jos tarp dviejų kolonų ištiesta geltonai juoda įspėjamoji juosta. Priklaupęs ant vieno kelio, jis praslydo po juosta. Vėl atsistojęs įėjo į naują priestatą. Vietomis naujas betonas jau buvo išlygintas, vietomis – šiurkštus, vis dar laukiantis paskutinio prisilietimo. Kur ne kur permestos medinės lentos vaikščiojimui. Kažkur mėtėsi krūvos popieri8
vienas šūvis
nių cemento maišų – vieni pilni, kiti jau tušti. Matėsi ir daugiau atvirų kompensacinių jungčių. Eilės ant laidų pakabintų išjungtų elektros lempučių. Tušti vienračiai karučiai, sulamdytos limonado skardinės, kabelių ritės, nesuvokiami kiekiai įvairių griozdų, krūvos skaldytų akmenų, tylios betono maišyklės. Viskas padengta pilkomis cemento dulkėmis, tarsi apibarstyta talku, ir kvepėjo drėgnomis kalkėmis. Vyriškis su šautuvu žengė per tamsą, kol priėjo prie naujojo priestato šiaurės rytinio kampo. Tada sustojo, prisišliejo nugara prie plikos betoninės kolonos ir nejudėjo. Atsargiai pasukęs galvą pasislinko į dešinę, kol galėjo matyti, kur esąs. Jis stovėjo apie aštuonias pėdas nuo garažo naujosios aptvarinės sienos. Tiesiai į šiaurę. Siena – maždaug iki juosmens aukščio. Dar nebaigta. Į ją buvo sugręžti varžtai, prie kurių prisuks metalinius barjerus, kad automobiliai neatsitrenktų į betoną. Grindyse – paruoštos vietos naujiems stovėjimo laiko matuokliams. Vyriškis su šautuvu linktelėjo į priekį ir pasisuko, kol tarp menčių pajautė kolonos kampą. Vėl pasuko galvą. Dabar jau žvelgė į šiaurę ir rytus. Tiesiai į viešą aikštę. Puošnusis baseinas atrodė kaip nuo jo bėgantis ilgas ir siauras keturkampis. Gal kokių aštuoniasdešimties ir dvidešimties pėdų dydžio. Tarsi masyvus vandens bakas, kuris tik sėdi ten. Tarsi didelis antžeminis plaukimo baseinas. Jį įrėmino keturios plytų sienos iki juosmens. Vanduo teliūškavo toms sienoms į veidus. Jo žvilgsnis slydo tiesia įstrižaine nuo artimojo priekinio kampo į tolimąjį galinį kampą. Rodėsi, vandens turėjo būti iki trijų pėdų gylio. Pačiame baseino viduryje taškėsi fontanas. Jis girdėjo. Kaip ir lėtai slenkantį eismą gatvėje 9
lee child
ir velkamas kojas po juo. Priekinė baseino siena buvo maždaug per tris pėdas už sienos, skiriančios aikštę nuo Pirmosios gatvės. Dvi žemos sienos arti viena kitos ėjo lygiagrečiai kokias dvidešimt pėdų iš rytų į vakarus. Tarpo tarp sienų kaip tik užteko praėjimui. Vyriškis stovėjo antrame aikštelės aukšte, tačiau kadangi Pirmoji gatvė kyla aukštyn, tai reiškė, jog aikštė buvo kur kas mažiau nei vienu aukštu žemiau jo. Nors ir žvelgė į ją iš viršaus, tačiau labai jau smailiu kampu. Dešinėje aikštės pusėje matėsi naujo biurų pastato durys. Gan vargana vietelė. Ją pastatė, bet niekam neišnuomojo, jis tai žinojo. Tad, norėdama bent kiek įtikinti kitus, jog čia – naujasis miesto centras, valstija į pastato kabinetus prigrūdo valdžios atstovų. Čia buvo įkurdintas Motorinių transporto priemonių departamentas ir Jūrų bei oro pajėgų jūrų pėstininkų priėmimo korpusas. Gal ir Socialinė apsauga. Gal ir Vidaus pajamų tarnyba. Vyriškis su šautuvu tiksliai nežinojo. Koks skirtumas. Jis priklaupė, tada išsitiesė ant pilvo. Šliaužimas pažeme – pats svarbiausias snaiperio judėjimo būdas. Tarnaudamas armijoje, jis taip nušliaužė kokį milijoną mylių. Keliais, alkūnėmis ir pilvu. Standartiškai snaiperis ir jo stebėtojas turi atsitraukti per tūkstantį jardų nuo kolonos ir nušliaužti į savo poziciją. Mokymų metu jis nesuskaičiuojamas valandas treniravosi, kad išvengtų sargų žiūronų. O šįkart tereikėjo šliaužti aštuonias pėdas. Žiūronais, kiek jam žinoma, irgi niekas nesekė. Prišliaužęs sieną, jis išsitiesė ant žemės, prisispaudęs prie pliko betono. Tada išsimuistė į sėdimąją padėtį. Tada atsiklaupė. Tvirtai po savim palenkė dešiniąją koją. Prispaudė kairiąją pėdą prie 10
vienas šūvis
žemės, o blauzdą laikė statmenai. Kairiąją alkūnę atrėmė į kairįjį kelį. Paėmė šautuvą. Atrėmė lovelio galą ant žemos betoninės sienos atbrailos. Truktelėjo pirmyn – atgal, kol įrėmė patogiai ir tvirtai. Tvirtas klūpėjimas, taip jis vadinamas mokymų vadovuose. Tinkama padėtis. Iš savo praktikos žino, iš tokios padėties nusileidžia nebent su dvikoju atsigulusiam snaiperiui. Vyriškis iškvėpė ir iškvėpė. Vienas šūvis – viena auka. Toks snaiperių kredo. Tai reikalauja didelio susikaupimo, tylos ir ramybės. Jis įkvėpė ir vėl iškvėpė. Jautėsi atsipalaidavęs. Jautėsi tarsi sugrįžęs namo. Pasiruošęs. Infiltracija pavyko. O dabar palauk tinkamo momento.
DU
Taip laukė apie septynias minutes: ramiai, lėtai kvėpuodamas, be pašalinių minčių. Metė žvilgsnį į biblioteką kairėje. Virš ir už jos greitkelio viaduko pentinas su statramsčiais aprietė biblioteką tarsi apglėbdamas tą didelį, seną kalkakmenio pastatą, supo jį, saugojo nuo pavojų. Tada išsitiesino ir nuėjo už juodo stiklinio bokšto. Ten jis iškilo maždaug sulig ketvirtu pastato aukštu. Ant to bokšto prie pagrindinio įėjimo puikavosi NBC logotipas, tačiau vyriškis su šautuvu žinojo, kad vien mažas televizijos filialas viso pastato neužėmė. Greičiausiai, ne daugiau kaip vieną aukštą. Likusioje dalyje veikiausiai dirbo vieno žmogaus teisinės firmelės arba apskaitininkai, gal dar nekilnojamojo turto agentūros ar draudimo brokeriai arba investicijų valdytojai. Arba niekas. Žmonės išeidinėjo per dešinę naujo pastato pusę. Žmonės, atsiimantys naujas teises arba atiduodantys senus numerius, arba stojantys į armiją, arba besitampantys su federaliniais biurokratais. Ten knibždėjo daug žmonių. Valstybinės įstaigos baiginėjo darbo dieną. Penktadienis, penkta valanda. Per duris išeinantys žmonės suko kairėn, tiesiai prieš jį, ir susigrūsdavo į vieną vorelę prieš tą siaurą taką ornamentinio baseino gale tarp dviejų žemų 12
vienas šūvis
sienų. Kaip antys medžioklės tyruose. Vienas paskui kitą. Šitiek taikinių! Atstumas – apie šimtą pėdų. Maždaug. Neabejotinai mažiau nei trisdešimt penki jardai. Labai arti. Vyriškis laukė. Kai kurie žmonės eidami braukė pirštais per vandenį – sienelės nebuvo per aukštos tam. Vyriškis su šautuvu matė žvilgančias varines monetas ant juodomis plytelėmis išklijuoto baseino dugno. Iš fontano bėgantis vanduo jas plukdė ir šokdino. Jis stebėjo. Ir laukė. Žmonių srautas sutirštėjo. Dabar jų prisigrūdo tiek, kad turėjo susigrupuoti ir luktelti, kol galės viena vorele pralįsti tarp tų dviejų sienų. Visai kaip eismas Pirmosios gatvės apačioje. Kaip prie butelio kakliuko. Tik po jūsų. Ne, jūs pirmas. Tai privertė juos sulėtėti. Dabar jie virto lėtomis antimis medžioklės tyruose. Vyriškis su šautuvu įkvėpė, iškvėpė ir laukė toliau. Staiga nustojo laukęs. Jis nuspaudė šautuvo nuleistuką ir nė neketino sustoti. Pirmasis šūvis pataikė vyrui į galvą ir akimirksniu užmušė. Šūvio būta garsaus, kulka švilpė viršydama garsą, iš galvos išsitaškė rožinis debesis, o tas vyrukas subliūško kaip marionetė, nukirpus virveles. Pirma auka pirmuoju šūviu. Nuostabu. Jis darbavosi greitai, iš kairės į dešinę. Antras šūvis kliuvo kitam vyrui į galvą. Rezultatas – lygiai toks pats. Trečias šūvis pataikė moteriai į galvą. Ir vėl tas pats rezultatas. Trys šūviai per maždaug dvi sekundes. Nukauti trys taikiniai. Visiškai netikėtai. Dalį sekun13
lee child
dės – jokios reakcijos, o tada – chaosas. Tikras pragaras. Panika. Tarp aikštės ir baseino sienų įstrigo dvylika žmonių. Trys iš jų – jau negyvi. Kiti devyni puolė bėgti. Keturi į priekį, o penki apsigręžę nuo lavonų – atgal. Tie penki susidūrė su vis dar savo keliu slenkančiu minios presu. Pasigirdo garsūs riksmai. Į gardą suvarytos panikuojančios žmonijos masė tiesiai priešais vyriškį su šautuvu. Atstumas – mažesnis nei trisdešimt penki jardai. Labai arti. Ketvirtas šūvis į galvą užmušė kostiumuotą vyriškį. Penktas visai nenusisekė. Sierra Matchking kulka prazvimbė šalia moters peties ir pradingo baseino ornamentuose. Nekreipdamas į tai dėmesio, jis dar vos pakreipė savojo Springfield vamzdį, ir šeštas šūvis, suradęs kito vyruko tarpuakį, ištaškė galvą. Vyriškis su šautuvu liovėsi šaudęs. Prisilenkęs už aikštelės sienos, pašliaužė tris pėdas atgal. Jis užuodė paraką, o per spengimą ausyse girdėjosi klykiančios moterys, kojų bumbsėjimas ir įkyrus gatvės aptvaro svyravimas. „Nėra ko jaudintis, žmonių visai nedaug, – pagalvojo jis. – Baigta. Nešdinuosi.“ Pasilenkęs susišlavė į krūvelę šovinių gilzes. Suspindėjo Lake City žalvaris. Pirštinėtomis rankomis jis susėmė penkias gilzes, bet šeštoji nusirideno ir įkrito į nebaigtą kompensacinę jungtį. Tiesiai į siaurutį devynių colių gylio, pusės colio pločio griovelį. Netgi girdėjosi, kaip tylutėliai atsitrenkė į dugną. Sprendimas? Aišku, palikti. Nėra kada. Susikišęs penkias gilzes į palto kišenę, snaiperis nušliaužė atbulas ant pirštų galų ir pilvo. Akimirką ramiai pagulėjo, klausy14
vienas šūvis
damasis riksmų. Tada atsiklaupė ir atsikėlė. Apsisuko ir grįžo taip, kaip atėjo: greitai, bet neskubotai, grubiu betonu palei praėjimo aptvarus, per tamsą ir dulkes, perlindo po geltonai juoda juosta. Atgal į mini furgoną. Galinės durelės buvo atidarytos. Jis vėl suvyniojo dar šiltą šautuvą į paklodę ir užstūmė dureles. Atsisėdęs į priekį, užvedė variklį. Pro priekinį stiklą pažiūrėjo į stovėjimo laiko matuoklį. Likę dar keturiasdešimt keturios minutės. Pastūmęs automobilį atgal, nuvairavo link išvažiavimo. Nusileidęs rampa, judėjo pro žmogaus neprižiūrimą išvažiavimą, pasuko į dešinę, dar kartą į dešinę į gatvių raizginį už parduotuvių. Iki pasigirdo pirmosios sirenos, jis jau buvo pervažiavęs greitkelio viaduką. Iškvėpė. Sirenos judėjo į rytus, o jis – į vakarus. „Gerai padirbėta, – pagalvojo. – Nepastebėta infiltracija, šeši šūviai, penki nušauti taikiniai, nepastebėtas atsitraukimas – nieko neprikiši.“ Staiga vyriškis nusišypsojo. Pagal ilgametę karinę statistiką, šiuolaikinė armija nukauna vieną priešą kas penkiolika tūkstančių mūšio raundų, išdalinant pėstininkams. Tačiau tokių snaiperių kaip jis rezultatai geresni. Kur kas geresni. Tiesą sakant, dvylika su puse tūkstančių kartų geresni. Vertinant snaiperius, šiuolaikinė armija nukauna vieną priešą per kiekvieną 1,2 mūšio raundą. Kaip tik tas 1,2 atitiko penkias aukas iš šešių šūvių vidurkį. Lygiai tokį pat vidurkį. Paprasta aritmetika. Taigi netgi po šitiek metų armijos snaiperis parodė tokį rezultatą, kokio iš jo seniau būtų tikėjęsi instruktoriai. Jiems būtų labai patikę.
įsigykite
knygą dabar