ŽMOGUSIRMEILĖ
tema
Sąvokos
eilė´raštis lỹrinis subjèktas sonètas strofà dalelýčių vartójimas viẽtininko liñksnio vartójimas
romanti ` zmas receñzija mẽninės raiškõs pri´emonės
Svarbiausi gebėjimai
Analizuoti , interpretuoti , vertinti sonetą (autorius A. Mickevičius) ir straipsnio (autorius A. Dainys) ištrauką.
Remiantis patarimais pristatyti straipsnio (autorė Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė) ištrauką.
Paisant tikslo, laikantis trinarės struktūros aptarti interviu su A. Alekseičiku.
Remiantis kultūrine patirtimi pagal pateiktus klausimus diskutuoti teksto tema.
SKAITAU, ANALIZUOJU IR VERTINU TEKSTĄ
Perskaitykite pateiktus I ir II tekstus, aptarkite juos atsakydami į klausimus ir atlikdami užduotis.
Adomas Mickevičius
XI Rezignacija1
Koks nelaimingas tas, kuris nenugalėjo
Užgimstančių jausmų, sudegdamas patsai, Tačiau nelaimingiausias – tai žmogus, kursai
Nemyli vien todėl, kad kartą jau mylėjo.
Nes jeigu jį žvilgsniu gražuolė palydėjo, Tą laimę praeitis užnuodijo visai, Ir už kilnius jausmus net angelui jisai Sulaužytos širdies prie kojų nepadėjo.
Jis kaltina save ar niekina draugus, Ir žemiška dukra, ir dangiška šventoji Jam tarsi reginys, nors mielas, bet baugus.
Ir jo tuščia širdis kaip šventykla senoji, Kurion panūdęs eit – išsigąsti, sustoji, Kur niekad negyvens nei dievas, nei žmogus.
Klausimai ir užduotys
1.1. Koks pateikto teksto žanras? Pažymėkite teisingą atsakymą. (1 taškas)
Epigrama
Idilė
Sonetas
Odė
Elegija
1.2. Kaip apibūdintumėte įvardytą žanrą? Pažymėkite teisingą atsakymą. (1 taškas)
Nedidelis giedros nuotaikos kūrinys, vaizduojantis kaimo buitį, gamtą, meilę.
Kūrinys, kuriame vyrauja liūdesio, graudulio, susimąstymo nuotaika.
Iškilmingas eilėraštis, skirtas kam nors šlovinti.
Griežtos sandaros eilėraštis.
Satyrinis eilėraštis, išjuokiantis kokį nors asmenį.
2. Remdamiesi kultūriniu kontekstu atsakykite, kas sukūrė klasikinę soneto formą?
Pažymėkite du teisingus atsakymus. (2 taškai)
Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang Goethe)
Adomas Mickevičius
Frančeskas Petrarka (Francesco Petrarca)
Maironis
Dantė Aligjeris (Dante Alighieri)
Raineris Marija Rilkė (Rainer Maria Rilke) I tekstas
pasidavimas lemčiai, likimui.
Iš lenkų kalbos vertė Justinas Marcinkevičius
1 Rezignãcija – visiškas nuolankumas,
3. Remdamiesi kultūriniu kontekstu įvardykite du lietuvių literatūros kūrėjus, rašiusius sonetus. (2 taškai)
9.2. Remdamiesi kultūriniu kontekstu nurodykite, kuri meno samprata būdinga jūsų įvardytai literatūros krypčiai. Pažymėkite teisingą atsakymą. (1 taškas)
Menas turi perteikti tai, kas yra istorinėje tikrovėje.
Menas turi tęsti tradiciją, siekti pamokyti.
Mene svarbu išreikšti vidinę asmens tikrovę, jo santykį su pasauliu.
4. Ką nurodo pavadinimas? Pažymėkite, jūsų nuomone, teisingiausią atsakymą. (1 taškas)
Pagrindinę mintį
Žanrą
Temą
Lyrinio subjekto būseną
5. Apibūdinkite lyrinio subjekto būseną ir įvardykite, kas ją lemia. (2 taškai)
10. 1826 metais Maskvoje buvo išleistas A. Mickevičiaus „Sonetų“ tomelis, kuriame kalbama apie meilę ir, anot kritikų, galima atpažinti paties poeto Lietuvoje išgyventą meilės istoriją. Remdamiesi poeto biografiniu kontekstu trumpai aptarkite šį poeto gyvenimo laikotarpį ir išgyventą meilę. (2 taškai)
PRIEDĄ, p.127–128.
6. Kokia meninės raiškos priemone paskutinėje strofoje nusakoma lyrinio subjekto būsena? Įvardykite ir pacituokite. (2 taškai)
7. Pacituokite antroje strofoje pavartotą metonimiją ir įvardykite jos paskirtį. (2 taškai)
8.1. Kaip lyrinis subjektas kalba apie moteris? Pažymėkite teisingą atsakymą. (1 taškas)
Abejingai
Pagarbiai
Niekinamai
8.2. Pasirinktą atsakymą pagrįskite dviem argumentais. (2 taškai)
9.1. Kuriai literatūros krypčiai priskirtumėte šį tekstą? Savo atsakymą pagrįskite dviem argumentais. (3 taškai)
II tekstas
Augustinas Dainys Kas yra mylėti? (ištrauka)
Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. 1 Jn 4, 7–8
Meilė nėra nekintanti būklė, kurią žmogus pasiekia vieną kartą galutinai ir gali atsipūsti, išeiti į „dvasinę pensiją“ ar kitą užtarnautą „poilsį“. Tai nuolatinis veiksmas, kai nėra galimybių ilsėtis, kiekviena akimirka reikalauja naujų pastangų. Meilės reikale nėra jokių garantijų, ir senas žmogus, gyvenime daug mylėjęs, nepasistūmėjo toliau už pradinuką, nes ir jam kiekvieną naują rytą taip pat reikia vėl ryžtis meilei. Kai žmogus pradės save laikyti pažengusiu meistru meilės reikale, jį užklups aklumas, ir bus prarastas arba sugriautas jo meilės santykis.
Didžioji gyvenimo dilema yra meilė arba politika, kai pirmuoju atveju angažuojamasi1 kitam asmeniui skelbiant ištikimybę jam, o antruoju atveju skaičiuojama iš kito valdymo gaunama nauda. Tačiau užvaldyti kitą asmenį yra griauti meilės santykį. Šis santykis yra gyvas tik dviejų asmenų žaisme, kai kitam asmeniui leidžiama būti ir tik per šį leidimą gimsta meilės intriga bei trauka. Nusavintas kitas asmuo tampa kūnu,
1 Angažúotis – įsipareigoti.
RENGIU SANTRAUKĄ TEKSTUI PRISTATYTI
Atidžiai perskaitykite tekstą ir remdamiesi patarimais parenkite santrauką jam pristatyti. Rengdamiesi pristatymui atlikite užduotis kalbiniams įgūdžiams tobulinti.
Tekstas
Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė
Meilės spalvos (ištrauka)
Iš tiesų žodis „meilė“ yra smarkiai nuvalkiotas. Kiek daug jo visoje populiariojoje spaudoje. Tačiau mes labai dažnai neteisingai suprantame šį žodį, siejame jį tik su santykiu, tik su gavimu, tik su savimi.
Psichologijoje meilė siejama ne tik su jausmu (vidiniu išgyvenimu), bet ir su vidine būsena (į kurią įeina ir pojūčiai, ir jausmai, ir mintys). Meilės jausmo funkcija – kurti gėrį. Tai pozityvus ir jėgų suteikiantis išgyvenimas, jį patiriant gaunama daug energijos, noro daryti gera.
Tai būsena, kai „meilės pilna širdis“. Tada mūsų meilė neturi vieno objekto. Įsivaizduokime gėlę, kurios centras – tai meilė sau (kartu su vidiniais žodžiais: „esu geras, esu vertas su visu savo netobulumu ir pažeidžiamumu“) ir žiedlapėliais: meile vaikams, tėvams, vyrui / žmonai, draugams, žmonėms, Dievui / likimui. Be centro nėra ir žiedlapių.
Kas yra tikroji meilė sau?
Psichologas Ėrichas Fromas (Erichas Frommas), dažnai vadinamas meilės teoretiku, teigia, kad tikroji meilė sau neišvengiamai susijusi su meile aplinkiniams: „Meilė kitiems ir meilė sau nėra alternatyvos. Priešingai, meilė sau būdinga visiems, kurie geba mylėti kitus. Meilė iš esmės yra nedaloma...“ Dabartiniai tyrimai rodo, kad savanaudžiai žmonės iš tiesų nėra pajėgūs mylėti kitų, bet jie lygiai taip pat nepajėgūs mylėti ir savęs. Narcisizmas yra meilės priešingybė: man nuolat reikia kitų kaip manęs patvirtinimo, įvertinimo. Aš save matau tik per kitus.
Humanistinės psichologijos pradininkai Abrahamas H. Maslou (Abrahamas H. Maslow) ir Karlas R. Rodžersas (Carl R. Rogers) laikė, kad svarbiausias asmenybės požymis yra savasties, arba savojo aš, samprata – visos mintys ir jausmai, kuriais atsakome į klausimą: „Kas aš esu?“ Jei mūsų samprata yra teigiama, paprastai esame linkę teigiamai elgtis ir taip pat suvokti pasaulį. Jei toji samprata yra neigiama – jaučiamės nepatenkinti ir nelaimingi. Karlas R. Rodžersas pabrėžė, kad dauguma jo pažįstamų žmonių niekina save, mano esą nevertingi ir nemylimi. Šis psichologas patvirtina krikščionišką požiūrį į žmogiškosios vertės nuostatą: „Jums nereikia būti ypatingam, kad būtumėte mylimas, jūs galite būti pats savimi.“
<...>
Skiriamos dvi meilės formos: sąlyginė ir besąlyginė. Besąlygiška meilė – tai meilė be išankstinių sąlygų, reikalavimų: „Myliu tave tokį, koks esi“; „myliu tave vien todėl, kad esi.“ Vaikas, jausdamas tokią tėvų meilę, jaučiasi saugus, ramus ir GERAS. Šio jausmo pagrindu formuojasi savivertė: „Jei mane myli – aš esu geras ir vertas meilės – vadinasi, ir aš mylėsiu save“, auga pasitikėjimas pasauliu (aplinkiniais žmonėmis): „Pasaulis (tėvai) mane myli – pasaulis yra geras, saugus – aš irgi myliu pasaulį.“ Todėl apibendrinant, kiek tėvai mus mylėjo, tiek mes patys mylėsim save.
<...>
Meilė sau – tai dvasinė būsena. Džiaugsmas, kylantis ne iš materialių dalykų, bet iš geros savijautos, kai sutariama su savimi. Šį džiaugsmą kelia ne daiktai, bet vidinė laisvė rinktis, savojo „aš“ vertės pajautimas.
Žmogui nelemta būti tobulam. Ir ačiū Dievui. Koks baisus pasaulis būtų, jei jame gyventų tobuli žmonės. Viską mokantys, viską žinantys, viską padarantys. Mes esame nuo to apsaugoti – mums visiems būdingas pažeidžiamumas (vidinis trūkumas, vidinė tuštuma). Koks mūsų santykis su juo? Kiek matome, toleruojame, priimame, MYLIME savo netobulumą? Kiek turime drąsos jį parodyti kitiems?
Tai ir yra mūsų savivertė, arba PASITIKĖJIMAS SAVIMI: „Matau ir priimu, ir myliu save su savo pažeidžiamumu, su savo netobulumu. Ir tai yra gera.“
Santrauka tekstui pristatyti
Remdamiesi tekstu, atsakydami į klausimus pabaikite pradėtus sakinius.
Koks šio teksto kontekstas:
• Kas teksto autorius?
• Kokio funkcinio stiliaus tekstas?
• Koks teksto žanras?
• Kam tekstas skirtas (kas adresatas)?
• Koks autorės tikslas?
• Koks teksto pavadinimas?
• Kaip pavadinimas padeda suvokti tekstą?
• Apie ką kalbama tekste?
• Kokios problemos svarstomos?
• Kaip, kokiais argumentais teiginiai pagrindžiami?
Psichologės psichiatrės Ievos Šidlauskaitės-Stripeikienės tekstas –, kuriame siekiant . Teksto pavadinimas kalbama
Autorė iškelia klausimą, , į kurį atsako
• Kokios autoriaus vertybės? Straipsnyje kalbama apie , teigiama, kad
pabrėždama, kad dabartiniai tyrimai rodo, kad .
Aptardama paaiškina, kaip formuojasi savivertė:
. Autorė akcentuoja, kad .
Galiausiai provokuodama pastebėjimus, autorė pateikia išvadą,
Tad akivaizdu, kad autorės požiūris atspindi .
Ji pabrėžia, kad .
• Ar tekste aptariamos problemos aktualios?
• Koks jūsų požiūris į tekste keliamas problemas? Kodėl?
• Kokiais argumentais (faktologiniais ar vertinamaisiais), kokiu kontekstu (istoriniu, kultūriniu, biografiniu, socialiniu, filosofiniu ar kt.) savo požiūrį galite paremti?
• Kaip vertinate perskaitytą straipsnį?
• Kokią išvadą galite padaryti?
Tekste keliamos . Viena jų, kuriai pritariu, . Kita, gilesnė, problema –. Šios ir šiandienai
būdingos problemos keliamos ne tik psichologų ar psichiatrų, .
• Kokį klausimą galite iškelti ar ką nors patarti? Taigi
Užduotys kalbiniams įgūdžiams tobulinti
Žr. PRIEDĄ, p. 130–131.
Aptariant tekstą, norint, pavyzdžiui, suabejoti, patvirtinti, paneigti, pabrėžti ar panašiai, galima vartoti dalelytes. Dalelytės – tarnybiniai nekaitomi žodžiai, teikiantys kitiems žodžiams, žodžių junginiams ir sakiniams papildomų reikšmės atspalvių.
1.1. Raskite pateiktuose sakiniuose dalelytes, jas pabraukite. Nusakykite, kaip pavartota dalelytė keičia sakinio reikšmę. Užpildykite lentelę.
SAKINYS DALELYTĖS SUTEIKIAMA REIKŠMĖ
Ir atgyja viltys, / kad viskas dar galbūt pasikartos.
Vien Lietuva rūpėjo karaliui Mindaugui.
Tai nejaugi man / Nelemta bus jos skambesį išgirsti?
Kaipgi gali nerūpėti tėvynė?
Nuodėmių kupra ant mano nugaros vis auga auga...
Mortai per sunku buvo gyventi jaučiant kaltę.
SAKINYS DALELYTĖS SUTEIKIAMA REIKŠMĖ
Ne vienas valdovas dėl tėvynės paaukojo asmeninę laimę.
J. Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“ ne juodas, o baltas metraštininkas yra teisus.
Mindaugas ne juokais supyko.
1.2. Paaiškinkite pabrauktų dalelyčių rašybą: kodėl vienos dalelytės rašomos kartu su kitais žodžiais, o kitos – skyrium? Užpildykite lentelę.
Pasikartokite dalelyčių rašybą.
DALELYTĖ DALELYTĖS RAŠYBA
1.3. Pabraukite tinkamai kartu ar skyrium parašytus žodžius.
Negi, ne gi, vis vien, visvien, per ne lyg, pernelyg, todėl gi, todėlgi, kurgi, kur gi, ne visi, nevisi, kurnekur, kur ne kur, ne kiekvienas, nekiekvienas, ne namie, nenamie, perdaug, per daug, tegyvena, te gyvena, kažin kada, kažinkada, kas nors, kasnors.
2.1. Kalbant ar rašant dažnai daroma linksnių vartojimo klaidų. Itin dažnai netinkamomis reikšmėmis vartojamas vietininko linksnis. Kokių klaidų vengti, galite prisiminti apsilankę VLKK svetainėje. Raskite sakinius, kuriuose netinkamai pavartotas vietininko linksnis. Juos ištaisykite. Užpildykite lentelę.
SAKINYS TAISYMAS (+ / IŠTAISYTAS SAKINYS)
Lyriniam subjektui mylimojoje patinka vienas bruožas – švelnumas.
A Mickevičius buvo gabus poezijoje.
Jiedu sėdėjo tyloje ir svajojo.
Eilėraščių rašyme svarbu atsižvelgti į ritmą ir rimą.
Bėgime ir skubėjime žmonės dažnai nesusimąsto apie meilės svarbą.
Niekas nežino, kiek meilės yra žmoguje.
Labai svarbu vaikuose ugdyti pagarbą žmogui.
Žmogaus bėda tame, kad dažnai jis nebūna atviras.
Jis mėgo vaikščioti miške ir svajoti.
Liūdesio priežastis tame, kad šalia nėra mylimo žmogaus.
2.2. Pateiktuose sakiniuose pabraukite tinkamus vartoti variantus.
1. Esmė yra (tame / ta / tokia), kad žmonėms trūksta empatijos.
2. Dažnai žmogus net nesupranta, (kame reikalas / koks čia reikalas / kas čia atsitiko / kas yra).
3. Jis susimąstė, (ką vertina drauguose / už ką vertina draugus / kokius draugų bruožus vertina).
4. Ši mokinė (stipri tekstų rašyme / gerai rašo tekstus).
5. Reikia rūpintis visais žmonėmis, (taip pat ir senjorais / tame tarpe senjorais).
6. Šį sonetą reikia išmokti (dienos bėgyje / per dieną / šiandien).
7. Į susitikimą su poetu susirinko (pagrinde / daugiausia) mokiniai.
8. Romantikams, (tame tarpe / tarp jų) ir A. Mickevičiui, buvo svarbi tėvynė.
Žr. PRIEDĄ, p. 132–133.
ATLIEKU VBE I DALIES PA(SI)TIKRINIMO UŽDUOTĮ
Perskaitykite pateiktą tekstą ir jį aptarkite pagal nurodytą planą: įvardykite perskaityto teksto autorių, žanrą, pavadinimą; suformuluokite autoriaus tikslą ir nusakykite pasirinktą adresatą; nusakykite teksto tematiką, keliamas problemas, pagrindinę mintį; atskleiskite autoriaus požiūrį, aptarkite argumentavimo būdus ir raišką; išsakykite argumentuotą požiūrį į keliamų problemų aktualumą; apibendrinkite ir įvertinkite teksto aktualumą.
Tekstas
Aleksandras Alekseičikas
Tikra meilė – kantrybės ir išminties reikalaujantis kelias
Andrius Navickas kalbina psichoterapeutą Aleksandrą Alekseičiką (ištrauka)
Daugeliui žmonių, ne tik krikščionių, labai patinka apaštalo Pauliaus Himnas meilei, kuriame jis tvirtina, jog meilė kantri, viską ištveria, niekada nesibaigia. Tačiau jei paklausime apie jų pačių gyvenimus, retai išgirsime liudijimą apie tokią meilę. Veikiau išklausysime išdavysčių, nusivylimų, įsiskaudinimo istorijų. Ar tai reiškia, kad tik šventieji sugeba atrasti viską nugalinčią meilę? O gal šių dienų pasaulyje, kuriame tiek daug kalbama apie meilę, nelabai mokame mylėti? Ką apskritai reiškia mylėti?
Pradėkime nuo to, kad kiekvienas iš mūsų esame sutverti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Vienas iš Dievo apibūdinimų yra meilė. Tai reiškia, jog kiekvieno iš mūsų prigimtyje yra įrašytas ir meilės ilgesys, ir galimybė jį malšinti, auginti savyje dievišką meilę.
Kitas dalykas – ir čia jau kalbėsiu kaip psichoterapeutas – jei spręsčiau tik pagal savo pacientus, su kuriais bendrauju, tai tik kokie penki procentai žmonių sugeba mylėti ta dieviška, kantria ir niekad nesibaigiančia meile. Mylėti sutuoktinį ar vaiką, ar savo tėvus. Įdomu tai, jog dauguma iš šių penkių procentų yra pagyvenę žmonės.
Paradoksas – jauni žmonės kur kas aistringiau ir dažniau įsimyli, daugiau kalba apie savo jausmus, tačiau labai retai įsimylėjimas iš tiesų perauga į brandžią, gilią meilę. Labai svarbu suprasti, kad meilė nėra emocijų pliūpsnis, tai yra kelias – artėjimas prie to panašumo su dieviškos meilės pavidalu, kuris įrašytas mūsų prigimtyje. Mes nuolat turime mokytis mylėti, ir tai tikrai nėra paprasta. Kai vaikas gimsta, kartu gimsta ir jo mama, jo tėtis, jo seneliai. Todėl, kai vaikas sulaukia vienų metų, tai reiškia, kad jo mamai ar tėčiui taip pat vieni. Vaikas mokosi būti žmogumi, mokosi mylėti, tačiau taip pat ir jo tėvai mokosi būti tėvais. Ir ne tik. Jie taip pat turi mokytis naujai priimti vienas kitą, nes iki šiol jie buvo vyras ir žmona, o gimus vaikui jie jau ne tik sutuoktiniai, bet ir tėvai.
Meilė paprastai prasideda nuo stipraus įsimylėjimo. Tačiau kaip mažas vaikas dar nėra visavertis žmogus, taip pat ir įsimylėjimas dar nėra tikra meilė. Ji turi užaugti, pereiti daug raidos etapų. Reikia daug kantrybės ir pastangų, kol kitas žmogus tikrai įauga į širdį, kol vietoj dviejų puselių atsiranda pilnatvė. Dar kartą noriu pabrėžti – kiekviena meilė yra kelias. Kol nemyliu, aš tesu tik pusiau žmogus ir į kitus žmones tesugebu žvelgti abstrakčiai. Rusų mąstytojas Ivanas Iljinas yra puikiai aprašęs jauno
