1506
N
ešlovė tėra likimo pokštas. Taip sakydavo mano tėvas. Ištardavo tuos žodžius juokdamasis, nerūpestingai kaip visuomet, dar mostelėdavo mėsinga plaštaka su ant piršto užmautu Žvejo žiedu – tarsi vien spragtelėdamas pirštais būtų galėjęs išsklaidyti juodą mums virš galvų pakibusių kaltinimų debesį, kuriame kaupėsi kraują stingdantys kuždesiai apie mūsų ydas, šlykštų parsidavėliškumą ir šiurpią prievartą. Anksčiau aš juo tikėjau. Maniau, kad jis viską žino. Dabar žinau, kad taip nėra. Antraip kuo gi dar paaiškinti tą sumaištį, kurią paliekame po savęs: sugriautus gyvenimus, sutryptą nekaltybę ir pralietą kraują? Kuo pateisinti netikėtus mano pačios gyvenimo posūkius – tą amžiną klaidžiojimą negailestingų šeimos įgeidžių labirintais? Kito paaiškinimo nėra. Nešlovė nėra likimo pokštas. Tai – nuodai mūsų kraujyje. Tai kaina, kurią mokame už tai, kad esame Bordžijos.