LITERATŪRA. Vadovėlis VIII klasei, 2 dalis

LITERATŪRA Eglė Nachajienė Jolita Mickienė Dalia Švažienė

2 DALIS

8

TURINYS Atraskite savo knygą Kaip skaityti Kaip kurti tekstus Kaip pasirengti pristatymui Kaip pagrįsti požiūrį diskutuojant

4 5 6 8 10

III. JAUNUOLIAI RIBINĖSE SITUACIJOSE KAI REIKIA BŪTI TVIRTAM (įvadinė pamoka)

12 14

I SKYRIUS KAIP IŠTVERIAMI ISTORIJOS IŠBANDYMAI? Ką liudija tremties literatūra?

1. KELIONĖ Į NEŽINIĄ. Dalia Grinkevičiūtė. Atsiminimai 2. AMŽINA ŽIEMA. Dalia Grinkevičiūtė. Atsiminimai 3. LIETUVIŠKOJI ANTIGONĖ. Dalia Grinkevičiūtė. Atsiminimai 4. PRAEITIES LIUDIJIMAS. Joana Ulinauskaitė-Mureikienė. Likimo išbandymai 5. TYLI KOVA. Rūta Šepetys. Tarp pilkų debesų 6. I SKYRIAUS ATRADIMAI

18 18 20 24 28 32 36 40

II SKYRIUS KAIP IŠSAUGOTI TIKĖJIMĄ GYVENIMU RIBINĖSE SITUACIJOSE? Holokaustas Lietuvoje 1. KAS GULI ANT ŠIRDIES. Ana Frank. Dienoraštis 2. TAMSOJE ĮSIKIBUS VILTIES. Ana Frank. Dienoraštis 3. SUNKUS PASIRINKIMAS. Abraomas Suckeveris. Valstietis, regėjęs Dievą 4. STEBUKLŲ NAKTIS. Abraomas Suckeveris. Įžadai 5. ATMINTĮ SAUGANTIS MIESTAS. Grigorijus Kanovičius. Sapnas apie dingusią Jeruzalę 6. II SKYRIAUS ATRADIMAI

42 42 44 48 52 56 60 66

III SKYRIUS KAIP MOKOMASI ŽMONIŠKUMO? Lietuvių paauglių literatūra: problemų proza 1. IŠGIRSTI KITO BALSĄ. Vanda Juknaitė. Tariamas iš tamsos 2–3. KAI SKAUDA DĖL KITO. Bronius Radzevičius. Žmogus sniege 4. BŪTI REIKALINGAM. Gendrutis Morkūnas. Iš nuomšiko gyvenimo 5. III SKYRIAUS ATRADIMAI

70 70 72 76 82 86

III TEMOS APIBENDRINIMAS

90

IV. JUOKO PRASMĖ JUOKO GALIA (įvadinė pamoka)

92 94

I SKYRIUS KODĖL JUOKAS SKAIDRINA GYVENIMĄ?

Juokas – kultūros dalis. Komizmas 1. KELIONĖS NUOTYKIAI. Gotfrydas Augustas Biurgeris. Baronas Miunhauzenas 2. NEPAPRASTI NUTIKIMAI. Gotfrydas Augustas Biurgeris. Baronas Miunhauzenas 3. TIKRI IR NETIKRI HEROJAI. Džeimsas Kriusas. Mano prosenelis, herojai ir aš 4. PO JUOKDARIO KAUKE. Džeimsas Kriusas. Mano prosenelis, herojai ir aš 5. I SKYRIAUS ATRADIMAI

98 98 100 104 108 113 118

II SKYRIUS KADA ŽMOGUS JUOKIASI IŠ SAVĘS IR IŠ APLINKOS? Komizmas lietuvių literatūroje 1. „ŠKAC, MIRTIE, ŠKAC“. Saulius Šaltenis. Riešutų duona 2. DABAR IR VISADOS. Saulius Šaltenis. Riešutų duona 3. DIENA, KAI BAIGIASI VAIKYSTĖ. Saulius Šaltenis. Riešutų duona 4. JUOKAS – DALYKAS RIMTAS. Vytautė Žilinskaitė. Mano nauja knyga.

Kodėl neberašau humoreskų 5. TIESOS AKIBROKŠTAI. Juozo Erlicko kūriniai 6. II SKYRIAUS ATRADIMAI

136 139 142

III SKYRIUS KO JUOKAS SUTEIKIA ŽMOGUI? Koks gali būti juokas?

1. MOTINOS PAMOKOS. Romenas Gari. Aušros pažadas 2. PIRMOJI MEILĖ. Romenas Gari. Aušros pažadas 3. JUOKO SALVĖ. Džeimsas Kriusas. Timas Taleris, arba Parduotas juokas 4. KAI GALI JUOKTIS. Džeimsas Kriusas. Timas Taleris, arba Parduotas juokas 5. III SKYRIAUS ATRADIMAI

144 144 146 150 153 157 162

IV TEMOS APIBENDRINIMAS

166

Sąvokų žodynas

168 Sutartiniai ženklai

Pamokos tiriamasis klausimas Diskusija Darbas grupėmis Darbas poromis Teksto suvokimo klausimai

2

122 122 124 128 132

Sąvokos

Informacijos paieškos užduotis

Literatūros teorijos sąvokos ir mokymosi strategijos

Kūrybinė užduotis, atliekama individualiai arba su draugais

Papildomas tekstas

Užduotys ir įsivertinimas

Skyriaus įsivertinimas Skaitau

Pasitikrinkite!

Kalbu ir klausausi

Rašau

Temos apibendrinimas ir įsivertinimas

3

Kaip įveikti gyvenimo išbandymus?

KAI REIKIA BŪTI TVIRTAM

Abraomas Suckeveris (Avrom Suckever)

Antanina Garmutė

Tarp dviejų kaminų

Ešelonai

Pasakojimas KLAUSIMAI 1. Kaip suprantate Icchoko Rudaševskio žodžius: „Geltoni lopai prisiūti ant mūsų drabužių, bet ne ant mūsų sąmonės“? Koks kontekstas padėtų suprasti šį sakinį?

2. Ką Vlniaus žydams reiškia Vlnius? Atsakykite remdamiesi šiame mieste gimusio ir augusio, holokaustą išgyvenusio dailininko Samuelio Bako prisiminimų ištrauka.

3. Abraomo Suckeverio pasakojime „Tarp dviejų kaminų“ vaizduojami žydų vaikinas ir mergina, besislapstantys mieste per Antrąjį pasaulinį karą. Kokius jausmus išgyvena jaunuoliai? Kodėl jų situacija ir graudi, ir juokinga?

4. Kas, pasak Antaninos Garmutės, padėjo tremtiniams ištverti Sibire?

5. Kokį išbandymą patiria Ričis (žr. Dainos Opolskaitės romano „Ir vienąkart, Riči“ ištrauką)? Kokia vertybė išryškinama?

6. Ką svarbaus apie žmonių bendravimą sužinome iš Unės Kaunaitės romano „Laiškai Elzei“ ištraukos?

7. Kokių minčių apie gyvenimo išbandymus jums kyla žvelgiant į iliustracijas? Pasidalykite įžvalgomis su klasės draugais.

Icchokas Rudaševskis

tis Vilniaus geto dienoraš Ištrauka

[1941] liepos 8 d.

aus gyventojai Išeina įsakymas, kad Vlni garos prisisiūti antžydai turi ant krūtinės ir nu us su raide J vidurysiuvus. Geltonus apskritim pro langą. Pamatau je. Ankstyvas rytas. Žvelgiu su antsiuvais. Mane pirmuosius Vlniaus žydus lopai ant jų pečių. apstulbina tie dideli geltoni isisiūti. Jaučiuosi it Ilgai nepajėgiu pats tokio pr ant manęs tupinkuprotas, su dviem didelėm pasirodyti gatvėje čiom rupūžėm. Man gėda t todėl, kad man ne todėl, kad esu žydas, be ltoni lopai prisiūti gėda savo bejėgiškumo. Ge ant mūsų sąmonės. ant mūsų drabužių, bet ne gu jų gėdijasi tie, Mes nesigėdijam lopų! Te gu jie nutvilko kas mums juos užkabino. Te tį, galvojantį apie kiekvieną sąmoningą vokie savo tautos ateitį.

ko nig). Iccho unter Dem (G muo“, s k a a ig o n em s „Atminim ta ir Gunteris D sk i u dinyje, prie io atminim gatvės grin ų k Rudaševsk in mokėsi in d ū lniaus R astato, kur p s jo zi a n įmūrytas V gim dų realinės buvusios žy ) 6 1 0 is (2 Rudaševsk

14

Samuelis Bakas (Samuel Bak)

Nutapyta žodžiais Vlniaus prisiminimų ištrauka

Ta Lietuvõs Jerùzalė, Vlnius, kurį taip „abstrakčiai“ tapiau septintajame dešimtmetyje Ròmoje, Vlnius po švininiu dangumi, miestas su sudegintais namais ir dviem dėmelėmis, žengiančiomis per dūmų aptemdytą peizažą, tas Vlnius išliko. Išliko žydų pasakose, nepaprastuose protėvių ir šaunių mano artimųjų pasakojimuose apie kovas ir išlikimą. Vlnius buvo stebuklinga vieta šimtams tūkstančių žydų, neišsemiama prisiminimų ir apmąstymų, knygų, šventų ir pasaulietinių tekstų, kurių neįmanoma suskaičiuoti, versmė.

Mėnulis, tartum Mirties angelo atmintis, greitai iriasi tarp pajuodusios gatvės griuvėsių ir pakimba tarp dviejų kaminų.

Ilgi šešėliai uruliais1 verčiasi iš jų lyg juodas kraujas iš papjauto arklio kaklo ir tirpdo po savimi sniegą iki pat gatvės grindinio.

Iš vieno kamino išnyra žmogus lyg laukinė antis, atplyšusi nuo tamsaus vandens: – Šein-de-le!

Iš kamino kitapus gatvės išlenda antras: – Cal-ke!

– Šeindele, mes turim gyventi.

– Taip, Calke. Kiek laiko mes gulim, arba stovim, kaminuose?

– Neilgai, iš viso bus trys mėnuliai. Ar tau šalta, Šeindele?

– Šalta? Kai mėnulis apšviečia, suodžiai ant manęs blizga kaip sidabrinės lapės kailis. Šalčio aš nebijau. Kad tik apačioje, namuose, nepradėtų kūrenti. Man atrodo, iš kamino lekia kibirkštys...

– Niekas nebegyvena šitoj tamsioj gatvėj.

Tos kibirkštys – žvaigždės. Laimės žvaigždės.

– Ne, Calke, žvaigždės šaltos, o kibirkštys – karštos, smigios. Karštos kaip bučiniai, tik daug pavojingesnės.

– Šeindele, ką tu turi galvoj, būkim atviri? Aš pats mačiau...

– Kai žmogus bučiuojasi – nemato, tai kaip tu matei?

– Prie duobės... Prieš mums pabėgant ir pasislepiant kaminuose, tu kažkam nusišypsojai, t a i p nusišypsojai. Kas jis toks?

– Ai, Calke, pavyduliaut kamine... Gerai, aš tau pasakysiu, tai buvo – – Sakinį nukerta kaustytų batų garsas.

Abipus pajuodusios gatvės, vienas prieš kitą styrančiuose kaminuose, pradingsta veidai.

1

Urulias – urdulias – sūkuriais, verpetais, kamuoliais.

Apybraižos ištrauka

Nusigavome į miesto centr ą. Ties didžiąja maisto prekių parduotuve, kurio s vitrinose puikavosi mediniai kumpiai ir tokios pat dešros bei pyragai, mano brigados draugės su stojo. Apsidairėme.

Kitapus gatvės pamatėme nedidelį žmonių būrelį, kažką apsupusį glaudžiu rat u.

– Va čia! – vaikiškai apsidžia ugė Aldona.

– Aiškiaregė! – paaiškina Ge nė, – ateitį spėja.

– Tai bent! – atsiliepia Albin ukė. – Pabandykime, gal Letuvą išburs?

– Kvailos jūs, ar ką? – band o sulaikyti Aneliukė. – Man tai dviejų lepioškų2 gaila! – Tiek kainuoja būrimas: dvi bandelės su ko pūstais.

Bet nuo aiškiaregės visa įra udusi atskuba Onutė Lisajūtė. Ji irgi uglevozė3, be to, – tikra mano pusseserė. Kaipgi netikėsi ir nesid žiaugsi, kai ji praneša: – Viešpatie! – kartoja, – Vi ešpatie! – o sudrėkusios akys blizga iš džiaugsm o. – Letuvą išbūrė!

Sakė, kad kelionė į vakarus laukia! Brangiosios!.. <...> Dabar pagalvojus, tremtis atrodo lyg ir ne tokia tragiška. Mes pajėgėme dir bti, gavome siuntinių.

Mūsų sąlygos buvo daug ge resnės negu pirmųjų, 1941 metų lietuvių kankini ų. Tačiau ir mus kankino su niekuo nepalyginama liga – laisvės, Tėvynės ilgesys. Nenusakomas žodž iais. Neišreiškiamas jausmais. Nesuvokiamas pr otu! („Lietuvõs nėra!

Atimta Lietuvà!“) Slogutis , kuris smaugte smaugia, nerimas, kuris niekada nepr aeina. Tu esi vargšų vargšas ir bedalių bedalis, nes neturi Tėvynės, negali į ją atsiremti! Tu ky bai beorėje erdvėje, nelaisvės pančiais surakint as. Gyvastį turėdamas tu tarsi negyveni. „Kada aš sto vėsiu prie Nẽmuno?“ – tūkstantį kartų skausming ai klausiau savęs. Pats žiauriausias iš visų mūsų tre mtinių patirto skausmo ir pažeminimo būdavo tas geležinis rusų budelių atsakymas: „NIKOGDA!4 “ Niekada jūs negrįšite į Letuvą! Niekada! – ka ip peiliu nupjaudavo paskutinį vilties siūlelį. Viso se pasaulio ligoninėse gydytojai guodžia patį bevil tiškiausią ligonį: „Tu pagysi!“ Mes to nenusipeln ėme...

Ten, Sibire, mes kaip nieku r ir niekad jautėmės esą lietuviai, be žodžių tuo didžiavomės, o žodžiais guodėme vienas kitą, kad tai truks neamžinai.

Lepioška (rus.) – paploti s, paplotėlis, sklindis.

Uglevozė (rus.) – darbin inkė, pervežanti anglis.

4 Nikogda (rus.) – niekad a, niekuomet.

2

3

15

II SKYRIUS

Holokausto Lietuvoje liudijimai

KAIP IŠSAUGOTI TIKĖJIMĄ GYVENIMU RIBINĖSE SITUACIJOSE? Dienoraščiai

Holokaustas1 Lietuvoje Holokausto Lietuvoje istorija Iki nacistinės Vokietjos ir Soviẽtų Sjungos karo Lietuvojè gyveno iki 210 tūkstančių žydų. Nacių okupacijos metais nacių operatyviniai būriai, sudaryti specialiai žydams naikinti, padedami vietinių talkininkų, nužudė apie 95 proc.

Lietuvõs žydų.

Holokaustas Lietuvojè skirstomas į tris pagrindinius etapus.

Per pirmąjį etapą (1941 m. birželio pabaiga–1941 m. lapkričio pabaiga) buvo sunaikinta apie 80 proc. Lietuvõs žydų, daugiausia gyvenusių provincijoje. Tai Holokausto kulkomis laikotarpis: žydai buvo šaudomi duobėse netoli gimtųjų namų – miške ar žydų kapinėse. Dažną kartą jie buvo nužuVlniaus getas dyti savo kaimynų, kartais – suolo draugo, bendradarbio, paciento. Lietuvojè buvo palikti tik keturi didieji getai2 – Vlniuje, Kaunè, Šiauliuosè, Švenčionysè – ir keletas mažųjų getų Vlniaus apskrityje.

Antrasis etapas (1941 m. gruodis–1943 m. kovas) santykinai vadinamas stabilizacijos3 laikotarpiu. Tuo metu masinės žydų žudynės nors ir vyko, bet buvo ne tokios intensyvios. Šiuo laikotarpiu naciai getuose įkalintus žydus priverstinai išnaudojo vokiečių karo ekonomikos tikslams.

Trečiasis etapas (1943 m. balandis–1944 m. liepos pradžia) – žydų priverčiamųjų darbų stovyklų ir getų likvidavimo4, žydų deportavimo5 į nacių koncentracijos stovyklas Èstijoje, Lãtvijoje, Lénkijoje ir Vokietjoje laikotarpis. Šiuo metu Lietuvojè yra apie 230 masinio žydų naikinimo vietų, kurios saugomos valstybės.

Pačios didžiausios atminimo vietos – Paneriuosè ir Kaũno IX forte. Nuo 1994 m. kiekvienais metais rugsėjo 23 d. minima Lietuvõs žydų genocido aukų atminimo diena.

Lietuvõs žydai dažnai vadinami litvakais6, taip pat vadinami ir iš Pnsko ar Mnsko kilę žydai. Šiandien jų palikuonys, pasakodami apie savo šeimos kilmę, dažnai teigia, jog kilę iš Lietuvõs, tačiau iš tiesų yra iš dabartinių Baltarùsijos, Lãtvijos, Rùsijos ir Ukranos pasienio teritorijų. Dėl to, kad žydų istorinėje atmintyje Lietuvà arba Lite (Lietuvõs pavadinimas jidiš kalba) tapatinama su buvusia LDK teritorija. Dar vienas labai svarbus aspektas, atskleidžiantis litvakišką kilmę, – specifinis litvakų vartotas jidiš kalbos dialektas, vadinamas litviš jidiš – lietuviškuoju jidiš.

Parengė Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorijos tyrimų skyriaus vedėja Neringa Latvytė-Gustaitienė 1 Holokáustas – nacių ir jų vietinių talkininkų vykdytas masinis ir sisteminis žydų naikinimas Antrojo pasaulinio karo metais (1939–1945). 2 Gètas – kokios nors teritorijos dalis, į kurią prievarta suvaromi ir kurioje įkalinami žydai. 3 Stabilizãcija – pastovios padėties sudarymas, įtvirtinimas. 4 Likvidãvimas – ko nors veikimo nutraukimas; ko nors panaikinimas, pašalinimas.

5 Deportãvimas – priverstinis ištrėmimas, iškeldinimas, išvežimas.

6 Ltvakai – žydų etnokultūrinė grupė, susidariusi XVI–XVIII a. LDK teritorijoje. XVII a.–XX a. pirmoje pusėje litvakų kultūros ir dvasinis centras buvo Vlnius. XIX a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje jie pasklido po pasaulį: Izraèlį, JAV, Piet Amèriką, Palestną.

ms atmingenocido auko dų žy õs uv et akariūnas Paminklas Li ktas Jaunutis M ite ch Ar è. os ti Paneriu (1991)

42

Icchoko Rudaševskio „V ilniaus geto dienoraštis “ Vlniaus geto kalinys Icc hokas Rudaševskis Holok au sto atmintį – kasdienybės Vl niaus gete realybę, bejėg iškumo skausmą, gyvenimo kovą ir viltį – savo gimtąj a jidiš kalba įamžino paprasta me mokykliniame sąsiuv inyje.

Penkiolikos metų gete sul aukęs Icchokas buvo nu žudytas su savo šeima Paneriu osè.

Gabrieliaus Helerio dienoraštis Icchoko Rudaševskio draugas penkiolikmetis Gabrielius (Gabikas) Heleris gyveno Šiaulių g. 4, dirbo Vlniaus geto bibliotekoje ir slapstėsi jos palėpėje įrengtoje slėptuvėje. Išliko tik keli Gabiko dienoraščio fragmentai, rašyti atskiruose lapeliuose – bibliotekos formuliaruose1.

1

Formuliãras – dokumento blankas; bibliotekos skaitytojo arba knygos kortelė.

Tamaros Lazersonaitės dienoraštis 1941 m. dvylikos metų Tamara Lazersonaitė buvo įkalinta Kaũno gete. Brolio paraginta kasdien rašė dienoraštį. Išliko tik jo dalis. 1944 m. Tamara pabėgo iš geto ir slapstėsi pas savo gimnazijos mokytojas lietuves. Po karo persikėlė gyventi į Izraèlį.

grafinė eso autobio il e B o li e d Ju kė“ knyga „Jud nacių Judelis buvo 1944-aisiais aD į aũno geto išvežtas iš K klą. vy tracijos sto chau koncen šų ai t cemento m Čia slapta an ė V ti dienoraštį. pradėjo rašy èlyje, endamas Izra liau, jau gyv otą karo minė išsaug Judelis prisi emažai štį, surinko n ra o n ie d ų ik la dokunuotraukų, Kaũno geto knygą aš kalba par ė iš jid ir tų n me „Judkė“.

Asmeninės patirties pasakojimai om ckeveris (Avr Abraomas Su ių us ia ym enas įž Suckever) – vi iin im tojų. Ats XX a. žydų rašy “ Vilniaus geto š „I mų knygoje sdų Holokau vaizduojama žy lniaus geto to tragedija, V kasdienybė.

Abraomo Suckeverio – „Žaliasis akvariumas“– poetinės prozos rinkinys apie karo ir pokario metų Vlnių.

Icchoko Mero „Geltonas lopas“ – autobiografinių novelių apysaka, kurioje pasakojama apie žydų berniuko išgyvenimus karo metais. Praradęs artimuosius vaikas varinėjamas iš vienų globėjų namų į kitus, kol galiausiai jį priglaudžia viena daugiavaikė šeima.

Igorio Argamantės (Ig or Argamante) „Jerichas 1941 metais“ – knyga apie Vl niaus getą, paremta autoriaus gyvenimo patirtimi ir įvairių pasaulio bibliotekų archyvine me džiaga.

43

Ką gali juokas?

Liutauras Degėsys

JUOKO GALIA

Apie juokavimo d rą

Straipsnio ištrauk

a

Kokią komišką istoriją būtų galima sukurti pagal šią nuotrauką?

KLAUSIMAI 1. Apie kokią juoko funkciją kalbama psichologės Aldonos Steponavičiūtės straipsnio „Pasakyk, iš ko juokiesi...“ ištraukoje? Kodėl svarbu mokėti juoktis iš savęs?

2. Ką galima spręsti apie žmogų pagal jo humoro jausmą? Atsakykite remdamiesi rašytojo Liutauro Degėsio straipsnio „Apie juokavimo drąsą“ ištrauka.

3. Su kuo juoką lygina humoristas, satyrikas Jurgis Gimberis? Kaip jis pats jaučiasi juokdamasis? Ko, anot satyriko, juokas negali? Pasvarstykite, kodėl vis dėlto tai kelia juoką.

4. Kodėl, pasak Vokietjos teatro grupės „Grips“ įkūrėjo Folkerio Liudvigo, vaikams svarbus šmaikštumas? Ką teatras nori jiems įteigti? Atsakydami remkitės teatro kritikės Rūtos Oginskaitės knygos „Teatras be pasakų“ ištrauka.

5. Kaip manote, kas antroje Aristotelio1 knygoje Chorchei atrodo pavojinga? Kaip Viljamas jam paaiškina „to, kuris myli žmones“ užduotį?

Pasiklausykite Vytauto Kernagio atliekamos dainos „Žiūriu į grožį su ironija“. Kodėl daina taip pavadinta? Kas joje ironizuojama?

Kodėl ši nuotrauka kelia šypseną?

są

Juokas ir humoras vi sada yra tam tikros kultūros rodiklis. Pagal žmogaus humoro jausmą neap sir ikdamas gali nuspręsti, ar tas žmog us tau artimas. Jeigu jums svetimas jo humoras, galimas da lykas, kad nesutaps ir kiti jūsų kultūrų laukai. Besijuokdam i kartais nustembate , kad jums daug artimesni žmonės, ku rie visai nėra nei blon dinai, nei mėlynakiai, nei katalikai.

Pasakyk, iš ko tas žm ogus juokiasi, ir aš pasakysiu – kas jis. < ...> O šiaip, žinoma, kad juokas – tai laisvė. K aip gerai, kad juokdamasis žmogus išsilaisvina ir kad juok tis yra labai smagu. Laisvus žmon es gali atpažinti iš to , kad jie daug juokiasi. Todėl taip daug juokiasi vaikai , kol jiems kas nors neliepia nutilti ir da ryti dalykų, kurių jie nemėgsta. Kol neatima iš jų laisvės .

Jurgis Gimberis

Didžio juoko diena Ištraukos

Aldona Steponav

ičiūtė

Kabareto „T girnų“ (1 arp 979–198 3) plokštelė s viršelis

Pasakyk, iš ko juo

Straipsnio ištrauk

a

kiesi...

Rusai turi gerą posa kį: „Kiekvienas juok as – dalis tiesos.“ Ju pasako labai daug tie okaudami žmonės sos, o kai juokiesi, ne si nusiteikęs gynybi išgirsti. Šiame posaky šk ai, je atsispindi ta hum oro funkcija, kurią nu todėl gali ją juokdariai. Užmasku o seno taikė dvaro ota forma juokdarys valdovui turėjo teisę kus, apie kuriuos ga pasakyti tuos dalyrsiai nešnekama. Nes u sociologė ir šios sr tačiau tyliai sau galv ities tyrimų neatlikau oju, kad sugebėjimas , priimti tokius pasišai ir visuomenės tolera pymus rodo valdžios nciją. Kuo daugiau vi suomenėje uždraust mis nejuokaujama, ų temų, tokių, kurio tuo labiau ji suvaržyt a.

Sugebėjimas priimti moki pasijuokti iš sa ironiją reiškia, kad vęs. Nesureikšminti kiekvieno tau nutikus to, juokdamasis iš sa io nieko – sveika. Be vęs, anot Leonido D on skio, nuginkluoji tu išjuokti. os, kurie ketina tave

Vieni mano, kad juokas – tai negalios požymis, kiti – kad silpnaprotystės, treti – neatsakingumo.

Aš manau, jog tai dieviškos šypsenos atspindys ir to būsimo griausmingo juoko aidai. Bet nedrįsčiau sakyti, kad esu To Kuris Juokiasi adeptas1.

Gal šioks toks patarnautojas. Ir nesakau, kad galiu juoktis iš bet ko ir bet kada. Būtent – tai jau ne mano nosiai. Manęs nejuokina politika, karas, katastrofos, terorizmas, prievarta. <...> Manding2, absurdiškos yra viltys, kad satyra ir humoras gali užlyginti miesto gatvių duobes <...>. Žinoma, nesiliaujam bandyti, bet rezultatai akivaizdūs. Juokas yra iracionalus3. Duobės lieka kaip buvusios, gali juoktis kaip nori – linksmai, piktai, gaižiai, liūdnai, džiugiai, triumfuodamas, abejodamas, skųsdamasis, atsiprašinėdamas – duobės lieka kaip buvusios.

Girdėjau juokiantis kūdikį – tarsi angelas kutentų jam sielą. Kai aš juokiuosi, jaučiuosi laimingas ir amžinas.

Kas pašiepiama šiose karikatūrose?

Adèptas – idėjos, doktrinos, religijos sekėjas arba šalininkas.

Mandng – man rodos, turbūt.

3 Iracionalùs – logikos sąvokomis nenusakomas, protu nesuprantamas.

1 2

1

Aristotelis (Aristotelēs, 384–322 pr. Kr.) – senovės graikų filosofas, mokslininkas. Išliko du jo literatūros teorijos veikalai – „Poetika“ ir „Retorika“, tad Aristotelis laikomas literatūros mokslo pradininku.

94

95

5. III SKYRIAUS ATRADIMAI PASITIKRINKITE IR ĮSIVERTINKITE: kaip gebate aptarti romano ypatumus (žr. p. 149); kaip gebate apibūdinti kūrinio individualųjį stilių (žr. p. 152); kaip sekasi kaupti argumentus pastraipai (žr. p. 6–7).

KLAUSIMAI 1. Kokioje šalyje vyksta šios ištraukos veiksmas? Atsakymą pagrįskite citatomis.

2. Apibūdinkite ištraukos pasakotoją. (Žr. p. 149.)

3. Kokią ateitį pasakotojui suplanavo motina? Ar jos svajonės realios? Savo nuomonę pagrįskite.

4. Kaip pasakotojas reaguoja į motinos kuriamus planus.

Atsakymą pagrįskite.

5. Kokias dvi laiko perspektyvas įžvelgiate ištraukoje? (Žr. p. 149.) Atsakymą pagrįskite citatomis.

6. Kokį itin skaudų keturioliktųjų gyvenimo metų įvykį įsiminė pasakotojas? Kaip jis tada jautėsi? Pacituokite.

7. Apibūdinkite pasakotojo motiną. Pasakykite bent tris jos savybes. (Žr. p. 149.) Atsakymą pagrįskite.

8. Kodėl pasakotojas nepasipriešino motinai, „pasidavė tai avantiūrai“?

9. Kuo netikėtas Švèdijos karaliaus Gustavo elgesys? Kokį įspūdį karalius padaro pasakotojui? Raskite atsakymą pagrindžiantį sakinį.

10. Kokių kalbinės raiškos priemonių vartojama šioje ištraukoje? Kokia jų paskirtis? (Žr. p. 152.) Raskite ir aptarkite bent tris kalbines raiškos priemones.

11. Kokios ir šiandien aktualios problemos keliamos šioje ištraukoje? Nusakykite dvi problemas klausimo forma.

12. Pasakykite ištraukos pagrindinę mintį.

Romenas Gari

Aušros pažadas Romano ištrauka

Pamažėle motina išplėtė savo veiklą. Įrengė prabangių papuošalų vitrinas viešbučiuose, dirbo tarpininke parduodant butus ir sklypus, buvo taksi dalininke, jai priklausė dvidešimt penki procentai pajamų nuo sunkvežimio, kuris tiekė grūdus rajono vištų augintojams, ji pasirūpino didesniu butu, kurio du kambarius pernuomojo, įsitraukė į trikotažo verslą – trumpai tariant, apsupo mane visokeriopu rūpesčiu. Jos planai dėl manęs jau seniai buvo aiškūs.

Bakalauro atestatas, pilietybės įgijimas, teisininko licencija, karo tarnyba – savaime suprantama, kavalerijoje – politiniai mokslai ir įžengimas į „diplomatijos pasaulį“. Tariant tuos žodžius, jos balsas pagarbiai nuščiūdavo, veide pasirodydavo drovi, susižavėjimo persmelkta šypsena. Kad tas tikslas būtų pasiektas, – 162

i (1928)

Romenas Gar

lankiau trečią klasę, – mums tereikėjo, anot nuolatinių perskaičiavimų, menko mažmožio – aštuonerių ar devynerių metų, bet motina jautėsi išsilaikysianti iki tos ribos. Žvelgdama į mane ir iš anksto žavėdamasi, ji šnopuodavo iš pasitenkinimo. „Ambasados sekretorius“, – ištardavo ji balsu, tarsi norėdama giliau suvokti tuos nuostabius žodžius. Tereikėjo turėti tik truputį kantrybės. Man jau keturiolika. Tikslas kone pasiektas. Ji užsivilkdavo pilką paltą, pasiimdavo lagaminą, ir aš matydavau ją energingai žengiant į tą šviesų rytojų su lazda rankoje. Ji vaikščiojo jau su lazda.

Bet aš buvau kur kas didesnis realistas. Visiškai neketinau mindžikuoti dar devynerius metus – niekada nežinai, kas gali atsitikti. Norėjau nieko nelaukdamas, tuojau pat įvykdyti žygdarbius jos labui. Iš pradžių pamėginau tapti jaunių plaukimo čempionu, kasdien treniravausi „Grande Bleue“ – šiandien to baseino jau nebėra – bet, plaukdamas per Angelų įlanką, buvau tik vienuoliktas, tad dar sykį, kaip ir didžiumai nevykėlių, teko apsiriboti literatūra. Ant mano stalo augo sąsiuvinių krūsnys, paženklintos kaskart iškalbingesniais, prašmatniais, kaskart neviltingesniais slapyvardžiais, ir, pagautas troškimo iškart pataikyti į tikslą, pagrobti šventąją ugnį ir pergalingai apšviesti ja pasaulį, skaitydavau ant knygų viršelių vis naujus vardus: Antuanas de Sent Egziuperi, Andrė Malro, Polis Valeri, Malarmė, Monterlanas, Apolineras; knygyno vitrinoje jie man švytėjo geidžiamiausiu spindesiu, aš jaučiausi nuskriaustas ir labai irzau dėl to, kad ne aš pirmas jais pasipuikavau.

Padėjau dar keletą kuklių pastangų įveikti jūrą, žemę ir erdvę: toliau lankiau plaukimo, bėgimo ir šuolių į aukštį treniruotes, bet tik stalo teniso varžybose man pavyko pasižymėti ir parnešti namo laurus. Tai buvo vienintelė pergalė, kurią sugebėjau padovanoti motinai, ir sidabro medalis violetinio aksomo futliare su išraižyta mano pavarde iki pat galo garbingai gulėjo ant staliuko jos lovūgalyje.

Pamėginau ir lauko tenisą, nes draugo tėvai padovanojo man raketę. Bet, norint tapti Imperatoriškojo parko klubo nariu, reikėjo sumokėti sumą, kuri pranoko mūsų galimybes. Čia atsitiko vienas itin skaudus mano, kaip neeilinės asmenybės, biografijos epizodas. Matydama, kad dėl pinigų stokos negalėsiu patekti į Imperatoriškąjį parką, motina teisėtai pasipiktino. Sutrynė cigaretę į lėkštelę, čiupo paltą ir lazdą. Taip nebus. Buvau paprašytas pasiimti raketę ir palydėti ją į Imperatoriškąjį parką.

Ten ji pareikalavo, kad mums iškviestų Klubo sekretorių, ir, jos balsui aidint itin skardžiai, šis iškart pasirodė, lydimas Klubo prezidento žavinga Garibaldžio pavarde. Stovėdama vidury kambario su ant šono nusmaukta skrybėlaite motina mojavo lazda ir išsakė jiems viską, ką apie juos manė. Kaip!

Truputį pasitreniravęs aš galėčiau tapti Prancūzjos čempionu ir, rungdamasis su užsieniečiais, pergalingai ginti savo tėvynės vėliavą, o įėjimas į teniso aikšteles man uždraustas dėl tokio niekingo, vulgaraus dalyko kaip pinigai! Ji tenorėjusi pasakyti tiems ponams, kad jiems nerūpi tėvynės interesai, ji 163