Hana Ardevinas, Klero grafystė 1980-ieji
vėliau, kai hana jau buvo pasikepinusi skrebutį su sūriu, į virtuvę įėjo motina ir prisipylė į butelį karšto vandens iš didžiojo virdulio nuo viryklės. – Būk tokia gera, nueik į dėdės vaistinę, – paprašė ji. – Parneštum solfadeino. – Į vaistinę? – Galva tokia sunki, – pasiskundė motina. – Ir paprašyk dėdės amoksicilino, ar pasakyti tau paraidžiui? Man rodos, ar tik nebūsiu persišaldžiusi. – Gerai jau, – atsakė Hana. – Paprašyk, ir tiek, – nenurimo motina, glausdama butelį su karštu vandeniu sau prie krūtinės. – Būtinai. Madiganai gyveno sodyboje, kurios sode tekėjo mažytis upeliukas, o ant vartelių puikavosi užrašas ARDEVINAS. Bet eiti buvo netoli – tik per išlenktą tiltelį, paskui pro automobilių taisyklą ir čia pat jau miestas. Hana praėjo pro du degalų siurblius, tarsi sargybiniai riogsančius taisyklos kieme, pro atlapotas garažo duris – kažkur ten turėjo būti ir Patas Doranas, skaitinėjantis „Al9