Vilnius, 2024
Romanas
1 M Lorena
Likus aštuonioms dienoms
Vasario 14 diena
Brangus tėti,
aš mirštu, mano vyras bus našlys, o šie metai buvo nuostabiausi per visą mano gyvenimą.
Kaip gali taip būti?
Šiomis praėjusiomis savaitėmis... mėnesiais... jutau, kad viskas keičiasi. Atsimeni, kai visi drauge nuskridome į Kaliforniją, o atgal grįžome automobiliu? Pamenu galėjusi pajusti, kad Rytų pakrantė vis artėja, kiek daug kelio liko mums už nugarų, o namai vis arčiau, nors iki jų dar reikėjo važiuoti šimtus mylių. Ir tu galėjai tą pajusti. Galėjai pasakyti, kad artėjame.
Taip jaučiuosi ir šiandien.
Bet turiu pernelyg daug kitų rūpesčių, kad dėl to sukčiau galvą. Filme „Pabėgimas iš Šoušenko“ Redas sako: gyvenk arba mirk. Renkuosi pirmąjį variantą.
Sužinoję, kad serga nepagydoma liga, žmonės reaguoja skirtingai. Tėti, aš panorau šokti ant jos ir šuoliuoti lyg lenktyniniu žirgu. Manau, taip ir elgiuosi. Žinoma, nesu beprotė ir nesakau, kad liga yra pats nuostabiausias man nutikęs dalykas. Tik nepaneigsi, kad ji – svarbi mano gyvenimo dalis... O aš myliu gyvenimą. Labiau nei kada nors anksčiau.
Tėti, nors ir mirei, rašydama tau laišką jaučiuosi taip, tarsi vis dar būtum šalia. Jau aštuoneri metai tavęs nebėra, bet man vis dar atrodo, kad esi kartu su manimi. Noriu, kad ir Džošas taip jaustųsi. Bandau įgyvendinti planą ir, regis, šiandien man pavyko. Kaip tik sutapo, jog šiandien mūsų metinės.
Treji metai. Noriu, kad šiandien Džošas puikiai leistų laiką, daug juoktųsi, jaustųsi labai labai mylimas, nes nemanau, kad pavyks sulaukti ketvirtųjų metinių.
Mums labai, labai pasisekė. Nesvarbu, kas nutiks, ir nesvarbu kada.
Būtų lengva tiesiog verkti ar netgi panikuoti. Bet apsidairiusi aplink ir pamačiusi, kiek daug turiu, vėl pajutusi džiaugsmą... nustumiu kitus jausmus tolyn. Iš tiesų. Dar niekada nebuvau tokia laiminga kaip dabar.
Ačiū už viską, tėtuk. Greitai pasimatysime.
Lorena
Džošua
Vasario 14 diena
BUVO TREČIOSIOS VESTUVIŲ
metinės, Džošua Parkas, susitikęs Bostone su medicinos reikmenų gamybos bendrovės atstovais, dabar parvyko namo į Rod Ailandą, Providensą. Bendrovė nupirko
Džošua projektą, ir jis džiaugėsi, kad nebereikės bendrauti su būriu žmonių, buvo labai laimingas galėdamas grįžti namo pas žmoną.
Stabtelėjo gėlių parduotuvėje ir pasiėmė iš anksto užsakytus tris tuzinus baltų rožių. Žmonos mėgstamiausioje saldumynų parduotuvėje jau buvo nupirkęs saldainių ir juos paslėpęs, taip pat išrinko laikrodį odine apyranke, mėlyną šilkinę pižamą ir du atvirukus: vieną sentimentalų, o kitą juokingą. Neketino lengvabūdiškai žvelgti į sukaktį, tikrai ne.
Atrakinęs buto duris Džošua pamatė, kad visur tamsu, tik koridoriuje degė eile sustatytos žvakės. Ant grindų buvo pabarstyta rausvų rožių žiedlapių. Štai kaip. Pasirodo, jis ne vienintelis buvo užsukęs pas gėlininką. Jų šuo, kalytė Žvirgždutė, išsidrėbusi aukštielninka, snaudė ant sofos.
– Čia tavo darbas? – paklausė Žvirgždutės. Ši tik pavizgino uodegą, bet nepramerkė akių.
Nusiavė batus, nusivilko paltą, drėgną nuo jau ėmusios tirpti šlapdribos. Atsargiai laikydamas puokštę lėtai nužingsniavo į miegamąjį, mėgaudamasis akimirka ir bandydamas užgniaužti nerimą, kad tokiu atšiauriu oru ji ėjo į lauką. Buvo įsitempęs nuo laukimo. Miegamojo duris rado vos pravertas, kambaryje mirgėjo žvakių liepsnelės. Stumtelėjo duris, ir veide pamažu nušvito šypsena.
Žmona visiškai nuoga gulėjo lovoje ant pilvo, ant nugaros jai pūpsojo liemenį apjuosusio raudono kaspino kokarda. Delnais parėmusi smakrą, o kojas sulenkusi taip, kad aukštakulniai beveik siekė žavų užpakaliuką.
– Su Valentino diena, – kimiu balsu pasakė ji.
– Su metinėmis.
Jis atsirėmė į durų staktą ir gėrėjosi savo žmona (šis žodis vis dar sukeldavo virpulį), ant pečių laisvai krintančiais jos tamsiai raudonais plaukais ir žvakių šviesoje spindinčia kreminės spalvos oda.
– Spėk, ką tau turiu, – pasakė ji.
– Net nenutuokiu.
– Prasideda žodžiu „seksualus“ ir baigiasi „laikas“.
– Kaip tik to ir norėjau. – Atsilaisvino kaklaraištį. – Tu nepavargusi? – paklausė.
– Aš atrodau pavargusi? O gal kaip tik linkusi pakvailioti?
Jis nusikvatojo.
– Akivaizdus antrasis variantas.
Nuėjo prie lovos, atsiklaupė ir iš visos širdies apdovanojo žmoną bučiniu, kupinu meilės, dėkingumo, geismo ir laimės.
– Tavo skonis lyg saldainio, – pasakė kiek atsitraukdamas. – Kaip tau ne gėda.
– Ar aš kalta, kad palikai mane namie vieną su „Franės“ sūdytos karamelės saldainiais? – paklausė ji. – Manau, abu žinojome, kas nutiks.
– Aš juos paslėpiau.
– Tik nelabai gerai. Padėjęs į batų dėžutę lagamine, užkeltame į spintos viršutinę lentyną? Nejaugi. Tu tik mėgėjas.
– Tavo uoslė kaip pėdsekio šuns.
– Kalbi taip gundomai, – nusijuokė ji. – Ateik, išvyniok dovaną ir pasimylėk su savo žmona.
– Klausau, ponia, – atsakė ir rankomis perbraukė jai per šilkinę odą. Jam taip patiko būti vedusiam. Mylėjo Loreną, gėrėjosi šiuo kambariu ir lova, vertino žmonos pastangas: ji išdėliojo ir uždegė žvakes, pribarstė rožių žiedlapių. Nusirengė ir net susirado raudoną kaspiną. Oda kvepėjo migdolais ir apelsinais, kaip ir dužo želė. Buvo raudonai nusilakavusi kojų nagus. Ir viskas dėl jo.
– Aš pats laimingiausias vyrukas visame pasaulyje, – sušnabždėjo priglaudęs lūpas prie kaklo.
– Aš irgi. Tik reiktų pabrėžti, kad esu moteris, – pasakė ji ir nusikvatojo, o dar kartą pasibučiavę abu šypsojosi.
Įsimylėję nebuvo tik žodis. Jie ir gyveno lyg susisukę į šiltą, minkštą abipusio susižavėjimo antklodę, ir šį vakarą, šią akimirką daugiau niekas nebuvo svarbu. Jautėsi esą neliečiamieji, auksiniai ir nemirtingi. Jis žinojo, kad mylės savo žmoną visą likusį gyvenimą, taip pat buvo tikras, kad ir ji jaus meilę iki pat mirties.
Ir visai nesvarbu, jiems likę daug laiko ar mažai.
Džošua
Po dvylikos dienų
Vasario 26 diena
AR LABAI KEISTA, kad per žmonos laidotuves vis dairėsi žmonos?
Bet taip nutiko. Akimis ieškojo Lorenos, laukė, kol ji ateis ir pasufleruos, ką sakyti visiems susirinkusiems, kaip elgtis per pamaldas. Kaip laikyti rankas. Kaip reaguoti, kai žmonės tave apkabina. Ji būtų žinojusi. Čia ir slypėjo visa problema. Ji viską žinojo. Pavyzdžiui, apie žmones. Kaip elgtis šiame pasaulyje. Paskutinę naktį pabudusi galėjo patarti, ką sakyti, kai prieis verkiantys draugai, suims jo ranką ir apkabins, taip priversdami jaustis nepatogiai, įsitempti ir prakaituoti. Klasikinės autizmo spektro problemos. Jam nepatiko minios. Nenorėjo apkabinti kitų, tik savo žmoną. O dabar ji mirusi.
Būtų pasakiusi, ką šiandien apsirengti. Bet jis vilkėjo vienintelį turimą kostiumą. Su juo ir pasipiršo, taip pat vilkėjo jį prieš trejus metus, per vestuves. Ar labai baisu, kad vestuvinį kostiumą buvo apsivilkęs per žmonos laidotuves? Gal reikėjo pasirišti kitą kaklaraištį?
Ar šis kostiumas dar labiau skaudino jos mamą ir seserį?
Klauptas buvo kietas lyg granitas. Negalėjo pakęsti medinių kėdžių. Klauptų. Visko kieto.
Dona, Lorenos mama, kūkčiojo. Šis garsas aidėjo per visą bažnyčią. Tą pačią, kurioje Džošas su Lorena susituokė. Jei būtų turėję vaikų, ar juos čia būtų krikštiję? Džošas iš esmės buvo ateistas, bet jei Lorena būtų norėjusi į jų gyvenimus įtraukti bažnyčią, nebūtų prieštaravęs.
Tik dabar ji mirusi.
Jau keturios dienos. Nuo Lorenos mirties praėjo šimtas dvylika valandų ir dvidešimt trys minutės, keliomis sekundėmis daugiau ar mažiau. Šis laikas atrodė labai ilgas, bet kartu praskriejo lyg penkios sekundės.
Lorenos sesuo Džena dalijosi prisiminimais apie ją. Turbūt jai puikiai sekasi, nes žmonės spėjo ir pasijuokti, ir paverkti. Džošas negirdėjo nė žodžio. Spoksojo sau į rankas. Kai Lorena per vestuves užmovė jam žiedą, negalėjo atitraukti akių. Atsiradus žiedui atrodė, kad dabar jau nieko netrūksta. Nors tai tebuvo paprasta auksinė juostelė, bet ji šį tą sakė. Dabar jis buvo ne tik žmogus, o ir kažkieno vyras... Jei tiksliau, buvo jos vyras. Dabar našlys. Niekam nereikalingas.
Tiek tos naudos iš biomedicinos inžinieriaus laipsnio ir įvairios kvalifikacijos bei sveikatos priežiūros technologijų kūrėjo reputacijos. Turėjo dvejus metus ir vieną mėnesį, kad sugalvotų, kaip išgydyti idiopatinę plaučių fibrozę, dėl šios ligos plaučių audinys randėjo ir liko vis mažiau kvėpavimui būtino sveikojo. Jam nepavyko. Nebuvo lengva išgydyti šią ligą, dar niekam nebuvo pavykę to padaryti. Vieninteliai rinkoje esantys įrenginiai pumpuodavo orą į plaučius, judindavo krūtinės raumenis ar išsiurbdavo gleives, bet Lorenos problemos buvo kitokios.
Jam nepavyko nieko sugalvoti. Nesukūrė jokio prietaiso ir nerado vaistų, galinčių paveikti tas nelemtas skaidulas ir randus. Vos
sužinojęs diagnozę visą dėmesį skyrė gydymo būdų paieškai. Ne kaip sulėtinti ligą, tokie vaistai jau buvo sukurti, be to, vartojo du eksperimentinius vaistus, kinų žoleles, tradicinės medicinos priemones ir ekologišką maistą, nevalgė raudonos mėsos.
Ne. Džošas turėjo surasti – ar sukurti – ką nors tokio, kas ją išgydytų. Padėtų atgauti jėgas. Išsaugotų.
Bet to nepadarė.
Ant altoriaus buvo padėta didelė Lorenos nuotrauka. Daryta pirmaisiais santuokos metais, prieš pat Kalėdas per kelionę į Paryžių.
Kai dar nieko nežinojo. Vėjas plaikstė jos raudonus plaukus, o plati šypsena buvo kupina juoko, meilės ir džiaugsmo. Dabar spoksodamas į nuotrauką vis dar negalėjo patikėti, kad buvo ją vedęs. Ši moteris priklausė kitai lygai.
Susitikus pirmąjį kartą ją įžeidė.
Ačiū Dievui, kad gavo dar vieną progą. Bet vis tiek netikėjo, kad Dievas egzistuoja. Jei egzistuotų, ji vis dar būtų gyva. Kas, po velnių, galėtų pasiimti tik dvidešimt aštuonerių sulaukusį žmogų? Gailestingasis Dievas? Velniop šitas nesąmones.
Vis dar negalėjo patikėti, kad jos nebėra. Ne. Lorena mėgo vaikiškus pokštus: kartą jam valantis dantis laukė slapta duše ir staiga iššokusi pergąsdino jį. Atrodė, gal ir šįkart bus nusprendusi iškrėsti patį didžiausią pokštą – išlįsti iš už altoriaus ir pasakyti: „Bū! Brangusis, aš tik pajuokavau!“. Tada nusijuokti, apkabinti ir prisipažinti, kad pastaruosius metus tik tikrinusi jį. Iš tiesų niekada nesirgusi.
Bet ji jau buvo kremuota.
Regis, Džena baigė dalytis prisiminimais, nes jau grįžo nuo altoriaus ir dabar stovėjo priešais jį.
– Ačiū, Džena, – išlemeno jis. Šalia sėdinti mama kumštelėjo, jis atsistojo ir apkabino svainę. Buvusią svainę? Gyvenimas neteisingas. Jam patiko bendrauti su Džena, jos vyru Dariumi, o ypač su dviem
jų vaikais. Jam netgi buvo bepatinkanti uošvė Dona, kuri iš pradžių nebuvo palankiai nusiteikusi, bet pabaigoje elgėsi labai maloniai. Lorenai jau merdint.
Dabar jo žmonos pelenai supilti į maišelį ir įdėti į metalinę dėžutę. Laukė, kol iš Kalifornijos atsiųs specialią urną ir pelenai bus sumaišyti su žemėmis. Paskui bambukinėje urnoje pasodins medelį, ir vieną dieną Lorena taps sedula. Ji manė, kad kapinės netvarios, o ir negražios.
Be to, kas nenorėtų tapti medžiu? Daug geriau nei tapti komposto krūva.
Beveik galėjo girdėti jos balsą.
Žmonės pamažu ėmė skirstytis. Džošas dar luktelėjo, nes sėdėjo bažnyčios priekyje. Mama įsikabino į parankę.
Laikykis, brangusis, – sušnabždėjo.
Jis linktelėjo. Abu stebėjo, kaip Benas ir Sumė Kimai, mamos geriausi draugai ir kaimynai, nuėjo prie altoriaus ir sustojo priešais Lorenos nuotrauką. Benas žemai nusilenkė, paskui atsiklaupė, kakta palietė grindis ir atsistojęs dar kartą nusilenkė, o Sumė tyliai kūkčiojo.
Sujaudintas tokios pagarbos ir skausmo kupino gesto Džošas trumpam užsidengė akis. Lorena mylėjo Kimus, šie Džošui buvo lyg antrieji tėvai. Benas buvo artimiausia tėvui figūra Džošo gyvenime. Žinoma, kad Lorena juos mylėjo. Jautė meilę daugumai žmonių, o šie atsilygindavo tuo pačiu.
Kimai priėjo prie jo ir apkabino. Džošas stovėjo su trimis jį užauginusiais žmonėmis ir patyręs netektį jautėsi bejėgis.
Niekas negalėjo jam padėti.
– Sūnau, tu susitvarkysi, – žvelgdamas tiesiai į akis pasakė Benas. – Žinau, dabar atrodo, kad negalėsi susitaikyti su jos mirtimi, bet tau pavyks.
Džošas linktelėjo. Benas nemeluotų. Benas spustelėjo jam petį ir taip pat linktelėjo.
– Džošai, tu nesi vienas.
Taip. Šie žodžiai buvo guodžiantys, bet, žinoma, jis buvo vienas. Žmona jau mirusi.
– Gal jau laikas eiti? – paklausė šis pagyvenęs žmogus.
Kaip ir mamai, Benui puikiai sekdavosi išsakyti taip reikalingų užuominų, kaip Džošui derėtų elgtis tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis. Bet visgi ne taip gerai kaip Lorenai.
Staiga užplūdo panika, skausmas pasiekė kiekvieną kūno ląstelę. Kaip reikės be jos gyventi?
– Eime, mielasis, – paragino mama.
Teisingai. Jis dar neatsakė.
– Gerai, – tarstelėjo.
Kažkodėl atrodė, kad nederėtų išeiti iš bažnyčios. Užbaigti laidotuvių.
Po pamaldų buvo pietūs. Visi sunešė tiek daug gėlių, nors Lorena buvo prašiusi verčiau paaukoti Vilties centrui, šią gimtojo Providenso vietą ji labai mėgo. Susirinko visi jos bendradarbiai iš architektūros paslaugų bendrovės „Pearl Churchwell Harris“, kur dirbo viešųjų erdvių dizainere. Briusas, nuostabusis Lorenos vadovas, verkė, lyg būtų praradęs savo vaiką. Santinas ir Luiza, eidavę pasivaikščioti kartu su Lorena, kad kuo ilgiau būtų išsaugotos plaučių funkcijos. Toji šlykštynė Lorė Kantorė, dar prieš dvejus metus paklaususi, ar galės turėti Lorenos kabinetą. Tikra grobuonė, bet vis tiek į laidotuves atėjo, nors gyvenime buvo tarsi rakštis užpakalyje. Įsivaizdavo, kaip sugriebia liesą jos ranką ir ištempia merginą lauk, bet nenorėjo, kad visi į ją atkreiptų dėmesį. Juk šiandien Lorenos laidotuvės.
Susirinko tiek daug Lorenos draugų: Asma iš bendruomenės centro, geriausia vaikystės draugė Sara, Mara iš Rod Ailando dizaino
mokyklos ir Šiurpioji Šarlotė, netekėjusi moteris iš jų namo pirmo aukšto. Džošas buvo tikras, kad nuo pat pirmos dienos ji bandė jį suvilioti ir nė kiek nesuko galvos, turi šis žmoną ar ne. Dar atėjo vaikystėje Loreną pažinojusių žmonių iš gimnazijos ir koledžo, mokytojų, klasės draugų, atėjo ir Lorenos pradinės mokyklos direktorius.
Perskaitę Lorenos nekrologą atvyko Džošo pažįstami. Šie žmonės nebuvo jo draugai... nedaug jų turėjo. Jo draugė buvo Lorena.
Geriausia draugė. Lorenos šeima jį priėmė, bet jis buvo lyg koks fantomas. Lyg kokia amputuota galūnė.
Prie jo priėjo apkūnoka žemo ūgio moteris pilkais it plienas garbanotais plaukais.
– Labai užjaučiu dėl netekties, – pasakė. Jos balsas buvo kažkur girdėtas. Žvilgtelėjo į mamą, bet ši tik nežymiai gūžtelėjo pečiais.
– Hm... Iš kur pažinojote Loreną? – paklausė.
– Nepažinojau. Aš dirbu jums. Esu Kukė Goldberg. Jūsų virtualioji asistentė.
– O! Labas. Hm... taip. – Kukė gyveno Niujorke. Long Ailande. Niekada nebuvo susitikę, bet dažnokai ją matydavo per „Zoom“ nuotolinių pokalbių programėlę ar skaipą.
– Taip, matote, aš... prakeikimas. Labai jus užjaučiu, Džošua. Man labai skauda širdį. – Jos gergždžiantis balsas užlūžo, atrodė pati kiek nustebusi dėl ištartų žodžių. – Gerai. Laukia ilgas kelias namo. Paskambinkite, jei ko prireiks.
Apsisuko ir nuėjo.
– Ji tau dirba, bet tu jos neatpažinai? Džošai, juk tu turi tik vieną darbuotoją, – švelniai papriekaištavo mama.
– Nesitikėjau jos čia pamatyti, – atsakė ir vėl atsisėdo.
Jis nieko nevalgė, o gal vis dėlto valgė. Visai pamiršęs, kad Džošas negeria, Dženos vyras Darius atnešė taurę vyno. Po kiek laiko
Džošas gavo progą panešioti Oktaviją. Ar ši mergaitė vis dar jo dukterėčia? Juk jis tebuvo našlaujantis mirusios tetos vyras. Ar jį su šia mergaite ir Sebastianu kas nors dar sieja? Ar jis vis dar bus dėdė
Džošas?
Keturmetis Sebastianas raudojo, nors Darius labai stengėsi jį nuraminti. Vaikis buvo tiek didelis, kad suprato daugiau nebepamatysiąs savo tetulės Lorenos. Neslėpė emocijų. Raudojo taip, kaip Džošas būtų norėjęs raudoti: atvirai, skausmingai ir išsigandęs.
– Paskambink, jeigu ko prireiks, – pasakė Šiurpioji Šarlotė, jos blausiai mėlynos akys visada keldavo baimę. Padavė popieriaus lapelį. Džošas suprato, kad ten užrašytas jos telefono numeris. Norėdama apkabinti Šarlotė žengė artyn, bet jis tą pačią akimirką ištiesė ranką. Nepatogu. Lorena būtų viską sutvarkiusi taip, kad būtų atrodę juokinga, bet dabar taip ir liko nepatogu. Šarlotė kilstelėjo antakį, Džošas nebuvo tikras, ką tai reiškia. Paėmė popierėlį, įsikišo į kišenę, vėl atsisėdo, bet popieriaus skiautė kėlė pagiežą. Jautėsi lyg ją išdavęs, todėl išsitraukė iš kišenės ir numetė po stalu, mintyse atsiprašydamas vėliau čia dirbsiančių valytojų. Tie žmonės, jo mintyse kalbėjo valytojai, mėto šiukšles lyg kokie gyvuliai.
Pasilenkė ir apsidairė, kur nukrito popierėlis.
– Ką tu darai? – sušnypštė mama.
– Stefane, – pasigirdo moters balsas. – Labai užjaučiu. Ji buvo tokia miela mergina. O... kur Džošua?
Popieriaus gumulėlis buvo šiek tiek per toli. Kiek galėdamas toliau ėmė siekti ranka, išgirdo, kaip nuvirto kėdė, sugriebė popierėlį ir atsistojo. Vėl pastatė kėdę.
– Labas, – pasisveikino su mamos drauge.
– Džošua, juk atsimeni Niną, tiesa? Iš laboratorijos.
Jo mama trisdešimt metų dirbo Rod Ailando ligoninės laboratorijoje. Bet jis neatsiminė šios moters.
– Taip, – pamelavo ir paspaudė ranką.
Ninai apkabinus tik sumirksėjo.
– Mielasis, labai užjaučiu dėl netekties, – pasakė ji.
– Ačiū.
Pastovėjo dar minutę, tada apsisuko ir nuėjo į tualetą išmesti popierėlio. Jam nereikėjo Šiurpiosios Šarlotės numerio, kaip ir niekieno kito numerio. Tik norėjo, kad žmona nebūtų mirusi.
Veidrodyje matomas veidas buvo sunkiai atpažįstamas. Net kilstelėjo ranką norėdamas įsitikinti, kad čia tikrai jis. Visa tai tik baisus sapnas, tiesa? Kaip grabaliojo po stalu ieškodamas popierėlio, visi tie nepažįstami žmonės... netrukus suvoks, kad yra be drabužių, ir pabus šalia savo žmonos. Prisitrauks ją artyn ir pauostys plaukus, o ji dar neatsimerkusi nusišypsos.
Bet jis vis dar buvo tualete, žvelgė į savo atvaizdą veidrodyje.
Išėjęs pamatė, kad jo laukia Sara, geriausia Lorenos draugė.
– Kaip tu jautiesi, gerai?
– Ne.
– Ir aš ne. – Jos akys buvo drėgnos nuo ašarų. Paėmė jo ranką ir stipriai suspaudė. – Čia kažkoks prakeiktas košmaras.
– Taip.
– Ką nors valgei?
– Taip, – atsakė jis, nors negalėjo prisiminti.
Sara nusivedė jį atgal prie stalo. Žmonės su juo kalbėjosi. Kai kurie verkė.
Džošas spoksojo į stalą. Gal ir atsakė jį kalbinantiems žmonėms. Bet iš tiesų juk nesvarbu, tiesa?
Vėliau Darius parvežė jį namo, į kooperatiniais butais paverstą senojo fabriko pastatą.
– Drauguži, ar nori, kad užeičiau? – paklausė stovėjimo aikštelėje.
ĮSIGYKITE KNY
GĄ DABAR
