Aš esu Elijus – VAIKAS kaip vaikas. Turiu MAMĄ kaip mamą, ŠUNĮ kaip šunį ir NAMUS kaip namus.
Bet dar turiu neįprastą vietelę, kurioje pasislepiu nuo viso pasaulio. Ji vadinasi U Ž K A M PY N Ė. Ten keliauju apnikus nuoboduliui ar slogučiui, kai neišsitenku SAVO KAILYJE .
Man taip nutinka dažnai.
Pirmą kartą Užkampynę atradau netyčia. Prasidėjo
nuo barnio:
– Jei nesusitvarkysi žaislų, niekur nevažiuosim, –griežtai pareiškė mama žirgliodama per svetainę.
– Netvarkysiu! – atšoviau. – Čia Amsis išmėtė, –mėginau išsisukti, nes troškau kuo greičiau vykti į dinozaurų parką.
– Meluoji.
– Nemeluoju!
– Tada tvarkykit drauge su šuniu, – atsiduso mama.
– Jis man nepadės. Jis nemoka, – skėstelėjau rankomis.
– Parodyk jam, KAIP TU moki.
– Nerodysiu.
– Ką gi, nuspręsta – liekam namie.
– Bet tu, tu... tu žadėjai! – subliuvau ir nudūmiau į savo kambarį.
Norėjau pabūti VIENAS. Pasislėpti, kad manęs niekas nerastų. Įsispraudžiau po lova, nes tai pasirodė atokiausia vieta namie. Bent jau mano kambary. Užsimerkiau ir susigūžiau į kamuoliuką – vos laikiausi, kad nesprogčiau iš pykčio.
Hrrr, NEKENČIU! Kodėl ji taip elgiasi? Lyg tie žaislai negalėtų palaukti! Lyg jie būtų svarbesni už dinozaurų parką! Svarbesni net už mane!
Taip ir kiūtojau palovyje tarp kojinių, dulkių tumulų, guminių šuns kramtukų. Kol tamsybėje, pačioje tolumoje, įžiūrėjau ryškiai žalias dureles. Baisiai parūpo, iš kur jos išdygo. Pabandžiau iki jų nusigauti.
Na štai, aš jau čia!
Virš durų kabojo lentelė su užrašu.
– U - Ž - K- A - M - P - Y - N - Ė , – lėtai perskaičiau. –