Iš anglų kalbos vertė ZITA EDITA GINIŪNIENĖ
Vilnius, 2025
Versta iš: Nicholas Sparks
The Notebook
Grand Central Publishing, 2014
This edition published by arrangement with Grand Central Publishing, New York, New York, USA. All rights reserved.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-487-549-6
Trečias pataisytas leidimas
Copyright © 1996 by Nicholas Sparks
© Shutterstock, viršelio iliustracijos
© Zita Edita Giniūnienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2017
© Vaiva Jalo, viršelio dizainas, 2025
© BALTO leidybos namai, 2019, 2025
Šią knygą su meile skiriu Cathy, savo žmonai ir draugei
Padėka
Šiandien ši istorija yra tokia, kokia yra, dviejų ypatingų žmonių dėka. Noriu padėkoti jiems už viską, ką jie dėl to padarė.
Theresai Park, agentei, kuri ištraukė mane iš nežinomybės. Ačiū už gerumą, kantrybę ir daugybę valandų, praleistų dirbant su manimi. Visada liksiu dėkingas už tai, ką padarėte.
Jamie Raabui, savo redaktoriui. Ačiū už išmintį, humorą, geraširdiškumą. Dirbti su tavimi buvo nuostabi patirtis, džiaugiuosi galėdamas vadinti tave savo draugu.
Stebuklai
Kas aš toks? Ir kaip ši istorija baigsis?
Saulė patekėjo, ir aš sėdžiu prie lango, nors matau kaip per miglą, tarsi į stiklą būtų kvėpavęs praėjęs gyvenimas.
Na, ir atrodau šį rytą: vilkiu dvejus marškinius, mūviu storas kelnes, kaklą du kartus apmuturiavęs šaliku, sukamšęs jį į šiltą megztinį, kurį duktė numezgė mano gimtadienio proga prieš trisdešimt metų.
Šildytuvas pakabintas mano kambaryje kiek įmanoma aukščiau, kitas, mažesnis, stovi tuoj už mano nugaros.
Šitas trakšteli, padūsauja ir kaip koks pasakų drakonas išspjauna karšto oro gūsį, nors mano kūną vis tiek krečia
drebulys jau gerus aštuoniasdešimt metų, ir kitaip jau nebebus. Kartais pamąstau apie tuos savo metus ir, nors su amžiumi jau susitaikiau, vis dar stebiuosi, kad taip ir nesušilau nuo Džordžo Bušo prezidentavimo laikų. Kažin, ar taip būna ir kitiems mano amžiaus žmonėms?
Koks mano gyvenimas? Ne taip jau lengva jį nusakyti. Jis nebuvo toks siautulingai nusisekęs, kaip įsivaizdavau, bet ir vargo pele manęs negalėtum pavadinti. Manau, kad jis labiau priminė pelningas ir saugias akcijas: buvo daugiau sėkmės nei nusivylimų, o metams bėgant vertė pamažu kilo. Geras koziris, laimingas bilietas – supratau, kad ne kiekvienas gali taip apibūdinti gyvenimą.
Tik nenoriu jūsų klaidinti. Nesu koks nors išskirtinis, tuo esu tikras; tik eilinis žmogus, mąstau paprastai ir gyvenu kaip visi. Man nestatė paminklų, ir mano vardą greit užmirš, bet aš mylėjau kitą žmogų visa širdimi, ir man nieko daugiau nereikėjo.
Romantikai pavadintų tai meilės istorija, cinikai –tragedija. Mano galva, yra truputis jų abiejų ir visai nesvarbu, kokia bus galutinė jūsų nuomonė, ji nepakeis fakto, kad tai didelė mano gyvenimo ir pasirinkto kelio dalis. Nesiskundžiu nei dėl jo, nei dėl vietų, į kurias jis mane atvedė; nors galbūt neužtektų rankų pirštų suskaičiuoti nuoskaudoms, kurias patyriau dėl kitų dalykų, mano pasirinktas kelias teisingas, ir gyventi kitaip nebūčiau norėjęs.
Laikas, deja, gyvenimo naštos nepalengvina. Kelias, koks buvo tiesus, toks ir liko, tik dabar jis nubertas žvyru ir akmenimis, susikaupusiais gyvenant. Prieš trejus metus buvo nesunku nekreipti į tai dėmesio, tačiau dabar tai neįmanoma. Mano kūną sukrėtė liga, jau nesu nei stiprus, nei sveikas ir leidžiu dienas kaip balionas po vakarėlio: vangus, sutižęs ir kasdien vis minkštesnis.
Sukosėju ir, šnairomis metęs akį į rankinį laikrodį, sumoju, kad metas eiti. Pakylu nuo kėdės prie lango ir velku kojas per kambarį. Stabteliu prie rašomojo stalo paimti šimtąkart skaitytos užrašų knygelės. Jos nevartau, tik pasikišu po pažastimi ir kėblinu ten, kur turiu nueiti.
Šlepsiu baltų pilkai taškuotų plytelių grindimis. Jos primena mano ir daugelio čia esančių žmonių plaukus, nors šį rytą koridoriuje esu vienui vienas. Visi tūno savo kambariuose (iškiša nosis nebent dėl televizoriaus), bet jie, kaip ir aš, esame prie to įpratę. Žmogus prie visko pripranti, tik reikia laiko.
Tolėliau išgirstu tramdomą kūkčiojimą ir gerai žinau, kieno jis. Medicinos seserys mane pastebi, mes šypsomės ir sveikinamės. Jos – mano draugės, ir mes dažnai kalbamės, be abejonės, joms rūpiu ir aš, ir mano kasdienės bėdos. Man einant pro šalį jos ima šnabždėtis. „Jis ir vėl ateina, – girdžiu sakant, – reikia tikėtis, kad viskas bus gerai.“ Bet į akis man nieko nesako. Žinoma, joms atrodo, kad tokį ankstyvą rytą man būtų skaudu kalbėti
apie savo bėdas, o kadangi save pažįstu, manau, kad jos teisios.
Neilgai trukus prieinu kambarį. Kaip ir kaskart, durys man plačiai atvertos. Dvi medicinos seserys viduje su šypsenomis pasitinka mane įeinantį. „Labą rytą“, – sveikinasi jos džiugiais balsais. Aš pasinaudoju proga paklausti apie vaikus, mokyklas ir artėjančias atostogas. Mes kalbamės gal minutę, nepaisydami verkšlenimo. Atrodo, kad verksmo jos nepastebi, nes jam atbuko, tačiau netrukus, kaip ir aš, vėl jį prisimena.
Po kiek laiko sėdžiu kėdėje, kuri įlinkusi pagal mano figūrą. Seselės jau baigia savo darbą; ji jau aprengta, bet tebeverkia. Žinau, kad joms išėjus bus ramiau. Ryto bruzdesys ją visada nuliūdina, o ši diena – ne išimtis. Pagaliau širma praskleidžiama, ir seselės išeina. Eidamos pro šalį jos mane paglosto ir nusišypso. Įdomu, ką tai galėtų reikšti?
Kurį laiką sėdžiu ir įdėmiai ją stebiu, tik į mano žvilgsnį ji nereaguoja. Suprantu, kad ji nežino, kas aš toks. Jai aš svetimas. Nusisukęs palenkiu galvą ir tyliai meldžiu stiprybės žinodamas, kad jos prireiks. Visuomet tvirtai tikėjau Dievą ir pasitikėjau maldos galia, nors – būsiu sąžiningas –mano tikėjimas pateikė visą sąrašą klausimų, į kuriuos prieš iškeliaudamas anapus tikrai noriu gauti atsakymus. Esu pasiruošęs. Užsidedu akinius, iš kišenės išsitraukiu skaitymo lęšį. Dedu jį ant stalo trumpam, kol atsiversiu užrašų knygelę. Net du kartus paseilinu savo suriestą
pirštą, kad gerokai susidėvėjęs knygos viršelis atsiverstų ties pirmu puslapiu. Tada pridedu didinamąjį stiklą prie vietos, nuo kurios pradėsiu skaityti.
Būna, kad prieš skaitant mano mintys trumpam susijaukia. Įdomu, ar taip nutiks ir šiandien. Nenumanau, niekada nežinau to iš anksto, nors iš esmės tai ir nesvarbu. Tai galimybė judėti pirmyn, ne garantija, man – tai savotiškos lažybos. Galite vadinti mane svajotoju, kvaiša ar dar kitokiu, vis tiek tikiu, kad viskas yra įmanoma.
Suprantu, kad aplinkybės ir mokslas yra prieš mane.
Gyvendamas supratau ir žinau, kad mokslas – dar ne viskas, ir nenustojau tikėti, jog stebuklai, kad ir kokie nepaaiškinami ar neįtikėtini jie būtų, egzistuoja ir gali vykti nepriklausomai nuo įprastos gamtos tvarkos. Todėl vėl, kaip ir kiekvieną dieną, skaitau garsiai, kad tik ji girdėtų, vildamasis, jog stebuklas, atėjęs viešpatauti mano gyvenime, vėl triumfuos.
O gal – tik gal – taip ir bus.
