ELLIE MIDWOOD
Turiu juos išgelbėti
Iš anglų kalbos vertė
Birutė Bersėnienė
Vilnius, 2025
Skiriu medikams – gydžiusiems žmones ir sergėjusiems gyvybes
Prologas
Zėndė, Vokietija, 1962 metų sausio 1‑oji
Šiandien klinikoje neįprastai tylu. Girdėti tik mano žingsniai, kuriuos prislopina minkštas žalias kiliminis takas, bet jie vis tiek aidi, trikdydami neįprastą Naujųjų metų ryto ramybę. Slaugytojų poste – vienintelė budėtoja, ji dar snūduriuoja prie stalo, palenkusi galvą ant sukryžiuotų rankų. Kiti medicinos personalo nariai į darbą grįš tik rytoj. Einu vienas erdviais klinikos koridoriais – it Viktorijos laikų šmėkla, amžiams pasmerkta čia bastytis.
Užuot likęs namuose su Lota, palikau ją ten vieną išsimiegoti ir išsiblaivyti, o pats tyliai išslinkau iš lovos ir išsmukau į ankstyvo Naujųjų ryto vėsą. Gat vė se nebuvo jokių gyvybės ženklų, jose tvyrojo keista bauginanti nykuma. Vakarykštes linksmybes priminė tik pažirę spalvoti konfeti ir išsidraikę galvos puošmenų likučiai, panašūs į egzotiško paukščio plunksnas. Vakar pažadėjau Eduardui, savo pacientės vyrui, kad iš pat ryto užsuksiu pažiūrėti, nors jis mane patikino, jog tik rai nebūtina, jog viskas jai bus kuo puikiausiai. Tačiau visą vakarą ir bemiegę naktį kažkas be perstojo mane graužė ir štai dabar esu čia, vilkiu savo baltą gydytojo chalatą ir atsargiai beldžiu į jos palatos duris jausdamas, kad turiu taip daryti, – nuolat stebėti ją, nepaisydamas silpnų jos priekaištų, kartais – ir bandymų protestuoti.
Juk maždaug prieš dvidešimtį metų ji pati budėjo dėl tų, kurie buvo įkalinti Aušvice, ir tai ją sužalojo negrįžtamai. Man
ir Eduardui – jos geraširdžiui pasišventėliui Eduardui – teko sulipdyti ją po kruopelytę iš naujo. Ir mes tai darėme kaip natūralų dalyką.
Atsargiai pabeldžiu į duris, bet niekas neatsiliepia. Kad ir kokia būtų jos psichikos būk lė, ji visada elgiasi mandagiai ir įsileidžia į vidų – net tada, kai vos įstengia paprašyti, kad palikčiau ją ramybėje, nes tuo metu jaučiasi tiesiog bejėgė. Pašaukiu ją vardu ir vėl įsiklausau, sulaikęs kvėpavimą – ji jau yra bandžiusi nusižudyti, ne vieną kartą, ir kartais net pajuokauja apie tai: esą nesugeba ne tik gyventi, bet ir numirti. Iš lėto pasuku rankeną, įtardamas blogiausia, bet mintyse vis tiek meldžiu stebuk lo.
Negali būti, Orli! Kaip ir nujaučiau, ji guli kniūbsčia ant tvarkingai paklotos lovos, vieta ant kilimėlio, kur tik riau siai privėmė, kai supykino, pridengta nosine. Nieko stebėtina, kai matau tiek tuščių buteliukų, skrupulingai surikiuotų į eilę ant spintelės prie lovos.
Apmirusia širdimi apverčiu ją, bandau užčiuopti pulsą –pirma ant riešo, bet nejuntu, todėl puolu tik rinti kak lo srityje. Pulsas vos juntamas, tvinksi su pertrūkiais, neritmiškai ir silpnai – lyg plazdėtų drugelis sužalotais sparnais; nudžiungu, kad dar likusi galimybė. Ji dar gyva, dar galiu ją atgaivinti, nes aš –ne tik jos psichiatras, bet ir bendrosios praktikos gydytojas bei slaugytojas – kokia ir ji kadaise buvo visiems, kuriais rūpinosi…
O tada kitoje jos rankoje pastebiu mažą raštelį. Pasidaro negera, nes iš anksto žinau, kas jame parašyta, ir svarstau, ar apsimesti, kad jo nepastebėjau; gal imtis ją gelbėti, negalvojant apie pa sek mes? Bet tai būtų panašu į išdavystę.
Tiksi brangios sekundės, bet pa leng va išskleidžiu raštelį ir skaitau žodžius, kupinus gerumo ir širdgėlos. Ji dėkoja man už viską, ką dėl jos padariau, bet primygtinai tvirtina, jog atėjo laikas ją paleisti, todėl neturėčiau stengtis dabar jos gelbėti. Ji pati yra padariusi panašią klaidą Aušvice, kai stengėsi išgelbėti
žmones prieš jų valią, dėl to visą gyvenimą ją graužė sąžinė. Aš dar toks jaunas, manęs laukia daug žadanti karjera – ji jokiu būdu nenorėtų, kad patirčiau ką nors panašaus į tai, ką teko išgyventi jai.
Net ir paskutinėmis gyvenimo minutėmis ji galvojo apie kitus. Pajuntu gerk lėje gumulą, raštelį suglamžau saujoje. Dar suspėčiau ją išgelbėti. Tik bėda, kad netikiu, jog ji pajėgs po viso to išsikapstyti, kaip būdavo pradžioje, kai ėmiausi ją gydyti. Praeitis nebepaleis jos. Nors ji ištrūko iš Aušvico sienų, bet tos sienos visam laikui įsitvirtino jos viduje. Tos sienos ją įkalino, ji negalėjo rasti atokvėpio nei dieną, nei naktį, ją nuolatos kankino praeities košmarai.
Dar galiu ją išgelbėti.
Arba – galiu ją išlaisvinti.
Paėmęs laikau blyškią jos ranką, klausdamas savęs, ką dabar darytų ji. Po minutės atsakymą jau žinau.
Pirmas skyrius
Aušvicas. 1942 metų kovas
Tamsą gyvuliniame vagone perskrosdavo tik siauri auksinės šviesos ruoželiai pro plyšius tarp lentų. Jie važiavo taip jau daugybę valandų, stovėdami sunkiai ištveriamoje, įtampos persunktoje tyloje, prisiploję vienas prie kito. Kai traukinio sąstatas darydavo staigesnį posūkį, visi mesdavosi į tą pačią pusę, tarsi būtų vienas neperskiriamas organizmas. Kiek vieną tokį kryptelėjimą palydėdavo orą gaudančių, prie lentų prispaustų žmonių dejonės ir, žinoma, smarvė atmatų, šliūkštelėjusių per perpildyto kibiro kraštus vagono kampe. Ten nebuvo nė menkiausios užuolaidėlės, saugančios žmogaus orumą, kai reikalas prispirdavo pasinaudoti kibiru. Jie buvo paversti gyvuliais. Tik mėsa skerdykloje ir niekas daugiau. Prakaitas ir baimė. Jais buvo persisunkęs visas vagonas. Neįmanoma ištrūkti iš tų žiurkėms skirtų spąstų, kaip ir jokios prasmės pasinerti į praeitį. Dėl savo praeities ji ir atsidūrė čia.
Orli užsimerkė, stengdamasi atsekti akimirką, kada jos gyvenimas pakrypo ne į tą pusę ir ėmė ją nešti į patį pragaro dugną, sprendžiant pagal viską, kas vyksta. Ar tai įvyko tuomet, kai ji tapo vokiečių jaunųjų komunistų nare? Ar tada, kai ištekėjo už Frico, to dviveidžio nacių kiaulės? Nors galėtų pasiteisinti, kad tada, kai už jo tekėjo, jis taip pat buvo jaunųjų komunistų narys, kaip ir ji – tik ras idealistas degančiomis akimis. Kas būtų galėjęs numatyti, kad jis nustos rėmęs profsąjungas ir Moterų išsilaisvinimo judėjimą, kad apsivilks rudą SA unifor-
mą ir stversis vėzdo, puikiai derančio prie tos uniformos. Kas būtų galėjęs nors pagalvoti, kad jis naciams įduos savo žmoną ir buvusius draugus – mainais į NSDAP nario ženklelį.
Pirmaisiais metais Ziegenhaimo moterų kalėjime Orli niekaip negalėjo atsikratyti minties apie tai, kaip tas šunsnu kis jos vyras pajėgė susitaikyti pats su savimi. Per tuos ket verius metus, po kurių ją perkėlė jau į Ravensbruką, liovėsi apie jį galvojusi iš viso. Kai vienas iš stovyk los prižiūrėtojų jai pranešė, jog Frydrichas Vilhelmas Reichartas oficia liai nutraukė su ja santuoką, ji tik sumurmėjo abejingai kažką panašaus į „hm“ ir tęsė, ką pradėjusi, toliau tvarkydamasi stovyk los ligoninėje. Ir gerai, kad atsikratė to bjauraus pašlemėko, jis visai jai ne galvoj.
Ji sunkiai prisiminė net jo veidą. Tik pagalvojo, nepa rodžiusi nė mažiausio susidomėjimo, ar iš viso atpažintų, jį pamačiusi.
Skaniai pasijuoktų, jei jis ir vėl būtų pakeitęs uniformą, iš SA rudos jau į pilkšvai žalią – SS panzergenadierių „Totenkopf“ divizijos, jei kartais jiems dar pasitaikytų susidurti kokios kitos stovyk los perone, kai vėl juos kur nors perkels.
Orli susvyravo, kai dardantis gyvulinis vagonas sustojo. Minutę kitą lauke buvo girdėti vien nerimastingas lakstymas į abi puses, kartkartėmis pasigirsdavo šūksniai ir čaižomo botago garsai. Pagaliau sutarškėjo atrakinamos vagono durys ir kelios poros purvinų rankų atstūmė jas. Beveik apakinta vidun sklindančios šviesos, sunkiai orientuodamasi ji išsiropštė iš vagono, vos laikydamasi ant nusilpusių kojų.
Iš miško šalimais stoties bangomis iki jų ritosi tirštas kovo rūkas. Kaliniai dryžuotomis uniformomis, į vaiduok lius panašios būtybės, vertėsi iš vagono laukan, kad rūkas juos ir vėl prarytų. Orli apglobęs oras buvo visas persisunkęs mirties ir puvėsių tvaiku. Akylai stebint vyresniesiems SS prižiūrėtojams, juodai aprengti jų parankiniai kapai ėmėsi skirstyti naujai atvežtuosius, baksnodami vėzdais ir šūkaliodami nurodymus
gimtąja jų kalba. Tas vaizdas savo mastu buvo panašus į milžinišką Babiloną, jei lygintum, tai Ravensbrukas greičiau priminė tik vasaros stovyk lą. Orli nutirpo širdis suvokus, kad jos didžiausi nuogąstavimai pasitvirtino – juos atvežė į Aušvicą.
Dar Ravensbruke ji buvo girdėjusi pasakojimų apie šią stovyk lą, jau spėjusią liūd nai pagarsėti. SS prižiūrėtojai taip stengėsi „pakelti moralę“, kai kaliniai nesugebėdavo įvykdyti gamybos normų: „Tinginiaukit tinginiaukit, šunsnu kiai. Pamatysit, kaip neilgai trukus išsiųsim jus į Aušvicą. Ten ras, kaip jus panaudoti, tapsit prakurais į krosnis.“
Orli niekada tokių grasinimų neėmė domėn. Juk SS reikėjo darbo jėgos, ne lavonų. Tačiau dabar, regint, kaip nuo bėgių iš vos įžiūrimo kamino rūksta dūmai, ir jaučiant, kaip ant pirštų prilimpa riebaluoti, bjauriai dvokiantys pelenai, ją surakino šalta laukinė baimė, tarsi įvyniodama į apvalkalą.
Toptelėjo mintis apie tai, kaip būtų ironiška, jei grasinimai apie prakurus krosniai taptų realybe, ir ta mintis Orli gerk lėje įstrigo kietu baimės gniutulu. Po tiek metų, praleistų vis tampant ją po kalėjimus ir stovyk las, po visko, ką teko regėti, dabar ji stovi čia, apimta nervingos baimės, kartu su šiais niekuo nekaltais žydais, vis dar vilkinčiais savais drabužiais. Užkietėjusi nusikaltėlė, kurios po ket verių įkalinimo metų valstybė nesutiko paleisti į laisvę ir išsiuntė į Ravensbruką pagal griežto režimo kalėjimo įsakymą – kaip ypač pavojingą, taip nebepataisomai sugedusią, kad reabilituoti jos negalima.
Užkietėjusi nusikaltėlė, ką ir sakyti… Judėdama į priekį, Orli jau matė didžiulį pa statą su užrašu Desinfektionsanlage virš įėjimo. Jai dar labiau apmirė širdis, o kojos tarsi įaugo į žemę. Tas rūkstantis kaminas buvo taip arti ir toks tik ras, kiek viena raudona jo plyta alsavo mirtimi; Orli būtų galėjusi prisiekti, kad taip ir yra.
Tačiau ilgiau mąstyti apie tai nebuvo kada, nes ją jėga įstūmė vidun. Grupė SS vyrų rėkavo atvykėliams nurodymus, liep-
dami nusirengti ir drabužius atiduoti Sonderkommando žmonėms. Sustingusiais pirštais Orli atsisagstė Ravensbruke siūtą juostuotą suk nelę ir staiga suprato, kaip gerai su ja jausdavosi; pasidarė ilgu net ankstesnės vietos. Ji buvo tapusi savotiškais namais, ilgam atitrūkus nuo gimtųjų namų. Ten liko draugai. O čia viskas buvo svetima. Viskas buvo svetima ir gąsdino. Aplink – vien nepažįstami veidai, svetimi barakai, neaiškios taisyk lės, kurios turėtų leisti išgyventi; čia juk mirties stovyk la, o ne laikino apgyvendinimo, jau nebe tokia.
Vėl pasigirdo šiurkščiai išrėkiami įsakymai. Vėl medinės lazdos krito ant prakaitu iš siaubo pasruvusių jų nugarų. Neilgai trukus visas jas suvarė į didelę patalpą, su palei sienas nutiestais vamzdžiais. Kuriam laikui įsivyravo visiška tyla – tokia tiršta ir fiziškai apčiuopiama, kad Orli pamanė, jog galėtų tą tylą suraikyti peiliu. Paskui vamzdžiuose kažkas sutarškėjo, tarsi metalu šliaužtų priešistorinis žvėris, grėsmingai riaumodamas iš pačių vidurių ir vis labiau artėdamas. Aštrus amoniako kvapas smogė į Orli šnerves, šios suvirpėjo – tarsi į kampą užspeisto gyvulio.
Nepajėgdamos įveikti jas užvaldžiusios baimės, kelios moterys apsišlapino. Tik riau siai ir jos buvo girdėjusios gandus apie dujų kameras bei juokelius apie prakurus ugniai. Kitoms už viską svarbiau atrodė laikytis kuk liai, užuot aklai pasidavus išgąsčiui šiomis, galimas daiktas, paskutinėmis gyvenimo akimirkomis.
O tada, po užsitęsusio burbuliavimo vamzdžiuose, staiga iš visų pusių ant jų ištryško vanduo, užliedamas jas nuo galvos iki kojų. Orli užėmė kvapą, ant jos pasipylus šaltai vandens srovei, ji ėmė nesulaikomai kalenti dantimis. Gerai nors tiek, kad tai –tik vanduo. Ne dujos, kuriomis jas nuolat gąsdino Ravensbruko prižiūrėtojai. Čiurkšlėms pilantis per nešvarią odą, Orli nelygiai iškvėpė ir užsimerkė, atleisdama sugniaužtus kumščius; visą jos kūną užvaldė pa leng vėjimas.
Paskui jas nuvedė į kitą patalpą. Varė tokiu tempu, kad galvoti nebuvo laiko, reikėjo spėti vykdyti įsakymus, šūkaliojamus
SS ir jų pavaldinių. Orli pastebėjo ten stovinčią didžiulę talpą, pripildytą ryškiai žalios spalvos dezinfekcinio skysčio – įtartinai panašaus į rūgštį, galinčią nunerti nuo kaulų odą. Tik riau siai skystis pasirodė toks pat bauginantis ir jaunai merginai, pirmai eilėje ten lipti, nes ji at kak liai įsispyrė į grindis, atsisakydama pasinerti, net ir SS kareiviui ginklu mosikuojant jai po nosimi. Jiems teko pasitelkti porą Sonderkommando kalinių, kad ją ten įstumtų, mat ji priešinosi taip, tarsi grumtųsi už savo gyvastį.
Po kelių užsitęsusių akimirkų ją ištraukė iš to skysčio. Ji taškėsi purslais ir kosėjo, bet šiaip jau atrodė sveikut sveikutėlė.
Kai atėjo Orli eilė panirti, ji pasistengė sulaikyti kvėpavimą ir stipriai užsimerkė, Sonderkommando rankai panardinant jos galvą. Tačiau ir ji išniro iš skysčio, kuriame daugybė jų šiandien dar pabuvos, beveik užpiltomis akimis, kosėdama ir vos atgaudama kvapą.
– Kaip patinka tavasis mikvah, princese žydaite? – garsiai nusižvengė vienas iš kapų vyrų, panardindamas į tą žalią dumblą vos šešiolikos metų merginą.
Orli nusibraukė veidą ir nusigręžė į šalį.
Paskui jas, gailiai savo nuogu mu atrodančias gretas, vedė toliau. Šįkart į kažkokį sandėlį, kur pora kalinių ėmė bet kaip svaidyti joms drabužius ir apatinius. Orli atiteko dryžuota suknelė, kuri jai buvo per didelė trimis dydžiais. Kitos merginos neslėpė nuostabos, nejaukiai apžiūrinėdamos savo palaidines. Žalsvo chaki at spalvio, stačia apykak le, akivaizdu, kad karinės aprangos dalis, bet aiškiai ne vokiečių kariuomenės. Greta stovinti moteris pirštu praskleidė savo naujosios palaidinės kilpą ir Orli pastebėjo apiblukusią rudą spalvą, bet nieko nepasakė, kai moteris tyliai pasiteiravo, kas tai galėtų būti.
– Tai tik rai nagų lakas, – it gyvatė sušnypštė uniformas dalinantis kalinys. – Sovietinis.
Moteris buvo žydė, civilė. Ji linktelėjo, vis dar sutrikusi, bet lyg ir apraminta, ir nuėjo tolyn palei išsirikiavusią eilę.
Orli piktai nu žvelgė kalinį, bet tas tik gūžtelėjo, dar labiau išsišiepdamas, ir plačiu mostu pakvietė:
– O dabar – prašom į fotoateljė, ponia.
Dar vienas barakas, šitas – su stalais ir išrikiuotomis spintelėmis dokumentams. Akiniuoti kaliniai stropiai rašo ir spausdina, o vienintelis SS prižiūrėtojas, atsidrėbęs ant vieno iš stalų, rūko, siūbuodamas blizgančiais juodais auliniais batais aptemptas kojas į taktą muzikai iš radijo.
Paskirtą darbą atliekantis kalinys surado jos pavardę ir patik rino atvykusiųjų sąraše, kuris tik riau siai atkeliavo tuo pačiu traukiniu, kaip ir Orli.
– Aurelija Reichert. Politinė. – Jis linktelėjo galva. – 502 numeris.
Kitas kalinys akimirksniu užlipino ant Orli krūtinės baltą medžiagos lopą su apverstu raudonu trikampiu ir juodais skaičiais 502.
– Prisisiūk jį, kai tik išeisi iš čia.
Tada pastūmė jai kėdę; ji pastebėjo nuo sienos atsikišusį metalinį strypą. Kalinys fotografas prispaudė jos galvą prie plokščios kėdės atramos.
– Žiūrėk į sieną. Nusiimk skarelę. Šviesos blyksnis.
– Žiūrėk į mane.
Vėl blyksnis.
Jauna mergina, gavusi 503 numerį, nesusigaudydama vartė rankose baltąjį medžiagos lopą. Jos nepaprastai dideles akis puošė ilgos aksominės blakstienos ir darė ją panašią į elnės jaunik lę, pasimetusią nuo motinos, labai išsigandusią, nes viena atsidūrė grobuonių žvėrių pilname miške; ji tokia gležna ir būtų taip leng va ją nužudyti. Tačiau Orli pastebėjo, kad ji vis dėlto priėjo prie to grobuonies su SS uniforma, nes ji dar per mažai
buvo mačiusi ir norėjo išsiaiškinti, bet pagalbos ieškojo ten, kur galėjai sutikti vien mirtį.
– O kur man gauti adatą su siūlu?
Nepaleisdamas iš rankos cigaretės, SS kareivis taip šėrė jai atgalia ranka, kad ji visu kūnu atsitrenkė į priešais stovėjusį stalą, o tvarkingai ant jo surikiuotų dokumentų krūva pažiro ant grindų. Mergina taip pat nuslydo ant žemės ir išgąstingai žvelgė į uniformuotą vyrą, ranka prisidengdama perkirstą lūpą, o kalinys raštininkas šokosi pa skubomis rinkti pa sklidusius dokumentus.
– Užsirišk skarelę. Pasisuk šonu. Šypsokis.
Netardama nė žodžio Orli vykdė visus nurodymus.
Išėjusi laukan ji stabtelėjo. Kai pasirodė mergina 503 numeriu, vis dar neatgavusi žado, Orli pasivedė ją į šalį.
– Stovyk loje, o ypač šitoje, niekada nieko neklausinėk SS kareivių. Tau dar pasisekė, kad tavęs nenušovė.
Joms pasukus apgyvendinimui skirtų barakų link, 503 numeris ilgomis laibomis kojomis nusekė paskui Orli, tarsi būtų jos šešėlis. Nė per žingsnį neatsiliko net ir įėjus į dviejų aukštų pa statą, kuriame viską nustelbė užsistovėjusio šlapimo ir išmatų kvapai.
Gultai buvo įrengti vienas viršum kito trimis aukštais, beveik nepaliekant erdvės ant jų sėdėti. Orli susirado vietą pačiame viršuje ir už siropštė. Visi raumenys skaudėjo, tuščias pilvas prašė maisto. Labai tyliai, lyg jaustųsi esanti baugštus šunytis, greta Orli kojų susirangė ir 503.
– Koks tavo vardas? – kelias akimirkas patylėjusi, pasiteiravo Orli.
– Miriam.
– O aš Orli.
Šitaip gulint ir spoksant į lubas, Orli užvaldė suvokimas, kad ji pakliuvo į bepročių kontroliuojamą pa sau lį. Žmogaus gyvybė tame pa sau lyje yra bevertė, demonstruojamas žiauru-
mas – norma, mirtis – nuolatinis tavo palydovas. Ji suprato, kad turi kovoti už išlikimą, turi išsaugoti savo žmogiškumą net ir šios brutalybės akivaizdoje.
Orli užsimerkė, mintyse perkratydama kelių paskutiniųjų dienų įvykius. Jautėsi atplėšta nuo per pastaruosius ket verius metus pažinto pa sau lio; dabar ji buvo įsviesta į kažkokį košmarą, kur užtik rintas galėjai būti tik dėl vieno dalyko – kančios. Bet kodėl dabar? Ar tik rai ji kėlė tokį didelį pavojų Ravensbruko kalėjimo vadovybei? Teisybė, kartu su keliomis kitomis kalinėmis jos ten buvo susikūrusios uždarą grupę, bet jas vienijo vien draugystės saitai. Ligoninėje jos užsiėmė savo reikalais, nė negalvodamos priešintis vadovybei. Tai sovietų moterys iš Raudonosios Armijos buvo tik ras dyglys SS prižiūrėtojams. Kaip tik jos išdidžiai marširuodavo išsirikiavusios, vedamos į darbą ir iš jo grįždamos, provokuojamai traukdavo savo dainas, kalbėdavosi tarp savęs rusiškai, net ir daugybę kartų nuplaktos lazdomis už tai, kam atsisako kalbėti vokiškai. Bet perkėlė ne jas. Perkėlė ją, Orli.
– Velniop visa tai, – sumurmėjo pati sau pa šnibž domis ir perbraukė delnais veidą.
Ji jautėsi neapsakomai išsekusi, tačiau pasiduoti vis tiek neketino. Jie laukia, kad ji susitaikys ir žus? Nieko nebus. Kad išgyventų, ji kausis ragais ir nagais. Iki galo laikysis tegu ir menkiausios vilties, saugos savo žmogiškumą, kad ir kaip stengtųsi jį iš jos atimti.
Jau užmigdama Orli suprato, jog jos kelias bus ilgas ir pavojingas. Bet žinojo ir tai, kad nėra vienintelė šiame kelyje, kad ir kiti kovoja dėl išlikimo; jai tik reikėjo su jais susisiekti. Ir ji sau prisiekė, kad kaip nors, kokiu nors būdu, ji ištrūks iš šio pragaro gyva.