PROLOGAS
Aš sėdžiu prie baseino, įmerkusi kojų pirštus į šaltą vandenį, –nuo jo man dilgčioja odą, gniaužia kvapą, tarsi primenant, jog vandeniu niekada negalima pasitikėti. Kaitri vasara baigiasi, į sodą atslenka ruduo, ir aš stebiu lengvą vėjelį kedenant baseino paviršių, prisimindama tą pirmą vakarą mūsų naujuose gražiuose namuose. Viskas buvo visiškai kitaip: sėdėjome po besilydančia oranžine saule, gurkšnojome šaltą vyną ir kūrėme planus, o mūsų širdys buvo pilnos vilties ir įsitikinimo, kad gyvensime čia laimingi amžinai.
Tačiau niekas iš tikrų jų nėra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir audros debesys gali užklupti netikėtai. Šalto vyno ir saulės kupina vasara gali virsti tokia tamsia ir šalta, kad privers drebėti net karštyje. Jei tik būčiau žinojusi, kas tūno už mūsų gražių naujųjų namų durų, niekada nebūčiau čia atvažiavusi. Tačiau niekada nežinome, kas mūsų laukia, ir gyvenimas gali pasikeisti per akimirką – kelyje, paplūdimyje ar mūsų pačių namuose.
Tvirčiau susisiaučiu chalatą ir grįžtu į namą, užtraukiu visas užuolaidas ir užrakinu visas duris.
PIRMAS
Viskas tiesiog tobula: šiltas vakaras, šaltas vynas, saulė pamažu tirpsta jūroje. Mano vyras Tomas pagamino nuostabią vakarienę ir mes sėdim mūsų naujųjų namų terasoje, žvelgiančioje į
Kornvalio pakrantę.
– Už naują pradžią, – taria jis, pakeldamas taurę. Matau, kaip jo akys džiaugsmingai spindi, kai pasilenkęs per stalą jis spusteli mano ranką.
Birželis dar tik prasideda ir vasara plyti mums prieš akis tarsi saule ir smėliu tviskantis kilimas; mūsų šeima pagaliau vėl kartu.
Nusišypsau ir gurkšteliu vyno. Geriau nė būti negali.
– Pranokai pats save, – prabylu. – Šie namai nuostabūs, įdėjai tiek darbo, Tomai. Mačiau potencialą, kai juos pirkom, tačiau negalėjau nė įsivaizduoti, kad šitaip juos pakeisi vos per aštuonis mėnesius.
Tomo veidas švyti, jam malonu regėti mane laimingą.
– Taip, buvo neleng va, ypač todėl, kad tu ir Semas visą tą laiką buvote Mančesteryje, bet mes jau pasiekėm finišo tiesiąją.
– Finišo tiesiąją? Viskas jau dabar tobula.
– Man atrodo, kad reikėtų naujos virtuvės… – Jis atsilošia krėsle, žvelgdamas namo vidun pro didžiules stiklines duris.
– Tomai, virtuvei nieko netrūksta, ji man patinka. – Pažvelgiu ten pat, kur ir jis. Ankstesnieji savininkai pasižymėjo geru skoniu ir aš neturiu jokių priekaištų kokybiškai pagamintoms
kreminės spalvos spintelėms ir virtuvės salai, dengtai šiltos rudos spalvos mediniu stalviršiu.
– Nemanai, kad ji šiek tiek senamadiška? – pasiteirauja jis. Nusišypsau.
– Ne, pone Tobulybe, nemanau. Tau niekad negana, tiesa? –sukikenu. – Sutinku, tai nėra šiuolaikinė, spindinti, naujausių technologijų pilna virtuvė, tačiau ji miela ir puikiai tarnauja. Ir jai tikrai ne daugiau kaip dešimt metų. Būtų nusikaltimas viską išardyti ir įsirengti naują.
– Nori, parodysiu, ką pabraižiau?
– Tomai, – ištariu tyliai, – tu beveik metus praleidai čia, griaudamas sienas ir… Stabtelkim ir pasidžiaukim. Mums nieko nebetrūksta, viskas gerai. Aš taip ilgai šito laukiau, būtent šito, –sušnabždu, nužvelgdama nuostabią terasą ir akimis apsistodama ties Tomu, mano vyru, mano gyvenimo meile.
Po šešių mėnesių, praleistų atskirai, ir šešių valandų kelionės mašina iš Mančesterio atvažiavau į mūsų svajonių namus Kornvalyje. Mūsų keturmetis Semas atvyko su manim – jis miegojo beveik visą kelią, tačiau nubudo vos mums sustojus ir sušuko „Tėti!“ išvydęs Tomą, nekantriai laukiantį ant slenksčio. Mačiau, kaip Tomui paleng vėjo išvydus mūsų mašiną, ir kai sustojom, jis priėjo, atidarė dureles ir švelniai pakėlė Semą į glėbį.
– Sveiki sugrįžę į namus, – tarė, viena ranka laikydamas sūnų, o kitą tiesdamas manęs link man lipant iš mašinos. Po šitiek atskirai praleistų mėnesių abu jautėm paleng vėjimą ir kurį laiką tiesiog stovėjom apsikabinę.
– Nekantrauju rytoj viską nuodug niai apžiūrėti, – ištariu. Jau mačiau penkis gražius miegamuosius, virtuvę, išeinančią į didžiulę terasą, ir žalių atspalvių svetainę, kurią jis man rodė per „FaceTime“. Nebuvo smagu kiurksoti Mančesteryje laukiant, kol parduosim butą, kai Tomas tuo tarpu važinėjo po baldų parduotuves Kornvalyje, tačiau jis puikiai susitvarkė.
– Aš tiesiog trokštu, kad ši vieta būtų tobula, – sako jis. – Nenoriu, jog kada nors imtum gailėtis, kad išsikraustei iš Mančesterio.
– Nesigailėsiu. Juk tai buvo ir mano sprendimas, meile. Tačiau man gali prireikti šiek tiek laiko apsiprasti, viskas atrodo neįtikėtina. – O tada staiga prisimenu, kaip čia atsidūrėme, kodėl galime sau leisti tokius nuostabius namus. Viskas dėl mirus tėčiui gauto paveldėjimo.
– Džiugu ir liūdna tuo pat metu. Jei tik galėčiau rinktis, norėčiau, kad tėtis būtų su mumis, – pasakau.
– Ir aš, – pritaria jis, vėl suimdamas mano ranką. – Būdamas čia daug apie jį galvojau.
– Jau ketveri metai, kai jo nebėra, tačiau vis dar atrodo, tarsi tai būtų nutikę vakar. – Jaučiu, kaip akyse ima dilgčioti ašaros, ir bandau pro jas nusišypsoti. – Neturėčiau gadinti šios akimirkos.
– Mieloji, jis tavo tėtis, tau galima verkti.
– Žinau, bet jaučiuosi tokia kalta. Visi tie pinigai, kuriuos jis paliko. Labai miela, bet tai liūdina mane. Jis klaidžiojo po tą didžiulį seną namą šiaurėje, vis lopė jį, taupydamas šildymui, o mes štai dabar sėdim čia… – Negaliu užbaigti sakinio, kaltė užgniaužia gerklę.
– Niekada nesvajojau, kad gyvensiu tokioje vietoje, – pratęsiu po akimirkos, mostelėdama į sodą. Džiaugiuosi nuostabia žalia pievele, kurioje Semas galės žaisti, ir jau dabar matau, kaip sužydės sodas. Tačiau negaliu atsikratyti širdgėlos ir liautis lyginti šių namų su tėčio perdėtai taupiu gyvenimu mūsų senuosiuose šeimos namuose. Į jo gyvenimo pabaigą namo vertė nepaprastai išaugo, o pridėjus pelną iš gerai nusisekusių investicijų, aš paveldėjau daug daugiau, nei galėjau įsivaizduoti. Mes labai greitai persikraustėme iš mūsų mažyčio buto Mančesteryje į šį baltintų sienų namą ant skardžio Kornvalyje, tuo pat metu mėgindami susitaikyti su netektimi.
Vyras susirūpinęs žvelgia į mane.
– Nesijaudink dėl manęs, aš tikrai laiminga ir žinau, kad man čia patiks, tiesiog… Mano galvoje sunkiai dera tai, ką turime mes, ir tai, kaip gyveno mano tėtis. Tomas pritariamai linksi.
– Aš jaučiuosi taip pat. Kaip norėčiau, kad jis būtų čia ir galėtų džiaugtis kartu su mumis. Tu tik pažvelk į visa tai.
Mes nužvelgiam terasą – indiško smiltainio grindis, vientiso stiklo baliustradą su vaizdu į paplūdimį. Tomas parinko pačias geriausias medžiagas, pervertė daugybę bukletų, iki smulkiausių detalių išnagrinėjo tapetų raštus, dažų atspalvius ir akmenis grindų dangai. Ši vieta yra jo nuopelnas, jo gabumų atspindys.
– Kaip vyras, dirbantis finansų srityje, tu tikrai turi dekoratoriaus gyslelę, – pagiriu žavėdamasi.
– Tą dieną, kai pamatėm šį namą, pasakiau, kad paversiu jį mūsų svajonių namais. Pažadėjau, kad viskas bus tobula, ir neieškojau kompromisų, – atsako jis šypsodamasis.
Nusišypsau ir aš, tačiau jau ne pirmą kartą susimąstau, ar mes galime sau leisti geriausia. Šitam namui išleidom beveik visus paveldėtus pinigus, o kaip laisvai samdoma žurnalistė, iš pavienių užsakomųjų straipsnių uždirbu tikrai nedaug.
– Niekad nemaniau, kad gyvensiu tokioje vietoje, ir jau tikrai nesitikėjau, kad ji bus mano, – taria jis, uždegdamas žvakes ant stalo. – Štai, dar daugiau romantikos, – priduria su šypsena.
Niekad nemačiau jo tokio laimingo. Žinau, kad ir aš galiu būti laiminga čia, man tik reikia šiek tiek laiko.
– Labai džiaugiuosi dėl sodo. Semas pagaliau turės kur žaisti, – ištariu, galvodama apie mažytį butą, kurį ką tik palikom: jokio sodo, tik nedidelis parkas už keleto gatvių. – Ir tau ši vieta tinka, – priduriu, turėdama omenyje jo atsipalaidavusį elgesį, lengvą įdegį ir lieknesnį stotą.
– Taip, man čia labai patinka, noriu, kad ir tu jaustumeis taip pat.
– Aš taip ir jaučiuosi, – atsakau. Kaip man galėtų čia nepatikti? Tomas taip sunkiai dirbo: miegamojo sienų spalva kinta nuo švelnios žalsvai mėlynos iki šviesiausios dangaus žydrynės, tada subtiliai pereina prie melsvai žalios poilsio kambaryje su sodriai žaliomis aksominėmis sofomis. Nuo rūpestingai atrinktų mūsų nuotraukų ant miegamojo sienos iki ranka tapytų debesų ant mūsų mažylio miegamojo lubų. Šie namai yra Tomo meilės įsikūnijimas. – Nė nenutuokiau, kad esi toks talentingas interjero dizaineris. Mūsų namai nepakartojami… ir labai stilingi. Tau tik rai niekas nepadėjo?
– Viską padariau pats. Džiaugiuosi, kad tau patinka. Aš laimingas, kai tu laiminga, – taria jis spausdamas mano ranką.
Iš visų jėgų stengiuosi šypsotis, tačiau nors čia labai miela, man prireiks laiko priprasti gyventi taip arti jūros. Praeitis niekada neduos ramybės, bet mane guodžia Tomo ryžtas viską padaryti kaip galima geriau. Tai jo meilės kalba – jis man neperka brangių dovanų ir nestebina įspūdingais siurprizais; Tomas taiso vamzdžius ir išneša šiukšles. O dabar, mums netikėtai praturtėjus, jis man įrengė svajonių namus.
Kurį laiką sėdim tylėdami, abu paskendę savo mintyse, kurios žinomos tik mums vieniems.
– Tomai, mes pasielgėm teisingai, tiesa? – paklausiu, žinodama, kad jis mane nuramins, nes mano vyras visada ištiesia pagalbos ranką, kai imu savimi abejoti.
Vyras atsikvepia, jis žino tvarką.
– Reičel, tu žinai, kad pasielgėme teisingai. Tu darai būtent tai, ko norėjo tavo tėtis. Jis pasakė: „Liaukis gyvenusi praeitimi, judėk pirmyn, susikurk naują gyvenimą ir naujus prisiminimus.“
– Žinau, bet gyventi prie jūros… Ar jis turėjo omeny tai?
– Taip, esu tuo tikras, ir pažadu tau, kad padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad tu ir Semas būtumėt čia laimingi. Aš
taip laukiau, kad mano šeima pagaliau grįžtų namo. Reičel, po visko, ką tau teko išgyventi, nusipelnai būti laiminga.
– Ką aš be tavęs daryčiau, – sumurmu. – Tu padėjai ištrinti blogus prisiminimus.
– Mes niekada jų neištrinsim, Reičel. Tiesiog turime pasistengti atsargiai juos įpinti į tavo praeitį, kad jie nebedarytų įtakos tavo dabarčiai. Neįmanoma ištrinti to, kas nutiko.
Jis prisitraukia savo kėdę prie manęs, kad galėtų mane apkabinti, ir mes žvelgiam į tolį.
– Tai mūsų, visa tai mūsų, – sušnabžda jis.
– Taip, mano tėčio dėka ir… ir tavo, savaime suprantama.
– Taip, į tavo sveikatą, Rodžeri. – Jis pakelia taurę į viršų. –Mano antrasis tėtis. Ilgiuosi jo kasdien.
– Už mus ir už gyvenimą šia akimirka. – Nustumiu skausmą atgal į praeitį, pakeliu savo taurę, o kitą ranką ištiesiu Tomui.
Mūsų pirštai susiliečia ir jaučiuosi saugi. Pasiilgau jo, mano saugaus uosto. Beveik grįžau namo – tik dar to nejaučiu, dar ne visai.
Vėl pakeliu akis, norėdama sugerti saulėlydį. Turėčiau atsipalaiduoti, mėgautis akimirka ir liautis nerimavusi. Kartoju savo nebylią mantrą, kad nuraminčiau galvoje besiblaškančias mintis: Nieko blogo nenutiks.
– Reičel, nereikia jaustis kaltai, kad gyveni savo gyvenimą, –švelniai taria jis. – Liaukis baudusi save už tai, kas nebuvo tavo kaltė, kas yra niekieno kaltė.
Aš giliai įkvepiu ir bandau pažvelgti į viską iš šalies.
– Tu teisus, neįmanoma būti per daug laimingam. Turiu sau atleisti ir įsileisti laimę. Tai, kad viskas yra tobula, anaiptol nereiškia, kad tuoj nutiks kas nors baisaus. Tiesa?
– Būtent. Atėjo tavo laikas, tiesiog turi palikti praeitį praeityje.
– Taip, dabar būsim amžinai laimingi. – Susidaužiam taurėmis ir tuo metu mano žvilgsnį patraukia kažkas jam už nugaros.
– Tu tik pažiūrėk, kaip debesys plaukia pro saulę, – tariu stebėdama, kaip pro stiklą ant didžiulės baltos virtuvės sienos juda šešėliai.
– Ką? Juk nėra jokių debesų, – atsako jis atsisukdamas pažiūrėti į sieną ir jo balse išgirstu nerimą.
Pažvelgiu į dangų ir matau, kad jis teisus, – jame nė vieno debesėlio. Tai kodėl ant sienos juda šešėliai?
Man ant kak lo pasišiaušia plaukeliai.
– Tomai, ar mūsų virtuvėje kažkas yra?
