tikra istorija apie žmogžudystes, šeimos paslaptis ir nesugriaunamą seserų ryšį
Iš anglų kalbos vertė
Indrė Ka I rytė
Vilnius, 2025
AUTORIAUS ŽODIS
Bendri prisiminimai yra tarsi rantytos dėlionės detalės. Kartais jos visiškai tiksliai nesusideda. Iš visų jėgų stengiausi visas šios sudėtingos istorijos detales sudėti kaip įmanoma tikslesne seka. Tose pasakojimo vietose, kuriose reikalingi dialogai, pasitelkiau tyrimo dokumentus ir dvejus metus vykdytų interviu medžiagą. Taip pat dėl privatumo Laros Vatson pirmas vardas yra pseudonimas.
Gregg Olsen
Visuomet taip buvo. Kaip ir vyresniosios sesers, Samės vaikai tokie, kokių norėtų bet kuri mama. Protingi. Drąsūs. Mylimi.
Kai ryte, prieš ruošdama vaikus į mokyklą ir skubėdama į klasę, Samė rengiasi lįsti po dušu, ji nė sekundėlę nelukteli, kol vanduo sušils. Iškart šoka po srove, leisdama lediniam vandeniui gelti kūną. Kaip ir Nikė, Samė nesugeba pamiršti praeities. Yra dalykų, kurių nenusikratysi.
Dalykų, kurių nepamirši.
Jauniausioji dukra, kaip ir vyresnėlės seserys, yra tikra gražuolė. Torė vos įžengusi į ketvirtąją dešimtį. Šviesiaplaukė, įžūli, nuostabi. Jos namai toliau, centriniame Oregone, bet moteris jaučia stiprų ryšį su seserimis. Bėdos ir narsa sukūrė tarp jų stiprius, nenutrūkstamus saitus. Ši jauna moteris, rūpindamasi garsios paslaugų sektoriaus įmonės socialiniais tinklais, susikūrė puikų gyvenimą. Perskaitęs jos darbines ar asmeninio profilio žinutes visuomet nusišypsosi, o gal net garsiai nusijuoksi.
Suprantama, ji viską pasiekė pati, tačiau sako, kad be seserų nebūtų to padariusi.
Kas kartą atsidūrusi vietinės parduotuvės valymo reikmenų skyriuje ir išvydusi baliklių eilę, Torė nusisuka. Nedaug trūksta, kad krūptelėtų. Nesugeba pažvelgti. Dar sunkiau uosti jo kvapą. Kaip ir seseris, Torę į praeitį nukelia kasdienės smulkmenos – izoliacinė juosta, vaistai nuo skausmo, nešiojamosios žoliapjovės burzgimas. Tai nuneša į laiką ir vietą, kur mama išdarinėjo tai, ką jos prisiekė amžinai laikyti paslaptyje.
Pastangos išgyventi mamos darbelius ir buvo patirtis, sukūrusi tarp merginų stiprų ryšį. Gal jų tėtis ne tas pats asmuo, o trys skirtingi vyrai, bet jos viena kitą visuomet vadino sesėmis. Niekada nesirinko termino „netikros seserys“. Šis ryšys – vienintelis dalykas, kuriuo
Notekų mergaitės galėjo pasikliauti. Išties vienintelis dalykas, kurio mama negalėjo atimti.
Tai ir padėjo išgyventi.