Kaip atpažinti narcisistiškus žmones ir išgyti nuo jų padarytų skriaudų
Iš anglų kalbos vertė
Ignacijus Daukša
Vilnius, 2025
Skiriu mamai Sai Kumari Durvasula –ir mūsų laukiančiai istorijai.
Prosenelei Gunupudi Venkamma ir prieš ją buvusioms senelėms atminti.
Visiems, kas nukentėjo nuo artimojo psichologinio išnaudojimo.
p raTarmė
Kartą aštuonmetė mergaitė sėdėjo ant grindų tvankioje Naujosios Ang lijos pradinės mokyk los valgyk loje ir stebėjo cirko trupės iš Niujorko pasirodymą. Tais laikais, aštuntajame dešimt metyje, dar nebuvo jokio kultūrų įvairovės supratimo, tad mergaitė neįprastu vardu ruda oda ir dviem standžiai supintomis kasomis išmoko būti nematoma. Iš būrio vaikų cirkas rinkosi savanorius, vienas berniukas turėjo būti dramblys, mergaitė –žonglieriaus padėjėja, o laimingiausias berniukas tapo vedėju.
Pabaigoje cirko žmonės iškėlė kostiu mą – atlasinį, sod raus violetinio atspalvio, išpuoštą kutais ir blizgučiais. Visos mergaitės liko apžavėtos, taip pat ir mergytė su kasytėmis. Visos švystelėjo rankas aukštyn, išskyrus ją.
– Prašau, prašau, išsirinkit mane! – šūkavo jos.
Iš kur jos turi tiek drąsos, galvojo mergytė su kasytėmis. Kodėl joms nebaisu? Trupės vadovas, nekreipdamas dėmesio į rankas iškėlusius vaikus, išsirinko mergytę su kasytėmis. Ši ėmė drebėti ir nunarino galvą, apsiašarojusi tyliai pasakė:
– Ačiū, ne, pone.
Vyras pažvelgė į ją ir maloniai paklausė:
– Ar tik rai?
Ji tyliai linktelėjo. Šalia sėdėjusi mergaitė iškart pasinaudojo proga ir su pasididžiavimu apsivilko kostiu mą. Vadovas paklausė mergytės su kasytėmis, kokio vaid mens ji norėtų, o ši atsakė,
kad sutiktų būti arklio kostiu mo dalimi, nes liktų nepastebima.
Paskui ji daug metų galvojo, kaip būtų pasijutusi vilkėdama tą violetinę suk nelę su blizgučiais, tačiau tądien pernelyg bijojo bendraklasių patyčių… ir tiesiog būti pastebėta.
Nuo pat mažų dienų mergaitė įtikėjo, kad jos norai, svajonės ir poreikiai neverti dėmesio, kad jai kažko trūksta. Geraširdės palaikančios mamos svajonės buvo užgniaužtos ir sužlugdytos, todėl mergaitė irgi jautėsi nesanti jų verta.
Kol pasijuto kitaip.
Nors vis dar neturiu kerinčios violetinės suk nelės su blizgučiais, dabar suprantu, kad galime ištrūkti iš narcisistiškų žmonių istorijų; jie aiškino, kas mes tokie, tildė, varžė mūsų laisvę, sakė, kad mūsų svajonės per daug išpūstos, įskiepijo gėdą ir buvo atėmę iš mūsų džiaugsmą. Mes galime išgyventi meilės ar sėk mės istorijas ir jaustis laimingi, vis dėlto suprasdami, kad pasitaikys ir tamsių sielos naktų, kad toliau lydės nepasitikėjimas savimi. Galime daryti gerus darbus, patvirtinti kitiems, kad tai iš tik rų jų nutiko ir kad jiems nieko netrūksta. Taip elgiuosi pati, ir kasdien sutinku vis daugiau tokių žmonių. Po truputį galime nutraukti iš kartos į kartą perduodamą užburtą nuvertinimo, menkinimo ir psichologinės savižalos ratą. Šios istorijos turi būti papasakotos.
Vis dar nežinau, ar šiandien išdrįsčiau apsivilkti tą blizgančią suk nelę, tačiau noriu tikėti, kad ta mergytė su kasytėmis, didelėmis rudomis akimis ir aplinkiniams sunkiai ištariamu vardu būtų atrodžiusi puikiai.
Širdyje būdama maža mergaite, norėčiau visiems pasakyti… Žinau, kad pavyks ir jums.
Įžanga
k aip čia aT sidūrėme?
Nešališkumas padeda engėjui, o ne aukai.
Tyla kursto kankintoją, o ne kankinamąjį.
Elie Wiesel 9.00 val.
Karolina turi du vaikus; per dvidešimt santuokos metų vyras ją kelis kartus išdavė, apgavo ir su draugėmis bei kaimynėmis.
Jis at kak liai viską neigė, o vėliau, iškentusi pykčio priepuolį dėl „paranojiškų kaltinimų“, Karolina išgirdo, kad dėl šių meilės nuotykių pati kalta, nes nerodė vyrui dėmesio. Kad jis jaustųsi „saugus“, nuvertindavo savo karjerą. Ji ilgisi ankstesnio gražaus, kaip pati įsivaizdavo, šeiminio gyvenimo, jaučiasi nevisavertė, galvoja galbūt neteisingai supratusi vyrą ir apskritai situaciją, nors ir prisiminė, kaip kiek vienąkart skaudina jo kritika ir išdavystės. Karolina to nesuprato; jos tėvai nugyveno laimingai susituokę keturiasdešimt penkerius metus, iki pat tėvo mirties. Ji tikėjo šeima, o dabar, artėjant skyryboms, pasijuto nepateisinusi lūkesčių. Be to, dažnai ištikdavo panikos priepuoliai ir stiprus nerimas, kartais apnikdavo įkyrios mintys apie susitaikymą.
10.30 val.
Natalija penkiasdešimt metų pragyveno santuokoje, o sirgdama vėžiu iš vyro išgirdo, kad „absurdiška“ tiek daug iš jo tikėtis. Jis aiškino, esą tai „trukdo“ ir išmuša iš vėžių, nes dabar reikia ją užjausti ir derinti savo įtemptą darbotvarkę, kad parvežtų iš chemoterapijos seansų. Po keletą metų trukusio gydymo išsivystė neuropatija, pasidarė sunku vaikščioti, o vyras ją gėdino ir vadino „imperatore“, mat prašosi pavėžėjama iki pat restorano ir negali šaltą vakarą paėjėti penkių kvartalų. Visgi jie turi suaugusių vaikų ir anūkų, daug keliauja ir leidžia laiką su šeima. Natalija nenori likti kalta, kad sujaukė visų įprastą gyvenimo tvarką, ir pripažįsta, kad neretai džiaugiasi vyro draugija: jų lytinis gyvenimas vis dar neblogas, sieja bendri išgyvenimai. Nors moteris turi medicininį ir teisinį išsilavinimą, vyras ją laiko savo padėjėja. Ji kenčia nuo lėtinių ligų, išgyvena kaltę bei gėdą ir atsiribojo nuo visų, išskyrus artimiausius šeimos narius. 13.00 val.
Nuo pat vaikystės tėvas Rafaelį laikė prastesniu už brolį, o jis vis svajoja sulaukti dėmesio, kai ims gerai uždirbti. Tėvas neretai jį menkindavo, su piktdžiuga pasakodavo apie brolio pasiekimus (Rafaelis seniai nutraukė ryšius su broliu) ir psichologiškai smurtaudavo prieš žmoną, jo mamą. Todėl sutriko moters psichinė sveikata ir, Rafaelio manymu, dėl to ji anksti mirė. Rafaelis žino, kad senelis su tėvu irgi taip elgėsi – taip jau įprasta jų kultūroje, – ir norėtų būti atlaidesnis, nes tėvas ir senelis visą gyvenimą kentė dėl rasinių stereotipų ir suvaržymų. Rafaelis nesugeba palaikyti intymių santykių ir nuolat sau kartoja: „Jei tik
?
tėtis pamatytų, kaip man sekasi, viskas išsispręstų, ir galėčiau ramiai gyventi.“ Jis visą laiką dirba, dėl nemigos ir energijos trūkumo negali apsieiti be įvairiausių vaistų ir priemonių, retai susitinka su draugais, tad ilgisi bendravimo, tačiau tvirtina, kad turėdamas tiek darbo negali sau leisti tokios „prabangos“ kaip atostogos ir bendravimas.
Įsivaizduokime, kad taip atrodo mano darbo diena. Bėgant laikui, išklausius daugybę tokių pasakojimų, išryškėjo, kad susidūrus su atvejais, panašiais į Rafaelio, tėvas faktiškai visada ir toliau menkina, o žmonės kaip Karolina ir Natalija toliau klausosi antrosios pusės kaltinimų. Vis dėlto nebūtų jokios naudos, jei Rafaeliui, Karolinai ir Natalijai pasakyčiau, kad artimieji greičiausiai ir toliau jiems kenks. Verčiau pradėjome aiškintis, koks elgesys yra priimtinas ir nepriimtinas, kaip atrodo sveiki ir nesveiki santykiai, kūrėme palaikančią aplinką, kurioje jie galėtų analizuoti jausmus ir santykius, atrasti tik rą ją savastį. Reikėjo viską išpainioti ir išsiaiškinti, kodėl jie kaltino save už tai, ko nepadarė, arba graužėsi, nors nepadarė nieko blogo. Dirbant psichoterapeute, paprasčiausia būtų tiesiog gydyti nerimą, sveikatos sutrikimus, depresiją, sumišimą, nepasitenkinimą, frustraciją, bejėgiškumą, socia linę izoliaciją ir darboholizmą neatsižvelgiant į kontekstą. Taip esame išmokyti: kabinete nag rinėja me ydingus žmogaus polinkius, o ne kas dedasi jo aplinkoje.
Išryškėjo ir dar kai kas. Mano klientų panika ir liūdesys kiekvieną savaitę stiprėjo ir slūgo priklausomai nuo kintančio antrosios pusės elgesio ir polinkių. Paaiškėjo, kad santykiai buvo paskata, o nerimas, paskatinęs pradėti psichoterapiją, privertė imtis veiksmų. Nustebau, kokios panašios daugelio klientų istorijos, nors jie buvo labai skirtingi žmonės, išgyvenę skirtingą praeitį. Tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių visi kaltino save: abejojo savimi, įkyriai viską permąstydavo, gėdijosi, buvo psichologiškai atsiriboję, sutrikę ir bejėgiai. Dėl tokių santykių ėmė vis labiau
save varžyti, darėsi abejingesni ir santūresni, kad tik išvengtų problemiškų žmonių kritikos, paniekos ar pykčio. Bandė keistis, vildamiesi pakeisti ir kitą žmogų, ir pačius santykius.
Buvo ir dar vienas reikšmingas panašumas: elgesys, būdingas santykiams. Nesvarbu, ar tai būtų sutuoktinis, antroji pusė, vienas iš tėvų, kitas šeimos narys, suaugęs vaikas, draugas, kolega ar viršininkas – mano klientai nuolat pasakodavo, kaip yra menkinami arba gėdinami dėl to, kad nori pasisakyti ar būti savimi. Jų išgyvenimai, įsitikinimai ir tikrovė būdavo nuolat nuneigiami. Artimieji kaltino dėl probleminio jų elgesio. Jie jautėsi sutrikę ir vieniši.
Dar vienas visiems bendras dalykas – kad ne visada būdavo blogai. Pasitaikydavo ir juoko, gero sekso, malonių užsiėmimų, vakarienių, bendrų pomėgių, išgyvenimų ir netgi meilės. Tiesą sakant, vos tik viskas pradėdavo atrodyti nepakeliama, išaušdavo geresnė diena, kaip tik paskatindama vėl suabejoti savimi. Klientams suteikiau tą patį, kas padėjo sveikti man – palaikymą ir žinias. Gydyti nerimą nepaaiškinus tokių santykių eigos yra tas pats, kaip taisyti va rik lio gedimus pučiant padangas. Iš pažiūros šių gedimų priežastis visada slypėdavo ten pat: narcisistiškuose santykiuose.
Yra tokia patarlė: Kol apie medžioklę nepapasakojo liūtas, ši istorija visada šlovins medžiotoją. Kas pasakoja, to ir tiesa. Knygose apie narcisizmą dažniausiai kalbama apie narcizus. Mus be galo domina šie žavūs žmonės, sugebantys taip blogai ir įžeidžiai elgtis, bet išvengti didesnių pasek mių. Mums rūpi išsiaiškinti, kodėl jie atrodo tokie sėk mingi ir kodėl taip elgiasi. Kad ir kaip nemėgtume narcisizmo, mes aukštiname šiais bruožais pasižyminčius žmones – jie yra mūsų vadovai, didvy riai, linksmintojai ir įžymybės. Deja, jie būna ir mūsų tėvai, antrosios pusės, draugai, broliai ir seserys, viršininkai ir kaimynai.
O kas nutinka liūtui? Kas atsitinka žmogui, persekiojamam arba sužeistam medžiotojo?
čia a T sidūrėme ?
Rašant apie narcisizmą, dažnai pamirštama svarbesnė istorijos dalis: kas nutinka žmonėms, susidūrusiems su narcizu? Kaip narcisistiškas elgesys ir asmenybė veikia kitus? Kai žmonės įskaudinami, visiems pernelyg rūpi suprasti, kodėl – tartum tai kaip nors galėtų pa leng vinti skausmą (taip nėra). Mes susidomime medžiotoju apimti kone karšt ligiško troškimo išsiaiškinti, kodėl jis taip elgiasi. Kodėl žmogui trūksta empatijos, kodėl jam taip sekasi jus sutrikdyti, manipuliuoti, meluoti, kodėl staiga pratrūksta pykčiu? Vis dėlto susitelkę į narcisistiškų žmonių elgesio priežastis nebepastebime, kas nutinka tiems, kurie juos myli, kartu susilaukia vaikų ar su jais užauga, giminaičiams, darbuotojams, bendradarbiams, tiems, kas su jais skiriasi, gyvena kartu, susidraugauja ir išaugina narcizus. Kas nutinka jiems?
Trumpai tariant: nieko gero.
Ši tema nepatogi. Nesinori neteisingai kaltinti žmonių, į kuriuos žiūrime su meile, susižavėjimu, pagarba ir rūpesčiu. Paprasčiau dėl keblių santykių prisiimti atsakomybę patiems arba, užuot susitaikius, kad mylimo ar gerbiamo žmogaus savybės yra nuspėjamos, nekintančios ir žalingos, aiškinti gyvenimo nepastovumu. Būdama psichologė, dirbau su šimtais žmonių, patyrusių narcisistinį išnaudojimą, vykdau programą tūkstančiams kitų aukų, šia tema esu parašiusi knygų ir sukūrusi tūkstančius valandų įrašų, visgi man kyla klausimas, ar išvis verta diskutuoti apie narcisizmą, nes tikroji problema yra narcisistiško asmens elgesio daroma žala.
Ar galima atsieti asmenybę nuo elgesio, jei asmenybė greičiausiai nesikeis? Kaip svarbu, ar toks žalingas elgesys yra tyčinis? Ar įmanoma pasveikti nesuprantant narcisizmo? Svarbiausia – ar galima išgyti nuo tokių santykių? Šie sudėtingi klausimai bus nag rinėja mi knygoje.
Kai kurie žmonės priešinosi ir klausinėjo: „Kaip sužinoti, ar ant roji pusė / vienas iš tėvų / viršininkas / draugas yra narcizas?“ Toks klausimas suprantamas. Taikydama psichoterapiją su
kliento artimaisiais paprastai nesusipažįstu, bet nemažai sužinau apie praeitį – dažnai skaitau antagonistiško žmogaus atsiųstus elektroninius laiškus ir žinutes, matau, kaip tai veikia klientą. Kalbėdama, kas nutinka žmonėms, nukentėjusiems nuo tokių santykių, pasitelkiu sąvoką antagonistiškas santykių stresas, o psichologiškai žalingą kliento artimųjų elgesį vadinu antagonistišku, nes šis terminas yra platesnis ir mažiau stigmatizuojamas nei narcisistiškas. Šią sąvoką vartoju pristatydama tokias savybes kitiems specia listams, nes ji api ma visą narcisizmui būdingą priešišką elgesį ir strategijas – manipuliaciją, dėmesio troškimą, polinkį išnaudoti, agresiją, aroganciją, – kitus priešiškus asmenybės tipus, kaip antai psichopatija, ir apibūdina būtent antagonistiškiems santykiams būdingą įtampą. Vis dėlto narcisizmo yla jau išlindo iš maišo, daugelis jūsų esate susipažinę su sąvoka narcisistinis išnaudojimas, nors knygoje vartosiu ir terminą antagonistiškas, kad aprėpčiau visas savybes.
Niekas nepradeda dirbti šioje srityje, kol to nepatiria patys; patyriau ir aš. Bendraudama su šeima, mylimaisiais, kolegomis ir draugais, susidūriau su narcisizmui būdingu menkinimu, pykčio priepuoliais, išdavyste, atmetimu, manipuliacija, buvau blaškoma. Man suspausdavo širdį, kai klausydavausi klientų skausmingų išgyvenimų, vėliau per asmenines psichoterapijos konsultacijas pasakodavau apie savo skausmą ir po truputį supratau, kad taip pat esu šios istorijos dalis. Narcisistinis išnaudojimas nulėmė mano karjeros ir gyvenimo kryptį. Buvau tokia sutrikdyta, kad neskyriau viršaus nuo apačios, kaltinau save, galvojau, kad per daug tikiuosi iš žmonių, kad nenusipelniau būti pastebėta ar išklausyta. Tai mane labai paveikė, o kai suaugau, ta baimė paimti violetinę suk nelę virto jausmu, kad nesu verta sėkmės, meilės ar laimės. Nebuvo, kad suprasčiau staiga, nė vieni santykiai nebuvo esminiai. Savo gyvenime narcisistinį išnaudojimą patyriau iš įvairių žmonių ir įvairiausiais būdais, todėl
?
maniau, kad tai mano kaltė – negali būti, kad taip atsitiko dėl daugybės kitų aplinkybių. Magistrantūroje ir doktorantūroje taip ir neišsiaiškinau, kas yra narcisistinis išnaudojimas; nesusimąstydavau apie šį neaiškų žiaurų elgesį, kol pagaliau supratau. Ilgai liūdėjau, o paskui troškau susigrąžinti metus, iššvaistytus įkyrioms mintims ir nuoskaudoms. Jaučiau kaltę, maniau, kad laikydama juos narcisistiškais išduodu šeimos narius ir mylimus žmones. Po truputį nubrėžiau ribas, visiškai susitaikiau, kad šis elgesys nesikeis, nustojau stengtis pakeisti antagonistiškus artimuosius, atsiribojau nuo jų ir nuo jų elgesio. Nutraukiau santykius, kurie man kadaise rūpėjo, sulaukiau priekaištų, kad nepaisau pasenusių kultūrinių normų, pabrėžiančių ištikimybę šeimai, ir dabartinių normų, skatinančių sutarti su žmonėmis, lipančiais ant galvos. Dabar suprantu, kad leisdami lipti ant galvos, galiausiai nusilaušime sprandą.
Kai prieš gerus dvidešimt metų buvau mokslo tyrimų asistentų vadovė, jie vis pranešdavo apie ambulatorinių klinikų pacientus, kurie dėl savo įnoringo, nevaldomo, niekinamo ir arogantiško elgesio neduodavo ramybės slaugėms, gydytojams ir visiems kitiems darbuotojams. Šis pastebėjimas paskatino imtis asmenybės tyrimų projekto, daugiausia nagrinėjant narcisizmą, antagonizmą ir jų povei kį sveikatai.
Kartu turėjau galimybę išklausyti tūkstančius žmonių, nukentėjusių nuo tokių santykių. Deja, vis tekdavo išgirsti, kad antrosios pusės, šeimos nariai, draugai, kolegos ir netgi psichoterapeutai neretai kaltina žmogų, patyrusį žiaurų elgesį, aiškindami, esą šis per jaut rus, per mažai stengiasi, pernelyg nerimauja, nėra linkęs atleisti, išeina, pasilieka; jie buvo smerkiami, kad vartoja terminą narcizas ir nesugeba įvardyti aiškiau. Skaičiau psichoterapeutams skirtų mokymų programų aprašus, kuriuose prieštaraujama klientams, laikantiems šeimos narius arba santykius žalingais, ir vyrauja požiūris, kad klientai, atėję į psichoterapiją pakalbėti apie manipuliacinius santykius, tėra verksniai. Yra
parašyta daugybė knygų ir straipsnių apie narcisistines asmenybes ir kaip taikyti psichoterapiją narcisistiškiems žmonėms. Faktiškai niekas neaprašė, nei kas nutinka jų artimiesiems, nei kaip taikyti psichoterapiją, jei ant roji pusė yra narcisistiška, nors visi psichikos sveikatos srities atstovai žinojo, kad tokie santykiai nėra sveiki. Nustojusi griežti dantį, pyktį paverčiau dėmesiu švietimui – ne tik klientų ir narcisistinį išnaudojimą patyrusių žmonių, bet ir sveikatos priežiūros specia listų. Mano klientų skyrybos trukdavo ne vienus metus; sulaukę raštiškų skundų dėl persekiojimo, įmonės vadovai jais netikėdavo, o klientai matė, kaip prasižengęs kolega būdavo perkeliamas į kitas pa reigas kitoje vietoje; jiems nubrėžus ribas, šeimos nariai nutraukdavo ryšius; bausdami draudė matytis su anūkais; jie matė, kaip narcisistiški broliai ir seserys išnaudoja vyresnio amžiaus tėvus; buvo menkinami vaikystėje, o vėliau ir suaugę; negavę, ko nori, narcisistiški draugai imdavo juodinti internete; narcisistiški tėvai manipuliuodavo iš mirties patalo. Dirbau įmonėse, kur buvo įprasta manipuliuoti kitais, mačiau, kaip darbo kolektyvuose kurstomi bjauriausi žmonės, ir nuo to nukenčia geriausi, gabiausi jų kolegos. Aš vis dar privengiu kai kurių Los Andželo gat vių ir rajonų, nes šiuos prisiminimus ištverti per sunku. Buvo iškilęs pavojus mano saugumui, ne kartą jaučiausi priversta išeiti iš darbo, mačiau, kai šeimai labiau rūpėjo išsaugoti jos nario reputaciją, užuot paguodus kenčiantįjį. Iki šiol nedrįstu pasitikėti naujais žmonėmis.
Svarbiausia žinoti, kad narcisistinė asmenybės pusė beveik visada pasireiškia, kol dar nebūnate tapę narcisistiško žmogaus gyvenimo dalimi, ir lieka jums pasitraukus. Tokie santykiai keičia žmogų, tačiau šie pokyčiai skatina augti, formuoja naują požiūrį, imame atidžiau rinktis, su kuo bendrauti. Atpažinę ir nutraukę tokius santykius galime susimąstyti, atkapstyti tik rą jį save, nusišluostyti dulkes ir pa rodyti save pasau liui. Tradicinė psichoterapija – paskatinti klientus suprasti, kuo jie prisideda prie santykių
a T sidūrėme ?
ir už ką yra atsakingi, išmokyti kitaip pažvelgti į nepalankias aplinkybes – neakcentuoja, kad narpliojant situacijas su narcisistišku asmeniu atsiranda daug neteisybės. Kaip galite susidaryti kitokią nuomonę apie žmogų neapgaudinėdami savęs, jeigu šis jumis manipuliuoja ir neigia jūsų savarankišką egzistenciją?
Užuot išmokus tokį žmogų vertinti kitaip, metas suprasti, koks elgesys yra nepriimtinas ir žalingas.
Tikiuosi, ši knyga padės suprasti paprastą dalyką: narcisistiškos savybės ir elgesys faktiškai nesikeičia, o jūs nekalti, kad kitas žmogus jus menkina. Noriu, kad suvoktumėte paprastą, bet svarbią tiesą:
Tai ne jūsų kaltė.
Žmonės iš viso pasau lio man yra sakę, kad daugiau sužinoję apie narcisizmą ir tokių santykių povei kį, pirmą kartą po daugelio metų pasijuto sveiki. Svarbiausia ne kritikuoti narcisistiškus žmones, o atpažinti santykiuose pasireiškiantį ydingą elgesį ir tendencijas. Leisti sau atsiriboti. Žinoti, kad santykiai susideda iš įvairių aspektų (gerų ir blogų). Žinoti, kad jei jūsų draugystė sudėtinga, ir jūs suprantate, kas yra narcisizmas, dar nebūtina žmogaus palikti ar nutraukti su juo ryšių – galite bendrauti kitaip. Suprasti, kad žmogus turi elementarią teisę būti pastebėtas, o jo individua lumas, poreikiai, norai ir siekiai turi būti išreikšti ir pastebėti. Suvokti, kad užuot pradėjus kitaip vertinti save, metas apmąstyti mylimo ar gerbiamo žmogaus elgesį, jeigu šis jums kenkia. Pagaliau aiškiai ir užtik rintai suvokti, kad niekaip nebūtumėte galėję pakeisti kito žmogaus elgesio. Tai tas pats, kaip įjungti šviestuvus ir užgesinti žibalines lempas*.
* Gaslight (angl.) – žibalinė lempa. Psichologijos kontekste sąvoka vartojama kaip veiksmažodis, kai engėjas išmuša auką iš vėžių ir priverčia suabejoti realybe. Vertime terminas „gaslight“ bus keičiamas pasakymu „realybės iškraipymas“. Terminas kilo iš 1944-ųjų filmo, kuriame vaizduojama tokia manipuliacija. (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.)
Ši knyga skirta jums – tiems, kas patyrė narcisistiškų artimųjų menkinimą. Knygoje nag rinėja ma ne kodėl jie tokie yra, o kaip galėtumėte pasveikti. Kad nekiltų neaiškumų, narcisizmą trumpai apibendrinsime, bet visa kita skirta jums ir parašyta apie jus. Galima sakyti, kad tai istorija apie medžioklę liūto akimis. Čia apžvelgsime narcisistiškų žmonių elgesio pasek mes, aiškinsimės, kaip judėti į priekį, atsigauti ir sveikti neprarandant orumo, išminties, užuojautos ir stiprybės. Šią knygą rašiau ir protu, ir širdimi.
Ištrūkę ar atsiriboję nuo narcisistiškų santykių neretai galvojame, kad viskas tuo ir baigsis, nors iš tik rų jų dar tik pradedame sveikti ir žengti tolesnius žingsnius. Čia jūsų istorija tik prasideda: jūs išsivaduosite nuo menkinimo ir pagaliau galėsite būti savimi.