Šventoji X

SVENTOJI

Iš anglų kalbos vertė RASA RACEVIČIŪTĖ

Vilnius, 2024

Romanas

Pradėkime nuo vaizdo iš paukščio skrydžio. Tereikia prasiskverbti pro debesis, ir štai – pirmasis žvilgsnis į salyną: reginys toks spalvingas, toks netikėtas ir įspūdingas, kad pasijunti, lyg į šiltą vandenį būtum įmetęs ledo kubelį ir stebėtum, kaip jis aižėja: jūros mėlynė, smaragdinės salos, juosiamos balto it sniegas smėlio, o šiandien kur nors šio vaizdingo paveikslo pakraštyje gali pastebėti dar ir tamsiai raudoną tanklaivį.

Nusileidus šiek tiek žemiau, išryškėja salų reljefas – slėniai ir lygumos, iškilę ugnikalnių (kai kurie vis dar veikiantys) kūgiai. Štai Sinerio ugnikalnis Sabos saloje, Liamuigos kalnas Sent Kitse, Mon Pelė Martinikoje, Kvilas Sent Eustatijaus saloje, Sufrieras Sent Lusijoje ir Sent Vinsente, La Grand Sufrieras Gvadelupos Bas Tere, Sufriero kalvos Montserate ir Grand Sufriero kalvos mažytėje Dominikoje, kurioje – bent devyni ugnikalniai. Salų gyvenimo kasdienybę čia ženklina nuolat virš jos pakibusi išsiveržimo grėsmė, slegianti neišvengiamybės jausmu. (Kartais kai kuriose salose ore pradeda sklandyti blyškios, smulkios pelenų dulkės, paskui nusėdančios ant žolėtų kalvų šlaitų ir stogų pakraigėse.)

Beveik pačiame salyno viduryje yra maždaug keturiasdešimties kilometrų ilgio ir dvylikos kilometrų pločio sala. Ji plokščia, grublėta, dulkina; jos dirvožemio sluoksnis plonas ir bergždžias, paviršius nusėtas sekliais druskos telkiniais ir apžėlęs vietine augmenija – daugiausia atogrąžų krūmokšniais: uoginėmis pajūrenėmis, kaktusais, laukiniai jostrais. (Čia irgi yra ugnikalnis, vadinamas Velnio kalnu,

bet jis toks mažas ir magma iki jo paviršiaus pakyla taip retai, kad kalnas atrodo ne tik nepavojingas, bet ir visai neįdomus.) Šioje saloje aštuoniolika tūkstančių gyventojų, o per metus čia atvyksta apie devyniasdešimt tūkstančių turistų. Iš viršaus ji primena kumštį, kurio didysis pirštas rodo į Vakarus.

Šiaurinę salos pusę skalauja Atlanto vandenynas. Pakrantė čia siaura ir uolėta, vandenys kartais tampa neramūs, nelygu koks metų laikas. Beveik visi gyventojai gyvena šioje salos pusėje, dauguma jų –mažytėje sostinėje Beisine, kur šlakbetonio blokų mokyklos, maisto parduotuvės ir bažnyčios maišosi su išblukusiais pastelinių spalvų kolonijinio stiliaus pastatais, tarp kurių išsiskiria rausvas generalinio gubernatoriaus karaliaus Jurgio IV epochos stiliaus dvaras, žalsvas nacionalinis bankas ir melsvas Jos Didenybės kalėjimas. (Kalėjimas šalia banko – derinys, audrinantis vietinių šmaikštuolių vaizduotę.)

Šioje pakrantėje paplūdimių pavadinimai išduoda jų ydas: Druskingoji įlanka, Akmenuotoji sekluma, Arkliasiūčių* užutėkis, Mažasis paplūdimys.

Pietinėje salos dalyje švelnios Karibų jūros bangos skalauja smulkų it miltelinis cukrus smėlį. Čia pakrantė nustatyta viešbučiais: „Oazė“, „Prieglobstis“, „Didysis karibietis“ ir salos pasididžiavimas – „Indigo įlanka“. Aplink juos visus prisodinta bugenvilijų, kinrožių ir kitų ekstravagantiškų, patrauklių, bet apgaulingų grožybių, kuriomis bandoma įteigti, kad sala yra derlinga ir nestokoja vešlios augmenijos.

Aplink salą išsibarstę keliolika negyvenamų salelių, viena kita iš jų įsidėmėtina: Karnavalo sekluma, Tamarindų sala ir Ficdžonas (bent jau tarp vietinių pagarsėjęs ten gyvenančiu Ficdžono driežu).

Salelėse mėgsta lankytis turistai – jie čia nardo, rengia romantiškas

* Arkliasiūtis – nuodingas augalas (čia ir toliau išnašose – vertėjos pastabos).

iškylas, vyksta į ekspedicijas su gidais po kalkakmenio urvus. Arčiausiai pagrindinės salos esanti salelė ironiškai vadinama Tolimąja. Nuo pakrantės, kurioje stovi „Indigo įlanka“, iki jos nėra nė penkių šimtų metrų. Perlamutrinis paplūdimys, laukinis kraštovaizdis ir pačiame salelės viduryje esantis civilizacijos nepaliestas krioklys lygiai kaip ir kitų salelių grožybės viliotų turistus – jeigu ne šį salyno kampelį užkariavusios laukinės ožkos, mintančios jūrinėmis portulakomis ir opuncijomis.

Salos lankytojai apie jos geografiją nutuokia menkai. Paklausti nesugebėtų net bendrais bruožais nusakyti jos formos. Nerastų jos žemėlapyje, negalėtų išskirti iš kitų nedidelių sausumos darinių, it taškeliai išsibarsčiusių po jūrą tarp Floridos ir Venesuelos. Taksi atvykdami iš oro uosto į viešbutį arba iš viešbučio į Karibų valgių restoraną Meiferio gatvėje, mojuodami besileidžiančiai saulei iš katamarano „Faustina“, išlipdami iš kruizinio laivo Kinrožių uoste arba greitaeigiu kateriu lėkdami į Britanijos įlanką apžiūrėti senos cukrašvendrių plantacijos, jie neturi supratimo, kur keliauja: į šiaurę, pietus, rytus ar vakarus. Šioje žavioje saloje, plūduriuojančioje tyrame it džinas vandenyje, pasijunti, lyg būtum atsidūręs pasaulio pakrašty.

Grįžę namo, jie greitai užmiršta visus pavadinimus. Neprisimena, nei kaip vadinasi paplūdimys, kuriame buvo jų viešbutis, nei salelė, į kurią buvo nuvykę panardyti. (Paplūdimys čia sėte nusėtas baltais apvaliais jūrų ežių kiaukutais, primenančiais monetas, tik visiškai nieko vertais.) Užmiršta mėgstamiausio restorano pavadinimą; prisimena tik tiek, kad jis vadinosi kažkokios egzotiškos gėlės vardu. Iš jų atminties dingsta net ir pačios salos pavadinimas.

Dar labiau priartėjus prie „Indigo įlankos“, išryškėja ir pats viešbutis. Matyti ilgas į jį vedantis keliukas, iš šonų apsodintas tobulai

tiesiomis palmėmis, marmurinė fojė su virš jos kūpsančiu kupolo formos stogu, atviras paviljonas, kuriame kiekvieną rytą iki dešimtos tiekiami pusryčiai, grožio procedūrų centras, pupelės formos baseinas, sporto ir verslo centrai (kiekvieno jų išorėje ant metalinės plokštelės išgraviruota „Centre“*; svečius iš Amerikos šis anglicizmas keri ir atrodo labai neįprastas taip toli nuo Anglijos esančioje saloje). O štai ir paplūdimys – puslankiu išrikiuoti gulimieji krėslai, lyg bandant atkartoti įlankos vingį; paplūdimio pakraštyje, po saulės išblukintu melsvu skėčiu, ant dėžės nuo pieno butelių sėdinti vietinė moteris pina mergaitei kasytes. Ore sklando tropikuose įprastas kremo nuo saulės kvapas – jostrų ir kokosų riešutų, atmieštas nestipriu druskingu vandenyno aromatu.

Paplūdimyje jau susirinkusios šeimos. Smėlyje šalia jų kėdžių primėtyta plastikinių kastuvėlių, vaikiškų plaukmenų, mažytėlaičių vandens batukų. Pavėsinėse vienas prie kito glaudžiasi jaunavedžiai. Pavėsyje įsitaisę senjorai skaito storus detektyvinius romanus.

Jie nė nenujaučia, kas netrukus, 1995 metais, įvyks čia, Šventosios X saloje.

Vėlyvas rytas. Paplūdimiu žengia mergina. Jos eisena tingi, lyg jai visiškai nerūpėtų, kada pasieks savo tikslą. Einančią pro šalį ją visi seka akimis: jauni vyrai – neslėpdami susidomėjimo, vyresni –šiek tiek subtiliau, moterys – ilgesingai (juk ir jos kadaise buvo aštuoniolikos). Ant maudymosi kostiumėlio ji užsimetusi ilgą besiplaikstančią tuniką, bet taip jaunatviškai įžūliai, lyg mesdama visiems iššūkį. Per petį nerūpestingai persimetusi šiaudinį paplūdimio krepšį. Matinė jos veido ir rankų oda nusėta persikų spalvos strazdanomis. Ant kulkšnies ji mūvi kojos papuošalą su žvaigždės

* Kalbama apie britų ir amerikiečių anglų kalbos rašybos skirtumus. JAV įprasta rašyba yra „center“, Anglijoje – „centre“. Dauguma Karibų jūros regiono salų yra buvusios Didžiosios Britanijos kolonijos.

formos pakabučiu, o ilgas, grakščias pėdas įsispyrusi į gumines šlepetes. Jos vardas Elison, ir nemėginkite jos vadinti Eli.

– Labas rytas, miegale, – sako tėvas, kai mergina prisiartina prie gulimųjų krėslų, ant kurių įsikūrusi jos šeima.

– Labas, – atsako nusižiovaudama.

– Ką tik va iš ten išplaukė kruizinis laivas. Pražiopsojai. Tiesiog denyje žmonės čiuožė nuo vandens čiuožyklos. Kad būtum mačiusi – ji milžiniška! – sako motina.

(Nors „Indigo įlankos“ svečiai mėgsta paburbėti dėl tų horizontą užstojančių gremėzdų, jiems tai teikia ir savotiško pasitenkinimo, nes prastas kitų poilsiautojų skonis tik patvirtina jų gerą nuomonę apie save: užuot leidę atostogas vulgarioje kruizinio laivo prabangoje, jie nusprendė pasitenkinti poilsio komplekso grožybėmis.)

– Skamba viliojamai.

Elison iš po skėčio į saulėkaitą išsitraukia kėdę. Paplūdimio krepšyje susiranda geltoną ausinuką. Atsigula, užsideda ausines, akis paslepia už saulės akinių.

– Gal eikim paplaukioti? – siūlo tėvas.

Elison nereaguoja. Net nebando apsimesti negirdinti – ir tėvas tai pastebi. Tiesiog jį ignoruoja.

– Gal šiek tiek vėliau visi bus geros nuotaikos? – pabrėžtinai linksmai sako motina.

– Ei, Kler, – sako Elison. – Einu ieškoti lobių ir parsinešiu jūrų žvaigždę.

Ji kreipiasi į mažą mergaitę, sėdinčią smėlyje tarp tėvo ir motinos

kėdžių, – mažylė labai susikaupusi žarsto smėlį į nedideles krūveles.

– O aš einu ieškoti lobių ir parsinešiu jūrų žvaigždę ir šunį, –atkartoja ji.

Kiek vyresnioji sesuo patraukli, tiek jaunėlė keista. Plaukai beveik balti, oda neįprastai blyški. Akys pilkos, lūpos bekraujės. Dėl

šių bruožų mergaitė kartu ir traukia dėmesį, ir atrodo negraži. Tai Klera, jai septyneri. Šeima ją vadina Kler.

– O aš einu ieškoti lobių ir parsinešiu jūrų žvaigždę, šunį ir fleitą.

– Fleitą, – sušnabžda Klera. Jos akys išsiplečia iš nuostabos.

Tėvas mosteli vienam iš paplūdimyje dirbančių vyriškių. Jų du –abu tamsiaodžiai, abu baltomis kelnėmis ir marškinėliais, ant kurių kišenėlės aukso siūlais išsiuvinėta viešbučio emblema. Dauguma svečių mintyse juos vadina tiesiog Plonuoju ir Storuoju. Prie jų prisiartina Plonasis, iš tiesų jo vardas Edvinas.

Jam priėjus Elison atsisėda ir pasitaiso plaukus.

– Ir kaipgi jūs visi šiandien gyvuojate? – pasiteirauja jis.

– Puikiai, – perdėtai entuziastingai atsako motina.

– Pirmą kartą mūsų saloje?

– Taip, – patvirtina tėvas. – Atskridome vakar vakare.

Kiekvieną žiemą šeima savaitei vyksta atostogauti vis į kitą poilsiavietę vis kitoje saloje, bandydama atsikvėpti nuo užsnigto priemiesčio, kuriame tenka leisti likusius tamsius, šaltus metų mėnesius. Jie yra matę palmes, nulinkusias taip žemai, kad atrodė, lyg jos bučiuotų paplūdimį. Yra matę vandenį, blyškų it ledynai, ir vaikščioję švelniu it kremas smėliu. Saulę, dienai baigiantis pavirstančią į gigantišką oranžinį kiaušinio trynį, kuris pratrūksta ir išsilieja per visą jūrą. Jie yra matę, kaip visą naktinį dangų užlieja mažų melsvų žvaigždučių švytėjimas.

– Ir tik pažiūrėkit, šiandien išskirtinai jums saloje – gražiausia diena, – sako Plonasis ir mosteli plona ranka dangaus ir jūros link. –Kuo gi galėčiau jums pasitarnauti?

– Du punšo su romu ir du vaisinio, – sako tėvas.

Elison tyliai atsidūsta.

Po kiek laiko Plonasis sugrįžta. („Ilgai užtruko“, – mąsto tėvas; lygiai tą patį mano ir visi kiti šiame paplūdimyje esantys tėvai, mat

Plonasis mėgsta paplepėti ir padykinėti.) Ant padėklo jis atneša gėrimus, papuoštus kokteilių vyšnaitėmis ir kinrožių žiedais.

– Po pietų vyks tinklinio varžybos, – sako. – Tikimės, kad prisijungsite.

– Tau turėtų patikti, mieloji, – kreipiasi motina į Elison.

Elison atsisuka. Nors žvilgsnis už saulės akinių neįžiūrimas, motina nė neabejoja, kad jis žudantis.

Plonasis suploja rankomis.

– Puiku! Ar galime jus įskaičiuoti, panele?

Elison pasitaiso saulės akinius.

– Gal.

(Pastaruoju metu jai patinka net ir nereikšmingiausius žodžius tarti šiek tiek dviprasmiškai. Tai jos motinai neprasprūsta pro ausis.)

– Labiau mėgstame pasideginti, ar ne? – sako vyriškis.

Elison veidas išrausta.

Tėvas iš piniginės išsitraukia penkis vieno dolerio banknotus. Piniginėje jų storas pluoštas – vakar pasiėmė iš banko. (Ar tikrai tai buvo tik vakar? Jis jau pradeda jausti jauninantį salos poveikį.)

– Ačiū, sere.

Plonasis susikiša pinigus į kišenę ir nueina paplūdimiu tolyn.

– Malonus vyrukas, – sako tėvas.

– Draugiškas, – sutinka motina.

– Ką gi, – sako tėvas, pakeldamas taurę.

Motina nusišypso. Kler įdėmiai spokso į vyšnaitę motinos taurėje.

Elison su neslepiamu nuoboduliu maišo savo vaisinį punšą.

– Už rojų, – pasiūlo tostą tėvas.

Karštoje popiečio saulėje Storasis pėdina paplūdimiu, stabtelėdamas ties kiekviena kėdžių grupele.

– Tinklinio varžybos prasidės po penkių minučių, – sako jis negarsiai.

Susidrovėjęs linkteli galva, timpteli sau už marškinėlių apykaklės ir keliauja toliau. Svečiai jį stebi. Jis stambus. Tuo stambumu traukia dėmesį. Jis vardu Klaivas. Tačiau pažįstami vadina jį Gaga.

– Pasispausk, seni! Trūksta dar keturių žaidėjų! – šaukia Plonasis iš tinklinio aikštelės, prie burnos pridėjęs rankas. – Tinklinis čempionams! Paskutinis skambutis!

Išgirdę jo šūksnius, miegoję arba skaitę poilsiautojai purto galvas ir kaltai šypsosi. Jie supranta, kad Plonasis yra paplūdimio širdis, suteikianti šiai vietai gyvybės ir energijos, užliejančios ausiai maloniais gomuriniais garsais.

Elison nusiima ausines ir atsistoja.

– Nori ateiti pažiūrėti, kaip žaisiu, Kler?

Ji ištiesia seseriai ranką.

Merginoms paplūdimiu keliaujant tinklinio aikštelės link, jauni vyrai stojasi nuo kėdžių ir atsainiai traukia joms iš paskos. Pasirodo, jie vis dėlto nusiteikę žaisti.

Plonasis išskaičiuoja žaidėjus – vienas, du, vienas, du. Klera atsisėda pašalėje.

– Būsi man atsarginė akių pora, jaunoji panele, – sako Plonasis plačiai šypsodamasis. Jis pakedena jai plaukus; nuo prisilietimo ji įsitempia.

Prieš pat prasidedant žaidimui, Elison per galvą nusitraukia tuniką ir numeta ją ant smėlio šalia sesers. Kiti žaidėjai bemat į ją sužiūra, ir, nors bando apsimesti, kad nieko nepastebėjo, iš tikrųjų visi mato didelį, šviesiai rausvą randą ant jos pilvo. Akimirką ji stovi nejudėdama ir leidžia jiems pasimėgauti nedideliu spektakliu. Tada pastveria nuo smėlio kamuolį ir išmeta į orą.

Žaidimas – ne aukščiausia klasė. Keli vyresniųjų klasių moksleiviai ir koledžo studentai, pora jaunų tėvelių, dar ne visai praradusių fizinę formą, moteriškė, kuri metasi į šalį kaskart, kamuoliui skriejant jos pusėn, vyras su žmona, kuriems po kokius trisdešimt penkerius, –vyrui virš maudymosi kelnių su delfinais juosmens šiek tiek išvirtęs pilvas, žmonos kūnas nepriekaištingos formos, išduodančios daugybę atkaklių treniruočių sporto klube, – ir vienas tikrai gerai žaidžiantis vyrukas, kurio pernelyg didelis įsitraukimas (perdėtai agresyvūs mostai ir dažnai kartojama frazė „norėčiau patarti“, bandant sutelkti komandą) netrukus pradeda visus erzinti.

Žaidimui įsibėgėjus, žaidėjai pradeda kalbėtis apie įprastus dalykus. Pasirodo, kad dvi poros yra iš Niujorko, viena iš Bostono, dar viena – iš Majamio. Nuo kamuolio išsisukinėjanti moteris atvyko iš Mineapolio. Vienas čikagietis, atvykęs čia medaus mėnesio, kambaryje paliko savo naujutėlę žmoną, susirangiusią į kamuoliuką, – matyt, vakarykščio langusto būta ne visai šviežio.

– Ji pati norėjo, kad išeičiau, – greitai priduria. – Sakė, kad nėra prasmės mums abiem prarasti visą dieną. Vis tiek niekuo negaliu jai padėti.

Pakartojęs žmonos žodžius, jis suraukia kaktą. Jam ima atrodyti, kad gal bus ne taip ją supratęs, taigi neišlaikęs vieno pirmųjų santuokinio gyvenimo egzaminų.

– Būkit pasveikintas įžengęs į ateinančius keturiasdešimt savo gyvenimo metų, – sako aršusis žaidėjas.

Jis su žmona „Indigo įlankoje“ praleido jau dvi dienas. Nieko blogo nepagalvokite – nėra čia taip jau blogai, bet jiems labiau prie širdies „Malihuanos“ viešbutis Antigvos saloje (ar vis tik ten buvo Angilija?), kur buvo apsistoję pernai. Pora iš Majamio, pasirodo, turi draugų, kurie taip pat labai rekomendavo „Malihuaną“.

– Ar tik mums taip atrodo, ar čia tikrai nekoks maistas? – klausia aršusis žaidėjas.

Moteriai iš Mineapolio maistas pasirodė visai skanus, bet labai jau brangus.

– Todėl, kad jiems viską reikia atsiplukdyti į salą, – sako vyriškis su delfinais.

– Tai jie taip sako. O iš tikrųjų dėl to, kad mes čia esam įkaitai, – pataiso jo žmona.

– O aptarnavimo mokestis tai apskritai...

– Aš net nežiūriu į sąskaitas. Pasirašau ir viskas.

– Protingas vyras.

– Nedaug trūko, mielasis! – sako vyriškio su delfinais žmona, kai šis kamuoliu pataiko į tinklą.

Jis gėdijasi tų maudymosi kelnių, bet čia žmonos dovana; ši taip jomis džiaugėsi, kad nenorėjo jos įžeisti grąžindamas jas į parduotuvę, nors ir įtaria, kad veikiausiai ji džiaugėsi ne manydama, kad jos patiks jam, o dėl to, kad patiko jai, nes tam tikra prasme jai norėtųsi vyro, į kurį galėtų žiūrėti ne visai rimtai. Jis tai pastebėjo, bet nieko nesakė, suprasdamas, kad būtų žiauru ir beprasmiška priekaištauti jai dėl ne itin gražių motyvų, kuriuos pati mano esant visiškai tyrus. Kai po trejų metų jie išsiskirs, jis pagaliau supras, kiek daug dalykų pastebėjo, bet nutylėjo, kiek daug laiko praleido šypsodamasis ir kartu mintyse jai priekaištaudamas.

Pokalbis pasisuka apie įvairių viešbučio siūlomų išvykų privalumus ir trūkumus. Kažkam tampa įdomu, ar verta vykti nardyti į Karnavalo salą.

– Vakar ten buvom. Pamatysit tiek žuvų, kad nuo jų taps bloga, – sako vyriškis iš Niujorko.

Kažkam teko girdėti, kad būtinai reikėtų nuvykti panardyti ten, kur prieš penkiasdešimt metų per uraganą nuskendo laivas

pavadinimu „Ledi Ana“. Kažkas visą rytą praleido žaisdamas golfą ir gali užtikrinti, kad aikštynas čia aukščiausio lygio. Vyro su delfinais žmona nusprendžia, kad ekskursija po seną cukrašvendrių plantaciją ir romo daryklą – ne jiems. Kitas vyras, niujorkietis, primygtinai rekomenduoja romantišką iškylą Tamarindų saloje. Esą paplūdimys ten nepakartojamas. Jiedu su žmona ten buvę visiškai vieni. Tačiau jis nepamini netikrų rožių žiedlapių, kurių vis rasdavo paplūdimio smėlyje, užsilikusių po kitų žmonių romantiškų iškylų, ir kaip jie įsirėžė į atmintį, apkartindami išgyvenimus, kurie, kita vertus, buvo visai malonūs.

Vaikinai, atsekę paskui Elison paplūdimiu, – neaukštas, gana raumeningas vaikis su apspurusia kanapių pyne aplink kaklą, vaikinas, vilkintis marškinėlius su ant jų išpieštomis graikiškomis jo brolijos raidėmis, ir aukštas blondinas, kuris šiek tiek paspaustas prisipažįsta studijuojantis Jeilyje. Tarp jų yra ir mergina, studijuojanti komunikaciją. Kelias minutes jie aptarinėja žmones iš vienas kito fakultetų, ieškodami bendrų pažįstamų. Vaikino su kanapių pyne ant kaklo buvusi mergina mokosi toje pačioje raidos psichologijos programoje, kaip ir brolijai priklausantis vaikinas. Komunikaciją studijuojančios merginos pažįstamas iš vasaros stovyklos groja tame pačiame orkestre, kaip ir blondinas iš Jeilio. Blondinas, pasirodo, groja violončele. Kovo mėnesį vyksta į turą Sent Pitersberge*.

– Pasaulis mažas, – sako blondinas, išsiaiškinęs, kad Elison ir jo pažįstamas iš Prinstono vidurinės mokyklos futbolo komandos gyvena tame pačiame bendrabutyje.

– Nori pasakyti, tai mūsų pasauliai yra maži, – atšauna ji. Jis nusijuokia.

– Kaip pirštu į akį, Eli.

* Miestas JAV, Floridos valstijoje.

ĮSIGYKITE KNY

GĄ DABAR