Ruduo virto žiema, o paskui be jokios priežasties vėl atvirto į rudenį; žemė, vilkėjusi lapkritinį gruodą, jį nusimetė kaip moteris, niekaip neišsirenkanti tinkamų kailinių, kol galiausiai atbildėjęs gruodis nusikvatojo ir vėl suėmė ją it replėmis. Ledas, padengęs juodus parko takelius, įsmeigė matinį žvilgsnį į dangų ir nemirksėdamas žvelgė ne tik per žiemą, bet ir per tai, kas turėjo būti pavasaris, – netgi balandį Niujorko valkatų rajono gatvių kampuose tebežioravo žarijų dubenys. Vargeta, besistengiantis susišildyti rankas, galėdavo įsivaizduoti, kaip ugnies atšvaitai, mirgantys languose jam virš galvos, jį pakelia ir neša tolyn ilgomis gatvėmis, kvartalą po kvartalo link miesto pakraščių, iki pat šiltų ir jaukių privačių būstų, kurių savininkai, trumpam stabtelėję ant slenksčio, kad išjungtų šviesą, leidžiasi laiptais įsisupę į vilnonius šalius, vilkėdami kailiniais, niurnėdami apie šaltį – „gerasis
Dieve, kada gi tai baigsis?“ Taip tęsėsi iki pat gegužės, kol vieną rytą be jokio triukšmo ir trimitų šaltis paprasčiausiai dingo ir pavasaris pagaliau išėjo į laisvę. Viso miesto vaikai galėjo nusimesti įgrisusius sunkius žieminius paltukus ir vienmarškiniai pulti į akyse žalsvėjantį Centrinio parko glėbį. „Na, pagaliau sulaukėme“, – pagalvojo Kitė Milton, sėdėdama taksi ir vykdama į filharmoniją, kur buvo sutarusi susitikti su motina.
Ėjo 1935-ieji.
Ji dėvėjo minkštą moterišką skrybėlę nusvirusiais kraštais, kurie dengė ausis, o ant akių metė šešėlį ir išryškino švelnų, baltą, kiek atsikišusį smakrą virš ilgo kaklo. Žalio vilnonio apsiausto skvernai laisvai dryksojo jai apie kelius, grakšti figūra dailiai išryškėjo gaubiama taip pat žalio, gal pustoniu šviesesnio šilko suknios.
Taksi pajudėjo nuo kelkraščio ir pasuko Centrinio parko link; pro langus Kitė žvelgė į guobų pumpurus plėšantį pavasarį, į forsitijas,
takelių pakraščiuose skelbiančias geltonas naujienas. Ji atrėmė galvą į odinį sėdynės atlošą.
„Gyvenimas yra platus, mergaitės, – prieš daug metų jų mergaitišką fantaziją kaitindavo mokytoja ponia Skraivner. – Eikite per jį išskėstomis rankomis.“ Ir, visu šešių pėdų ūgiu išsitiesusi priešais eilėmis suoluose sėdinčias mokines, toji sena panelė, kurios sužadėtinis žuvo Didžiojo karo metu, plačiai išskėsdavo rankas.
Tokiomis akimirkomis Kitė nežinodavo, ar juoktis, ar verkti.
Ką gi, gal ir išties platus, pagalvojo ji. Prasidėjo pavasaris ir priešakyje nematyti nieko daugiau, tik nesibaigiančios galimybės. Greitai iš užsienio namo grįš Ogdenas; jų namo statyba Austrių įlankoje virte verda. Eina trisdešimt penktieji amžiaus metai. Jai trisdešimt. Edvardukui penkeri, Mosui treji, o mažylei Džoanai ką tik suėjo metukai.
Jos galvoje knibždėjo maloni gyvenimo matematika. Gyvenimo – taksi riedant Penktąja aveniu, šis nuostabus žodis rausvino jos skruostus, skaistino akis, lūpas skleidė į šypseną.
Veidrodėlyje ji susidūrė su taksisto akimis ir jai dingtelėjo, jog reikėtų nusukti žvilgsnį šalin, kad jis nematytų jos besišypsančios lyg idiotė, bet nenusuko ir susirėmė žvilgsniu su juo. Taksistas sumirksėjo pirmas. Ji nusišypsojo jam, vėl atsišliejo į sėdynės atlošą ir užsimerkė. Taksi niro į tunelį, vedantį iš rytų į vakarus, besidriekiantį po parku, kur tuo metu žaidimų aikštelėje jos vaikai, įnirtingai besipriešinantys laiko bėgsmui, baigiančiam nunešti paskutines ryto minutes ir artinančiam pietų metą, karstėsi ant didžiulės bronzinės populiaraus škotų poeto skulptūros. Lyg maži žvirbliukai įsitaisę ant milžiniško kelio, akylai žiūrėjo, bene auklė nusuks žvilgsnį, kad būtų galima staigiai spurtuoti ir pasiekti masyvų, nuolaidų skulptūros petį.
Auklė, kuri buvo trumpam nukreipusi dėmesį šalin, pareikalavo vaikų ropštis žemyn ir nedelsiant eiti pas ją. Mosas, jaunesnis iš berniukų, – jam ypač nepatikdavo, kai suaugusieji susiraukę stebi jį su įkyriu dėmesiu, kurio, jis žinojo, prisiartinęs sulauks dar daugiau, – pernelyg greitai nuslydo nuo statulos ir šokdamas žemėn nusibalnojo kelį.
– Oi, – aiktelėjo jis, prispausdamas skruostą prie perštinčios nubrozdintos odos. – Ooop.
Jo brolis nekreipė dėmesio nei į auklę, nei į mažąją sesutę, įsitaisiusią jai ant plataus klubo; jis atsidėjęs toliau ropštėsi aukštyn, buvo pasiryžęs užsikeberioti ant statulos galvos.
– Edvardai. – Auklė spėriai žengė artyn. – Edvardai! Lipk žemyn. Tučtuojau.
Jai atrodė, berniukas tuoj nukris.
Jis jau buvo pastatęs abi pėdutes ant statulos pečių abipus didžiulės galvos, kurios išsiplaikstę bronziniai plaukai bemaž dengė ausis, ir dabar iš lėto, atsargiai kėlėsi ketindamas atsistoti stačias.
Ne, šis vaikis po akimirkos tikrai nusisuks sprandą.
– Edvardai, – pakartojo auklė, šįsyk labai tyliai.
Kiti vaikai liovėsi karstęsi ant statulos ir sustingę stebėjo berniuką sau viršum galvos, sugebėjusį šitaip aukštai užlipti. Dabar jis buvo vienintelis ten judantis objektas.
– Edvardai.
Lėtai ir rūpestingai Edvardukas atsikėlė, rankomis remdamasis į poeto galvą, akimirką pasvyravo ir, pagavęs pusiausvyrą, atsistojo tiesus kaip styga. Tiesus kaip styga ir tokiame aukštyje. Tobulas lyg miniatiūrinė skulptūrėlė, jis stovėjo ant didžiosios skulptūros pečių –maža būtybė su trumpikėmis ir nertiniu, žvelgianti į užverstų sunerimusių veidų margumyną žemai po kojomis.
– Mosai, – cyptelėjo jis. – Žėk.
Mosas pakėlė galvelę ir pro statulos apsiausto klostes, didžiules storas rankas, kitą berniuką, besilaikantį atversto milžiniškos knygos puslapio, pamatė Edvarduką aukštai aukštai danguje, stovintį stačią, plačiai besišypsantį, triumfuojantį.
Jei jis būtų ištiesęs ranką ir sušukęs „Skrisk pas mane!“, Mosas būtų nuskridęs. Nes kai tavo brolis pašaukia „ateik“, instinktyviai žengi į priekį, įsikimbi jo rankos ir eini su juo. Kaip gali neiti? Brolis visuomet priekyje, visuomet žengia pirmas.
Vis dar palenkęs galvą ir priglaudęs skruostą prie nubrozdinto kelio, Mosas nusišypsojo broliui.
Edvardukas linktelėjo ir lengvai, gracingai susilenkė, nuslydo nuo bronzinio monumento viršaus, mikliai nusikeberiojo žemyn ir lengvai straktelėjo ant papėdėje papiltų grunto akmenėlių.
– Tavo tėvas, – pažadėjo auklė, – viską sužinos. Tai atsidurs tavo nusižengimų sąraše.
Ji atleido vaikiško vežimėlio stabdį ir nutvėrusi šiurkščiai trūktelėjo berniuką už peties.
– Sąraše, Edvardai. Tu mane girdi?
Edvardukas linktelėjo. Ir nužingsniavo pirmyn.
Mosas įspraudė rankutę broliui į delną. Abu berniukai žingsniavo koja kojon pirma vežimėlio, tiesiomis kaip kareivukų nugarėlėmis. Ėjo šypsodamiesi.
Jie žinojo, kad jokio sąrašo nebus. Namuose tiktai motina. Tėvas Berlyne.
Išties, Ogdenas Miltonas tuo metu buvo Berlyne ir ką tik paliko judrią Tyrgarteno gatvę, knibždančią dviaukščių autobusų. Veržlus žemas juodas mersedesas pravažiavo pro šalį ir įsuko į miškingą miesto centro dalį, į Belvju alėją, tykia ir solidžia linija tįstančią per Tyrgarteną ir vedančią ten, kur buvo jo kelionės tikslas. Vos atsidūrus parke, miestas akimirksniu dingo jam už nugaros. Jis žingsniavo alėja po tirštomis žydinčių liepų šakomis, skleidžiančiomis aromatą, kurį daug kartų bergždžiai bandė nupasakoti Kitei. Pro juodus medžių kamienus kairėje buvo matyti viena iš plačių parko pievų, jos žalias kilimas driekėsi iki tolumoje mirguliuojančio ežero. Visas parkas pilnas berlyniečių, besimėgaujančių saule ir grynu oru, porų ir grupelių, atvykusių dviračiais ar pėsčiomis, džiugiai laukiančių ilgo malonaus vakaro po gražios dienos, kaip pernai, užpernai ir seniau, nuo pat kaizerių laikų. Su lengva gracija, būdinga žmogui, kurio pergalių serija lyg tiesus raudonas kilimas driekėsi nuo pat vaikystės sportinių žaidimų aikštelės iki šios dienos, Miltonas ėjo parku; lininiai drabužiai maloniai glostė gerai išlavintas galūnes, judančias laisvai ir rodančias iš kartos į
kartą perduodamą gebėjimą bet kurią akimirką ir bet kokiomis aplinkybėmis instinktyviai pasirinkti geriausią sprendimą. Jis buvo kilęs iš vienos tų šeimų, atsikrausčiusių į Ameriką neilgai trukus po „Mayflower“ atvykėlių išsilaipinimo („Mes aristokratai, Ogdenai, o ne pabėgėliai“, – sykį pataisė jį motina). Ogdenas priklausė privilegijuotajai klasei, ir jam tai buvo nuo vaikystės pabrėžiama. Miltono pavardė figūravo pirmajame Harvardo koledžo kurse 1642 metais ir bet kuriame kitame kurse vėliau, kai tinkamo amžiaus ten mokytis sulaukdavo kuris nors Miltonų jaunuolis. Miltonų biblioteka buvo šio koledžo, vėliau – universiteto Vaidenerių bibliotekos dalis.
Sąžiningo amerikietiško veido, kalbantis atviru amerikietišku balsu, visuomet skubantis ir pedantiškai apsirengęs, jis kėlė doro ir kilnaus žmogaus įspūdį. Turėjo ir duomenų, ir įtakos veikti gėrio labui. Ir stengėsi veikti, nes tikėjo, kad žmogui pagal jėgas sėkmingai siekti to, kas gera ir teisinga. Buvo išugdytas šitaip galvoti. Jo karta buvo paskutinioji, kuriai šios nuostatos buvo tokios pat tvirtos ir nepažeidžiamos, kaip ir finansinių išteklių klodai.
Trečiasis Miltonų giminėje prie „Milton Higginson“, 1850 metais įsteigto banko, kuriame susikerta visos šios šalies, o dabar vis labiau ir Vokietijos kapitalo arterijos, šturvalo stovintis Ogdenas Miltonas banko valdymą perėmė gana jaunas. Iš pradžių vairavo jį gan atsargiai, paskui vis užtikrinčiau ir drąsiau, manevruodamas prieš vėjus, vedė per plačius ir viliojančius trečiojo dešimtmečio vandenis. Į Europą savojo verslo laivą jis atvairavo su mokinuko šypsena, niekuomet jo nepaliksiančia netgi senatvėje, – užkrečiama šypsena, kuria sakyte sakė: „Argi tai ne nuostabu? Argi tai ne stebuklinga?“ Turėdavo omenyje gyvenimą. Sėkmę. Turėdavo omenyje savo pasaulį.
Miltonai turėjo puikių gėrimų ir aukštos klasės virėją; už jų stalo rinkdavosi vyrai, vieša įtaka Vašingtone paprastai nepasižymintys, bet patys artimiausi prezidento šešėliniai patikėtiniai ir talkininkai. Tokios šeimos kaip Miltonų visuomet tylomis tampė nematomas šalies virveles, nė negalvodamos, kad būti šešėlyje yra kas nors keisto ar nenormalaus. Šį mentalitetą jos anksti įskiepydavo savo sūnums:
mokykloje, bažnyčioje ar kur nors tarp saulės užlietų rytinės pakrantės uolų, kur buvo tradicinės jų vasarvietės: Kampobele, Kenebanke ar Austrių įlankoje. Franklinas Delanas Ruzveltas, beje, buvo kilęs iš tokios „šešėlinės“ šeimos.
Tai buvo antroji Ogdeno kelionė į Vokietiją per pastaruosius devynis mėnesius; jis nė neabejojo, kad geri žmonės, sąžiningos žaidimo taisyklės ir atviri kapitalo srautai, besiliejantys į tinkamus fondus, bus stipresni už bepročius ir kvailius. Būtent todėl jis taip daug investavo į šią šalį. Būtent todėl dabar žingsniavo į iškylą, kurią jau matė beprasidedant priešakyje ant vejos, juosiamos rožių žiedų plataus takelio gale.
– Būtinai atvykite, – paragino Bernardas Volseris ryte, abiem vyrams pasirašius popierius, notarui išėjus, o rašalui sėkmingai džiūvant ant dokumentų, gulinčių ant ąžuolinio stalo milžiniškoje žalioje Damasko stiliumi dekoruotoje „Walser Steel“ būstinėje, kurios langai žvelgė į Šprė upę. – Tai buvo mėgstamiausia Gertrudos vieta visame mieste.
Volseris pakėlė galvą ir pažvelgė aukštyn į atvirus langus, tarytum tikėtųsi išvysti šaligatviu einant savo žmoną, jau prieš daug metų mirusią, ar būtų išgirdęs jos balsą.
Dabar jai būtų buvę penkiasdešimt septyneri, tylomis apskaičiavo Ogdenas.
Miltonas išsitraukė pypkę ir tabako, kaip visuomet, sujaudintas vyresniojo pašnekovo. Brėmeno aristokratas, Didžiojo karo veteranas, kompanijos „Walser Steel“ vadovas, turintis vieną iš turtingiausių antikvarinių bibliotekų visoje Europoje, tačiau taip pat ir žmogus, kuris savo žmonai, garsiai Anglijos gražuolei ir žydei, piršosi cituodamas Gėtę Meifeiro* sodo sutemose. Volseris buvo vyras, kuriam puikiai tiko visi švarkai iš jo garderobo. Nepaprastas, į kampą neįspraudžiamas žmogus, galvojo Ogdenas, tabaką kimšdamas į pypkę. Pranokęs patį save.
Ne. Pranokstantis save kaskart iš naujo. Žmogus, kokiu Ogdenas troško būti.
* Prabangus rajonas vakariniame Londono pakraštyje. (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.)
Prieš penkiolika metų, išėjęs pro Harvardo universiteto vartus su visa 1920 metų vaikinų laida, Ogdenas pamatė laukiantį besišypsantį tėvą, atsirėmusį į naujutėlį „Ford Model T“. „Keliauk į Europą, susipažink su tuo kraštu, – pasakė jis. – Susirask reikalingų žmonių, gerų idėjų ir investuok ten mūsų pinigus.“ Juodasis automobilis laivu buvo išsiųstas į Europą, ir visą vasarą išstypęs amerikietis maišė Angliją, Prancūziją, o vėliau ir Vokietiją; paskutinėmis auksinio rudens dienomis atvyko į Berlyną, ten rado Veimaro respublikos netvarką, sąmyšį ir chaosą, tiesiog tvyrantį siaurose gatvelėse ir grubaus grindinio aikštėse, po mažomis lempelėmis, kyšančiomis iš susivijusių vijoklių viršum vyrų ir moterų, besibūriuojančių atvirame ore lauko užkandinėse. Po karo kraštą buvo užplūdę pabėgėliai iš Rytų, ir šaliai nebūdingas svetimšalių kvapas, primenantis sumišusius mielių, druskos, medaus ir česnakų aromatus, sklaidėsi po miestą. Liežuviai malė kiekviename užkampyje, aistros kunkuliavo, bet nei kalbos, nei aistros negalėjo prikimšti alkanų pilvų.
Šiems žmonėms reikėjo darbo. Ogdenas Miltonas mąstė, kad nei dabar, nei tuomet niekas iš anksto nenumatė politinių šio chaoso pasekmių šaliai geriau nei Bernardas Volseris.
Taigi Volseris, įsiutintas numanomo prancūzų ir britų sąmokslo eliminuoti Vokietiją iš ekonominio žaidimo, visiškai ramia sąžine labai anksti sulaužė Versalio susitarimą ir, padedamas tokių investuotojų kaip Ogdenas, trečiajame dešimtmetyje iš griuvėsių atkūrė kompaniją „Walser Steel“, savuosius ėjimus slėpdamas po tariamo pacifizmo skraiste. Tikrą taiką gali garantuoti tik darbo vietos. Infrastruktūra, būtina stipriai ekonomikai, sykiu yra ir taikos užtikrinimo infrastruktūra, kad ir ką ji gamintų: čiaupus, plaukų segtukus ar, kaip „Walser Gruppe“, lėktuvų sparnus.
– Turite ateiti, – vėl pasakė Volseris, sutelkdamas dėmesį į pašnekovą. – Ten bus ir Elza. Ir daugiau žmonių, kuriuos galite pažinoti.
Volseris kurį laiką žiūrėjo į jį.
– Beje, manau, dar nebuvote susitikęs su Elza šios kelionės metu?
– Ne, – stodamasis atsakė Ogdenas. – Dar nebuvau.
Volseris skersai stalą pastūmėjo storą geltoną voką, kurio priekyje buvo matyti „Walser Gruppe“ firmos logotipas su adresu ir nacių antspaudu viršuje.
Ogdenas paėmė voką ir nusišypsojo.
– Ką gi, puiku, – pasakė jis.
Volseris linktelėjo.
– Puiku.
Elza Hofman uždarė duris, apsisuko ant kulniuko ir įmetė raktą į ant žasto kybančią rankinę. Gatvė buvo tuščia. Nė vieno slampinėjančio ir ką nors stebinčio žmogaus. Niekas nei skubriai, nei lėtai nežingsniavo pro šalį. Ji pasuko į dešinę Frydricho gatvės parduotuvių link, paskui nukaukšėjo Linijos gatve. Šildė saulė.
– Tai yra preliudas, – praėjusią naktį jai į plaukus sušnibždėjo Gerardas, jiedviem gulint po atviru langu, nakties vėjeliui glamonėjant jų kūnus. Jo koja užmesta ant josios, delnas priglaustas prie jos veido. –Dabar yra tempo rubato, pavogtas laikas, bet nematome, kur dingo pavogtas ritmas, nei kas jį pavogė. – Gerardas užtempė ant jųdviejų vienintelę antklodę. – Vagneris žinojo – kai melodija sudarkoma, klausa pasijunta apiplėšta, net kūnas ima karštligiškai ilgėtis tvarkos, reikalaudamas nutraukti nedarną ir užbaigti nutrūkusius akordus.
– Kad ir štai taip. – Ji pakėlė galvą nuo pagalvės ir jį pabučiavo.
– Kad ir taip. Arba kad ir taip. – Jis prisitraukė ją prie savęs. Niekas nesekė iš paskos. Ji išmoko žingsniuoti tolygiai, kasdien vis geriau įvaldydama meną išvengti aplinkinių dėmesio. Iš pradžių jos darbas buvo gan paprastas – Gerardo gautas žinias išnešioti kitiems grupės nariams. Vėliau jis tapo šiek tiek sudėtingesnis, nors vis dar atrodė panašus į vaikystės laikų žaidimą. Pirmąjį kartą Gerardo brolis Francas filharmonijoje, laukiant eilėje prie šampano, pasivedėjo ją į šalį ir paklausė, ar ji galėtų pasėdėti kavinėje prie „Adlon“ viešbučio ir išgerti kavos.
Ji pažvelgė į jį ir linktelėjo.
– Und dann?*
– Und, – atsisveikindamas jis pasilenkęs pabučiavo ją į skruostą, nežymiai apkabino per juosmenį ir įkišo ranką jai į kišenę. – Atsistok, sumokėk už kavą ir palik šiuos pinigus ant stalelio, – sušnibždėjo ir pasišalino.
Šiandien vienuoliktą valandą Frydricho gatvėje ji turėjo nueiti į geležinkelio stotį ir pasirūpinti, kad niekas nesektų vieno vyro ir vienos moters.
– Kas yra tas vyras ir ta moteris? – paklausė ji.
– Jų nepažįstate. Ir nereikia bandyti su jais susipažinti.
Ji turėjo palaukti laiptų apačioje ir eidama iš paskos palydėti rankomis susikibusią porelę, kuri atvažiuos traukiniu ir nusileis laiptais. Moteris bus linksmai nusiteikusi ir juoksis žiūrėdama vyrui į veidą.
– Kaip atskirsiu, kad tai būtent toji porelė?
– Leisdamasi laiptais ji kluptelės ir jis sugriebs ją, kad neparkristų.
Tai išties atrodė kaip žaidimas.
Iš pradžių Elza apsilankė mėsinėje, ten dar nuo durų pasisveikino su ponu Plautu, tuomet užsuko pas bakalėjininką ir kepėją. Nusipirko mėsos, kiaušinių, bulvių, duonos.
Danguje viršum gatvės smygsojo katedros bokštas; kaip ir kas valandą, suskambo varpų melodija. Viskas kaip kiekvieną rytą šiuo metu, pagalvojo ji, nes kasryt lygiai taip išeidavo į gatvę, ant dilbio nešdamasi rankinę. Vienintelis skirtumas buvo baimė. „Tai iš tiesų vyksta. Tai nėra žaidimas. Tu gali būti sužeista. Gali būti suimta ir išvežta. Vien už tai, kad atrodai ne taip, kaip turėtum. Kad traukinyje patraukei ne to žmogaus akį. Taigi tas, kas tave stebi, turi nieko nematyti.“
Bėgiais viršum Frydricho gatvės pradundėjo ankstyvesnis traukinys, dar ne tas, kurio ji laukė; žmonių siluetai ant toliese dunksančios platformos sujudo tarsi figūrėlės muzikinėje dėžutėje.
Ji perėmė rankinę į kitą ranką.
* Vok. Ir tada?
Mėsa, kiaušiniai, bulvės, duona. Dar reikia pašto ženklų laiškams.
Štai ir laikraščių kioskas miesto traukinių perono laiptų papėdėje.
– Morgen, – linktelėjo ji ponui Jostenui.
Tolumoje išgirdo besiartinant reikiamą traukinį.
– Ja. Sehr schön, puiku, – padėkojo Jostenui, atsisegdama piniginę ir žvejodama monetas. Bėgiai jai viršum galvos sugaudė.
– Bitte?*
– Kaip laikosi jūsų tėvas? – pasiteiravo Jostenas. – Ar sveikas?
– Ach ja, danke.** – Ji nusišypsojo, paduodama monetas.
Traukinys viršum galvos cypdamas sustojo perone.
Vengdama žiūrėti į traukinį, ji paėmė tris pašto ženklus, kuriuos ištiesė Jostenas, įsidėjo į piniginę, dėkodama linktelėjo, nusišypsojo kaip ir kiekvieną rytą, tada pagaliau apsigręžė ir pažvelgė aukštyn į traukinį – nekaltai, kaip iškylautojas dirsteli į dangų, saulę užstojus debesėliui.
Metro stoties laiptais, susikibusi rankomis, leidosi porelė.
Iškyla ant pievelės, šalia rožių apsuptos alebastro statulos, vaizduojančios nuogakrūtę Venerą, pasilenkusią prie alebastro gėlių, atrodė idiliškai. Šen bei ten švytinčios asketiškos baltos reichsvero uniformos išryškino šiaip jau niekuo neišsiskiriančius vyrus tamsiomis eilutėmis. Buvo matyti ir dvi moterys vasarinėmis skrybėlėmis, tokiomis plačiomis, lyg paukščiai plevenančiomis tirštame aromatingame vakaro ore. Ogdenas išgirdo Elzos juoką, vilnijantį kaip kaspinas vėjyje, dar net nespėjęs išskirti jos greitos, miniatiūrinės, nenustygstančios figūros ir saulėgrąžų geltonumo vasarinės suknelės.
Jis sulėtino žingsnį. Prisiminė, kaip pamatė ją pirmą kartą, tą vakarą sėdinčią Valstybinio teatro ložėje su savo tėvu, nusukusią nuo jo liūdną veidą su aukšta rudų plaukų kupeta. Ogdenas žvelgė į ją ir į
* Vok. Prašau.
** Vok. O taip, dėkui.
mėlynojo lazurito spalvos klostes ložėje, į auksaspalvius krėslo atlošo žvynelius, prigludusius prie jos nuogos nugaros. Ogdenas buvo itin praktiškas, bet sykiu ir jaudrus, be to, pirmąsyk lankėsi Europoje ir tikėjo pirmojo žvilgsnio tiesa. Jis buvo dvidešimt dvejų. Elza Volser –vyresnė, be to, vokietė. Šios mintys šmėžavo jo galvoje prieš Elzai atsigręžiant ir pažvelgiant į nerangų amerikietį, sėdintį jų ložės gale. – Entschuldigung, – teišlemeno jis. – Atleiskite.
Jos tėvas juodu supažindino, ir jis atsisėdo į laisvą krėslą šalia jos; visi sutelkė dėmesį į sceną, kur pirmasis smuikininkas ką tik užėmė vietą į kairę nuo dirigento. Salė nuščiuvo. Smuikininkui priglaudus stryką prie stygų ir jį trūktelėjus, kad išlaikytų ilgą pirmąją natą, Ogdenui dingtelėjo, jog kiekvienas gyvenimas savo karščiausiame taške turi pradžią, kuri nėra gimimas, – tai akimirka, kai atsirakina kaustanti spyna ir gyvenimas, išsilaisvinęs iš grandinių, veržliai nužygiuoja į priekį.
Paskui atėjo prisiminimas apie tai, kaip kitą rytą Elza atidarė jam duris Linijos gatvės 32-ame name, – šis prisiminimas jį aplankydavo visuomet, kai išvysdavo ją po ilgo nesimatymo. Jei yra vietų, kurios mus laiko, savotiškai įkalina, tai, mąstė jis, yra ir žmonių, kurie lyg veidrodžiai atspindi mūsų užmirštąjį veidą. Jaunasis Ogdenas tąsyk stovėjo prieangyje kiek žemiau Elzos Volser priblokštas, sustingęs ir netekęs žado. Žvelgė į moterį ant slenksčio, nežinodamas, ar derėtų žiūrėti jai į akis, ar pro šalį. Tą akimirką jis suvokė, kad yra ją įsimylėjęs.
– Ach, – erzinamu tonu atsiduso Elza. – Amerikietis. Bet jis kažkodėl nejuda. Pelytė – tokia buvo jos pravardė draugų ratelyje, į kurį jį įvedė, nors Elza nebuvo nei drovi, nei uždara, apskritai neturėjo nieko peliško. „Aš esu, – ji pasilenkė prie jo ir paplekšnojo jam per petį vieną vėlyvą naktį ilgo, servetėlėmis ir peleninėmis nukloto stalo gale. – Kaip čia pasakius? Slėpininga.“ Ir nusišypsojo.
– Miltonai! – dabar šūktelėjo Elza, jį pastebėjusi. Jos akys liko įsmeigtos į jį, nors nesiliovė kalbėjusi su šalia stovinčia moterimi.
Atsakydamas jis pamojavo.
Besiartinant sulig kiekvienu žingsniu ryškėjo skirtumas tarp to, ką jis vaizduodavosi būdamas toli nuo jos, ir to, kaip buvo iš tikrųjų, – taip nutikdavo visuomet, jiems susitikus po nesimatymo laikotarpio. Iš pradžių jai buvo smalsu, o vėliau – labai greitai – jis tapo švelnaus pasismaginimo šaltiniu: turtingas vyras, kurį ji su lengva pašaipa vadindavo dvidešimt dvejų metų seniu. Savo registruose buvo jį paženklinusi kiauru amerikiečiu – vizualiai patraukliu, tačiau visiškai nuobodžiu. Dabar ji buvo ištekėjusi už Gerardo Hofmano, paties svarbiausio žmogaus scenoje tą vakarą, kai Ogdenas pirmą kartą ją pamatė, – Berlyno filharmonijos pirmojo smuiko virtuozo. Lygiai kaip jos tėvas, jos sutuoktinis buvo žydas. Jie turėjo kūdikį. Ogdenas niekaip negalėjo būti žmogus, kokio jai reikėjo. Visuomet truputį per drovus, visuomet pristabdantis, kai būtina žengti lemiamą žingsnį. Jis tai jautė, tačiau ko ir kodėl jam trūko, iki šiol negalėjo suvokti. Kalbant nuoširdžiai, tai jį šiek tiek erzino, tarsi kojinėje atsiradusi ir vaikštant juntama skylė. Jis žinojo viduje turįs daugiau, nei ji mato.
– Susipažinkite, tai Miltonas, – pristatė Elza tobula anglų kalba su akcentu, jam prisiartinus. – Mes apsimetame, kad nežinome jo krikščioniško vardo.
Jos tartyje aidėjo sunki vokiška „r“. Pasilenkęs jis pabučiavo ją į abu skruostus, uosdamas alyvų aromatą plaukuose.
– Ach, so? – Viena iš apie Elzą susispietusios nedidelės grupelės moterų ištiesė ranką, pasirengusi nusišypsoti, nebūdama tikra dėl savo anglų kalbos.
– Na, vardą, tiesą sakant, vis dėlto turiu, – žaismingai atsakė jis. –Tik Volseriai kažkodėl atsisako jį vartoti.
– Mano tėvas mėgsta sakyti, kad Miltoną jis laiko ant savo stalo, – pasakė Elza nusigręžusi nuo jo. – Jis didelis „Prarastojo rojaus“ gerbėjas.
– Vieno Miltono, – švelniai replikavo Ogdenas, – manyčiau, visiškai pakanka.
