peter james w susimausi – galas
9
1 Rugpjūčio 10-oji, ketvirtadienis
Mažas baltas kamuoliukas ridenosi aplink ruletės ratą, prašokdamas 36, 11, 30. Trrrr, trrrr, trrrr. Atsimušė nuo rombiško kreiptuvo. Trrrr. Pašoko. Apriedėjo aplink ruletės briauną, prašokavo pro 12, 35, 3, vėl atšoko ant briaunos. Kipas Braunas tyliai susikaupęs jį stebėjo. Nervai įtempti kaip stygos. Tą akimirką kamuoliukas pradėjo riedėti vis lėčiau ir lėčiau. Tuojau... Laikas, regis, sustingo. — Statymų daugiau nebus, — pranešė krupjė tarsi užsikirtusi plokštelė. Ką ir kalbėti — Kipas neturėjo daugiau ko statyti. Viskas buvo sukrauta į čia pat išdėliotas žetonų krūveles. Jis buvo pastatęs už savo įprastus, sėkmingus skaičius, be to, už kelis atsitiktinius. Viskas ten. Mokyklos mokesčiai. Hipoteka. Kreditai už jo automobilius. Trrrr. Kvailas kamuoliukas neturėjo jokio supratimo, kiek daug pastatyta ant to, kur jis teiksis sustoti. Jis nežinojo, kokius didžiulius pinigus į jį sudėjo Kipas Braunas — vienintelis lošėjas prie šio stalo, šiame aukšte, kur statomos didelės sumos. Kamuoliukas nežinojo, kiek daug būtent šitas ruletės pasukimas reiškė Kipui. Nei ta krupjė, nuobodžiaujanti prie stalo. Šeši skaičiukai iš trisdešimt šešių — juodų ir baltų. Ech, kaip daug jie gali pakeisti. Kaip daug.