STEVE JOBS by knygos.lt

APPLE I

Turn On, Boot Up, Jack In...

Danielis Kottkė ir Steve’as Jobsas su kompiuteriu Apple I Atlantik Sičio kompiuterių parodoje

Maloningosios mašinos

XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje San Fransiske ir Santa Klaros slėnyje maišėsi įvairios kultūrinės srovės. Prasidėjo technologinė revoliucija, kurią sukėlė karinių struktūrų užsakymai ir į kurią netruko įsilieti elektronikos kompanijos, mikroschemų gamintojai, vaizdo žaidimų kūrėjai bei kompiuterių įmonės. Kartu egzistavo ir programišių subkultūra: radijo, telefono tinklų piratai, kiberpankai ar tiesiog technologijų mėgėjai. Tarp jų buvo ir su HP metodais nesitaiksčiusių inžinierių bei oficialiais radijo stočių bangų

ilgiais nesitenkinančių jų vaikų. Buvo ir kvaziakademinių grupių, tyrinėjančių

LSD poveikį; joms priklausė ir Dougas Engelbartas iš Palo Alto augimo tyrimų centro, vėliau padėjęs sukurti kompiuterio pelę ir grafinę vartotojo sąsają, ir Kenas Kesis, narkotikų vartojimą paversdavęs muzikos ir šviesų šventėmis, kuriose grodavo grupė, vėliau tapusi garsiąja Grateful Dead. Egzistavo hipių judėjimas, atsiradęs iš Įlankos* bitnikų kartos, buvo ir politinių aktyvistų, iškilusių iš Berklio universiteto Žodžio laisvės judėjimo**. Be viso to, dar buvo pilna visokiausių nušvitimo ieškančių asmeninio tobulėjimo judėjimų: dzenbudizmo ir hinduizmo, meditacijos ir jogos, pirmykščio riksmo ir sensorinės deprivacijos; Esalenas ir kiti.

Visa tai – gėlių vaikai ir procesoriai, nušvitimas ir technologijos – susipynė ir Steve’o Jobso galvoje, kai šis rytais medituodavo, dienomis lankydavo fizikos paskaitas Stanfordo universitete, naktimis dirbdavo Atari ir svajodavo apie savo verslą. „Kažkas tada vyko, – sakė jis, prisimindamas tuos laikus ir tą vietą. – Tais laikais radosi geriausi muzikantai – Grateful Dead, Jefferson Airplane, Joan Baez, Janis Joplin, – tada atsirado ir mikroschemos bei tokie dalykai kaip Whole Earth Catalog *** .

Iš pradžių technologai ir hipiai sutarė nekaip. Dauguma kontrkultūrininkų žiūrėjo į kompiuterius kaip į bauginančius, Pentagono ir jėgos struktūrų kontroliuojamus orveliškus įrenginius. Knygoje Mašinos mitas **** istorikas Lewisas

Mumfordas perspėjo, kad kompiuteriai iščiulpia mūsų laisvę ir naikina „gyvastį stiprinančias vertybes“. Tuo metu ant perfokortų buvęs įspėjimas „Nelankstyti, nesmaigstyti ir negadinti“ tapo ironišku antikarinės kairės judėjimo šūkiu.

XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje viskas ėmė keistis. „Anksčiau biurokratinės kontrolės įrankiais laikyti kompiuteriai virto individualios raiškos ir išsilaisvinimo simboliu“, – rašė Johnas Markoffas studijoje

Ką pasakė miegapelė ***** apie kontrkultūros susiliejimą su kompiuterių pramone.

* Angl. Bay Area.

** Angl. Free Speech Movement.

*** Angl. „Visos Žemės katalogas“, 1968–1971 m. leistas kontrkultūros leidinys.

**** Originalo pavadinimas The Myth of the Machine.

***** Angl. What the Dormouse Said – aliuzija į garsaus Jefferson Airplane kūrinio „White Rabbit“ eilutę.

Radosi moralinis charakteris, atspindėtas Richardo Brautigano 1967 metais parašytame eilėraštyje Viską stebi maloningosios mašinos*, o „kiberdelinį“ lydinį įtvirtino Timothis Learis, pareikšdamas, kad asmeniniai kompiuteriai yra naujieji LSD, ir savo garsiąją mantrą vėliau pakeisdamas į Turn on, boot up, jack in**. Muzikantas Bono paskiau susidraugavo su Jobsu ir juodu dažnai aptardavo, kaip tie patys žmonės, kurie dalyvavo Įlankos roko, narkotikų ir maišto kultūroje, galiausiai sukūrė asmeninių kompiuterių pramonę. „XXI amžių išradę žmonės rūkė žolę ir buvo sandaluoti Vakarų pakrantės hipiai, tokie kaip Steve’as. Jie viską matė kitaip, – sakė jis. – Tõkios griežta hierarchija paremtos santvarkos, kaip vyravusios Rytų pakrantėje, Anglijoje, Vokietijoje ar Japonijoje, neskatina kitokio mąstymo. Septintasis dešimtmetis sukūrė prielaidas atsirasti anarchistiniam mąstymui, kuris tinkamiausias norint įsivaizduoti dar neegzistuojantį pasaulį.“

Vienas iš žmonių, skatinusių kontrkultūrininkus dėl bendro tikslo vienytis su programišiais, buvo Stewartas Brandas. Šelmis vizionierius Brandas ištisus dešimtmečius generavo idėjas ir džiugino žmones. Septintojo dešimtmečio pradžioje dalyvavo viename iš pirmųjų Palo Alte atliekamų LSD tyrimų. Vėliau, suvienijęs jėgas su bendraminčiu Kenu Kesiu***, rengė LSD šlovinančius festivalius Trips Festival, buvo aprašytas garsioje Tomo Wolfo knygoje Elektrinis raminamasis išbandymas**** ir kartu su Dougu Engelbartu kūrė naujų technologijų pristatymus, pavadintus Visų demonstracijų motina*****. „Didelė mūsų kartos dalis niekino kompiuterius kaip centralizuotos kontrolės įrankius, –vėliau pasakojo Brandas. – Bet maža grupelė – paskui juos pavadins programišiais – jais pasinaudojo ir net pavertė išsilaisvinimo įrankiais. O tai pasirodė esąs tiesiog karališkas kelias į ateitį.“

Brandui priklausė Whole Earth****** automobilių parduotuvė, atsiradusi nuo važinėjančio sunkvežimio, kur buvo pardavinėjami naudingi įrankiai

* Angl. All Watched by Machines of Loving Grace.

** Angl. Įjunk, paleisk, mesk!

*** 1962 m. Kenas Kesis parašė knygą Skrydis virš gegutės lizdo.

**** Originalo pavadinimas The Electric Kool-Aid Acid Test.

***** Angl. Mother of All Demos.

****** Angl. „Visa Žemė“.

ir mokomoji literatūra, 1968 metais jis nusprendė išleisti Whole Earth katalogą. Šio viršelyje buvo garsioji iš kosmoso daryta Žemės nuotrauka, o po ja parašyta Prieiga prie įrankių*. Leidinio filosofija skiepijo mintį, kad technologijos gali būti draugiškos žmonėms. Pirmojo numerio pratarmėje Brandas rašė: „Veriasi sielai artimas asmeninės galios pasaulis, kuriame žmogus gali pats šviestis, ieškoti įkvėpimo, kurti savo aplinką ir dalintis savo ieškojimais bei atradimais su visais, kuriems tai įdomu. Tam skirtų įrankių ieško ir juos

reklamuoja Whole Earth katalogas.“ Toliau buvo Buckminsterio Fullerio eilėraštis, prasidedantis žodžiais: „Patikimai veikiančiuose instrumentuose ir mechanizmuose regiu Dievą.“

Jobsas buvo Whole Earth gerbėjas. Jį ypač sujaudino paskutinis 1971 metais išleistas numeris. Tada Jobsas dar mokėsi vidurinėje, o katalogą vežiojosi ir į koledžą, ir į Vienovės ūkį. „Paskutinio numerio galiniame viršelyje, – prisiminė, – buvo anksti ryte nufotografuoto kaimo keliuko nuotrauka. Tokį pamatytum keliaudamas autostopu. Virš nuotraukos parašyta: Likite alkani. Likite kvaili.**“ Brandas laikė Jobsą vienu iš katalogo šlovinto to meto kultūrinio „kokteilio“ grynuolių. „Steve’as stovi kontrkultūros ir technologijų sankirtoje, – sakė. – Jis supranta, kokių įrankių reikia žmonėms.“

Brandui katalogą padėjo leisti Portolos instituto fondas, skatinęs tuomet dar tik besirandantį kompiuterinį raštingumą. Fondas įkūrė ir Liaudies kompiuterių kompaniją, tačiau tai buvo ne įmonė, o naujienlaiškis ir organizacija, savo šūkiu skelbusi: Kompiuterių galią žmonėms!*** Kartais ketvirtadieniais jie rengdavo suneštinius vakarėlius, ir du iš reguliariai juose dalyvavusiųjų – Gordonas Frenchas ir Fredas Moore’as – nusprendė įkurti kiek formalesnį klubą, kuriame būtų dalinamasi naujienomis apie asmeninius elektroninius įrenginius.

Juos įkvėpė 1975 metų sausį išėjęs Popular Electronics numeris, kurio viršelyje buvo vaizduojamas pirmasis asmeninio kompiuterio rinkinys, pavadintas Altair. Jis nebuvo labai įspūdingas, – tai tebuvo 495 dolerius kainuojanti krūva dalių, kurias reikėjo pačiam prilituoti prie montažo plokštės, bet net ir

* Angl. Access to Tools.

** Angl. Stay Hungry. Stay Foolish.

*** Angl. Computer power to the people!

surinktas neką tegalėjo. Vis dėlto kompiuterių mėgėjams ir kitiems entuziastams jis reiškė naujos eros pradžią. Billas Gatesas ir Paulas Allenas, perskaitę

šį numerį, pradėjo kurti pirmąją BASIC – nesudėtingos programavimo kalbos Altair kompiuteriui – versiją. Kompiuteris patraukė ir Jobso bei Wozniako dėmesį. O atkeliavęs į Liaudies kompiuterių kompaniją Altair rinkinys iškart tapo pirmojo klubo, kurį sugalvojo suburti Frenchas ir Moore’as, dėmesio centru.

Namudinių kompiuterių klubas

Grupė pasivadino Namudinių kompiuterių klubu* ir buvo tikrų tikriausias

Whole Earth propaguotas kontrkultūros ir technologijų mišinys. Asmeninių kompiuterių erai ji tapo tuo, ką dr. Samuelio Johnsono laikais reiškė kavinė Turk’s Head **, – čia kilo ir plito įvairios idėjos. Moore’as pirmam renginiui (įvykusiam 1975 metų kovo 5 dieną Frencho garaže Menlo parke) padarė skrajutę, kurioje užrašė: „Gaminatės kompiuterį? O gal terminalą, televizorių, rašomąją mašinėlę? Jei taip, gal norėtumėte ateiti į susitikimą su bendraminčiais?“

Allenas Baumas pamatė skrajutę HP skelbimų lentoje ir pasivadino Wozniaką eiti kartu. Šis sutiko. „Tas vakaras tapo vienu svarbiausių mano gyvenime“, – vėliau prisiminė Wozniakas. Pro atviras Frencho garažo duris sugužėjo gal 30 žmonių, vienas po kito pasakojo, kas juos domina. Wozniakas, kuris vėliau prisipažino labai nervinęsis, sakė, kad jį domina „vaizdo žaidimai, mokami viešbučių filmai, mokslinių skaičiuotuvų ir televizijos terminalų kūrimas“, – teigiama Moore’o surašytame susirinkimo protokole. Susirinkime buvo demonstruojamas Altair, bet Wozniakui labiau rūpėjo mikroprocesoriaus techninių duomenų lapas.

Galvojant apie mikroprocesorių – lustą, kuriame buvo visas centrinis procesorius, – jam kilo viena idėja. Jis kūrė terminalą su klaviatūra ir monitoriumi, kurį būtų galima prijungti prie nutolusio minikompiuterio. Naudodamas

* Angl. Homebrew Computer Club

** Dr. Samuelis Johnsonas buvo garsus anglų poetas, eseistas ir leksikografas, kartu su kitais iškiliais autoriais diskutuodavęs Londono kavinėje Turk’s Head

mikroprocesorių galėtų kai kuriuos minikompiuterio pajėgumus perkelti į patį terminalą, – išeitų nedidelis autonominis stalinis kompiuteris. Mintis apie integruotą asmeninį kompiuterio, ekrano ir klaviatūros rinkinį jo neapleido. „Šita asmeninio kompiuterio idėja tiesiog įstrigo man į galvą, – pasakojo jis. – Tą vakarą pradėjau popieriuje braižyti tai, kas vėliau taps Apple I.“ Iš pradžių norėjo naudoti tokį patį mikroprocesorių kaip Altair kompiuteryje – Intel 8080. Bet jo kaina buvo didesnė „nei mano viso mėnesio nuompinigiai“, todėl pradėjo ieškoti alternatyvos. Ir sužinojo apie Motorola 6800 mikroprocesorius, kurių HP įmonėje dirbantis draugas galėjo gauti po 40 dolerių. Paskui išgirdo apie MOS Technologies sukurtą lustą – jis buvo identiškas, o kainavo tik 20 dolerių. Iš jų pagaminto įrenginio kaina būtų prieinama, tačiau ilgainiui atsirastų problema – Intel gaminami lustai jau virto pramonės standartu, tad ateityje Apple kompiuteriai būtų pasmerkti.

Kasdien po darbo Wozniakas pavakarieniaudavo prieš televizorių, paskui grįždavo į HP naktinėti prie savo kompiuterio. Visas dalis paskleisdavo ant darbo stalo, išsiaiškindavo, kur jas tvirtinti, ir lituodavo prie pagrindinės plokštės. Tada pradėjo kurti programinę įrangą, per kurią mikroprocesorius galėtų viską atvaizduoti ekrane. Kadangi imtis kompiuterinio programavimo neturėjo pinigų, kodą rašė ranka. Po keleto mėnesių jau buvo pasiruošęs išbandyti savo kompiuterį: „Paspaudžiau kelis klavišus ir apstulbau – ekrane pasirodė raidės!“ Sekmadienį, 1975 metų birželio 29 dieną, nutiko visai asmeninio kompiuterio raidai nepaprastai svarbus įvykis. „Tai buvo pirmas kartas istorijoje, – vėliau pasakojo Wozniakas, – kai kas nors paspaudė klaviatūroje pažymėtą simbolį ir išvydo jį prieš akis savo kompiuterio ekrane.“

Jobsas liko sužavėtas. Apibėrė Wozniaką klausimais. Ar galima kelis kompiuterius sujungti į vieną tinklą? Ar įmanoma įdėti diską duomenims saugoti? Dar ėmėsi parūpinti Wozui reikalingų dalių. Ypač svarbu buvo gauti dinaminių operatyviosios atminties lustų. Jobsas apskambino keletą žmonių ir sugebėjo iš Intel gauti jų už dyką. „Toks jau tas Steve’as, – sakė Wozniakas. –Turiu omeny, kad moka kalbėti su pardavėjais. Niekad to nesugebėčiau – esu per drovus.“

Jobsas pradėjo su Wozniaku vaikščioti į Namudinių kompiuterių klubo susirinkimus, ten nešdavosi monitorių ir padėdavo viską sujungti. Į susirinkimus

ateidavo jau per šimtą entuziastų, jie dabar rinkdavosi Stanfordo linijinių greitintuvų centre. Laisvos formos susirinkimus su rodomąja lazdele rankoje vesdavo Lee Felsensteinas, dar vienas gyvas kompiuterių ir kontrkultūros susiliejimo pavyzdys. Jis buvo inžinerijos mokyklą metęs Žodžio laisvės judėjimo entuziastas ir antikarinis aktyvistas, dirbo alternatyvaus laikraščio Berkeley Barb* korespondentu, vėliau grįžo prie inžinerijos.

Wozas per susirinkimus taip dažniausiai ir nedrįsdavo praverti burnos, bet žmonės po visko susiburdavo prie jo įrenginio, o jis išdidžiai rodydavo, ką naujo pasiekęs. Moore’as norėjo, kad klubo nariai keistųsi idėjomis, ne ką nors pardavinėtų. „Klubo devizas buvo Padėkite kitiems“, – sakė Wozas. Tokios buvo ir programišių nuostatos: informacija turi būti nemokama, o jokia valdžia pasitikėti negalima. „Sukūriau Apple I, nes norėjau jį atiduoti žmonėms“, – aiškino Wozniakas.

Billas Gatesas manė kitaip. Jis pasibaisėjo sužinojęs, kad Namudinių kompiuterių klubo nariai kopijuoja jo su Paulu Allenu kompiuteriui Altair sukurtą BASIC programavimo kalbą ir ja dalinasi, nemokėdami jam pinigų. Tada parašė savo garsųjį laišką klubo nariams: „Kaip žinote, dauguma mėgėjų vagia programinę įrangą. Ar tai sąžininga? Jūs trukdote toliau kurti gerą programinę įrangą. Nes kas gali sau leisti profesionaliai dirbti už dyką?.. Lauksiu norinčiųjų susimokėti laiškų.“

Steve’as Jobsas apie Wozniako kūrinius – ar „mėlynąją dėžutę“, ar kompiuterį – galvojo panašiai ir dykai jų duoti nenorėjo; todėl įtikino kolegą nebedalinti savo brėžinių. „Dauguma žmonių vis tiek neturės laiko konstruoti patys, – teigė Jobsas. – Kodėl gi mums nesumontavus ir nepardavus jiems gatavų mikroschemų?“ Tai buvo jų simbiozės pavyzdys. „Kaskart man sukūrus ką nors gera, Steve’as sugalvodavo, kaip iš to užsidirbti“, – pasakojo Wozniakas. Jis pripažino, kad pats niekad nebūtų nieko panašaus sugalvojęs: „Man net minties nekilo pardavinėti kompiuterius. Tai Steve’as pasakė: Pabandykim keletą jų parduoti.“

Jobsas sukūrė planą: sumokėti vienam Atari pažįstamam vyrukui, kad nubraižytų montavimo schemas, ir išspausdinti kokius penkiasdešimt vienetų.

* Angl. Berklio barzda.

Tai kainuotų apie tūkstantį dolerių, o dar reikėtų sumokėti braižytojui.

Kiekvieną schemą būtų galima parduoti po 40 dolerių ir gauti apie 700 dolerių pelno. Wozniakas abejojo, ar įmanoma parduoti tiek schemų. „Bijojau, kad neatgausime sukištų pinigų“, – prisiminė jis. Jau ir taip turėjo bėdų –nuomotojas nebepriėmė jo čekių, todėl Wozniakas kas mėnesį už nuomą turėjo mokėti grynaisiais.

Jobsas žinojo, kaip paveikti Wozniaką. Jis negarantavo tikrai užsidirbsiant pinigų, bet žadėjo įdomų nuotykį. „Net jei ir prarasime pinigus, turėsime savo verslą, – sakė Jobsas abiem važiuojant jo Volkswagen autobusiuku. – Bent kartą turėsim savo verslą.“ Tai Wozniaką masino net labiau už galimybę praturtėti. „Man ta mintis patiko. Du geriausi draugai įkuria įmonę – nieko sau! Aišku, norėjau. Kaipgi ne?“

Reikalingai sumai surinkti Wozniakas už 500 dolerių pardavė savo HP 65 skaičiuotuvą, nors pirkėjas atsiskaitė padirbtais čekiais ir Wozas tegavo pusę pinigų. Jobsas už 1500 dolerių pardavė savo autobusiuką, bet jį nusipirkęs žmogus po dviejų savaičių kreipėsi su pretenzijomis dėl sugedusio variklio, ir Steve’as sutiko sumokėti pusę sumos už remontą. Nors kilo nedidelių kliūčių, pridėję dar ir nedideles santaupas, kompiuterių įmonei įkurti juodu turėjo apie 1300 dolerių kapitalą, produkto apmatus ir planą.

Apple atsiradimas

Steigiamai įmonei reikėjo sugalvoti pavadinimą. Jobsas prieš tai dar sykį nuvyko į Vienovės ūkį genėti ‘Gravenstein’ veislės obelų, o grįžusį Wozniakas jį pasiėmė iš oro uosto. Važiuodami į Los Altosą abu nagrinėjo įvairius variantus. Perkratė tipiškus techninius pavadinimus, tokius kaip Matrix ir naujadarus, kaip Executek, svarstė net tokią nuobodybę kaip Personal Computers Inc. Apsispręsti reikėjo iki rytojaus, nes Jobsas jau norėjo pradėti pildyti įmonės steigimo dokumentus. Galiausiai pats pasiūlė pavadinimą Apple Computer* . „Tuo metu laikiausi vienos savo vaisių dietų, – pasakojo jis. – Kaip tik grįžau

* Angl. Apple – obuolys.

iš obuolių ūkio. Pavadinimas skambėjo linksmai, dvasingai ir draugiškai.

Žodis Apple švelnino žodį Computer. Be to, telefonų knygoje būtume atsidūrę aukščiau už Atari.“ Wozniakui pasakė, kad jeigu jiedu iki kitos dienos popie

tės nesugalvos nieko geriau, pasiliks prie Apple. Taip ir liko.

Pasirinkti pavadinimą Apple buvo puiki mintis. Pats žodis dvelkia jaukumu ir paprastumu. Kartu ir kiek neįprastas, ir kuo normaliausias. Pavadinime

juntamas kontrkultūros dvelksmas: jis labai žemiškas ir labai amerikietiškas.

O drauge sudėti žodžiai Apple Computer sudaro įdomų alogizmą. „Iš tikrųjų, skamba kažkaip keistai, – sakė Mike’as Markkula, netrukus tapsiantis pirmuoju

šios įmonės vadovu. – Dėl to ir priverčia susimąstyti. Obuoliai ir kompiuteriai – nei šis, nei tas! Todėl žmonės ir atkreipė dėmesį į mūsų prekės ženklą.“

Wozniakas dar nebuvo pasirengęs visiškai atsiduoti naujajam verslui. Širdyje jautėsi įsipareigojęs HP kompanijai – ar bent taip manė – ir dienomis norėjo dirbti ten. Jobsas suprato turįs susirasti sąjungininką, padėsiantį spustelėti Wozniaką ir tarpininkausiantį kilus nesutarimų. Todėl pasikvietė draugą

Roną Wayne’ą, pusamžį Atari inžinierių, kadaise turėjusį savo lošimo automatus gaminančią įmonę.

Wayne’as suprato, kad įkalbėti Wozniaką mesti darbą HP lengva nebus, kita vertus, kol kas to ir nereikėjo. Svarbiausia buvo jį įtikinti, kad kompiuterių

brėžiniai turi priklausyti Apple. „Wozas į paties sukurtas mikroschemas žiūrėjo kaip į savo vaikus, norėjo naudoti ir kitur ar net leisti jas naudoti HP, – pasakojo

Wayne’as. – Mudu su Jobsu supratome, kad šios mikroschemos yra pati Apple šerdis. Dvi valandas pas mane prakalbėjome apie tai su Wozu, ir galų gale jis sutiko.“ Wayne’as tvirtino, jog gerą inžinierių žmonės prisimins tik tada, jei šis suvienys jėgas su geru pardavėju, todėl reikia, kad jo projektai priklausytų vien Apple. Jobsas buvo toks dėkingas, jį taip sužavėjo Wayne’o derybiniai gebėjimai, kad pasiūlė šiam 10 proc. naujosios įmonės akcijų. Tokiu atveju Jobsui ir Wozniakui dėl ko nors nesutariant jo sprendimas būsiąs lemiamas.

„Jie buvo labai skirtingi, bet drauge sudarė labai galingą komandą“, – pasakojo Wayne’as. Kartais atrodydavo, kad Jobsą gena demonai, o Wozas buvo naivus kaip angelas. Jobsas buvo bravūriškas – taip pasiekdavo, ko norįs, net jei ir tekdavo manipuliuoti žmonėmis. Sugebėdavo apžavėti charizma, tačiau kartu galėdavo būti šaltas ir brutalus. Wozniakas, priešingai, buvo drovus ir

mielas kaip vaikas nepritapėlis. „Tam tikrose srityse Wozas buvo labai kietas, bet kartais atrodydavo kaip savantas, ypač kai tekdavo bendrauti su nepažįstamais, – pasakojo Jobsas. – Buvome puiki porelė.“ Santykius stiprino ir tai, kad Jobsą žavėjo Wozniako kuriami inžineriniai stebuklai, o šis žavėjosi Steve’o verslumu. „Niekada netroškau derėtis su kitais ar lipti per galvas, bet Steve’as galėdavo paskambinti nepažįstamam žmogui ir priversti šį padaryti tai, ko jam reikia, – prisiminė Wozniakas. – Jei žmogaus nelaikydavo protingu, galėdavo su juo elgtis nemandagiai, bet su manimi niekada nebuvo šiurkštus –netgi vėliau, kai galbūt ir nesulaukdavo iš manęs norimo atsakymo.“

Net ir įtikintas, kad naujojo kompiuterio projektas turi tapti Apple nuosavybe, Wozniakas manė turįs jį pirmiausia pasiūlyti savo darbdaviui HP: „Sąžinė mane vertė papasakoti HP, ką sukūriau pas juos dirbdamas.“ 1976 metų pavasarį jis savo projektą pristatė HP vadovams. Vienam iš įmonės vadovų kompiuteris padarė įspūdį, jis kurį laiką dvejojo, tačiau galų gale pasakė, kad HP šio projekto plėtoti negali. Produktas buvo mėgėjiškas, bent tuo metu netikęs nė vienam aukštos kokybės rinkos segmentui, kuriam kompanija teikė paslaugas. „Nusivyliau, – prisiminė Wozniakas, – bet tada jau galėjau visiškai atsiduoti Apple.“

1976 metų balandžio 1 dieną Jobsas ir Wozniakas nuvyko į Mauntin Vju pas Wayne’ą pasirašyti jungtinės veiklos sutarties. Wayne’as sakėsi turįs patirties „rašyti teisine kalba“, todėl kaip įmanydamas geriau surašė trijų puslapių dokumentą. Kiekviena pastraipa prasidėjo įvairiomis įmantrybėmis: „Šiuo raštu pažymima, kad... Pažymėtina, kad palūkanų už atitinkamą akcijų dalį paskirstymas...“ Bet akcijų ir pelno pasidalinimas buvo gana aiškus – 45 proc., 45 proc. ir 10 procentų. O kartu buvo numatyta nuostata, kad bet kokias 100 dolerių viršijančias išlaidas turi aprobuoti bent du partneriai. Be to, paskirstytos atsakomybės sritys: „Wozniakas prisiima bendrą atsakomybę už elektros inžinerijos sritį; Jobsas prisiima bendrą atsakomybę už elektros inžinerijos ir rinkodaros sritis; Wayne’as prisiima bendrą atsakomybę už mechaninę inžineriją ir dokumentaciją.“ Jobsas pasirašė mažosiomis raidėmis, Wozniakas – kruopščiu kursyvu, o Wayne’as kažką neįskaitomai pakeverzojo. Tada Wayne’as ūmai dėjo į krūmus. Kol Jobsas mąstė, kaip pasiskolinus ir investavus dar pinigų, Wayne’as prisiminė savo buvusios įmonės žlugimą.

Nebenorėjo to patirti dar kartą. Jobsas ir Wozniakas nuosavybės neturėjo, bet Wayne’as (bijojęs visuotinio finansinio armagedono) čiužinyje slėpė krūvelę auksinių monetų. Kadangi Apple buvo įkurta kaip ūkinė bendrija*, o ne kaip akcinė bendrovė, jos partneriai už skolas atsakė asmeniniu turtu, tad Wayne’as bijojo, jog potencialūs kreditoriai pasikėsins į jo turtą. Todėl vos po 11 dienų grįžo į Santa Klaros apygardą su „pareiškimu dėl pasitraukimo“ ir jungtinės veiklos sutarties priedu. „Visų šalių sutarimu ir pritarimu, – tokiais žodžiais prasidėjo pareiškimas, – Wayne’as nebetenka Partnerio statuso.“ Jame taip pat buvo pažymėta, kad už 10 proc. bendrovės akcijų jis gauna 800 dolerių, o kiek vėliau – dar 1500 dolerių.

Jei būtų pasilikęs ir išlaikęs tuos 10 proc. akcijų, 2013 metų pabaigoje jos būtų buvusios vertos apie 40 milijardų dolerių, – o tada gyveno vienas iš pensijos mažame namelyje Nevados Parampo mieste ir stūmė laiką žaisdamas lošimo automatais. Vėliau aiškino nieko nesigailįs: „Tuo metu man tai buvo geriausias sprendimas. Jie abu buvo labai užsidegę ta idėja, o aš supratau, kad šis nuotykis ne man.“

Įkūrę Apple, Jobsas ir Wozniakas Namudinių kompiuterių klubo susirinkime drauge užlipo ant scenos pristatyti savo produkto. Wozniakas rankose laikė vieną iš ką tik pagamintų plokščių ir pasakojo apie mikroprocesorių, aštuonių kilobaitų atmintį ir savo sukurtą BASIC versiją. Itin pabrėžė, kaip pats manė, svarbiausią dalyką – „žmogui pritaikytą klaviatūrą vietoj kvailo, nesuprantamo įvesties skydo su aibe lempučių ir jungiklių“. Tuomet atėjo Jobso eilė. Jis akcentavo, kad Apple kompiuteryje, kitaip nei Altair, yra visi reikiami komponentai. Tada auditorijos paklausė: „Kiek žmonės sutiktų mokėti už tokią nuostabią mašiną?“ Mėgino klausytojams atskleisti neįtikėtiną Apple vertę. Tai buvo retorinis klausimas, kurį jis paskui ištisus dešimtmečius kels per kitų produktų pristatymus.

Publika nebuvo labai sužavėta. Apple kompiuteryje buvo įtaisytas kažkoks pigus mikroprocesorius, o ne Intel 8080. Vis dėlto vienas svarbus asmuo liko paklausinėti daugiau. Tai buvo Paulas Terrellas. 1975 metais jis

* Amer. Partnership

Menlo parke, Karališkajame greitkelyje, atidarė Byte Shop kompiuterių parduotuvę. Tada – po metų – jau turėjo tris parduotuves ir ketino sukurti visą šalį apimsiantį jų tinklą. Jobsas entuziastingai pristatė kompiuterį jam asmeniškai. „Tik pažiūrėkite, – sakė jis, – jums patiks tai, ką pamatysite.“

Terrellui kompiuteris padarė įspūdį ir jis paliko Jobsui ir Wozniakui savo vizitinę kortelę. „Susisieksim“, – pasakė.

– Susisiekiu, – pareiškė Jobsas, kitą dieną basomis įšlepsėjęs į Byte Shop. Sandoris įvyko. Terrellas sutiko užsisakyti 50 kompiuterių, tik su viena sąlyga: nenorėjo mokėti 50 dolerių už išspausdintą schemą, prie kurios klientas dar turi susipirkti visus reikiamus lustus ir galiausiai pats susirinkti kompiuterį. Gal keliems užkietėjusiems elektronikos mėgėjams tai ir patinka, bet tik ne paprastam pirkėjui. Ne, jis norėjo gauti visiškai surinktas plokštes. Už kiekvieną pristatytą buvo pasiryžęs iškart sumokėti 500 dolerių grynaisiais.

Jobsas greitai paskambino Wozniakui į darbą.

– Sėdi? – paklausė. Wozniakas atsakė, kad ne. Jobsas nekreipdamas dėmesio vis tiek pranešė naujienas. „Aš buvau priblokštas, visiškai priblokštas, –prisiminė Wozniakas. – Niekada to nepamiršiu.“

Užsakymui atlikti jiems reikėjo detalių už kokius 15 tūkstančių dolerių. Allenas Baumas, trečiasis pokštininkas iš Homestead High, su tėvu sutiko paskolinti jiems 5 tūkstančius dolerių. Jobsas bandė gauti paskolą Los Altoso banke, tačiau neverta stebėtis, kad jį nužvelgęs valdytojas atsakė neigiamai. Buvo nuėjęs ir į Haltek Supply parduotuvę ir pasiūlė Apple akcijų dalį mainais į reikiamas detales, bet savininkas palaikė juodu „pora nevalyvų jauniklių“ ir nesutiko. Alcornas iš Atari būtų pardavęs jiems lustų tik jei būtų sumokėję iš anksto. Galų gale Jobsas sugebėjo įtikinti Cramer Electronics vadovą paskambinti Paului Terrellui, kad šis patvirtintų užsakęs prekių už 25 tūkstančius dolerių. Terrellas sėdėjo susirinkime ir per garsiakalbį išgirdo, kad jo laukia nepaprastai svarbus skambutis (Jobsas buvo labai atkaklus). Skambintojas iš Cramer pasakė, kad pas jį atėjo du nevalyvi vaikiai, mojuodami Byte Shop užsakymu, todėl jis norįs pasitikslinti, ar tai tiesa. Terrellas viską patvirtino, ir parduotuvė sutiko parduoti Jobsui reikiamas dalis taikydama 30 dienų mokėjimo atidėjimą.

Garažo grupė

Jobsų namai Los Altose tapo penkiasdešimties Apple I schemų surinkimo vieta. Jas reikėjo pristatyti į Byte Shop per 30 dienų, nes per tiek laiko privalėjo sumokėti už detales. Į darbą stojo kas tik galėjo: Jobsas ir Wozniakas, Danielis Kottkė su buvusia mergina Elizabetha Holmes (ši jau buvo išstojusi iš sektos) ir nėščia Jobso sesuo Pattė. Jos atlaisvintas kambarys, kaip ir virtuvės stalas bei garažas, tapo darbo vieta. Holmes buvo mokiusis juvelyrikos, todėl ėmėsi lituoti lustus. „Daugumą sulitavau gerai, bet kelis sugadinau“, – prisiminė ji.

Jobsui tai nepatiko.

– Mes neturime nė vieno atliekamo lusto! – plūdosi jis. Tada pasodino ją virtuvėje prie stalo tvarkyti dokumentų ir buhalterijos, o lituoti ėmėsi pats.

Baigtą schemą paduodavo Wozniakui. „Kiekvieną surinktą schemą prijungdavau prie televizoriaus ir klaviatūros patikrinti, ar veikia, – pasakojo Wozniakas. – Jei veikdavo, dėdavau į dėžę. Jei ne – tikrindavau kontaktus.“

Paulas Jobsas tuo metu liovėsi remontuoti senus automobilius ir Apple komandai užleido visą garažą. Atnešė ilgą seną darbastalį, ant specialiai pastatytos sienos pakabino kompiuterio brėžinį ir padarė suženklintas lentynas kompiuterio detalėms. Dar parūpino „karščio dėžę“ su kaitinamosiomis lempomis ir kompiuterių plokštes pernakt bandydavo aukšta temperatūra. Kai darbe kildavo pykčių, – o su jo sūnumi taip būdavo dažnai, – Paulas sugebėdavo visus nuraminti.

– Ko čia spirgi kaip į uodegą įgeltas? – klausdavo jis. Kartais paprašydavo atiduoti televizorių, kad pažiūrėtų amerikietiškojo futbolo rungtynių pabaigą. Per tokias pertraukas Jobsas su Kottke išeidavo į lauką ir, susėdę pievelėje, grodavo gitara.

Clara Jobs neprieštaravo, kad namuose pilna kompiuterių detalių ir svečių, bet ją gąsdino tolydžio keistėjančios sūnaus dietos. „Išgirdusi apie kokią naują jo valgymo maniją, tik užversdavo akis, – prisiminė Holmes. – Clara norėjo matyti sūnų sveiką, o tas vis imdavo ir pareikšdavo ką nors keista: Dabar aš mintu tik vaisiais ir valgysiu tik nekaltų mergelių mėnesienoje surinktus lapelius.“ Wozniako patikrintas apie tuziną surinktų plokščių Jobsas nuvežė į Byte Shop. Terrellas kiek nustebo. Jos neturėjo maitinimo šaltinio, dėžės, monitoriaus

ar klaviatūros – jis tikėjosi kažko užbaigtesnio. Bet Jobsas spoksojo į jį, kol sutiko priimti plokštes ir sumokėjo.

Po trisdešimties dienų Apple jau buvo beveik pelninga. „Schemas gaminome pigiau, nei tikėjomės, nes įstengiau nusiderėti detalių kainas, – prisiminė Jobsas. – Todėl už tas penkiasdešimt Byte Shop parduotų plokščių galėjome įsigyti detalių dar penkiasdešimčiai.“ Dabar jie turėjo galimybę padoriai užsidirbti, pardavinėdami jas draugams ir kolegoms iš Namudinių kompiuterių klubo.

Elizabetha Holmes oficialiai tapo dalimi etato dirbančia buhaltere. Gaudavo 4 dolerius už valandą ir atvažiuodavo iš San Fransisko kartą per savaitę, – ji Jobso čekių knygelę pavertė sąskaitų knyga. Kad Apple atrodytų kaip tikra įmonė, Jobsas užsakė skambučių atsiliepimo paslaugą, kuri nukreipdavo žinutes jo motinai. Ronas Wayne’as nupiešė puošnų logotipą, primenantį karalienės Viktorijos laikų knygų iliustracijas. Logotipe buvo pavaizduotas po medžiu sėdintis Newtonas, o jį rėmino Wordswortho eilutės: „Protas amžinai vienas keliauja keistomis minčių jūromis.*“ Tai buvo gana keistas devizas, labiau tinkantis paties Wayne’o savivokai nei įmonei Apple Computer. Geriau būtų derėjusi Wordswortho citata apie tuos, kurie padėjo pamatus Prancūzijos revoliucijai: „Palaima buvo toje aušroje gyventi, / Bet būti jaunam buvo tikras rojus!**“ Kaip vėliau džiūgavo Wozniakas: „Manau, kad buvome didžiausios visų laikų revoliucijos dalis. Dėl to jaučiausi labai laimingas.“

Wozas jau buvo pradėjęs galvoti apie naują kompiuterio versiją, todėl turimą modelį jie ėmė vadinti Apple I. Jobsas ir Wozas važinėjo Karališkuoju greitkeliu, bandydami įsiūlyti jį elektronikos prekių parduotuvėms. Be penkiasdešimties Byte Shop ir dar kone penkiasdešimties draugams parduotų plokščių, konstravo dar šimtą kompiuterių mažmeninės prekybos parduotuvėms. Neverta stebėtis, kad jųdviejų paskatos išsiskyrė: Wozniakas norėjo parduoti mažne už savikainą, o Jobsas siekė padoraus pelno. Nugalėjo Jobsas. Jis apskaičiavo mažmeninę kainą: apie tris kartus didesnę už savikainą su 33 proc. antkainiu prie Terrello ir kitų parduotuvių prieš tai mokėtos 500 dolerių kainos. Išėjo 666,66 dolerio. „Man visada patiko besikartojantys

* Angl. A mind forever voyaging through strange seas of thought, alone.

** Angl. Bliss was it in that dawn to be alive / But to be young was very heaven!

skaičiai, – sakė Wozniakas. – Mano juokų telefonu paslaugos numeris buvo 255 6666*.“ Nė vienas iš jų nežinojo, kad Apreiškimo knygoje 666 reiškė „žvėries skaičių“, tad juos netruko užgriūti pretenzijos, ypač kai skaičius 666 buvo panaudotas labai populiariame tų metų filme „Lemties ženklas“**. (2010 metais vienas iš pirmųjų Apple I kompiuterių Christie’s aukcione parduotas už 213 tūkstančių dolerių.)

Pirmasis straipsnis apie naująją mašiną pasirodė 1976 metų liepą dabar jau nebeleidžiamo žurnalo Interface numeryje. Jobsas su draugais kompiuterius vis dar konstravo savo namuose, bet straipsnyje buvo vadinamas rinkodaros direktoriumi ir „buvusiu privačiu Atari konsultantu“. Apple atrodė kaip tikra įmonė. „Steve’as bendrauja su daugeliu kompiuterių mėgėjų klubų, stengiasi laikyti pirštą ant šios jaunos pramonės šakos pulso, – buvo rašoma straipsnyje ir Jobsas cituojamas sakantis: Tik jausdami jų poreikius, jausmus ir motyvaciją, galime duoti tai, ko jie nori.“

Tuo metu jie jau turėjo kitų konkurentų, ne tik Altair, iš jų išsiskyrė

IMSAI 8080 ir Processor Technology Corporation pagamintas SOL20. Pastarąjį sukūrė Lee Felsensteinas ir Gordonas Frenchas, du Namudinių kompiuterių klubo nariai. Visiems buvo suteikta galimybė pasirodyti pirmajame kasmetiniame Asmeninių kompiuterių festivalyje 1976 metų Darbo dienos savaitgalį***. Festivalis vyko Naujajame Džersyje, Atlantik Sičio mieste, sename viešbutyje šalia aplūžusio lentinio pajūrio tako. Jobsas ir Wozniakas TWA oro linijų reisu skrido į Filadelfiją su Apple I vienoje cigarų dėžėje ir Wozo kaip tik kuriamu jo įpėdinio prototipu kitoje. Už jų lėktuve sėdintis Felsensteinas dėbtelėjęs į Apple I pareiškė šį esant „apgailėtinai neįspūdingą“. Už nugaros vykstantis pokalbis nervino Wozniaką. „Jie kalbėjosi kaip tikri verslininkai, –prisiminė jis. – Vartojo verslininkams būdingus trumpinius, kokių nė nebuvome girdėję.“

Daugiausia laiko Wozniakas praleido viešbutyje, tobulindamas savo prototipą. Jis buvo per drovus stovėti prie Apple stendo, nugrūsto kone į parodų salės

* Šią paslaugą kaip hobį Wozniakas sukūrė 1973 metais.

** Angl. The Omen – filmas apie šeimos įsisūnytą berniuką, kuris pasirodo esąs Antikristo įsikūnijimas.

*** Angl. Labour day, pirmą rugsėjo pirmadienį švenčiama JAV valstybinė šventė.

galą. Danielis Kottkė atvažiavo traukiniu iš Manhatano, kur tuo metu mokėsi

Kolumbijos universitete, ir prižiūrėjo stendą, kol Jobsas vaikščiojo po salę, apžiūrinėdamas konkurentus. Tai, ką pamatė, nepadarė jokio įspūdžio. Jobsas dar kartą įsitikino, kad Wozniakas yra kiečiausias mikroschemų inžinierius, o Apple I (ir, be abejo, jo įpėdinis) funkcionalesnis už visus kitus kompiuterius. Vis dėlto SOL20 atrodė gražiau. Jis buvo įtaisytas glotniame metaliniame korpuse, turėjo klaviatūrą, maitinimo šaltinį ir laidus. Atrodė kaip suaugusių žmonių gaminys. O Apple I atrodė taip pat netvarkingai kaip jo kūrėjai.