D etekt y vin is romana s
Iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė
Vilnius, 2021
INCIDENTAS Stebuklai, Virdžinija 2008-ųjų rugpjūčio 26 diena, antradienis
Vyras paprašė, kad pameluočiau. Nesmarkiai. Pats turbūt net nelaikė to melu, iš pradžių negalvojau, kad meluoju ir aš. Juk tai, ko jis paprašė, buvo visiška smulkmena. Policija buvo ką tik paleidusi piketuotojas ir, kol jis išbėgs įsitikinti, kad jos tikrai nesugrįš, man reikėjo pasėdėti jo kėdėje. Pavaduoti jį, o tai visiškai normalu kolegoms, tą darydavome ir parduotuvėje, jis išleisdavo mane pavalgyti, aš jį – parūkyti. Bet, sėsdamasi į jo kėdę, užkabinau rašomąjį stalą ir virš jo kabojęs pažymėjimas kryptelėjo tarsi primindamas, kad tai nėra normalu, kad jis šiaip niekada nepalieka manęs čia tvarkytis vienos. Pakas, palinkęs virš manęs, ištiesino įrėmintą pažymėjimą, žiūrėdamas į užrašą anglų kalba: Pakas Ju, Stebuklų batiskafas LLC, Atestuotas hiperbarinės kameros operatorius. Ir, vis dar nenuleisdamas akių nuo to pažymėjimo, tarsi kalbėtų ne su manim, o su juo, pasakė: 11
Angie Kim
– Viskas sutvarkyta. Pacientai uždaryti, deguonis paleistas. Tau tik reikia čia pasėdėti. – Jis pažvelgė į mane. – Ir viskas. Pažiūrėjau į pultą, į nesuprantamus mygtukus ir jungtukus, skirtus valdyti kamerai, kurią tik praeitą mėnesį nudažėme žydrai ir pastatėme šitoje daržinėje. – O kas, jei kvies pacientai? – paklausiau. – Pasakysiu, kad tuoj grįši, bet... – Ne, negalima sakyti, kad manęs nėra. Jei kas klaus, aš čia. Ir buvau čia visą laiką. – Bet jei kas nors nutiks ir... – Kas gali nutikti? – įsakmiai pareiškė Pakas. – Tuoj pat grįšiu, o tavęs niekas nekvies. Viskas bus gerai. – Jis nuėjo, tarsi kalba būtų buvusi baigta. Bet prie durų vėl į mane atsisuko. – Viskas bus gerai, – pakartojo jau švelniau. Ir tai nuskambėjo tarsi maldavimas. Daržinės durims užsitrenkus, man norėjosi rėkti, kad beprotiška tikėtis, jog tądien nieko nenutiks, būtent tokią dieną, kada jau nutiko tiek blogo – piketuotojos, jų sabotažo planas, išsijungusi elektra, policija. O gal jis nusprendė, kad įvykių jau buvo tiek daug, kad daugiau niekas nebegresia? Bet gyvenime susiklosto kitaip. Tragedijos žmogaus nepaskiepija nuo tolesnių tragedijų, o nelaimės nepaskirstomos dorai ir proporcingai; blogybės sviedžiamos į žmogų saujomis ir krūvomis, nevaldomai ir chaotiškai. Kaip jis gali to nežinoti po visko, ką mums teko patirti? Nuo dviejų minučių po aštuntos iki keturiolikos po sėdėjau ir nieko nesakiau, nieko nedariau, kaip jis ir liepė. Man išprakaitavo veidas, galvojant apie šešis pacientus, uždarytus kameroje be oro kondicionieriaus (generatorius tiekė elektrą tik spaudimui, deguoniui ir vidiniam telefonui) ir dėkojau Dievui už tą DVD 12
Stebuklai
aparatą, kuris padėjo išlaikyti vaikus ramius. Priminiau sau: reikia pasitikėti vyru, ir laukiau, žvilgčiodama į laikrodį, į duris, tada vėl į laikrodį it melsdamasi, kad jis sugrįžtų (juk turi grįžti!), kol dar nepasibaigė „Barnis“ ir pacientai nepaskambino, kad pakeistume DVD. Ir prasidėjus baigiamajai filmuko dainelei, suskambėjo mano telefonas. Pakas. – Jos čia, – sušnabždėjo jis. – Man reikia jas stebėti, žiūrėti, kad vėl ko nors nesugalvotų. Kai seansas baigsis, tau reikės išjungti deguonį. Matai rankenėlę? – Taip, bet... – Pasuk ją prieš laikrodžio rodyklę, užsuk iki galo, stipriai. Nusistatyk skambutį, kad nepamirštum. Aštuntai dvidešimt pagal didįjį laikrodį. – Ir atsijungė. Paliečiau rankenėlę su užrašu DEGUONIS, spalvą praradusio vario, panašią kaip mūsų girgždančio čiaupo senajame Seulo bute. Nustebau, kokia ji vėsi. Suderinau savo laikrodį su sieniniu laikrodžiu, nustačiau skambutį dvidešimčiai po aštuonių ir susiradau įjungimo mygtuką. O tada, man jį jau spaudžiant, – būtent tą akimirką – nusibaigė DVD baterija ir aš išsigandusi nuleidau rankas. Daug galvoju apie tą akimirką. Tos žūtys, paralyžius, teismas – ar viso to nebūtų įvykę, jei būčiau nuspaudusi tą mygtuką? Suprantu, keista, kad mintimis vis sugrįžtu prie šito neapsižiūrėjimo, turėdama omeny savo daug rimtesnes ir labiau smerktinas to vakaro klaidas. Galbūt kaip tik tai, kad ji tokia nežymi, tokia, regis, nesvarbi, suteikia jai reikšmingumo ir sukelia tuos klausimus „kas, jei“? Kas, jei nebūčiau leidusi sau sutrikti dėl to DVD? Kas, jei būčiau pajudinusi pirštą mikrosekunde greičiau, būčiau sugebėjusi įjungti skambutį prieš išsijungiant filmukui, per vidurį dainos? I love you, you love me, we’re a hap-py fam-i... 13
Angie Kim
Mane užspaudė iš visų pusių to momento tuštumas, ta visiška tyla, sunki ir slogi. Kai pagaliau pasigirdo garsas – tuk-tuktuk krumpliais į apvalų langelį iš kameros vidaus, – man kone palengvėjo. Tačiau tas beldimas virto daužymu kumščiais, po tris smūgius, tarsi kažkas kartotų Iš-leis-kit!, o paskui ir baisiu trankymu, susivokiau: turbūt Tidžėjus daužo galvą. Tidžėjus, berniukas autistas, dievinantis violetinį dinozaurą Barnį, vaikas, pirmą kartą mane pamatęs, pribėgo ir stipriai apkabino. Jo motina buvo apstulbusi, pasakė, kad jis niekada prie nieko nesiglausto (nepakenčia žmonių prisilietimų) ir gal taip pasielgė dėl mano palaidinės, lygiai tokio paties violetinio atspalvio kaip Barnio. Nuo tada kasdien ją vilkiu; kas vakarą išsiskalbiu rankomis ir apsirengiu prieš seansus, o jis mane apkabina, ir taip kaskart. Visi mano, kad stengiuosi būti maloni, bet iš tiesų darau taip dėl savęs, nes trokšte trokštu tokio apkabinimo ir prisiglaudimo – taip mane apkabindavo duk ra prieš tai, kai ėmė vengti mano glėbio, ir man ją glaudžiant nuleidžia rankas. Be galo gera bučiuoti jam galvytę, pajusti, kaip jo ugniniai plaukai kutena man lūpas. O dabar tas berniukas, kurio apkabinimais mėgaujuos, daužo galvą į metalinę sieną. Jis nėra išprotėjęs. Tidžėjaus motina paaiškino, kad jį kankina lėtiniai skausmai nuo žarnyno uždegimo, bet jis nekalbantis, o kai skausmas priveikia, jį palengvinti jis sugeba tik vienu būdu: daužydamas galvą ir sukeldamas kitą stiprų skausmą, kad nugintų aną. Tai tarsi tau nepakenčiamai niežtėtų ir imtum kasytis iki kraujų – koks malonus tas skausmas, nors ir šimtą kartų smarkesnis. Kartą, papasakojo ji, Tidžėjus pramušė veidu lango stiklą. Buvo klaiku net pagalvoti, jog tam aštuonmečiam berniukui taip skauda, kad jis turi daužyti galvą į metalinę sieną. O koks to skausmo garsas, tas nepaliaujamas trankymas. Neat lyžtantis, vis stipresnis ir stipresnis. Kiekvienas smūgis paleisdavo 14
Stebuklai
virpesį, aidintį ir išaugantį į kažką apčiuopiamo, su forma ir kūnu. Jis ėjo kiaurai per mane. Jaučiau, kaip jis drasko odą, gręžia žarnas ir reikalauja, kad mano širdis atkartotų jo ritmą, plaktų greičiau ir smarkiau. Privalėjau tai sustabdyti. Taip galiu pasiteisinti. Kad išbėgau iš daržinės ir palikau šešis žmones, uždarytus užsandarintoje kameroje. Norėjau sumažinti slėgį ir ją atidaryti, ištraukti iš ten Tidžėjų, bet nežinojau kaip. Be to, kai suskambėjo vidinis telefonas, Tidžėjaus motina ėmė manęs (tiksliau, Pako) prašyti, kad nesustabdyčiau seanso, kad ji jį nuramins, meldžiu, meldžiu, dėl Dievo meilės, pakeiskite baterijas ir paleiskit „Barnį“ iš naujo, tuoj pat! Pas mus namie, pastate greta daržinės, kažkur buvo baterijų, sulakstyti pakaktų tik dvidešimties sekundžių, o deguonį išjungti reikėjo tik po penkių minučių. Todėl išėjau. Prisidengiau burną ranka, kad balsas skambėtų dusliau, ir pasakiau žemu balsu su didžiuliu akcentu, kaip Pako: „Tuoj pakeisim baterijas. Palaukit kelias minutes“, o tada išbėgau. Namo durys buvo praviros, man šmėstelėjo nereali viltis, kad Merė namie, tvarkosi kaip jai ir liepiau, ir kažkas tądien įvyko ir gero. Bet užėjusi jos neradau. Buvau viena ir net nenutuokiau, kur tos baterijos, o nebuvo ko paprašyti padėti. Juk nieko daugiau ir nesitikėjau, tačiau tos vilties sekundės pakako, kad lūkesčiai pakiltų iki dangaus, o tada iš aukštai nukristų. Nusiramink, pasakiau sau, ir puoliau ieškoti pilkoje metalinėje spintoje, kur viską laikome. Paltus. Naudojimo instrukcijas. Laidus. Baterijų nerasta. Kai užtrenkiau spintos duris, ji visa sudrebėjo, jos plona skarda sutarškėjo ir sudundėjo kaip Tidžėjaus daužymo aidas. Taip ir mačiau, kaip jo galva kala į sieną ir skyla perpus kaip prinokęs arbūzas. Papurčiau galvą, kad nuvyčiau tą mintį. „Me-hi-ja!“ Pašaukiau Merę korėjietišku vardu, kurio ji negali pakęsti. Neatsiliepia. Taip 15
Angie Kim
ir žinojau, bet vis vien įsiutau. Vėl surikau „Me-hi-ja“, dar garsiau, ištęsdama balses, kad jos pakutentų man gerklę ir nugintų tą ausyse skambantį fantominį Tidžėjaus daužymo aidą. Apieškojau likusius namus, dėžę po dėžės. Sulig kiekviena baterijų neradimo sekunde vis labiau siutau ant jos, prisiminiau mūsų to ryto barnį, kai aiškinau jai, kad turėtų daugiau padėti – juk jai septyniolika! – o ji išėjo nepratarusi nė žodžio. Pagalvojau apie Paką, kaip visada stojusį jos ginti. („Juk viską metėme ir atsikraustėme į Ameriką ne tam, kad ji virtų valgyt ir valytų“, – visada aiškina jis. – „Ne, tai mano darbas“, – norisi man atšauti. Bet niekada neatšaunu.) Pagalvojau apie tą Merės akių vartymą, apie ausines ant ausų, apie apsimetinėjimą, kad manęs negirdi. Apie viską, kas galėtų man kaitinti pyktį, užimti mintis, kad negirdėčiau to daužymo. Pyktis ant dukters pažįstamas ir jaukus, kaip sena antklodė. Jis nuslopino mano paniką iki buko nerimo. Priėjusi dėžę Merės miegojimo kampe, atlupau jos viršų ir viską išverčiau. Paaugliškas šlamštas: suplėšyti bilietai į filmus, kurių niekada nemačiau, nuotraukos draugų, kurių nepažįstu, krūva raštelių, kurių viršutiniame greitomis prikeverzota: Aš tavęs laukiau. Gal rytoj? Norėjosi rėkti. Kur tos baterijos? (O kažkur smegenų kamputyje: nuo ko tas raštelis? Kokio vaikino? Laukė, kad ką darytų?) O tada suskambėjo mano telefonas – vėl Pakas – ir jo ekrane pamačiau, kad jau dvidešimt dvi po aštuonių, ir prisiminiau. Kad jau laikas. Užsukti deguonį. Kai atsiliepiau, norėjau paaiškinti, kodėl neišjungiau deguonies, bet tuoj išjungsiu ir kad čia nieko tokio, kad jis pats kartais leidžia deguonį daugiau nei valandą, ar ne? Bet pasipylė kiti žodžiai. Kaip vėmalai – ištisine srove, nevaldomai. 16
Stebuklai
– Nerandu Merės, – pasakiau. – Visa tai darome dėl jos, o jos niekada nebūna, nors man jos reikia, reikia, kad padėtų surasti naujas baterijas DVD, kol Tidžėjus neprasiskėlė galvos. – Tu visada apie ją galvoji blogiausia, bet ji čia, padeda man, – atsakė jis. – O baterijos virtuvėj po kriaukle, bet nepalik pacientų. Atsiųsiu Merę jų paimti. Mere, bėk greitai. Nunešk keturias D baterijas į daržinę. Ateisiu po min... Išjungiau pokalbį. Kartais geriau nieko neatsakyti. Nubėgau prie virtuvinės kriauklės. Radau baterijas, kur jis ir sakė, maišelyje, kurį palaikiau šiukšliniu, po purvinomis ir suodinomis darbinėmis pirštinėmis. Jos dar vakar buvo švarios. Ką tas Pakas darė? Papurčiau galvą. Baterijos. Reikia skubėti atgal pas Tidžėjų. Kai išbėgau į lauką, ore tvyrojo nosį riečiantis nepažįstamas kvapas, tarsi degintos šlapios medienos. Jau temo, buvo sunkiau ką įžiūrėti, bet tolumoje išvydau Paką, lekiantį daržinės link. Merė bėgo priekyje jo, tiesiog skuodė. Riktelėjau: – Mere, neskubėk. Baterijas radau, – bet ji nesustojo ir bėgo ne į namus, bet link daržinės. Nežinau kodėl, bet išsigandau, kad ji puolė ten, ir vėl ją pašaukiau, šįkart korėjietišku vardu, švelniau. – Me-hi-ja, – ištariau ir pasileidau prie jos. Ji atsisuko. Kažkas jos veide mane sustabdė. Jis kažkaip tarsi švytėjo. Jos oda buvo nutvieksta oranžinės šviesos ir mirguliavo taip, tarsi ji stovėtų priešais besileidžiančią saulę. Norėjosi paliesti jai veidą ir pasakyti, kad ji labai graži. Išgirdau keistus garsus iš tos pusės, kur bėgo ji. Atrodė, tarsi kažkur spirgėtų, tik švelniai ir dusliai, taip, tarsi žąsų būrys kiltų į skrydį, šimtams sparnų kartu plasnojant į dangų. Net pasirodė, kad pamačiau jas, pilką vėjyje plevenančią užuolaidą, kylančią aukštyn į violetines sutemas, bet pamirksėjau ir paaiškėjo, kad 17
Angie Kim
dangus tuščias. Pasileidau bėgti į tą garsą ir tada išvydau tai, ką pamatė ji, o aš nemačiau, į ką ji bėgo. Liepsnas. Dūmus. Galinę daržinės sieną, apimtą ugnies. Nesuprantu, kodėl nebebėgau ir nerėkiau, kodėl nebebėgo ir Merė. Norėjau bėgti. Bet galėjau tik eiti, lėtai, pamažu, žingsnis po žingsnio, artinausi, nenuleisdama akių nuo oranžinių ir raudonų liepsnų, plevenančių, šokinėjančių ir mainančių vietas kaip partneriai, šokantys stepą. Kai nugriaudėjo sprogimas, man sulinko keliai ir nukritau. Bet negalėjau atplėšti akių nuo dukters. Kiekvieną naktį, kai išjungiu šviesą ir užsimerkiu prieš užmigdama, išvystu ją, savo Me-hę, tą akimirką. Ji pakyla kaip skudurinė lėlė ir skrieja oru. Grakščiai. Dailiai. Ir prieš pat jai dusliai nukrentant ant žemės, pamatau jos plaukų uodegą, šoktelinčią aukštyn. Taip, kaip kilnojosi, kai ji dar maža šokinėdavo per gumytę.
18
PO METŲ
TEISMAS: PIRMA DIENA 2009-ųjų rugpjūčio 17 diena, pirmadienis
JONG JU
Eidama į teismo salę, ji jautėsi it nuotaka. Ir tikrai, jos vestuvės buvo paskutinis kartas – vienintelis kartas, kai jai įėjus žmonių pilna patalpa nutilo ir atsisuko į ją. Jei ne įvairių spalvų plaukai ir angliškų šnabždesių nuotrupos jai einant salės viduriu – „žiūrėk, savininkai“, „dukra mėnesį nepabudo iš komos, vargšiukė“, „kaip baisu, jis paralyžiuotas“ – galėtų atrodyti, kad ji vis dar Korėjoje. Nedidukė teismo salė net ir atrodė kaip sena bažnytėlė, su girgždančių suolų eilėmis abipus tarpo. Ji ėjo nuleidusi galvą, lygiai kaip per savo vestuves prieš dvidešimt metų; paprastai neatsiduria dėmesio centre, tad jausmas buvo nekoks. Kuklumas, išnykimas minioje, nematomumas: šitai yra žmonos dorybės, ne žymumas ir pastebimumas. Ar ne todėl nuotakos būna su nuometu – kad apsisaugotų nuo žvilgsnių, kad nesimatytų išraudusių skruostų? Ji žvilgčiojo į šonus. Dešinėje, už valstybės kaltintojų, pamatė pažįstamus žmones, savo pacientų šeimų atstovus. 21
Angie Kim
Visi pacientai drauge buvo susirinkę tik kartą: praeitą liepą, kai jiems buvo aprodoma šviežiai išdažyta žydra kamera. „Čia, – didžiuodamasis pasakojo Pakas, – Stebuklų batiskafas. Grynas deguonis. Padidintas slėgis. Gijimas. Kartu.“ Visi paplojo. Motinos ašarojo. O dabar tie patys žmonės sėdėjo paniurę, jų veiduose nebesimatė jokios stebuklų vilties, tik smalsumas, kokį išvysi, kai stovėdami eilėje prekybos centre žmonės tiesia ranką paimti bulvarinio žurnalo. Tai dar ir gailestis – jai ar patiems sau, nežinia. Ji laukė pykčio, bet, jai praeinant, jie šypsojosi, ir jai teko sau priminti, kad ji čia auka. Jos niekas neteisia, ne ją kaltina dėl sprogimo, pražudžiusio du pacientus. Ji sau pakartojo tai, ką jai kasdien aiškino Pakas – kad gaisras tada kilo ne todėl, kad jos nebuvo daržinėje, o jis pats nebūtų galėjęs užkirsti tam kelio, net jei būtų buvęs su pacientais – ir bandė ir pati jiems šypsotis. Gerai, kad jie ją palaiko. Ji tai puikiai suprato. Bet jautėsi to nenusipelniusi, nesmagiai, tarsi būtų laimėjusi prizą sukčiaudama, todėl, užuot pralinksmėjusi, ėmė baimintis, kad Dievas pamatys ir ištaisys šią neteisybę, privers ją kaip nors kitaip susimokėti už melavimą. Priėjus medinę atitvarą, Jong teko nuslopinti norą ją peršokti ir atsisėsti prie kaltinamųjų stalo. Bet atsisėdo greta savo šeimos už prokuroro, šalia Meto ir Teresos, dviejų iš tų, kurie tą vakarą buvo įkalinti batiskafe. Buvo seniai jų nemačiusi, tik tada, ligoninėje. Bet niekas nepasisveikino. Visi sėdėjo nuleidę akis. Buvo aukos.
Teismas vyko Pušadvaryje, mieste šalia Stebuklų. Keisti tie pavadinimai, visai neprimena tokių, kokių galima būtų tikėtis. Stebuklai visai neatrodė kaip miestelis, kur vyksta stebuklai, nebent 22
Stebuklai
sakytum, kad stebuklas, jog žmonės ten gyvena metų metus ir neišprotėja iš nuobodulio. Paką ir Jong čia pritraukė tas pavadinimas, Stebuklai ir jo rinkodaros potencialas (o ir pigi žemė), nepaisant to, kad čia daugiau nebuvo jokių azijiečių, o ir šiaip turbūt jokių svetimšalių. Tik už valandos kelio nuo Vašingtono, lengvai pasiekiamas nuo tokios inovacijų santalkos kaip Daleso oro uostas, bet čia jausmas buvo kaip atokiame kaime, toli toli nuo civilizacijos, visai kitas pasaulis. Vietoj šaligatvių – minti takai. Vietoj automobilių – karvės. Sukiužusios medinės daržinės, jokių daugiaaukščių iš stiklo ir metalo. Tarytum įžengtum į neryškų nespalvotą filmą. Kai Jong išvydo jį pirmą kartą, ją apėmė troškimas susirinkti iš kišenių visas šiukšles ir sviesti jas kuo toliau. O Pušadvaris, nors ir neįsimintinu pavadinimu, nors ir mažai nutolęs nuo Stebuklų, yra žavingas, jo siauros akmenimis grįstos gatvelės nustatytos ryškiai išdažytais įvairių spalvų šveicariško stiliaus namais su parduotuvėlėmis. Pagrindinės gatvės parduotuvių eilės priminė Jong mėgstamiausią Seulo turgų, jo legendinius prekystalius – žali špinatai, raudonos paprikos, violetiniai burokai, oranžiniai persimonai. Išgirdus tokį apibūdinimą, galima būtų įsivaizduoti akį rėžiantį vaizdą, bet viskas buvo priešingai, tarsi suplaktos ryškios spalvos viena kitą slopintų ir drauge atrodytų gražiai ir elegantiškai. Teismo pastatas buvo kalvos papėdėje, ant tos kalvos lygiomis eilėmis susodintų vynuogienojų fone. Tas geometrinis tikslumas suteikė jam santūrios ramybės, atrodė dėsninga, kad teisingumo rūmas stovėtų tarp tvarkingų vynuogienojų. Tą rytą, žiūrėdama į teismo pastatą, į jo aukštas baltas kolonas, Jong pagalvojo, kad tai artimiausia, ką ji matė iš tokios Amerikos, kokios tikėjosi čia atvykdama. Korėjoje, kai Pakas nusprendė, kad joms su Mere teks kraustytis į Baltimorę, ji pasivaikščiojo po 23
Angie Kim
knygynus ir pavartė Amerikos nuotraukas – Kapitolijaus, Manhatano dangoraižių, Baltimorės Vidinio uosto. Praleidusi Amerikoje penkerius metus, ji nieko to nepamatė. Pirmuosius ketverius dirbo maisto prekių parduotuvėje už dviejų mylių nuo Vidinio uosto, bet rajone, kurį žmonės vadino „getu“, tarp namų su užkaltais langais ir visur besimėtančių butelių duženų. Pusrūsis su neperšaunamuoju stiklu, štai kokia jai buvo Amerika. Dabar atrodo keista, kaip ji troško pabėgti iš to slogaus pasaulio, bet šiuo metu jau jo ilgėjosi. Stebuklai – nuošalus ir uždaras miestelis su ilgamečiais gyventojais (ištisos kartų kartos, aiškino jie). Ji numanė, kad prie jų nepuls išskėstomis rankomis, todėl stengėsi susidraugauti su viena netoliese gyvenančia šeima, kurie atrodė ypač malonūs. Bet, laikui bėgant, Jong suprato – jie nėra malonūs, jie mandagiai nedraugiški. Tokie jai ne naujiena. Jos pačios mama buvo iš tokios padermės, kurie mandagumu pridengia atšiaurumą, lygiai kaip žmonės kvėpinasi, kad užgožtų prakaito kvapą – kuo jis baisesnis, tuo daugiau kvepalų. Tas jų šaltas supermandagumas – nuolatinė žmonos šypsena suspaustomis lūpomis, vyro kreipinys „ponia“ kiekvieno sakinio pradžioje arba pabaigoje – laikė Jong per atstumą ir įtvirtino jos, kaip svetimšalės, statusą. Nors jos nuolatiniai klientai Baltimorėje buvo vaidingi keikūnai ir nepatenkinti viskuo, pradedant pernelyg didelėmis kainomis, per šiltais gėrimais ir baigiant per plonai supjaustytu kumpiu, tas jų šiurkštumas buvo nuoširdus, o rėkavimas jaukiai pažįstamas. Kaip nuolat besiriejančių brolių ar seserų. Jokio apsimetinėjimo. Kai Pakas pernai prisijungė prie jų Amerikoje, jie ieškojo būsto Anandeilyje, Kolumbijos apygardos korėjiečių rajone, iš kur pasiekti Stebuklus gana lengva. Gaisras padarė tam galą ir jie vis dar gyveno savo „laikinuose“ namuose. Griūvančioje lūšnoje 24
Stebuklai
griūvančiame mieste, tokiame, kurio albumams niekas niekada nefotografuos. Ir iki šiol moderniausia vieta, kokioje Jong teko Amerikoje pabuvoti, yra ligoninė, kur po sprogimo ištisus mėnesius gulėjo Pakas ir Merė.
Teismo salėje buvo triukšminga. Triukšmavo ne žmonės – aukos, prokurorai ar advokatai, žurnalistai ir dar bala žino kas – bet du seno tipo į langus įstatyti oro kondicionieriai teisėjui iš šonų. Įjungiami ar išjungiami jie springčiojo kaip žoliapjovės, o tai, kadangi jie veikė ne sinchroniškai, įvykdavo pakaitomis, tai vienas, tai kitas, paskui vėl tai vienas, tai kitas, kaip kokių nors keistų mechaninių gyvūnų poravimosi ritualas. O veikdami, tie kondicionieriai barškėjo ir ūžė kiek skirtingais tonais, taip, kad Jong net ausų būgnelius panižo. Jai norėjosi pro ausį įkišti mažąjį pirštelį į savo smegenis ir pasikasyti. Teismo rūmų vestibiulyje kabančioje lentoje parašyta, kad šis pastatas yra dviejų šimtų penkiasdešimties metų senumo istorinio paveldo vertybė ir buvo prašoma paaukoti Pušadvario Teismo rūmų išsaugojimo draugijai. Jong tik palingavo galvą nuo minties apie tokią draugiją, visą organizaciją, kurios vienintelis tikslas – užkirsti kelią šio pastato modernizavimui. Amerikiečiai labai didžiuojasi kelių šimtų metų senumo dalykais, tarsi tas senumas jau savaime būtų vertybė. (Žinoma, žmonėms šis požiūris netaikomas.) Jie, regis, nesuprato, kad pasaulis vertina Ameriką kaip tik todėl, kad ji ne sena, o moderni ir nauja. Korėjiečiams viskas priešingai. Seule tokiu atveju susiburtų modernizavimo draugija ir darytų viską, kad tokių teismo rūmų antikvariniai pušiniai stalai ir kietmedžio grindys būtų pakeisti marmuru ir metalu. 25
Angie Kim
– Prašom stot, teismas eina. Netrukus įvyks Skailaino apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus posėdis, posėdžiui pirmininkaus gerbiamas teisėjas Frederikas Karltonas trečiasis, – pasakė teismo sekretorė ir visi atsistojo. Išskyrus Paką. Jis spaudė savo vežimėlio ranktūrius, o žalios venos ant plaštakų ir riešų buvo išsprogusios, tarsi norėtų, kad rankos pakeltų visą kūną. Jong jau ėmėsi padėti, bet paskui susilaikė, supratusi, kad tai, jog pagalbos reikia tokiam nesudėtingam dalykui kaip atsistoti, kur kas blogiau, nei išvis nesistoti. Pakui buvo labai svarbu, kaip jis atrodo kitiems, jis pakluso taisyklėms ir stengėsi atitikti lūkesčius – kvintesenciškai korėjietiški dalykai, kurie jai, kaip bebūtų keista, niekada nerūpėjo (nes jos šeimos turtai jai leido prabangą jų nepaisyti, pasakytų Pakas). Ir vis vien ji suprato, kaip jam sunku būti vieninteliam sėdinčiam tarp daugybės atsistojusių. Jautėsi pažeidžiamas kaip vaikas ir jai teko valdytis, kad neapkabintų jo ir nepaslėptų jo gėdos. – Posėdį pradedame, galite sėstis. Bylos registracijos numeris 49621, Virdžinijos valstija prieš Elizabetą Vord, – pranešė teisėjas ir trinktelėjo plaktuku. Tuo metu abu kondicionieriai neūžė tarsi susitarę, plaktuko smūgis į medieną nuaidėjo nuožulniomis pa stoginėmis lubomis ir liko tvyroti tyloje. Taigi, oficialu: Elizabeta kaltinamoji. Nuo palengvėjimo Jong krūtinėje dilgtelėjo, tarsi būtų sprogusi kokia snūduriavusi vilties ląstelė ir paskleidusi visame kūne elektros impulsus, nuvijusi jos gyvenimą surakinusią baimę. Nors praėjo jau beveik metai nuo tada, kai Pakas buvo paleistas, o Elizabeta suimta, Jong kažkaip negalėjo tuo patikėti, jai vis atrodė, kad tai apgaulė, ir šiandien, prasidėjus teismui, bus pranešta, kad iš tikrųjų teis juos su Paku. Bet dabar tas laukimas jau baigėsi ir po kelių dienų teismo, kur bus pateikti įrodymai – „pribloškiantys ir nenuginčijami 26
Stebuklai
įrodymai“, anot prokuroro, – Elizabeta bus pripažinta kalta, jie gaus draudimo išmoką ir galės atkurti savo gyvenimą. Gyvenimo sąstingis baigėsi. Suėjo prisiekusieji. Jong įbedė žvilgsnį į tuos žmones – visus dvylika, septynis vyrus ir penkias moteris, – kurie palaikė mirties bausmę ir prisiekė, kad galės nubalsuoti už mirtiną injekciją, Tai Jong sužinojo praeitą savaitę. Prokuroras buvo ypač geros nuotaikos, o jai paklausus kodėl, jis paaiškinto, kad kandidatai į prisiekusiuosius, kurie galėtų atjausti Elizabetą, buvo atmesti, nes jie nėra mirties bausmės šalininkai. – Mirties bausmės? Kaip pakorimo? – paklausė ji. Jos siaubas ir pasišlykštėjimas turbūt buvo akivaizdus, nes Eibas liovėsi šypsotis. – Ne, injekcijos, intraveninių preparatų. Jokio skausmo. Jis paaiškino, kad Elizabeta nebūtinai bus nuteista mirties bausme, tiesiog yra tokia galimybė, bet jai vis vien buvo šiurpu čia matyti Elizabetą, turbūt paklaikusią iš siaubo, žiūrinčią į akis žmonėms, turintiems galių užbaigti jos gyvenimą. Jong prisivertė pažiūrėti į Elizabetą kaltinamųjų suole. Ji pati atrodė kaip advokatė ar prokurorė – šviesūs plaukai susukti į kuodą, tamsiai žalias kostiumėlis, perlų vėrinys, aukštakulniai. Jong vos ją atpažino, ji atrodė visai kitaip nei anksčiau – netvarkingai surišti plaukai, nutampyti džemperiai, skirtingos kojinės. Kaip ironiška – iš visų jų pacientų tėvų Elizabeta būdavo labiausiai apsikuitusi, nors jos vaikas buvo tikrai lengviausiai valdomas. Henris, jos vienturtis, buvo gerai išauklėtas berniukas, kuris, skirtingai nuo kitų pacientų, mokėjo vaikščioti ir kalbėti, tuštintis tualete ir jam neužeidavo pykčio priepuolių. Pirmą kartą aprodant kamerą, autistų ir epileptikų dvynių motinai paklausus Elizabetos: „Atleiskite, bet kam to reikia Henriui? Jis atrodo toks 27
Angie Kim
normalus“, ji susiraukė it įsižeidusi. Ir išvardijo sąrašą – obsesinis kompulsinis sutrikimas, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, sensoriniai ir autizmo spektro sutrikimai, nerimas – o tada pradėjo aiškinti, kaip jai sunku ištisas dienas ieškoti eksperimentinių gydymo būdų ir juos nagrinėti. Ir atrodė, kad ji net nenutuokia, kaip atrodo skųsdamasi, apsupta vaikų neįgaliųjų vežimėliuose ir su maitinimo zondais. Teisėjas Karltonas paprašė Elizabetos atsistoti. Jong manė, kad, jam skaitant kaltinimus, Elizabeta verks ar bent jau išraus ir nuleis akis. Bet Elizabeta žiūrėjo tiesiai į prisiekusiuosius, neišraudusi, nemirksėdama. Jong žvelgė į Elizabetos veidą, tokį bejausmį, ir galvojo, kad gal ji atbukusi nuo šoko. Tačiau Elizabeta neatrodė abejinga, ji atrodė romi. Kone laiminga. Gal todėl, kad ji taip pripratusi prie nerimo nuolat perkreiptos Elizabetos minos ir be tos minos Elizabeta jai atrodė patenkinta. O gal laikraščiai ir teisūs. Gal Elizabeta trokšte troško atsikratyti sūnumi ir dabar, kai jis žuvęs, ji pagaliau sulaukė bent kiek ramybės. Gal ji iš tikrųjų tokia pabaisa.
28