Sraigės nežino, kad jos sraigės by knygos.lt

puliari ispanų televizijos laidų vedėja, trijų knygų autorė, trijų vaikų mama. Greta įspūdingos televizinės karjeros Nuria Roca rašo šmaikščias ir nenuobodžias knygas, pagrįstas savo gyvenimiška patirtimi. „Sraigės nežino, kad jos sraigės“ – pirmasis autorės romanas.

Šiek tiek pažįstama? Santykiai su vyrais ir vaikais jums irgi kelia problemų, nejaunėjate, meilė atrodo vis nesuprantamesnis dalykas, o tėvai, pasirodo, ne tokie nuspėjami, kaip visą gyvenimą manėte? Tada pažiūrėkite, kaip gyvena ir problemas sprendžia lengvabūdė, humoro jausmo nestokojanti Klara. Su ja tikrai nenuobodžiausite, o galbūt ir pasimokysite, kaip per išsiskyrusios moters gyvenimo pinkles žengti lengviau ir linksmiau – flamenko žingsniu. ISBN 978-9986-16-886-7

9 789986 168867

Sraigės nežino, kad jos sraigės

Susipažinkite: Klara Garsija Sans. Gyvena Madride. Dirba televizijos laidų prodiusere, laisvalaikiu – fotografe. Du sūnūs. Išsiskyrusi. Ką tik palaidojo staiga mirusią mylimą seserį Mariją ir nežino, kaip gyventi be jos. Dar Klara turi tėvus, su kuriais jos santykiai, žinoma, komplikuoti, buvusį vyrą ir kitų vyrų, kurie jai kelia vien rūpesčius. Štai: Mano psichologė tik paklausia, kaip laikausi, o aš išpilu jai ištisą tiradą: „Man patinka naujasis brolis, nors nežinau, ar reikėtų jį vadinti broliu; santykiai su tėvais pasitaisė, bet nenoriu, kad jie kalbėtų apie Marijos palikimą; seserį prisimenu kasdien ir verkiu; visai pamečiau galvą dėl Roberto, o jis nekreipia į mane dėmesio; vėl permiegojau su Migeliu ir jis nori būti mano vaikinas, taip pat permiegojau su savo buvusiu vyru, o mano namų tvarkytoja bulgarė mus užklupo; gali būti, kad liksiu be namų, nes butas užstatytas bankui; niekaip negaliu numesti svorio ir vis smaguriauju „Nocilla“; žiūrėdama į mane mano draugė Estera semiasi įkvėpimo juokingoms savo romano scenoms; jaučiuosi kalta, kad praleidžiu per mažai laiko su savo sūnumis.“

Nuria Roca

Nuria Roca (Nurija Roka; g. 1972 m.) – po-

a c o R a i r Nu

Sraigės nežino, kad jos sraigės

a c o R a i r u N

Sraigės nežino, kad jos sraigės Romanas Iš ispanų kalbos vertė Ona Žemaitienė

VILN IU S

2012

UDK 821.134.2-31 Ro-09

ISBN 978-9986-16-886-7

Nuria ROCA LOS CARACOLES NO SABEN QUE SON CARACOLES 2009

N uria R oca



Sraig ė s nežino, kad j os sraig ė s

Man rodos, pavėluosiu. Kaip visada. Ruošiuosi eiti į laido-

jimo namus ir neturiu supratimo, ką dera apsirengti einant į tokią vietą. Reikia paskambinti seseriai ir sužinoti, kuo vilkės ji. Juk tai ne pirmas kartas, kai mudvi kur nors pasirodysim vienodai apsirengusios. Kartu pasiklausiu, ar man užsukti jos pasiimti, ar susitiksime jau ten. Aš visiškai neišmanau, kaip elgtis, kai šalia – numirėlis. Noriu pasakyti, kai reikia eiti į šermenis ar laidotuves. Neturiu supratimo, apie ką kalbėtis su kitais laidotuvių dalyviais; man atrodo, kad bet koks pokalbis pasirodys netinkamas, neįsivaizduoju, ar reikia rodyti savo gilų sielvartą, nes perlenkti lazdą juk irgi negerai. Visų pirma, jei velionis yra artimas žmogus. Aišku, taip yra todėl, kad dar nemirė nė vienas žmogus, kurį iš tikrųjų myliu. Be to, kai reikia ištarti privalomus užuojautos žodžius, manyje visada tarsi kas užsiblokuoja – niekaip neįstengiu prisiminti nė vienos iš tų specialių frazių, tokių kaip „liūdžiu kartu su tavim“, „man labai gaila“, „esame niekas“ ar „deja, toks gyvenimas“. Paprastai aš labai jaudi7

N uria R oca



Sraig ė s nežino, kad j os sraig ė s

nuosi ir amžinai susipainioju. Per dėdės Visentės laidotuves pareiškiau užuojautą tetai, sakydama: „Gaila kartu su tavim, nes, deja, gyvenimas yra niekieno.“ Man už nugaros stovinčiai seseriai užėjęs siaubingas juoko priepuolis netrukus persidavė man ir mudvi niekaip neįstengėm liautis, kol vargšo dėdės kūną užmūrijo nišoje. Nevaldomas juokas, nors yra uždraustas, dar ir užkrečiamas. Kad jis paplistų kaip užkratas, būtini bent du dalyviai, o čia jau mudvi su seserimi nepralenkiamos. Mes visada juokiamės kartu, nes abiem juokingi tie patys dalykai. Nebūtina net kalbėtis, nereikia nieko aiškinti. Jei esam kartu ir nutinka kas nors, kas vienai sukelia juoką, savaime suprantama, kad kitai nutiks lygiai tas pats. Mūsų viduje veikia ta pati spyruoklė, spustelinti kvatojimosi jungiklį tuo pat metu ir dėl tų pačių priežasčių. Juokas yra pagrindinis mudviejų sąlyčio taškas. Jos juokas yra mano juokas. Manau, geriausia būtų apsirengti juodai, nes vilkėdama taip, kaip dabar, nesijaučiu patogiai. Man nelabai pavyksta ką nors sugalvoti, o sesuo kažkodėl neatsako. Mano vardas Klara, man trisdešimt penkeri. Mano sesuo Marija trejais metais vyresnė, aukštesnė už mane, lieknesnė, sako, ir gražesnė. Trys pirmieji dalykai neginčytini, o štai dėl trečiojo aš nebūčiau tokia tikra. Tiesa ta, kad mes gana panašios, ir jei ji nebūtų dešimčia centimetrų aukštesnė, daug kas manytų, jog esame dvynės. Bet tai visiškai nesvarbu, nes visa mūsų giminė apskritai ir mano motina konkrečiai prieš trisdešimt metų nusprendė, kad gražesnioji yra ji, ir to jau nebepakeisi iki gyvenimo galo. Tačiau tai ne vienintelis mano giminės sprendimas, nė nesitikėkite. Dar jie nusprendė, kad aš esu nervingesnė, 8

N uria R oca



Sraig ė s nežino, kad j os sraig ė s

ji – protingesnė, aš – nuobodesnė, o jos plaukai gražesni. Skirstant vaidmenis, Marija neginčytinai gavo geresniuosius, na, bet labai įmanoma, kad aš geriau jaučiu ritmą nei mano sesuo. Šokis – vienintelis dalykas, kur aš pranašesnė. Kai mudvi buvom mažos, baleto mokytoja tai aiškiai pasakė motinai, tačiau pastaroji atkirto: „Kaip gaila, kad ji tokia storuliukė, nes kad ir kaip puikiai šoktų, vis tiek jos tai neišgelbės.“ Tikra tiesa, aš visada svėriau trimis ar keturiais kilogramais per daug, o kartais ir visais penkiais ar šešiais. Ką čia bepridursi. Prieš dvejus metus išsiskyriau su Luisma, savo vieninteliu mylimuoju ir mano dviejų sūnų – Matėjaus ir Pablo – tėvu. Juodu patys mylimiausi mano žmonės. Paskui – sesuo, motina ir tėvas, tada Luisma. Niekaip negaliu atsikratyti įpročio viską rūšiuoti nuo didžiausio iki mažiausio. Savo galvoje sudarinėju sąrašus plokštelių, filmų ar miestų, pradedant tais, kurie man patinka labiausiai, ir baigiant tais, kurie patinka mažiausiai. Tai manija. Viena iš manijų. Taigi ir žmonės, kuriuos myliu, rikiuojasi tam tikra eilės tvarka. Atėjo daugybė žmonių iš mano darbo, mano viršininkė, kolegos. Nieko netrūksta. Aš dirbu prodiuserių bendrovėje, tiems, kas nežino, kas tai yra, pasakysiu, kad įstaiga, kurioje kuriamos laidos ir serialai įvairiausiems televizijos kanalams. Priklausau gamybos skyriui ir kartais vadovauju procesui, kartais esu padėjėja, kartais sekretorė, kartais – buhalterė, o retsykiais netgi vairuotoja ar siuvėja. Čia dirbu seniausiai iš visų, bet esu tikra, kad savininkai nė nenutuokia, kuo aš vardu. Neprivalau išbūti nustatyto valandų skaičiaus, tačiau retai išeinu 9

N uria R oca



Sraig ė s nežino, kad j os sraig ė s

namo anksčiau nei šeštą. Kai kada, kai vaikai būna su savo tėvu, aš vakarais uždarbiauju vienoje fotostudijoje, kur beveik visada fotografuoju maisto produktus didžiųjų prekybos centrų nuolaidų akcijų stendams. Kai nuėję į prekybos centro maisto produktų skyrių pamatysite stendą su didžiulių krevečių nuotrauka ir užrašu „Krevetės po septynis eurus už kilogramą“, visai gali būti, kad ta nuotrauka – mano darbas. Fotografija leidžia atsiskleisti mano kūrybiškumui, nors, tiesą sakant, iki šiol nelabai galiu pasigirti gerais užsakymais. Dar kartais šeštadieniais fotografuoju vestuves. Fotografuoju bažnyčioje, per pokylį, taip pat tarp bažnyčios ir vaišių – parke. Taip, turiu omeny būtent tas be galo juokingas nuotraukas, kuriose jaunavedžiai stovi tarp medžių ar krūmų, susiėmę už rankų ir įsmeigę akis į horizontą. Fotografuodama vestuves papildomai uždirbu, ir mudvi su seseria turime progą į valias prisijuokti. Marijai šovė į galvą kolekcionuoti pačias juokingiausias mano atmestas įvairių vestuvių nuotraukas, tad kiekvieną kartą, kai įteikiu jai naują eksponatą, dvi nevaldomo juoko valandos mudviem garantuotos. Taigi, be darbo televizijoje, fotografavimo ir vaikų, daugiau man niekam nebelieka laiko. Ačiū Dievui, kad turiu Sornicą, namų darbininkę bulgarę, kurią visi vadiname skirtingai. Aš stengiuosi ištarti jos vardą taisyklingai, bet vis dėlto mano lūpose jis skamba kažkaip keistai. Mano motina vadina ją Soraja, vaikai kreipiasi Sorita, o mano tėvas vadina ją Sarkozi. Jei ne ji, mano gyvenimas būtų kur kas sudėtingesnis, tad kartais man norisi perkelti ją į pirmą vietą mylimiausių žmonių sąraše. Bet, kad ir kiek ji padeda, aš ištisas dienas lakstau ir vis tiek niekur nespėju. 10

N uria R oca



Sraig ė s nežino, kad j os sraig ė s

Išsiskyrusi su Luisma, praleidau nemažai gana bjaurių dienų, bet pastaraisiais metais man jau ėmė šiek tiek geriau sektis su vyrais. Tai įprasta, turint omeny, kad šitiek laiko išbuvau su vienu vieninteliu vyru. Man buvo penkiolika, kai susipažinome, po metų tapome pora, o dar po dešimties susituokėme. Paskui, suvertę kaltę monotonijai, išsiskyrėme. Tai nelabai vykęs pasiteisinimas, nes monotonija mus persekiojo nuo pat pradžių, bet prireikė beveik dvidešimties metų, kad tai pripažintume. Už tas išvadas turiu būti dėkinga Lurdes, savo psichologei, pas kurią vaikštau jau dveji metai ir kuri man nemažai pagelbėjo. Žinoma, jei man pavyksta suprasti, ką ji nori pasakyti. Nes kartais tai ne taip ir paprasta. Tačiau dabar viskas pasitaisė, o pastaruoju metu jaučiuosi visai patenkinta savo gyvenimu. O kodėl gi ne? Turiu du nuostabius sūnus, visai neblogą darbą, papildomą uždarbį už fotografavimą, buvusį vyrą su savo keistenybėmis, motiną su savosiomis, namų darbininkę neištariamu vardu, keturis kilogramus antsvorio ir iš visos širdies mylimą seserį Mariją. Bet kodėl gi ji neatsako? – Duokit jai vandens, gal atsigaus. – Vargšelė, ji visai palūžusi. – Taip staiga susmuko. – Turėtų būti siaubinga netekti sesers. – Ir tokios jaunos. – Ir būtent per šventes. – Jau niekada Naujieji metai jai nebus linksma šventė. – Juk jiedvi buvo tokios artimos. – Žiūrėkit, rodos, atsigauna. – Pakelkit ją ir pasodinkit štai čia. 11

N uria R oca



Sraig ė s nežino, kad j os sraig ė s

– Jau atsigavo. Atsimerkiu ir pamatau, kad tebesu šarvojimo salėje, apsivilkusi blizgučiais nusėtą palaidinę, šalia savo sesers Marijos karsto.

N uria R oca



Sraig ė s nežino, kad j os sraig ė s

Mano kojinės suplyšusios, tebevilkiu tą absurdišką sidabro

spalvos palaidinukę su blizgučiais, kurie kartais pabyra. Į sidabro dulkes panašūs žvyneliai nuo paties mažiausio judesio atsiskiria nuo medžiagos ir vienas po kito sukdamiesi krinta. Vieni ant grindų, didžioji dalis nutupia ant mano suglamžyto sijono, dar kiti prilimpa prie kojinių, kuriose vis daugėja nubėgusių akių, o likusieji nusėda ant juodo batelių aksomo. Buvome su Marija susitarusios Naujųjų metų naktį apsirengti vienodai. Praėjusią savaitę ištrūkome apsipirkti, norėdamos išsirinkti kokį nors pritrenkiamą modelį, ir abi išsirinkome tokią pačią palaidinę, tokį patį sijoną ir tokius pačius batelius. Mudviejų skonis visada buvo panašus – visų pirma tai galima pasakyti apie drabužius, bet mums patikdavo ir tas pats maistas, ir netgi vaikinai, nors ir išsirinkome labai skirtingus vyrus. Taigi, nusprendėme nusipirkti vienodus drabužius, kaip ir daugybę kartų nuo tada, kai buvome mažos. Vienintelis skirtumas, kaip visada, buvo dydis: jos – 13

N uria R oca



Sraig ė s nežino, kad j os sraig ė s

trisdešimt aštuntas, o mano – keturiasdešimt antras. Na, dar tai, kad man parduotuvėje reikėjo patrumpinti sijoną. Marijai niekuomet nereikėdavo taisyti drabužių, nebent šiek tiek susiaurinti ties liemeniu. Kai apsipirkinėdavome būdamos paauglės ir abi išeidavome iš matavimosi kabinų mūvėdamos vienodais džinsais, vienintelis motinos žvilgsnis nepalikdavo abejonių, kuo skiriasi Marijos kūnas nuo manojo. Į ją ji žvelgdavo su pasididžiavimu, o į mane – dėbčiodama, tarsi nenoromis. Vėliau ramindavo mane tokiais žodžiais kaip: „Nesisielok, dukra, tavo veidas irgi labai dailus.“ Nieko tokio, kad nusprendėme vilkėti vienodai, nes šią naujametę naktį mes net neturėjom susitikti. Aš vakarieniavau savo namuose su tėvais, Matėjumi ir Pablu. O Marija turėjo vakarieniauti savuosiuose, su Karloso, savo vyro, šeima. Pasikalbėjom su ja pusę dvyliktos telefonu, pasveikinom viena kitą su Naujaisiais, nes paskui linijos užlūžta ir prisiskambinti tampa neįmanoma. Pokalbis niekuo neišsiskyrė. Marija šnektelėjo ir su berniukais, o aš perdaviau bučkį Karlosui; paskui ji atsisveikino su manimi tardama: „Susiskambinsim rytoj.“ Nieko daugiau, nieko svarbaus. Mirtis Marijai nepasiuntė jokios užuominos, nesuteikė mudviem galimybės atsisveikinti. Po pusvalandžio ji jau buvo mirusi. Gydytojai įvardijo tai kaip širdies smūgį. Ir viskas. Dar pasakė, kad staigi mirtis ištinka dažniau nei mes manome. Po kelių dienų atsiųsią išsamią skrodimo ataskaitą, bet nieko neįprasta Marijos mirtyje jie nematą. Panašu, kad ji griuvo kaip pakirsta vos pakėlusi taurę už Naujuosius. Taurė šampano liko jos rankoje. Teisėjas išdavė leidimą ją palaidoti, tad vos tik atvažiuos katafalkas, pajudėsim kapinių link. 14

N uria R oca



Sraig ė s nežino, kad j os sraig ė s

Aš visas tas dienas taip ir nepajėgiau persirengti, nei turėjau noro. Mano palaidinukė tebeyra, o Marijos drabužiai sudėti į maišelį, kurį man atidavė ligoninėje ir kurį aš tebelaikau rankose. Tokia pati palaidinukė su smulkučiais švytinčiais žvyneliais, toks pats juodas sijonas ir tokie pat aksominiai bateliai guli šiame plastikiniame maišelyje, kurį spaudžiu savo suprakaitavusiame delne. Blizgučiai nuo mano palaidinukės vis byra ir byra. Jaučiu, kaip aš byru kartu su jais.

Visas švytintis Pablas šokinėja ant sofos su savo Žmogaus-voro kostiumu, tačiau Matėjus nujaučia, kad kažkas atsitiko. Viena iš dovanų, kurią jam atnešė Trys Karaliai, yra juodi riedučiai su vienintele ratukų eile, tokie, kokiais paprastai važinėjasi vyresni vaikai. Teta Marija žadėjo jį išmokyti važinėtis riedučiais, taigi šią dovaną jis įvardijo pirmąją laiške Trims Karaliams. Šį rytą atsikėlęs jis nenoriai ištraukė iš dėžių kitus žaislus, bet prie riedučių nė neprisilietė. Taip pat nieko nepaklausė apie tetą Mariją. Mano sesuo vaikų neturėjo. Ji buvo per daug užsiėmusi. Medicinos studijos, vėliau magistrantūra, tada rezidentūra traumatologijos skyriuje, paskui reikėjo užsitikrinti pastovią darbo vietą, o galiausiai įsteigti privačią kliniką. Marija visada viską darė puikiai. Ir eilės tvarka. Netgi ištekėjo pačiu laiku ir už tinkamo žmogaus. Karlosas traumatologas, kaip ir ji, labai darbštus ir, pasak mano motinos, be galo elegantiškas. Visada ryši kaklaraištį, tvarkingai susišukavęs ir taip kruopščiai nusiskutęs, kad jo veidas įgauna kiek nenatūralų spindesį. Turi šiek tiek antsvorio ir šlubčioja viena koja, 15

N uria R oca



Sraig ė s nežino, kad j os sraig ė s

tačiau negaliu tiksliai prisiminti, kuria. Man atrodo, kiekvieną kartą šlubčioja skirtinga koja, nors gali būti, kad aš paprasčiausiai neįsidėmiu. Juodu su Luisma nelabai sutardavo. Nuo pat pirmos pažinties dienos Karlosas kreipdavosi į mano buvusįjį: Luisai Marianai, o to Luisma negali pakęsti. Jis labai gėdijasi savo vardo Luisas Marianas ir norėtų, kad visi manytų, jog jo vardas Luisas Manuelis – toks pats kaip ir beveik visų kitų Luismų. Vaikams be galo patikdavo lankytis pas tetą Mariją. Jų prabangiame kvartale yra baseinas, sodas, parkas su sūpuoklėmis ir mažytė futbolo aikštė. Kaip tik ten sesuo ketino mokyti važinėtis riedučiais Matėjų. Namo viduje viskas automatizuota – net užuolaidos užtraukiamos ir atitraukiamos su nuotolinio valdymo pultu. Kiekvieną kartą nuėję pas juos į svečius išvysdavome ką nors nauja: naujausio modelio mobilųjį telefoną, patį mažiausią kompiuterį ar individualaus dizaino kavos aparatą. Be to, ten yra daugybė televizorių – kiekviename kambaryje po vieną, pakabintą ant sienos. O mūsų namuose vienintelis televizorius svetainėje, ir jei nori užtraukti užuolaidas, turi prieiti prie lango ir pakelti ranką. Ką čia lyginti. Kai mudvi su Marija buvome mažos, gyvenome prasčiausioje gero kvartalo vietoje. Vidurinės aukštesnės klasės kvartale, kuriame buvo keli vidurinės žemesnės klasės daugiabučiai. Štai ten mes ir gyvenome. Mums sekėsi šiek tiek geriau nei mūsų artimiausiems kaimynams, bet šiek tiek prasčiau nei tiems, kurie gyveno už dviejų šimtų metrų, gerokai naujesniuose butuose, kai kurie turėjo netgi baseiną. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje, 16

N uria R oca



Sraig ė s nežino, kad j os sraig ė s

mano nuomone, tai reiškė būti turtingam. Kiek galiu prisiminti, mano vaikystė buvo laiminga. Tėvai išsiskyrė, kai buvau penkerių, bet tai manęs nė kiek neįskaudino. Netgi atrodė, kad tai visiškai įprasta, nors tuomet, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje,m sutuoktinių poros skirdavosi toli gražu nedažnai. Mes su Marija likome gyventi su motina, bet tėvas kiekvieną vakarą ateidavo mūsų aplankyti. Penktadieniais po pamokų mudvi su tėvu keliaudavome pas senelius ir būdavome ten iki sekmadienio. Mano tėvai sutarė taip puikiai, kad niekas negalėjo suprasti, dėl kokios priežasties jie išsiskyrė. Mudvi su Marija tai supratome tik praėjus daugeliui metų.

Nuo pat mano sesers mirties Luisma perėmė rūpestį vaikais, jiems kaip tik prasidėjo kalėdinės atostogos. Aš pernelyg sugniuždyta sielvarto ir negaliu būti su jais, tad buvęs vyras visas šias dienas praleido mano namuose. Šį vakarą, kaip ir kiekvienų metų sausio šeštąją, mus aplankys mano tėvai pažiūrėti, ką Trys Karaliai atnešė dviem jų anūkams. Mes nesimatėm nuo laidotuvių ir bijau, kad nepajėgsim susivaldyti, net ir vaikai. – Seneliai atėjo! – džiaugsmingai šaukia Pablas, išgirdęs durų skambutį. Skuodžia koridoriumi ir be galo patenkintas atidaro duris. – Močiute, seneli, Trys Karaliai jau buvo atėję! Motina atrodo jau šiek tiek susitvardžiusi, bet liūdesys labai sugniuždė tėvą. Visi tylomis apsikabiname. Tėvas vengia žiūrėti man į akis, kad nepratrūktų raudoti. Motina bučiuo17

N uria R oca



Sraig ė s nežino, kad j os sraig ė s

ja mane į skruostą. Matau, kaip jiems sunku judėti, o nuo dabar jiems bus pernelyg sunku gyventi. Matėjus per televizorių žiūri animacinius filmukus, jis dievina „Rožinę panterą“, tad nė nepastebi, kad seneliai jau čia. Luisma labai stengiasi, kad vaikai nieko neįtartų. Pablas nesiliauja tauškėjęs. – Seneli, aš Žmogus-voras ir galiu laipioti sienomis. – Žinoma, kad gali, mielasis, – sako mano tėvas trūkčiojančiu balsu. – Matėjau, ar palikai Trims Karaliams turono*? – klausia motina. – Trijų Karalių nėra! Nėra! – isteriškai suklykia Matėjus ir įsikniaubęs į sofos pagalvėlę ima raudoti. Atsisėdam su tėvais šalia jo ant sofos. Luisma išsiveda į kitą kambarį Pablą. – Kas nutiko, mielasis? – klausiu aš. – Teta Marija numirė, – atsako nepakeldamas veido nuo pagalvėlės. Tėvo akys priplūsta ašarų. Aš nežinau, ką atsakyti. Motina ryžtasi: – Taip, brangusis, tavo teta iškeliavo į dangų. – Ir neabejok, kad Trys Karaliai yra! – įsiterpiu aš. – Kas čia per nesąmonės? Negi nematai, kad jie buvo atėję? Kad ir kaip stengčiausi, vargu ar Matėjus susigrąžins bent dalelę to vaikiško naivumo, kurį prarado per pastarąją savaitę, bet man bent jau pavyksta jį nuraminti. Tyla nėra vi* Ispaniškas saldumynas, primenantis chalvą, dažniausiai valgomas per Kalėdas, Tris Karalius (čia ir toliau – vertėjos pastabos).

N uria R oca



Sraig ė s nežino, kad j os sraig ė s

siška, nes ekrane tebesimaivo Rožinė pantera. Ta muzikėlė dabar skamba kaip išsigelbėjimas. – Mama, o kodėl teta numirė? – Nežinau, sūnau. – Geri žmonės, – atkunta mano tėvas, – mirę keliauja į dangų, o ten nuostabiai gera. – Tu ten buvai? – klausia Matėjus, vėl tapdamas panašus į septynmetį. Vakaras pamažu įeina į įprastas vėžes. Matėjus po truputį pralinksmėja, tėvui pavyksta netgi pasijuokti su Pablu, Luisma iš parduotuvės apačioje atsinešė Trijų Karalių pyragą, o motina ima kritikuoti netvarką namuose. Mums visiems reikia bent šiek tiek įprastų dalykų, kad užmirštume sielvartą ir skausmingą Marijos nebuvimą. Aš trokštu eiti į darbą, kad vaikai vėl imtų lankyti mokyklą, grįžtų Sornica iš savo atostogų Bulgarijoje, ir užsirašyti pas Lurdes. Kai tėvai ima vilktis paltus, ketindami išeiti, pastebime, kad Pablas, įsikišęs pirštą į burną, vis dar nenusivilkęs Žmogaus-voro kostiumo, užmigo ant sofos. Matėjus pagaliau prisiartina prie riedučių ir išsitraukia juos iš dėžės. – Žiūrėk, seneli. Tik viena ratukų eilė, kaip suaugusiųjų. – Kokie gražūs! – Išmokysi mane jais važinėtis? – Žinoma, mielasis. Aš tave išmokysiu.

N uria R oca



Sraig ė s nežino, kad j os sraig ė s

Nuo tada, kai išsiskyriau su Luisma, mano geriausia drau-

gė yra Estera. Kai buvau ištekėjusi, neturėjau gerų draugių. Todėl ir nebuvo kam papasakoti, kaip prastai mudviem klostosi. Na, nebent Marijai, bet su ja irgi nelabai norėdavau gvildenti savo problemų, nes jas pasakodama jaučiausi pažeminta. Juk jiems su Karlosu sekėsi kuo puikiausiai... Kita vertus, Marija juk mano sesuo, tad ji nesiskaito. Lurdes irgi nesiskaito, nes kad ir kaip stengčiausi, asmeninė psichologė negali būti mano draugė. Estera prodiuserių bendrovėje dirba scenarijų koordinatore, tai tarsi visų scenaristų vadovė. Darbe mes bendraujame, nes sėdime viena priešais kitą, tiesioginė Esteros pareiga yra gamybos skyriui, kuriame dirbame, pateikti visus televizijos kanalų pageidavimus dėl naujų laidų ar serialų, o mes jau stengiamės juos įvykdyti, jei, žinoma, biudžetas neperžengia sveiko proto ribų. Na, jei kartais scenaristams šautų į galvą, kad pagrindiniai serialo apie paauglius, kurį kaip tik filmuojame Penk20

N uria R oca



Sraig ė s nežino, kad j os sraig ė s

tajam kanalui, herojai pabėga iš namų, nes be galo trokšta su kuprinėmis apkeliauti Naująją Zelandiją, mes, gamybos skyrius, turėtume tarti griežtą „ne“ ir liepti pakeisti scenarijų: pabėgti jie galėtų į Salamanką, nes tai daug suprantamiau publikai, kuriai ir skirtas filmas. Labai troškau grįžti į darbą. Nepasinaudojau net trimis laisvadieniais, priklausančiais man dėl sesers mirties. Tokia tvarka. Koks paradoksas. Kur kas labiau įprasta atostogas susieti su gerais įspūdžiais, o ne gauti kaip premiją už tai, kad jautiesi visai sušiktai. Pirmąją savaitę darbe visi man buvo neįprastai ir keistai paslaugūs. Pirmosiomis dienomis mane daugiau nei dešimt kartų pakvietė prie kavos automato išgerti kavos, o toks jos kiekis, savaime aišku, mano žarnyne išprovokavo revoliuciją. Tai, ką kalba apie jogurtus su ląsteliena, yra niekis, palyginti su tuo, kaip veikia kava iš automato. Buvau priversta nuolatos bėgioti į tualetą, o mano lakstymą koridoriumi kolegės įvertino savaip: – Vargšelė! Nori paverkti vienumoje, kur niekas jos nematys.

Mano viršininkė nusprendė, kad kartu su komanda ateinančią savaitę vyksiu į Seviliją, kur bus rengiama vaikų iš viso Andalūzijos regiono atranka naujajai talentų laidai. Mano viršininkės vardas Karmen ir ji labai geras žmogus. Jei nebūtų mano viršininkė, manau, būtų antra pagal gerumą draugė, iškart po Esteros. Karmen nori, kad koordinuočiau kelionę į Andalūziją: užsakyčiau viešbučius, traukinio bilietus, išrinkčiau atrankoje dalyvausiančius talentingus 21

N uria R oca



Sraig ė s nežino, kad j os sraig ė s

vaikus, išklausyčiau jų motinas, užsakyčiau automobilius ir t. t.. „Tai padės tau atsikratyti slogių minčių ir imsi galvoti apie kitus dalykus“, – pasakė ji man. Nemėgstu komandiruočių, nes bendraujant su kolegomis už darbovietės ribų man paprastai sunku atsiskleisti. Niekaip neįstengiu atsipalaiduoti. Visada trokštu atrodyti miela ir sociali, tad visą dieną šypsausi ir galiausiai visai išsisemiu. Per konsultacijas Lurdes man nuolat tvirtina, kad tas noras įtikti žmonėms yra ne kas kita, kaip mano nepasitikėjimas savimi. Liepia būti nemalonesnei. Ji teisi. Lurdes visada teisi. Koordinuoti gabių vaikų atranką man neteikia malonumo, o koordinuoti uošvių, tėvų, Luismos ir Sornicos veiksmus – nes juk jie pasiliks su vaikais – siaubingai vargina. Matėjaus ir Pablo dienotvarkė gana sudėtinga, nes vienas lanko mokyklą, o kitas kol kas vaikų darželį, tad abiem užsiėmimai prasideda ir baigiasi skirtingomis valandomis, o kad savaitė būtų visiškai užimta, jų tėvas užrašė Matėjų į futbolo treniruotes pirmadieniais ir trečiadieniais, o Pablą į baseiną trečiadieniais ir ketvirtadieniais. O kur dar prausimasis, namų darbai, vakarienės... Aš viską žinau, bet esu vienintelė, kuri žino viską. Jei išvažiuosiu, visai nenustebčiau, jei Pablas atsidurtų futbolo treniruotėje, Matėjus būtų pasiimtas valanda vėliau, o rytą abu pavėluotų į mokyklinį autobusą. Be to, Sornica iš savo atostogų Bulgarijoje grįžo kažkokia keista, nes jų santykius su vyru vėl ištiko krizė. Su „vyrru“ – sako ji. Kai Sornica pykstasi su savo „vyrru“, būna labai išsiblaškiusi, kartais net laidyne pradegina porą marškinėlių ar sugadina vaikų drabužius, į skalbyklę 22

N uria R oca



Sraig ė s nežino, kad j os sraig ė s

sumesdama spalvotus skalbinius kartu su baltais. Santuokines krizes ji sukelia pati, nes nuolat įtaria, kad vyras jai neištikimas, nors neturi jokių įrodymų. Vis tiek ji yra „tikrra“, kad vyras turi bent porą meilužių. Ir dėl Sornicos išsiblaškymo dabar ne pats tinkamiausias metas dingti iš namų visai savaitei. Be to, Matėjus vis dar labai jautrus dėl mano sesers netekties. Kone kiekvieną naktį sapnuoja košmarus ir nėra ryto, kad nepabustų mano lovoje. Ilgainiui visa tai praeis, bet dabar dar per anksti. Mums visiems per anksti.

Šį rytą į Atočos stotį atvažiavau labai anksti. Traukinys, nugabensiantis mus į Seviliją, išvyksta vienuoliktą, o aš čia sėdžiu jau nuo pusės dešimtos. Aš visada visur vėluoju, bet šįryt Sornica nuvežė vaikus, o aš su metro atsidūriau čia akimirksniu. Paskambinsiu motinai ir dar sykį pakartosiu vaikų dienotvarkę. – Klausau? – Mama, čia tu? – Klausau, Klara. – Labas, mama, čia Klara. – Žinau, kad Klara. Sakiau gi tau. – Iš tikrųjų. – Na ir ką pasakysi? – Ar tau viskas aišku dėl berniukų? – Taip, Klara. – Šiandien Matėjui futbolas, o Pablas baigia šeštą... Na, dėl Pablo nesirūpink, jį paims Luisma... na, dėl Matėjaus 23

N uria R oca



Sraig ė s nežino, kad j os sraig ė s

irgi, nes jį nuveš Sornica... Ką gi, bet tegu sočiai pavakarieniauja, gerai? – Taip, Klara. – Tai tiek, tik norėjau dar kartą viską patikslinti. – Gerai, dukra. – O kaip tu laikaisi? – Ką gi, po truputį. Kartais pratrūkstu raudoti ir negaliu liautis. – Tau reikia dažniau kur nors išeiti. Galėtum nueiti į kirpyklą ir nusidažyti plaukus, nes anądien pastebėjau, kad šaknys žilos. – Gerai, nueisiu kada nors. – Nueisi šiandien, nes noriu, kad berniukai matytų tave gražią. – Gerai jau, šiandien. Kelintą išvyksta traukinys? – Vienuoliktą. – Saugok save. – Sudie, mama. – Sudie, Klara. Ir nevalgyk daug saldumynų, nes jie nusėda tau ant užpakalio. – Oi, mama. – Aš irgi noriu, kad berniukai matytų tave gražią.

9 789986 168867

Sraigės nežino, kad jos sraigės

Nuria Roca

Nuria Roca (Nurija Roka; g. 1972 m.) – po-

a c o R a i r Nu

Sraigės nežino, kad jos sraigės