CHARLIE DONLEA
Kai atrodys, kad jau žinai Psichologinis
SPĖK DAR KARTĄ
CHARLI E DON LEA
SPĖK DAR KARTĄ
Psichologinis trileris
Iš anglų k albos ve rt ė
A idas Jurašius
VILNIUS 2025
Charlie DONLEA GUESS AGAIN
Kensington Publishing Corp., New York, 2025
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Copyright © 2025 by Tight Lines Holdings LLC
© Mark Owen / Trevillion Images, viršelio nuotrauka
© Aidas Jurašius, vertimas į lietuvių kalbą, 2025
© „Tyto alba“, 2025
ISBN 978-609-466-902-6
2015 M. VASARA Šerivju, Viskonsino valstija
Kai jis atsegė jos džinsų sagą, ji suprato: šiąnakt praras nekaltybę.
Jo losjono po skutimosi kvapas buvo stipresnis nei bet kada anksčiau. Ji ir prieš tai buvo užuodusi tą kvapą, pavyzdžiui, kai pirmą kartą pasibučiavo jo automobilyje. Tačiau šiąnakt, atsidūrus jo bute, kai jis palinkęs bučiavo jos kaklą, aromatas veikė svaiginamai. Ji buvo be galo jautri kiekvienam prisilietimui, kiekvienai emocijai, tad traukdama į save tą kvapą bandė nusiraminti. Nekaltybės prarasti nebijojo. Buvo įsimylėjusi ir labai šito troško. Nerimą kėlė tik nepatyrimas: bijojo, kad seksas nepavyks, kad pasirodys nemokša.
Jo ranka įsmuko į kelnaites. Pojūčiai paaštrėjo, kai jis ėmė jas švelniai traukti. Ji kilstelėjo klubus ir staiga suvokė, kad guli visiškai nuoga jo lovoje. Pirmą kartą gyvenime ji buvo nuoga vyro akivaizdoje. Tai vyko. Tai buvo tikra. Ir ji dar niekada nebuvo tokia laiminga.
Jis prisispaudė prie jos dubens ir įėjo. Ji šaižiai aiktelėjo iš netikėtumo, bet skausmą užgožė staiga galvon šovusi mintis. Apkabinusi jo pečius pamanė, kad galėtų sušnibždėti į ausį jo vardą. Bet negalėjo. Ji buvo vidurinės mokyklos tinklinio komandos žvaigždė ir iki šiol visada vadindavo jį „treneriu“. Dabar toks kreipinys atrodė neįtikėtinai nederamas – tik dar labiau sustiprintų nejaukumą. Tad ji užsimerkė ir ėmė tyliai aimanuoti, kol jis vis giliau skverbėsi į ją.
I dalis GRĮŽIMAS Į TARNYBĄ
1 SKYRIUS
Madisonas, Viskonsino valstija
2025 m. gegužės 22 d., ketvirtadienis
Etanas Holas buvo vyriausias medicinos mokyklos kurso studentas. Kai pirmaisiais studijų metais jis įėjo į didžiąją anatomijos laboratoriją, jam buvo trisdešimt šešeri. Dabar, sulaukęs keturiasdešimt penkerių, jis dirbo gydytoju skubios pagalbos skyriuje. Nors neturėjo penkerių metų praktikos, kaip kiti jo amžiaus gydytojai, Etano kompetencija nekėlė abejonių.
Jis buvo geriausias kurso studentas ir galėjo rinktis bet kurią specializaciją. Etanas pasirinko skubios pagalbos skyrių, nes ankstesnis darbas jau buvo įpratinęs jį prie chaoso – būti suirutės centre tapo jo DNR.
Kadaise Etanas dirbo specialiuoju agentu Viskonsino kriminalinių tyrimų skyriuje, atsakingu už nusikaltimus prieš paauglius. Kurį laiką tupdyti už grotų tuos baisybes padariusius pusžmogius teikė pasitenkinimą. Tačiau šis darbas turėjo ir tamsiąją pusę. Etanas matė pernelyg daug prievartos, nukreiptos prieš labiausiai pažeidžiamus visuomenės narius. Senajame darbe po „pergalės“ vis tiek likdavo negyvi paaugliai ir gedinčios šeimos, o nusikaltėliai tris kartus per dieną gaudavo
maisto ir šiltus patalus nakčiai. Per dešimt metų kriminaliniame skyriuje Etanas prarado tikėjimą žmonija. Jis jautėsi toks atsitolinęs, kad prarado ryšį su žmogiškąja realybe. Tai buvo dešimt metų trukęs slydimas šlapiu ir vis labiau pavojingu šlaitu, ir Etanui reikėjo nuo to pabėgti, kol bedugnė jo visiškai neprarijo. Galiausiai jis nusprendė pakeisti darbą, kad išsaugotų sveiką protą, ir įstojo į medicinos mokyklą.
Dabar, tapęs skubios pagalbos gydytoju, jis galėjo padėti pacientams prieš jų mirtį. Tai buvo gaivinantis pokytis, dalykas, kurio ilgai trūko gyvenime. Pirmą kartą po daugelio metų Etanas Holas jautėsi laimingas.
Skubios pagalbos skyriaus trečioje palatoje Etanas atitraukė užuolaidą ir pamatė ant kėdės prie lovos sėdintį pacientą. Tai buvo neįprasta. Kai jis ateidavo, pacientai paprastai gulėdavo lovose. Keista buvo ir tai, kad šis pacientas nevilkėjo ligoninės chalato. Medicininėje kortelėje buvo parašyta, kad jam trisdešimt aštuoneri. Jis vilkėjo sportinius marškinėlius ir šortus, avėjo šlepetes. Ilgi, beveik pečius siekiantys šviesūs plaukai jį darė panašų į ką tik iš banglenčių sportui skirto žurnalo nužengusį vyrą. Etanas nusišypsojo.
– Aš esu gydytojas Holas.
– Sveiki, daktare. Kristianas Malonas.
– Ar jūs pacientas?
– Taip. Tiesiog negaliu pakęsti visų tų chalatų ir gulėjimo lovoje. Nebent nutiktų kas nors siaubingo. Tuomet jau tiek to. Bet priešingu atveju tai žeidžia mano orumą ir verčia jaustis šūdo gabalu.
– Logiška, – atsakė Etanas, pradėdamas spaudyti kompiuterio klavišus, kad atidarytų paciento bylą. – Jus kamuoja pilvo skausmai?
Spėk dar kartą
– Kamavo. Bet jau praėjo. Klausykite, nenoriu gaišinti jūsų laiko. Šį rytą jaučiau bjaurų skausmą nugaroje, todėl atvykau. Jūsų seselė paaiškino, kad tai inkstų akmenligė. Paskui pasakė, kad gydytojas išrašė vaistų nuo skausmo, suleido morfino ir nutempė daryti kompiuterinės tomografijos. Bet prieš pat suleidžiant morfino skausmas dingo. Per kelias sekundes nuslopo nuo dešimties balų iki nulio. Seselė sakė, kad vis tiek reikia suleisti morfino, nes skausmas atslūgo tik todėl, kad patogiai atsisėdau. Bet skausmas nebegrįžo.
Etanas peržiūrėjo kompiuterinės tomografijos duomenis ir pamatė, kad akmuo jau atsidūrė šlapimo pūslėje – tai reiškė, kad perėjo skausmingą kelią per šlapimtakį.
– Matote? – tarė vyras. – Jis atėjo iki mano pūslės.
– Jūs gydytojas? – paklausė Etanas.
– Ne, informacinių technologijų atstovas iš Kalifornijos.
– Iš Kalifornijos? Ką veikiate Madisone?
– Pabėgau iš Silicio slėnio ir dabar gyvenu čia.
– Sveiki atvykę į Vidurio Vakarus. Manau, tai nėra jūsų pirmas inkstų akmuo.
– Ne. Turėjau jau du. Pragariškas skausmas, kol pasiekia pūslę, o paskui po kelių dienų pasišalina šlapinantis. Bandžiau tai pasakyti seselei, bet ji vis tiek suleido man morfino. Reikia pripažinti, tas birzgalas gerai vožia per galvą.
Etanas nusišypsojo. Kristianas Malonas, trisdešimt aštuonerių metų atvykėlis iš Silicio slėnio, staiga ėmė kalbėti kaip tikras Kalifornijos gyventojas.
– Šį rytą į skubios pagalbos skyrių atvažiavote savo automobiliu?
– Taip, pone.
Etanas kompiuteryje įrašė pastabas į paciento kortelę.
CHARLIE DONLEA
– Negaliu jums leisti vairuoti po suleisto morfino. Palaikysiu kelias valandas ir tik tada išrašysiu.
– Išsikviesiu taksi.
– Man tektų prižiūrėti, kaip įlipate į automobilį. Kitu atveju ligoninė turėtų atsakyti už tai, kad išrašėme jus apkvaitusį nuo vaistų.
– Nagi, daktare... Aš puikiai jaučiuosi.
– Toks jau tas morfinas. Vieną akimirką jautiesi gerai, o kitą – gali būti apdujęs ir skrajoti padebesiais.
– Gal galėtumėte padaryti išimtį? Jau praleidau čia tris valandas.
Etanas pažiūrėjo į laikrodį.
– Jūs paskutinis pacientas mano pamainoje. O jeigu nupirkčiau jums kavos? Jeigu vis dar jausitės apkvaitęs, pats parvešiu jus namo.
– Puiku, daktare. Svarbiausia, kad išsinešdinčiau iš šitos palatos.
2 SKYRIUS
Šerivju, Viskonsino valstija
2025 m. gegužės 22 d., ketvirtadienis
Užuot ėję į ligoninės bufetą, jie pasirinko automobilininkus aptarnaujančią kavinę „Starbucks“ ir abu užsisakė didelius juodos kavos puodelius. Vėl išvažiavus į gatvę, Etanas paklausė, turėdamas omenyje Kristiano pasirinktą kavą:
– Persikėlėliai iš Kalifornijos negeria kavos su sojų pienu ir vanile be cukraus?
Kristianas nusišypsojo.
– Visą dieną geriu tik juodą kavą.
– Visą dieną?
– Daugiau nieko ir negeriu.
– Jeigu norite išvengti dar vieno inkstų akmens, siūlyčiau į valgiaraštį įtraukti šiek tiek vandens.
– Pagalvosiu apie tai. – Paskui Kristianas, rodydamas pirštu, pridūrė: – Pasukite ten.
Etanas pasuko savo „Jeep Wrangler“ į vingiuotą kelią, besirangantį miškinga vietove palei Okobodžio ežero pakrantę, kol nuvažiavus dar mylią priešais sutyvuliavo ežero vanduo.
– Aš gyvenu ten, – tarė Kristianas, parodydamas pirštu.
Etanas pažvelgė į rodomą pusę per ežerą – ten pakrantėje stovėjo milžiniškas namas. Ryto saulė atsispindėjo nuo didžiulių langų. Iš abiejų galinio kiemo pusių leidosi įviji laiptai, per smaragdo žalumo žolę vedantys prie dirbtinio paplūdimio ant ežero kranto.
Etanas jau buvo matęs šį namą. Daugelis jį buvo matę. Jis buvo didžiausias prie šio ežero.
– Tai jūsų namai?
– Taip, pone. – Kristianas mostelėjo pro keleivio langą: –
Sukite į šiaurę, lengviau nusigauti pro galinį įvažiavimą.
Etanas akimirką pasvarstė, tada pasuko vairą ir apvažiavo ežerą. Po dešimties minučių įsuko pro Kristiano namų galinius vartus, sustojo įvažoje ir priekyje pamatė penkerias pakeliamąsias garažo duris.
– Ar gerai jaučiatės? – paklausė Etanas.
– Deja, taip. Kvaitulys beveik išsisklaidė. Užeikite į vidų ir užbaikite savo kavą. Aprodysiu namą.
Etanas nusekė paskui Kristianą pro didžiules dvivėres priekines duris ir papurtė galvą stebėdamasis namo dydžiu. Vidus buvo moderniai įrengtas, derinant pažangiausias inovacijas su Viskonsino šiaurinių miškų estetika.
– Prisėskime galinėje dalyje, – pasiūlė Kristianas.
Etanas, žingsniuodamas per namą, atkreipė dėmesį į jutiklius ant sienų, atpažįstančius Kristiano pirštų atspaudus ir valdančius viską – nuo termostatų iki muzikos. Jiems einant užsidegdavo šviesos, nors Etanas nepastebėjo, kad Kristianas būtų palietęs kokį nors jungiklį. Visa galinės dalies siena buvo vien didžiuliai langai nuo grindų iki lubų, pro juos atsivėrė nuostabus vaizdas į ežerą.
– Čia nuostabu.
Spėk dar kartą
– Turėtumėte pamatyti, kai sninga. Sniegą mėgstu tik vienu atveju – kai sėdžiu šiame kambaryje ir už langų krinta snaigės. Kristianas išėjo pro aukštas stiklines duris į galinį kiemą.
Etanas nusekė iš paskos ir jiedu susėdo prie stalo.
– Karštis šiais metais beveik nepakeliamas, – tarė Kristianas.
– Prognozuojama, kad bus dar blogiau, – atsakė Etanas.
– Karštis dar nieko. Mane žudo drėgmė.
– Kaip nutiko, kad informacinių technologijų vyrukas iš
Kalifornijos atsidūrė Viskonsine? – paklausė Etanas. – Gal papasakotumėt savo istoriją.
Kristianas gurkštelėjo kavos ir pažvelgė į Okobodžio ežerą.
Kelios jachtos plaukė skirtingomis kryptimis, į jų bures pūtė rytinis vėjas. Praskriejo kateris, traukiantis iš paskos vandens slidininką.
– Įsteigiau internetinę failų laikymo ir dalijimosi kompaniją. Iš pradžių tai buvo tik failai, bet paskui išsiplėtė iki nuotraukų ir vaizdo įrašų, tiesą sakant, visko, ką norėtum išsaugoti debesijoje ir dalintis su kitais vartotojais iš bet kurio savo įrenginio.
Etanas prisimerkė.
– Kažkas panašaus į „CramCase“?
– Taip, būtent.
– „CramCase“ yra jūsų kompanija?
– Buvo. Aš ją pardaviau.
Etanas iš lėto linktelėjo ir pakėlė antakius.
– Skaičiau apie tai pernai. Rodos, ji buvo parduota...
Kristianas linktelėjo.
– Už milijardus.
Stojo trumpa tyla, paskui Kristianas pasitaisė:
– Na, už labai daug milijardų.
– Velniai rautų. Visa tai priklausė jums?
– Ne, tik penkiasdešimt vienas procentas. Sukūriau tą kodą koledže, studentų bendrabučio kambaryje. Anuomet viskas priklausė man ir mano kambariokui. Jis vis dar dirba kompanijoje. Bet paskui nebegalėjau to pakęsti. Visi trokšta būti be galo turtingi, bet yra toks „turto slenkstis“, apie kurį mažai kas žino. Kai jį pasieki, ypač per viešojo kapitalo kompaniją, užuot įgijęs daugiau laisvės, ją prarandi. Mane ėmė pykinti nuo nuobodžių liurbių iš elitinių universitetų, aiškinančių, ką man daryti su savo pinigais ir kompanija. Visi tie patarimai numušė man ūpą ir užgesino aistrą. Taigi pardaviau savo dalį ir išsinešdinau velniop iš Silicio slėnio.
– Ir atsidūrėte... Šerivju, Viskonsino valstijoje? Kaip tai nutiko?
– Per Čikagą, bet tai jau visai kita istorija. Etanas linktelėjo. Jo gyvenimas skriejo panašia trajektorija, tik be milijardų dolerių. Jis kadaise turėjo mėgstamą darbą, bet prarado jam aistrą.
– Atrodo, laikotės puikiai, – tarė Etanas. – Tiek šiaip gyvenime, tiek po seselės suleisto morfino. Jei norite, galime ištirti akmenį, kai jis išeis. Sužinosime jo sudėtį, tada galėsite pakeisti mitybą ir išvengti naujo akmens.
– Manau, kai jis išeis, tiesiog paliksiu jį likimo valiai. Bet ačiū už pasiūlymą.
– Ir kiekvieną dieną reikėtų išgerti šiek tiek vandens. Patikėkite, tai padės.
– Supratau. Ačiū, kad parvežėte namo, daktare.
– Nėra už ką.
– Grįšite į ligoninę?
Spėk dar kartą
– Ne. Išvykstu iš miesto. Ilgąjį savaitgalį, turiu laisvadienių.
– Tada saugios kelionės. O kai grįšite, užsukite kurią dieną. Kol kas mažai čia ką pažįstu, o šis didžiulis namas visus atbaido.
Etanas nusišypsojo.
– Gal ir užsuksiu.
3 SKYRIUS
Madisonas, Viskonsino valstija
2025 m. gegužės 22 d., ketvirtadienis
Ligoninės koridoriais šlubčiojo vyras. Silpnumas kojoje atsirado staiga ir neseniai. Nors gydytojai buvo įspėję, kad tokie simptomai neišvengiami, pablogėjimas vis tiek užklupo netikėtai. Skausmo nejautė, tiesiog dešinė koja atsisakė paklusti. Todėl vyras šlubčiojo, laikydamasis visko, kas pakliuvo po ranka: durų, pro kurias įžengė į skubios pagalbos skyrių, lovos su rateliais, stovinčios koridoriuje. O kai galiausiai pasiekė slaugytojų postą, paskutinę minutę, kai jau neabejojo, kad tuoj pargrius, vyras nusitvėrė už gyvybinių rodiklių monitoriaus stovo.
– Atsiprašau, – tarė jis pacientui, gulinčiam lovoje ir laukiančiam, kol jį kažkur išveš.
Vyras įžengė į slaugytojų postą ir uždėjo abi rankas ant stalo.
– Jūs užsiregistravęs? – paklausė seselė.
– Man tiesiog pasakė ateiti čia.
– Ne. Jie turėjo surinkti informaciją apie jūsų draudimą ir įrašyti jus į eilę.
Spėk dar kartą
Seselės sutrikimas jo nenustebino. Jis atrodė kaip paprastas susižeidęs žmogelis, atšlubčiojęs į skubios pagalbos skyrių.
– Aš nesu pacientas.
Vyriškis įkišo ranką į sportinės striukės vidinę kišenę ir parodė ženklelį.
– Esu specialusis agentas Petas Krameris iš Viskonsino kriminalinių tyrimų skyriaus. Ieškau Etano Holo.
Seselė akimirką dvejojo.
– Aukštas, išvaizdus vyras, – paaiškino agentas. – Maždaug keturiasdešimt penkerių. Sportuoja ir palaiko neįtikėtinai gerą fizinę formą.
– Aš žinau, kas yra gydytojas Holas.
– Puiku. Jis kur nors netoliese?
Seselė suvedė kažką kompiuteryje. Paskui trumpai paskaitė iš ekrano.
– Gydytojo Holo pamaina baigėsi septintą ryto.
– Jis baigė darbą septintą ryto?
– Taip. Šią savaitę jis dirbo naktimis. Nuo vienuolikos iki septynių.
– Taigi jis grįš į ligoninę vienuoliktą vakaro?
– Ne. Gydytojas Holas kelioms dienoms išvyko. Atostogos Atminimo dienos proga.
– Kada jis grįš?
Seselė tylėjo. Petas pastebėjo jos veide įtarumą.
– Nesijaudinkite. Jūsų gerasis daktaras nepateko į bėdą. Mudu seni draugai ir jis man skolingas paslaugą.
Petas įsidėjo ženklelį į kišenę.
Seselė nenoriai nusišypsojo. Ji dar kartą patikrino kompiuteryje darbų tvarkaraštį.
CHARLIE DONLEA
– Gydytojas Holas grįš kitą trečiadienį. Gegužės dvidešimt aštuntąją.
– Ačiū. Gero savaitgalio.
Petas Krameris iššlubčiojo iš skubios pagalbos skyriaus. Jis grįš čia kitą savaitę.
Pirmą kartą per daugelį metų jis leido sau patikėti, kad sienos, laikančios jį nelaisvėje, gali sugriūti.
CHARLIE DONLEA (Čarlis Donlis, g. 1982) – Čikagoje gyvenantis rašytojas, 10 trilerių autorius, kurio knygos išleistos 40 šalių. Trilerio žanru susižavėjo būdamas dvidešimties, kai perskaitė Johno Grishamo kultinį teisinį trilerį „Firma“. Pasukęs rašytojo keliu, netrukus įsitvirtino kaip vienas įdomiausių šių dienų kriminalinės literatūros kūrėjų. Lietuvoje jau pasirodė jo trileriai „Tobula žmogžudystė“, „Tos tuščios akys“ ir „Pagrobta mergina“. „Spėk dar kartą“ – ketvirtoji į lietuvių kalbą išversta jo knyga.
Slaptasis agentas su gydytojo uniforma...
Palikęs darbą teisėsaugoje, Etanas Holas dirba skubios pagalbos skyriuje ir mėgina pabėgti nuo savo praeities. Tačiau netikėtas buvusio kolegos vizitas priverčia jį sugrįžti ir ištirti lemtingą bylą.
Dingusi mergina...
Prieš dešimtmetį Viskonsino bendruomenę pašiurpino septyniolikmetės Koli Džons dingimas. Žavi tinklinio žvaigždė tapo nepaaiškinamo nusikaltimo auka. Bet Etanui Holui pagaliau pavyksta aptikti pirmąsias užuominas.
Netikėta išpažintis...
Fransis Bernardas nuteistas už žmogžudystę, tačiau nesiruošia praleisti gyvenimo už grotų. Jis slepia paslaptį, kuri galėtų išpirkti jam laisvę. Ir Etanas Holas tikrai norės ją sužinoti.
Tyrimas vis intensyvėja – randami netikėti įkalčiai, keliamos naujos versijos ir netrukus visi, susiję su Koli Džons dingimo byla, pasijunta įpainioti į tamsų psichologinį žaidimą.
Donlea puikiai išlaiko įtampą... tai aukščiausio lygio trileris. – Kirkus Reviews
ISBN 978-609-466-902-6