I DALIS MIRTIS
„Kilni
širdis palūžo. Labanaktis, gerasis mano prince! Miegok ramiai, ir chorai angelų tegul tave liūliuoja amžinai!“*
— William Shakespeare
* William Shakespeare „Hamletas“, vertė A. Churginas. (Čia ir toliau — vertėjos pastabos.)
Diena, kai Slounė Kuper buvo mirusi, prasidėjo dar prieš aušrą, o baigėsi prieš pat vidurnaktį. Gamtos išteklių policijos kapralė padėjo sulaikyti trijulę vyrų, didžiąją rudens dalį Vakarų Merilando kalnuose gąsdinusių, puldinėjusių ir apiplėšinėjusių žygeivius.
Trys vyrai — du broliai su tėvu — valstybinę žemę laikė nuosavu turtu, priklausančiu jiems kaip piliečiams, tad visus, kertančius šios teritorijos ribas, vertino kaip įsibrovėlius.
Po tris dienas trukusios operacijos, kurios metu Slounė nuginklavo tėvą Džoną, dar žinomą kaip Redą Bausoną, buvo sulaikyti visi trys vyrai. Kapralei atrodė, kad per ilgą viešnagę federaliniame kalėjime jie turės laiko apsvarstyti savo klaidas.
Geriau nebūna.
Negana to, Slounė norėjo to trečiojo ševrono, siekė tapti seržante, todėl ši sėkminga operacija galėjo pasitarnauti kaip laiptelis tikslo link.
Metus burtus, laimė sėsti prie vairo grįžti į Specialiųjų operacijų skyrių atiteko Slounei, — partneris tuo metu nusprendė paskambinti savo antrajai pusei.
Džoelis Vorenas, išstypėlis tamsiai ruda oda ir trumpai nurėžtomis garbanomis po kaubojiška „Stetson“ skrybėle, atrodė tingus ir lėtas, bet iš tikrųjų buvo aštraus proto ir toks patrakęs, kad jo energijos būtų užtekę nedideliam miesteliui aprūpinti.
Jie kartu lankė mokymus, drauge taikėsi į vietas Kriminalinių tyrimų biure. Džoelis, gimęs ir augęs Vašingtone, ir Slounė, kilusi iš mažo miestelio vakariniuose kalnuose, nuo pat pradžių puikiai sutiko.
Kone penkerius metus juodu sėkmingai kartu dirbo, o nepaisant to — o gal būtent dėl to, — kad jų asmenybės buvo visiškai
skirtingos. Džoelis dėl nieko pernelyg nesuko galvos, jam rūpėjo tik atlikus darbą grįžti namo, o Slounė buvo visa širdimi atsidavusi darbui, ryžtinga ir santūri.
Važiuodama ji puse ausies klausėsi Džoelio, raportuojančio būsimai žmonai, kad jie jau važiuoja namo. Partneris nesileido į smulkmenas pasakodamas apie tris sunkias dienas, neprasitarė, kad į juos šaudė, kad Slounė per suėmimą įsitaisė mėlynę.
Ji žinojo, kad Džoelis sumenkino pastarųjų dienų įvykius ne tik norėdamas apsaugoti Sari nuo šiurpių detalių. Pavojingas situacijas jau buvo palikęs praeityje. Svarbiausia — ši akimirka.
Slounė žavėjosi partnerio gebėjimu viską tvarkingai sudėlioti į stalčiukus.
Baigęs pokalbį telefonu Džoelis patogiau įsitaisė sėdynėje.
— Dar neturėčiau tau pasakyti.
— Ko? Pabaik, jei jau pradėjai.
— Pasakiau mamai, o Sari — saviškiams. Derėtų dar dvi tris savaites palaukti, bet...
Slounė — kvalifikuota tyrėja, be to, Džoelį pažinojo kaip brolį, jei būtų tokį turėjusi.
— Negali būti! Sari laukiasi?
Rudos Džoelio akys žybtelėjo, vyras bedė pirštu į partnerę.
— Matai, aš tau nepasakiau. Pati atspėjai ir neklysti, sesut. Užtaisiau Sari vaiką. Jau devynios savaitės.
— Eik tu sau, Džoeli! — Džiaugsmo pagauta Slounė iškėlė kumštį ir stuktelėjo partneriui per petį. — Būsi tėvelis.
— Jau dabar taip jaučiuosi. Keista, bet gryna tiesa. Mama sako, kad bus mergaitė, o, kaip žinai, mama visada teisi.
— Mama Dy niekada neklysta. Nenusiminsi, jei gims berniukas?
— Man tinka.
— Kaip jaučiasi Sari?
— Vėmė kasryt kone visą mėnesį, bet jau praėjo. Ačiū Dievui, kad mane kur. Sako, jog laukia nesulaukia, kol priaugs svorio.
Turėsime už daug ką padėkoti po kelių savaičių per Padėkos dieną kimšdami kalakutą.
Džoelis pažvelgė į Slounę su plačia šypsena veide.
— Tapsi tetule, sesut.
— Tetulė Slounė visada su savimi turės sausainių. Labai dėl tavęs džiaugiuosi, Džoeli. Vajetau. Labai džiaugiuosi už jus abu. Būsite puikūs tėvai.
— O kaip judu su Matiju? Neplanuojate žengti kito žingsnio?
— Turi omenyje — apsigyventi kartu?
Slounė net nepagalvojo paskambinti vyrui, su kuriuo draugavo kone metus. Be to, Matijas neapsidžiaugtų, jei Slounė jam paskambintų po dešimtos vakaro.
— Sunku pasakyti, — tarė porininkė. — Tikriausiai ne, bet nesu tikra. Žinau, ką galvoji. — Ji metė žvilgsnį į partnerį. — Nesu tikra reiškia ne. Iš tikrųjų tai reiškia nesu tikra ir dar ne dabar. Mums gerai taip, kaip yra.
— Mhm.
Slounė užvertė akis, nes žinojo, ką reiškia jo mhm. Džoelio nuomone, ji kvailino pati save.
Gal ir taip, bet Slounei patiko toks gyvenimas.
Vis dėlto Džoelis pasakė:
— Man reikia skardinės „Dr Pepper“.
— Tau visada jo reikia.
— Išgėręs „Dr Pepper“ patiriu vidinį nušvitimą.
— Čia tau taip atrodo, bet gerai, aš užsuksiu į tualetą. Jei jau sustosime, dar kuro įsipilsime.
Geras kilometras į bet kurią pusę būtų viską pakeitęs, bet Slounė greitai persirikiavo į dešinę ir išsuko iš greitkelio į artimiausią išvažiavimą.
Kone kilometrą riedėjo keliu, vinguriuojančiu per dykynes, kol staiga prieš akis išdygo tai, ko reikėjo. Slounė sustojo prie degalinės.
— Įpilk kuro. Aš besilaukiančiam tėveliui nupirksiu pageidaujamą gėrimą. Tėvelis, — pakartojo Slounė. — Po galais, Džoeli! Kapralė, atletiška moteris, šviesių plaukų kuodelį paslėpusi po kaubojiška skrybėle, išlipo iš pikapo. Didelės migdolų formos tamsiai žalios akys (po kairiąja nūnai švietė mėlynė) iškart prikaustydavo žvilgsnį prie veido tvirtais žandikauliais, siaura nosimi ir storomis ryškiomis lūpomis.
Kaip ir nerūpestingas Džoelio būdas, tos didelės it pasakų fėjos akys dažnai sukeldavo klaidingą įspūdį, neva jų savininkė švelni persona. Slounė galėjo iškelti apie 70 kilogramų svorį — 13 kilogramų daugiau nei svėrė pati, priversti vaitoti bokso kriaušę ir per pusantros minutės nubėgti pusantro kilometro.
Visą vaikystę Slounė traukdavo į žygius Alegenio kalnuose, vasaromis maudydavosi ežere arba irkluodavo valtį, žiemą slidinėdavo ir keliaudavo sniegbačiais. Gamtoje treniravo savo kūną ir lavino protą. Slounė manė, kad jos ambicijos ir pasirinkta karjera leido geriausiai pasinaudoti privalumais.
Ji įžengė į nedidukę parduotuvėlę mintydama, kaip palengvės nusišlapinus, paskui įveiks likusį kelią iki namų, o ten ilgai stovės po karštu dušu ir užmigs savo lovoje.
Vos tik už nugaros užsivėrė durys, kapralė pajuto, kad kažkas ne taip.
Pamačiusi nusigręžusį baltaodį rudaplaukį vyrą, metro aštuoniasdešimties ūgio, maždaug septyniasdešimties kilogramų svorio, ir išpūstas, baimės kupinas už prekystalio veidu į ją stovinčio pardavėjo akis, pareigūnė automatiškai siektelėjo pistoleto.
Viskas nutiko greitai.
Viskas užtruko amžinybę.
Vyras staigiai atsigręžė, jo pistoletas iššovė.
Pirmoji kulka nubrozdino kaktą, nudilginta aštraus skausmo Slounė bemat išsitraukė ginklą.
Antra kulka pataikė į krūtinę, smūgis ir protu nesuvokiamas skausmas parbloškė pareigūnę ant žemės.
Matė pro šalį bėgantį vyrą — įpusėjusį trečiąją dešimtį, rudomis akimis, su nedideliu randu ant dešiniojo skruosto — ir pradėjo švokšti, kvapą gniaužiančiam skausmui sklindant po visą kūną.
Slounė bandė pakelti ginklą, bet pasaulis papilkėjo. Bandė riktelėti ir perspėti Džoelį, bet vargiai pajėgė įkvėpti.
Šaulys — juodi „Adidas“ kedai, pilkas lietpaltis, džinsai apspurusiomis klešnėmis — ėmė blėsti iš atminties.
Išgirdo slopų šūvį, po to dar vieną.
Paskui Džoelis atsidūrė šalia ir ėmė spausti krūtinę taip, kad skausmas čirškino smegenis.
— Sloune! Sloune! Žiūrėk į mane. Nebandyk užsimerkti, po galais. Pašauta pareigūnė, pašauta pareigūnė. Tučtuojau reikia medikų pagalbos.
Slounė spoksojo į jo veidą — pažinojo tą veidą, — bet Džoelio žodžiai byrėjo į tuštumą.
Paskui partnerio veidas priartėjo, taip priartėjo, kad užstojo visa kita, jo akys, tamsios tarsi dvi jaunatys, nuožmiai žibėjo.
— Žiūrėk į mane. Pagalba važiuoja. Aš čia, su tavimi.
— Skauda.
— Žinau, sesut. Žinau. Pasinaudok tuo, pasinaudok skausmu ir neužmik. Aš su tavimi. Tik niekur nedink. Lik čia, lik su manimi.
Skausmas išdildė laiką ir erdvę. Slounė skendėjo jame, paskui nugrimzdo. Kai vėl išniro, skausmas atsivijo iš paskos kaukdamas it sirena. Nematyti veidai laidė žodžius, kurių nepajėgė suprasti.
Ją gobė šaltis, geliantis šaltis, tačiau jis nenumaldė pašėlusio, neatlėgstančio skausmo.
Slounė girdėjo Džoelį, kalbantį kažkur šalia, visam pasauliui skriejant pro šalį.
— Tu stipri. Esi kieta, kad tave kur, tu kovosi. Girdi mane?
Girdi mane, Sloune?
Visur balta. Visi šūkavo, bet balsai atsimušdavo nuo jos ausų ir nusirisdavo tolyn. Šviesos, per daug šviesų žilpino akis, todėl ji užsimerkė.
Džoelis vėl sugriebė jai už rankos, svilindamas nuožmiu žvilgsniu.
— Aš čia. Būsiu čia pat. Velniai griebtų, kovok, Sloune. Nedrįsk pasiduoti.
Po to viskas dingo. Skausmas, šviesos, balsai. Viskas nugrimzdo į juodumą.
Sugrįžusi šviesa buvo blausi, miglota. Jautėsi laisva, sklęsdama toje šviesoje. Pažvelgė į moterį ant stalo. Tokia išblyškusi, tokia sustingusi. Tiek daug kraujo.
Aplink ją susibūrusi grupė žmonių. Prapjovė vargšelę, pagalvojo Slounė ir pajuto tik menkutį susidomėjimą supratusi, kad toji vargšelė yra ji pati.
Ten, apačioje, guliu aš.
Kažkas sušuko: „Dabar!“ — ir defibriliatorius krestelėjo jos kūną. Šviesoje sklendžianti Slounė atsiduso. Jie taip sunkiai pluša, o ji — aš — pavargo kovoti. Labai pavargo.
Galite ją paleisti, — pagalvojo Slounė. — Paleiskite mane. Defibriliatorius vėl palietė krūtinę, bet ji nebekreipė dėmesio.
Iš ten, kur sklandė, regėjo labai daug. Matė Džoelį, marširuojantį pirmyn atgal, priglaudusį telefoną prie ausies. Netgi girdėjo jį. — Operacija dar nesibaigė. Šeima atvažiuoja. Paskambinsiu, kai ją išveš.
Slounė matė, kaip Džoelis nusibraukė ašaras, partnerio gestas ją sujaudino. Norėjo pasakyti jam, kad jai viskas gerai, kad jaučia ramybę šioje švelnioje, gražioje šviesoje. Tačiau Džoelio marškiniai buvo ištepti krauju, o akyse — sukrėtimas.
— Mes jos neprarasime, Sari. Tikrai ne. Slounė kovos. Ji nepasiduos. Ji dar nebaigė. Sari, ji nepasiduos.
Gerai, gerai, kad mane kur.
Slounė vėl pažvelgė žemyn į save. Pagalvojo apie Džoelį ir jo kūdikį. Apie savo tėvus ir seserį.
Kai defibriliatoriaus elektrodai vėl palietė krūtinę, Slounė leidosi jų sugrąžinama į tamsą.
Kai atsipeikėjo, skausmas nebuvo dingęs, tačiau prislopintas, tarsi paspaustas po šilta antklode. Ore tvyrantis aštrus kvapas išdavė, kad ji yra ligoninėje, ir tik vėliau išgirdo aparatų pypsėjimą.
Blanki, bet negailestinga šviesa, besiskverbianti pro vokus, pažadino norą bent trumpam sugrįžti į švelnią miglą.
— Ji bunda, Džoeli. Sloune? Mažute, čia mama. Atsimerk, širdele. Sloune, dukrele, atmerk akis.
Ji sumirksėjo. Tam prireikė didžiulių pastangų, o kadangi vaizdas aplink buvo išplaukęs, stengtis neatrodė verta. Akys vėl ėmė merktis.
— Nagi. Spustelėk man ranką ir atsimerk. Štai taip.
Slounė pajuto motinos lūpas, prigludusias prie rankos, prie plaštakos, prie pirštų.
— Štai taip, šaunuole mano.
— Ligoninė, — išspaudė Slounė.
Gerklė buvo perdžiūvusi, liežuvis ištinęs ir sausas kaip pliauska.
— Teisingai, tu pasveiksi. Tau viskas bus gerai.
Atsiminimai ją užgriuvo it lavina. Parduotuvėlė, vyras už prekystalio. Krūtinėje sprogęs skausmas.
— Šūvis! — Slounė pabandė pasikelti, bet vos krustelėjo galvą. — Džoelis.
— Aš čia, sesut.
Vaizdui išryškėjus, Slounė juos pamatė: mirtinai išblyškusią motiną, įkritusiomis ir paraudusiomis mėlynomis akimis, bei vos ant kojų besilaikantį partnerį.
— Ar labai viskas blogai?
— Ne taip blogai, kad tave sustabdytų. — Džoelis palinko, pabučiavo jos motinai pakaušį ir sugniaužė Slounės ranką. — Pakviesiu gydytoją.
— Dabar viskas bus gerai. — Elzė Kuper dar sykį pabučiavo
dukters ranką. Slounei ant krumplių kaptelėjo ašaros — du šilti lašai. — Tėtis su Drėja irgi yra. Budėjome pasikeisdami.
— Kiek laiko? Ar ilgai?
— Kurį laiką miegojai ir sveikai. Šiandien — trečia diena. Iš pradžių tau sukėlė komą, kad galėtum pamiegoti, o dabar tu prabudai. Mažute? Užčiuopi šį mygtuką? — Mama pakreipė Slounės ranką. — Jei skauda, paspausk jį, ir tau sulašės vaistai.
— Gerai. Jaučiuosi... kaip pliurzė.
Elzės skruostu nusirito ašara, ji nusišypsojo.
— O kaipgi kitaip. Atėjo slaugytoja. Tai Endžė. Ji labai gerai tavimi rūpinasi. Mumis visais.
— Smagu matyti, kad pabudai.
Tiesiai nukirpti juodi, žilų sruogų pamarginti slaugytojos plaukai nesiekė pečių, šviesų melsvą darbinį chalatą pagyvino raudonos gėlės. Slounė spėjo, kad Endžei — apie keturiasdešimt, pajuto šiokį tokį palengvėjimą pamačiusi šypseną ne tik moters lūpose, bet ir rudose akyse.
— Netrukus ateis daktaras Vincentis. Elze, Džoeli, gal leistumėte man kelias minutes pasirūpinti Sloune?
— Lauksime už durų, — pažadėjo Elzė.
— Ar labai sunkiai? — vos tik užsidarė durys, paklausė Slounė. — Ar aš sužalota labai sunkiai?
Endžė patikrino lašinę, monitorius, pamatavo pulsą.
— Džoelis sakė, kad norėsi sužinoti nepagražintą informaciją, todėl patvirtinu, kad buvai sunkiai sužalota. Šiuo metu tau jau geriau. Visiškai pasveiksi, bet turėsi nepersitempti. Daktaras Vincentis su chirurgų komanda neturi sau lygių.
— Aš miriau.
— Esi netgi labai gyva. — Endžė Slounei prie lūpų pakėlė puodelį su šiaudeliu. — Gurkštelėk vandens.
Slounė pakluso, buvo labai ištroškusi.
— Aš miriau ant operacinio stalo. Mane teko gaivinti.
Endžė padėjo puodelį ir suėmė Slounę už rankos.
— Ką nors prisimeni?
— Tikrai taip ir buvo? Mane gaivino, tiesa? Man sustojo širdis ir mane gaivino. Kokius tris kartus.
— Kulka nesiekė širdies, bet taip, operacija buvo sudėtinga. Vincentis — labai geras chirurgas, o tu — jauna, sveika ir stipri. Dabar jau galima sakyti, kad toji lemtingoji valanda dar neišmušė.
— Tris kartus.
— Taip. Bet dabar esi gyva, atsigavusi, sąmoninga. Gyvybinių funkcijų rodikliai geri. Padėtis stabili. Ir jei ką nors išmanau, — o aš tikrai išmanau, — po paros pripažinsime, kad tavo būklė gera. Jei nesi pernelyg pavargusi, — nieko baisaus, jei ir esi, — visa šeima nori tave pamatyti.
— Taip, įleiskite juos.
— Šeima taip pat labai padeda.
Endžė švelniai kilstelėjo Slounę, apvertė įšilusią pagalvę ir vėl atsargiai paguldė.
— Mylintys žmonės visada labai padeda. O tu tikrai mylima.
Jei manęs prireiktų, iškvietimo mygtukas štai čia. Daktaras Vincentis tuoj ateis.
Į palatą įėjo tėvas su seserimi. Ruduose tėvo plaukuose ir tvarkingai pakirptoje barzdoje jau žybčiojo sidabro gijos, žaliose akyse žvilgėjo ašaros. Jis pasilenkė ir prispaudė skuostą dukteriai prie veido.
Slounė jautė, kaip tėvas suvirpėjo ir giliai įkvėpė tramdydamas ašaras.
— Man viskas gerai, tėti. Daktarai sako, kad man viskas gerai. — Velniškai mane išgąsdinai, Sloune. Duok man minutėlę, tuoj susiimsiu.
Slounė pro tėvo petį pažvelgė į seserį. Nuo ašarų Drėjos veidą išmušė raudonos dėmės, įprastai žvilgantys rudi plaukai buvo praradę spindesį, kaip papuola suimti į uodegą. Sesuo brūkštelėjo ranka per mėlynas kaip motinos akis.
Ji paėmė Slounę už rankos ir nusišypsojusi pratarė:
— Ak.
— Nieko daugiau nepridursi?
Dinas Kuperis pakėlė galvą ir suėmė Slounės veidą šiurkščiais kaip barzdos šeriai delnais.
— Pasistenk daugiau taip nedaryti.
— Gerai, tėti.
Kaip buvo įpratęs, tėvas pabučiavo Slounei į kaktą, į skruostus ir į lūpas.
— Suprantu, kad esi pavargusi ir tau reikia pailsėti. Tik žinok, kad mes — čia.
— Žinau. — Slounė stengėsi atsikratyti smegenis gaubiančios miglos. — Kas rūpinasi verslu?
— Dėl visko sutarta. Nesijaudink.
— Herons Reste daugybė žmonių tave palaiko, — pridūrė Drėja. — Daugybė jų pasisiūlė padėti, kad darbai nesustotų.
— O Džoelis — mūsų didvyris. Jūs abu didvyriai.
Slounė pajuto stiprėjantį nuovargį, bet stengėsi išlikti budri.
— Ar jis sugautas? Baltaodis, įpusėjęs trečiąją dešimtį, rudi, rudos... Ar mes jį sučiupom?
Tačiau neišgirdusi atsakymo atsijungė.
Kai skausmas Slounę vėl išplėšė iš miego, šalia lovos sėdėjo Džoelis ir skaitė Stiveno Kingo „Tą“, knygą popieriniais viršeliais, kurią visada nešiodavosi su savimi.
Slounė prisiminė kartą paklaususi, kodėl partneris visada įsidėdavo į krepšį būtent šią knygą. Džoelis paaiškino, jog išvykus iš namų ši knyga primindavo: kad ir su kokiu blogiu susidurtum, tai neprilygsta Penivaisui.
Slounė pati perskaitė knygą, norėdama patikrinti partnerio teoriją, ir jai pritarė.
— Šįkart nedaug trūko, — sumurmėjo.
Džoelis pakėlė akis ir padėjo knygą į šoną.
— Sveikutė.
— Mes jį sugavome?
— Paspausk mygtuką. Tau skauda.
Ji papurtė galvą ir nustebo, kaip toks paprastas judesys gali sukelti tiek skausmo.
— Noriu išlikti sąmoninga. Pasakok apie tą šaulį.
— Išgirdau du šūvius. Jis išbėgo, šovė į mane, bet nepataikė. Paleidau atsakomąjį šūvį ir jį kliudžiau. Įsiminiau jo kledaro numerį, markę ir modelį, bet nesivijau — tu gulėjai ant grindų ir kraujavai.
— Kažkas ne taip... pardavėjas persigandęs. Laikiau ranką ant revolverio rankenos, vyras atsisuko ir šovė. Dukart?
— Dukart.
— Aš net ginklo neišsitraukiau.
— Išsitraukei, sesut. Kai pas tave atbėgau, revolverį laikei rankoje. Iškviečiau greitąją, pranešiau kolegoms automobilio numerį, markę ir apibūdinau įtariamąjį. Policija jį sulaikė tuoj pat, dar nebuvai net įkelta į greitosios mašiną. Paspausk mygtuką, ir papasakosiu, kas buvo toliau.
Slounė paspaudė, ir skausmas atsitraukė per pusę sprindžio.
— Gerai, informaciją gavę pareigūnai pastebėjo neįprastai važiuojančią transporto priemonę — nieko keisto, nes užpuolikui pataikiau po pat pažastimi. Šaulys nesuvaldė savo griuvenos ir šonu trenkėsi į medį. Išvirtęs lauk mulkis ėmė šaudyti. Žuvo vietoje.
— Dar ką nors sužeidė?
— Ne.
— O kaip tas civilis, pardavėjas?
— Jam viskas gerai. Pardavėjas patyrė sukrėtimą, gal net suteršė kelnes, bet jis pagriebė iš lentynos marškinėlius, kad galėčiau užspausti tavo žaizdą krūtinėje.
— Plėšikas šovė dukart. Nelabai aiškiai prisimenu, bet...
Sutrikusi Slounė pakėlė ranką ir dešinėje kaktos pusėje užčiuopė tvarstį.
— Taip, kulka neįsmigo. Ten turi apie dešimt siūlių.
Šūvis į galvą, — pamanė Slounė. — Lyg būtų sugėlę tūkstantis įniršusių vapsvų.
— Galėjo būti ir blogiau.
— Galėjo.
— Mama, tėtis, Drėja buvo čia, tiesa?
— Taip.
— Atsimenu lyg per miglą.
— Daktarai sakė, kad kurį laiką gali taip būti. Nesijaudink dėl to. Taviškiai visą laiką čia buvo. Įkalbėjau grįžti namo, nes atlėkė į ligoninę kaip stovi, nieko nepasiėmę. Jie grįš ryte.
— Kada galėsiu iš čia ištrūkti? Ar neturėčiau pasikalbėti su gydytoju?
— Jau kalbėjaisi.
— Kada?
— Šią popietę. Tu tai užmiegi, tai prabundi. Tau atlikta krūva tyrimų, rezultatai visai neblogi. Turbūt rytoj leis truputį pavaikščioti.
— Kada galėsiu iš čia išeiti? — Slounė jau ėmė zirzti, nedaug trūko, kad būtų pradėjusi verkšlenti. — Čia smirdi ligoniais.
Kadangi šiuos žodžius jau kartą buvo girdėjęs, kolega tik nusišypsojo.
— Tu pati ligonė, sesut. Gydytojai turi stebėti, kad neprasidėtų infekcija ir panašūs dalykai. Be to, jiems reikia priversti tave pajudėti. Tik paklausyk, kulka kliudė... sekundėlę.
Džoelis užsimerkė.
— Krūtinkaulio rankeną. Taip, ir dar šonkaulį. Gydytojai surankiojo kaulų nuolaužas. Turi lūžusį šonkaulį ir skylę krūtinėje, taip pat žaizdą kietoje makaulėje, todėl patogiai įsitaisyk ir atsipalaiduok. Šiek tiek užtruks.
— Aš tikrai noriu pasikalbėti su gydytoju. Gali pakviesti gydytoją?
— Sloune, dabar antra valanda nakties. Leisk žmogui pailsėti.
— Antra? Nakties? Po galais, tai ką tu čia veiki? Važiuok namo. — Susijaudinusi Slounė kilstelėjo nuo lovos, bet išsyk susmuko. — Sari laukiasi. Ji laukiasi, tiesa? O gal susapnavau?
— Tikrai laukiasi, tetule Sloune. Sari vakar užsuko aplankyti tavęs. Prisistatė ir visi iš Kriminalinių tyrimų biuro. Visi iki vieno paaukojo kraujo. Tu jo velniškai daug netekai.
Džoelis pasitrynė į šlaunis pradėjusias virpėti rankas.
— Dabar tau jo nebetrūksta. Buvo užėję ir vieni, ir kiti seneliai, dėdė, pusbroliai, kapitonas Hamas, visa kompanija.
— Nieko neprisimenu. Atminty vaizdai tokie susiraizgę ir išplaukę. Prisimenu tik... kad miriau ant operacinio stalo.
— Tave atgaivino.
— Taip. Triskart pakratė. Aš sklandžiau.
Jei visi kiti įvykiai atminty liejosi, ta akimirka išliko skaidri it poliruotas stiklas.
— Aš juos stebėjau, — lėtai pratarė Slounė, prisimindama visas smulkmenas. — Mačiau tave, žingsniuojantį koridoriumi mano krauju suteptais marškiniais. Vaikščiodamas koridoriuje, kalbėjai telefonu. Verkei. Sakei, kad mano šeima atvažiuoja, žadėjai paskambinti, kai mane išveš. Mane operavo, sakei, paskambinsi, kai operacija baigsis.
Džoelis patrynė Slounei ranką.
— Kabini makaronus?
— Aiškiai viską mačiau, Džoeli. Kodėl tuos dalykus prisimenu aiškiai, o viso kito — ne? Jau buvau susiruošusi išeiti. Jaučiausi tokia lengva, nusigręžti nuo visko būtų buvę labai paprasta. Tačiau tau riedėjo ašaros, liepei man kovoti. Ne pasiduoti, o kovoti. Todėl kovojau.
Džoelis pakilo nuo kėdės ir priėjo prie lango. Praskleidęs užuolaidas įsistebeilijo į tamsą.
— Aš kalbėjausi su Sari. Ji buvo išsigandusi, verkė, norėjo at-
važiuoti. Turėjau ją nuraminti, įkalbėti palaukti, kol pasakysiu, kada galima aplankyti. Sari tave myli.
— Žinau. Aš ją irgi myliu.
Dar minutėlę pastovėjęs prie lango Džoelis sugrįžo ir atsisėdo.
— Matyt, esi stebuklas, sesut.
— Nesijaučiu kaip stebuklas. Į mane įkištas vamzdelis.
— Sakė, jo reikia drenuoti. Netrukus išims.
— Mane prijungė prie visų šitų... dalykų.
— Per lašinę tau lašinami skysčiai, per kateterį jie pasišalina, kai šlapiniesi.
— Kaip demoralizuoja, — pasiskundė Slounė. — Be to, žiauriai skauda. Visur. Ko čia dabar išsišiepęs?
— Sveiksti. Jei zirzi, tau jau geriau.
— Puiku. Tada padėk man iš čia išsinešdinti. Nagi, išvesk mane iš čia. Mirštu iš bado.
Džoelis išsitiesė ant kėdės.
— Išalkai?
— Išalkęs žmogus nori užkrimsti bulvių traškučių. Sakiau, kad mirštu iš bado.
— Ko nors atnešiu.
Džoeliui išskubėjus, Slounė pasidavė ir vėl nuspaudė mygtuką. Nugrimzdo į miegą, bet negilų. Vėl prabudo, kai Džoelis grįžo su plastikiniu dubenėliu ir šaukštu.
— Tau liepta pradėti nuo šito.
— Kas čia?
— Jautienos sultinys.
— Skamba šlykščiai. — Moteriai, kuri vos prieš kelias dienas iškeldavo septyniasdešimties kilogramų svorį, sultinio šaukštas svėrė penkis kilogramus. — Šlykštu, — pakartojo, prarijusi dar vieną gurkšnį.
Slounė įstengė nuryti keturis šaukštus sultinio, o tada visai išseko jėgos.
— Atleisk, viskas. — Jautė, kad sąmonė drumsčiasi. — Važiuok namo, Džoeli.
Tačiau partneris tik padėjo ant stalo dubenėlį, brūkštelėjo krumpliais Slounei per skruostą, atsisėdo, pasiėmė knygą, ištiesė kojas ir ėmė skaityti toliau.
Kai Slounė vėl pabudo, užuolaidos buvo atitrauktos, į vidų sruvo saulės spinduliai. Šalia sėdėjo sesuo palaidais žvilgančiais plaukais, įnikusi į kryžiažodį planšetėje.
Slounė ištarė:
— O varge.
Drėja pakėlė akis ir plačiai nusišypsojo.
— Ir aš džiaugiuosi tave matydama.
— Kiek laiko šįkart buvau atsijungusi?
— Dar tik kelios minutės po devintos šį saulėtą lapkričio rytą. Gana nelengva buvo išspirti Džoelį. Popiet atvažiuos mama su tėčiu. Nori pusryčių?
— Gal. Noriu iš čia ištrūkti, Drėja.
— O kas nenorėtų? Girdėjau, kad šį rytą žengsi pirmuosius žingsnius link tikslo — tiesiogine prasme. Einu, paieškosiu tau maisto.
Kai sesuo išėjo, Slounė surado lovos valdymo mygtukus ir pakėlė galvūgalį. Tada pirmą kartą atidžiai apsidairė.
Daugybė gėlių. Miela, turėtų jaustis dėkinga. Būtų dar geriau, jei kartu su visomis gėlėmis atsidurtų savo bute, bet vis tiek įvertins parodytą dėmesį.
Smėlio spalvos sienos, nieko stebėtino, daugybė aparatų, kelios kėdės, durys, už kurių greičiausiai tualetas. Pro langą matė kelis pastatus, medžius, automobilių aikštelę.
Pirmą kartą Slounei dingtelėjo, kad nežino, kur esanti.
— Kur aš atsidūriau, po galais? — vos Drėja grįžo, pareikalavo atsakymo.
— Heigerstaune. Čia artimiausia ligoninė, personalas nuostabus. Endžė atneš tau pusryčius, o aš turiu naujienų! Gydytojas išims kateterį. Galėsi pavaikščioti.
— Lauke?
— Ne. — Drėja tęsė, nutaisiusi profesionalų draugišką toną, kuriuo bendraudavo su klientais ir lankytojais: — Galime pasiūlyti daugybę užsiėmimų patalpose, — pramogaukite ir smagiai leiskite laiką.
— Pabučiuok, kur nesueina.
Praleidusi sesers atsakymą pro ausis, Drėja tęsė ta pačia gaida:
— Fizinė terapija. Valio! Kraujo ir šlapimo tyrimai. Smagumėlis! Taip pat turime kryžiažodžių knygelę išskirtinai jums.
— Čia tu esi priklausoma nuo kryžiažodžių.
Drėja rūpestingai padėjo Slounei atsisėsti, pakėlė ir išpureno pagalvę.
— Nė kiek neabejoju, kad kryžiažodžiai — nepamainoma smegenų treniruotė. Taip pat turime planšetę. Gali žiūrėti filmus, televiziją, ką nori.
Viltį sudrumstė tikrovė ir ją lydinti baimė.
— Viešpatie, Drėja, kiek laiko negalėsiu iš čia ištrūkti?
— Dar kelias dienas tikrai, bet turi paklausti gydytojo. Beje, jis žavus.
— Kabini mano gydytoją?
— Kabinčiau, bet jis mūvi vestuvinį žiedą.
Drėja atsisuko į duris — įėjo Endžė su padėklu.
— Kaip šįryt jautiesi?
— Geriau. Jaučiu, kad jau laikas namo.
— Pirmiausia pažiūrėkim, kaip įveiksi pusryčius.
— Tik ne jautienos sultinį.
— Ne. Turime plaktos kiaušinienės, obuolienės ir jogurto.
— Kavos yra?
— Kol kas užteks glotnučio. Dėl kavos paklausiu gydytojo. Jis vizituoja ligonius, netrukus pasirodys.
— Regis, neseniai sakėte. Džoelis tikino, kad kalbėjau su gydytoju. Neprisimenu.
— Esi gydoma puikiais vaistais. Kai pasikalbėsi su gydytoju, pamėginsime pakelti tave iš lovos. Reikės keliskart per dieną po truputį pavaikščioti. Vėliau užeis terapeutas ir pamokys kvėpavimo pratimų.
— Galiu nusiprausti po dušu?
— Jau greitai. Čia tau neleisime nuobodžiauti. Jei nori kuo greičiau išvykti namo, tebūnie tai motyvacija — taip greičiau pasieksi tikslą. Maistas irgi padeda.
Slaugytoja patapšnojo Slounei ranką ir išėjo.
Slounė įstengė nuryti kelis kąsnius kiaušinienės, o tada vėl atsilošė į pagalvę.
— Jaučiu, kad mirštu iš alkio, jau po truputį pradedu valgyti. Bet kaip viskas sunku. Maistas neskanus.
— Paragauk glotnučio, — paragino Drėja ir pakėlė indelį su šiaudeliu sesei prie lūpų.
Slounė gurkštelėjo ir papurtė galvą.
— Noriu kavos, kad mane kur. Noriu, kad iš manęs ištrauktų tą daiktą, tada galėčiau šlapintis kaip žmogus. Noriu išsinešdinti iš ligoninės ir noriu...
Ji nutilo ir susigėdusi užsidengė veidą rankomis, akis svilino ašaros.
— Jėzau Marija, tik paklausyk, ką aš kalbu! Kaip išlepinta dešimtmetė. Esu gyva, o galėjau — gal turėjau — būti mirusi, bet tik inkščiu kaip kalė. Atsiprašau. Labai atsiprašau, tiesiog norisi išlieti tulžį.
— Ei, kažkoks šunsnukis pašovė mano seserį. Aš irgi noriu išlieti tulžį.
Kvėpavimui aprimus Slounė nuleido rankas.
— Aš esu viršiausia kalė. Tu gali būti kalės pavaduotoja.
— O kaip kitaip. Kalės pavaduotoja siūlo pamėginti dar šiek tiek pasistiprinti.
— Gerai.
Slounė suvalgė dar šiek tiek kiaušinienės, šaukštą jogurto.
— Atleisk, garbės žodis, daugiau negaliu.
Drėja linktelėjo ir nukėlė padėklą su maistu nuo lovos.
— Velnias, ar Matijas žino?
Nusigręžusi Drėja taisė gėles vazoje.
— Jis buvo atėjęs tavęs aplankyti kitą dieną po operacijos.
— Mano telefonas čia? Turbūt turėčiau jam paskambinti ar parašyti žinutę.
Drėja staigiai atsisuko, jos akyse liepsnojo pyktis.
— Jį įleido į tavo palatą, nes mama su tėčiu užsispyrė. Matijas pakiurksojo visas tris minutes, ir tai turbūt perdedu. Vėliau nebegrįžo.
— O. — Slounės smegenys bandė suvirškinti informaciją. — Gerai.
— Ar tikrai? Gerai?
— Ne, aišku, kad negerai. Toli gražu. Aš su juo susitvarkysiu.
— Jei neišspirsi to savanaudžio šikniaus, garbės žodis, palauksiu, kol atgausi formą — ne, tu už mane stipresnė ir bjauresnė. Palauksiu, kol vėl įstengsi išsilaikyti ant kojų, tada išspardysiu tau subinę.
Pamačius sesers įtūžį, Slounės pagieža šiek tiek atlėgo.
— Vis tiek manęs neįveiktum. Man nereikės jo išspirti, Drėja. Matijas pats save išspyrė. Arba aš per daug pavargusi, kad man rūpėtų, arba man paprasčiausiai nerūpi. Galėtum išnešti iš palatos maistą? Net kvapas erzina.
— Žinoma.
Kai Drėja siektelėjo padėklo, Slounė paėmė ją už rankos.
— Myliu tave, net jei ir laikai save gražesne.
— Ir aš tave myliu. Patikėk, šiuo metu aš neabejotinai esu gražesnė.
— Taip blogai atrodau?
— Kelias dienas į veidrodį nežiūrėk. Tuoj grįšiu.
Drėjai išėjus, Slounė dirstelėjo tualeto pusėn. Dabar jau trūks plyš privalėjo pažiūrėti į veidrodį, bet nesugalvojo kaip.
Kol mintyse dėliojo planą, į palatą įlėkė gydytojas Vincentis.
Drėja buvo teisi. Jis nuostabus.
Vincentis iškart patraukdavo žmones savo pusėn, padėjo ir įgimtas žavesys. Slounė stengėsi negalvoti, kad jo dailios, aiškiai įgudusios rankos buvo panirusios į jos krūtinės ertmę.
Gydytojas pasigilino į ligos istoriją, paskui apžiūrėjo pacientės žaizdas.
Vincenčio plaukai buvo juodi, nepriekaištingai sušukuoti nuo kaktos, primerktos tamsiai rudos akys žvelgė iš įdegusio veido, o balsas Slounei pasirodė švelnus ir lyriškas.
— Ačiū, kad išgelbėjote man gyvybę.
— Tą itin svarbų darbą atliko jūsų partneris. Jis tinkamai išnaudojo penkias brangiausias minutes: užspaudė žaizdą, kalbino jus, neleido užgesti sąmonei.
— Jums teko mane gaivinti.
— Gaivinome ir atgaivinome. Dabar jūs sveikstate. Ištrauksiu kateterį, ir Endžė galės jus truputį pavedžioti. Kol kas dar nesaugu keltis iš lovos vienai.
Gydytojas bedė pirštu į Slounę.
— Akyse matau tai, dėl ko perspėjo jūsų šeima, todėl kalbėsiu atvirai. Jei pargriūsite, pailgės gydymosi laikotarpis, atsiras komplikacijų. Taigi, elgsitės protingai ir pakviesite slaugę, kai panorėsite ar prireiks atsikelti.
— Kada galėsiu važiuoti namo?
Gydytojo šypsena tik sustiprino jo žavesį.
— Žinot, turėčiau įsižeisti, kad niekas nenori pasilikti mūsų puikioje įstaigoje.
— Gal dėl to, kad čia pilna ligonių?
— Mes dirbame, kad jie pasveiktų ir galėtų grįžti namo. Pažiūrėsime, kaip jausitės po paros. Patyrėte sunkią traumą ir rimtą operaciją.
Slounė taip pat pamėgino nusišypsoti.
— Bet jūs esate aukštos kvalifikacijos chirurgas, o aš — jauna, stipri ir sveika.
— Aš esu aukštos kvalifikacijos chirurgas, o jūs — jauna, stipri ir sveika, bet nepasveiksite per kelias dienas. Tam prireiks laiko, pastangų, kantrybės ir užsispyrimo.
— Atrodo, kad gulėdama lovoje vis labiau silpstu.
— Šiandien atsistosite ir truputį pajudėsite. Kelis kartus. Pradėsite fizinės terapijos kursą, galime sumažinti vaistų nuo skausmo dozę. Dar dieną ar dvi valgysite lengvą maistą, o paskui pažiūrėsime.
Gydytojas pats perrišo Slounės žaizdas, o kai susiruošė ištraukti kateterį, ji tik gulėjo ir spoksojo į lubas.
Slounė aiktelėjo, ir gydytojas šyptelėjo.
— Palengvėjo, tiesa?
— Dar ir kaip. Man... man reikėjo nusišlapinti ir nupirkti
Džoeliui „Dr Pepper“ skardinę. Sutarėm, kad tuo metu jis papildys kuro baką. Ėjau į tualetą ir nupirkti gėrimo, todėl užsukau į parduotuvę. Dabar prisiminiau.
— Atminty gali būti tuščių dėmių. Nėra ko nerimauti.
Slounė pakėlė ranką prie kaktos.
— Galėjo būti ir blogiau.
Dabar gydytojas nebesišypsojo.
— Dažnai taip ir būna. Užsuksiu pas jus vėliau.
— Lėtai atsistosime, — pasakė Endžė. — Tau svaigs galva, turėsi palaukti, kol svaigulys praeis. Ligoninės naktiniai susagstyti priekyje, todėl užpakalis uždengtas.
— Gera žinoti.
Vien atsistoti užtruko ilgiau, nei Slounė įsivaizdavo, o atsistojusi suprato, kad nejaučia kojų, drebančių it pervirti spagečiai.
Vis dėlto nušliaužė iki durų, tempdama iš paskos lašinę, po to dar žingtelėjo kelis žingsnius į koridorių, kuriame Drėja laukė su neįgaliųjų vežimėliu.
— Aš tau pagelbėsiu.
Vėl sukilo pagieža.
— Nenoriu vežimėlio. Man jo nereikia.
Galiausiai vežimėlio vis tiek prireikė, ir Slounei teko nuryti pyktį, sukilusį iš pačių vidurių.
— Nusivylei, — pastebėjo Endžė, — ir visai be reikalo. Ėjai geras dvi minutes. Šią popietę dar kartą pavaikščiosi, taip pat ir vakare.
— Gal ir esi viršiausia kalė, — pridūrė Drėja, stumdama vežimėlį, — bet nepasiduodi.
Tikra tiesa, kad ją kur skradžiai. Todėl kitas tris iki begalybės užsitęsusias dienas Slounė vaikščiojo. Po dvi, tris, vėliau — po penkias minutes. Kas valandą atliko paskirtus kvėpavimo pratimus, taip pat kaskart prabudusi naktį.
Neužsiminė apie ją vis pažadinančius košmarus. Tai buvo tik jos reikalas, Slounė nusiteikė, jog kada nors viskas susitvarkys. Iš naujo išgyventi tą akimirką, kai šaulys atsisuka ir iššauna, jai atrodė normalu.
Ji susidoros. Turėjo tikslą ištrūkti iš ligoninės.
Lauktą dieną lydėjo džiugesys, sukrėtimas ir rusenantis pyktis. Slounė atsisėdo ant vienos iš kėdžių — jautė palengvėjimą — jau geriau. Vincentis įsitaisė ant kitos.
— Jūsų kūnas sparčiai taisosi. Apetitas — ne.
— Gal netinka ligoninės maistas?
— Manot, nežinau, kad jums atvežė močiutės išvirtos vištienos sriubos — beje, labai gardžios, — sūrainį ir keptų bulvyčių iš „McDonald’s“ bei mamos pagamintos plėšytos kiaulienos su keptomis bulvėmis? Paprašiau, kad receptą atsiųstų mano žmonai. Aš prastas virėjas.
— Pro jūsų akis niekas neprasprūsta.
— Neprasprūdo, kad iš viso to vargiai ko paragavote. Atsidūrusi ligoninėje numetėte penkis kilogramus. Situacija nėra neįprasta, tačiau privalome ko nors imtis.
— Aš pasistengsiu.
— Kai po dviejų savaičių susitiksime, noriu, kad būtumėte priaugusi bent pusantro kilogramo.
— Po dviejų savaičių? Bet...
— Reikės viską patikrinti, — pertraukė gydytojas Vincentis. — Ryte jus išleisiu. — Jis kilstelėjo ranką. — Tačiau yra sąlygų.
— Įdėmiai klausau.
— Negalite gyventi viena. Po dviejų savaičių pažiūrėsime, ar padėtis bus pasikeitusi. Jūsų butas trečiame aukšte, name nėra lifto.
Kol kas ten būti nesaugu. Jūsų tėvai užtikrino, kad galite gyventi pas juos, kol visiškai pasveiksite.
— Aš dirbu Stivensvilyje, o mano šeima gyvena Herons Reste — beveik keturios valandos kelio.
— Išrašysiu biuletenį, Sloune. Kad pagytumėte ir sustiprėtumėte, jums prireiks dar trisdešimties dienų. Be to, iki kito mūsų susitikimo negalite vairuoti. Būtinai atlikite kvėpavimo pratimus. Po truputį vaikščiokite. Jokių sunkių fizinių pratimų, nekelkite sunkesnių nei pusantro kilogramo daiktų. Endžė parodys, kaip pasikeisti tvarsčius, stebėkite žaizdą krūtinėje, gali atsirasti paraudimas ar tinimas. Jei ką nors tokio pastebėsite, Sloune, iškart susisiekite su manimi.
Atidžiai stebėdamas moters veidą, gydytojas atsilošė.
— Tokios mano sąlygos, turėsite duoti žodį, kad jų laikysitės.
— Gerai.
Tik dvi savaites, pagalvojo Slounė, — be to, nereikės būti čia. Dvi savaites pagyvens su šeima savo vaikystės namuose. Argi galėtų skųstis?
— Primygtinis patarimas dėl košmarų.
Slounė nustebusi prasižiojo, bet ji vertino tiesą, todėl tik gūžtelėjo.
— Nieko čia keisto. Aš tuo pasidomėjau.
— Jei domėjotės, tada sužinojote, kad apie košmarus privalote
informuoti savo gydytoją, bet jūs net neužsiminėte. Ką jau dabar padarysi. Be abejo, radote išvardytus būdus, kaip tvarkytis su košmarais.
— Man nereikia psichiatro.
Gydytojas nenuleido nuo Slounės nuostabiai kantraus žvilgsnio.
— Taip sako beveik visi, kuriems reikia psichoterapijos. Jus pašovė, dvi minutes buvote ištikta klinikinės mirties. Patyrėte fizinę, emocinę ir dvasinę traumą. Man jūs atrodote kaip žmogus, kuris, nors ir pakankamai užsispyręs atsisakyti pagalbos, turi užtektinai proto suprasti, kada jos reikia. Todėl pagalvokite apie tai, ką pasakiau.
— Gerai, pagalvosiu. Noriu grįžti į gyvenimą. Grįžti į darbą. Nenumiriau, todėl noriu gyventi.
— Geras požiūris. Išpildykite sąlygas, apsvarstykite mano patarimą. Eikite, gyvenkite. Aš gerai padirbėjau, todėl vertinkite pastangas.
Slounė įtikino save, kad jos padėtis — pusė velnio, bet atėjo kapitonas ir viską sugadino.
Jam išėjus, Slounė sėdėjo paskendusi mintyse, o tada pasirodė Džoelis. Jis dirstelėjo į ją užuojautos kupinu žvilgsniu.
— Kapitonas nuspaudė stabdį?
— Ne tik trisdešimties dienų biuletenis, bet dar dvi dienas teks dirbti su popieriais. Paskui turėsiu gauti gydytojo ir policijos psichiatro leidimą sugrįžti į tarnybą. Kas per mėšlas, Džoeli?
— Man labai gaila, sesut, sakau iš visos širdies, bet negaliu nesutikti. Išeiti iš ligoninės — tik vienas žingsnis. Po to turi žengti kitą, o tada — dar vieną.
— Aš net negaliu važiuoti į savo namus. Kaip jaustumeisi, jei turėtum grįžti gyventi į savo vaikystės kambarį?
— Jei ir Sari būtų kartu, neprieštaraučiau. Mano mama tokia puiki virėja. Tiesą sakant, ji tau siunčia vištienos ir koldūnų. Tuoj viską pašildys.
Žmonėms ji rūpi, pagalvojo Slounė. Visi jai padeda.
Mintys, pagieža, verkšlenimas — ne.
— Padėkok jai.
— Sesut, turi pradėti daugiau valgyti. Pati žinai.
— Žinau, garbės žodis. Tiesiog... Žinoti ir daryti ne visada vienas ir tas pats. Aš išalkstu, bet vos tik pradedu valgyti, alkis dingsta. Gal viskas susitvarkytų, jei galėčiau daugiau judėti. Man reikia kur nors nukreipti mintis, reikia darbo, o aš sprendžiu kryžiažodžius ir žiūriu „Netflix“.
— Ten yra neblogų filmukų.
Slounė persibraukė plaukus ir pasistengė nesusierzinti, kad negali jų išsiplauti be pagalbos.
— Pavargau nuo savęs, Džoeli. Pavargau nuo savo minčių. Man atsibodo, kad paėjusi dešimt minučių jaučiuosi lyg nubėgusi tris kilometrus. Įgriso, kad mane baksnoja ir maigo. Žiauriai pati sau nepatinku.
— Gerai, jog aš tolerantiškas. — Džoelis atsisėdo ir išsitraukė iš kišenės nuotrauką. — Nori pamatyti mano mažylę?
— Ką? Jėzau, duok čia! — Slounė pačiupo ultragarso nuotrauką, įsispoksojo į ją, paskui apvertė. — Kur ji?
— Man irgi turėjo parodyti, bet dabar žinau.
Pasilenkęs per jos petį, Džoelis pirštu parodė dukrelę.
— Gerai, žiūrim dar kartą. — Tada Slounė linktelėjo ir nuoširdžiai nusišypsojo. — Matau ją! Nieko sau. Kokia graži.
Atidavė nuotrauką laimingam tėveliui.
— Nupirksiu rožinį pliušinuką. Ačiū, kad pasidalinai džiugiomis naujienomis.
— Tokiomis dalintis smagiausia.
— Aš irgi turiu naujieną, tinkamą tokia proga. Matijas išsiskyrė su manimi trumpąja žinute.
— Šiknius.
— Greičiau jau silpnadvasis bailys. Ne, palauk. Silpnadvasis bailus šiknius. Parašė, kad jam per sunku. Pamatęs mane tokios
būklės ligoninėje suprato, kad nesame vienas kitam skirti. Paprašė atsiųsti daiktus, kuriuos buvo palikęs mano bute. O jis visus mano daiktus atsiųs tėvams, nes nežino, kada grįšiu namo. Žinutę užbaigė geriausiais linkėjimais.
— Tai kokia čia džiugi naujiena?
— Ketinau su juo susitikti išėjusi iš ligoninės ir pasakyti, kad tarp mūsų viskas baigta, nes jis — toks savanaudis subingalvis, jog man, kai buvau sužeista, negalėjo skirti daugiau nei dviejų minučių. Matijas sutaupė man laiko.
— Duok man tą sąrašą, sesut.
— Džoeli, aš galiu pati.
— Ne. Duok to šikniaus daiktų sąrašą, aš viską jam nuvešiu. Nuvažiuosiu su tavo seserimi ar kuo nors kitu, kas sukraus tau daiktus toms kelioms savaitėms, kurias praleisi Herons Reste.
— Aš pati. Niekam nereikia...
— Kol kas dar negali vairuoti, tiesa?
Vėl suirzusi ant savęs Slounė atsiduso.
— Ne.
— Tai kam tada prašyti, kad kas nors tave vežtų į butą, lauktų, kol surinksi reikiamus daiktus ir skirsi bent penkias minutes tam niekšui, jei gali važiuoti namo su šeima? Kartais turi leisti žmonėms tavimi pasirūpinti, sesut.
— Visi rūpinasi, tikrai, nors ir verkšlenu, esu labai dėkinga.
— Turėsi jaustis dėkinga dar truputį ilgiau. Duok man tą sąrašą.
— Iš tikrųjų daiktų ne tiek ir daug. Keli drabužiai miegamojo spintoje ir viršutiniame kairiajame komodos stalčiuje. Šaldytuve yra litras avižų pieno ir gabalėlis tofu. Pienas tikriausiai jau bus sugižęs. Nepagalvojau anksčiau.
— Išpilsiu. Kas dar?
Skaitydama sąrašą Slounė suprato, kad Matijas tuos kelis savo daiktus, kuriuos buvo palikęs jos bute, laikė atskirai. Kodėl anksčiau to nepastebėjo?
Dabar jau nesvarbu, nusprendė ji. Pasaka baigta.
— O ką paimti tau? Galiu perduoti taviškiams.
— Sąrašas bus ilgesnis.
— Laiko turiu.
Baigusi vardyti, ko jai prireiks, Slounė palydėjo Džoelį iki lifto, paskui apėjo ratą koridoriuje. Nors judėjo lėtai, galėjo pasidžiaugti, kad jau nekamavo baisus skausmas.
Su nepatogumu ir nuovargiu galėjo susitaikyti. Susitaikys, pasižadėjo ir tuoj pat įsakė sau nustoti verkšlenti.
Praėjusią naktį ligoninėje miegojo prastai, nes kamavo sapnai.
Slounei einant iš degalinės į parduotuvėlę įsisiautėjo gūsingas vėjas. Čežėjo nuo medžių nuplėšti lapai, pasišokinėdami skraidė palei šaligatvį. Šviesa parduotuvėje buvo tokia ryški, kad žilpino akis. Pro stiklą ji neįžiūrėjo nieko, tik akinančią šviesą.
Darant duris sucypė vyriai, iš patalpos tvokstelėjo troškus sudvisęs oras.
Kai toje akinančioje šviesoje pamatė vyro nugarą, širdis ėmė stipriai daužytis, varstydama krūtinę skausmu. Alsavo negiliai, kiekvieną iškvėpimą lydėjo švilpesys gerklėje. Uždėjo ranką ant revolverio.
Balsas galvoje klykė: Bėk!
Vyras atsigręžė. Jo veido nesimatė per skeleto kaukę po juodu gobtuvu. Vyras staiga užsimojo ir kirto dalgiu Slounei į krūtinę. Moteris pašoko lovoje gaudydama orą.
Prispaudė pirštus prie besidaužančios širdies ir pajuto srūvantį kraują.
Kai apimta panikos pažvelgė žemyn, rankos buvo sausos. Virpėjo, bet buvo sausos.
Sunkiai gaudydama kvapą Slounė atsigulė. Minutėlę matė save, sklandančią viršuje, kaip tada, kai buvo sustojusi širdis.
Galvoje skambėjo jos pačios balsas.
Kartais mirti lengviau nei gyventi.
Gal, — pamanė Slounė. — Gal. Tačiau ji gyvens. Sapnai paliks ramybėje, ir ji gyvens.
Vidurdienį suvažiavo visa šeima, pirmasis pasirodė tėvas.
— Jau esi išregistruota, daiktai mašinoje. Pasiruošusi dingti iš šitos skylės?
— Ne tas žodis.
Sesuo ir vėl atstūmė neįgaliųjų vežimėlį.
— Aš galiu vaikščioti. Gydytojai liepia vaikščioti.
— Tave reikia išvežti vežimėliu. Tokios ligoninės taisyklės. Neverkšlenti, priminė sau Slounė ir atsisėdo į vežimėlį.
Seserys stabtelėjo prie slaugytojų stalo atsisveikinti ir padėkoti.
— Gana greitai atsigavai, esi gera pacientė, — pagyrė Endžė. Slounė nusijuokė.
— Gera pacientė? Aš?
— Taip, tiesą sakant, labai gera pacientė. Laikeisi nurodymų net tada, kai nenorėjai. Taip ir toliau elkis.
— Mes tuo pasirūpinsime, — užtikrino motina. — Neišmanau, kaip atsidėkoti jums ir visam personalui, kad taip nuostabiai gydėte mūsų mergaitę.
— Toks mūsų darbas. Turi puikią šeimą, Sloune. Neilgai trukus ir visai pasveiksi.
Drėja nustūmė sesers vežimėlį į liftą. Dabar jau ne rentgeno tyrimo atlikti išsiruošė, o pagaliau važiuos namo.
— Nebeliko ligoninės kvapo! Tik oras, šaltas rudens oras.
Pakilusi iš vežimėlio Slounė mintyse sušoko laimės šokį. Drėja sugrąžino neįgaliųjų vežimėlį į ligoninę, o tėvas nuėjo atvairuoti mašinos. Mama pasiliko su Sloune ir apkabino ją.
— Galėjau nueiti iki mašinos.
— Šalta, dukrele. Leisk mums tave palepinti bent pirmąją dieną. Žinau, kad turi stengtis ir, pažadu, neleisime tau tinginiauti, bet mes irgi laukėme šios dienos. Tu važiuoji namo.
— Jei pažadėsiu nereikalauti iš savęs daugiau, nei galiu pakelti, turėsite pažadėti, kad neužleisite savo darbų, nesijaudinsite ir nealsuosite man į sprandą.
— Nė vienas tėvas ar motina negalėtų pažadėti nesijaudinti, bet mes labai pasistengsime nealsuoti tau į sprandą.
— Tinka.
Drėjai išėjus iš ligoninės, prie jų sustojo mašina.
— Sėskis priekyje.
— Ačiū, ne. Tradicijų nelaužysime. Tėvai priekyje, vaikai — gale.
— Tinka, — tarė motina ir pabučiavo Slounei į skruostą.
— Visi susėdo? — Tėtis pasitrynė rankas. — Dabar pašėliokime.
Jo žodžiai prajuokino Slounę — čia atgijo dar viena tradicija: tėtis taip sakydavo kaskart, kai šeima išsiruošdavo į kelionę.
Jie pajudėjo, per radiją grojo tėčio mėgstamą klasikinį roką.
— Kaip šį rudenį namukų nuoma? — pasiteiravo Slounė.
— Visi išnuomoti. — Motina pasisuko ir pažvelgė per petį. —
Antradienį atvažiuoja Bensonai paviešėti Padėkos dienos savaitę. Šiemet prisidėjo dar du anūkai, todėl išsinuomojo du namelius. Bensonai slidinės, o vyresnieji vaikai nori išmėginti sniegbačius.
Jau užsakėme.
Slounė prisiminė Bensonus, mat šie atvažiuodavo į Herons Restą jau tada, kai ji buvo maža. Rudenį ir vasarą išsinuomodavo namelį. Rudenį slidinėdavo arba eidavo į žygius, vasarą nuomodavosi katerį.
Šeimos verslą „Visas Restas“ puoselėjo jau trečia karta, prisijungė ir Drėja: jie prižiūrėjo ir nuomojo namukus, vasarnamius, vilas prie ežero, motorinius katerius, burlaivius, kajakus, baidares bei irklentes.
„Visas Restas“ priimdavo užsakymus išvykoms su plaustais, žiemą — su slidėmis, snieglentėmis ir sniego batais, taip pat organizuodavo žygius su gidais.
Giliai kalnuose šalia Veidrodžio ežero įsikūręs Herons Restas nepriviliodavo tiek turistų, kiek Gilioji upė ir kurortai, bet patraukdavo tuos, kurie troško ramaus kampelio toli nuo šurmulio.
Herons Restas turistams siūlė viską, ko jie galėtų užsigeisti visais metų laikais. Visi keturi sezonai pasižymėjo tik jiems būdingu grožiu ir žavesiu, — pamanė Slounė.
Kol kas uždrausta grįžti į savo butą, bet, guodėsi ji, gali ir būtinai leisis į trumpus žygius pažįstamomis trasomis, išeis pasivaikščioti palei ežerą. Atgaus jėgas ir ištvermę.
Kelias į šiaurės vakarus taip pat buvo pažįstamas. Nesibaigiantis greitkelis plačiai vinguriavo per kalnus, kurie, ratams ryjant kilometrus, kilo vis aukščiau virš galvų.
Kai Slounė su šeima išėjo iš ligoninės, buvo žvarbus, bet sausas oras, tačiau, kilometrams lekiant pro šalį, kalvas ir laukus padengė sniegas. Jis užklojo kalnų viršūnes ir slėnius, pūpsojo ant pušų ir nuogų lapuočių šakų — kraštovaizdis priminė senovišką kalėdinį atviruką.
Slounė dievino šį reginį, žemę ir kvapą, kurį užuosdavo vaikščiodama po miškų tankmę. Gamtos žavesys buvo viena iš priežasčių, dėl ko pasirinko tokią profesiją.
Slounei buvo pažįstamas gamtos grožis, taip pat ir jos pavojai bei nepastovumas. Visada jautė stiprų poreikį ją saugoti ir ginti.
Slounė užsnūdo, o prabudusi suirzo. Kaip vaikas, pamanė, arba senutė, negalinti kelias valandas išbūti važiuojančioje mašinoje ir neužmigti.
Neverkšlenk, — priminė sau. Miegant kelias sutrumpėjo.
Be to, namai buvo jau visai čia pat.
Mašinai išsukus iš greitkelio, toliau kelias vinguriuodamas kilo į viršų, paskui, staigiai pasisukęs, smigo žemyn. Kiek akys užmatė driekėsi tankus žalias miškas, išmargintas baltais lopais, stūksojo
apledijusios uolos, sniego pusnys ir aukštai iškilę Alegenio kalnai, tarsi greitkelių šiame pasaulyje išvis nebūtų.
Dirstelėjusi į šoną pamatė, kad Drėja susiraukusi stebeilija į telefoną.
— Bėdos?
— Hm? Ne, ne visai. Kodėl visada susinervinu, kad šiame trijų kilometrų ruože nėra ryšio?
— Galvą guldau, kad tas, su kuo nori susisiekti, palauks tris ar keturias minutes, kol įvažiuosime į ryšio zoną.
— Palauks ir ilgiau. — Tačiau Drėja vis tiek susiraukusi dėbsojo į telefoną. — Viskas gerai. Man tik nepatinka, kai dingsta ryšys. Žinau, kad tai nėra normalu. Bet gal man patinka būti ne visai normaliai.
— Gal tau apskritai reikėtų prisiklijuoti telefoną prie rankos.
— Galvojau apie tai. Bet man tikrai reikia ryšio, kad galėčiau dirbti — kaip ir tau.
— Tikiuosi, dar nepamiršau, kaip reikia dirbti.
— Kur jau ten. — Drėja apvertė telefoną ekranu žemyn sau ant kojos. — Kokius batus avi tėtis?
— Aulinius. „Timberland“, tamsiai rudus. Nereikėjo ilgai galvoti, jis dažnai juos avi.
— Nežiūrėk ir pasakyk, su kokiais aš batais.
— Su juodais aulinukais iki kulkšnies, juodai ir baltai išmarginti raišteliai. — Slounė stipriai užsimerkė. — „Uggs“. Gražūs, atrodo nauji.
— Jie yra gražūs ir nauji. Ir nesumanyk jų skolintis.
Kaip visada, — pamanė Slounė.
— Galiu pati nusipirkti.
— Nusipirk. Jie puikūs. Tu pamatai, susidedi galvon informaciją ir išlaikai, kiek reikia. Norėčiau turėti bent pusę tavo gebėjimų. Dieve, Slounė jautėsi tokia pavargusi. Neįtikėtinai pavargusi ir turėjo kovoti su savimi, kad neužmigtų ir išliktų sąmoninga.
— Tiesiog esu pastabi.
— Ne, visai ne dėl to, — paprieštaravo Drėja.
Šiaip ar taip, ji pasinaudos tuo įgūdžiu ir neleis jam išblėsti, išsaugos proto aštrumą, pasižadėjo Slounė.
O kūnas neabejotinai paseks proto pavyzdžiu.
Ryšiai. Slounė lankė jogos treniruotes pas vadovę, kuri kalbėdavo (šiek tiek per daug) apie proto, kūno ir dvasios ryšius.
Pasinaudos proga ir sustiprins ryšius tarp visų trijų elementų.
Slounė užmetė akį į ežerą, žybtelėjusį pro šalį, kai saulės spinduliai atsimušė nuo vandens. Po to jie įveikė posūkį, dar vieną, ir ežeras atsivėrė žydras kaip dangus su jame atsispindinčiais kalnais, jų grandinėmis ir viršūnėmis, numargintomis rudeniui būdingomis ruda, balta ir pušų spalvomis.
Slounei pasitaisė nuotaika.
Ji žvelgė į gulbių šeimyną — mamą, tėtį ir šešis kone suaugusius jauniklius, plaukiančius kartu. Netrukus jie išskris ir vėl sugrįš, bent jau tėvai — dar kartą susiporuoti ir plaukioti ežeru su savo atžalomis.
Dar po kelių savaičių, jei oras nesikeis, ežeras taip užšals, kad galima bus slidinėti ir žvejoti ant ledo.
Kalnus margino trasos, tolumoje buvo matyti mažytės slidininkų figūrėlės, skriejančios žemyn.
Slounė pastebėjo dūmus, kylančius iš namukų ir vasarnamių kaminų, kyšančių tarp rudų ir žalių medžių, taip pat gražiuosius namus prie ežero.
Saulėje žybtelėjo jos vaikystės namų, stovinčių kitoje ežero pusėje, langai.
Slounė nustebo pajutusi, kaip širdį suspaudė jausmai. Namuose ji apsilankydavo kartą per mėnesį, jei turėdavo išeiginių, kartais pasilikdavo savaitgaliui.
Bet dabar suprato, kad viskas yra kitaip. Šįkart sugrįžimas kitoks. Šis suvokimas nuramino mintis ir sielą.
Būtent šią akimirką suvokė, kaip jai reikėjo grįžti namo.
Slounė norėjo sėdėti susisupusi į antklodę prie židinio ir stebėti saulėlydį, atsispindintį ežere. Norėjo klausytis narų klykavimo, stebėti gervės skrydį ir paganyti akis į didingą baltagalvį erelį.
Pro savo buto langą Anapolyje matydavo įlankos kraštelį, bet tai ne tas pats, pamanė Slounė.
O dabar pagaliau suprato, kad jai reikia būtent šito.
Reikėjo seno dviejų aukštų namo su langinėmis, didelėmis terasomis, erdvia virtuve, kurioje galima atsisėsti pavalgyti, bei veranda, viliojančia ilgam įsitaisyti krėsle.
Pro miegamojo langą Slounė norėjo matyti medžiais apaugusius kalnų šlaitus. Patogumo ir ramybės troško ne ką mažiau, nei vėl pasijusti savimi.
Tėvas įvažiavo į garažą, virš kurio buvo įrengtas butas. Išjungė variklį, atsigręžė į Slounę ir nusišypsojo.
— Sveika sugrįžusi namo.
Čia buvo ne jos butas, bet namai, ir tas pažįstamas jausmas veikė raminamai.
Didžiulis gauruotas šuo, kurį tėvai praminė Gauru, gremėzdiškai atrisnojo pasitikti Slounės. Šuo vizgino uodegą nesitverdamas džiaugsmu, o Slounė paglostė jo ilgą purų kailį.
— Štai kur mano berniukas. Vėl voliojaisi sniege.
— Jam nieko nėra geriau, nebent įšokti į ežerą paplaukioti. Aš užbėgsiu į savo būstą šio to patikrinti. Truputį vėliau nusileisiu.
Sulig šiais žodžiais Drėja atsiskyrė ir su savo naujaisiais gražiaisiais aulinukais užkopė laiptais į butą, esantį virš garažo.
Sekdama paskui šunį Slounė kartu su tėvais įžengė į namus.
Pagrindinis akcentas pirmo aukšto svetainėje, išlikusioje iš tėčio senelio laikais pastatyto namuko su vienu miegamuoju, buvo senas akmeninis židinys su tvirta medine atbraila, iš abiejų pusių įrėmintas knygų lentynomis.
Verslą pradėjęs Ezra Kuperis, sukūręs savo šeimą, ėmė po truputį didinti namuką. Jis iškėlė antrą aukštą, prijungė didelę virtuvę ir valgomąjį, naudojamą tik per šventes ir atėjus svečiams.
Kartu su savo dviem sūnumis Ezra sukalė terasas, pastatė garažą, padidino langus. Jis taip pat investavo į kitus namelius, katerius, įrangą, ir tada „Visas Restas“ galėjo pasiūlyti nuomotis namukus, įsigyti įrangos, rezervuoti gidus ir dar daugiau paslaugų turistams, atvažiuojantiems prie Veidrodžio ežero.
Vyresnysis Dino brolis pasitraukė iš verslo ir nėrė į mokslus.
Tapęs istorijos profesoriumi Vakarų Virdžinijos universitete, jis su žmona įsikūrė Morgantaune.
Nors tėvams išėjus į pensiją verslui vadovavo Dinas su Elze, Arčeris prireikus galėdavo pagelbėti ir mielai padėdavo. Jo vyres-
nėlis Džona, su savo šeima gyvenantis visai netoliese, buvo dešinioji Dino ranka, plaukimo plaustais instruktorius ir imdavosi visko, ko tik prireikdavo „Visame Reste“.
Su Drėja, kuri rūpinosi rinkodara, ryšiais su bendruomene ir pardavimais, ir jos motina, atsakinga už dizaino sprendimus, atsargas ir inventorių, trijų kartų kuriamas verslas klestėjo.
Kaip ir dėdė, Slounė versle nepasiliko, tačiau nesiliovė didžiuotis visos šeimos sėkme.
Namas, kurį metams bėgant jos senelis su sūnumis pastatė ir perstatė, pasitiko ją, tarsi būtų išvykusi vos vakar.
— Daiktus nunešėme į tavo kambarį. — Elzė perbraukė Slounės plaukus, kai ši nusitraukė žieminę kepurę. — Gydytojas sakė, kad į antrą aukštą laiptais gali užlipti, bet jei per sunku, įkurdinsime apačioje.
— Ne, nereikia. Privalau judėti.
Taip ir padarė: priėjo prie didžiulio lango, žvelgiančio į ežerą ir jame atsispindinčias snieguotas kalnų viršūnes.
— Šis vaizdas niekada nepabosta.
— Tikra tiesa. Gal padaryti ko nors užkąsti?
— Mama, neturi man patarnauti.
— Tik šiandien. — Elzė apsikabino Slounę per juosmenį ir prisiglaudė prie dukros. — Leisk man truputį tave palepinti. Labai gera žinoti, kad kuriam laikui grįžai namo. Labai gera matyti, kad atrodai panašesnė į save.
— Aš dar taip nesijaučiu.
— Pasijusi, — įsiterpė Dinas.
Nusivilkęs paltą ir pakabinęs prieškambario spintoje (namų taisyklė), tėvas atėjo ir palinko prie pakurų, ruošdamasis užkurti židinį.
Priešais jį nieko nelaukdamas išsitiesė šuo.
— Dabar užduosiu svarbų klausimą, į kurį nėra neteisingo atsakymo. — Tėvas pakilo vikriai, kaip tikras atletas. — Padėkos die-
na ketvirtadienį. Jei nenori, kad į namus susirinktų krūva giminių, tiesiog pasakyk. Visi supras.
— Ne, ne, bus gera visus pamatyti, tikrai. Man reikia pasijusti normaliai, o pilni namai žmonių per Padėkos dieną yra normalu.
Slounė atsisuko į tėvus ir kaip visada pagalvojo: komanda. Nebuvo sutikusi daug tokių, kuriuos saistytų itin artimi ryšiai.
Slounė buvo jų sąjungos vaisius, taip pat ir Drėja. Ji paveldėjo motinos odos ir plaukų atspalvį, Drėja — tėvo. Slounė turėjo tėvo akis, o Drėja — motinos.
Jiedu ją sukūrė, tėvai buvo atrama ne tik vienas kitam, bet ir jai.
— Norite mane palepinti, suprantu. Jums turbūt buvo baisiau nei man. Buvau pernelyg pripumpuota vaistų, kad bijočiau. Gera grįžti namo. Labai gera, bet jei noriu vėl pasijusti savimi, turiu daryti tai, ką visada darydavau.
— Tada bus pilni namai žmonių. — Elzė priėjo ir apkabino Slounę. — Mes ne bijojome, o buvome siaubingai persigandę, bet tai jau praeity. Dabar paruošiu tau ko nors užkąsti.
— Ar judviem nereikia užsidirbti duonai?
— Drėja savo kambaryje dabar tą ir daro. Viskuo kitu pasirūpins Džona. Rytoj grįšime į darbą. — Dinas patapšnojo dukrai per petį. — Šiandien pasiėmėme laisvadienį.
Elzė bandė sugundyti Slounę namine sriuba ir šviežia duona, duktė pasistengė pavalgyti, bet apetitas vis dar buvo prastas.
Tačiau atsirado noras judėti.
— Einu pasivaikščioti — trumpai, — pažadėjo Slounė. — Gryname ore. Lauke gera. Jaučiuosi savimi, — pridūrė.
— Šiandien paprašysiu vienos paslaugos, gerai? — kreipėsi į dukrą Elzė. — Gal gali toli nenueiti, kad matytume tave iš namų?
— To paties prašydavai, kai buvau aštuonerių, — nusijuokė Slounė. — Sutarta. Sriuba — pasakiška, mama. Kaip visada.
— Gauras norės su tavim pasivaikščioti, — perspėjo Dinas.
— Mielai prašom.
Vos tik Slounė užsimetė paltą, šuo pakilo, pasirąžė ir suvizgino uodegą.
Ketino nueiti prie ežero. Šuo nedelsdamas nuskubėjo į priekį, visu kūnu vagodamas sniegą lyg keturkojis sniego valytuvas.
Šiek tiek kandžiojosi šaltukas, bet veidą glostantis vėjelis buvo labai malonus. Slounė įtraukė ežero, pušų, sniego kvapo — jis taip pat priminė namus. Išeis laukan pakvėpuoti kasdien, pažadėjo sau, tiek kartų, kiek pavyks. Žingsniuos iki ežero arba į apsnigtą mišką kitoje namo pusėje, kai motina nustos dėl jos nerimauti.
Pasistengs, jog po dviejų savaičių per apžiūrą gydytojas Vincentis patvirtintų, kad jos būklė pasitaisė. Dar prisiekė galutinai atgauti jėgas iki Kalėdų.
Slounė nuėjo į prieplauką, kurioje sezono metu būdavo prišvartuotas vienstiebis burlaivis. Kitą vasarą pasiims tikrų atostogų ir grįš namo, pamanė ji. Ištisas valandas buriuos, vaikščios po kalnus, plaukios baidare ir mėgausis tuo, ką turi.
Gal ir reikėjo kelias minutes pabūti mirusiai, kad suprastų, jog atsižadėjo per daug gerų dalykų. Metas pažadėti dar kai ką, — nusprendė Slounė. Daugiau nebeįklius į tokius spąstus. Nebeatiduos savęs vien darbui. Dievaži, mylėjo savo darbą, bet per kelerius pastaruosius metus jis užvaldė gyvenimą.
Slounė pamažu slinko taku palei ežerą, Gauras vis nukurnėdavo į priekį, grįždavo pas ją ir vėl šaudavo pirmyn, parodydamas, kad ji šliaužia kaip neįgalioji.
— Atleisk, Gaurai, kol kas dar neatgavau jėgų.
Tiesą sakant, turėjo pripažinti, kad jėgos išseko nenuėjus net poros šimtų metrų.
Jautėsi silpna, stigo kvapo ir buvo baisiai pikta.
Slounės klausa nebuvo nukentėjusi, todėl išgirdusi žingsnius atsisuko. Stabtelėjo palaukti Drėjos, kartu davė laiko aprimti smarkiai plakančiai širdžiai.
— Nepradėsiu niurzgėti.
— Po galais. O aš taip tikėjausi. Būčiau pasakiusi, kad prieš savaitę ligoninės koridoriumi įstengdavai paeiti vos porą minučių.
— Aš ir pati visa tai prisimenu, todėl ir neburbu. Bet...
— Prasideda!
— Tai ne skundas, o faktas. Vis tiek jaučiuosi kaip nesava, Drėja. Visiškai nesava.
— Pateiksiu daugiau faktų. — Drėja pasilenkė, mėlynų akių žvilgsnis įsmigo į žalias Slounės akis. Ji paėmė seserį už rankos. — Atrodai pavargusi ir išblyškusi, jau užtektinai pasimankštinai.
Grįžk į namus, atlik kvėpavimo pratimus, numik. Tada atsikelk ir viską pakartok iš naujo.
— Tik rykštelės trūksta.
— Nešiočiausi ją su tyliu pasididžiavimu ir įgimta gracija. Eime.
Drėja įsikibo Slounei į parankę, nepalikdama seseriai pasirinkimo.
— Padarysi man paslaugą?
— Gal.
Atsakymas Slounę prajuokino.
— Kai galėsi, pakalbėk su tėvais, kad taip manimi nesirūpintų. Labai nemalonu. Nenoriu jiems nieko aiškinti — tik dar labiau susirūpins, bet stengsis neišsiduoti.
— Kai tėvai pamatys, kad laikaisi gydytojo nurodymų, nerimas atslūgs. O aš su jais pasikalbėsiu, kai galėsiu, nes tu laikysiesi gydytojo nurodymų.
— Čia ne paslauga, o sandėris.
— Nori sutik, nori ne.
— Sutinku. — Kai jos priėjo prie durų, Slounė sustojo. — Įsigalioja dabar.
Ji nutaisė šypseną ir atvėrė duris.
— Kaip buvo gera! Truputį pavargau, o tai irgi geras jausmas. Užlipsiu į viršų, atliksiu kvėpavimo pratimus, paskui gal snūstelėsiu.
— Jei ko nors prireiks... — atsiliepė Elzė.
— Aš viską žinau. — Slounė lėtai pakabino paltą į spintą, o šaliką, kepurę ir pirštines sudėjo į pintinę. — Ketinu apstulbinti gydytoją, kaip greitai taisausi.
Nors kelionė laiptais prilygo kopimui į kalną, Slounė juos įveikė. Nuėjo koridoriumi į tualetą ir šaltu vandeniu apsišlakstė veidą. Tiesiai priešais vonios kambarį esančiame vaikystės kambaryje stovėjo lova su keturiais trumpais stulpeliais iš šonų ir sniego baltumo pūkine antklode, pridengta tamsiai mėlynu užtiesalu kojūgalyje. Kambariui jaukumo teikė kampe pastatytas krėslas skaityti, taip pat su apklotu.
Ant sienų, nudažytų raminančia melsva ūkanų spalva, kabėjo vietos menininkų darbai, kuriuos kolekcionavo jos tėvai. Paveiksluose buvo pavaizduoti šių kraštų pavasariai ir vasaros, ežeras, kalnai, miškuose žydinčios laukinės gėlės.
Laikydamasi susitarimo Slounė atliko kvėpavimo pratimus: kaip mokyta pakosėdavo po ilgo iškvėpimo.
Šie pratimai taip pat išsekino jėgas. Slounė buvo dėkinga motinai, padėjusiai ant naktinio staliuko uždengtą vandens grafiną ir stiklinę.
Ant senos komodos pamerktos gėlės — rusvos ir auksaspalvės chrizantemos — skleidė vos juntamą pikantišką kvapą.
Šiek tiek snūstelėsiu, — pagalvojo Slounė. Atsigulusi ant pūkinės antklodės, užsitraukė užklotą. — Dvidešimt minučių, kad atgaučiau jėgas.
Išmiegojo pusantros valandos. Poilsį nutraukė košmaras.
Nuo kitos dienos Slounė pradėjo gyventi pagal susidarytą planą. Nusiprausė po dušu, pasikeitė tvarstį ant krūtinės — patikino save, kad žaizda gyja gerai. Pasistengė objektyviai ištyrinėti savo kūną. Pirmoji diena, pamanė. Pradinis taškas. Taip, ji atrodė silpna. Taip, neteko svorio ir raumenų masės, bet galėjo pastovėti ir paeiti.
Nors kūną ir maudė, nejautė aštraus skausmo.
Tiek ant krūtinės, tiek ant kaktos liks randai, tačiau jie primins Slounei, kad ji išgyveno.
Vadinasi, yra stipri.
Apsirengusi Slounė pasvarstė, ar vertėtų pasidažyti. Nusprendė parausvinti skruostus ir paryškinti blakstienas — daugiau neverta, nes vis tiek nieko neapgaus.
Nusileidusi į apačią aptiko tėvus, prie virtuvės stalo geriančius kavą. Abu pakėlė akis į dukrą, jų žvilgsniai vėrė kiaurai.
Tėvų rentgeno spinduliai.
— Tikėjomės, kad ilgiau pamiegosi. — Elzė jau stojosi iš savo vietos. — Gal papusryčiausi?
— Mama, sėsk. Rimtai. Įsipilsiu kavos į termosinį puodelį ir pasivaikščiosiu — gydytojas liepė vaikščioti. O judviem nereikia į darbą?
— Kaip tik ruošėmės, — atsakė Dinas. — Kaip miegojai?
— Kaip kūdikis.
— Pagalvojau, gal šiandien liksiu namie, — prabilo Elzė. — Ketvirtadieniui reikia daug ką paruošti, todėl pradėsiu šiandien.
Įsipilti kavos ėjusi Slounė apsisuko ir atsisėdo. Suėmė motinos rankas.
— Man reikia, kad važiuotum. Reikia, kad darytum tai, ką turėjai šiandien daryti. Žinau, pusę trečiadienio nedirbtum, keptum pyragus ir panašiai, bet turi važiuoti į darbą. Noriu pajusti, kad sugebu išgyventi dieną viena. Žinau, mano jėgos dar nėra šimtaprocentinės, toli gražu. Vis dėlto privalau pradėti. Žinau savo ribas. Patikėk, kūnas neleidžia užsimiršti.
Elzė pažvelgė į vyrą.
— Man rodos, girdžiu, kaip galvoji „ar aš nesakiau“. Liaukis. Dinas tik nusišypsojo ir gūžtelėjo.
— Telefoną nešiosiesi?
— Taip, mama.
— Paskambinsi arba atsiųsi žinutę, jei ko prireiks?
— Taip, mama.