GYVENK KAIP SUOMIS KATJA PANTZAR SISU:
jų laimės paslaptis
Iš anglų kalbos vertė
IEVA ELENBERGIENĖ
Vilnius, 2024
SISU
• Tariama „sìsu“.
• Suomiška sąvoka, fiksuojama nuo XVI a.
• Unikali stiprybės, ištvermės, gebėjimo nepasiduoti, susidūrus su dideliu ar mažu iššūkiu, rūšis, kurią gali išsiugdyti kiekvienas.
TURINYS
ĮŽANGA
Tamsų lapkričio vakarą , naktiniam dangui barstant stam-
bias, purias snaiges, Helsinkio gatve bėga trys jauni vyrai, vilkintys frotiniais chalatais. Sustingusią ramybę praplėšia jų griausmingas juokas ir sniego gurgždesys po šlepetėmis.
Vietinių akiai šis vaizdelis galbūt nė neužkliūtų. Bet sąlyginai naujiems atvykėliams, kokia esu aš, tokia scena daro įspūdį, ypač urbanistiniame sostinės fone.
Jie prarisnoja pro elegantišką šimtmetį menančių gyvenamųjų namų rajoną ir pasuka vandens link. Nedidukėje centrinio Helsinkio saloje, vos per akmens svydį nuo pačios centro šerdies, prezidentūros rūmų ir prabangių esplanadoje išsirikiavusių dizainerių butikų, šie trys jauni vyrai drožia tiesiai prie netoliese esančios prieplaukos, maudytis.
Per tą laiką, kai gyvenu čia tolimoje šiaurėje, nesyk girdėjau, kad maudynės lediniame vandenyje, pasinėrimai į eketę turi įvairiausios naudos sveikatai – nuo imuniteto stiprinimo iki nuovargio ir streso mažinimo.
Kad ir kaip beprotiškai skambėtų mintis savanoriškai pūkštelėti į ledinę Baltijos jūrą, tą akimirką nusprendžiu, kad privalau nors kartą pabandyti, nes tie jauni vyrai trykšta džiaugsminga energija ir spinduliuoja ištverme, kuri atrodo tiesiogiai susijusi su jų pramoga. Kai po kelerių metų galiausiai išties pabandau, didžiai nustembu supratusi, jog žiemos maudynės pakeičia mano gyvenimą. Laikui bėgant tapusios natūralia pagalbos priemone nuo depresijos priepuolių, kuriuos kenčiu nuo vaikystės, maudynės eketėje kartu su kitais šiaurietiško gyvenimo būdo elementais padeda man atrasti savyje sisu, unikalią suomišką atkaklumo ir valios jėgos nepasiduoti sunkumams dvasią. Ši ypatinga vidinio ryžto būsena įgalina mane apversti savijautą aukštyn kojomis ir susidėlioti tokius kasdienius įpročius, kurie pirmąsyk leidžia išties suimti savo gyvenimą į rankas. Leidusis į sisu sampratos paieškas, mano atradimų kelionė nusidriekia ir per asmeninius, ir per profesinius vandenis. Kaip rašytojai ir žurnalistei, man labai knieti išsiaiškinti, kas žmones varo į priekį, smalsu, kaip jie rūpinasi savo sveikata ir gerove. Kodėl vieni žydi ir klesti, kad ir ką likimas jiems sviestų į akis, o kiti sugniūžta lygioj vietoj? Vertinant per asmeninę prizmę, pažintis su šia specifine atsparumo kultūra padėjo man iš silpnesnės, truputį pasyvesnės, bijančios išmėginti naujus dalykus personos virsti žmogumi, radusiu stebėtinai paprastus ir racionalius būdus geriau jaustis fiziškai ir dvasiškai.
Prasukime tarpą iki 2017-ųjų. Ir štai aš stoviu ant kyšančios virš Baltijos medinės prieplaukos, toje pačioje vietoje, kur prieš daugybę tamsių vakarų nuskubėjo anie jauni vyrai.
Nors gyvsidabrio stulpelis pakibęs ties 10 laipsnių šalčio, aš esu vien tik su maudymosi kostiumėliu, vilnone kepure, neopreninėmis šlepetėmis ir pirštinėmis.
Metalinėmis kopėtėlėmis leisdamasi į didelę – maždaug trys metrai iš trijų – skylę, išpjautą storame lede, tolumoje regiu miesto šviesas, tarsi kutais apkraštuojančias rašalo tamsą. Panirus į maždaug vieno laipsnio vandenį mane ištinka šalčio šokas. Pirmi keli jo šuorai perlieja it šimtais smeigtukų ir adatėlių.
Tačiau dilgsėjimą tuojau pakeičia euforija: „Aš gyva!“ Pusė minutės energingų grybšnių, ir prieš išlipdama akimirkai stabteliu ant apatinio laiptelio, iki kaklo panirusi stingdančiame vandenyje.
Dabar žiemos maudynėmis jau užsiimu reguliariai. Dažnai trumpam murkteliu pakeliui į darbą ar iš jo. Kai kas pasakytų, kad tai jau priklausomybė. Bet aš tikiu, kad šioji – tik į sveikatą. Pasak ekspertų, nuo trisdešimties sekundžių iki minutės trunkantis panirimas į ledinį vandenį atneša tiek pat naudos organizmui, kiek ir penkiolika dvidešimt minučių laipiojimo aukštyn žemyn laiptais. Šalto vandens terapija taip pat skatina hormonų, siejamų su gera savijauta, t. y. endorfinų, serotonino, dopamino ir oksitocino, išsiskyrimą. Tvirtinama, kad ši praktika stiprina imuninę sistemą, gerina kraujotaką, degina kalorijas ir mažina stresą.
Kol einu prie pakrantės pastato, kuriame įrengtos atskiros vyrų ir moterų pirtys, dušai ir persirengimo kambariai, dėl endorfinų antplūdžio nebejaučiu šalčio. Mano nerimas, stresas, nuovargis, skausmai ir skausmeliai liko jūroje. Jų vietoje išsiskleidžia vidiniai sparnai. Visą kūną dilgčioja prieš užliejant šilumai. Mane užtvindęs toks energijos cunamis, kad jaučiuosi tiesiog nenugalima.
Žiemos maudynės padėjo man prisikasti iki giliausių stiprybės ir ištvermės išteklių, kurių nė nežinojau savyje turinti. Nesaugioji, išsekusioji, norinti-tik-užsitraukti-antklodę-virš-galvos mano versija dingo. Ten, kur kažkada viešpatavo silpnumas, aš radau savo sisu jausmą, vidinę galią susiimti ir atsitiesti netgi tada, kai jaučiuosi visiškai fiziškai ir dvasiškai išsekusi.
Mano bendraminčiai žiemos maudynių mėgėjai sakosi patirią tokį pat fantastišką endorfinų gūsį ir po panirimo lydintį triumfo jausmą. Mane supa žvalūs besišypsantys žmonės, paneigdami paniurėlių suomių stereotipą. Visi giriasi puikia savijauta.
Būtent šį ketvirtadienio vakarą turiu laiko pasimėgauti pasiplaukiojimą lydinčiu malonumu – sušilti tradicinėje, suomių esybėje įaugusioje garinėje pirtyje, saunoje.
Išsinėrusi iš maudymuko, kepurės, pirštinių ir šlepečių nusiprausiu po dušu ir žengiu į moterų sauną, kur iš kubiliuko samčiu ant karštų krosnies akmenų užpilu vandens. Kelias minutes tyliai pamedituoju apgaubta karšto garo skraiste, tada įsitraukiu į pokalbį su kitomis ant medinių saunos suolų sėdinčiomis moterimis.
Jei kas prieš penkerius ar dešimtį metų būtų pasakęs, kad tobuliausias mano įsivaizduojamas vakaras neapsieis be įšokimo į ledinį jūros vandenį, būčiau tik garsiai pasijuokusi.
Ankstesnis mano gyvenimas Toronte virė toli nuo sąlyčio su gamta, neskiriant daug vietos rūpinimuisi savimi. Ketvirtadienio vakarų programoje kažin ar rastum bent kiek veiklos, nors truputį susijusios su sveikatingumu. Tai būtų tipiškas kokteiliais aplaistytas vakarėlis su kolegomis iš žiniasklaidos srities, keliaujant per barus ir klubus, kur įleidžiami tik nariai. Dažniausiai prieš tai dar prašmėžuodavau kokiuose nors atidarymuose ar spaudos konferencijose, kur galima paspoksoti į įžymybes: sykį liftu važiavau su Chrisu Nothu, geriausiai žinomu kaip Misteris Šaunusis iš milžiniško populiarumo sulaukusio serialo „Seksas ir miestas“; kitąkart sėdėjau greta Davido Schwimmerio (Rosas iš kultinės komedijos „Draugai“), stebėdamasi, kokia smulkutė tikrame gyvenime yra aktorė Minnie Driver, dalyvavusi tame pačiame vakarėlyje.
Nors šiandien tebesu abiejų serialų gerbėja, tačiau mintis, kad kažkada galėjau matuoti vakarėlio sėkmę į save suverstų gėrimų ir į radarą patekusių VIP kiekiu, atrodo nutolusi šimtmečiais.
Tačiau tuo metu įžymybių įtaka prasiskverbdavo į beveik visas gyvenimo sritis. Daugumai mano pažįstamų, augusių Šiaurės Amerikoje, atrodė visiškai normalu – tiesą sakant, netgi privalu –įsitraukti į nesibaigiančias to stebuklingo savęs tobulinimo būdo paieškas. Paprastai tai būdavo brangi ir sunkiai įgyvendinama nauja dieta ar mankšta, padedanti numesti svorio, padailinti formas, geriau atrodyti ir jaustis, produktyviau dirbti. Jei naująjį metodą rekomenduodavo kokia garsenybė – dar geriau, nes kas gi nenorėtų atrodyti kaip žvaigždės!
Tuo metu aš, kaip ir dauguma mano tenykščių draugų, gyvenau su amžinu nerimu: niekada nebūsiu pakankamai liekna, pakankamai graži ar pakankamai turtinga. Man atrodė, kad didžiuma mano problemų išsispręstų, jei kažkaip stebuklingai pasiekčiau visus šiuos tris tikslus.
Turėjau dar ir kitos rūšies baimę. Ir ji mane rimtai trikdė, nes dvidešimt kelerių išgirdusi diagnozę – depresija, – laikiau tai silpnumo požymiu.
Pirmąsyk užsirašiau pas gydytoją įsitikinusi, kad mane kamuoja sunki, gyvybei pavojinga negalia ar kokia nors autoimuninė liga. Simptomai vargino ištisas savaites. Praradau apetitą, buvau viskam abejinga, jaučiausi pervargusi, bet negalėjau užmigti. Visi anksčiau džiaugsmą teikę dalykai dabar tapo beprasmiai.
Supratinga gydytoja atliko krūvas tyrimų ir pasidomėjo, kas dar vyksta mano gyvenime. Pravirkau. Apsipylusi ašaromis išklojau, kad neseniai nutrūkęs meilės ryšys paliko skausmą ir savijautą, kad kažkaip susimoviau. Tas juodo nusivylimo savimi jausmas įtraukė į gilyn siurbiantį verpetą, kol galiausiai aš pradėjau daugybę savo
gyvenimo sričių vertinti per panašią nevykėlės prizmę. Maždaug tuo pat metu po ilgos kovos su vėžiu mirė šeimos draugas; ši netektis mane sukrėtė labiau, nei tuomet pajėgiau suprasti.
Vėliau sužinojau, kad traumuojantis įvykis, pavyzdžiui, santykių pabaiga, darbo praradimas ar mylimo žmogaus mirtis gali išprovokuoti depresijos epizodą. Rizika išauga, jei per trumpą laiką susideda keletas tokių veiksnių. Tai gali nutikti bet kam.
Dabar aš taip pat žinau, kad depresija yra neįtikėtinai dažna –
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, nuo jos kenčia 300 milijonų žmonių, – bet tada šito dar nesuvokiau. Aš pagaliau sužinojau, kad ta niūri migla, taip mane prislėgusi ir įstūmusi į bejėgystės duobę, kurioje jaučiausi atjungta nuo viso pasaulio, kai skauda kiekvieną kūno ląstelę, turi pavadinimą, bet vietoj palengvėjimo mane užgriuvo didžiulė gėda. Nors tamsos debesys lankydavo nuo vaikystės, jie dar niekad nebuvo tokie dusinantys.
Galų gale – kokią teisę turėjau liūdėti? Tuo metu, kai išgirdau diagnozę, gyvenau Vankuveryje, išliaupsintame Kanados Vakarų pakrantės mieste, kuriame ir užaugau normalioje viduriniosios klasės šeimoje. Nuomojausi pirmąjį savo būstą, buvau išsimokėjusi studijų paskolą, dirbau redaktore, ir mano socialinis gyvenimas braškėjo nuo draugų gausos.
Man beveik nieko netrūko. Ir vis dėlto viduje dažnai jaučiau visišką tuštumą. Užaugau supama patogumo ir vartojimo kultūros, klestėjusios devintą ir dešimtą dešimtmečiais, pilnatvės ieškojau ne tuose dalykuose. Dažnai dėjau lygybės ženklą tarp vidinės laimės ir išorinių veiksnių – tokių kaip gera išvaizda ir materialios vertybės, tarkime, dizainerių drabužiai ir ištaigingi namai.
Vidinį nerimą kurstė ir nesveika gyvensena – ne visada reguliariai valgiau, mankštinausi, laikiausi subalansuotos mitybos (ledai vakarienei!) ar pakankamai ilsėjausi.
Gydytojai, pas kuriuos lankiausi Vankuveryje, o vėliau – Toronte, skyrė antidepresantus, vaistus nuo nerimo ir nukreipė psichoterapijai. Visa tai ištraukė mane iš labai juodos duobės, ir už tai iki šiol esu dėkinga. Vis dėlto tada dar nesupratau, kaip svarbu yra aktyviai leisti laiką lauke, sportuoti ir skirti dėmesį mitybai. Tuo metu niekas nesusiejo mano depresijos ir prastų gyvenimo būdo įpročių.
Kanadoje manęs laukė neblogos perspektyvos. Magistrantūrą baigusi Londone, keletą metų Vankuveryje dirbau žurnaliste ir redaktore, o tada persikėliau į Torontą ir atvėriau knygų leidybos pasaulio duris.
Nors galėjau dėti varneles prie išorinio stabilumo simbolių – turėjau stogą virš galvos, nuolatinį darbą, vaikiną su prašmatnia mašina (ir netgi su mažu lėktuvėliu!), draugų, – viduje dažnai jaučiau stiprų nerimą. Po depresijos diagnozavimo praėjus dvejiems metams, antidepresantų vartojimą keleriems metams nutraukiau, tačiau dar gėriau vaistus, palengvinančius vis grįžtančius nerimo priepuolius. Niekaip negalėjau rasti ramybės ar tikslo. Dažnai dienas nugyvendavau it automatas – apsirengti, eiti į darbą, lankytis vakarėliuose, šypsotis ir elgtis, tarsi viskas būtų gerai. Bet viduje buvau it gyvas nervų kamuolys, baimė kankino dėl visko, pradedant santykiais, pinigais, darbu ir baigiant gyvenimo prasme.
Mane, dar visai jauną moterį, baigusią trečią dešimtį ir įžengusią į ketvirtą, nuvylė leidybos ir medijų srityje išsikerojusi diskriminacija dėl lyties. Vienoje iš darboviečių susidūriau su įžeidžiančiu ir gana tipišku elgesiu. Be to, kad nuolat buvau vertinama pagal išvaizdą, sykį iš vadovo vyro išgirdau klausimą, kaip toli esu pasiryžusi eiti, kad užsitikrinčiau galimybę dirbti su pačiais žymiausiais autoriais. Pasakyta buvo juokais, bet man nuskambėjo neskaniai ir paprasčiausiai nederamai.
Esu vienturtė suomių kilmės Kanados imigrantų duktė. Daugelį metų, stengdamasi išsaugoti savo šaknis, lankydavausi Suomijoje.
Kai ėmiau dairytis kito darbo, mane užkabino šiaurietiškas lyčių lygybės idealas – tuo metu Suomijoje buvo išrinkta pirmoji moteris prezidentė. Turėjau Europos Sąjungos pasą. Pamaniau, o kodėl kokius metus nepadirbėjus Suomijoje?
Naršydama internete aptikau skelbimą, kad Helsinkyje siūlomas, regis, tobulas darbas: ieškomas anglų kalba leidžiamo žurnalo redaktorius. Reikalavimai: norėti ir gebėti redaguoti, rašyti ir galimai keliauti.
Galimybė pagyventi Europoje labai viliojo. Galėčiau įgyti naujų įgūdžių ir pamatyti pasaulio.
Tad kai man pasiūlė darbą su terminuota sutartimi, čiupau progą. Maniau, pagyvensiu Suomijoje metus ar dvejus, pašlifuosiu savo suomių kalbą (mano šeima iš Suomijos emigravo į Kanadą per Naująją Zelandiją aštuntajame dešimtmetyje) ir truputį daugiau sužinosiu apie savo šaknis.
Ko jau ko, bet tikrai nesitikėjau, kad įsimylėsiu paprastą ir įmantrybių nesugadintą šiauriečių gyvenimo būdą ir Suomijoje susikursiu naują gyvenimą, karjerą, ištekėsiu ir pagimdysiu vaiką.
Tuo metu dar nebuvau atradusi sisu – unikalios vidinės galios prireikus įjungti antrą kvėpavimą. Dar nežinojau, ką tai man vėliau atskleis. Nežinojau, kad išmoksiu paprastais ir prieinamais būdais labai pagerinti savo bendrą savijautą. Ir kad iš esmės tie būdai pritaikomi bet kur.
Nesvarbu, kur gyvename ir ką veikiame, manau, visi kasdieniame gyvenime susiduriame su sunkumais ir iššūkiais, kuriems atremti nepakenktų papildoma tvirtybė. Šiuose puslapiuose pasidalinsiu su jumis tuo, ko išmokau.
ĮSIGYKITE KNY
GĄ DABAR
