SIMONAS

rusų kalbos

IŠLYDĖJIMAS

Mirė Melanjos Ajinanc vyras. Nesakytumei, kad jo mirtis žmo nėms buvo netikėta, juk Simonui buvo gerokai per septyniasdešimt, o tiksliau – be metų aštuoniasdešimt. Bet sielojosi visi – Melanjos vyras buvo kompanijos siela ir visų numylėtinis. Gyveno jis plačiai ir laisvai, išlaidavo savęs nevaržydamas, valgydavo lyg paskutinį kartą, gerdavo taip, tarytum rytoj būtų priimtas sausas įstatymas ir ateityje už svai galus būtų skiriama mirties bausmė. Todėl pusryčiams Simonas ger davo vyną (žvalumo dėlei), pietums šilkmedžių trauktinę (kad rėmuo neėstų), vakarienei sedulinę (kad kietai miegotų). Nepaisant Berde* viešpataujančių puritoniškų papročių, meilės nuotykių jis nevengdavo. Mylėjo moteris – su polėkiu ir savęs negailėdamas, susižavėdavo žaibiš kai, pavyduliaudavo ir dievindavo, o santykiams baigiantis būtinai do vanodavo kokį nors nebrangų, bet gražų papuošalą. „Skirtis reikia taip, kad moteriškė, sutikusi tave gatvėje, neapspjautų!“ – mokė draugus.

* Berdas – Armėnijos Tavušo regiono miestas. (Čia ir toliau – autorės pastabos.)

Draugai atsakinėdavo juokeliais ir, darydami užuominas į gausybę jo meilių, pravardžiuodavo džantelmenu, nuo žodžio „džan“ – širdelė. Jaunystėje Melanja keldavo vyrui pavydo scenas, bet ilgainiui į jo nuotykius išmoko žiūrėti pro pirštus. Ir vis dėlto kartais, kad pernelyg neįniktų, pakeldavo vėją, daužydama lėkštes ir puodelius, iš anksto at sidėtus iš apdužusių, skirtų išmesti. Simonas, atvirai žavėdamasis, stebėdavo, kaip žmona puldinėja po namus, trankydama į grindis indus. Žiūrėk tik! – komentuodavo, vėliau šluodamas šukes. Kol jis tvar kydavosi, Melanja verandoje rūkydavo, kratydama pelenus į išeiginius vyro batus. Apskritai jie gyveno santaikoje ir meilėje.

Simonas mirė savo septyniasdešimt devintojo gimtadienio išvakarėse, visiškai sveikas ir žvalus. Sočiai pavakarieniavęs ir nuo nemigos išlenkęs taurelę sedulinės, užmigo įprastu laiku, o ryte nepajėgė atsikelti iš lovos. Iškviesta greitoji diagnozavo insultą, bet iki ligoninės nenuve žė – Simonas mirė mašinai išvažiuojant iš kiemo. Šeimai jį atidavė ki tos dienos rytą, aprengtą vilnoniu kostiumu ir baltutėliais marškiniais, kruopščiai nuskustą ir sušukuotą su idealiai tiesiu sklastymu. Šitokį gražų velionį nebūtų buvę gėda paguldyti į karstą ir parodyti visuomenei, jei ne raudonos, mėlyno atspalvio, ausys, gadinančios solidžią išvaizdą. Jaunas patologoanatomas, nujausdamas giminaičių kamantinėjimus, paaiškino, kad panašiai būna žmonėms, mirusiems nuo insulto.

Ir ką gi mums daryti? – apsiašarojo Melanja. Laidoti! – šaltai metė patologoanatomas, kuriam nerūpėjo sentimentai.

Melanja ilgai svarstė, kaip suteikti velioniui deramą išvaizdą. Vyresnės marčios pasiūlymą aptepti ausis toniniu kremu piktai atmetė – neleisiu

iš savo vyro daryti mejmuno*! Išvadinusi begėde, išvarė lauk jaunesniąją, pasiūliusią užrišti jam skarelę. Viduriniajai marčiai neleido nė išsižioti – vis tiek nieko doro nepasakys. Galiausiai nieko nesugalvojusi, ji pasikliovė kraštiečių taktiškumu ir nusprendė palikti viską, kaip yra. Pavedusi marčioms rūpintis atminų stalu, persirengė tamsiais bei pabrėžtinai kukliais rūbais ir atsisėdo ties karsto galvūgaliu, nusprendusi gedulingai tylėti dvi dienas.

Bet viltys, kad kraštiečiai bus taktiški, nepasiteisino. Pamatę velionį jie, pamiršę užuojautos žodžius, pirmiausia klausdavo, kodėl jo tokios akį rėžiančios mėlynos ausys. Melanja būdavo priversta pertraukti ty lėjimą ir išsamiai jiems atsakinėti. Vyrai suglumę caksėdavo liežuviais, moterys iškart siūlydavo ko nors imtis.

Ogi ko čia imsies! – atsidusdavo Melanja.

Na bent kažko! – nenusileisdavo moterys, viena per kitą berdamos idiotiškus siūlymus, kaip antai: pridėti prie ausų gysločio lapų, jodu nupiešti tinklelį, aplipdyti įrūgusia tešla, pageidautina šalta – kad paveiktų. Vyrai tik sukiodavo pirštą palei smilkinį, kandžiai smalsaudami, kaip išvis galima padėti tam, kuriam jau niekuo nebepadėsi. Citata iš „Idioto“ apie grožį, kuriam lemta išgelbėti pasaulį, neapdairiai pateikta literatūros mokytojos Ofelijos Ambarcumovnos, vyrų stovykloje susilaukė įžūlokų juokelių ir visai išmintingo argumento, kad grožiu velionio neprikelsi. „Užtat bus malonu į jį žiūrėti!“ – nepasidavė moterų stovykla. Situacija be paliovos kaito, atsisveikinimo ceremoniją paversdama barniu. Gedulingą toną renginiui grąžino naujai iškepta našlė. Pakilusi iš savo vietos ir iškilmingai žengusi prie bufeto, su girgždesiu jį atvėrė, ištraukė sunkutėlę sriubinę ir oriai tėškė į grindis. Moterys, akimirksniu prisiminusios, ko atėjo, sutartinai ėmė raudoti, vyrai išėjo į

* Farsi. Beždžionė.

kiemą – parūkyti. Melanja, patenkinta padarytu efektu, vėl atsisėdo ties karsto galvūgaliu.

Pamažu ėmė rinktis buvusios Simono pasijos, išsipusčiusios lyg į velykines mišias. Pirmoji prisistatė Sofja Sev Mušeganc, lydyto sviesto spalvos kardiganu ir su netikrais perlais ant suglebusio kaklo. Įdurmais atkako Eliza Tevosanc. Elizos sūnūs seniai persikėlę į Fresną, todėl ji atėjo apsitaisiusi amerikietiškai: suknelė, batukai, netgi rankinė ir dulkėtos rožės spalvos lūpdažis – ir tie buvo užsienietiški, ko neiškentė nepranešusi, įsitaisydama našlės dešinėje. Melanja šniukštelėjo ir susi raukė – Eliza trenkė nepakenčiamai saldžiais kvepalais. „Persikvėpinau, aha“, – kaltai šnibžtelėjo toji ir patikino, kad kentėti teks neilgai – kve palai, skirtingai nuo viso kito, ne amerikietiški, todėl greitai išsivadės. Iš tolimo Ečmiadzino atvažiavo Susana Bočkanc ir akimirksniu įsiutino publiką literatūrine kalba, išdidžiai pakeltais išpešiotais siaurais antakiais ir sučiauptomis lyg dūdelė plonomis lūpomis. Tuoj pat su piktdžiuga jai buvo priminta nemokša šlubė motina ir driskius tėvas. Susana grąžino antakius į deramą vietą ir, atpalaidavusi lūpų mazgelį, prakalbo tarmiškai, tuo iš karto pelnydama sau palankumą. Paskutinė atėjo Našlioji Silvija, sėkmingai ištekinusi dukrą į Rusiją. Nepaisant spalio šilumos, ji atkako su juodsidabrės lapės skrandute ir žalsvai melsva fetrine skrybėle. Atsistojusi nugara į langą (kad dienos šviesa nekristų ant „sunykusio veido“, bet užtat pabrėžtų garderobo turtingumą), ji, darydama reikšmingas jausmingas pauzes, paskaitė liūdnas eiles apie išsiskyrimą.

Poezija buvo paskutinis lašas. Be ceremonijų stumtelėjusi juodsi dabrę lapę, Melanja nuėjo į savo kambarį, persirengė markizetine palaidine ir ilgu, gražiai pabrėžiančiu liesoką jos figūrą sijonu, susisegė plaukus vėžleninėmis močiutės šukomis. Pagundai įsmeigti į kuodą antikvarinius mezgimo virbalus iš dramblio kaulo su gailesčiu atsispyrė.

Užtat nusipudravo ir pasidažė lūpas – nesėdės gi tarp šitų išsipusčiusių vištų lyg apsileidusi džiūsna! Kol ji grįžo, publikos gerokai sumažėjo. Liko ištvermingiausieji: giminaičiai, buvę vyro kolegos, pasijos (visos) ir apyžlibė senoji Katinka, rodos, tyčia savo vaikų palikta.

Būtent ji ir pasiūlė sutepti velionio ausis lydytais anties taukais. Gir di, vis tiek nepakenks, o štai naudos gal ir bus. Juk žiniuonė Piruz anties taukais visai sėkmingai gydė ne tik mėlynes ir sumušimus, bet netgi lūžius.

Nelaidosi gi jo mėlynomis ausimis, dukrele! – sušvapsėjo Katinka, prijuostės kraštu šluostydamasi ašaras. Melanja buvo beprieštaraujanti, jog velioniui nesvarbu, kokios spalvos jo ausys, bet akies krašteliu pa stebėjusi Susaną Bočkanc kilnojant antakius, apsigalvojo – preteksto piktdžiugiauti jai neduos.

Neškite anties taukus! – sukomandavo našlė.

Svarbiausia – uždėti iš viršaus kompresus su kamparo aliejumi. Taip žiniuonė darydavo! – žėrė instrukcijas Katinka, žiūrėdama, kad nepadaugintų kamparo. Kitu atveju, paaiškino ji, gali atsirasti trau kuliai.

Na jam gi traukuliai negresia! – numojo ranka Melanjos marti.

Ku tu gali žinot? – pasišiaušė senoji Katinka. – Ir apskritai, užuot liežuviu malusi, verčiau atvėsintum anties taukus iki kambario temperatūros!

Kodėl būtent iki kambario? – pasidomėjo Našlioji Silvija, vėduo damasi žurnalu: su puskailiniais ir skrybėle jai buvo nepakenčiamai karšta, bet raginama nusivilkti tvirtai atsisakydavo.

Kaip kodėl? – pliaukštelėjo rankomis Katinka. – Kad velioniui odos nenudegintume!

Silvija, suglumusiomis akimis susižvalgiusi su Melanjos marčia, burbtelėjo kažką nesuprantama ir nutilo.

Tuo metu, kai Katinkos vaikams prabudo sąžinė ir jie pagaliau atkako savo motinos, Simono galvą puošė didelės belaidės ausinės, su skandalu atimtos iš jauniausio provaikaičio. Ausinės patikimai fiksavo kamparo aliejaus kompresus. Nepaisant situacijos nesmagumo, velionis atrodė visiškai patenkintas ir netgi laimingas. Aplink karstą susėdo naš lė ir buvusios pasijos, gurkšnojo naminį vyną ir, įkaitusios ar nuo svaigalų, ar nuo bejėgės Simono išvaizdos, atvirai pasakojosi apie gyvenimą. Našlioji Silvija, nustūmusi ant pakaušio fetrinę skrybėlę ir atstačiusi draugaičių apžiūrai beveik nuplikusią galvą, guodėsi dėl praretėjusių plaukų. Sofja, nusiėmusi netikrus perlus ir atitraukusi aukštą apykaklę, demonstravo negražų randą, likusį po skydliaukės operacijos. Eliza su kartėliu prisipažino, kad sūnūs, užsimoję pradėti savo verslą ir prisiėmę kreditų, vos suduria galą su galu ir todėl visi jos drabužiai įsigyti ne padorioje parduotuvėje, o second­hande, kone pagal svorį. Susana gi užsidegusi skundėsi pasipūtusia miestiete anyta: „Senė bambeklė prikaišioja man kaimietišką kilmę, o pati kuprinę vadina kurpine!“

Aptepk jai ausis anties taukais, gal pagerės, – patarė Melanja vi soms juokiantis. Retkarčiais kuri nors iš moterų pažiūrėdavo po ausinė mis ir pranešdavo kitoms, kad naudos iš anties taukų jokios.

Nejaugi jūs tikėjotės, kad naudos bus? – kaskart pasiteiraudavo Sofja ir su pasitenkinimu išklausiusi paneigimus, pildavo į taures po naują porciją vyno.

PAKABUTIS

Jūros kvapas buvo toks stiprus, kad Našlioji Silvija atsibudusi tarsi pajuto ją pliuškenant po langu. Ji pasisuko ant šono, parietė kojas, rū pestingai užsiklojo antklode ir pagulėjo taip keletą minučių, nepraverdama akių ir kvėpuodama pilna krūtine. Orlaidė, žvarbaus žiemos vėjo spaudžiama, prasivėrė ir įleido į namus sūroką šalto tarpeklio kvapą. Jis blaškėsi po kambarius it stambus kvailas šunytis, trankėsi galva į durų staktą, užstrigdavo po tachta ir krėslais, susipainiodavo sunkiose užuolaidose, kariavo su sofos pagalvėlių kutais. Silvija įsiklausydavo į jo bruzdesį, palaimingai šypsodamasi – gera. Vis dėlto netrukus ji atsikėlė, perbėgo, basa, gūždamasi nuo šalčio, lentinėmis grindimis, sandariai užvėrė orlaidę, kad ji, vėjo šuoro pagauta, neužsitrenktų ir nesukeltų triukšmo. Rengėsi, budriai įsiklausydama į tylą. Ant pirštų galų priėjo prie dukters kambario, priglaudė ausį, patenkinta linktelėjo – miega!

Artėjo septinta ryto, naktis nenoriai traukėsi, vilkdama pažeme tamsius savo apdarus, bet ir diena ne itin skubėjo ateiti, pasitenkinusi tik tuo, kad tingiai prigesino ir šiaip neryškų žvaigždžių švytėjimą ir

nustūmė prie horizonto krašto blyškią mėnulio delčią. Buvo šalta ir neramu, šen bei ten, čirkštelėję, tuoj nutildavo žvirbliai, tylėjo kiemsargiai šunys, o gaidžiai, spėję trečią kartą iškakariekoti savo kasrytinį pasveikinimą, jausdamiesi atlikę pareigą ilsėjosi. Našlioji Silvija prisiminė savo vaikystės gaidį, nejučia prunkštelėjo. Anas buvo toks nevidonas, kad rėkimu kamavo visą apylinkę. Kartais, kad bent kiek nutildytų, senelis jam po uodega patepdavo solidolo. Nieko neįtardamas gaidys užlėkdavo ant tvoros, užsimojęs eilinį kartą supurtyti aplinkinius kiemus pergalingu riksmu, įtraukdavo pilnus plaučius oro, tačiau patirdavo fiasko: nesusidūręs su pasipriešinimu, oras be kliūčių išeidavo per išangę, pačioje pradžioje nutraukdamas jo „kakariekū“. Keletą kartų nesėkmingai pabandęs riktelti, gai dys nuplasnodavo nuo tvoros ir slankiodavo po kiemą, pašiaušęs ant pakaušio plunksnas ir liūdnai nuleidęs margus sparnus. Visa jo išvaizda – pakreiptas snapas, sielvartingas žvilgsnis, netvirta eisena – liudijo gilų suglumimą ir tikrą sukrėtimą. „Ir ką, dabar taip ir bus?“ – tarsi skundėsi jis, vos girdimai šapėdamas sau po nosimi. Silvija neatminė, kas jam nutiko vėliau – lyg ir papjovė, lyg ir pardavė, bet jo riksmas, bergždžias, pergalingas, iki šiol skambėjo ausyse. Sukalbėjusi virš vandens trumpą maldelę ir padėkojusi Dievui už naują dieną, Našlioji Silvija kruopščiai nusiprausė. Šios ceremonijos ją išmokė didžiai gerbusi ir griežtai tautos tradicijas godojusi močiutė. Ki tados ji netgi įsigudrino prie jų priderinti visą savo buitį. Pavyzdžiui, pastebėjusi, kad šuva užvertė galvą ir sunerimęs uostinėja orą, ji, nė kiek neabejodama, kad artinasi lietus, skubėdavo surinkti padžiautus skalbinius. Jeigu akys be tikslo įsmigdavo į kokį nors daiktą, tuoj pat užtiesdavo pietų stalą švaria staltiese ir, patikrinusi saldumynų atsargas, sėsdavo malti kavos – juk niekam ne paslaptis, kad sustingęs žvilgsnis – nelauktų svečių ženklas. Keliauninkams visada įkišdavo tarp

daiktų ryšuliuką su daržo žemės saujele, kad jie laimingai grįžtų namo. Niekada neperduodavo iš rankų į rankas česnako, nes galėjo pakenkti sveikatai to, kas jo prašė. Nesiimdavo ruošos prieš naktį, kad netrikdytų namų dvasių – ji nuoširdžiai jomis tikėjo ir nuolat palikdavo ant lėkš tutės vaišių, kaip antai – karamelės saldainių, kurių popierėlius būtinai pradengdavo, bet visai neišvyniodavo, palengvindama darbą ir kartu gerbdama dvasių norus: užsinorės pasivaišinti – pačios toliau įveiks. Silvija, jaunystėje ironiškai žiūrėjusi į vyresnės kartos įpročius, bėgant metams pati jais įtikėjo ir, pritardama močiutei, žiūrėk jau ir stengiasi įveikti visą namų ruošą iki šeštadienio vidurdienio, pasilik dama laisvą vakarą ir sekmadienį. Arba prisimindama, kad žmonės pirmadienį laiko negera diena kam nors pradėti, stengdavosi nieko tą dieną neplanuoti. O daržo sėjos imdavosi antradienį – tinkamiausią tam dieną.

Ana, Našliosios Silvijos dukra, taikstėsi su motinos įpročiais, o štai žentas neištvėręs kartais pasišaipydavo iš uošvienės. Tiesą sakant, dary davo tai taip juokingai ir geranoriškai, kad Silvija nepykdavo – jaunas dar, naivus, gyvenimo nesupranta. Į pagrįstą žento pastabą, kad sulau kęs trisdešimt penkerių metų žmogus jau gali kai ką gyvenime suprasti, ji atlaidžiai cakteldavo liežuviu: kai ką – ne viską! Anksti pražilusi ir iššvaisčiusi buvusį grožį, save Našlioji Silvija, nepaisydama apskritai dar neseno amžiaus – penkiasdešimt dveji metai, – prisiskyrė prie senių ir švelniai, bet ryžtingai atmesdavo bet kokius artimųjų bandymus įti kinti ją priešingai. Ilgai laukto vaikaičio gimimas sutvirtino jos požiūrį, kad geriausi laikai liko praeityje. Darbe iškart įforminusi neterminuotas atostogas, ji su džiugiu palengvėjimu nuo buhalterinių sąskaitų perėjo prie palaimingų močiutės rūpesčių, iš pat pirmos dienos prisirišusi prie kūdikio su tokiu atsidavimu, kaip tegali žmonės, visą gyvenimą svajoję apie pasiaukojamą meilę – ir galų gale ją gavę.

Ana, nepaisydama primygtinių Voronežo gydytojų patarimų, nusprendė gimdyti Berde. „Man tik pas mamą bus ramu“, – atmetė visus jų argumentus. Vyras jos sprendimą palaikė, bet kompanija, kur jis dir bo, reikalavo, kad jis būtų darbe nuolat, todėl susiruošti pas šeimą galėjo tiktai prieš gimdymą. Sulaukęs, kol žmoną ir sūnų išleis iš ligoninės, ir įsitikinęs, kad jiems viskas gerai, jis išskrido atgal į Rusiją. O Ana ke tino grįžti ten prasidedant vasarai. Perspektyva ilgus mėnesius praleisti su dukra ir naujagimiu vaikaičiu Našliosios Silvijos širdį pripildė dėkingumo už išsipildžiusią slaptą svajonę. „Astvac*­džan, tiktai nepalaikyk mano laimės per didele“, – būdama vienumoje, baikščiai šnibždėdavo, keldama į dangų rankas ir skubomis žegnodamasi. Su Dievu visada kal bėdavosi akis į akį, neabejodama, jog šitaip mažiau jam įkyri.

Vaikaičio gimimas Našliąją Silviją, tylią ir uždarą moterį, pakeitė neatpažįstamai: ji staiga pamėgo bendrauti ir galėdavo ilgai kalbėtis telefonu, nuolat taikydamasi bet kokią šneką pasukti prie pokalbio apie kūdikį. Nedidelė parduotuvių mėgėja – dažniausiai eidavo ten su kruopščiai paruoštu sąrašu ir, per keletą minučių išsirinkusi, ko reikia, su palengvėjimu išeidavo, dabar ji praleisdavo ten kone valandas, per žiūrinėdama mielus, su kiškučiais ir begemotukais, šliaužtinukus, kepuraites ir marškinėlius. Prisirinkusi visą krūvą rūbelių, ji kurį laiką dar vaikščiodavo palei lentynas, pakeisdama vieną daiktelį lygiai tokiu pat, tik be siūlės nugaroje, o paskui, jausdamasi atlikusi pareigą, susimokėjusi, nešdavosi pirkinius namo.

Užplūdus jausmams pasikeitė netgi Našliosios Silvijos požiūris į tra dicijas. Anksčiau jų laikydavosi šiek tiek varijuodama, o dabar, ypač ten, kur reikalas lietė naujagimį, sekė jomis maniakiškai, kone su groteskišku tikslumu. Pavyzdžiui, paprotys patarė po naujagimio čiužinuku

* Astvac – Dievas.

laikyti peilį arba žirkles, kad nubaidytų piktąsias dvasias. Našlioji Silvija, nusprendusi, kad gero per daug nebus, palei priešingus lovytės dugno kraštus padėjo ir vieną, ir kitą. Dar kiek pamąsčiusi, trečiame kampe įtaisė iš senelio likusį pavojingą skustuvą, pirmiau išgalandusi akmens nuoskila ir apvyniojusi bintu aštrius ašmenis. Pasiraususi mez ginių dėžėje, papildė arsenalą virbalais. Sukryžiavusi juos laisvajame lovytės kamputyje, ji užklojo talismanus keturgubai sulankstytu vilnoniu pledu, iš viršaus uždėjo vaikišką čiužinį, apkamšė jį paklodėle ir tik tada atsiduso su palengvėjimu.

Paprotys rekomendavo pirmas keturiasdešimt gyvenimo dienų sau goti naujagimį nuo pašalinių, aiškinant tuo, kad tokio amžiaus jį itin lengva nužiūrėti. Griežtas moratoriumas buvo paskelbtas visiems svečiams. Išprašytas buvo netgi teras Mateosas, užsukęs pasveikinti padidėjus šeimai ir priminti, kad aštuntą dieną kūdikį privalu pakrikštyti. Našlioji Silvija, persimetusi su šventiku keliomis mandagumo frazėmis, padėkojo jam už vizitą ir ryžtingai išprašė lauk, neįsileidusi toliau prieš kambario.

Tai kaip su krikštynomis? – pasidomėjo atsisveikindamas teras Mateosas, nupurtydamas dulkiną sutaną auksinėmis, po vasaros nespėjusiomis išblukti strazdanomis marguojančia ranka. Keturiasdešimt dienų praeis – vėliau bus matyti! – sekė išsamus atsakymas.

Teras Mateosas nė nemirktelėjo, kai laukujos durys nepagarbiai užsitrenkė jam prieš nosį. Išskėstais pirštais suglostęs pašėlusiai garbanotą barzdą, jis pasuko prie laiptų, vedančių iš atviros verandos į kiemą, tačiau stabtelėjo ant viršutinės pakopos ir, išvadinęs save užuomarša mulkiu, grįžo. Ištraukęs iš apsiausto kišenės minkštą žaislą – juokin gą išverstakį asiliuką su languotu švarkeliu, buvo beeinąs į namą, bet paskui numojo ranka, apsižvalgė ir, neradęs tinkamesnės vietos, paliko

žaislą ant senos tachtos porankio. Įsitikinęs, kad asiliukas tvirtai sėdi, šventasis tėvas ėmė leistis apledijusiomis pakopomis, prisilaikydamas pirštų galiukais už šaltų turėklų ir niūniuodamas po nosim mėgstamos dainos motyvą. Pasiekęs apatinį laiptelį, pertraukė dainavimą žvalina mu „op lia“, pritūpė ir visu svoriu nušoko į kiemą, nustebindamas sutūpusių ant tvoros krašto žvirblių būrelį. Nuščiuvę jie sužiuro į jį, sekdami, kaip jis eina link vartelių, spragsėdamas pirštais į tabaluojantį ant krūtinės kryžių. „Like last summer’s rose I’m in love... love, love, love“, – liejosi jo sodriai aksominis bosas, pavėluotai prita riant vaidingam pagaliau atitokusio nuo sukrėtimo paukščių būrelio akompanimentui.

Asiliukas verandoje pasėdėjo visai neilgai – išėjusi paberti lesalo paukščiams Silvija iškart jį pastebėjo. Ji graudžiai padūsavo, bet jo neėmė. Nuėjo į paukštidę, grįžo iš ten su tuščiu lesalo dubenėliu, nešdama po pažastimi vištelę sukruvinta skiautere. Šiomis dienomis gaidžiui su dideliu triukšmu nukirpo nagus, kad vištoms šonų ir nugaros ne draskytų, tai ir keršijo nevidonas. Patepusi žaizdelę briliantiniu žaliu, Našlioji Silvija nunešė nukentėjusiąją atgal, pastovėjo prie išsikėtojusio ant viršutinės laktos gražuolio gaidžio, tarstelėjusi „hm“ išpešė įpykusi iš jo uodegos akiplėšiškai ilgą auksinę plunksną – pamokyti ir lydima pasipiktinimo kupinų jo riksmų nuėjo namo, bambėdama po nosim: „Pasakyk ačiū, kad aš tau, erodui, snapo gumele neapsukau!“

Kruopščiai nusiplovusi rankas, grįžo į verandą – paimti asiliuko. Iš ėmė jį iš pakuotės, pasukiojo vienaip ir kitaip, susegė sagute pūkuotą švarkelį, spūstelėjo pilvą, įsiklausė į švelnų „ia ia“, linktelėjo, pritarda ma: jeigu Kūrėjas į operos dainininkus neskyrė, nieko tau, bėduli, ir nelieka, tik asiliuku bliuvoti.

Teras Mateosas pasirodė esąs vienintelis iš berdiečių, surizikavusių užsukti pas Našliąją Silviją. Kaimynai, nesiryždami pažeisti tradicijų

nustatyto keturiasdešimties dienų „karantino“, pasitenkino telefono skambučiais ir sveikinimo atvirukais. Į skambučius ji atsakydavo smulkia ataskaita apie apetitą, ūgį ir kitus greitai priaugančio svorio kūdikio pasiekimus, o atvirukus, greit permetusi akimis, dėjo į skar dinę cukrinių sausainių dėžutę, vėliau, kai laisvo laiko turės į valias, atidžiai juos perskaitys. Konservų gamyklėlės, kurioje ji ketvirtį amžiaus dirbo buhaltere, direktorius per pasiuntinį perdavė užklijuotą voką. Našlioji Silvija viduje rado sveikinimo atviruką ir tris naujutėlaites šimto dolerių kupiūras su skaidria mėlyna juostele ir sučiaupu sio lūpas, susirūpinusio Bendžamino Franklino portretu. Amerikos prezidentas jai labai priminė prieš gerą šimtmetį mirusią prosenelę. Apie jos mirtį visi kalbėjo. Nutiko tai per Velykas, kai visa šeima, įskaitant daugybę vaikaičių ir provaikaičių, susirinko prie šventinio stalo. Prosenelė, didžiai dievobaiminga ir gerų manierų moteris –niekas nebuvo girdėjęs iš jos aštraus žodžio, išvertusi sau ant kelių druskinę, aiškiai ir garsiai susivelniavo. Droviai nusijuokusi, paprašė apsimesti, kad niekas nieko negirdėjo, ir kol artimieji, slėpdami šyp senas, sutartinai tvirtino, kad viskas taip ir buvę, vargšelė patylomis atidavė Dievui dvasią. Po mirties prosenelė išgarsėjo kaip doriausia ne tik Berdo, bet ir viso regiono gyventoja – juk niekas neatsiminė nė vieno atvejo, kad žmogus numirtų iš gėdos. Našlioji Silvija prosenelės gyvos nematė ir pažinojo ją iš senos nuotraukos, kurioje ta, visai kaip prezidentas Franklinas, pusiau atsukusi apskritą veidą ir sučiaupusi lūpas, pretenzingai žiūrėjo į objektyvą didelėmis, kiek iš sprogusiomis, apvaliomis akimis. Prosenelė ranką buvo padėjusi ant peties dirbtinai besišypsančiam penkiamečiam berniukui su surdutėliu, trumpomis kelnytėmis ir batukais nudaužytomis nosimis. Virš kairės berniuko ausies styrojo juokinga garbanėlė, kurią norėjosi pri glostyti pirštu, kad ji negadintų rūpestingai iščiustyto bendro vaizdo.