Įžanga
Jis mandagus, elegantiškas, senamadiškai manieringas. Jus sutikdamas nusilenkia, išeinantiems atsistoja, rūpinasi, kad jaustumėtės patogiai, ir neparodo, kai jam pačiam nepatogu; išsiduoda tik ėmęs žaisti nerimą raminančiu graikišku vėriniu, kurį visuomet turi kišenėje. Iš prigimties jis tykus, gal net kiek drovus, bet prireikus pasiruošęs tučtuojau su šypsena šokti į balną. Jis kruopščiai renka žodžius tarsi poetas ar politikas, ieško tikslesnių, skambesnių, mėgsta keisti požiūrio kampą, užmesti paslapties šydą. Jam visada patiko iliuzinis menas. Jo kalbėjimas visuomet atrodo truputėlį sąmoksliškai, o dainuoja tarsi išduodamas kažką intymaus. Jis lakoniškas, nieko nereikalinga, ir gerokai smulkesnio kūno sudėjimo, negu įsivaizduojate. Tvarkingas. Tikriausiai jam tiktų uniforma. Dabar jis su vos pastebimai dryžuoto tamsaus audinio dvieiliu kostiumu, galbūt eilutė ir pramoninio siuvimo, bet tokia neatrodo. „Mieloji, – sako Leonardas, – aš gimiau su eilute.“1