Siaubingas gerumas

SIAUBI NGAS GERUMAS JO BROW NIN G WROE

R omanas

Iš anglų k albos ve rt ė Marija Bogušyt ė

VILNIUS 2024

Jo BROWNING WROE A TERRIBLE KINDNESS

Faber & Faber, London, 2022

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © Jo Browning Wroe, 2022

© Faber, viršelio dizainas

© Marija Bogušytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2024

© „Tyto alba“, 2024

ISBN 978-609-466-805-0

I DALIS ABERVANAS

1

1966 metų spalis

Vakar Velse įvyko kai kas baisaus, bet Viljamas tuo metu dalyvavo diplomų teikimo iškilmėse. Temzės balzamavimo koledžą baigė pačiais geriausiais ir iki tol neregėtais rezultatais. Šįvakar laukia kasmetis ypatingas renginys, skirtas Midlandso balzamuotojų instituto draugijai; damų šokių vakaras Notingame.

Dėdė Robertas, norėdamas paminėti Viljamo sėkmę ir paruošti jį pirmam oficialiam renginiui, nupirko jam vakarui skirtą kostiumą ir varlytę. Devyniolikmetis Viljamas šiek tiek jaudinasi, bet labiausiai jį baugina dėdės pranešta žinia, jog jų draugijos pirmininkas Deividas Melingas pasiryžo užtikrinti, kad Viljamui netrūktų dėmesio.

Būdamas už aštuoniasdešimties kilometrų nuo Birmingamo, Viljamas pirmą kartą nakvos viešbutyje, garsiajame Nėrinių turgaus rajone, kartu su dėde Robertu ir jo verslo partneriu Hovardu. Visi trys sėdi prie vieno staliuko su Straudais, laidojimo biuro savininkų šeima iš Solihalo, Viljamui iš kairės – vienintelis čia esantis jo amžiaus žmogus, Glorija Finč, kurios šeima irgi yra laidojimo biuro savininkai ir pas kurią Viljamas metus gyveno, studijuodamas Stepnio koledže. Nuostabioji Glorija, kurią Viljamas įsimylėjo per pirmą jųdviejų pokalbį prieš metus, geriant kakavą jaukioje pailgoje Finčų virtuvėje, kol jos tėvai žiūrėjo te-

levizorių svetainėje. Šįvakar ji vilki juodą aptemptą suknelę su blizgučiais, kurie sukelia įspūdį, kad Glorija mirksi Viljamui visu savo kūnu.

„Dabitiškas“, – štai kaip Robertas apibūdino šį renginį ir nė kiek nepersūdė. Ryškios suvaržytos moterų figūros žėrinčiais kaklais, riešais ir pirštais ypač išsiskiria tarp solidžiai baltai ir juodai vilkinčių vyrų, nors Hovardo sąsagos irgi žėri. Hovardui patinka tokie prašmatnūs renginiai. Jis padėjo Viljamui išsirinkti smokingą ir varlytę, stovėjo už jo demonstruodamas, kaip užsirišti kaklaraištį, kartais savo plačiu skruostu lengvai prisiliesdavo prie Viljamo veido ir abu sukrizendavo.

Viljamas nužvelgia aukštas šokių salės lubas, rožinius ir baltus papuošimus, pakabintus ir besisukančius nišose. Virš stalų kybo didingas krištolinis sietynas su gausybe masyvių deimantais žėrinčių ašarėlių ir virvelių. Iš abiejų Viljamo lėkštės pusių guli, ko gero, daugiau peilių ir šakučių nei visame stalo įrankių stalčiuje jo namuose; visada reikia imti kraštinius. Peilis sunkus, o balta lininė servetėlė, kurią jis išlanksto ir pasitiesia ant kelių, neįtikėtinai standi.

Viljamas jau senokai nematė taip išpuoštų stalų ir išsidabinusių žmonių. Nuo tada, kai buvo choristas Kembridže ir giedojo universiteto pobūviuose ar kitomis ypatingomis progomis. Jis greitai nuveja tuos prisiminimus, bet spėja pastebėti skirtumą.

Net būdamas dešimties Viljamas suprato, kad tie, kurie sėdi prie aukštojo stalo, ten neatvyko, jie ten buvo visada, ir ši prabanga jiems nėra ypatinga malonė. Šįvakar tvyrantis jaudulys kone apčiuopiamas, kaip ir pasitenkinimas balzamuotojų, kurie nusipelnė šio pobūvio – atpildo už jų atsidavimą įtemptam ir svarbiam darbui, jų senelių, tėvų ir, kai kuriais atvejais, sūnų darbui.

Po varginančio pastarųjų metų triūso ir mokslų Viljamas džiaugiasi, užėmęs vietą pasaulyje, kuriame kaip įmanydamas

stengsis dirbti sunkų, bet gerbiamą darbą, nors ir už mažą atlygį, jei neskaitysime pasitenkinimo jausmo. Be to, retkarčiais turės progą patapšnoti vieni kitiems per petį ir eiti išdidžiai pakelta galva.

Žuvienė sūri, bet skani valgant su bandele, kurią jis dantytu peiliu aptepė sviestu. Viljamas valgo tobulai apvaliu šaukštu, o pasiekęs dugną palenkia dubenį nuo savęs. Atkreipia dėmesį, kad Glorija jį stebi savo ryškiai žaliomis šiluma spinduliuojančiomis akimis.

– Džiaugiuosi, kad atėjai, – taria jis tyliai.

– Džiaugiuosi, kad pakvietei. – Ji nusišypso ir žvelgia į Viljamą taip, kad šis pajustų, jog gali po stalu švelniai atremti savo koją į josios.

Kiaulienos kepsnys su apskrudusiu riebiu krašteliu ir obuolių padažu nuo Viljamo lėkštės pakyla prie burnos ir lengvai nusileidžia į skrandį. Jis džiaugiasi matydamas, kad dėdė Robertas mėgaujasi šiuo vakaru. Bet valgydamas pudingą pastebi, kaip

Deividas Melingas prie įtakingiausiųjų stalo patapšnoja per kišenėlę ant krūtinės, ištraukia popieriaus lapelį, išlanksto ir pažvelgia per akinių viršų. Viljamo burnoje pasklinda pudingas su uogiene. Sunkūs stalo įrankiai slysta jam iš delnų.

Glorija žvilgteli į tą stalą, paskui – į Viljamą ir jam mirkteli. – Ruoškis sambrūzdžiui, – sušnabžda, pasilenkdama taip arti, kad jis pajunta jos kvėpavimą į ausį ir užuodžia kvepalus.

Prieš tai abu juokaudami svarstė, ką tai galėtų reikšti. Glorija manė, kad jie, ko gero, uždainuos „For He’s a Jolly Good Fellow“, o Viljamas, desperatiškai trokštantis atrodyti atsipūtęs ir šmaikštus, sakė besitikintis, kad jie iškels jį ant labai aukšto pjedestalo ir jam nusilenks.

Hovardas paima cigaretę iš indo ant stalo ir prisidega, Glorija – irgi. Viljamas, kuris savo plaučius vis dar laiko pačia bran-

giausia kūno dalimi, nors chore negieda jau penkerius metus, niekada neketino to daikto dėti sau į burną. Bet tie melsvai pilki dūmų kamuoliai kažkuo traukia, banguodami po salę, sudarydami kolektyvinio kvėpavimo ir atsipalaidavimo įspūdį. Pradėjus pilstyti kavą iš mažyčių sidabrinių kavinukų, žmonės atsiremia į kėdžių atlošus. Viljamas nekantrauja, kada visa tai baigsis.

Mato, kaip dėdė Robertas pažvelgia į įtakingųjų stalą, paskui – į Viljamą ir nežymiai jam linkteli.

– Ponios ir ponai, tikiuosi, šis vakaras jums buvo malonus. –

Deividas Melingas nusišypso. – Na, ir išsipustę! – Jis pamojuoja popieriaus lapeliu. – Turiu šokių kortelę, bet jums, ponios, ko gero, teks stoti į eilę, taigi prašau kantrybės.

Kai juokas nurimsta, ponas Melingas pradeda savo kalbą ir Viljamas aštuonias minutes bei dešimt sekundžių atidžiai klausosi apie taikomus nuo seno aukštus instituto standartus, labdaringą jo veiklą ir kylančią tarptautinę reputaciją. Labai stengiasi susivaldyti ir nenubraukti nuo sprando prakaito.

– Bet dabar, – taria pirmininkas, padėdamas kortelę ir sunerdamas rankas priešais save, – grįžkim arčiau namų. Turint omeny, kad dažniausiai tai būna šeimos verslas ir kad šių dienų visuomenė ne itin palankiai vertina mūsų pastangas populiarinti šią profesiją, žinia, jog vienas jaunuolis ne tik perėmė estafetę, bet ir iškovojo auksą, labai džiugina ir teikia vilčių.

Glorija pakelia antakius ir pažvelgia į Viljamą.

– Atneškite pjedestalą, – sužiopčioja ji.

Dėdė Robertas nusišypso. Atsikrenkščia.

– Žinau, kad mūsų senasis narys Robertas Leiveris iš „Leiveris ir sūnūs“ šią savaitę tapo dėde, turinčiu kuo didžiuotis.

Staiga mintis, kad visi į jį žiūri, Viljamui tampa nepakeliama.

Jis nori pabėgti. Bet negali – dėl dėdės Roberto. Tik ne vėl. Turi prisiversti nutaisyti ramų žvilgsnį ir šypsotis. Širdis taip įnirtin-

gai daužosi, kad jis įsitikinęs, jog nuleidęs akis pamatytų, kaip kilnojasi jo marškiniai.

– Šią savaitę jaunasis Viljamas Leiveris baigė Temzės balzamavimo koledžą, tapo ne vien jauniausiu balzamuotoju šalyje...

Viljamas spokso į grindis. Ar jam reikės atsistoti? Ar turėtų pamojuoti? Nusilenkti? Ką nors pasakyti? Deividas Melingas nutyla.

Viljamas tyrinėja chaotiškai išvingiuotus geltonus ir oranžinius verpetus ant kilimo, sutrupintą džiūvėsėlį prie Glorijos batelio kulniuko. Kodėl visi taip nutilo? Jis prisiverčia pakelti galvą. Padavėjas įdavė ponui Melingui popieriaus lapelį ir dabar jis skaito.

– Ačiū, – taria jis vyrui, išeinančiam pro aukštas dvivėres banketų salės duris.

Tyla primena riksmą. Dėdė Robertas susiraukęs. O Deivido Melingo ūsai blizga po sietynu, jam spoksant į rožinį popieriaus lapelį.

– Atsiprašau, – taria jis kilsteldamas lapelį. – Čia telegrama nuo Džimio Doilio iš Šiaurės Airijos draugijos, ir, deja, turėsime nedelsdami skirti jai dėmesio. – Viljamas pastebi, kaip dėdė Robertas nepatenkintas pasimuisto kėdėje.

– Taigi, nuoširdžiausi sveikinimai Viljamui Leiveriui, tapusiam pirmuoju studentu, kuris gavo geriausius įvertinimus už visus darbus – tiek praktikos, tiek teorijos, – tęsia ponas Melingas, užplūdus geros nuotaikos bangai, atremdamas telegramą į mažą vazelę priešais save. – Visi jam paplokime.

Viljamas žiūri į krištolinę taurę, nusišypso ir porą kartų linkteli galva. Per kairį smilkinį teka prakaitas. Glorija patapšnoja jam per kelį po stalu.

– Daug iš tavęs tikimės, Viljamai, – Melingas nutyla ir vėl paima telegramą. – Bet, deja, turime aptarti kitą svarbų reikalą.

Jis susijęs su vakarykšte tragedija Abervane, apie kurią jūs tikrai girdėjote.

Ima garsiai skaityti.

– „Prašau pasidalyti su susirinkusiais instituto nariais.“

Viljamas regi, kaip pro briliantinu suteptus užšukuotus plaukus prasišviečia plonytės Deivido Melingo galvos odos ruoželiai.

– „Abervane skubiai reikalingi balzamuotojai. Atvežkite reikmenų ir karstų. Kaimelį supa budintys policijos pareigūnai; slaptažodis – Sameriai.“

Jis padeda telegramą ir kelias sekundes į ją žiūri. Viljamą pasiekia atšalusio riebalo – jo dubenėlyje užsistovėjusio saldaus kremo – kvapas.

– Ponai, jeigu jaučiate, kad galit atsakyti į šį pagalbos šauksmą, siūlau išgerti stiprios kavos ir keliauti. O mes, likusieji, stengsimės pasimėgauti šiuo vakaru ir už jus.

Viljamas žino, kad dėdė iš šios jo šlovės akimirkos tikėjosi daugiau, bet lengviau atsikvepia, nes staiga atsikrato visų dėmesio ir jaučia, kaip krūtinėje pamažu ima kauptis ryžtas.

– Aš noriu ten vykti, – taria jis.

Iš dėdės Roberto veido matyti, kad šito jis nesitikėjo.

– Manau, jie laukia patyrusių vyrų, Viljamai. – Jis žvilgteli į Hovardą. – Gal net susidūrusių su nelaimėmis ir turinčių tokios patirties.

– Bet jie šito nepaminėjo, – taria Viljamas. Glorija jį stebi.

– Gal man reikėtų ten vykti? – paklausia dėdė Robertas.

– Tavo nugara šito neatlaikytų, – iškart paprieštarauja Hovardas. – Be miego, ilgas kelias ir dar vienas Dievas žino kas. –Hovardas linkteli Viljamui, bet nenuleidžia akių nuo dėdės Roberto. – Šis vaikinas yra nuostabus balzamuotojas ir tvirtesnis tiek už tave, tiek už mane. Tegul važiuoja.

– Su visa pagarba, – Viljamas girdi save tariant, – man nereikia leidimo. Važiuoju.

Dabar į jį žiūri visi prie to stalo: dėdė Robertas, Hovardas, Straudai, Glorija, bet Viljamui nė motais.

– Šaunuolis, vaikine. – Ponas Straudas patapšnoja jam per rankas ant stalo. – Apie tave tai sako daugiau nei bet kokie egzaminų rezultatai. Parodyk jiems, ką sugebi!

Po pusvalandžio apsisiautęs žieminį paltą Viljamas jau stovi šalia dėdės ant šaligatvio. Su kitais dviem balzamuotojais jis grįš į Birmingamą, persirengs ir sukraus į katafalkus tiek reikmenų ir karstų, kiek tilps.

– Niekada nepamirši to, ką ten pamatysi. – Dėdė Robertas iš šono žvilgteli į Viljamą nerimastinga, bet švelnia veido išraiška. Atsigręžia ir pažvelgia į priekį. – Žinai, tavo motina gyvena visai šalia Abervano. – Įkiša popieriaus skiautelę Viljamui į kišenę. –Galėtum ją aplankyti.

– Negaliu. Juk žinai.

Dėdės lūpų kampučiai nusileidžia, kaip visada, kai kalba pasisuka apie ją. Jis lėtai atsidūsta.

– O tu žinai, kad aš niekada tam nepritariau ir niekada nepritarsiu.

Pusę pirmos nakties Viljamas su dviem keleiviais išvyksta iš

Notingamo ir daugiausia tuščiais keliais rieda namų link. Rojus

Peris, balzamuotojas iš Erdingtono, garsiai skaito ataskaitas šūsnyje laikraščių, kuriuos viešbučio registratorius jiems išeinant įdavė.

Vakar ryte, 9 val. 15 min., septintasis atliekų kalnas ant Merterio slėnio akmens anglių kasyklos šlaito viršaus, pažliugęs nuo dvi paras pilančio lietaus, nuslydo šlaitu žemyn. Pusė milijono tonų anglies atliekų šliuoždamos su savimi nusinešė medžius, akmenis ir plytas. Kalno viršūnėje buvo saulėta, o Abervano kaimelis skendėjo rūke. Todėl, nors iš savivarčių buvo matyti, jog atliekos pradėjo leistis, kaimelio gyventojai nebuvo įspėti, kad jų link 80 kilometrų per valandą greičiu atgarma atliekų lavina. Dalį atliekų sustabdė geležinkelio linija, nebenaudojamas kanalas ir ferma, bet likusi lavinos masė nusiaubė Pantglaso pradinę mokyklą ir dvi eiles kaimelio namų.

Paklaikę tėvai plikomis rankomis bandė prasikasti pro nuolaužas. Per pirmąsias porą valandų kai kurie vaikai buvo stebuklingai išvaduoti ir liko gyvi, bet nuo 11 valandos ryto daugiau priežasčių džiaugtis nebuvo. Reikėjo rasti per 140 kūnų.

Nuo kalno toliau sruvo vanduo ir dumblėta skalda, taigi į pagalbą atskubėjo kalnakasiai su kastuvais. Kaimelin suplūdo savanoriai ir klampojo per tą dumbliną masę. Policija išreiškė

nerimą, kad gera norintys, bet neapmokyti savanoriai trukdo nelaimės vietoje dirbti gelbėtojų komandoms.

Iš po griuvėsių ištraukti vaikų kūnai buvo sukami į antklodes ir vežami į Betanijos koplyčią – arčiausiai mokyklos esantį bendruomenės pastatą. Policija pradėjo kuopti klampynę, kad būtų lengviau atpažinti vaikus, bet neturint nei elektros, nei vandens, nei patirties jai teko gerokai pavargti.

Rojui baigus skaityti, trys vyrai toliau važiuoja tylėdami, bet netrukus patogiai įsitaisę savo vietose Viljamo bendrakeleiviai suminga – naudojasi proga, kol gali. O jis visiškai budrus, jaučia gyslomis sruvenantį kraują. Tiršta juoda kava atliko savo darbą. Na, kava ir Glorija.

Kaskart, kai prisimena, kas nutiko, jo kūnas reaguoja iš naujo, tarsi tai vėl vyktų čia pat, prie vairo. Kai buvo nuspręsta, kad Viljamas važiuos į Abervaną, Glorija atsistojo ir paėmusi jį už rankos išlydėjo iš banketų salės į vešlų viešbučio sodą, kur netikėtai pabučiavo į lūpas. Dabar jis svarsto, ar po pastarųjų metų, kai per savo santūrumą sužlugdė daugybę intymių akimirkų su Glorija, jai kilo noras jį pabučiuoti kaip tik dėl tokio staigaus jo pasiryžimo išvykti savanoriu.

– Ačiū, – tarė jis, jausdamasis taip, lyg visas kūnas būtų pradėjęs tirpti, o jos rankos atsidūrė Viljamo delnuose jam to nė nejuntant.

– Prašom. – Ji nusijuokė žibančiomis, gyvybingomis ir be galo viltingomis akimis. – Kvailiuk.

– Ar galime pakartoti? – paklausė jis, lenkdamasis prie jos nuostabių lūpų, visą kūną apėmus jauduliui nuo minties apie ateitį su Glorija.

Merterio slėnį jis pasiekia paryčiais, 3 val. 35 min., „Leiverio ir sūnų“ katafalkas pakrautas 136 litrais formaldehido, balzamavimo reikmenimis ir keturiais vaikiško dydžio karstais. Pasakydamas slaptažodį Sameriai, didžiausio laidojimo biuro Kardife pavadinimą, jau kirto du policijos postus. Nors važiuoja tamsoje, gausiai rūkstantys kaminai ir siauros kelio juostos išduoda, kad jis jau kitame krašte.

Jis neabejotinai jaudinasi, nors pastarąją valandą pavargusioms akims buvo skausmingas kiekvienas mirksnis. Vairuodamas naktį, apsišarvavęs visais šiemet sukauptais įgūdžiais, jaučiasi besielgiantis kilniai, netgi didvyriškai. Galbūt balzamavimas po visų tų nelaimių – jo ateitis. Galbūt ateinančios dvidešimt keturios valandos lems jo gyvenimo kryptį. Vos tik galvoje šmėsteli pavienės mintys apie motiną, kuri dabar yra arčiau jo, nei buvo per pastaruosius penkerius metus, kaipmat jas nuveja šalin.

Likus 800 metrų iki Abervano, atidaro savo pusės automobilio langą, kad išliktų budrus. Siaurus keliukus kartkartėmis apšviečia geltona šviesa ir tenka sustoti, kad praleistų sunkvežimius su pūpsančiais blizgiais kroviniais. Nemalonus baltos šviesos ratilas švyti virš kaimelio kaip pranašiška žvaigždė. O dabar jam moja dar vienas lietpalčiu apsisiautęs policininkas.

– Balzamuotojas? – žvilgteli pro katafalko langą.

Viljamą nevalingai suima juokas; kalba visai kaip Tomas Džounsas.

– Taip. Slaptažodis – Sameriai.

– Jūsų laukia Betanijos koplyčioje, – sako policininkas ir pasilenkia arčiau. – Kur laikomi kūnai.

Viljamą perveria nuostaba pastebėjus, kad policijos pa-

reigūnas apsiverkęs. Staiga apšviestas atvažiuojančio furgono šviesų jo slidaus audinio apsiaustas nuo lietaus įgauna sidabrinį atspalvį.

– Stabtelkit minutėlę. – Viljamas privažiuoja katafalku prie krašto ir pareigūnas pamoja sunkvežimiui. – Pamatysite dešinėje. – Ačiū.

Staiga Viljamas ima nekantrauti, atleidžia sankabą ir skubinasi imtis to, dėl ko čia atvažiavo.

Visas Abervanas apšviestas prožektoriais ir visur pilna žmonių. Vyrai buriasi prie didžiulės krūvos, vieni stoja į eiles ir leidžia per rankas kibirus, kol šiuos paima paskutiniai eilėse ir išverčia į laukiantį sunkvežimį. Kiti lankstosi ir tiesiasi, pajuodusiais akmeniniais veidais besdami kastuvus į tamsią kalvą, ant kurios stovi. Pastebėjęs iš po dumblėto šlako neaiškiai kyšantį mokyklos stogą, Viljamas tyliai nusikeikia.

Lėtai važiuodamas pro žmonių minią jis pamato plokščią niūrų pastatą, prie kurio nutįsusi moterų eilė, kai kurios prisėdusios ant metalinių kėdžių. Prie jo automobilio lango kaipmat prisiartina kitas policininkas.

– Turiu iškrauti balzamavimo skystį ir kitus reikmenis, –skubiai taria Viljamas.

Policininkas atsitraukia ir parodo į šaligatvio dalį tiesiai priešais koplyčią bei laukiančias moteris.

Viljamas iššoka iš automobilio, rankose ir kojose pajunta plūstelinčią energiją. Moterys spokso į jį blausiomis niūriomis akimis ir kūną užliejus karščio bangai jis supranta, kad tai žuvusių vaikų motinos. Atidaro katafalką ir pradeda krauti iš jo formaldehido bakus, statydamas juos vieną šalia kito. Jam padeda vienas policininkas, bet tuoj pat šalia jo išdygęs kitas vyras puola daryti tą patį. Visi tyli.

Koplyčios durys atsiveria ir išeina vyras. Viljamas spėja, kad

jam apie trisdešimt, atrodo vyresnis už jį, bet nedaug jaunesnis už dėdę. Žingsniuoja tiesiai prie katafalko.

– Aš – Džimis. Džimis Doilis, – sako žvelgdamas ne į Viljamą, o į tai, ką jis atvežė. – Ačiū Dievui, – tyliai taria, pamatęs mažus karstelius. – Atvežėm krovinį iš Airijos. Oro linijos netgi išėmė sėdynes, kad visus sutalpintume, bet karstų vis tiek labai trūksta.

Viljamas nežino, ką sakyti, taigi toliau ima bakus iš katafalko ir rikiuoja ant šaligatvio.

– Kai viską iškrausite, paprašysiu, kad padėtumėte nustatyti tapatybes.

– Ačiū, kad atvykote. – Džimis uždeda ranką Viljamui ant peties ir pasiveda jį kelis žingsnius toliau nuo moterų. Viljamo kojos limpa prie šaligatvio.

– Kuo jūs vardu?

– Viljamas Leiveris.

– Ar buvote šokių vakare? – paklausia ir Viljamas linkteli. –Ten tik patys būtiniausi patogumai, – sako Džimis su stipriu Belfasto akcentu. Ir taip tyliai, kad moterys jo negirdėtų. – Po nelaimės elektros ir vandens tiekimas buvo nutrauktas. Ugniagesiai daro, ką gali, bet kol kas tenka verstis su žibintais ir vandens kibirais. Balzamavimui naudojamos durys, kurias užkėlėme ant sukalto ožio.

Kūnai, susukti į antklodes, nešami čionai. Prieš mums atvykstant, policija juos apvalė, kad tėvai galėtų atpažinti. Ačiū Dievui, pavyko gauti koronerio leidimą tvarkyti kūnus neatlikus skrodimo. Paruošėm porą vietų zakristijoje ir dar porą – kitoje koplyčioje, kuri pakeliui nuo čia. Mes juos apiplaunam, identifikuojam, paruošiam laidoti ir paguldom į karstus. Tada jie pervežami į kitą koplyčią.

Džimio ranka vis dar Viljamui ant peties, bet jis kalba nudelbęs akis į keletą metrų priešais save. Viljamas stengiasi susikaupti; vėliau nebus kada klausinėti.

– Didžiausias iššūkis mums yra dumblas. Jis lyg derva, o mes

turim tik muilo ir šalto vandens. Jūs tiesiog labai pasistenkit. –Džimis perbraukia pirštais savo rausvus plaukus. – Klausykit, Viljamai, jūs – Viljamas, tiesa? – Viljamas vėl linkteli. – Pagalba, kurią galim suteikti šiems žmonėms, nėra sudėtinga. Mes tik atliekam savo darbą, gerai ir greitai, o tada išvykstam. Mes nesam nei kunigai, nei draugai, nei šeimos nariai. Mes – balzamuotojai. Žiūrėkit žemyn ir stenkitės nepalūžti. Taip parodysit savo kilnumą, – taip sakydamas jis spusteli Viljamui petį. – Supratot?

– Taip, pone.

– Dar vienas dalykas.

– Klausau, pone. – Viljamas nekantrauja imtis darbo. Jei greitai nepradės, noras bėgti gali jį palaužti.

– Mums neramu, kad nuošliaužų gali būti ir daugiau. Ypač jei nesiliaus lietus. Išgirdęs įspėjimą nieko nelaukit ir dinkit iš čia. Supratot?

– Taip, pone.

– Gerai, einam dirbti.

Jie grįžta prie koplyčios durų, įdėmiai stebimi į eilę sustojusių moterų. Tamsioje koplyčioje Viljamas gali įžiūrėti tik apdangstytų kūnų siluetus; ant klauptų, viršuje ir apačioje. Palyginti su jo didinga vitražais išpuošta choristų koplyčia, sunku patikėti, kad šis paprastutis pastatas vadinamas taip pat. Joje galima įrengti kiek tik nori balzamavimo vietų ir tai vis tiek netrukdytų choro repeticijoms.

– Patys pirmieji rasti kūnai buvo beveik nenukentėję, dauguma jų identifikuoti, balzamuoti ir paguldyti į karstus, – sako Džimis. – O dabar darosi vis sunkiau. Ta dvylikos metrų aukščio nuošliauža trenkėsi į mokyklą milžinišku greičiu, todėl kūnai ne vien dumblini. Tik įsivaizduokite, jie gavo tokį smūgį...

Viljamas nužvelgia antklodėmis apklotus kauburėlius ir spėja, kad jų yra per penkiasdešimt.

– Kiek dar jų liko rasti?

– Tiksliai nežinau. – Džimis žengia į zakristiją, o Viljamas nuseka jam iš paskos. – Bet iš viso ieškoma šimto šešiolikos vaikų ir dar suaugusiųjų.

Žibalinė lempa blausiai apšviečia patalpą baltai dažytomis apsilupusiomis sienomis. Ant ožio padėtos dvejos durys. Viljamui net širdis suspurda, išvydus ant jų suguldytus mažus kūnelius. Per mokymus jis turėjo paruošti vieną vaiką; automobiliu partrenkto dešimtmečio kūną. Tuo metu manė, kad užduotį atliks lengvai. O dabar jam atrodo, kad balzamuotojai dirba lyg su lėlėmis. Du vyrai stovi prie kūno, vienas pumpuoja balzamavimo skystį rankine pompa, kitas kabina kortelę ant kojos nykščio. Ant grindų stovi kibiras, į kurį teka kraujas. Prie balzamuotojų kojų – krūva juodų skudurų.

Kitas vyras antrame punkte pažvelgia į Viljamą ir skėsteli rankomis, taip pasisveikindamas ir išreikšdamas palengvėjimą.

– Hari, čia Viljamas, – taria Džimis. – Tavo partneris ateinančias keletą valandų. Paliksiu tave su juo, Hari.

– Ačiū, Džimi, – padėkoja vyras ir pasisuka į Viljamą. – Pasiruošęs, vaikine?

– Pasiruošęs, – atsako Viljamas, nenorėdamas tęsti kalbų.

– Gerai. – Haris paima žirkles ir paduoda Viljamui. – Apiploviau, kaip išėjo.

Rudi berniuko plaukai išsidraikę ant kaktos. Veidas nusėtas pilkomis dėmėmis, bet nosis švari ir ant jos matyti daugybė strazdanų, kurios Viljamui primena senų laikų draugą choristą Martiną. Strazdanotos ir berniuko rankos, o šortai suglamžyti. Viljamas pastebi, kad abi kojos žemiau kelių sutraiškytos.

– Matei tėvus lauke? – paklausia Haris. Viljamas linkteli. –

Jie laukia žinios apie rastus jų vaikus. – Po kairiąja Hario akimi trūkteli mažytis raumuo. – Pirmiausia nukirpk šortus. Pasistenk kuo tvarkingiau.

– Gerai, – atsako Viljamas ir priėjęs prie kūno pastebi, kad vienas marškinėlių šonas aplipęs sąnašomis ir purvu, o kitas keistai švarus. Įkerpa švarios siūlės vietoje ir nutraukia audinį nuo kūno. Viena pusė jo rankose atrodo visai lengva ir trapi, o kita sunki ir tempia žemyn.

– Kur padėti?

Haris papurto galvą.

– Išneši į lauką, – galva parodo į koplyčios duris, – iškelsi ir paklausi, kieno berniukas penktadienio rytą išėjo į mokyklą su tokiais marškinėliais. Paskui parneši atgal.

© Martin Bond

Tu siaubingai geras ir mieliausias iš visų mano pažįstamų, bet turi neįtikėtiną dovaną viską sujaukti.

JO BROWNING WROE (Džo Brauning Rou) augo Birmingame. Baigė kūrybinio rašymo magistro studijas Rytų Anglijos universitete, yra Kembridžo Lucy Cavendish koledžo kūrybinio rašymo kuratorė. Rašytoja turi dvi suaugusias dukteris ir su vyru gyvena Kembridže. Autorės romanas „Siaubingas gerumas“ buvo įtrauktas į Bridport / Peggy Chapman-Andrews apdovanojimų trumpąjį sąrašą.

1966-ųjų spalis. Ką tik pagirtinai baigęs balzamavimo mokslus Viljamas, netrukus pradėsiantis dirbti šeimos įmonėje, atvyksta į ta proga surengtą pirmąjį jo gyvenime iškilmingą vakarą. Jis susižadėjęs, talentingas, perspektyvus, pasitiki savimi ir šeima juo pasikliauja. Tačiau vakarui įsibėgėjus ateina žinia – Velse, Abervano kaimelyje, nuošliauža palaidojo mokyklą ir pasiglemžė daugiau kaip šimto vaikų ir beveik trijų dešimčių suaugusiųjų gyvybes. Viljamas iš karto imasi veikti, pasisiūlo savanoriu ir išvažiuoja į tragedijos priblokštą Abervaną. Jam tenka balzamuoti mažus kūnelius, kad tėvai galėtų savo vaikus atpažinti. Tačiau tai, ką pamato ir patiria nelaimės vietoje, jį palaužia, o atsakymų, kodėl jaukė savo gyvenimą, ir priežasčių, kurios atvedė į šį sielvartaujantį kaimą, jis imasi ieškoti savo praeityje.

„Siaubingas gerumas“ – jaudinantis romanas ne tik apie baisios tragedijos poveikį jauno žmogaus dvasiai.

Tai jautrus pasakojimas apie viltį, tikėjimą ir atpirkimą.

Kai ištinka nepakeliama neganda, visada atsiranda kas nors, kas padeda atsitiesti. O atjauta gali dovanoti netgi tai, ko nesitiki, nes visiškai atsiduodamas artimui pusiausvyrą atgauni ir pats.