Šeimos vertybės, pagal Vienuolį, kuris pardavė „Ferrarį“

3

Robin Sharma

šei­mos VERTYBĖS Kaip atskleisti savo vaikų talentus ir gebėjimus, užauginti išmintingus ir stiprius dvasia

7

Tu­r i­n ys Pa­dė­kos Mano

žodžiai / 9

didysis pabudimas / 11

Geriausias

blogiausias mano gyvenimo įvykis / 18

Gyvenimo

dovana / 22

Vienuolio

vizitas / 32

Nuo­sta­bi

di­džio­jo Džu­lia­no

Mant­lio

ke­lio­nė / 37

­ o­ka Pir­mo­ji šei­mos pam Viskas gyvenime prasideda, nuo šeimos vertybių / 56 Ant­ro­ji šei­mos pa­mo­ka Užuot ba­ręs, ug­dyk ly­de­rį / 91 Tre­čio­ji šei­mos pa­mo­ka Pa­brėžk di­dy­bę, ne men­ku­mą / 116 Ket­vir­to­ji šei­mos pa­mo­ka Jei no­ri­te bū­ti pui­kūs tė­vai, bū­ki­te pui­kūs žmo­nės / 144 Penk­to­ji šei­mos pa­mo­ka Pa­lik vai­kams sa­vo ne­mir­tin­gu­mą / 163

9

Pa­dė­kos žo­džiai Pir­miau­sia tu­riu pa­dė­ko­ti vi­so pa­sau­lio žmo­nėms, per­skai­čiu­ siems se­ri­jos „Vie­nuo­lis, ku­ris par­da­vė „Fer­ra­rį“ kny­gas ir iš­min­ tin­gai pa­si­nau­do­ju­siems įgy­to­mis ži­nio­mis ne tik sa­vo, bet ir ki­tų la­bui. Aš pa­ty­riau di­džiu­lį ma­lo­nu­mą, skai­ty­da­mas jū­sų laiš­kus ir elek­tro­ni­nes ži­nu­tes. Bu­vo ma­lo­nu su­ži­no­ti, kad ma­no pa­mo­kos jums pa­dė­da­vo ke­liau­ti per gy­ve­ni­mą. La­bai ver­ti­nu tą drą­są, su ku­ria jūs sie­kia­te dva­siš­kai to­bu­lė­ti ir pa­gel­bė­ti ki­tiems.

Su ypa­tin­gu dė­kin­gu­mu krei­piuo­si į sa­vo drau­gus HarperColins lei­dyk­lo­je – jie ma­ne pa­lai­kė, ska­ti­no ir įkvė­pė kur­ti.

Taip pat pri­va­lau pa­dė­ko­ti sa­vo iš­ti­ki­mai sek­re­to­rei Ann Gre­ en už tai, kad ji rū­pi­no­si ma­no kas­die­niu gra­fi­ku, kai dir­bau prie šios kny­gos. Dė­ko­ju ko­le­gai Ri­char­dui Carl­so­nui – žmo­gui, gy­ ve­nan­čiam pa­gal sa­vo pa­ties dva­si­nį mo­ky­mą. Taip pat dė­ko­ju sa­vo drau­gui Mal­col­mui MacKillopui, ku­ris ma­ne pa­slė­pė nuo ne­ra­maus pa­sau­lio sa­vo na­muo­se ant eže­ro kran­to. Čia, jau­di­nan­ čia­me gam­tos glė­by­je, aš ­bai­giau šią kny­gą.

Esu dė­kin­gas vi­siems sa­vo glo­bė­jams, įskai­tant Ger­ry Wei­ne­rį, Edą Kar­so­ną ir Lor­ne Klar­ke. Vi­si jie ma­ne įkvė­pė, kvies­da­mi tęs­ti dar­bą. Be to, reiš­kiu pa­dė­ką va­do­vams tų įmo­nių ir or­ga­ni­za­ci­jų, ku­rio­se man te­ko skai­ty­ti pa­skai­tas. Dė­ko­ju jums už su­pra­ti­mą, kad jū­sų įstai­gų sie­la yra žmo­nės.

10

š e i ­m o s vertybės

Nuo­šir­džiai dė­ko­ju Jill Hew­lett už jos sie­los švie­są. Taip pat nuo­šir­džiai dė­ko­ju sa­vo tė­vams – Shi­vai ir Shas­hi. Man jūs vi­sa­ da bu­vo­te ir li­ko­te nuo­sta­biu tik­rų tė­vų pa­vyz­džiu. Ačiū jums už tą mei­lės, ge­ru­mo ir pa­lai­ky­mo at­mo­sfe­rą, ku­ria jūs ma­ne ap­su­ po­te. Taip pat reiš­kiu di­de­lį dė­kin­gu­mą sa­vo bro­liui San­jay’ui ir jo žmo­nai Su­sa­nai. Jūs vi­sa­da bu­vo­te pa­si­ren­gę iš­ties­ti pa­gal­bos ran­ką, kai man to rei­kė­jo.

Ga­liau­siai dė­ko­ju Col­by’iui ir Bian­cai, sa­vo dviem vai­kams, su­tei­ku­siems man tiek daug džiaugs­mo.

11

Ma­no di­dy­sis pa­bu­di­mas Pa­pras­tai mes bi­jo­me pa­si­da­ry­ti to­kie, ko­kie kar­tais bū­na­me sa­vo di­džiau­sio to­bu­lu­mo aki­mir­ko­mis.

– Ab­ra­ham Mas­low

Liūd­na ne to­dėl, kad vi­si esa­me mir­tin­gi. Liūd­na, kad ne­mo­ka­me gy­ven­ti iš tik­rų­jų. Dau­ge­lis mū­sų sten­gia­si „gy­ven­ti pa­ty­liu­kais“, kad, ne­duok Die­ve, ne­pa­ro­dy­tų ge­riau­sių sa­vo cha­rak­te­rio bruo­žų.

Su­pra­tau, kad gy­ve­ni­me pir­miau­sia svar­bu ne tai, kiek bran­gių žais­liu­kų mes su­ge­bė­jo­me įsi­gy­ti ir kiek pi­ni­gų spė­jo­me su­kaup­ ti, o kiek ta­len­tų sa­vy­je at­sklei­dė­me ir do­va­no­jo­me ki­tiems, kad šį pa­sau­lį pa­da­ry­tu­me ge­res­nį. Svar­biau­sias da­ly­kas – tai li­ki­mai žmo­nių, prie ku­rių vie­naip ar ki­taip pri­si­lie­tė­me, taip pat vi­sa tai, kas liks po mū­sų. Le­vas Tols­to­jus bu­vo tei­sus sa­ky­da­mas, kad „sau gy­ve­na­me tik ta­da, kai gy­ve­na­me dėl ki­tų“.

Man pri­rei­kė ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų, kad at­ras­čiau šią pa­pras­tą tie­są. Pra­ėjo ke­tu­rias­de­šimt il­gų me­tų, kol su­pra­tau, kad sėk­mę vai­ky­tis be­pras­miš­ka. Į mū­sų gy­ve­ni­mą sėk­mė už­su­ka ne­pla­nuo­ta ir tik ta­da, kai siek­ti sėk­mės pa­de­da­me ki­tiems. Kas­dien steng­ da­mie­si ne šiaip iš­gy­ven­ti, o nuo­šir­džiai tar­nau­ti žmo­nėms, jūs pa­si­kvie­čia­te į gy­ve­ni­mą sėk­mę.

Vis dar ne­ga­liu pa­ti­kė­ti, jog net pu­sę gy­ve­ni­mo iš­švais­čiau, kad pa­žin­čiau tik­rą­ją žmo­gaus pa­skir­tį. Pa­si­ro­do, mū­sų mi­si­ja – ne

12

š e i ­m o s vertybės

žyg­dar­bius at­lik­ti, kad ga­lė­tu­me pa­ma­ty­ti sa­vo var­dus pir­muo­ siuo­se laik­raš­čių ir žur­na­lų pus­la­piuo­se. Mes čia tam, kad die­na po die­nos dirb­tu­me vi­sai pa­pras­tus, bet ge­rus dar­bus. Ge­riau­siai apie tai pa­sa­kė Mo­ti­na Te­re­sė – mo­te­ris ly­de­rė, kaip nie­kas ki­ tas mo­kė­ju­si val­dy­ti žmo­gaus sie­los ju­de­sius: „Svar­bu ne di­de­li dar­bai. Svar­bu dau­gy­bė ma­žų dar­bų, at­lie­ka­mų su di­de­le mei­le.“ Man ne­leng­vai se­kė­si pri­im­ti šią gy­ve­ni­mo tie­są į šir­dį.

Dar vi­sai ne­se­niai bu­vau taip val­do­ma am­bi­ci­jų, kad vos ne­iš­ lei­dau iš akių vis­ko, kas gy­ve­ni­me ge­riau­sia. Aš vai­kiau­si di­de­lių ma­lo­nu­mų ir daž­nai ne­pa­ste­bė­da­vau tų ma­žu­čių džiaugs­mų, iš ku­rių nu­aus­tas mū­sų gy­ve­ni­mas. Ma­no die­no­tvarkė bu­vo per­pil­ dy­ta vi­so­kiau­sių rei­ka­lų rei­ka­liu­kų, ma­no pro­tas bu­vo pa­var­gęs, o šir­dis jau­tė dva­si­nį al­kį. Pa­sa­ky­siu at­vi­rai: nors iš pa­žiū­ros aš spin­dė­te spin­dė­jau, bet vi­du­je jau­čiau­si vi­siš­kai ban­kru­ta­vu­si.

Bu­vau auk­lė­ja­ma pa­gal se­nas tra­di­ci­jas, tei­gian­čias, kad lai­mė – tai vai­ruo­ti „pa­do­rų“ au­to­mo­bi­lį, gy­ven­ti „pa­do­ria­me“ na­me ir dirb­ti „pa­do­rų“ dar­bą. Apie vie­no ar ki­to žmo­gaus ver­tę spren­džiau ne pa­gal jo sie­los pla­tu­mą ir cha­rak­te­rio tvir­tu­mą, bet pa­gal jo pi­ni­gi­nės dy­dį, pa­gal ban­ko są­skai­tą. Tuo me­tu ne­tu­rė­jau su­pra­ ti­mo, kas yra tik­ro­ji gy­ve­ni­mo pras­mė. Gal­būt to prie­žas­tis bu­vo ma­no ap­lin­ka. Bet aš su­kau­si ver­slo sluoks­niuo­se, ir vi­si, ku­riuos pa­ži­no­jau, lai­kė­si tos pačios fi­lo­so­fi­jos. Mes vi­si ge­riau­sias sa­vo die­nų va­lan­das skir­da­vo­me kop­ti sėk­mės laip­tais, ku­rie, sva­jo­jo­ me, at­ves iki trokš­ta­mos di­rek­to­riaus kė­dės ir pra­ban­gios va­sa­ros vi­los ry­ti­nia­me Lon­gai­len­de, o gal­būt – iki nuo­sa­vo kal­nų na­me­lio ko­kia­me nors Pran­cū­zi­jos sli­di­nė­ji­mo ku­ror­te. Mes no­rė­jo­me bū­ti įžy­mūs, ger­bia­mi ir die­vi­na­mi. Sva­jo­jo­me apie pa­sa­kiš­kus tur­tus.

Bet su­pra­to­me, kad dėl to vi­si tu­ri­me bū­ti rei­ka­lin­gi.

Tie­sa, guo­džiau­si min­ti­mi, kad ka­da nors tap­siu mo­ti­na ir tu­ rė­siu šei­mą, vis dėl­to karš­čiau­sia ma­no sva­jo­nė bu­vo pa­ma­ty­ti sa­vo nuo­trau­ką ant ži­no­mo žur­na­lo (pa­vyz­džiui, For­bes ar For­

Ma­no di­dy­sis pa­bu­di­mas

13

tu­ne) vir­še­lio maž­daug su to­kiu už­ra­šu: „Ka­te­ri­na Kruz: va­do­vė žai­džia ne­si­lai­ky­da­ma tai­syk­lių ir lai­mi!“ Pri­si­pa­žin­siu: var­giai ga­lė­jau įsi­vaiz­duo­ti sa­ve tu­rin­čią vai­kų.

Kas­dien ei­da­ma į dar­bą kar­to­da­vau sa­vo man­tras: „Šian­dien geriau­sia ma­no gy­ve­ni­mo die­na“ ir „Tu­riu mi­li­jo­nie­riaus pro­tą ir ka­rio šir­dį.“ Ga­liu įsi­vaiz­duo­ti, kaip da­bar pur­to­te gal­vą! Bet tais lai­kais aš troš­kau sėk­mės ir dėl jos ga­lė­jau pa­da­ry­ti vis­ką. Kal­bė­jau ir da­riau tai, ko iš ma­nęs rei­ka­la­vo. Ne­su­si­mąs­ty­da­ma per­ženg­da­ vau vi­sas kliū­tis, ku­rios pa­si­pai­nio­da­vo ma­no ke­ly­je. Ne­si­gi­riu, tie­siog no­riu, kad su­pras­tu­mė­te, ko­kia aš bu­vau ta­da – žiau­ri, ne­gai­les­tin­ga, gar­bėt­roš­ka. Nu­mal­džiau vi­sas emo­ci­jas, siek­da­ma vie­nin­te­lio tiks­lo – iš­gy­ven­ti ta­me klai­kia­me pa­sau­ly­je, ku­rį pa­ti ir buvau susikūrusi.

Dar­bas bu­vo ma­no gy­ve­ni­mas, aš šven­tai ti­kė­jau, kad ma­no pa­ skir­tis – pa­siek­ti ver­slo sėk­mės vir­šū­nę. Sa­vo biu­re ant sie­nos ša­lia dar­bo sta­lo iš­brė­žiau ei­lu­tes, pri­klau­san­čias di­džio­jo po­eto Hen­rio Vod­svor­to Long­fe­lou (Hen­ry Wad­sworth Long­fellow) plunks­nai: Kaip didvyriai gyvendami didingai, paliksim amžinybės smėly savo pėdas...

Su­pran­ta­ma, ma­no ben­dra­kur­siai iš ver­slo va­dy­bos fa­kul­te­to skep­tiš­kai ver­ti­no sal­do­kas ba­na­ly­bes, to­kias kaip „Svar­biau­sia – žmo­nės“ ar­ba „Žmo­nių ne­jau­di­na, ar tu daug ži­nai, kol jie ne­su­ži­no, kas ta­ve jau­di­na“. To­kias ir pa­na­šias fra­zes mums į gal­vas ka­lė sėk­mės ly­di­mi kon­sul­tan­tai ir ge­ra­no­riai dės­ty­to­jai. Sie­los gi­lu­mo­je vi­si mes no­rė­jo­me tik vie­no: tar­nau­ti sau ir siek­ti sa­vo tiks­lų. Ir bu­vo vi­siš­kai ne­svar­bu, kiek žmo­nių dėl to mums teks su­tryp­ti.

Da­rė­me vis­ką, ko iš mū­sų rei­ka­la­vo dar­bas. Pri­si­pa­žin­siu, kad ta­ da, jau­nys­tė­je, tai mums at­ro­dė tie­siog žai­di­mas. Įdo­mus žai­di­mas.

14

š e i ­m o s vertybės

Fa­kul­te­te bu­vau pir­mū­nė, to­dėl ga­vau tei­sę rink­tis dar­bą bet ku­rio­je ge­riau­sio­je pa­sau­lio kom­pa­ni­jo­je. Vi­sa­da tu­rė­jau maiš­tin­gą sie­lą, ta­čiau kai vie­ną po ki­to at­stū­miau vi­sų šių kom­pa­ni­jų pa­siū­ ly­mus, ža­dan­čius še­šia­žen­klį at­ly­gi­ni­mą, ma­no ma­my­tė pa­ma­nė, kad jos duk­ra iš­si­kraus­tė iš pro­to. O aš tik vyk­džiau vie­no ma­no my­li­mo mo­ky­to­jo prie­sa­ką – jis sa­kė: „Rink­da­ma­si dar­bo vie­tą ne­klausk sa­vęs ‘Ar no­rė­čiau dirb­ti šio­je fir­mo­je?’ Ge­riau pa­klausk ‘Ar no­rė­čiau tu­rė­ti šią fir­mą?’ Ir aš įsi­tai­siau į ma­žai ži­no­mą fi­nan­si­nę kom­pa­ni­ją va­dy­bi­nin­ke, tu­rė­da­ma per­spek­ty­vą grei­tai kil­ti tar­ny­bos laip­tais. Be to, man lei­do įsi­gy­ti kom­pa­ni­jos ak­ci­jų.

Kiek­vie­ną ry­tą, ly­giai pen­kio­li­ka po pen­kių, ma­no nuo­sta­bus juo­das „Mer­se­de­sas“, gau­tas kaip pre­mi­ja iš nau­jo­jo darb­da­vio, ryž­tin­gai įva­žiuo­da­vo į sep­ty­nias­de­šim­ties aukš­tų plie­no ir stik­ lo bokš­to po­že­mi­nę au­to­mo­bi­lių aikš­te­lę. Čia man bu­vo lem­ta pra­leis­ti ke­le­tą gy­ve­ni­mo me­tų. Su nau­ju Wall Stre­et Jour­nal nu­me­riu vie­no­je ran­ko­je ir kro­ko­di­lo odos la­ga­mi­nė­liu ki­to­je aš žings­niuo­da­vau prie lif­to, ku­ris ma­ne pa­kel­da­vo į še­šias­de­šimt ant­rą­jį aukš­tą. Ten bu­vo mū­sų biu­ras. Ma­no na­mai, ga­li­ma sa­ky­ti. Įžen­gu­si į sa­vo ka­bi­ne­tą, aš per­žiū­rė­da­vau gau­tus pra­ne­ši­mus, at­sa­ky­da­vau į te­le­fo­no skam­bu­čius, o li­ku­sias še­šio­li­ka ar aš­tuo­ nio­li­ka va­lan­dų pra­leis­da­vau ap­im­ta ne­ri­mo ir dva­si­nės su­maiš­ ties. Grei­tai ma­ne pa­sky­rė va­do­vau­ti sek­to­riui, pas­kui – sky­riui, o su­lau­ku­si tris­de­šimt pen­ke­rių ta­pau vi­ce­pre­zi­den­te. Skris­da­vau į už­sie­nio ko­man­di­ruo­tes tik pir­mą­ja kla­se, ben­dra­vau su ver­slo eli­tu, lan­kiau­si ra­fi­nuo­čiau­siuo­se res­to­ra­nuo­se ir su­da­ri­nė­jau to­kius di­de­lius san­do­rius, kad ma­no ko­le­gos tie­siog tir­tė­jo iš pa­vy­do. Iš štai sva­jo­nė iš­si­pil­dė: man su­tei­kė iš­tai­gin­gą ka­bi­ne­tą. Kiek vė­liau, kaip aš ir bu­vau nu­ma­čiu­si, ma­no ak­ci­jų kai­na pa­ki­lo iki dan­gaus, tad grei­tai aš sau lei­dau nu­si­pirk­ti kal­nų na­me­lį.

O prieš ke­le­rius me­tus mes drau­ge su bu­vu­siais ver­slo mo­kyk­ los ben­dra­kur­siais in­ter­ne­te įkū­rė­me sa­vo fir­mą. Ją pa­va­di­no­me

Ma­no di­dy­sis pa­bu­di­mas

15

Brave­­Life.com. Mū­sų fir­ma pa­ren­gė re­vo­liu­ci­nę me­to­di­ką, kaip siek­ti sėk­mės žiau­rios kon­ku­ren­ci­jos są­ly­go­mis. Ir nors iš pra­ džių sa­vo nau­ją su­ma­ny­mą lai­kė­me tik sma­gia pra­mo­ga, vos per ke­lis mė­ne­sius mū­sų fir­ma ver­slo pa­sau­ly­je ta­po tik­ra sen­sa­ci­ja.

Apie mus tri­mi­ta­vo vi­si ša­lies ver­slo lei­di­niai. Spe­cia­lis­tai mus vi­so­ke­rio­pai gy­rė, tvir­tin­da­mi, kad mū­sų fir­mai rei­kia tuo­jau pat pra­dė­ti leis­ti ak­ci­jas.

Ver­sli­nin­kai, in­ves­tuo­jan­tys į il­ga­lai­kius ri­zi­kin­gus grei­tai au­ gan­čių kom­pa­ni­jų pro­jek­tus, iš kar­to pa­ju­to gro­bį. Šie mait­va­na­giai bū­riais su­ko­si virš mū­sų kom­pa­ni­jos. Štai ta­da mes su drau­gais su­pra­to­me, kad grei­tai bū­si­me pa­sa­kiš­kai tur­tin­gi. Ėmė pil­dy­tis vi­sa tai, ką re­gė­jau sal­džiau­sio­se sva­jo­nė­se. Jau ne­abe­jo­jau – bū­siu ger­bia­ma ir die­vi­na­ma. Ga­lė­siu mau­dy­tis pra­ban­go­je ir gy­ven­ti sa­vo ma­lo­nu­mui. Bu­vau pa­ke­liui į vir­šū­nę. Ir vis dėl­to ne­ap­lei­do keis­tas jaus­mas, tar­si ma­no bu­rėms bū­tų trū­kę vė­jo. Bai­su bu­vo tai pri­pa­žin­ti, bet lai­min­ga anaip­tol ne­si­jau­čiau.

Jau sep­ty­ne­ri me­tai, kai bu­vau iš­te­kė­ju­si, ta­čiau ma­nęs su vy­ru šil­ti jaus­mai ne­sie­jo, o ką jau kal­bė­ti apie aist­rą... Su juo, Džo­nu Kru­zu, su­si­pa­ži­nau se­mi­na­re, ku­rį or­ga­ni­za­vo ma­no pir­mo­ji kom­ pa­ni­ja. Da­ly­vau­ti bu­vo at­rink­ti per­spek­ty­viau­si dar­buo­to­jai. Mus iš­ve­žė į lau­ki­nės gam­tos prie­globs­tį, kad ga­lė­tu­me šiek tiek pail­ sė­ti ir drau­ge pa­to­bu­lin­ti ly­de­rio sa­vy­bes. Džo­nas bu­vo ko­vin­gai nu­si­te­kęs ver­sli­nin­kas. Jis no­rė­jo kil­ti į kal­nus, ti­kė­da­ma­sis, kad ten jį apims įkvė­pi­mas. Ga­liau­siai aš su juo at­si­dū­riau ko­man­ do­je, ku­riai vi­du­ry nak­ties rei­kė­jo už­kop­ti į sta­čią uo­lą. Džo­nas ža­vė­jo­si ma­no be­bai­miš­ku­mu ir už­si­spy­ri­mu, o ma­ne pa­pir­ko jo švel­nu­mas ir aist­ra gy­ven­ti. Mes pa­mi­lo­me vie­nas ki­tą ir po še­šių sa­vai­čių su­si­tuo­kė­me. Ma­nęs ne­su­stab­dė net įgim­tas at­sar­gu­mas.

Džo­nas – ge­ras žmo­gus, de­ja, jis bu­vo pri­vers­tas gy­ven­ti pa­ sau­ly­je, ku­ria­me įgim­tas ge­ru­mas ir dva­sios stip­ry­bė bu­vo be­veik

16

š e i ­m o s vertybės

nie­ko ne­ver­ti da­ly­kai. Iš pra­džių dvie­se mums bu­vo ge­ra, bet me­ tams bė­gant mes, pa­tys to ne­pa­ste­bė­da­mi, su­grio­vė­me sa­vo lai­mę.

Džo­nas mė­go gam­tą ir di­de­les pla­tu­mas, o man pa­ti­ko pra­ban­gūs res­to­ra­nai ir aukš­tuo­me­nės ma­dos. Džo­nas rin­ko pui­kias kny­gas ir sė­dė­da­mas vi­daus kie­me­ly­je už mū­sų na­mo dro­ži­nė­jo iš me­džio.

O aš tuo me­tu ko­lek­cio­na­vau pui­kius vy­nus ir mė­ga­vau­si me­no bran­ge­ny­bė­mis.

Bet tu­riu pa­sa­ky­ti, kad ne in­te­re­sų skir­tu­mas mū­sų san­tuo­ką pa­da­rė to­li­mą nuo ide­al­o. Di­džiau­sia pro­ble­ma bu­vo ta, kad ma­ nęs be­veik nie­ka­da ne­bū­da­vo na­mie ir sa­vo vy­rui ne­ga­lė­jau skir­ti nė mi­nu­tės.

Kai nak­tį pri­va­žiuo­da­vau prie mū­sų na­mo var­tų, Džo­nas jau mie­go­da­vo. O kai iš ry­to jis pa­bus­da­vo, ma­no „Mer­se­de­sas“ jau suk­da­vo į biu­rą. Gy­ve­no­me po vie­nu sto­gu, bet at­ski­rai. Ta­čiau dva­siš­kai su­gniuž­dy­ta jau­čiau­si ne dėl nesu­si­klos­čiu­sių san­ty­kių su Džo­nu. Tu­rė­jo­me du pui­kius vai­kus. Ži­no­jau, kaip jie ken­tė, kad mo­ti­na ne­ga­lė­jo bū­ti su jais. Ne, jie nė kar­to ne­pa­prie­kaiš­ta­ vo, kad aš vi­są lai­ką pra­puo­lu­si dar­be, ta­čiau jų akys ge­riau už bet ko­kius žo­džius by­lo­jo, kaip jiems trū­ko tos mo­ters, ku­rią jie va­di­no sa­vo ma­ma.

Mū­sų sū­nui Por­te­riui su­ka­ko vos še­še­ri, o ma­žy­lei Sa­ri­tai bu­vo tre­ji. Ži­no­jau, kad to­kia­me am­žiu­je for­muo­ja­si ir tvir­tė­ja vai­ko cha­rak­te­ris. Su­pra­tau, kad kaip tik to­kiu me­tu jaut­rioms vai­kų sie­loms mo­ti­na ir tė­vas tu­ri bū­ti tik­ri nuo­šir­džios mei­lės, iš­ti­ki­ my­bės ir iš­min­ties pa­vyz­džiai. Ži­no­jau, jog ka­da nors skau­džiai gai­lė­siuo­si, kad ne­ga­liu bū­ti su vai­kais. Ta­čiau ka­žin ko­kia ne­su­ pran­ta­ma jė­ga lai­kė ma­ne dar­be. Aš tie­siog iš­tir­pau ne­įti­kė­ti­nai aud­rin­gos veik­los van­de­ny­ne. „Gy­ve­ni­mas su­si­de­da iš lan­gų ir or­lai­džių, ve­dan­čių į sėk­ mę“, – mėg­da­vo sa­ky­ti ma­no iš­min­tin­gas tė­vas. Taip, svei­kas pro­ tas kuž­dė­jo, kad vai­kys­tė bū­na tik kar­tą gy­ve­ni­me ir kad kaip tik

Ma­no di­dy­sis pa­bu­di­mas

17

da­bar Por­te­riui ir Sa­ri­tai bū­ti­na ša­lia tu­rė­ti ma­mą. Bet juk lan­gas, ve­dan­tis į sėk­mę, ga­li ne­ti­kė­tai už­si­trenk­ti, ir aš jau ne­be­ga­lė­siu su­teik­ti sa­vo vai­kams vi­sų gė­ry­bių bei įskie­py­ti jiems tur­tin­go ir ap­rū­pin­to gy­ve­ni­mo sko­nio. Ži­no­jau, jog nie­ka­da sau ne­do­va­no­siu, kad ne­bu­vau ša­lia vai­ kų, kai jiems ma­nęs la­biau­siai rei­kė­jo. Ta­čiau ta­da man tie­siog ne­už­te­ko stip­ry­bės su­sto­ti, pa­žvelg­ti į sa­vo gy­ve­ni­mą iš ša­lies ir iš­si­aiš­kin­ti pri­ori­te­tus. Ne­pai­sy­da­ma vi­sų kan­čių, aš ne­ga­lė­jau at­si­sa­ky­ti ali­nan­čių gy­ve­ni­mo lenk­ty­nių ir ge­rai ap­si­žval­gy­ti ap­ lin­kui. Jau­čiau, kad ne­ga­lė­siu iš­gy­ven­ti be dar vie­nos ad­re­na­li­no por­ci­jos ir be sa­vo rei­ka­lin­gu­mo pa­jau­ti­mo, ku­rio įro­dy­mas bu­vo ma­no ne­ati­dė­lio­ti­nų dar­bų per­pil­dy­tas gra­fik­ as. Šir­di­mi ži­no­jau, kad šei­ma svar­biau už vis­ką, ta­čiau el­giau­si at­virkš­čiai. Džo­nas ir vai­kai pa­si­trau­kė į pas­ku­ti­nį ma­no gy­ve­ni­mo spek­tak­lio pla­ną, už­lei­dę vie­tą kar­je­rai ir sėk­mės bei tur­to sie­kiui.

18

š e i ­m o s vertybės

Ge­riau­sias blo­giau­sias ma­no gy­ve­ni­mo įvy­kis Jei man pa­siū­ly­tų nu­gy­ven­ti gy­ve­ni­mą iš nau­jo, gy­ven­čiau la­biau at­si­pa­lai­da­vu­si.

Aš šėl­čiau ir kvai­lio­čiau, steng­čiaus už­ka­riau­ti dau­giau vir­šū­nių, per­plauk­ti dau­giau upių ir kuo daž­niau gė­rė­tis sau­lė­ly­džiu. Tu­rė­čiau dau­giau tik­rų, o ne įsi­vaiz­duo­ja­mų rū­pes­čių. Ak, juk bu­vo to­kių aki­mir­kų!.. Jei gy­ve­ni­mas pa­si­kar­to­tų, aš jau pa­si­steng­čiau, kad jų bū­tų dau­giau. Ir man nie­ko ne­rei­kė­tų – kad tik jos bū­tų vie­na po ki­tos. O dar – aš rink­čiau di­džiu­les sau­lu­čių puokš­tes.

– Na­di­ne Stair, 89 me­tų

Dau­ge­liui žmo­nių iki pat die­nų pa­bai­gos ne­pa­vyks­ta su­pras­ti, kas yra gy­ve­ni­mas. Ir tik žvelg­da­mi mir­čiai į akis jie iš­vys­ta vi­są gy­ve­ni­mo pras­mės gel­mę, pa­ma­to, kiek daug ja­me pra­ra­do. Štai koks kar­tais žiau­rus bū­na gy­ve­ni­mas. Ne­re­tai jo do­va­nų pras­mė mums at­si­sklei­džia tik mir­ties pa­ta­le. Jau­nys­tei bū­din­ga ati­dė­ti gy­ve­ni­mą at­ei­čiai. „Ki­tais me­tais dau­giau lai­ko pra­lei­siu gam­to­je, pa­si­steng­siu dau­giau juok­tis, karš­čiau my­lė­ti. Dau­giau dė­me­sio skir­siu vai­kams ir per­skai­ty­siu dau­giau nuo­sta­bių kny­gų. Pa­ma­ty­siu

Ge­riau­sias blo­giau­sias ma­no gy­ve­ni­mo įvy­kis

19

dau­giau sau­lė­ly­džių, įsi­gy­siu dau­giau iš­ti­ki­mų drau­gų. Bet da­bar ne­tu­riu ka­da. Ma­nęs lau­kia dau­gy­bė dar­bų ir svar­bių su­si­ti­ki­mų...“ Kaip daž­nai šian­dien gir­di­me šiuos stan­dar­ti­nius at­si­kal­bi­nė­ji­ mus! Su­pra­tau, kad jei pats ne­pra­dė­si val­dy­ti gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bių, jos ims val­dy­ti ta­ve. Die­nos su­plauks į sa­vai­tes, sa­vai­tės – į mė­ ne­sius, ir ne­spė­si nė ap­si­dai­ry­ti, kai gy­ve­ni­mas baig­sis. Štai ji – ta pa­pras­ta iš­min­tis: gy­venk pats, ne­leisk, kad ta­vo gy­ve­ni­mą kur­tų ki­ti žmo­nės. Ne­būk pa­sy­vus šio žai­di­mo žiū­ro­vas, būk ak­ty­vus jo da­ly­vis. Pats tvar­kyk sa­vo gy­ve­ni­mą, da­ryk jį tur­tin­ges­nį. Te­gu jis bū­na toks, ko­kį ga­li ir pri­va­lai su­kur­ti ge­riau­sią. Juk sie­los gi­ lu­mo­je jau­ti, kad tai ir yra ta­vo tik­ro­ji pa­skir­tis. Šian­dien gy­venk taip, kad gu­lė­da­mas mir­ties pa­ta­le ne­si­grauž­tum vel­tui švais­tęs lai­ką. Ar­ba, per­fra­zuo­jant Mar­ką Tve­ną (Mark Twain), – kad per ta­vo lai­do­tu­ves verk­tų net lai­do­ji­mo biu­ro agen­tas.

Gy­ve­na­me keis­ta­me pa­sau­ly­je. Mums pa­pras­čiau tiks­liai ap­ skai­čiuo­ti ko­vi­nės ra­ke­tos skry­džio tra­jek­to­ri­ją, ne­gu su­si­pa­žin­ti su nau­ju kai­my­nu. Mes dau­giau lai­ko pra­lei­džia­me prie te­le­vi­zo­riaus ne­gu su sa­vo vai­kais. Sa­ko­me, kad ga­li­me pa­keis­ti vi­są pa­sau­lį, bet ne­no­ri­me keis­tis pa­tys. O vė­liau, gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dy­je, kai ap­mąs­ty­mams jau ne­bė­ra lai­ko, mums pa­si­da­ro gai­la ne­pa­ra­gau­tų džiaugs­mų, ne­pa­da­ry­tų ge­rų dar­bų, ne­iš­nau­do­tų ga­li­my­bių. De­ja, de­ja – jau bū­na vė­lu. Kai dau­gu­ma mū­sų pa­bun­da iš tik­ro gy­ven­ti, at­ei­na lai­kas ke­liau­ti į am­ži­no­jo po­il­sio ka­ra­lys­tę. Lai­mei, ma­no pa­bu­di­mas pra­si­dė­jo šiek tiek anks­čiau.

Ke­lia­vau į San Fran­cis­ką da­ly­vau­ti aukš­tų­jų tech­no­lo­gi­jų kon­fe­ ren­ci­jo­je, tu­rė­jau skai­ty­ti pra­ne­ši­mą apie pas­ku­ti­nius mū­sų fir­mos BraveLife.com lai­mė­ji­mus. Dėl stip­rios pū­gos vos ne­pa­vė­la­vau į rei­są. Pa­ga­liau su­li­pę į lėk­tu­vą ir įsi­tai­sę pir­mo­sios kla­sės sa­lo­ ne, mes už­si­sa­kė­me po tau­rę pui­kaus vy­no, o pas­kui pra­dė­jo­me ap­ta­ri­nė­ti bū­si­mo­jo mū­sų fir­mos pri­sta­ty­mo de­ta­les. Vi­są tą die­ną iki pat skry­džio įtemp­tai dir­bau biu­re. To­dėl maž­daug pus­va­lan­dį

20

š e i ­m o s vertybės

pakalbė­ju­si su ko­le­go­mis pa­si­ju­tau pa­var­gu­si. At­si­pra­šiu­si lio­viau­si sek­ti dis­ku­si­jos ei­gą ir už­mi­gau.

Stai­ga ma­ne pa­ža­di­no per ra­di­ją skam­ban­tis eki­pa­žo va­do bal­sas. „Už bor­to blo­gas oras. Pra­šom pri­si­seg­ti sau­gos dir­žus ir nu­leis­ti pa­ke­lia­muo­sius sta­liu­kus“, – iš­gir­dau to­kiais at­ve­jais įpras­tą ko­man­dą. Nors lėk­tu­vo va­das sten­gė­si kal­bė­ti kuo ra­miau, man pa­si­ro­dė, kad jį gąs­di­na kur kas rim­tes­ni da­ly­kai, ne­gu pa­ pras­ta oro per­mai­na. Tuoj iš­gir­do­me ki­tus va­do žo­džius: „Mes įskren­da­me į stip­rią aud­rą. Pra­šau lai­ky­tis ra­miai. Aš nuo­lat in­ for­muo­siu apie vi­sus orų pa­si­kei­ti­mus.“ Ma­no šir­dis, ro­dės, tuoj iš­šoks iš krū­ti­nės.

Pas­kui sa­lo­ne stai­ga už­ge­so švie­sa ir įsi­jun­gė ava­ri­nis ap­švie­ ti­mas. Lėk­tu­vą pra­dė­jo stip­riai kra­ty­ti. Ant grin­dų pa­si­py­lė vi­daus ap­dai­los lakš­tai. Žvilg­te­lė­jau į gre­ta sė­din­tį ko­le­gą. Jo var­das bu­ vo Dže­kas. Jis bu­vo la­bai pa­na­šus į ak­to­rių Vo­re­ną Bi­tį (War­ren Be­at­ty), kai šis bu­vo jau­nas. Dže­kas, kaip ir aš, tu­rė­jo du ma­žus vai­kus. Pa­pras­tai įtam­pos aki­mir­ko­mis jis pui­kiai val­dy­da­vo­si, bet da­bar, spren­džiant iš pa­daž­nė­ju­sio kvė­pa­vi­mo, bu­vo aiš­kiai iš­si­gan­dęs. Karšt­li­giš­kai grie­bęs ma­no ran­ką, jis ta­rė žo­džius, ku­rių nie­ka­da ne­pa­mir­šiu: „Ka­te­ri­na, at­ro­do, kad tuoj su­du­ši­me.“ Sun­ku ap­sa­ky­ti, ką te­ko iš­gy­ven­ti ki­tas ke­lias mi­nu­tes. Ži­no­jau, kad Dže­kas bu­vo tei­sus, bet aš re­a­ga­vau keis­tai – ma­ne apė­mė nuo­sta­bus ra­my­bės ir nuo­lan­ku­mo jaus­mas. Stip­riai su­spau­du­si jo ran­ką aš už­si­mer­kiau. At­min­ty­je iš­ki­lo be­si­šyp­san­tis Por­te­rio vei­de­lis, ir man su­spau­dė šir­dį. Pri­si­mi­niau pir­muo­sius sa­vo ma­ žy­lio žo­džius ir pir­muo­sius žings­nius. Pri­si­mi­niau, kaip jis juo­kė­si, sė­dė­da­mas na­me­ly­je, ku­rį Džo­nas jam bu­vo su­meist­ra­vęs vie­no mū­sų kie­mo me­džių la­jo­je. Pa­ma­čiau sa­vo Por­te­rį, links­mai kram­ tan­tį mor­ką, ku­rią jis vis pa­da­žy­da­vo į že­mės rie­šu­tų alie­jų. Ta­da Por­te­ris kal­bė­jo, kad nuo šio ste­buk­lin­go val­gio jis la­bai grei­tai už­augs ir taps did­vy­riu.

Ge­riau­sias blo­giau­sias ma­no gy­ve­ni­mo įvy­kis 21

Pri­si­mi­niau, kaip links­mai juo­kė­si ma­no Sa­ri­ta, šo­ki­nė­da­ma lo­ve­lė­je ir gar­siai trauk­da­ma vai­kiš­kas dai­ne­les. Ga­liau­siai pa­ma­ čiau Džo­ną, lais­vai sė­din­tį mū­sų na­mo prie­an­gy­je ir ga­mi­nan­tį bar­be­kiu, ku­rį, juo­kau­da­vo, jis my­li la­biau už ma­ne. Štai jis tin­ giai siurb­čio­ja le­dų kok­tei­lį „Co­ro­na“ iš bo­ka­lo, ant ku­rio kraš­to už­dė­tas ža­lio­sios cit­ri­nos ga­ba­lė­lis. Pas­kui tar­si su­lė­tin­ta­me fil­ me pa­ma­čiau mus vi­sus ke­tu­ris per vie­nin­te­les drau­ge pra­leis­tas atos­to­gas. Mes ta­da va­žia­vo­me į Ka­na­dą, kur klai­džio­jo­me po Uo­lė­tuo­sius kal­nus.

Ir štai kas įdo­mu: iš šim­tų min­čių, pra­skrie­ju­sių ma­no gal­vo­je li­kus se­kun­dei iki ka­tast­ro­fos, ne­bu­vo nė vie­nos apie ma­ne pa­čią ar­ba apie ma­no ver­slą. Ma­tyt, tei­sūs bu­vo iš­min­čiai, šimt­me­čius mums tvir­ti­nę to­kią tie­są: gy­ve­ni­mo pa­bai­go­je su­pra­si­te, kad da­ ly­kai, ku­rie at­ro­dė svar­būs, iš tik­rų­jų yra men­ku­čiai. O tai, kas at­ro­dė men­ka, – di­din­ga ir ne­pa­pras­tai svar­bu.

Tą bai­sią aki­mir­ką, žiū­rė­da­ma mir­čiai į akis, ne­gal­vo­jau apie sa­vo pi­ni­gus, au­to­mo­bi­lį ar pa­rei­gas, nu­ro­dy­tas ma­no vi­zi­ti­nė­je kor­te­lė­je. Ne­bu­vo min­čių apie mū­sų kom­pa­ni­jos už­kal­tą pel­ną nei apie žur­na­lų vir­še­lius su ma­no por­tre­tais. Gal­vo­jau tik apie sa­vo šei­mą. Gal­vo­jau apie sa­vo mei­lę vai­kams ir vy­rui, apie tai, kaip jiems ma­nęs trūks – gai­la, kad su jais pra­lei­dau tiek ne­daug lai­ko! Ma­no tė­vas sa­ky­da­vo: „Nie­ka­da ne­ma­čiau, kad lai­do­tu­vių pro­ce­si­jo­je va­žiuo­tų sunk­ve­ži­mis su ve­lio­nio man­ta.“ Su­pran­ta­ ma, ką jis tu­rė­jo gal­vo­je: žmo­gus į ka­pą ne­nu­si­neš vi­sų gy­ve­ni­me gau­tų gė­ry­bių. Vie­nin­te­lis da­ly­kas, kuris turės prasmę, – tai mū­sų pri­si­mi­ni­mai apie tik­rą­sias ver­ty­bes. Jaus­da­ma žū­tį, aš ga­lu­ti­nai įsi­ti­ki­nau, kad di­džiau­sia ma­no ver­ty­bė yra šei­ma.