VEIKĖJAI
Fortūnų šeima iš Vinipego, Kanados
• Markas Fortūna – 64 metų milijonierius. Visko pasiekė pats
• Merė – 60 metų. Šešių vaikų motina
• Flora – 28 metai. Susižadėjusi su bankininku Krofordu Kambeliu
• Alisa – 24 metai. Susižadėjusi su draudimo brokeriu Holdenu Alenu
• Meibelė – 23 metai. Susidėjusi su muzikantu iš Minesotos Harisonu Driskolu
• Čarlis – 19 metų
• Robertas – 34 metai. Žmona – Alma. Gyvena Vankuveryje
• Klara – 30 metų. Ištekėjusi už Herberto Hatono
Čezas Kinsis – teniso žvaigždė ir teisininkas iš Niujorko
Viljamas Sloperis – draugiškas jaunuolis iš Konektikuto, su kuriuo
Fortūnos susipažino keliaudami po Europą
Trys muškietininkai – viengungiai bendraminčiai, kartu su Fortūnomis keliaujantys iš Vinipego
• Tomsonas Bitis – Floros draugas
• Tomas Makafris – airių kilmės
• Džonas Hjugas Rosas – Egipte suserga dizenterija
Tomas Endriusas – „Titaniką“ suprojektavęs laivų statytojas ir konstruktorius
Dž. Briusas Izmėjus – „White Star Line“ vykdomasis direktorius
Ponas ir ponia Taeriai su sūnumi Džeku – Pensilvanijos geležinkelio kompanijos viceprezidentas; žmona Mariana ir 17 metų sūnus
Kvigas Baksteris – buvęs ledo ritulininkas iš Monrealio, lydi motiną ir seserį namo iš Europos ir slapta vežasi meilužę Bertą Mainę, kurią nori vesti
Ponia Helena Bakster – turtinga našlė iš Monrealio
Zeta Bakster Duglas – Kvigo sesuo
Čarlzas Melvilis Heizas – Kanados nacionalinio geležinkelio kompanijos prezidentas su žmona
Oriana ir Torntonas Deividsonai – pono Heizo dukra su vyru
Fransisas Braunis – fotografas mėgėjas, plaukęs „Titaniku“ iš Sautamptono į Kvinstauną
Majoras Arturas Peučenas – „Standard Chemical“ įmonės prezidentas ir Karalienės šaulių pulko karininkas iš Toronto
Daktarė Alisa Lider – savo praktika Niujorke besiverčianti gydytoja
Ponia Margareta Svift – daktarės Lider draugė; turi teisininkės diplomą
Mari Jang – ponios Vait kompanjonė, buvusi Ruzvelto vaikų muzikos mokytoja
Ela Vait – turtinga našlė, keliaujanti su panele Jang
Ponas ir ponia Elisonai su šeima – jaunas, pats visko pasiekęs milijonierius Hadsonas; jo žmona Besė, dvejų metų dukrytė Lorena ir 11 mėnesių sūnus Trevoras
Alisa Čiver – naujoji Trevoro auklė
Henris B. ir Renė Harisai – teatro vadybininkai ir prodiuseriai iš Niujorko
Hjugas Vulneris – anglų verslininkas, ponios Kandi gerbėjas
Haris Vaideneris – bibliofilas ir verslininkas, Džordžo ir Eleonoros
Vaidenerių sūnus
Daktaras Vašingtonas Dodžas – gydytojas ir bankininkas iš San Fransisko
Haris Marklandas Molsonas – turtingiausias kanadietis laive; du kartus išgyveno sudužus laivams
Dorotė Gibson – modelis ir kino žvaigždė
Mišelis ir Edmondas Navratilai – du berniukai, keliaujantys su tėvu, prisistatančiu pramanyta Hofmano pavarde
Nešanas Krekorianas – į Kanadą imigruojantis armėnas; keliauja trečiąja klase
Anna Lee Huber
Prologas
1912 m. vasario 12 d.
Kairas, Egiptas
Alisa Fortūna buvo pakerėta. Ji gerte gėrė viską aplink – nuo žalių nykštukinių palmių šakų akmeniniuose plačių laiptų šonuose sustatytuose vazonuose iki ryškiai mėlynų, žalių ir oranžinių terasos grindų plytelių bei jazminais ir figomis kvepiančio vėjelio, kuris kutendamas sprandą žaismingai kedeno iš smeigtukų išsprūdusias plaukų sruogas.
Jausmas jai buvo nepažįstamas. Tas troškimas matyti, daryti ir patirti viską aplink. Alisa niekada nebuvo išvažiavusi už Toronto ribų, todėl jautė visa apimantį nepasotinamą norą tyrinėti.
Vis dėlto karščiausiu dienos metu motina pareiškė norą pailsėti, o kiti šeimos nariai nusprendė prie jos prisijungti. Alisa jautėsi pernelyg susijaudinusi, kad galėtų eiti miegoti. Juk dar tiek daug reikia atrasti! Iš viešbučio išeiti negalėjo, tad, kai grįžtant iš rytinės ekskursijos į šventovę panašiame pagrindiniame vestibiulyje atsitiktinai išdygo vienas iš jų kelionės draugų, Alisa pasinaudojo šia galimybe išvengti kankinamo spoksojimo pro langą, kol seserys gulės pokaičio.
Taip Alisa atsidūrė „Shepheard“ viešbučio verandoje, pačioje Kairo širdyje, su arbatos puodeliu rankoje ir patraukliu šviesiaplaukiu Viljamu Sloperiu iš Konektikuto. Kai mergina pakėlė šaltos kinrožių arbatos puodelį ir pasisuko pažiūrėti į Sloperį – tikriausiai pirmą kartą nuo tada, kai jie prisėdo prie vieno iš rotango staliukų, – vaikinas
jai atlaidžiai nušypsojo. Kitą vyrą jos neatidumas galėjo įžeisti, bet tik ne Viljamą. Jis nuolat su visomis flirtuodavo, bet buvo nepavojingas ir tokio gero būdo, kad į save per daug rimtai nežiūrėjo. Mergina nusijuokė – žemų, kultūringų balsų, gatve barškančių vežimėlių ir lekiančių automobilių fone jos juokas nuskambėjo ryškia nata.
– Šiuo metų laiku namuose, Vinipege, vargu ar galėtumėte pasimėgauti arbatos puodeliu terasoje, – tarė jis.
– Oi, tikrai ne, – sutiko Alisa. – Nebent norėtume per kelias minutes sustingti į varveklius. Nors žiemą Vinipege yra savų privalu
mų. – Ištikima savo kraštui Alisa pasijuto privalanti tai pridurti, nors dabar jai buvo sunkoka prisiminti, kokie tie privalumai.
Sloperis kažką suniūniavo ir linktelėjo.
– Pavyzdžiui, nereikia ledo kameros.
Ji nusišypsojo.
– Nemanau, kad Konektikute būtų daug šilčiau.
– Todėl ir esu čia, o ne ten.
Alisa gurkštelėjo arbatos. Cukraus buvo kaip tik tiek, kad pajustum saldumą, bet jis neužgožė kinrožių aitrumo.
– O aš maniau, kad jūs ieškote nuotykių.
– Taip, bet į nuotykius visada geriausia leistis žiemą. – Po panamos krašteliu blykstelėjo šviesiai mėlynos Viljamo akys. – Ir grįžti į Naująją Angliją, kai narcizai ima skelbti pavasarį.
Alisa negalėjo jam paprieštarauti, nes būtent tai ir turėjo omenyje tėvas, Markas Fortūna, kai pribloškė visą šeimą pareiškęs, kad jie vyksta į šią ilgą kelionę po Europą ir Viduržemio jūros regioną.
Tai neva buvo dovana jos jaunesnio brolio Čarlio mokslų baigimo proga, bet į kelionę buvo pakviesti jie visi. Keturių jauniausių Fortūnų vaikų nereikėjo ilgai įkalbinėti leistis į tokią ekstravagantišką kelionę. Net ketveriais metais vyresnė Alisos sesuo Flora, rodės, visiškai neprieštaravo atidėti pavasarį turėjusias įvykti savo vestuves, kad galėtų vykti kartu ir lydėti brolį ir dvi seseris. Tačiau Flora, žinoma,
Viljamas vėl kažką pasakė apie tvankų orą, bet Alisa žvilgtelėjo į jį tik akies krašteliu negalėdama atsitraukti nuo žmogelio su kaštoninės spalvos fesu – tas stovėjo priešingoje baliustrados pusėje ir kalbėjosi su išėjusia iš viešbučio pora. Kad ir ką tas žmogus sakė, puošniai apsirengęs vyras nenorėjo jo klausytis, nes ryžtingai nusisuko ir padėjo moteriai įsėsti į automobilį.
Trumpam Alisos dėmesį atitraukė nuaidėjęs sunkvežimio garso signalas ir nusisukusi ji išvydo, kaip atsakydamas sunkvežimio vairuotojui asilų vežimėlio vadeliotojas iškelia ranką ir kažką šūkteli.
Vėl atsisukusi mergina pamatė, kad dabar mažasis žmogelis įdėmiai žvelgia į ją. Egiptiečio lūpose žaidė blanki šypsenėlė, jis prakišo ranką per kaltinio plieno turėklus ir jai pamojo. Iš pradžių Alisa pamanė, kad tai dar vienas gatvės prekeivis, kuriuos vis girdėjo šūkaujant ir siūlant savo prekes praeiviams, bet vyriškio rankos buvo tuščios. Be to, jokiam prekeiviui nebūtų leista išstatyti savo prekių taip arti įėjimo į viešbutį.
– Kaip manote, ko jis nori? – atsainiai paklausė Alisa.
Viljamas nusekė jos žvilgsnį ir pažvelgė į vyrą, kuris dar kartą pakvietė merginą prieiti.
– Juk akivaizdu, kad jis nori išburti jums ateitį. Ar jums dar niekas niekada nebūrė?
– Ne. Bet... – Mergina suabejojo, ar motina su tėvu tam pritartų.
Nepritartų ir vyresnė sesuo Flora, bet juk pagaliau į šią didžiąją kelionę jie leidosi norėdami susipažinti su kitomis kultūromis ir žemynais. – O... Juk tai nieko blogo, tiesa?
– Eisiu, atvesiu jį pas jus, – nusišypsojęs pasišovė Viljamas.
Staiga susinervinusi, bet kartu ir džiugiai susijaudinusi Alisa perbraukė delnais per rugiagėlių mėlynumo sijoną išlygindama raukšles, stengdamasi nenumesti ant kelių pasidėtų pirštinių, ir pasitaisė plačiakraštę šiaudinę skrybėlaitę.
Tamsi egiptiečių pranašo oda buvo susiraukšlėjusi, o drabužiai
dulkėti, bet akys atrodė šiltos ir kone linksmos. Prieš prabildamas savo melodingu akcentu vyras mandagiai jai nusilenkė.
– Ar jaunoji panelė norėtų, kad jai paskaityčiau iš delno?
Alisa jam ištiesė ranką ir labai susidomėjusi stebėjo, kaip jis atvertė jos delną ir apžiūrėjo trumpais pirštais braukdamas per linijas. Viljamas pasitaisė pilką lininį kostiumo švarką ir pamerkęs jai akį atsisėdo ant kėdės.
– Kaskart, kai keliaujate jūra, jums gresia pavojus.
Alisa vėl įrėmė žvilgsnį į ateities spėjiką ir pastebėjo, kad nugairintas vyro veidas tapo paniuręs.
– Matau, kaip jūs sėdite valtyje ir dreifuojate vandenyne, – tęsė jis, tarsi kalbėtų su ja iš kažkur toli. – Prarasite viską, išskyrus gyvybę. Jūs būsite išgelbėta, bet kiti žus.
Po šių žodžių stojo tyla, kurią trikdė tik stiklinių indų žvangėjimas ir asilo kanopų bildėjimas. Atrodė, kad Alisai į sprandą papūtė vėsus vėjelis, ir merginos rankų oda pašiurpo. Prireikė nemažai jėgų pusiausvyrai atgauti.
Laimei, Viljamas reagavo ramiau. Jis garsiai sausai nusijuokė:
– Šiek tiek baugoka, nemanote? Bičiuli, norėčiau jums kai ką patarti. – Vaikinas prabilo tyliau. – Jei norite gero atlygio, sakykite joms, kad jų laukia laiminga ateitis. Tokia, kurioje skamba vestuvių varpai, daugybė auksinių saulėlydžių ir mažų tapsinčių pėdučių.
Išgirdusi tuos žodžius Alisa pasirausė piniginėje ieškodama monetos ir radusi padavė ją ateities spėjikui, kuris, nesureagavęs į Viljamo pasiūlymą, atidžiai ją stebėjo. Nueidamas žmogelis dar kartą linktelėjo, paskui apsisuko ir nubildėjęs laiptais žemyn išnyko susiliejęs su gatvėmis plūstančia minia.
– Koks keistas žmogus, – purtydamas galvą nusistebėjo Viljamas. Alisa pakėlė ranką ir pirštais braukdama kaklą juosiantį perlų vėrinį toliau spoksojo ten, kur pradingo ateities spėjikas. Norėjo,
kad čia būtų jos sužadėtinis Holdenas. Jis žinotų, ką pasakyti. Nors
Alisa manė esanti racionalus, prietarais netikintis ir fantazuoti nelinkęs žmogus, negalėjo paneigti, kad pranašo žodžiai ir tai, kaip jis ištarė juos, kažką jos viduje sujudino. Tai buvo ne baimė, o nerimas.
Matyt, Viljamas tai pastebėjo, nes nužvelgė merginą gailesčio ir netikėjimo kupinu žvilgsniu.
– Juk nežiūrite į to fakyro žodžius rimtai, tiesa?
– Ne... – bet apimta dvejonių Alisa nutilo.
– Nes jis tikriausiai tą patį pasakė dešimtims turistų. Tas žmogus supranta, kad atvykdami čia amerikiečiai, britai ir kanadiečiai, –Viljamas plačiai pamojo ranka, – turi keliauti jūra. Ir vėl turime ja plaukti grįždami namo. Ir jis puikiai žino, kur mus rasti. – Vaikinas nužvelgė viešbučio teritoriją.
– Tiesa, – pripažino Alisa ir pagaliau įkvėpė pilna krūtine.
„Shepheard“ viešbutis išties buvo britų ir visų Kairo anglakalbių socialinis centras. Čia rinkosi turčiai ir tautos išrinktieji.
– Jis pamatė čia sėdinčią nuo negailestingų saulės spindulių besislepiančią gražią jauną moterį ir greitai sumetė, kuri iš jo firminių pranašysčių jai padarys didžiausią poveikį.
– Ar tikrai viskas daroma būtent taip? – paklausė Alisa negalėdama paneigti, kad Viljamo paaiškinimas ją nuramino. Ji ir pati netikėjo, kad žmogeliukas gali perskaityti jos delne įrašytą ateitį, bet išgirdusi, kaip kompanjonas numojo ranka į fakyro prognozes, mergina pasijuto ramiau.
Viljamas žvelgė į ją kone globėjiškai.
– Bijau, kad taip, mano mergaite.
Šiek tiek nusiminusi, kad pasirodė tokia naivi, Alisa linktelėjo ir pakėlė arbatos puodelį. Pažvelgusi į tamsiai rausvą puodelio turinį susiraukė:
– Tačiau buvo gana žiauru išpranašauti tokią siaubingą ateitį.
– Galbūt, bet manau, kaip taip jis užsidirba pragyvenimui. Ir, viena vertus, būtent to turistai ir tikisi. Juk niekas nenori išgirsti, kad jų ateitis bus nuobodi ir nuspėjama. Geriau šiek tiek išgąsdinti nei sukelti nuobodulį.
Alisa pamanė, kad Viljamas teisus. Tiesą pasakius, nebuvo tikra, kad nebūtų taip pat suirzusi, jei būtų išgirdusi, kad ištekės, pagimdys daugybę vaikų ir daugiau niekada neišvyks toliau nei už šimto mylių nuo savo patogių namų, nors būtent tokios ateitis ji galėjo tikėtis. Dar nebuvo pasirengusi susitaikyti su tokia realybe, juk reikėjo dar tiek daug patirti šioje didžiojoje kelionėje. Po kokio mėnesio ar dviejų jos nuotykių troškimas būtų patenkintas ir ji būtų susitaikiusi su tokiu likimu, tačiau išgirsti tai dabar būtų apmaudu.
Argi dėl to ji nėra pati blogiausia sužadėtinė, ypač po paskutinio Holdeno laiško? Jis taip ją dievino ir buvo toks dėmesingas, o ji taip siaubingai jo ilgėjosi. Tačiau tai nereiškė, kad Alisa pasirengusi atsisakyti pasimėgauti galimybe pamatyti pasaulį. Ypač kai tai gali būti jos vienintelė proga.
Vis dėlto širdyje jai buvo sunku visiškai numoti ranka į pranašo žodžius. Egiptiečio žodžiai vis kirbėjo kažkur sąmonės pakrašty kaip nepageidaujamas, niekaip neišeinantis svečias. Jai beliko tikėtis, kad laikas ir įvairūs malonūs rūpesčiai padės juos pamiršti. O kol kas ji apsimes, kad jau viską pamiršo, tad ryžtingai gurkštelėjo kinrožių arbatos, tarsi norėdama tai patvirtinti ir pati sau, ir ponui Sloperiui.
