AR MEILĖ GALI IŠLAISVINTI IŠ PRAEITIES NUODĖMIŲ?
R omana s
Ryški dienos šviesa plūsta per milžiniškus langus.
Smarkus vėjo gūsis įsuka į kambarį užuolaidas, nenoromis prisiverčiu pramerkti akis. Dieve, kaip skauda galvą. Sunku suskaičiuoti, kiek truko daugiadienės, tik aštrūs tvinksniai galvoje primena, kad aš vis dar gyvas. Giliai atsidusęs, perbraukiu ranka veidą. Čežantis juodas šilkas, nuogos krūtys ir galybė kvaišalų − tai viskas, ką sugebu prisiminti. Kelinta valanda? Velniai žino! Ko gero, jau po pietų. Nuo gatvės sklindantys automobilių signalai tik patvirtina spėliones. Persiverčiu per pašonėje miegančią nuogą būtybę ir ant naktinio staliuko susirandu mobilųjį telefoną. Tarsi gyvas padaras pajutęs delnų šilumą, jis akimirksniu atgyja ir ima zvimbti, ekrano langelyje apšviesdamas Federikos vardą. Šūdas! Nekelsiu! Nepatenkintas susiraukiu, nes ši mintis jau neatrodo tokia puiki, telefono kampe išvydus mirksintį skaičių šešiolika. Tik pradink keletui dienų – visiems tavęs prireikia! Šūdas. Telefonas dar kartą vibruodamas delne suzvimbia. 5
D O N ATA KO N T E N I E N Ė
Nors ir sunku ryti seiles perdžiūvusioje burnoje, pasiryžtu atsiliepti. − Klausau? − Antoni! Ar tau su galva negerai? − pasigirsta kimus, pykčio iškreiptas sesers balsas. − Tris paras dingęs kaip į vandenį! Užsimušk – nerasi! Vėl grįžai prie savo demonų? − Na, na. Kokie ten demonai. Maži velniūkščiai ir tiek, − bandau juokauti. − Kaip tu? − Nekeisk temos! Žinau tuos tavo velniūkščius. Vos iš proto neišsikraučiau! Tik aš į Japoniją, tu vėl prie savo. − Gerai, nezyzk, sakyk, ko skambini? − Man reikia tavo pagalbos, − Federikos balsas tampa daug švelnesnis. Visada taip. Iš pradžių kaltinimai, priekaištai, o paskui meilūs prašymai. − Sakyk, kiek šį kartą? − atsidusęs krentu atgal į patalus. − Ko tu iškart apie pinigus? Tavo pagalbos man reikia, o ne pinigų. − O kur Deividas? Ar jo pagalbos tau neužtektų? − sumurmu į telefoną. Viena iš nuogų būtybių, gulinčių šalia manęs, pramerkia ryškiai dažytas akis. − Deividas man ne brolis. Taip ir maniau, kad be reikalo į tave kreipiuosi. − Gerai, jau gerai, neverkšlenk. Dėstyk problemą, − surimtėju. 6
S E P TY N E TA S
− Pameni, turėjau susitikimą Lietuvoje? − Na, tarkim. − Per konferenciją susipažinau su viena išties puikia mergina. Buvau ją pasamdžiusi vertėja, o po darbų, prie taurės vyno išsišnekėjom... − Prie reikalo, Federika! − nutraukiu jos kalbą, neturėdamas jokio noro klausytis moteriškų plepalų, ypač šiandien. − Žodžiu, reikia tai panelei padėti įsikurti Londone. − Gerai. Kuo aš čia dėtas? Šalia gulinčios merginos delnas slystelėti nuogu mano pilvu žemyn. Akimis susitinku su dailiai išpieštomis žydromis akimis. Ji nusišypso ir pakėlusi galvą žvelgia į šalia kito mano šono susirangiusią rudaakę, tarsi kviesdama prisijungti prie saldaus žaidimo. − Kalbėk greičiau, nes turiu reikalų, − sunkiai iškvėpiu jusdamas, kaip slėpsnos atgyja ir ima maloniai mausti. − Toniuk, gal galėtum ją trumpai pagloboti? − Tu juokauji? − Ne, tik porą savaitėlių, kol aš grįšiu iš Tokijo. − Ar su protu susipykai, Fede!? − pašoku iš lovos lyg šaltu vandeniu nutvilkytas. − Nereikia šaukti ant manęs. Tik porą savaičių. Galėtų pas tave pagyventi, vis tiek namuose tu retas svečias. Antoni, prašau, padėk, − atsidūsta į ragelį lyg verksmui ruoštųsi. 7
D O N ATA KO N T E N I E N Ė
Trinu smilkininius, bandau mąstyti blaiviai, bet galvoje vien skaudūs tvinksniai. Pasiųsti ją velniop? Juk sesuo! Ne kartą ašaras liejo, kai man buvo blogai. O ir jos lūpose skamba tiesa, retas svečias aš savo namuose, vis tušti stovi. − Velniai nematė jūsų bobiškų bėdų, − perbraukiu veidą ranka netikėdamas tuo, ką tuoj pasakysiu, − padėsiu. Deividas viską suorganizuos, − sunkus atodūsis išslenka iš mano krūtinės. − Antoni, aš tavęs prašau, ne Deivido! − Gana! Taip arba niekaip! − nukertu. Merginos lovoje susmeigė į mane klausiančias akis. Rankos mostu parodau, kad rengtųsi. Vis tiek nuotaika pakilo ir nusileido. − Kelias savaites, ir nė dienos ilgiau, aišku? − Taip, − sumurma liūdnu vaikišku balseliu. − Beje, kaip reikalai su japonais? − masažuodamas smilkinius pakylu iš lovos. − Puikiai, kaip žuvytė ant kabliuko. − Šaunuolė. Taip ir toliau. Pakalbėsim vėliau, − šiek tiek aprimstu nuo gerų naujienų. Popietės spinduliuose skendintis butas atrodo tarsi po karo. Ant grindų mėtosi merginų apatiniai, voliojasi tušti viskio buteliai. Svetainės stalas tarsi storu sniego patalu nuklotas cigarų pelenais ir baltais milteliais. Nusipurtau nuo nemalonaus vaizdo. Eidamas vonios link stabteliu 8
S E P TY N E TA S
prie svečiams skirto miegamojo. Norėdamas šnektelėti su Adamu praveriu duris. Plačioje lovoje visu ūgiu išsitiesęs vyras giliai šnopuoja, delnais stipriai spausdamas virš jo tarpkojo palinkusios merginos galvą. Įnirtingai darbuodamasi burna ji nekreipia į mane jokio dėmesio. − Adamai, aš išeinu. Šiam kartui man pakaks. − Taip greitai? − užsimerkęs švokščia pro sukąstus dantis. − Taip. Turiu reikalų. Pasirūpink, kad kas sutvarkytų visą šį šūdą, − ištariu nužvelgęs kambarį, kuris atrodo ne ką geriau nei likusieji. Palikęs vyrą „ilsėtis“ patraukiu į vonią. Vos įžengęs į vėsią, šokoladinių atspalvių patalpą akimis užkliūnu už savo atspindžio dideliame veidrodyje. Juodi paakiai, susivėlę po audringų naktų plaukai ir pagiringos akys − tai viskas, ką galiu įžiūrėti dėbsančiame į mane itališkame veide. Nei dalelės gėdos ar atgailos. Nuo kada aš toks? Nejaugi išdavystė gali taip pakeisti žmogų? Po velnių, jau daug vandens nutekėjo, o ji lyg kraupus košmaras vis dar tūno mano galvoje ir širdyje. Ne, širdyje jau nieko neliko. Ta harpija išplėšė viską. Kaip ir kiekvieną kartą, vos prisiminus dailų Andrėjos veidą, ima purtyti drebulys ir rankos pačios gniaužiasi į kumščius. Kalė! Lyg angis sušilo užantyje, o paskui gėlė tiesiai į širdį, 9
D O N ATA KO N T E N I E N Ė
suleisdama mirtiną nuodų dozę, suėdančią paskutinius švelnumo lašelius. Šilta vandens srovė, slystanti įsitempusiais raumenimis, padeda šiek tiek nurimti. Apsijuosęs klubus rankšluosčiu grįžtu į erdvų miegamąjį, kuriame švelnių būtybių lyg nebūta, tik sujauktos paklodės primena jų saldžius, mano aistrai pavaldžius kūnus. Telefonui zvimbtelėjus, suprantu, kad realybė tuoj užgrius visu svoriu. Ekranas mirksi Deivido vardą – ir tai šiokia tokia paguoda. − Klausau, Deivi! Jau ruošiausi tau skambinti, − su palengvėjimu atsiliepiu ir laisva ranka spintoje imu ieškoti tinkamo kostiumo. − Pagaliau, − atsidūsta.− Tu kaip visada, nors įspėtum prieš eilinį savo atotrūkį. − Nieko sau rytas! Vieni priekaištai, − sumurmu. − Ištversi! Nenumirsi. Kalbėjau su Fede. Reikalai su japonais pajudėjo. − Žinau, jau skambino. Turiu tau darbelio. Šiandien po pietų Hitrou oro uoste pasitiksi merginą. Ją pristatysi į mano biurą. Surasi jai kokį butą ar namą nuomai. Spręsk pats, kas geriau. Paskui suderinsi reikalus su prancūzais dėl pokalbio šią savaitę. 10
S E P TY N E TA S
− Maniau, kad derėsimės su austrais? − Prancūzai rimčiau šneka, viskas jau nuspręsta. Žodžiu, dirbk. Pakalbėsim vėliau.
Oro uosto terminalas pilnas skubančių žmonių. Pa-
sitikimo salėje vieni stovi su gėlėmis, kiti rankose laikydami plakatus su nepažįstamųjų vardais šypsosi. Iš nusileidusių lėktuvų pabyra žmonės ir lyg skruzdės pasklinda po neregėto mano akims dydžio salę. Naujai atvykusieji žvalgosi, bijodami pro akis praleisti verslo partnerius, brangius artimuosius, o gal mylimus žmones. Su kiekvienu atodūsiu jaučiu, kaip kūnas prisipildo šio malonaus ore tvyrančio gaudesio. Baigėsi sunkaus vertėjos darbo už menką atlygį dienos. Londonas taps nauja pradžia. Naujas darbas, nauji draugai, gal net širdis atras ramybę. Ilgai delsiau, bet atkaklioji Federika įkalbėjo. Vos prisiminusi jos dailų veidą, negaliu liautis šypsojusi. Lieku jai skolinga. Tik jos nuolatiniai įtikinėjimai, kad per jauna, per talentinga vergauti už grašius, padėjo galutinai apsispręsti. Kas galėjo pagalvoti, kad darbo santykiai pavirs šilta ir artima draugyste. Pagaliau tik jos įkalbėta ir pasiryžau tokiam ryžtingam žingsniui. Pripažinsiu, nelabai turiu ko prarasti. Vertėjų paslaugas teikiančioje įmonėje, kurioje dirbu daugiau kaip metus, dėl vis mažėjančių užsakymų pasiprašiau 11
D O N ATA KO N T E N I E N Ė
nemokamų atostogų. Savo mažutį vieno kambario butą užrakinau, o raktą patikėjau saugoti senyvai kaimynei tetai Liucei, kuri nė neprašyta nuolankiai patikino du kartus per savaitę palaistysianti gėles. Daugiau niekas manęs ir nelaikė toje ašarų pakalnėje. Tėvai anksti atgulė amžinojo poilsio. Rimto vaikino niekada neturėjau. Vienadieniai nuotykiai ir vibruojantis, baterijomis maitinamas draugas − tai visa mano dvidešimt ketverių metų patirtis. Miniai žmonių ėmus po truputėlį skirstytis, išplėtusi akis bandau įžiūrėti bent vieną Federikos apibūdinimą atitinkantį vyrą. Pagal trumputį jos pasakojimą mane turėtų pasitikti aukštas, tamsaus gymio ir, be abejonės, juodai vilkintis vyriškis. Akimis sekioju visus vyrus, bent kiek atitinkančius turimą informaciją – veltui. Pasitikimo salėje pasirodžius dailiam jaunuoliui tobulai pasiūtu smėlio spalvos kostiumu šmėstelėti mintis, kad yra pasaulyje žmonių, kurių laiką, gerovę ir, be abejo, pinigus saugo tokie nepriekaištingos išvaizdos vyrukai. Užgniaužusi kvapą stebiu, kaip vaikinas ima sparčiai artintis. − Gabriela Keinaitė? − netikėtinai mandagiu tonu kreipiasi į mane dailus, jaunas vyras. − Taip, tik aš ne Gabriela, o Gabrielė, − bailiai šypteliu ir virpančiomis kojomis pakylu nuo kėdės paspausti jo ištiestą ranką. 12
S E P TY N E TA S
− Prašau atleisti, panele Gabriele. Deividas Blaktokas, − prisistato ir švelniai paspaudžia mano ranką, kuri jo delne atrodo dar menkesnė. − Prašau sekti paskui mane, − mandagiai linkteli ir paėmęs mano mažytį krepšį, į kuri tilpo visas mano niekingas pasaulėlis, dideliais žingsniais patraukia per salę išėjimo link. Baimė lyg nuodai apnuodija mano kūną. Ne kartą buvau Lietuvos spaudoje skaičiusi apie užsienyje pagrobtas merginas ir jų išniekintus kūnus, surastus grioviuose. Virpančiomis kojomis seku paskui vyrą vos spėdama. Prie pagrindinių durų laukiantis prabangus juodas Bentley priverčia dar labiau sunerimti. Kai palydovas atveria galines dureles, pasijuntu lyg pelė spąstuose, nevalingai imu gūžtis ir žvalgytis į šalis pagalbos. − Panele Keinaite, ponas Barikelis jūsų jau laukia, − šypsena vaikino veide išduoda, kad mano panika jį pralinksmino, tad sukaupusi visą drąsą šmurkšteliu į prabangų automobilį. Federikos pavardė leidžia bent šiek tiek nurimti, bet vis dar virpu lyg epušės lapas. − Tikriausiai jūs alkana po skrydžio? − Ne, ačiū, − šypteliu vaikinui, atidžiai stebinčiam mane galinio vaizdo veidrodėlyje. − Gaila. Visada malonu papietauti dailios merginos draugijoje, − švelnūs jo veido bruožai ir šiltos akys tirpdo nerimą. Nejučiomis šypteliu, išgirdusi jo balse menkutę nusivylimo gaidelę. 13
D O N ATA KO N T E N I E N Ė
Prabangusis Bentley slysteli nuo šalikelės ir tarsi žvėris, puikiai pažįstantis gatvių džiungles, neria į mirgantį automobilių srautą. Pro akis slenkant milijoninio miesto vaizdams, nenorom iškyla klausimas, ar tikrai rasiu sau vietą tarp šių dangoraižių? Ar miestas manęs nepraris ir sukramtęs neišspjaus, kaip dar vienos nieko vertos imigrantės? Londono verslo rajone galva ima svaigti nuo stiklinių architektūros šedevrų, kurių viršūnės tarsi pjausto žydrą dangų. Prieš atvykdama šiek tiek pašniukštinėjau internete, bet tikrai nesitikėjau, kad visus iki šiol nuotraukose regėtus modernius pastatus išvysiu savo akimis. Automobiliui sustojus prie milžinišką stiklo šukę primenančio pastato, net aikteliu iš susižavėjimo. − Štai ir atvykome, panele Keinaite, − atidaręs dureles ir galantiškai ištiesęs ranką Deividas padeda man išlipti. Ilgas kilimas stikliniu liftu iki keturiasdešimto aukšto galutinai išmuša žemę iš po kojų. Neregėta prabanga ir aiškiai demonstruojami didžiuliai pinigai širdyje pasėja nerimo sėklą. Atsivėrus lifto durims, mano nuostabos taurė išsitaško per kraštus. Juodos marmuro grindys, kuriose per milžiniškus langus atsispindi giedras dangus su baltais lyg pūkas debesimis, veda prie vientisą akmens luitą primenančio administratoriaus stalo. Prabangūs minimalistinio stiliaus juodos odos baldai, stovintys šalia raudonmedžiu dekoruotos sienos, kviečia prisėsti laukiantįjį, 14
S E P TY N E TA S
o sidabrinis užrašas Barikely Company išduoda, kokius pinigus valdo draugės šeima. Tamsiomis grindimis prie mūsų nežinia iš kur atkaukšėjusi nepriekaištingos išvaizdos brunetė galutinai palaužia mano ir taip menkutį pasitikėjimą savo jėgomis. Liūdnai nužvelgiu savo džinsus ir sportinę palaidinę ant lieso kūno, kuris nei iš tolo negali prilygti tobuloms jos formoms. − Deividai, − prabyla glotniu it šilkas balsu, − ponas Barikelis jūsų jau laukia, − perliniais dantukais šyptelėjusi gražuolė atveria mums matinio stiklo duris. − Pone Barikeli, Deividas ir panelė Keinaitė, − paskelbia, stovėdama tarpduryje, ir linkteli, duodama ženklą užeiti. − Šeštos valandos susitikimas perkeltas rytojaus rytui, kaip ir liepėte, − kreipiasi į vyrą, stovintį prie milžiniško lango. − Ar dar kuo galėčiau būti naudinga? − Ne, Sofija, šiandien bus viskas, − neatsigręžęs ištaria sodriu balsu. − Prašom prisėsti. Kaip skrydis? − Dėkoju, viskas gerai, kaip ir buvo galima tikėtis, − atsakau į jo klausimą, sunkiai atpažindama savo drebantį balsą. − Tikiuosi, Deividas tinkamai jumis pasirūpino? − vis dar neatsitraukdamas nuo lango tęsia vyras, savo stovėjimo maniera aiškiai sakantis, kad miestas, plytintis už lango, priklauso tokiems kaip jis. − Taip, kuo puikiausiai. 15
D O N ATA KO N T E N I E N Ė
− Džiugu girdėti, − pagaliau teikiasi atsisukti. Griežtas, pietietiškų bruožų veidas su skruostus puošiančias tamsiais šeriais būtų galėjęs priversti aikčioti bet kurią merginą, tad nenuostabu, kad mano žandikaulis, žvelgiant į jį, nutįsta beveik iki blizgančio marmuro grindų. Juslios, tvirtai sučiauptos lūpos slepia velnišką šypsenėlę, o juodos tarsi smala akys susminga į mane. Galiu prisiekti, kad tamsiose jų gelmėse gali įžvelgti paties pragaro liepsnas, kurių karštis degina odą. Atitokusi nuo įspūdingos išvaizdos suprantu, kad jau kelias sekundes pamiršau, kaip reikia kvėpuoti, mirkčioti ir net baugštūs širdies dūžiai buvo pritilę nuo šio seksualaus vyro, stovinčio netoliese. − Deividai, ar pavyko ką nors sugalvoti dėl panelės Keinaitės apgyvendinimo? − perbraukęs juodus plaukus ranka, prieina ir atsiremia į sunkios medienos stalą tiesiai priešais mane. Sukryžiavęs rankas ant plačios krūtinės laukia pavaldinio atsakymo, o aš kiekviena kūno ląstele jaučiau skvarbų jo žvilgsnį. Kaip Federika ir buvo minėjusi, tobulas, asmeniškai jam siūtas juodas kostiumas paryškina plačius vyro pečius. Tokio pat atspalvio marškiniai ir kaklaraištis susilieja į tamsią visumą ir tik žėrinčios, neabejotinai, deimantinės sąsagos blyksi nuo vakarinės saulės spindulių, pagyvindamos bauginantį rūbų derinį. 16
S E P TY N E TA S
− Šiandien nieko doro nepavyko rasti, nebent galima užsakyti viešbutį. − Nemanau, kad ši mintis vykusi, turint omenyje, kad Federika primygtinai prašė pasirūpinti panele kaip šeimos nariu. − Ką siūlai, Antoni? − Nežinau, ar jums, panele Keinaite, mano sesuo buvo minėjus apie galimybę apsistoti mano apartamentuose? − kreipiasi į mane, o jo akys žybteli. Sunkiai nuryju seiles vis labiau džiūstančioje burnoje. Jaučiuosi lyg baltavilnis ėriukas, atiduodamas tiesiai vilkui į nasrus. Rankų krumpliai pabąla nuo nevaldomo pirštų gniaužimo. − Ne. Žemė slysta iš po kojų kiekvienąkart, šiam vyrui vos žvilgtelėjus į mane. Dievaži, neištverčiau nei minutės su juo viena kambaryje, o ką jau kalbėti apie naktį jo namuose. Deja, pasirinkimas nedidelis, nes džinsų kišenėje šnara vos keli šimtai svarų, kurių vargu ar pakaktų nakvynei viešbutyje, o ir ateityje jų man dar, be abejonės, prireiks. − Na, jei panelei Keinaitei tinka, tada nuspręsta, − neišgirdęs mano prieštaravimų vyras atsitraukia nuo stalo. − Deividai, ačiū tau už pagalbą. 17
D O N ATA KO N T E N I E N Ė
Smulkios raukšlės aplink jo tamsias akis išduoda tvardomą šypseną, o aš rimtai imu dvejoti savo sprendimu. − Panele Keinaite, – kreipiasi į mane, – jei neprieštaraujat, norėčiau pasikalbėti su Deividu asmeniškai. Galantiškai ištiesta jo ranka padeda man pakilti iš minkšto odinio krėslo. Nuo menkučio pirštų prisilietimo pajuntu, kaip nevalingai kūnu perbėga elektros srovė. Nespėju net kvėptelėti, o mano londonietiško gyvenimo pradžią jau nulemia šis valdingas vyras, kuriam stovint priešais, protas tarsi atsisako funkcionuoti. Stovėdama didžiuliame biuro laukiamajame niekaip negaliu atsikratyti jausmo, kad susitikimas su Antoniu Barikeliu keičia mano gyvenimą iš esmės. Įdomu, ar į gera?
− Prancūzijos kompanijai puikiai tinka mūsų sąly-
gos, tiesa, susitikimo šią savaitę surengti nepavyko. − Prancūzai, japonai... – burbteliu prisėsdamas ant odinės sofos. − Galva šiandien tuščia, jokios mintys nelenda. − Galva tuščia? Panašu, kad tavo galvoje pilna minčių, tik ne visai su tais reikalais susijusių, − sarkastiška šypsena iškreipia Deivido veidą. − Nepradėk, − rankomis susiimu pulsuojančius smilkinius. − Graži, bet visiškai ne mano skonio. Puikiai žinai, kad pirmenybę teikiu blondinėms. 18
S E P TY N E TA S
− Taip, ir puikiai žinau, kodėl. − Deividai, būk žmogus, nepradėk, − atsidūstu. − Toni, kiek laiko dar reikės? Tave vis sunkiau atpažinti. Net milijoniniai kontraktai jau neįdomūs? Nejau manai, kad išdulkinęs visas pasaulio moteris rasi ramybę? − Geriau būtume kalbėję apie tuos prakeiktus prancūzus, − atkertu nujausdamas, kad Deivido kalba tuoj pavirs nesibaigiančių priekaištų kratiniu. − Ką žadi daryti su mergina? − kiek patylėjęs pakeičia pokalbio temą, puikiai žinodamas mano ugninį charakterį. − Nežinau. Apgyvendinsiu „Fabrike“, paskui bus matyti. − Juokauji? − plati šypsena nubraukia priekaištus nuo jo veido. − „Fabrike“? − Taip, − šypsausi. − Nebijok, nesuvalgysiu jos, nebent pati paprašytų. − Abu nusijuokiam. − Nedraskyk mergaitės, matai, kad naivi, be to, dar ir graži. − Kaip nors, − šypsausi Deividui, puikiai suprasdamas, ką jis turi galvoje. − Savaitgalio planai nesikeičia? − Ne. − Tada iki greito.− Paspaudžiam vienas kitam ranką atsisveikindami. Deividui pravėrus duris, mane pasitinka dvi išsigandusios akys. Šmėsteli mintis, kad vyras visiškai neklydo vertindamas. 19