Seimos knyga

Į VADAS

Šeimos knyga Lolita Piličiauskaitė

Albertas Navickas

Albertas Piličiauskas

Į VADAS

Šeimos knyga Lolita Piličiauskaitė

Albertas Navickas

Albertas Piličiauskas

Šeimos knyga ,,Dovanoju Tau gabumus ir išmintį“ PRENATALINIS BEI ANKSTYVASIS MUZIKINIS UGDOMASIS SVEIKATINIMAS IR ŠEIMOS VERTYBIŲ PUOSELĖJIMAS TAIKANT INOVATYVIUS METODUS

Muzika – Albertas Navickas Poetiniai tekstai – Lolita Piličiauskaitė Redaktorė – Dainora Mozerė Iliustracijos – Rūta Čigriejūtė Dailininkė – Alicija Širvinskienė Recenzentai: prof. dr. Daiva Malinauskienė, Šiaulių universitetas doc. dr. Marija Jonilienė, Lietuvos edukologijos universitetas

ISBN 0000000000000000 © Lolita Piličiauskaitė, 2017 © Aktin, 2017

2017

Turinys

Įvadas

II DALIS

ne tik mylėti vaikus, bet ir išmintingai iš jų reikalauti

„Aš atdarysiu dainų skrynelę“.

Ankstyvasis muzikinis ugdomasis sveikatinimas

Pedagoginis dvasingumas arba kodėl tėvams reikia išmokti

I DALIS „Po širdim tave nešiojau, laimužę godojau...“ Euritminiai lytėjimo pratimai nėščiosioms 1. „Mylu mylu mažutuką“. Pozityvūs jausmai Aš Tau „m yliu“ pasakysiu Mama vaikelį myli labai Mylu mylu mažutuką Tau mano širdelė plaka Jausmų abėcėlė Tavo kelias Aš nupiešiu Tau žvaigždutę Kai užgims mano mažiukas Aš nupiešiu Tau gėlytę Tau vaivorykštę nupiešiu 2. „Aš paliesiu tau smakriuką“. Išvaizda ir sveikata Padainuosiu dainužėlę apie dailią dukružėlę Aš pakviesiu kutuliuką Apkabinsiu pupą mažą Labas rytelis Supas supas lopšelis 3. „Ten ant kalno nameliukas“. Darni aplinka Spindi žydras vandenėlis Tau paukščiukas viršum tyrų Atėjo miau miau rainas kačiukas Ropi ropi ropinėjo boružėlė Padainuosiu dainą tylią Tašku tašku taškeliukas Štai atėjo katinėlis Tuk tuku, op opa šaltas lašiukas Čiuku čiuku traukinukas Ten ant kalno nameliukas

Pratarmė I. „Katu katu katučių“. Nuo gimimo iki vaikščiojimo 1. „Virė bitė grucės košę“. Lytėjimo dainelės ir žaidinimai Virė bitė grucės košę Žaliam mūsų miškely Ku kū, ku kū, nerandu savų vaikų Ėjo ėjo taputukas Katu katu katučių, pakutensim delniukų 2. „Šoks močiutė šokinį“. Šokiai su mama Bėgo mišku laputaitė ir sutiko voveraitę Šliumpu pumpu, tapu tapu Bėgo kiškis per laukymę Ėjo senis senučiukas Bėgo kiškis pievele 3. „Dunksi būgnai“. Dainelės su būgnelių pritarimu Dun dun dun Tapu tapu, krypu krypu Dygsta dantukai Dunksi būgnai don don dū Laukė pempė magaryčių II. „Biro biro žirniai pupos“. Nuo vaikščiojimo iki kalbėjimo 1. „Padainuosime susėdę“. Judesių dainelės Biro biro žirniai, pupos Vir vir vir pelytė Kalnai, kalnai Linguoj medžio šakelės Lijo lietus liepą Mano – tavo

2. „Trepsim trobos vidury“. Šokių dainelės Lingu lingu Džium džium, džium džium ožiukėlis Trepsim trobos vidury Eina ratu vaikai vaikai Tarp kalvelių, prie Šakių Ėjo Jonas į kermošių Šuldu buldu vežimaitis Viens, du abudu Din don, din don varpeliu Tam laukely banguoj prūdas 3. „Muškim būgnus“. Dainelės su būgnelių pritarimu Avinėli bu bu bu Nešė senis magaryčių Skrido pempė per karklyną Linksma lauko boružėlė Kas pas mus ateina 4. „Ridu ridu kamuoliukas“. Dainelės su kamuoliais Ridu ridu kamuoliukas Cik cik cik laikrodukas Kalneliu margutis ritas Opa opa kiškis šoka Kapu kapu pamažu 5. „Mes dūduojame kartu“. Dainelės su dūdelių pritarimu Apu apu Mes dūduojame kartu Groja groja linksmos mergužėlės Čiuku čiuk traukinys Du du du, mes abu

III DALIS „Man motulė, man tėvulis kraitelį sukrovė“. Šeiminis auklėjimas Pratarmė I. „Pasaką besekdamas, gyvenimą atrasdamas“.

Pasakos suaugusiems ir vaikams Stirnų auklė Raidžių paslaptis Anglies gabalas Meškiukas su širdele Pasaka apie mišką Ledų popierėlis Seni laiptai Laikrodžių laikrodis Popierinė ramunė Spalvų šalis II. „Išminties krislai, patirties grūdai“.

Apie šeiminį, bendruomeninį ir tautinį identitetus Septyni būsimos motinos tikėjimai Mano rytas Man gerai, man nieko netrūksta!

Tito vasara Greta Diedulis Na, jūs paklausykite...

Keturi pavasariai Mano Lietuva Po dešimties metų Mes einame Taip buvo Gėlių maldos Laukinio sodo siena Neįsivaizduojamai dideli įvykiai Išminties karalystėje Baltas miestas

Įvadas Mielas Skaitytojau,

„Mylu mylu mažutuką“), kaip teigiama linkme programuoti jo sveikatą ir net išvaizdą (2 skyrius „Aš paliesiu tau smakriuką“), kurti darnumo su supančia aplinka nuostatą (3 skyrius „Ten ant kalno nameliukas“). Beje, pedagoginis dvasingumas, kaip ir pateikiamas liaudies metaforomis bei intonacijomis grįstas vokalinis repertuaras, gali būti naudingas ir įdomus ne tik tėvams, bet ir ankstyvojo ar pradinio ugdymo pedagogams.

Gal virš Jūsų šeimos gandras jau suka ratus ir žvalgosi, kur iš dausų nuleisti žemėn pačią brangiausią dovaną – lauktą ir išsvajotą Mažylį? Gal Jūsų mažoji atžalėlė jau ruošiasi žengti pirmuosius žingsnius, gal kapstosi smėlio dėžėje, statydama pilį nematomam princui ar princesei? Gal ji jau girdėjo ne vieną rugsėjo 1-osios skambutį, kviečiantį klasėje užimti savo suolą, o gal ir tai – jau sena praeitis, nes šiuo metu Jūms rūpi, kaip įspūdingiau pažymėti pačias didžiausias Jūsų vaiko gyvenimo šventes – vestuves ar naujagimio krikštynas? Visais paminėtais atvejais ši, viena pirmųjų Lietuvoje tokio pobūdžio knygų, – kaip tik Jums, nes ji išleista keliant plačius tikslus: specialiai sukurtu vokaliniu repertuaru ir metodika padėti būsimiems tėvams sėkmingai susilaukti sveikų, puikiai besivystančių ir talentingų mažylių; pristatyti asmeninės prasmės ir emocinio imitavimo metodus, padedančius išmokti įtaigiai ir vaizdžiai reikšti savo teigiamas emocijas; sudaryti sąlygas tėvams kalbėti su vaikais apie dorines vertybes ir užfiksuoti savo šeimos ar giminės narių gyvenimišką patyrimą, nuomonę, kad kažkada, gal vaikų pilnametystės, vestuvių, krikštynų ar kita reikšminga proga jiems būtų įteikta neįkainojama dovana – moraliniu testamentu tapusi „Šeimos knyga“.

II dalis „Aš atdarysiu dainų skrynelę“. Ankstyvasis muzikinis ugdomasis sveikatinimas sudaryta iš dviejų skyrių.

Pirmame, skirtame vaikams nuo gimimo iki vaikščiojimo, – mažylių susilaukusios šeimos ras įvairių dainelių, pratimėlių ar žaidinimų, skirtų lavinti vaikelio smulkiąją motoriką, pojūtį erdvėje. Pateiktas repertuaras (visas knygos daineles rasite knygos QR kode) padės supažindinti mažylį su įvairiais iliustratyviais judesiais, garsais, sąvokomis ir lengvai įvaldomais muzikiniais instrumentais. Tad mama, tėtis ar kiti šeimos nariai, bandysiantys mokyti vaikelį, patys patirs ankstyvojo muzikinio ugdomojo sveikatinimo1 poveikį – džiaugsmą, atsipalaidavimą, pagerėjusią nuotaiką, nes repertuaras parinktas siekiant akcentuoti pozityvumą. Mažylio artimieji bus raginami imituoti, išgyventi ir įtaigiai išreikšti teigiamas emocijas. Šiuos uždavinius padės įgyvendinti inovatyvūs asmeninės prasmės ir emocinio imitavimo metodai (apie juos – skyriuje „Pedagoginis dvasingumas arba kodėl tėvams reikia išmokti ne tik mylėti vaikus, bet ir išmintingai iš jų reikalauti“).

Svarbu pažymėti, kad dainelių melodijose skaitytojas atpažins lietuvių liaudies dainoms būdingas intonacijas, o tekstuose – žinomas liaudiškas metaforas, deminutyvus, palyginimus ar įasmeninimus. Taip siekta prisidėti prie lietuvių tautinio identiteto puoselėjimo bei jo pažinimo.

Dainuojant ar šokant antrojo skyriaus „Biro biro žirniai pupos“. Nuo vaikščiojimo iki kalbėjimo daineles, skirtas 12–36 mėnesių ir vyresniems vaikams (kai kurios dainelės tinkamos ikimokyklinio amžiaus vaikams), bus ne tik išmokstama daug įvairiausių lavinamųjų judesių, linksmų žaidimų, ypač svarbių vaiko vystymuisi, bet ir įsisavinamas aktualus pratimas „Mano–tavo“, skatinantis mažylį su kitais žmonėmis dalytis savo mėgstamais žaislais, kamuoliais ar instrumentais. Tai – savanaudiškumo ir egoizmo šalinimo būdas, jo prevencija, atverianti kelius mokėjimui draugauti, būti geraširdžiu ir geranorišku.

Išvardyti tikslai lėmė įvairialypį knygos turinį, kurį sudaro trys dalys: I. „Po širdim tave nešiojau, laimužę godojau“. Euritminiai lytėjimo pratimai nėščiosioms II. „Aš atdarysiu dainų skrynelę“. Ankstyvasis muzikinis ugdomasis sveikatinimas III. „Man motulė, man tėvulis kraitelį sukrovė“. Šeiminis auklėjimas I dalis „Po širdim tave nešiojau, laimužę godojau“.

Euritminiai lytėjimo pratimai nėščiosioms skirta būsimiems tėvams. Įvadiniame skyriuje „Pedagoginis dvasingumas arba kodėl tėvams reikia išmokti ne tik mylėti vaikus, bet ir išmintingai iš jų reikalauti“ skaitytojas galės sužinoti apie naują ugdymo strategiją – pedagoginį dvasingumą (termino ir idėjos autorius – prof. habil. dr. Albertas Piličiauskas), mokantį tėvus ne tik nuolatos liudyti Meilę savo vaikui, bet ir gebėti išmintingai iš jo reikalauti. Toliau keliaudamas skaitytojas atras ne tik bendravimo su būsimu mažyliu pradžiamokslį, bet ir galės savarankiškai mokytis, kaip dar įsčiose esančiam vaisiui perteikti švelnius, pozityvumo kupinus jausmus (1 skyrius 8

1 Ankstyvasis muzikinis ugdomasis sveikatinimas – tai vaikų iki trejų metų muzikinė ugdomoji veikla, kurios metu, panaudodami inovatyvius asmeninės prasmės ir emocinio imitavimo metodus, tėvai ir pedagogai, drauge klausydami, dainuodami, grodami tam tikrais muzikos instrumentais ir stengdamiesi išreikšti (imituoti) pozityvias emocijas, daro sveikatinamąjį poveikį sau ir savo mažyliui.

9

Į VADAS

ĮVADAS

III dalis „Man motulė, man tėvulis kraitelį sukrovė“. Šeiminis auklėjimas. Čia pateikiamos dorinės situacijos ir sudaroma galimybė šeimos vertybes užfiksuoti. Kaip tai įmanoma? Skaitytojas raginamas rašymui skirtose vietose perteikti savo mintis, patyrimą, poziciją, palinkėjimus. Taip jis drauge taps ir knygos bendraautoriumi, kurio nuoširdūs ir geranoriški atviravimai po kelių ar keliolikos metų taps iš kartos į kartą perduodama šeimos vertybe. Šią dalį sudaro du skyriai: „Pasaką besekdamas, gyvenimą atrasdamas“. Pasakos suaugusiems ir vaikams – tai ūgtelėjusiems mažyliams ir jų tėvams skirtas dešimties eiliuotų pasakų rinkinys, kuriame, akcentuojant pozityvųjį pradą, nagrinėjamos svarbios dorinės temos, pvz., „Šeimos ir artimųjų reikšmė“ (pasaka „Meškiukas su širdele“), „Savęs tobulinimo svarba“ (pasaka „Laikrodžių laikrodis“), „Gerumo, jautrumo ir nuoširdumo prasmė“ (pasaka „Stirnų auklė“)2 ir kt. Beje, šis skyrius galės būti aktualus ir būsimiems tėvams, kuriems patartina minėtas eiliuotas pasakas skaityti dar po širdimi esantiems mažyliams. „Išminties krislai, patirties grūdai“. Apie šeiminį, bendruomeninį ir tautinį identitetus apima septyniolika svarbių temų, kurios galės būti įdomios jau mokykloje besimokantiems vaikams ir jų tėvams. Novelės, legendos, maldos padės išreikšti savo poziciją apie tai, kas yra žmogaus teisės ir pareigos, kokia gali būti gyvenimo prasmė ir pagrindiniai būties tikslai, kas yra tikra meilė, draugystė, malda, kodėl yra svarbi gimtinė ir t. t.

dalyvaujanti moteris (beje, ir būsimas tėtis) paskutiniame nėštumo trimestre įvairiais instrumentais bei atliekant specialias užduotėles gali „prakalbinti“ įsčiose esantį mažylį, su juo susidraugauti ir jį lavinti dar iki gimimo. Kaip tai vyksta? Įsčiose esantis kūdikis aktyviais judesiais, stuksenimais, apsivertimais ima reaguoti į atliekamus euritminius lytėjimo pratimus bei dainuojamas jam daineles ar lopšines. Taip motina ne tik pratina mažylį prie savo (jei dalyvauja vyras – tai ir būsimo tėčio) balso intonacijų, bet ir puoselėja abipusį dvasinį ryšį, kuris vėliau taps tvirtu savitarpio supratimo pagrindu.

Beje, jau gimusių kūdikių grupę lankančios motinos, turinčios vyresnių atžalų, tvirtina: prenatalinį ugdymą patyrę mažyliai smarkiai skiriasi nuo anksčiau toje šeimoje gimusių vaikų savo švelnumu, atidumu, didesniu poreikiu prisiglausti prie motinos ar tėvo, adekvatesne reakcija į tėvų balso intonacijas.

Mokslas apie prenatalinį muzikinį ugdymą Jau seniai įrodyta, kad įsčiose esantis vaisius maždaug nuo 18–20 savaitės pradeda girdėti jį supančius garsus: motinos širdies dūžius, jos kalbą, dainavimą, kvėpavimą, žarnyno peristaltinius bei išorės garsus, kurie yra būtini būsimo mažylio smegenų sinapsinėms jungtims vystytis6. Lenarto Nilsono (Lennart Nilson) pateiktos embriono nuotraukos7 ir atsiradę ultragarso tyrimai pakeitė požiūrį į vaisiaus vystymąsi: tik trečdalis kūdikio asmenybės priklauso nuo genetinės informacijos – didžioji dalis priklauso nuo aplinkos ir patyrimų nėštumo metu, t. y. įsčiose vaisių supančių garsų, patirtų išgyvenimų, per priekinę pilvo sienelę jaustų prisilietimų (glostymų, stuksenimų, tapšnojimų ir pan.). Tad motinos dainavimas ir bendravimas su dar po širdimi esančiu savo mažyliu – kūdikio intelekto formavimosi pagrindas! Turtinga gimdos garsinė ir jutiminė aplinka paskatins abiejuose vaisiaus smegenų pusrutuliuose formuotis tankesnį sinapsinių jungčių tinklelį, sąlygosiantį intensyvesnę nervinių impulsų sklaidą, t. y. greitesnį mąstymą, intelektualumą, aukštesnį kūrybiškumo lygį, greitesnę vystymosi raidą ir t. t. Todėl dainuojanti nėščia moteris, tinkamai atlikdama reikiamus pratimus ar muzikos kūrinius, gali padovanoti savo būsimam mažyliui ne tik geresnę sveikatą, bet ir didesnius nei šeimos ar giminės genetikos lemtus gabumus.

Kaip žinia, nėštumo metu moters organizme įvyksta nemažai fiziologinių pokyčių: padidėja sunaudojamo deguonies

Išsamiau apie būsimiems tėvams skirtą pirmąją „Šeimos knygos“ dalį arba kodėl tai galėtų sudominti skaitytoją Dalyje „Po širdim nešiojau, laimužę godojau“.

Euritminiai lytėjimo pratimai nėščiosioms esančios dainos – specialiai besilaukiančioms mamoms sukurti pozityvumą akcentuojantys pratimai, paremti ilgamete nėščiųjų ir kūdikių muzikinio ugdomojo sveikatinimo mokyklėlės „Sveikutis“3 darbo patirtimi ir tokio pobūdžio Lietuvoje yra vieni pirmųjų.

Euritminiai4 lytėjimo pratimai nėščiosioms atskleidžia svarbias galimybes: prenatalinėje5 muzikinio ugdymo programoje 2 Trečioje dalyje, kaip ir visoje „Šeimos knygoje“, atsisakoma šiandien populiaraus neigiamybių ir destrukcijos nagrinėjimo ar akcentavimo, siekiant skaitytoją ne skatinti mąstyti apie esamas mūsų visuomenės problemas, bet atvirščiai, raginti generuoti pozityvias nuostatas, mintis ir išgyventi meilės, geranoriškumo, atjautos bei kitas teigiamas būsenas.

3 Nėščiųjų ir kūdikių muzikinio ugdomojo sveikatinimo mokyklėlė (www.sveikutis.lt), inicijuota prof. habil. dr. Alberto Piličiausko, nuo 2003 m. veikia Vilniaus m. Naujininkų poliklinikoje.

4 Euritmija (gr. eurythmia < eu – gerai + rhythmos – tolygus pasikartojimas, kaitaliojimasis, muzikos, šokių, kalbos ritmiškumas) – tai judesio menas, kurį praėjusio šimtmečio pradžioje sukūrė Rudolfas Šteineris (Rudolf Steiner, 1861–1925). Kitaip nei gimnastika, puoselėjanti fizines jėgas, euritmija bando kūno judesiais išreikšti vidinius muzikos sukeltus išgyvenimus.

5 Prenatalinis (lot. pre – iki, natal – gimtis) muzikinis ugdomasis sveikatinimas – tai nėščiųjų muzikinė veikla, kai dainuodama, klausydama specialią muziką bei grodama tam tikrais muzikos instrumentais moteris daro sveikatinamąjį poveikį sau ir savo dar negimusiam mažyliui.

Platesnės informacijos apie prenatalinį muzikos poveikį galima rasti S. Brewer Super baby (1998), R. Montemusrro Singing lullabies to unborn children: Experience in Village Vilamarxant, Spain (1996), A. Tomatis The Ear And The Voice (2001), M. Лазарев Мамалыш (2007), R. Jautakytės Ankstyvasis muzikinis ugdymas (2009) ir pan. tekstuose.

7 http://www.lennartnilsson.com/child_is_born.html – žiūrėta 2017 m. sausio 30 d.

6

10

kiekis, sumažėja liekamasis plaučių tūris, pagilėja kvėpavimas8; be to, padidėjus gimdai, pasireiškia plaučių hiperventiliacija9, o tai gali sąlygoti deguonies nepakankamumą ir nėščiosios paviršutinį kvėpavimą10. Kartu deguonies trūkumas kenkia vaisiaus gyvybingumui ir jo vystymuisi. Ilgamečiai nėščiųjų stebėjimai bei praktinė patirtis, sukaupta dirbant „Sveikutyje“, leidžia teigti: specialiai adaptuota muzikavimo programa, pagal kurią taikomi pozityvius jausmus skatinantys asmeninės prasmės bei emocinio imitavimo metodai, teigiamai veikia būsimos motinos kvėpavimo dažnį, jo tūrį ir padeda spręsti su šiais faktoriais susijusias problemas.

turinį, kurį sužadina kitų meno rūšių integracija12. Emocinio imitavimo metodo taikymas yra universalus, t. y. naudotinas visame lavinimo procese, praturtinant visas muzikines veiksenas (dainavimą, solfedžiavimą, ritminį, instrumentinį muzikavimą). Taikant EIM integruojamos kitos meno rūšys (dailė, grožinė literatūra, poezija ir kt.) bei sceninės raiškos elementai, grindžiami pagrindiniais K. Stanislavskio13 teatrinio meistriškumo principais. Integracijos procese ypač svarbi emocinė pusė, t. y. svarbi ne tik skirtingų meno rūšių, veiklos būdų sąsaja, bet ir paties integravimo emocinė raiška. Taip emocinė integracija sujungia savyje abu pradus – racionalųjį ir jausminį14.

Tačiau grįžkime prie anksčiau minėtų atliktų tyrimų, kurių tikslas – panaudojant inovatyvius APM ir EIM taikyti dainavimą kaip priemonę nėščiųjų teigiamoms emocijoms skatinti, vidiniam pasauliui harmonizuoti ir kvėpavimui normalizuoti. Būsima mama, suvokdama muzikos kūrinį ar dalyvaudama muzikinės raiškos procese, buvo raginama ne tik išgyventi estetines emocijas, bet, tinkamai kvėpuodama ir dainuodama (ypač didelis dėmesys skirtas giluminiam diafragminiam kvėpavimui), kalbos intonacijomis, mimika, tempu ir išraiškingais judesiais išreikšti jas išoriškai, t. y. imituoti muzikinio ugdomojo sveikatinimo programoje akcentuojamą ir plėtojamą estetinę džiaugsmo emociją, suvokiant ją kaip netrukus įvyksiančių svarbių teigiamų gyvenimiškų įvykių jausminę išraišką: sklandžiai gims sveikas, kūrybingas, gražus kūdikis, gerai veiks laktacijos sistema, moteris jausis puikiai, bus apsupta artimųjų dėmesio, gražiai atrodys, šeima bus laiminga, gerai tarpusavyje sutarianti ir gebanti dorai auklėti naują savo narį, tuo teikdama džiaugsmo ir naudos ne tik giminei, bet ir visuomenei.

Trumpai apie „Šeimos knygoje“ taikomus inovatyvius metodus Asmeninės prasmės metodas (APM, autorius – prof. habil. dr. Albertas Piličiauskas) – tai meno auklėjamojo poveikio išryškinimo būdas, didelį dėmesį teikiant muzikos poveikiui, klausytojo kultūros ugdymui, bendravimo ir pažintinėms galimybėms atskleisti ir muzikinio ugdymo procesui efektyvinti.

Tam reikalinga speciali metodinė priemonė – išgyvenimų įvardijimas. Mokslininkas siūlo prieš skambant kūriniui pateikti intriguojančių, visų suvokėjų dėmesį viena linkme organizuojančių klausimų kompleksą – klausymo nuostatą11.

Vėliau, išklausius kūrinį, tampa reikšmingas pokalbis ar diskusija apie skirtingiems amžiaus tarpsniams aktualių klausimų bei gyvenimo problemas. A. Piličiauskas pedagoginiame procese didelį dėmesį skiria doriniam kryptingumui ir akcentuoja sėkmingo disputo prielaidą – geranorišką, nuoširdumo ir pasitikėjimo kupiną bendravimo atmosferą.

Asmeninės prasmės metodo pagrindu yra sukurtas emocinio imitavimo metodas (EIM, autorė – Lolita Jolanta Navickienė (Piličiauskaitė)).

Pavadinimas atskleidžia pagrindinius metodo momentus – emocijos ir imitavimas.

EIM – tai muzikalumo ir muzikinių gebėjimų bei saviugdos skatinimo būdas, imituojant (nes imituoti yra lengviau nei susikurti viduje reikiamą būseną ir ją įtaigiai išreikšti) kūrinio emocinių intonacijų arba menamo herojaus išgyvenimų

Euritminiai lytėjimo pratimai nėščiosioms – bendravimo su būsimu mažyliu mokykla Kuo pirmoje knygos dalyje pateikiami euritminiai lytėjimo pratimai yra ypatingi? Iš pirmo žvilgsnio – tai paprastų ir nesudėtingų melodijų lydimi (taip siekta pagrindinį dėmesį sutelkti į dainelėse pateikiamus vaizdinius ir siekiamus išreikšti jausmus) specialiai sukurti, gerą ateitį ir teigiamus vaizdus projektuojantys tekstai, kurių paskirtis – padėti būsimai mamai

Kiti galimi pakitimai: odos pigmentacija, prakaitavimas, virškinimo ir inkstų veiklos pakitimas, įvairių organų sutrikimų, kuriuos moteris patyrė iki nėštumo, paūmėjimas bei kt.

9 Plaučių alveolių hiperventiliacija – tai gilus dažnas kvėpavimas, dėl kurio kraujyje sutrinka deguonies ir anglies dvideginio slėgių pusiausvyra.

10 Išsamiau – L. Navickienės straipsnyje Nėščiosios vokalinis ugdomasis sveikatinimas: kvėpavimo dažnio ir jo minutinio tūrio normalizavimo galimybės (Kūrybos erdvės, 2012).

11 Pavyzdžiui, autorius siūlo paaugliams, dažnai konfliktuojantiems su tėvais, klausantis J. S. Bacho Sonatos fleitai ir klavesinui, pateikti tokią klausymo nuostatą: Kokie santykiai – pasitikėjimas ir pagarba, neapykanta ir baimė – tarp sūnaus (fleita) ir tėvo (klavesinas)? Kaip šie doriniai jausmai plėtojami? Kokia, Jūsų nuomone, tarpasmeninė ateitis laukia šių dviejų labai artimų vienas kitam žmonių?

8

Navickienė, L. J. Emo­ci­nio imi­ta­vi­mo me­to­do tai­ky­mas ug­dant moks­lei­vių mu­zi­ki­nę kul­tū­rą: dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ja. So­cia­li­niai mokslai, edu­ko­lo­gi­ja. Vil­niaus pe­da­go­gi­nis uni­ ver­si­te­tas. Vil­nius, 2000.

13 Konstantinas Aleksejevas (žinomas Konstantino Stanislavskio vardu, 1863–1938) – rusų aktorius ir teatro režisierius, garsiojo Stanislavskio metodo autorius.

14 Išsamiau apie asmeninės prasmės ir emocinio imitavimo metodus: Piličiauskas, A. Muzikos pažinimas (1998), Navickienė, L. J. Emocinio imitavimo metodas muzikos pamokoje (2005), Navickienė, L. J. ir kt. Gėrio ir grožio link. Pilietiškumo ir demokratinių vertybių ugdymas taikant inovatyvius metodus (2007), Pedagoginio dvasingumo link: susitikimai su Albertu Piličiausku (sud. L. Piličiauskaitė Navickienė, 2012).

12

11

Į VADAS

suvokti, kad po jos širdimi besivystantis gemalas yra ne tik tolydžio augantis ir ją storinantis vaisius, bet girdintis, jaučiantis ir jau turintis atmintį mažas žmogutis, labai trokštantis dėmesio, švelnių prisilietimų, meilės ir jautriai reaguojantis į visus moters nuotaikų pasikeitimus (čia verta prisiminti anksčiau minėtą gimdos aplinkos svarbą vaisiaus intelekto vystymuisi). Juk nuo motinos minčių, jausmų ir žodžių priklauso, ar pasaulį išvys optimistas, savimi ir gyvenimu pasitikintis žmogus, tikintis, kad likimo taurė jam teko puspilnė, o ne pustuštė, ar įvairių baimių, nepasitikėjimo, pesimizmo ir dirglumo kupinas vaikas.

Galėtumėte suabejoti: kam tos glamonės, jei vaikelio paliesti negalime, – jį saugo nėščiosios kūno sluoksnis, gimdos sienelės ir vaisiaus vandenys, tad ar pilvui tenkančius prisilietimus dar negimęs vaikas pajaus? Kaip rodo praktinė patirtis, žmogaus organizmas geba padėti šiems judesiams „pasiekti“ adresatą, tačiau tam būtina svarbi sąlyga: keturių veiksnių – aiškaus, mintyse suformuoto vaizdinio; nuoširdaus jausmo įsitikinus, kad regimi vaizdai ir svajonės netrukus taps realybe; švelnaus judesio ir dainuojamo žodžio – vienovė. Juk daugeliui iš mūsų teko patirti, kad mintyse kuriami vaizdai galų gale tampa realybe. Žodžiai slepia didelį jausminį užtaisą. Pakiliai ir įtaigiai pasakyta tiesa gali padėti įveikti sunkumus, patikėti savo jėgomis, pakylėti ar įkvėpti žygiams (kaip žinia, kaltinantys, abejojantys ar prakeikiantys žodžiai gali atimti paskutinę viltį ar net sužlugdyti). Euritminiai lytėjimo pratimai nėščiosioms – tai kasdienis mažylio kalbinimas, bendravimo su po širdimi augančiu vaikeliu mokykla, viso spektro švelnių jausmų jam perdavimas ir laukiamos puikios ateities programavimas, todėl patartina šiose „pratybose“ dalyvauti ir būsimiems tėčiams (tyrimai rodo, kad 24 savaitę susiformavusi vaisiaus vidinė ausis padeda artimųjų balsus atskirti nuo svetimų). Vyro ranka ant nėščiosios pilvo, švelnūs lytėjimo judesiai padės vaikeliui „susidraugauti“ su savo tėčiu dar iki gimimo, priprasti prie jo balso ir biolauko, o būsimam tėčiui – įsisąmoninti tėvystę. Tik norime pastebėti: minėtiems rezultatams pasiekti reikalinga kasdien (ryte, tik atsibudus, ir vakare, prieš užmiegant) dainuoti.

Kaip euritminius lytėjimo pratimus reikia atlikti? Dainuodama nesudėtingus tekstus ir melodijas būsima mama turi aiškiai įsivaizduoti žodžiais kuriamus vaizdinius, juos išgyventi, neabejodama jų būsimu išsipildymu ir nenagrinėdama būdų ar situacijų, kaip jie išsipildys, „piešti“ ant pilvo priekinės sienelės apdainuojamas saulytes, gėlytes, pieno upelius, debesėlius, „glostyti“ vaikelio galvytę, rankutes, petelius, „liesti“ skruostelių duobutes, plaukučių garbanėles, „kutenti“ kojytes, rankytes, pažastuką, kakliuką... Toks „darbas“ netruks pateikti savo rezultatų: mažylis ims savo judesiais, apsivertimais atsiliepti į jam siunčiamus kalbinimus, glostymus

bei mokymus. Iki gimimo užsimezgęs ryšys vėliau taps gilaus savitarpio supratimo, užuojautos, pagarbos ir meilės pagrindu, kuriam kurti nėštumo metu tereikia šiek tiek kasdienio stropumo. Beje, aktyvūs dar po širdimi esančio kūdikio judesiai padeda jam (sunku patikėti!) užsiauginti raumenukus, būtinus sėkmingam gimimui. Juk gimimas ir gimdymas – nemažai jėgų reikalaujantis išbandymas.

Pabaigoje norėčiau palinkėti, kad „Šeimos knygos“ dalis „Po širdim nešiojau, laimužę godojau“. Euritminiai lytėjimo pratimai nėščiosioms taptų būsimų mamų ir tėčių pradžiamoksliu, padedančiu kurti laukiamam šeimos nariui sklandų atėjimą į šį pasaulį, puikią sveikatą, gabumus ir sėkmingą ateitį.

Leidinio autoriai tikisi, kad „Šeimos knyga“ taps nuolat šeimos ar giminės patirtimi gausinama vertybe, padėjusia susilaukti vaikų, juos auginti ir auklėti.

Doc. dr. Lolita Piličiauskaitė

Pedagoginis dvasingumas arba kodėl tėvams reikia išmokti ne tik mylėti vaikus, bet ir išmintingai iš jų reikalauti įrašai naudojami kaip kūdikių raminimo ligoninėse priemonė. Tai įrodo, kad prieš gimstant girdėti garsai mažyliui išvydus pasaulį bus atpažinti. Tyrimai ultragarsu atskleidė gemalo gebėjimą 18-tą savaitę įvairiais judesiais bei apsivertimais reaguoti į išorės garsus.

Gali kilti klausimas, kas iš to, kad besilaukianti moteris dainuos ir dar negimęs kūdikis bus apsuptas muzikos garsų? Juk tūkstančiai moterų pagimdo sveikus vaikus visai nemuzikavusios. Tyrimai rodo, kad keičiant garsinį poveikį galima sulėtinti, pagreitinti ar harmonizuoti visus gemalo formavimosi procesus18. Tai reiškia, kad mažylis, girdėdamas ir suvokdamas savo aplinkos garsus, kurie jį teigiamai veikia, jau įsčiose pradeda lavinti smegenis, kas savo ruožtu skatina smegenų neuronų jungčių (sinapsių) abiejuose smegenų pusrutuliuose tampresnį ir tankesnį formavimąsi. Tankesnis sinapsinių jungčių tinklelis sudaro sąlygas greičiau ir sklandžiau sklisti nerviniams impulsams – toks mažylis pradės greičiau sėdėti, ropoti, vaikščioti, tarti pirmuosius skiemenis, o vėliau – sėkmingai atlikti kairiojo smegenų pusrutulio „sprendžiamas“ logines bei dešiniojo pusrutulio „prižiūrimas“ kūrybines užduotis. Tačiau tam, kad kūdikis būtų sėkmingai lavinamas ir sveikatinamas, kasdienis muzikavimas ir bendravimas su juo turi trukti po kelias valandas. Beje, tyrimai parodė, kad muzika palankiai veikia ne tik dar negimusius vaikus, bet ir augančius bei suaugusiuosius. Gordono Show ir Frances Rauscher tyrimai atskleidė, kad klasikinės muzikos klausymas paskaitų ir kontrolinių darbų metu padidino vėliau specialiais testais nustatytą studentų intelektualumo laipsnį, intensyvino ikimokyklinių vaikų darbą, gerino jų kalbos vystymąsi, vaizdinį suvokimą ir matematines galimybes.

Šiame skyriuje pateikiami žymaus pedagogo, menotyrininko, profesoriaus, habilituoto daktaro, tarptautinės mokslų akademijos (ITTAS) akademiko Alberto Piličiausko (1936–2011) specialiai šiai knygai parašyti patarimai jauniems tėvams, aiškinama prenatalinio muzikinio ugdymo reikšmė ir nauda, pristatoma nauja pedagoginio dvasingumo auklėjimo strategija.

Kodėl aš turėčiau stengtis? Šiandieninei mūsų visuomenei prenatalinis muzikinis ugdymas aktualus mažiausiai dėl trijų priežasčių: Lietuvoje prastėja gyventojų sveikatos būklė, tad svarbu ieškoti efektyvių priemonių, kurios užtikrintų žymiai sveikesnę kūdikių, būsimųjų šalies piliečių, populiaciją; Vis dar išlieka gimstamumo mažėjimo tendencija; Būsimosios motinos gali pasinaudoti mokslo pasiekimais ir išmokti sveikatinti ir dar iki gimimo lavinti savo būsimą kūdikį. Šiems akivaizdžiai aktualiems tikslams įgyvendinti reikalingos adekvačios priemonės, būtų patikimos ir efektyvios, joms nereikėtų didelių finansinių išlaidų.

Kodėl kviečiame būsimus tėvus skirti laiko muzikavimui ir bendravimui su dar įsčiose esančiu kūdikiu?

Muzikos menas atskleidžia vis naujas savo poveikio sritis.

Daugybė mokslinių tyrimų rodo, kad muzika sugeba veikti ne tik žmogų, bet ir visą gyvąją gamtą (tikriausiai daugeliui teko girdėti pasakojimus apie klasikinės muzikos poveikį spartesniam javų, vynuogių, pomidorų augimui, didesnei gyvulių pieno gamybai ir pan.). Šiuo metu populiarūs japonų mokslininko Masaru Emoto eksperimentai su vandens kristalais15, kurių išvados leidžia teigti, kad muzika ir žodžiai turi įtakos vandens kristalų susidarymui16.

Muzikos poveikį žmogaus gemalui tyrinėjo nemažai mokslininkų17. Pastebėta, kad dauguma motinų laiko kūdikį kairėje krūtinės pusėje, t. y. ten, kur plaka širdis. Išaiškėjo, kad širdies dūžiai mažylius veikia labai raminančiai ir suteikia saugumo jausmą, tad šiandieninėje medicinoje širdies garsų

Muzikinis garsas – aukso grynuolis, kurį galiu padovanoti savo būsimam kūdikiui Kaip buvo minėta, muzikinis garsas pasižymi unikalia savybe: ypatingai stimuliuojančiai veikdamas gemalo galvos smegenų ląsteles, savo poveikį „tęsia“ iki 3 metų amžiaus, vaikui jau gimus. Vėliau tokia konstruktyvi įtaka lėtėja, o 9–10 gyvenimo metais tampa mažai efektyvi. Taigi, galingiausias smegenų vystymosi periodas – vadinamasis šansų langas ar tabula rasa – trunka nuo gimimo iki dešimties metų. Tai sietina tiek su verbaliniais (žodiniais), tiek su muzikiniais gebėjimais.

Nors smegenys turi trilijonus nervinių ląstelių, tačiau

15 Lietuvių kalba apie Masaru Emoto tyrimus daugiau galima sužinoti knygoje Žinia, kurią mums praneša vanduo (2007).

16 Kaip žinia, suaugusio žmogaus kūną sudaro maždaug 70 % vandens, o gemalą – apie 90 %. Tyrimais siekta atskleisti, kokį poveikį vandens kristalizacijai turi skirtingos muzikos intonacijos bei žodžiai. Tuo tikslu distiliuoto vandens indai buvo paliekami parai tarp dviejų muzikos kolonėlių, o vėliau skystis buvo staigiai sušaldomas. Rezultatai atskleidė klasikinės, baroko, romantinės, liaudies bei sakralinės muzikos intonacijų (beje, ir malonių žodžių, gera linkinčių minčių) įtaką harmoningam šešiakampiui kristalizacijos efektui, o pankroko, sunkiojo metalo muzikos garsais (taip pat ir keiksmažodžiais, neigiamomis mintimis) paveiktas vanduo nesikristalizavo ir tapdavo panašus į ledo košę. Čia verta prisiminti visiems žinomą tiesą, kad žodžiu galima žmogų prikelti, bet galima jį ir pražudyti.

17 M. Hauser, T. Larson, G. E. Whitwell, P. G. Hepper, B. Logan, A. Tomatis, Y. Morimoto, N. Rozada Mortemurro, T. R. Verny ir kt.

12

18 Išsamiau – rusų mokslininko Michailo Lazarevo knygoje Мамалыш. Рождение до рождения (2007).

13

P E DAG O G I N I S DVA SI N G UM A S

P E DAG O G I N I S DVA SI N G UM A S

mokslininkai nustatė, kad jei žmogus jų nepanaudoja, t. y. tam nėra sudaryta turtinga, lavinanti apsuptis, nervinės ląstelės tampa neaktyvios ir nesudaro tarpusavyje sinapsinių jungčių.

Kiekvienas žmogus turi natūralių muzikinių gebėjimų, vienaip ar kitaip nulemtų mūsų genų, tačiau, priklausomai nuo supančios aplinkos ir patirties, jų ribos siaurėja ar plečiasi.

Prenatalinis muzikinis ugdymas ne tik tas ribas plečia, bet būsimai motinai ir jos kūdikiui teikia konkrečią naudą: kryptingai muzikuojančios nėščiosios pradeda geriau jaustis (dingsta pykinimas, normalizuojasi miegas, tampa geresnė emocinė pusiausvyra); vaisius geriau vystosi, pastebimi aiškūs ir tvirti širdies tonai, sklandžiau ir greičiau vyksta gimdymo procesas; ne tik moterys, bet ir būsimi tėvai geriau įsisąmonina paties nėštumo prasmę, išmoksta bendrauti su būsimu kūdikiu; mažėja vaikų mirtingumas, maždaug 2,5–3 kartus mąžta sergamumas; susiformuoja gera laktacijos sistema, t. y. moterys turi pakankamai pieno ir gali ilgai pačios maitinti, kas, savo ruožtu, stiprina kūdikio imuninę sistemą, daro jį atsparesnį ligoms, padeda geriau vystytis; prenatališkai ugdytų vaikų abu smegenų pusrutuliai veikia tolygiai, t. y. tokie mažyliai yra gabūs ir menams (pvz., literatūrai, dailei, muzikai), ir tiksliesiems mokslams (matematikai, fizikai, chemijai); kūdikiai dažniausiai gimsta turėdami absoliučią muzikinę klausą, todėl lengvai mokosi groti įvairiais instrumentais; vaikų darželyje tokie mažyliai greičiau adaptuojasi, linkę žvelgti į pasaulį pozityviai, nejaučia naujų patalpų ar nepažįstamo žmogaus baimės, tačiau turi stiprų savisaugos instinktą; trejų keturių metukų vaiko išprusimas labai dažnai prilygsta šešiamečio pirmaklasio gebėjimams skaityti, rašyti, skaičiuoti, abstrahuoti, klasifikuoti daiktus; intelekto tyrimo testų rezultatai yra stulbinamai geri (IQ = 160), t. y. adekvatūs talentingo žmogaus požymiams; būdami aukšto intelekto, prenatališkai ugdyti vaikai turi stiprius motyvus ir poreikius siekti gerų rezultatų gyvenime ir t. t.

Atskirai reikėtų pastebėti, kad tokie mažyliai jaučia stiprų dvasinį ryšį su tėvais, jiems lengviau perduoti etines, moralines vertybes, skiepyti šeimos tradicijas, o paauglystės laikotarpis praeina be didesnių prieštarų ar konfliktų. Būdami atviri suaugusių šeimos narių gyvenimiškai patirčiai tokie vaikai nuosekliai įsisavina dorines vertybes ir sugeba greičiau pritaikyti jas savo veikloje.

Ką vadinsime dvasingumu...

Dvasingumo apibrėžtį nagrinėjo nemažai tiek mūsų šalies, tiek užsienio mokslininkų. Tačiau skirtinga filosofų bei teologų pozicija dvasios atžvilgiu lėmė požiūrių įvairovę: materialistai ją tapatina su sąmone, intuityvistai – su intuicija, egzistencialistai – su egzistencija, jos esmę siejant su gamta arba su Dievu, personalistai – su asmenybe, neotomistai – su substancine kūno ir dvasios vienove... Požiūris į dvasinį pradą kaip į antgamtinį reiškinį, siejamą su dieviška jo prigimtimi, padėjo krikščionybei suformuoti žmogaus kaip asmens statusą ir kartu atskleisti svarbiausius dvasinių galių ypatumus (substancionalumą, transcendentalumą), sukurti patį dvasingumo terminą19. Todėl šiandien laikomasi nuomonės, kad krikščioniška dvasingumo samprata labiausiai atskleidžia jo esmę, nors būta ir siauro dvasingumo aiškinimo, siejant jį tik su religinėmis praktikomis.

Tačiau įvairios dvasingumo apibrėžtys nepaliečia jo edukaciškumo, jo pedagoginės, didaktinės pusės, neakcentuoja dvasingumo kaip šiuo metu ypač aktualios ugdomojo proceso sudedamosios dalies, savito ir taip reikalingo ugdymo įrankio, nenagrinėja šios kategorijos puoselėjimo ir formavimo ugdymo procese galimybių20. Todėl aktualu panagrinėti naują būdą – pedagoginį dvasingumą, sudarantį prielaidas dvasingumui ugdymo procese realizuoti.

Kas yra pedagoginis dvasingumas?

Gausioje dvasingumo terminų panoramoje terminas „pedagoginis dvasingumas“ yra naujas savo turiniu ir ugdytojo pozicija: pedagogas (tėvas ir motina – pirmieji vaiko mokytojai) negali būti morališkai pasyvus (apie tokį pasyvumą kalba patarlė „Ne mano laukas, ne mano pupos“, jį atspindi stebėtojiškasis gyvenimo būdas „Aš savo pareigas atlieku sąžiningai, nusikaltimų nedarau nei prieš Dievą, nei prieš visuomenę, nei prieš savo sąžinę, o visa kita – man nerūpi“). Tačiau nuo dabarties ugdytojo (mokytojo, vaiko tėvų, tikėjimo tiesų skleidėjo ir pan.) darbo kokybės didele dalimi priklauso kiekvieno žmogaus likimas – būties prasmės suvokimas, įsisąmoninimas ir ateitis. Galėtume teigti, kad tradicinio dorovingumo galbūt pakanka kitų specialybių atstovams, tačiau vaiko mokytojas privalo būti ir dvasingas, t. y. ne tik sąžiningai atlikti pareigas, laikytis įstatymų, gerbti žmogiškąsias vertybes, bet ir nesavanaudiškai dirbti žmonių labui. Akivaizdu, kad pedagoginis dvasingumas liudija žmogiškųjų idealų vienybę, kurios vienas esminių požymių – Plačiau apie dvasingumo sampratą – Elenos Martišauskienės studijoje Paauglių dvasingumas kaip pedagoginis reiškinys (2008).

20 Navickienė, L. J. Pedagoginis dvasingumas: inovatyvi sėkmingo ugdymo strategija.

Ars & Praxis, 2013, Nr. 1, p. 143.

19

14

tvirtas asmens pasiryžimas aktyviai siekti dvasinio tobulėjimo kaip prielaidos, lemsiančios jo veiksmų, nukreiptų kitų žmonių gerovės link, efektyvumą. Tad pedagoginį dvasingumą būtų

(žmonijai, tėvynei, gamtai…) pajėgi tapti svarbiu piliečio socialinį aktyvumą lemiančiu motyvu. Šis jausmas natūraliai gali virsti altruistinio aukojimosi būsena, skatinančia pareigos išgyvenimą, pilietinio principingumo tapsmą, rūpestį dėl vaiko sveikatos, tautos išlikimo ir jos istorinio tęstinumo, ateinančių kartų ar būsimos šalies gerovės. Šiandieninėje mūsų visuomenėje ir mokykloje meilės puoselėjimo siekiamybė yra nepopuliari, jos tarsi gėdijamasi, abejojama jos galia, nevengiama pasityčioti iš to, kas drįsta apie ją užsiminti24. Tačiau įvairios pedagogikos teorijos ir dalykų metodikos nuolat pataria būti jautriam vaiko pažangai, jo gerai atliktiems darbams. Tik ar gali būti reikšmingi bejausmiai ir iš įpratimo sakomi padėkos žodžiai? Jie (kaip ir rafinuota mimika) geriausiu atveju liudys valdišką mandagumą, kurio ribotą pedagoginį efektyvumą netruks pajusti pats ugdytojas: tokiam kiti bus abejingi, menkai vertins, nerodys noro bendrauti...

Visai kitoks būtų meilės šilumos kupinas bendravimas ir jo padiktuotos balso intonacijos, akių žvilgsnis, padedantis spręsti tiek problemas šeimoje ar klasėje, tiek lemiantis sklandžius vaikų ir tėvų, mokinio ir mokytojų tarpusavio santykius.

Pasvarstykime, ar įmanoma puoselėti meilės jausmą kitam asmeniui (vaikui, mokiniui ar kolegai mokytojui), jei pats to jausmo neturi? O jei kitas asmuo tave niekina, apkalba, šmeižia?

Ar galima mylėti socialiai apleistą žmogų? Atsakymas į visus panašaus pobūdžio klausimus turi būti vienodas: galima ir būtina. Ir ne vien todėl, kad tikinčiajam krikščioniui tai nurodo Naujasis Testamentas: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15).

Tikslinga pateikti keletą psichologinių tyrimų pavyzdžių, akcentuojančių meilės jausmo svarbą. Gimęs kūdikis glaudžiasi prie motinos, instinktyviai reikalaudamas ne tik maisto, bet ir artumo, šilumos, švelnia intonacija sakomų žodžių, glamonių.

Neobihevioristų Nealo Millerio ir Johno Dollardo moksliniai tyrimai įrodė, kad iš pirminės varos25, t. y. alkio ir skausmo, atsiranda antrinė vara, pvz., nerimas ir baimė, o kalba, žodis ir lytėjimas turi didelės įtakos minėtai varai sukelti. Françoise’os Dolto tyrimai su kūdikiais, kurių motinos buvo mirusios, atskleidė didelį medicinos seserų sakomų švelnių žodžių ir lytėjimo poveikį naujagimių imunitetui. Dar praėjusiame amžiuje atlikti tyrimai leido nesunkiai numatyti tendencijas ir tikėtinus rezultatus, gausėjant asocialių šeimų, kurių vaikai nesulaukia meilės, švelnumo, asmenybės dvasinio artumo ir pan. Būtent tokiems vaikams ir paaugliams labiausiai reikės jautrumo, savitarpio supratimo, nes nepatyrę šių jausmų jie ne tik neliudys meilės žmogui, asmeniui, bet ir neturės

galima įvardyti kaip įsisąmonintų dorinių idealų ir jų aktyvios altruistinės sklaidos visuomenėje sumą21.

Kokia pradinė jėga (initium) verčia mokytojus ir tėvus būti aktyvius? Kas skatina veikti, aukotis kitų labui, neskaičiuojant materialinio atlygio ar galimybės kilti karjeros laiptais? Tai meilės ir pagarbos vaikui, mokiniui ir jo tėvams, kolegoms, t. y. visiems mūsų bendruomenės nariams jausmas. Todėl galima teigti, kad pedagoginis dvasingumas – tai meilės ir pagarbos sklaida ugdymo proceso partneriui, vykstanti išmintingų reikalavimų erdvėje (pedagoginis dvasingumas = Meilė + Išmintingas reiklumas). Kaip matome, pedagoginio dvasingumo apibrėžtyje akcentuojama darnios meilės ir reiklumo sąveika, kuri yra esminė pedagoginio dvasingumo žymė, išskirianti jį iš kitų dvasingumo rūšių22.

Meilės reikšmė dvasingumo struktūroje Be dvasinės būsenos, kurią sukelia meilės jausmas, neįmanomas tikras, juolab – paslėptas, altruistinis veiksmas ar aktyvumas23. Būtent šių dvasinių vertybių puoselėjimo labiausiai stokoja šiuolaikinė ne tik Lietuvos, bet viso pasaulio pedagogika. Ir ne tik ji: dabarties žmogaus kasdienybei ir būčiai labai trūksta meilės. Formuojasi situacija, kai globalizacijos procese vyraujantys rinkos dėsniai, kasdienė konkurencinė kova natūraliai skatina priešiškumą partneriui, pavydą jo sėkmingai veiklai, neretai peraugantį į neapykantą, kerštą.

Esant tokiai situacijai šių dienų ugdymo turinyje ir procese pasigendama artimo meilės puoselėjimo. Toks padėties vertinimas liudija akivaizdžią būtinybę šeimose ir mokykloje ugdyti dvasingumą ir meilę.

Apie meilę rašė daug mokslininkų, menininkų, įsimylėjėlių, ją neigiančių agnostikų bei nihilistų. Vieniems ji – nepakartojama būsena, skiriamasis žmogaus bruožas, kitiems – tik abstrakcija. Šiuokart svarbu įvardyti mylinčios (įsimylėjusios) asmenybės dvasinį aktyvumą objekto atžvilgiu, nes nuoširdi meilė žmogui Išsamiau pedagoginio dvasingumo idėjos gvildenamos L. Piličiauskaitės Navickienės sudarytoje knygoje Pedagoginio dvasingumo link: Susitikimai su Albertu Piličiausku (2012).

22 Yra žinoma įvairių dvasingumo terminų: meno dvasingumas, jėzuitiškas dvasingumas, krikščioniškas dvasingumas, ikonos dvasingumas, šokio dvasingumas, nesumeluotas socialinis dvasingumas, senamiesčio dvasingumas, rytietiškas dvasingumas, fengšuistinis dvasingumas, šiuolaikinis dvasingumas, dekadentiškasis dvasingumas, baltiškasis dvasingumas, Ignaciškasis dvasingumas, desakralizuotas dvasingumas, vakarietiškos Europos dvasingumas, tingus dvasingumas, marmurinis dvasingumas, katalikiškasis dvasingumas... (Apie šiais ir kitas idėjas išsamiau – A. Piličiausko 2005– 2010 m. rengtame internetiniame mėnraštyje Pedagoginės aktualijos Piličiausko akimis (PAPA, www.piliciauskas.lt/PAPA).)

23 Meilės reikšmė ugdymo procese nagrinėjama daugelyje mėnraščio PAPA numerių.

21

Tam įtakos turi ir masinių informavimo priemonių pozicija aktualijų atžvilgiu, kai neretai meilė tapatinama su seksualiniu potraukiu, o pirmuose puslapiuose skelbiamos kriminalinės naujienos nepalieka vietos dvasinio grožio sklaidai.

25 Vara (angl. drive) – psichologijos terminas, nurodantis į veiksnį, sukeliantį veiksmus, bet nelemiantį jų pobūdžio.

24

15

P E DAG O G I N I S DVA SI N G UM A S

P E DAG O G I N I S DVA SI N G UM A S

elementaraus gailesčio ar atjautos. Akivaizdu, kad šių dienų mokykloje šių dvasinių gebėjimų ugdymas būtų ypač aktualus.

Tačiau bendravimui su socialinėmis aukomis yra būtinos ne tiek žinios, kiek humanistiniai bendravimo ir bendradarbiavimo santykiai. Čia tampa ypač svarbus mokytojo gebėjimas mylėti vaikus, jo dvasingumo bei empatijos lygis26.

Be ankstyvosios vaiko asmenybės formavimosi šeimoje patirties ypač svarbus yra 2–3 metų amžiaus tarpsnis, kai pradeda reikštis prievartos ir egoizmo požymiai bei akivaizdi siekiamybė jėga užimti lyderio pozicijas. Kitas probleminis metas – akademinis (ikimokyklinis, priešmokyklinis ir mokyklinis), jei vaiką ugdo pedagogas, kuris savo pareiga laiko tik žinių, mokėjimų, įgūdžių perteikimą, o į dvasingumo ugdymą, meilės sklaidą žvelgia kaip į jo pareigų neatitinkantį balastą. Natūralu, kad tokio mokytojo asmenybė, negebėdama patraukti savo žmogiškosiomis savybėmis, stabdys ir dalykinių žinių patrauklumą. Jeigu šeima ar mokykla nevaidins reikiamo vaidmens jaunos asmenybės formavimęsi, šį vakuumą netruks užimti „blogi keliai“ su visomis savo pasekmėmis. O jei mokykloje vaikas vertinamas tik pagal savo mokymosi rodiklius, jei jis verčiamas rengtis kovai su konkurencinga visuomene? Akivaizdu, kad biologinio ir dvasinio pradų konfrontacija – užprogramuota. Todėl meilės kupino reiklumo tiek šeimoje, tiek akademinėje aplinkoje poreikis kaip niekada anksčiau yra aktualus ir didelis.

prasidėjo... Galima sakyti, kad tai – nereta kasdienybė, tačiau išeičių ir būdų išvengti tokių auklėjimo klaidų yra.

Vienas jų – raginimas pabūti kito kailyje, tuomet natūraliai, priklausomai nuo pajautimo turinio, prabunda atjauta, noras suteikti pagalbą arba bent paguosti, jaučiamas nuoširdus pasitenkinimas jo ar jos laimėjimais arba, esant ypatingam reikalui, taikomos ironijos, o gal sarkazmo ar kitos poveikio priemonės. O kaip su meile ir pagarba kitam asmeniui? Kaip savyje sukelti šiuos jausmus? Atsakymas paprastas. Paklauskime savęs: ar aš norėčiau, kad mane gerbtų, mylėtų, atjaustų? Kad ištikus nelaimei pagelbėtų ar nuoširdžiai džiaugtųsi mano sėkme, bet nepavydėtų? Juk visa tai – natūralu, žmogiška ir paprasta. Meilė generuoja meilę, pyktis – pyktį, neapykanta – agresiją...

Tad antroje šios knygos dalyje pateikiamos dainelės ir užduotys – tai skatinimas apdainuoti teigiamus išgyvenimus, o trečiosios dalies atviri pasisakymai – divergentiniai sakiniai, kai pratęsdami pradinę mintį tėvai išsako asmeninę poziciją, drauge ugdydami ir savo kūrybiškumą, mąstymo sklandumą, atvirumą, originalumą, – tai raginimas aptarti konkrečias dorines vertybes. Svarbūs yra ir pasakomis, apsakymais pateikiami siužetai, istorijos, kur auklėjimas realizuojamas remiantis teigiamais pavyzdžiais. Tėvai taps slaptais vaiko blogybių šalinimo sąmokslininkais, vaikui apie tai nieko nežinant. Pakalbėkime detaliau.

Kiekvienas vaikas bent vienoje veiklos srityje yra gabus, unikalus; jis taip pat turi bent keletą teigiamų charakterio bruožų, asmenybės savybių, gabumų. Juk vienas gabus matematikai, kitas – kalboms, trečias – menams... Kiekvieno vaiko charakterio bruožų ir asmenybės savybių panoramoje galime rasti tiek blogų, neigiamų (ką mes dažniausiai prisimename ir, reikalui esant, bandome apibūdinti žmogų būtent blogio epitetais), tiek gerų, teigiamų charakteristikų. Tėvai (juk jie yra pirmieji vaiko mokytojai) galėtų diagnozuoti vaiką, nustatydami jo stiprias teigiamas (+ +), silpnas teigiamas (+), silpnas neigiamas (–) ir stiprias neigiamas (– –) asmenybės savybes. Pavyzdžiui, pradinukas yra puikus bėgikas, dalyvaujantis visose mokyklos ir rajono sporto varžybose, iniciatyvus optimistas (+ +), labai komunikabilus (+), tačiau silpna jo mokymosi motyvacija (–) ir labai ryškus bruožas tyčiotis iš kitų vaikų (– –) („žvaigžduko sindromas“?).

Sutikime, galimos įvairios taktikos koreguojant ir puoselėjant tokio pradinuko vertybių sistemą. Viena jų (kuri dažna šių dienų pasirenkamųjų priemonių arsenale ir kurios efektyvumu galima pagrįstai abejoti) tokia: galimybių ribose baudžiame už patyčias; ironizuodami „patariame“ savo išmintį rodyti atsakinėjant pamokos užduotis (bet ne šaipantis iš kitų vaikų); ketiname kalbėtis su treneriu, kad netrauktų į mokyklos lengvaatlečių komandą, kol šis „sportininkas“ nepradės gerbti kitų vaikų ir nepagerins mokymosi pasiekimų... Pasirinkta

Kaip praktiškai taikyti pedagoginį dvasingumą Kaip paukščio skrydžiui reikalingi du sparnai, taip ir vaiko auklėjimas yra sunkiai įsivaizduojamas be šeimos ir mokyklos ugdomosios darnos. Mažo žmogučio auklėjimo procese meilė ir pagarba artimui (šeimos, bendruomenės nariui, žmogui), atjauta bei aukojimasis suteikia tėvams teisę ne tik mylėti, bet ir išmintingai reikalauti. Pastaroji ypatybė kitose gyvenimo srityse mažiau aktuali arba sunkiai įgyvendinama, tačiau auklėjant ji – būtina. Todėl ir kalbame apie ypatingąjį – pedagoginį – dvasingumą. Kaip jį skleisti gyvenime, šeimoje?

Tai nėra paprasta. Dažnai kuris nors komponentas „išnyksta“: nesant reiklumo demonstruojama vien tik meilė ir pamirštama išmintis (kai „mano brangusis, gerasis, mažutis“ tariama ta pačia gaida, kaip ir draudimai: „Negalima!

Neimk! Nedaryk taip!“) arba atvirkščiai – sumažėjus meilei demonstruojamas tik neišmintingas reiklumas („Pasakyk!

Padaryk! Atnešk! Paduok! Ateik!...“, o vietoj pagyrimų – tyla mąstant: kam girti, dar išpuiks...). Tuomet suveikia prigimtinis mechanizmas: vaikas, nejausdamas šeimos nario ar kito asmens meilės, pagarbos ar atjautos, o tik nuolatinį reiklumą, pradeda priešintis ir nesileidžia muštruojamas. Konfrontacijos procesas 26 Tokias auklėjamąsias pedagogo pastangas pervertinti sunku, nes dabartiniai vaikai po 10–20 metų rūpinsis dabartinės darbingos visuomenės globa.

16

vertybinių orientacijų kaitos schema būtų tokia: koncentruojame poveikį į stipriųjų neigiamų savybių (tyčiojimasis) slopinimą, greta prisimindami ir silpnų neigiamų (tinginystė) šalinimą.

Toks auklėjimo procesas būdingas siekiantiems greitų poveikio rezultatų. Pavadinkime šią poveikio ataką, nuspalvintą autoritarinio auklėjimo atšvaitais, „totalinės kovos taktika“, nukreipta ne tik prieš visas vaiko blogybes (čia save galėsime dar pateisinti ir liaudies pedagogikos argumentais: „Lenk medį, kol jis jaunas“, „Griebk jautį už ragų“), bet – kas labai svarbu!

– ir prieš patį vaiką, jo dabartinį ego, kuris, akivaizdu, bijo tėvų ar net jų nekenčia...

Pateikiame alternatyvią taktiką, kurios sėkmė kelia mažiau abejonių, tačiau kurios nedrįstume rekomenduoti visiems aklai taikyti, nes auklėjant ypač svarbus individualus ugdomosios sąveikos žavesys: kas vieniems tėvams gali garantuoti sėkmę, kitiems taps pagrindine nesėkmės priežastimi. Štai glausta pozityvaus auklėjimo schema, aprėpianti ilgą, tačiau įtaigų ugdymo procesą: visada esant galimybei pasiteirauti vaiko (nagrinėjamas anksčiau pateiktas pavyzdys) apie jo ir visos mokyklos lengvosios atletikos laimėjimus; tuomet, tinkamai progai pasitaikius, nuoširdžiai ir subtiliai priminti šeimai ne tik išskirtinius sūnaus ar dukros gabumus, bet ir jo iniciatyvumą, gerą nuotaiką, kuria jis geba „užkrėsti“ kitus su juo bendraujančius žmones, tačiau – nė žodžio apie asmenybės trūkumus. O šeimos laisvalaikio metu rasti progą nuoširdžiai pasidžiaugti draugiškais žmonėmis, aptarti draugiško elgesio privalumus, pakomentuoti daug pasiekusio savo vaiko asmenybės bruožus...

Gali kilti natūralūs klausimai: kaip prisiversti pagarbiai kalbėtis su tinginčiu mokytis ir psichinį smurtą propaguojančiu vaiku? Ar tokia taktika nepaskatins dar didesnės jo puikybės, neaktyvins ir taip jau ryškios „žvaigždžių ligos“? Atsakant į pirmąjį klausimą reikėtų akcentuoti, kad jokio savęs prievartavimo negali būti! Dar daugiau: tėvai privalo nuoširdžiai mylėti savo vaiką, t. y. mylėti ne vien meilės nusipelniusius, bet ypač tuos, kuriems tos meilės labiausiai trūksta. Kitais žodžiais, tėvas skelbia moratoriumą vyraujančiam blogiui – jis pats stengiasi pamiršti visas antihumaniškas auklėjimo veikas.

Ar lengva priimti tokį sprendimą ir jį vykdyti? Vietoj atsakymo galime patarti: bus lengviau, jei visa šeima apsispręs nuvalyti sujauktą tarpusavio santykių „lentą“, kad joje galėtų fiksuoti naujo turinio, liudijančio meilę ir pagarbą, toleranciją ir pagalbą artimui, faktus. Ši sąlyga – ypatingai svarbi, toks nusiteikimas rodo tėvų tinkamą pasirengimą dorinti vaiką, t. y. norą ne tik mokyti, bet ir mokant auklėti. O juk įsisąmonintos vertybės tampa įsitikinimais, savastimi ir gali būti orientuojamos į dar aukštesnį – bendražmogiškąjį, t. y. globalinės kultūros pasiekimų lygmenį.

Tad skatindami susimąstyti apie tokias vertybes, kurios asmenybę turėtų traukti, o ne atstumti, siūlome tokią

pozityvaus auklėjamojo proceso schemą ir taktiką: remdamiesi vaiko stipriomis teigiamomis asmenybės savybėmis (+ +), pirmiausia stipriname silpnąsias teigiamas (+) ir puoselėjame trūkstamas teigiamas (O), kurios natūraliai panaikina silpnąsias neigiamas (–  O) ir slopina stipriąsias neigiamas (– –  –). „Šeimos knygos“ trečioje dalyje „Man motulė, man tėvulis kraitelį sukrovė“. Šeiminis auklėjimas tėvams siūloma alternatyvi auklėjimo priemonė: apgaubkime nuoširdžių jausmų ir, pirmiausia, meilės bei pagarbos vaikams aura raginimus dorai gyventi ir tuomet visas šeimines tradicijas, vertybes bus perteikti lengviau... Kitais žodžiais, įsitikinimams puoselėti yra būtina sąlyga – žinios privalo „lydytis“ jausmų židinyje. Taigi, savo esme auklėjimo formulė yra labai paprasta: Auklėjimas = Žinios + Jausmai. Todėl tėvams siūloma nuoširdžiai pasidalyti savo gyvenimišku patyrimu, drauge paskaityti ir panagrinėti prasmingas, teigiamų pavyzdžių kupinas istorijas, kad jausmais sušildytos gyvenimo žinios pasiektų mažųjų širdis ir jose įsišaknytų.

Prof. habil. dr. Albertas Piličiauskas

17

Į VADAS

ĮVADAS

18

19

I dalis „Po širdim tave nešiojau, laimužę godojau...“ EURITMINIAI LYTĖJIMO PRATIMAI NĖŠČIOSIOMS

I DALI S

I DALIS

1. „Mylu mylu mažutuką”. Pozityvūs jausmai „Mylu mylu mažutuką“

„Aš Tau myliu pasakysiu“ Metodiniai patarimai. Kūrinėlyje įvardijamos trys pamatinės vertybės – Meilė, Tikėjimas ir Viltis. Dainuodama moteris jausmus galėtų perteikti apkabindama pilvą, glostydama, sukdama ranką pagal laikrodžio rodyklę.

1.

2.

3.

4.

Aš Tau ,,myliu“ pasakysiu, švelniai vardą užrašysiu.

Te skambės jis per pasaulį, kuriame nebus apgaulių.

Aš ,,tikiu“ Tau pasakysiu ir kitaip nė nemanysiu, Kad užaugsi Tu gerutis, mūsų mylimas vaikutis.

Aš ,,viliuos“ sakau ir melsiu, kad dorais darbais nedelsi, Kad kitiems padėt gebėsi, širdies gėrio negailėsi.

Aš Tau noriu palinkėti, visad eiti tik į priekį.

Aitvarai lai dalią remia ir prasmingą būtį lemia!

1.

2.

3.

Mylu mylu mažutuką, savo brangų vaikeliuką.

Myliu rytą, myliu dieną, savo pupą vieną. } 2 k.

Mylu mylu mažutuką, savo brangų vaikeliuką.

Bėga, striksi kutulėlis,tarsi rainas katinėlis. } 2 k.

Mylu mylu mažutuką, savo brangų vaikeliuką.

Buči buči bučinukai, ir mergaitei, ir berniukui. } 2 k.

„Tau mano širdelė plaka“

„Mama vaikelį myli labai“ Metodiniai patarimai. Šis euritminis lytėjimo pratimas yra skirtas laukiamo naujagimio šeimai, jo artimiausiems žmonėms apdainuoti ir būsimo susitikimo džiaugsmui su mažyliu perteikti.

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

Metodiniai patarimai. Pratimas skirtas meilės jausmui būsimam mažyliui išreikšti. Patartina dainavimo metu glostyti priekinę pilvo sienelę bei atlikti kitus, teksto turinį iliustruojančius judesius.

Metodiniai patarimai. Pratimas skirtas kiekvieno šeimos nario meilei būsimam vaikeliui apdainuoti, džiugiam mažylio laukimui ir jam skirtiems darbams įvardyti.

1.

2.

3.

4.

5.

Mama vaikelį myli labai, šypsos saulutė ir ošia šilai.

Tėvelis vaikelį myli labai...

Senelė vaikelį myli labai...

Senelis vaikelį myli labai...

Sesutė vaikelį myli labai...

Broliukas vaikelį myli labai...

Draugai vaikelį myli labai...

Visi vaikelį myli labai...

22

Tau mano širdelė plaka, Tau pienelio upės teka.

Tau vėjelis švelniai pučia, ir dainuoja ūčia ūčia.

Tau skaisti saulutė šviečia, Tau vardelį rinksim dviese.

Tau mes siunčiam bučinuką, skaistų tarsi spinduliuką.

Tau močiutė megs kojinytes, kals senelis lesiklytes.

Tau aš seksiu pasakaites apie kiškį, voveraites.

Tau lopšines aš dainuosiu, Tau dūdele padūduosiu.

Tau tėvelis nupirks platų vežimaitį trijų ratų.

Tau laumužės laimę seka, Tau nuties jos plačią vagą.

Tau gyvybę dovanoju – po širdim Tave nešioju!

23

I DALI S

I DALIS

„Jausmų abėcėlė“

„Aš nupiešiu Tau žvaigždutę“

Metodiniai patarimai. Pratimas skirtas konkrečių emocijų raiškai, todėl dainuojant patariama išgyventi ir judesiais emocionaliai išreikšti tekste apdainuojamus jausmus.

1. Meilė: Aš tave labai myliu, prie širdelės priglaudžiu.

2. Džiaugsmas: Auginu aš pupą vieną, džiaugsiuos ja kiekvieną dieną!

3. Pasitenkinimas: Augs šaunuolis didelis, lyg stipruolis klevelis!

Augs liepelė dyvina, džiaugsis tėtis ir mama!

4. Kalbinimas: Ku kū, ku kū mažuliukui, ir mergaitei, ir berniukui.

5. Linksmumas: Chi chi chi chi mes visi, ir savi, ir sutikti!

6. Žaidimas: Opa pa, kuti kuti, kaip smagu drauge mums būti!

7. Dėkingumas: Ačiū Dievui, kad ramu, tad pradėkim iš pradžių!

„Tavo kelias platus šviesus“ Metodiniai patarimai. Pratimas skirtas teigiamai gyvenimo perspektyvai apdainuoti. Būsimai mamai patariama įsivaizduoti sėkmingą, į platų ir lygų kelią panašią būsimo vaikelio ateitį, jausti šio vaizdinio reaią galimybę ir jausmingai dainuoti tekstą.

Metodiniai patarimai. Šio pratimo tikslas – kalbinti po širdimo esantį mažylį ir užmegzti su juo dialogą. Patartina priekinę pilvo sienelę glostyti įvairiais iliustratyviais judesiais, ryškiai įsivaizduoti būsimo kūdikio bruožus – nuostabias ir sveikas akytes, tiesias ir tvirtas kojytes, darnią aplinką bei gražią visos šeimos ateitį.

1.

2.

3.

4.

5.

Aš nupiešiu Tau žvaigždutę, ryškią, skaisčią, nedidutę.

Kai užgimsi – lai akutės švies, spindės lyg tos žvaigždutės.

Dar nupiešiu debesėlį, purų, lengvą, baltutėlį.

Kai užgimsi, paklotėlis bus toks minkštas minkštutėlis.

Piešiu Tau rytelio šviesą, paukščių giesmele užlietą.

Dar nupiešiu ir dienelę – darnią, smagią, lyg dainelę.

Piešiu toj dienoj saulutę, džiugins ji Tavo širdutę. Žingsneliu plačiu žygiuosi ir sunkumų nebijosi.

Piešiu tylų vakarėlį, o jame dar mėnesėlį.

Jis tau pasakėlę seka, kur pienelio upės teka.

Taip Tu augsi sveikutėlis – mamai, tėčiui užvadėlis.

„Kai užgims mano mažiukas“ Metodiniai patarimai. Pratimas skirtas gimsiančio vaiko kambariui (lovelei, paklotėliams, drabužėliams) apdainuoti. Patartina dainuojant pasidžiaugti būsima kūdikio aplinka, jo būsima laiminga kūdikyste.

1.

2.

3.

Tavo kelias platus, šviesus, eiti juo netrukdo niekas.

Akmenys pakraščiuos guli, kelias tas duobių neturi. (– po natų eilute!)

Tavo mintys ramios, giedros, saulės spinduliais aplietos.

Jos ramybe vis alsuoja, sėkmės ateitį planuoja.

Tavo žingsniai platūs, tiesūs, žino, kaip tikslą pasiekus.

Vėjas nugarą paliečia – taip lengviau mums eiti dviese.

24

1.

2.

3.

4.

5.

6.

Kai užgims mano mažiukas, sveikas, linksmas vaikeliukas.

Jam lopšines aš dainuosiu, ant rankelių panešiosiu.

Pirksiu lino marškinėlius, minkštos drobės vystyklėlius.

Megsiu vilnos taputukus, dar prisiūsiu bumbuliukus.

Pagalvėlės – mereškuotos, o paklodės bus taškuotos.

Antklodėlė su meškiukais, katiniukais ir kiškiukais.

Pirksiu dailią Tau lovytę, gražią, su lenktom kojytėm – Sups, linguos sapnelį saldų, kur svajonių paukštės nardo.

Greit užgims mano mažiukas, sveikas, linksmas bernutukas.

Kai pažvelgs jis į mamytę, visi toliai bus nušvitę!

Greit užgims mano mažytė, sveika ir linksma dukrytė.

Kai pažvelgs ji į mamytę, suspindės danguj saulytė!

25

Į VADAS

ĮVADAS

26

27

II dalis „Aš atdarysiu dainų skrynelę“ ANKSTYVASIS MUZIKINIS UGDYMAS

I I DALI S

II DALIS

1. „Virė bitė grucės košę“. Lytėjimo dainelės ir žaidimai

Pratarmė

„Virė bitė grucės košę“

Mielas Skaitytojau, kitais vaikais ar ugdytojais. Dainelės skirtos pagrindinėms sąvokoms „aukštai ir žemai“, „daug ir mažai“, „pirmyn ir atgal“, „matosi ir nesimato“, „tyliai ir garsiai“ ir pan. įsisavinti.

Atliekant ,,Šokių daineles“ didelis dėmesys teikiamas pagrindiniams šio amžiaus tarpsnio vaikų mėgstamiems judesiams (lingavimui, trepsėjimui, plojimui, tūpčiojimui, siūbavimui ir kt.) įsisavinti. „Dainelės su būgnelių pritarimu“ mokys vaikus groti mušamaisiais instrumentais, pajausti ritmo pulsaciją, susipažinti su skaičiais, pvz., kiek pempė, skrisdama per karklyną, numetė plunksnų į pelkyną, kiek boružėlė ant savo švarkelio turi taškelių ar kokie paukščiai skraido padangėje... „Dainelės su kamuoliais“, kaip rodo nėščiųjų ir kūdikių muzikinio ugdomojo sveikatinimo mokyklėlės „Sveikutis“ patirtis, vaikų yra itin mėgstamos. Kamuolių ridenimas, spalvingas jų judėjimas, mėtymas, bumsenimas, šokinėjimas patinka vaikščioti išmokusiems mažyliams. „Dainelės su dūdelių pritarimu“ paskatins vaikus pūsti dūdelę ir taip atrasti dar vieną įdomų garso tembrą.

Tad linkime drąsiai atverti dainų skrynelę ir išmokti dainuoti visus joje sudėtus 47 liaudies dvasia sukurtus kūrinėlius!

Sėkmės padedant vaikams susidraugauti su muzika!

Jūs atvertėte antrąją „Šeimos knygos“ dalį „Aš atdarysiu dainų skrynelę“. Ankstyvasis muzikinis ugdymas, skirtą muzika ugdyti ir sveikatinti ką tik gimusius kūdikius ir jau bėgiojančius vaikus. Čia lietuvių liaudies dainų metaforomis, epitetais bei simbolika grindžiamas žaismingas repertuaras suskirstytas į du skyrius: „Katu katu katučių“. Nuo gimimo iki vaikščiojimo. Šiame skyriuje tėveliai ir pedagogai ras 2–12 mėnesių (ir šiek tiek vyresniems) vaikams skirtų dainelių ir žaidinimų, kuriais, atliekant iliustratyvius liečiamuosius judesius, patys mažiausieji lavinami ir mokomi erdvės pajautimo užduočių. Visose dainelėse akcentuojami pozityvūs jausmai, juos perteikiant tėveliams reikėtų mokytis panaudoti žmogaus prigimtines galias – balso tembrą, t. y. jo spalvą, registrą – balso aukštį bei dinamiką – garso stiprumą. Tėveliai ar mokytojai, dainuodami šias daineles, turėtų stengtis atlikti jas kiek galima išraiškingiau, artistiškiau ir įtaigiau – būtent toks atlikimas labiau patrauks vaiko dėmesį, taps paveikesniu ir pelnys ne vieną mažylio šypseną. „Biro biro žirniai pupos“. Nuo vaikščiojimo iki kalbėjimo. Šis skyrius skirtas 12–36 mėnesių ir vyresniems vaikams, jį sudaro penki poskyriai. „Judesių dainelės“ – tai kūrinėliai, atliekami sėdint rateliu ant kilimo drauge su šeimynykščiais,

Doc. dr. Lolita Piličiauskaitė ir Albertas Navickas

Metodiniai patarimai. Dainelės tikslas – pamankštinti ir pamasažuoti vaiko delniukus, pirštukus, supažindinant jį su įvairiais jausmagarsiais bei judesiais.

1.

2.

Virė bitė grucės košę, laukė vaikai atsilošę.

Grūdo, maišė, pūtė bzzz. Kur šaukštelis didelis?

Virė bitė grucės košę, laukė vaikai atsilošę.

Kapt kapt kapt medaus lašiukas. Čia mergaitė, ten berniukas!

„Žaliam mūsų miškely“ Metodiniai patarimai. Čia imituojami paukščių balsai, tad gegutėlės, lakštutės, pelėdos, gandro, genelio ir žvirblelio „giedamas“ melodijas tėveliai turėtų atlikti išraiškingai ir pakiliai.

I. „Katu katu katučių“ Nuo gimimo iki vaikščiojimo Šios 2–12 mėnesių ir vyresniems vaikams skirtos dainelės – tai vaikų žaidinimo pradžiamokslis, kur didelis dėmesys skiriamas mažylių rankučių ir pirštukų lavinimui bei pažinčiai su įvairiais jausmagarsiais, iliustratyviais judesiais. Ypač svarbu

atliekant daineles glostyti, myluoti, pakutenti, glausti mažylį, stengiantis perteikti džiaugsmą, pakilumą ir meilės jausmą.

Dauguma dainelių atliekama laikant vaikelį glėbyje, pasisodinus priešais save ar paguldžius lovelėje ir palinkus virš jo.

30

1.

2.

3.

Žaliam mūsų miškelyj, čiulba ulba paukštelis. }2 k.

Ku kū, ku kū gegutėlė, lakštu lakštu lakštangėlė. }2 k. Žaliam mūsų miškelyj, čiulba ulba paukštelis. }2 k.

Auu auu pelėda, gandras sako: „Ga ga ga“. }2 k. Žaliam mūsų miškelyje, čiulba ulba paukštelis. }2 k.

Tuk tuk tuku genelis, čir čir čir čir žvirblelis. }2 k.

31

I I DALI S

„Ku kū, ku kū“ Metodiniai patarimai. Tai žaidimas, kurio pirmoje dalyje („Ku kū, ku kū, nerandu savų vaikų“) patartina dainuojant užsidengti ir atidengti akis, kaskart sukukuojant. Antroje dainelės dalyje („Sučiulbėjo paukštužis, atsiliepė bernužis!“) – ploti, pakutenti mažylį ir apsisukti su juo rateliu.

1.

2.

Ku kū, ku kū, nerandu savų vaikų! }2 k.

Sučiulbėjo paukštužis, atsiliepė bernužis! }2 k.

Ku kū, ku kū, nerandu savų vaikų! }2 k.

Sučiulbėjo paukštužė, atsiliepė mergužė! }2 k.

„Ėjo ėjo taputukas“ Metodiniai patarimai. Šią dainelę dainuojant patariama su ant rankų laikomu mažyliu ritmiškai eiti ratu, jį pakutenant, krepštelint („krepšt krepšt krepšt krepšt jį žąsiukas“), rodant rankų sukamuosius judesius bei plojimus.

32

33

Į VADAS

ĮVADAS

34

35

III dalis „Man motulė, man tėvulis kraitelį sukrovė“ ŠEIMINIS AUKLĖJIMAS

I I I DALI S

III DALIS

Pratarmė Mielas Skaitytojau, „Šeimos knygos“ trečioji dalis skirta šeiminiam auklėjimui ir Jūsų gyvenimiškos patirties išsaugojimui. Čia keliami nauji tikslai, iš kurių pagrindinis – skatinti tėvus ar senelius doriškai auklėti vaikus, taikant pedagoginio dvasingumo principą, t. y. kai vaikas (tai aktualu ir suaugusiesiems, kitiems šeimos nariams) ne vien tik mylimas, bet iš jo ir išmintingai reikalaujama. Kaip tai bus įgyvendinama? Visai paprastai! Skaitydami šios knygos pasakas ar istorijas savo vaikui, liudysite jam geranoriškumą ir meilę, o užrašydami savo gyvenimiškas patirtis ir nuomonę, parodysite išmintingą reiklumą, persergėjimus bei savo asmeninę poziciją svarbiausių gyvenimo vertybių atžvilgiu. Ir ne tik. Visa tai bus ypač reikšminga dorinio ugdymo požiūriu.

Atsakysime, kodėl.

Prilyginkime šeimą ar giminę Žemės rutuliui, o jos narius tarsi gaublyje „apgyvendinkime“ Šiaurės ir Pietų pusrutuliuose bei pusiaujyje (žr. paveikslėlį)30. „Šiauriečiai“ lai bus geriečiai, neabejingi svetimam skausmui, linkę artimą užjausti, dėl jo aukotis. Tai aktyviai dorovingi šeimos ar giminės nariai. Į juos visi kreipsis pagalbos, sulauks atjautos, norės išsakyti savo problemas, pasiguosti, džiaugsis juos pažinę ir kitiems rodys pavyzdžiu, kaip reikia elgtis, kokiu žmogumi būti, kaip gyventi.

Gaila, kad tokių žmonių – mažuma. „Pietiečiai“ tegul bus blogiečiai, stokojantys geraširdiškumo, empatijos, išsiauklėjimo ir pan. Jie daug abejingesni arba net visiškai abejingi artimo ir aplinkos problemoms, kitų skausmui. Nedorovingieji bus nesėkmingo gyvenimo, blogos lemties pavyzdys, rodantis, kaip elgtis ir gyventi nedera. Džiugu, kad tokių žmonių nėra daug. Tačiau jei jau šeimoje ar giminėje atsirado „pietiečių“, visi turi stengtis, kad toks narys pereitų į „pusiaujo gyventojų“ grupę. „Pusiaujo gyventojai“ – dažniausiai didžiąją šeimos ar giminės dalį sudarantys dorovingieji, kurie gerbia ir vykdo visuomenėje nusistovėjusias bendravimo normas, nepažeidžia įstatymų, tačiau išlieka pasyvūs visa kam, kas vyksta aplinkui ir neliečia jų tiesiogiai. „Ne mano laukas, ne mano pupos“, „Nei tavo kiškis, nei tu kiškis“, „Aš niekam blogo nedarau, o visa kita – man nerūpi...“ – tai mėgstami pasyviai dorovingųjų posakiai.

Dažnai „šiauriečiai“ stengiasi juos atsivilioti į savo grupę arba rūpinasi, kad šie netaptų „pietiečių“ dalimi.

A gr.25%

B gr.50% C gr.25%

Kiekvienas geras tėvas ar motina nori savo vaikus matyti tarp aktyviai dorovingų, šiuo atveju sakytume – „šiauriečių“.

Juk tai geri ir jautrūs žmonės, senatvėje tapsiantys tikra paguoda. Tačiau gyvenime vaikai auklėjami kasdien matomu tėvų pavyzdžiu, todėl mažai tikėtina, kad doriškai pasyvus tėvas ar motina išugdys doriškai aktyvų vaiką ir gerą žmogų! Štai kodėl šioje knygos dalyje daug dėmesio bus skiriama dorinėms vertybėms nagrinėti. Tikėtina, kad čia pateiktos pasakos ar novelės padės tėvams patiems susimąstyti apie bendražmogiškas vertybes ir paskatins kalbėti su vaikais apie Meilę, Tikėjimą, Viltį, Atjautą, Bičiulystę, Pasiaukojimą ir kt. Taip nagrinėdami pamatines vertybes tėvai ar seneliai galės jomis remdamiesi savo vaikuose ir anūkuose ugdyti ištikimybę ir nuoširdumą, pagarbą ir toleranciją, laisvumą ir pareigingumą, supratingumą ir kantrybę.

Trečioji knygos dalis „Man motulė, man tėvulis kraitelį sukrovė“ sudaryta iš dviejų skyrių: „Pasaką sekdamas, gyvenimą atrasdamas“. Pasakos suaugusiems ir vaikams. Skaityti šio skyriaus eiliuotas istorijas galės būsimi tėvai savo dar po motinos širdimi esančiam kūdikiui. Patariama būsimai mamai uždėjus ranką ant priekinės pilvo sienelės (savo ranką gali priglausti ir būsimas tėtis) pasakoti dorines vertybes aptariančias istorijas. Toks bendravimas paskatins ryšio tarp mažylio ir tėvų vystymąsi. Šias pasakas turėtų pamėgti ir ant kelių ar šalia sėdintys vaikai, su kuriais tėvai galės pakalbėti apie svajones ir kodėl verta jomis tikėti, kuo svarbus globėjiškas rūpestingumas, dvasios ramybė ar aukojimasis dėl artimo. Antra vertus, pagal pateiktas užduotis užrašę sukauptą asmeninę gyvenimišką patirtį, Jūs iš tikro užfiksuosite ir įvardysite savo šeimos vertybes, kursite savotiškus „receptus“, padedančius tapti geraisiais „šiauriečiais“.

Išsamiau – A. Piličiauskas ir kiti. Grožio ir gėrio link. Pilietiškumo ir demokratinių vertybių ugdymas taikant inovatyvius metodus. Vilnius: Ciklonas, 2007.

30

38

Kuo ši knygelė naudinga vaikams? Mažieji pasakų ir gyvenimiškų istorijų klausytojai ar skaitytojai bus skatinami išgyventi kovą už gėrį ir grožį. Pirmo skyriaus pasakos (daugelis jų sukurtos dialogo forma) ir antro skyriaus novelės akcentuoja pozityvius jausmus bei įvykius, tad čia visada laimės gėris.

Pabaigoje paaugliai ir jaunuoliai ras savo tėvų jiems sukurtą „moralinį testamentą“, kurį įvairiais gyvenimo momentais galės vėl ir vėl skaityti, o priimdami svarbius sprendimus – gilintis į tai, ką jų tėtis ir mama, senelis ar senelė, teta ar dėdė vienu ar kitu klausimu norėjo pasakyti.

Mieli būsimi ar esami tėveliai, seneliai ir kiti šeimos ar giminės nariai, nuoširdžiai ir atsakingai užrašydami savo mintis Jūs sukursite vaikams gyvenimo išminties kupiną Šeimos knygą, kurios svarbą ir naudą ateityje sunku būtų pervertinti.

Sėkmės, atvirumo ir stropumo, kuriant jūsų šeimos patirties kelrodžius vaikų ateities kryžkelėms!

„Išminties krislai, patirties grūdai“. Apie šeiminį, bendruomeninį ir tautinį identitetą – skirtas paaugliams ir jaunimui. Čia skaitytojai bus tarsi įvedami į aktualias temas, nagrinėjančias jų ir šeimynykščių, draugų, mokytojų tarpusavio santykius bei požiūrį į tėvynę, kalbą, šventimą, maldą ir kt. Reikšminga „priešistorė“ tarsi tiltuku nuves vaikus link tėvų pateiktos nuomonės, pvz., apie teigiamo mąstymo ir pasitikėjimo rytdiena reikšmę, pagrindinius gyvenimo siekius, prasmingą šventimą, žmones iš didžiosios raidės, meilę, tikėjimą, patriotizmą ir kitas svarbias vertybes. Užfiksuota artimųjų gyvenimiška patirtis galės tapti vaikams „Gyvenimo receptų“ puslapiais. „Gyvenimo receptus“ kviečiame kurti drauge – surašyti savas mintis pabaigiant sakinius. Tėvams ir seneliams reikės sukurti šių ypatingų sakinių tęsinį, raštu išreiškiant savo poziciją, nuomonę, sukauptą patyrimą vienu ar kitu gyvenimo klausimu. Taip bus išsaugotas šeimos, giminės požiūris į dorines vertybes, tradicijas, užfiksuoti įdomūs faktai, nutikimai, drauge formuojamas šeiminis, bendruomeninis ir tautinis identitetai.

Doc. dr. Lolita Piličiauskaitė

39

I I I DALI S

III DALIS

I. „Pasaką besekdamas, gyvenimą atrasdamas...“ Pasakos suaugusiems ir vaikams Stirnų auklė31 Pakalnėj stovėjo šiaudinė trobelė.

Tenai nuo seno gyveno senelė.

Aš pasaką ilgą paseksiu, vaikai, O Jūs paklausykit susėdę. Gerai?

Stirnelės akelės sudrėko, sužvilgo, Nors čia ir gerai, bet mamos pasiilgo.

Atrodo, pribėgtų, galvelę priglaustų, Bet gaila senelės – vieniša pasijaustų.

Bet tąnakt prie durų kažkas pastukseno, Po to langinę nedrąsiai klebeno.

Išgirdus garsus, ji atvėrė duris.

Jautrioje širdyj suspurdėjo viltis.

Tad kartą, per rūko rytinio pievelę, Pakalne linksmai straksėjo stirnelė.

Ant tako gulėjo ne vietoj šaka.

Stirnelė nematė jos. Ai, tai bėda!

Tačiau kas diena ilgesys vis stiprėjo.

Kalnai ir miškai ją kvietė, šnabždėjo.

Ir gėlės pražydo, žolė suvešėjo, Stirnelės širdelė tąkart suspurdėjo.

Mėnulio šviesoj pasimatė šešėliai: Stirnelė paaugus, šalia jos – mažėlė.

Stirnelė – mama, bet negali tai būti!

Atbėgo dėkoti mielajai senutei!

Kojelė paslydo, stirnelė suklupo.

Negali judėti, išnirti iš rūko.

Tačiau istorija ši – neliūdna: Stirnelę surado senelė gera.

Pamatė ji liuoksint smagiai voverytę, Kur nešė vaikams riešutėlį, uogytę.

Lakštingala suokė, kaip ji tik mokėjo.

Kiškelis tolyn taip pat nustriksėjo.

– Tau ačiū, švelnioji mūs geradėja! Čia aš – ta stirnelė, kuriai tu padėjai…

Lenkiuos, kad gailėjai manęs tu silpnos!

Kad rados vietelės tavuosiuos namuos.

Ji atnešė vargšę į savo trobelę, Paklojo ant žemės šiltą skarelę.

Ir ėmė, nabagę, globoti, slaugyt, Lyg savo dukrelę žiūrėt, valgydint.

Stirnelė ilgėjos namų. Senelė tai matė, Prisėdo ant slenksčio ir tyliai pasakė: – Matyti, jau laikas. Stirnelė – sveika.

Namie jos laikyti prasmės nebėra...

Visiems po šia saule – mieliausi nameliai, O man jie – kalnai, miškai ir gojeliai.

Ilgėjaus tavęs, net sunku apsakyti, Vis pasakojau, pasakojau savo dukrytei.

Šunelis Rudnosis, katytė Pūkytė Dažnai aplankydavo raišą stirnytę.

Bet nelietė jos, neviliojo tolyn.

Trobelės viešnia sparčiai ėjo stipryn.

Tada vartelius jai atvėrus sušuko: – Laimingai! Na, eiki! – Ir greit nusisuko.

Dar bėgant stirnelei pamojo skara.

Ir grįžo į pirkią liūdnai vieniša.

Kol kartą ji tarė: „Tu, mama, nedelski, Aš noriu senelei taip pat nusilenkti!

Juk ji gyventi tave sugrąžino, Tai reiškia, kad mamą man užaugino!“

Po mėnesio vieno, o gal ir po kito, Stirnytė pagijo, randelio neliko.

Bet žaisti, lakstyti draugų būryje, Jinai nenorėjo. Liūdėjo viena.

Prie lango sustojo ir tyliai pravirko: – Gal ji dar sugrįš? Juk čia jai patiko…

Aš jos kiek palauksiu. Ji man taip sava!

Nueisiu į pievą… Gal grįžta kalva?

Senelės akelės nušvito, sudrėko, Greit šieno pasiūlė, plutelių nubėgo, Paglostė stirnytes, po to apkabino: – Aš lauksiu jūs visad iš žaliojo šilo!

Vis dairėsi kartais pro lango akelę, Ilgai tuomet žvelgdavo stirna į kelią, Akim palytėdavo kalnus, medžius, Atodūsis liūdnas graudeno visus.

Bet stirna nuskriejo, lyg vėjas nurūko.

Senelė vis delsė. Po to – atsiduso.

Tik žiū – jos vikrioji ant skardžio linksma, Jai beldė iš tolo sveika kojele.

Atbėkit, kai galit, vartus jums atkelsiu, Rudnosis ir džiaugsis, Pūkytė – labiausiai.

Jūs mielos ir savos, kaip anūkėlės…– Akyse sutvisko vilties ašarėlės.

Ją šaukė, viliojo pievelės ir gojai, Kalnai, kauburėliai, miškeliai, šilojai.

Vėjelis švelnus, kurs gėles glamonėjo, Upelio gaiva, kur lomelėj almėjo.

Praėjo gal metai. Pavasaris dūko.

Vėl miškas skardeno, lizdus paukščiai suko.

Geroji senelė gyveno viena, O Rudis su Pūke sau žaidė kieme.

Stirnelės apsuko ratu vėl trobelę.

Po to nuliuoksėjo į žalią pievelę.

Mėnuo ramiai švietė ir rodė kelelį.

Senėlė rymojo, atvėrus langelį...

31

Galvoji, vienatvėj gyvena senelė?

Ir sėdi nuliūdusi savo trobelėj?

Oi ne! Sunkaus nykumo širdy nebeliko.

Ir tu paklausyk, kas toliau jai nutiko.

Štai Albertas šįkart priskynė jazminų, Julytė – varpelių, Sigita – jurginų.

O Tomas ir Linas – roželių gelsvų, Na tų, kur daržely augino abu.

Įprato senelę vis stirnos lankyti.

Kaip džiaugėsi ji, net sunku apsakyti!

Kaimiečiai visi Stirnų aukle vadino, Ją gerbė, globojo, už stalo sodino.

Ir juokias senelė, dainelę užtraukia, Tai sklinda garsai tolyn per palaukę!

Ir ašara džiaugsmo ištrykšta skaidri – Namai juk nuo ryto vaikučių pilni!

Ir kaimo vaikučiai karštai ją pamilo.

Tik žiū pro langelį – atbėga nuo šilo.

Ir neša rankelėj visi po gėlytę, Ar kokį grybuką, ar saldžią uogytę...

Tai štai kokia ten stovėjo trobelė, Kurioj laiminga gyveno senelė.

Sekiau aš jums pasaką ilgą, vaikai.

Patiko? Sakykit, bet tik atvirai...

Mielas vaike, mūsų gyvenimiška patirtis sako, kad būti nuoširdžiu, jautriu, žmones mylinčiu ir geranorišku žmogumi verta, nes

Patirti patys ryškiausi nesavanaudiško ir pasiaukojančio gerumo pavyzdžiai mūsų gyvenime buvo

Pagal Annos Fazekaš pasaką „Stirnų auklė“.

40

O pabaigai noriu dar štai ką pridurti: Jei eisit pro šalį – tai prašom užsukti.

Senelė vaikeliams vis turi skanaus: Pienelio, bandelių su uogom, medaus...

41

Dėkojame knygos rėmėjams!

KNYGOS RĖMĖJAS KNYGOS RĖMĖJAS KNYGOS RĖMĖJAS KNYGOS RĖMĖJAS KNYGOS RĖMĖJAS KNYGOS RĖMĖJAS ..........

Šis metodinis leidinys yra vienas iš originaliausių darbų, pastaruoju metu parengtų Lietuvoje. Leidinys yra savalaikis ir naujas tiek savo metodologinėmis prieigomis, tiek ir iškelta tiriamąja problema, kurią išspręsti padeda autorių suformuluoti aiškūs ir ganėtinai platūs tikslai: • specialiai sukurtu vokaliniu repertuaru ir metodika padėti būsimiems tėvams sėkmingai susilaukti sveikų, puikiai besivystančių ir talentingų mažylių; • pristatyti asmeninės prasmės ir emocinio imitavimo metodus, padedančius išmokti įtaigiai ir vaizdžiai reikšti savo teigiamas emocijas; • sudaryti sąlygas tėvams kalbėti su vaikais apie dorines vertybes ir užfiksuoti savo šeimos ar giminės narių gyvenimišką patyrimą, nuomonę, kad kažkada, gal vaikų pilnametystės, vestuvių, krikštynų ar kita reikšminga proga jiems būtų įteikta neįkainojama dovana – moraliniu testamentu tapusi „ŠEIMOS KNYGA“.

Tikslai leidžia sustiprinti vaiko ugdymo šeimoje svarbą, nes čia, mano nuomone, šeima suprantama kur kas plačiau negu biologinė aplinka, kurioje vaikas bręsta fiziškai ir kur užtikrinamos jo biologiniam gyvenimui būtinos sąlygos.

Aktyvus tėvų bendravimas su vaiku ir vaiko muzikinis ugdomasis sveikatinimas prasideda dar jam negimus (prenatalinis laikotarpis) ir tęsiasi iki jo pilnametystės, ir toliau. „ŠEIMOS KNYGA“ bus reikšminga plačiajam skaitytojų ratui: tėvams, pedagogams, įvairių sričių mokslininkams, nes praturtina vaiko ir šeimos bendravimą naujomis teorinėmis ir praktinėmis įžvalgomis, ypač iš ankstyvojo muzikinio ugdymo srities.

Prof. Daiva Malinauskienė, Šiaulių universiteto Edukologijos ir psichologijos katedra

Lolitos Piličiauskaitės, Alberto Navicko ir Alberto Piličiausko „ŠEIMOS KNYGA. Dovanoju Tau gabumus ir išmintį“ - viena pirmųjų Lietuvoje tokio pobūdžio knygų. Tai naujas indėlis į prenatalinio bei ankstyvojo amžiaus vaikų muzikinį ugdomąjį sveikatinimą ir šeimos vertybių puoselėjimą, taikant inovatyvius metodus.

Tikėtina, kad ji padės tėvams bei pedagogams praplėsti vaikų muzikinio ugdymo repertuarą, leis kūrybiškiau perteikti vaikų muzikinio ugdymo turinį, prisidės prie ankstyvojo amžiaus vaikų muzikinio ugdymo tradicijų puoselėjimo.

Soc. m. dr. Marija Jonilienė

ISBN 978-609-95848-1-2