Sofija Kolikio – juodaakis žvėriūkštis, greitakojė, skardžiabalsė. Jos geriausia draugė – artimiausia kaimynė Antonija Ruso.
Jiedvi gyvena Brukline, Red Huko rajone, kuris ribojasi su rajo nu, vėliau tapsiančiu dviem – Kerol Gardenso ir Kobl Hilo rajonais. Red Hukas naujesnis už Žemutinį Manhataną, bet senesnis už Ke nersį ir Harlemą – tuos laukinius priemiesčius, kuriuose praktiškai bet kas gali nutikti. Daugelis pastatų – paprasčiausi žemi mediniai priestatai prie upės, tiesa, stogų kraigai kyla aukštyn nuo upės pakrantės rajono į tą pusę, kur stovi irgi žemi, tik patvaresni plytiniai sublokuoti namai – visi tamsiai pilki nuo vėjo, lietaus ir suodžių ore. Sofijos ir Antonijos šeimos persikraustė į Red Huką taip nuro džius jų tėvų bosui – Tomiui Fianso. Tomis gyvena Manhatane, jam reikia pagalbininkų savo operacijoms Brukline. Kai kaimynai klausia Karlo ir Džo, kuo jie užsiima, šie atsako: „Šiuo bei tuo.“
Dar priduria: „Importu ir eksportu.“ Kartais tarsteli: „Mūsų dar bas – padėti žmonėms.“ Tada naujieji kaimynai susipranta ir nebeuždavinėja klausimų. Tik staigiai užtraukia naktines užuolaidas ir garsiai pareiškia savo vaikams koridoriuje: „Tai – ne mūsų reikalas.“
Kiti rajono gyventojai – italai ir airiai; jie dirba krovikais do kuose arba stato dangoraižius, iškilusius lyg pupos Manhatano kraštovaizdyje. Palyginti su šio rajono gyventojų vaikystės laikais, nusikalstamumas sumažėjo, kita vertus, nedingo – vis dar tvyro ten, kur nesiekia gatvės žibintų šviesa.
Sofija ir Antonija žino, kad turi pasisakyti suaugusiesiems, prieš eidamos viena pas kitą, tik nesupranta, kodėl. Jų pasaulis susideda iš ėjimo į parką ir atgal vasaromis, radiatorių gurgėjimo, šnypšti mo žiemą ir ištisus metus tolumoje pasigirstančių tekštelėjimų ir dokuose dirbančių vyrų balsų aido. Kai kuriuos dalykus jos pui kiai žino ir nesuvokia, kad kažko nežino; tikriau sakant, augdamos tyrinėja ir pažįsta pasaulį.
„Čia – guoba“, – vieną rytą ištaria Antonija, ir Sofija atkreipia dėmesį, kad priešais jos namus auga medis. „Šįvakar dėdė Bilis ateis vakarienės“, – sako Sofija, o Antonija staiga suvokia, kad nekenčia dėdės Bilio – jo aštriai smailėjančios nosies, spindinčių batų, iš paskos besidriekiančio cigarų ir prakaito dvoko. „Pereik į kitą gatvės pusę, antraip pažadinsi kerėtoją“, – primena jos viena kitai, dideliu lankstu aplenkdamos mažiausią kvartalo statinį, kurio trečiame aukšte, kaip visiems žinoma (vis dėlto iš kur jie žino?), gyvena ragana.
Sofija ir Antonija žino – dėdė Bilis nė vienai nėra tikras dėdė, bet vis tiek priklauso Šeimai. Jos turi galvoje, kad privalo vadinti jį dėde Biliu, kaip ir dėdę Tomį, o per sekmadienio pietus draugiškai žaisti su dėdės Tomio vaikais. Puikiai įsisąmoninusios, kad šia tema nebus diskusijų. Jos žino – Šeima yra viskas.
Sofija gyvena bute su trimis miegamaisiais ir virtuve su dideliu langu, žvelgiančiu į galinį kiemą, į kurį galima patekti tik iš namo.
Vasarą jo savininkas sėdi ten išsirengęs iki pusės ir užsnaudžia, ci garetė tabaluoja tarp drūtų jo pirštų. Vidurdienio kaitra svilina nuo saulės nepridengtas kūno vietas, o pilvo apačia ir vidinė rankų pusė lieka baltos kaip lelijos. Žinoma, Sofijai ir Antonijai nederėtų spok soti į jį. Sofijos kambaryje stovi lova, užklota raudonos flanelės lova tiese. Ant lentynos susodintos trys lėlės porceliano veidais, ant grindų patiestas pliušinis kilimas, į kurį jai gera panardinti kojų pirštus.
Už jos kambario, toliau koridoriuje – tėvų kambarys, į kurį nevalia eiti, nebent nutiktų kas nors nenumatyto.
„
Cara mia *, – sako papa . – Juk turi būti dalykų, skirtų vien tik tavo mamma ** ir papa , ką?“ – „Ne“, – atsako ji, tada jis išskečia ran kas į šalis tarsi žvėris letenas ir ima vytis koridoriumi, norėdamas pakutenti, o ji spiegdama bėga. Dar yra tuščias kambarys, kuriame kabo mažas Sofijos kūdikystės lopšelis, tas kambarys – niekieno. Kartais jos mamma nueina į jį ir ima lankstyti mažyčius drabu žėlius. Tada papa sako: „Na jau, nereikia šitaip. Eime.“ Ir išsiveda mamma iš to kambario.
Sofija staiga ėmė pastebėti, kad žmonės bijo jos tėvo.
Užkandinėje arba kavinėje jį pirmą aptarnauja. „ Signore ***, –sako padavėjai. – Kaip malonu, kad vėl apsilankėte. Prašom – šeimininkai vaišina. Firminis gardėsis. Prego.“**** Sofija tvirtai įsikibusi jam į ranką – lyg grybas, augantis nuo medžio šaknų. Jis – jos pavė sis, ją maitinantys syvai, jos pamatas. „O čia turbūt Sofija“, – ulba jie. Ir gnybčioja jai skruostus, šiaušia plaukus.
It. Mano brangioji.
It. Mama.
Pone.
It. Prašom.
Sofija tik prabėgomis žvilgteli į kitus suaugusiuosius. Atkreipia dėmesį, kai jie įžengia į jos tėvo gravitacijos lauką ir kai jo dėmesio šiluma pereina nuo vieno prie kito. Ji pastebi, kad tėvas visada atrodo aukščiausias patalpoje. Ji priima dovanas – želės saldainius ir biscotti *, įteikiamus vyrų, kuriems – net Sofija tai mato – labiau rūpi įsiteikti jos tėvui.
Po susitikimų Sofijos papa vedasi ją valgyti gelato**. Jie atsisė da prie bufeto kavinaitėje Smito gatvėje, jis gurkšnoja tirštą, juodą espresą, o ji stengiasi neužsilašinti „Stracciatellos“ ledų ant palai dinės. Sofijos papa rūko plonas, ilgas cigaretes ir pasakojai jai apie savo susitikimus. „Mūsų darbas – padėti žmonėms, – sako jis Sofijai. – Už tai vienur, kitur jie mums šiek tiek sumoka.“ Tad Sofija dedasi į galvą – gali padėti žmonėms, net jei jie tavęs bijo.
Ji žino, kad yra jo mergaitė. Jo numylėtinė. Joje jis mato save. Ji užuodžia nuo tėvo sklindantį pavojų, kaip šuo užuodžia artėjančią audrą, tarsi ką grūmojančio jam pavymui. Rūdžių skonio. Ji ži no – tai reiškia, kad jis bet ką dėl jos padarytų.
Sofija kiekvieną akimirką jaučia per ją tvinksintį visatos pulsą.
Ji tokia gyvastinga, kad nepajėgia atidalyti savęs nuo visko, kas yra aplinkui. Ji – ugnies kamuolys ir bet kurią akimirką gali sudeginti savo butą, gatvę, parką, į kurį eina su Antonija, bažnyčią ir gatves, kuriomis papa važiuoja į darbą, netgi visus aukštus Manhatano pastatus kitame krante. Viskas taip lengvai užsidega.
Bet, užuot paleidusi pelenais visą pasaulį, Sofija pasitenkina klausimais: „Kodėl, papa , kodėl, kas čia?“
* It. Biskočiai.
** It. Ledai.
Antonija Ruso gyvena bute su dviem miegamaisiais, vienas –jos, kitas – jos tėvų. Mamma ir papa palieka savo kambario duris praviras, o Antonijai ramiausia miegoti tada, kai girdi atbanguojantį tėčio knarkimą. Jos virtuvėje nėra lango, stovi nedidelis apskritas medinis stalas, ne kvadratinis valgomojo stalas, kokį turi Sofijos šeima. Antonijos mama šveičia ir šveičia grindis, paskui atsidūsta ir tarsteli: „Šitų grindų neįmanoma išvalyti.“ Svetainėje ant sienų kabo senovinės pilkšvo ir rudo atspalvio nuotraukos –tokios, kuriose visi atrodo liūdni. Antonijos senelių nuotraukos – darytos, kai jie dar nebuvo išvykę iš Europos. Kartais jos mamma žiūri į juos, tada pabučiuoja savo medalioną ir akimirką stipriai užmerkia akis.
Antonija supranta – turėtų gyventi savame kūne, tačiau dažnai jaučiasi taip, tarsi atsidurtų Sofijos kūne arba savo mamos kūne ar persikūnytų į princesę iš pasakos. Ji lengvai išsprunka, išsklinda ir egzistuoja visoje visatoje, neapsiriboja savo kūnu.
Rytais Antonija surikiuoja savo pliušinius žvėrelius, į visus krei piasi vardais. Neraginama pasikloja lovą.
Sofija dažnai išdygsta Antonijos namų tarpduryje nešukuotais plaukais, purvinomis panagėmis. Atrodo, kad ji – tarsi saulės švie sa, nerūpestinga, užtikrinta, kad patekės, įsitikinusi, kad visus pažadins. Antoniją tai masina ir kartu atstumia – traukia taip, kaip vaikas eitų aplink negyvą paukštį, žavėtųsi vieniša plunksna ir pastatytų jai šventyklą. Savo pačios išvaizda ji rūpinasi skrupulingai. Ji nori išgerti Sofiją, užpildyti save draugės kerais, kuriems sunku atsispirti.
Sofija ir Antonija nuolat būna kartu – nes dar yra mažos, gyvena šalia, be to, abiejų tėvai skatina šią draugystę. Tėvams patogu, kai visada žinai, su kuo tavo vaikas.
Sofijos eisena Antonijai pažįstama lygiai taip, kaip jos pačios žingsnių tvirtumas ir ritmas, jos atspindys rudose Sofijos akyse atro do tikresnis nei veidrodyje matomas atvaizdas. Sofija, savo ruožtu, atpažįsta bičiulę iš pudros ir lelijų aromato, kuris dar ilgai pleve na kambaryje, kai toji išeina namo vakarienės; iš tobulai sudėliotų kaladėlių lentynoje, iš kruopščiai sušukuotų jos mylimiausios lėlės plaukų.
Sofija ir Antonija nesupranta, kad jų draugystėje nėra vietos ki tiems vaikams.
Sofija su Antonija užsimerkia ir kuria pasaulį. Abi keliauja į safarį, per plauką išvengia kruvinos žūties liūto nasruose. Skrenda lėktuvais į Siciliją, iš kurios kilę jų tėvai, į Japoniją, Panamą. Lieka gyvos dykumoje, kur gyvybę palaikė tik pora gabalėlių šokolado ir dėžute kalėdinių sausainių, išsigelbėja nuo takiojo smėlio ir nuo skėrių. Išteka už princų, kurie susitaršę šuoliuoja žirgais plačiomis Red Huko gatvėmis. Ir pačios Sofija su Antonija joja žirgais. Pasilenkia į priekį ir šnibžda savo ristūnams į ausį. Tada sušunka: „Skriekit kaip vėjas!“ Čia savo dukteris ima tildyti mammas. „Eikit kur nors kitur žaisti“, – paliepia mammas. Sofija ir Antonija žaidžia Mėnulyje.
Antonija jaučiasi laisva šalia Sofijos, kuri kaitinama vidinės liepsnos, – gali stovėti į ją veidu, pasišildyti rankas. Antonija pa gauna save kartais tiesiog stebinti Sofiją – įdėmiai žiūri į nugaros plotelį tarp menčių, kai, jai susikūprinus virš stalo, įsitempia suknelė, arba pamiršta nusiskalauti rankas, kai prieš vakarienę abi
atsistoja prie kriauklės nusiplauti rankų. Jei matau tave, vadinasi, esu čia . Antonijai atrodo, kad be Sofijos ji išpleventų, virstų nakties oru. O Sofija komfortiškai jaučiasi nedalomo draugės dėme sio centre, toje šviesoje tampa vis ryškesnė. Jei tu mane matai, vadinasi, esu čia .
Antonija ir Sofija daugiausia laiko praleidžia su motinomis ir vie na su kita. Jų tėvų dažnai nebūna namuose; tiesa, Sofijos tėvas neretai pareina vakarienės, ir ji jaučia jo buvimą – lyg knygų atramėles savo dienoms: namuose tvyrantį briliantino kvapą arba espreso aromatą rytais, trepsėjimą vakarais, prieš pat jai einant miegoti. Kar tais prieš užmigdama išgirsta trinktelint lauko duris ir jo tolstančius žingsnius – vėl išeina.
Antonija nenumano, kad tėvo negrįžimas namo du ar tris vakarus per savaitę nėra įprastas dalykas, palyginti su kitomis šei momis jų rajone, ar kad kartą mėsinėje motina pratrūko raudoti, nebeištvėrusi gilaus, egzistencinio nuovargio nuo nežinojimo –ruošti valgį „dviem ar trims“, ar kad vidury nakties parėjęs namo tėvas įtipena ant pirštų galų į jos kambarį, uždeda delnus jai ant kaktos ir, užmerkęs akis, sukalba maldą. Antonija nenutuokia, ką jis dirba, žino tiek, kad dirba su dėde Biliu arba su dėde Tomiu. „Jis eina į susitikimus“, – kartą paaiškino Sofija. Susitikimai dėl pagalbos žmonėms. Bet Antonijai tokio paaiškinimo nepakanka, jis kažkoks neišbaigtas. Štai ką ji žino – kol tėvo nėra, motina nebūna įprasto ūgio ir pavidalo, ji arba didesnė už patį gyveni mą, sėja aplinkui nerimą ir chaosą, it pašėlusi valydama, dėliodama, tvarkydama, nuogąstaudama, arba tampa mažu, perlysusiu savo pačios šešėliu. O penkerių metų Antonija priklausoma nuo
motinos taip, kaip vandenynas nuo Mėnulio, – irgi išsiplečia arba susitraukia.
Ji įsivaizduoja tėvą, sėdintį mažame kabinete. Dėdė Bilis rūko cigarą, linguoja savo kėdėje pirmyn ir atgal, aršiai gestikuliuodamas šaukia į telefono ragelį. Kampe stovi ir juos stebi dėdė Tomis, jis –bosas. Jos tėvas ramiai sėdi, laikydamas rašiklį ir bloknotą. Antonija pasodina jį prie stalo, suteikia veidui gilaus susikaupimo išraišką. Jis žvelgia pro langą, kartkartėmis kažką užsirašo į bloknotą. Į rietenas nesivelia.
Antonija tiki, kad pasaulyje įsivyraus santarvė, jei ji užmerks akis.
Vakare mamos paguldyta į lovą, Antonija jaučia, kaip namas pakyla nuo pamatų. Jos ir motinos svorio per maža, kad jį išlaikytų ant žemės, taigi namas pakyla ir sklendžia, o Antonija užsimerkia, plyta po plytos stato jį atgal, kol galiausiai užmiega.
Gretimame kambaryje motina skaito arba ne kartą įsispiria į batelius ir eina į šalimais esantį butą išgerti poros gurkšnių vyno su Sofijos motina Roza. Abi moteris svarina žemyn, slegia žinojimas, kad jų vyrai kažkur užsiima dievažinkuo dievažinkur. Abiem – po dvidešimt septynerius; dienomis abi skleidžia akinantį jaunystės spindesį, tačiau lempų šviesoje kiekvienos veide matyti nerimo iš piešti žemėlapiai, čia – maišelis, iš nuovargio patamsėję paakiai, ten – virš kaulo suplonėjusi oda. Jas, kaip ir daugelį iki jų gyvenusių moterų, sendina nerimas ir ilgos, įtemptos sekundės – galėtų prisiekti, kad naktimis jos tiksi lėčiau nei dienos šviesoje.
Antonijos mamma Lina – nervingo būdo. Vaikystėje ji mieliau namuose skaitydavo knygas, nei žaisdavo su vaikais lauke. Prieš per eidama gatvę, penkis šešis kartus apsidairydavo. Krūpčiodavo nuo
menkiausio garso. Motina dažnai nužvelgdavo Liną rūsčiu žvilgs niu, papurtydavo galvą ir atsidusdavo. Lina įsiminė šią seką: žvilgsnis, galvos purtymas, atodūsis. Kai ištekėjo už Karlo Ruso, nerimo nesumažėjo.
Kas kartą, kai Antonijos tėvas Karlas išeina iš namų, baimė įsismelkia į Linos asmenybę ir neapleidžia, kol jis negrįžta namo. O kai Tomis Fianso nusprendžia pasiųsti Karlą naktimis paimti ir pervežti kanadietiško alkoholio dėžių, baimė sugniaužia Linai gerklę ir neleidžia nė bluosto sudėti.
Taigi Lina susigalvojo sistemą – nesijaudina, kol pateka saulė. Kai pabunda, jausdama nusidriekusį iki Karlo ilgesį, žinodama, kad jis kažkur išėjo ir išsinešė pažeidžiamiausią jos dalį, Lina pašoka iš lovos ir lengvai lyg paukštelis strykteli ant grindų. Tyliai nubėga laiptais žemyn, tada pakyla laiptais iki Kolikio buto. Atsarginiu raktu atsirakina duris ir tol sėdi ant sofos su Roza, kol pasijunta pajėgi ištverti namuose tvyrančią tylą.
Lina žino – prieš pat aušrą lauko duryse pasisuks raktas, Karlas ty liai įeis į namus. Ir butas, ir ji vėl nusileis ant žemės, kur jiems ir vieta.
Sofijos mamma Roza prisimena, kaip jos pačios tėvas dirbdavo naktimis. Roza būdavo namuose su motina, kuri dienų dienas siūdavo sagų kilpas vyriškuose marškiniuose, durstydama mažyčius dygsnelius, nerimaudavo dėl Rozos tėvo, pasakodavo vaikams is torijas apie savo vaikystę iki to laiko, kai laivu atplaukė į Ameriką, apšaukdavo atžalas, kad baigtų ruošti namų darbus, dėl Dievo, kad mokytųsi, nesikūprintų, būtų atidūs, kad ko nors pasiektų, tie jos mažyliai. Rozos motina, kurios pirštų galiukai buvo žaizdoti nuo siuvimo, svogūnų lupimo vakarienei, niekada nesiskųsdavo;
ji pritildavo tik vienu atveju, tada Roza su broliais ir seserimis su prasdavo – iš skausmo. Rozai atrodė savaime suprantama – kad ir kas nutiktų, būtina kurti bendruomenę ir namus – nesvarbu kur, nesvarbu, kokia kaina.
Tad susipažinusi su aukštu, išvaizdžiu Džo Kolikio, kuris pra dėjo dirbti pas jos tėvo kompanjoną Tomį Fianso Vyresnįjį, Roza žinojo, kaip kurti savus namus.
Antonija ir Sofija ne visada eina miegoti, kai mammas paliepia. Daugybę valandų jos perduoda viena kitai žinutes per miegamuo sius skiriančią sieną, protarpiais užsnūsta. Miegas mergaitėms nėra visiškai pakitusi būsena kaip suaugusiesiems – nėra priežasčių, kodėl jos negalėtų tęsti savo pokalbio sapne. Jos pasakoja – „naktį atėjo tavo mama“, nes, savaime suprantama, tą žino. O mammas sėdi drauge vienos ar kitos virtuvėje, gurkšnoja vyną ir juokiasi, o kartais verkia ar panašiai, ir, be abejo, žino, kada jų atžalos užmiega, nes vis dar jaučia dukterų judesius savo įsčiose.
Jos prisimena, kaip abi vienu metu laukėsi, – kokios trapios ir kartu stiprios jautėsi. Tai siejo jas kur kas tvirčiau nei tas pats vyrų darbas. Kaip tik tada, kai laukėsi, Roza ir Lina įprato prie vėlyvų pokalbių pašnibždomis kurios nors bute. Ten, prie žemos virtuvės lempos, jos atsiverdavo. Kalbėdavosi apie ateitį, o tai visada reiškė kalbas apie praeitį – apie Rozos tėvą ir motiną, apie jų šurmulingus, žmonių pilnus namus, apie tai, kad Roza irgi nori triukšmingų na mų. „Tik jokių adatų, – visada pabrėždavo Roza. – Jokių siūlų.“ Jokių žaizdotų pirštų. Jos vaikams nieko netrūks. Linai, kuriai ateitis reiškė suvaržymus, pagaliau palengvėjo, kad savyje augantį kūdikį gali dažniau mylėti, nei to bijoti. Ji prisimindavo savo vaikystę, ku rioje, vykstant kovai dėl išgyvenimo, nebuvo vietos žodžiui „noriu“.
„Jokių privalai, – sakė ji Rozai. – Jokių reikia.“ Jos vaikai turės be galę pasirinkimų. Ji išmokys juos skaityti.
„Panašu, kad gims berniukas“, – kalba kitos Šeimos moterys Rozai pas mėsininką, parke. „Panašu, kad gims dvyniai“, – sako jos Linai, kuri baisiausiai išstorėjo, nebeįsiaudavo į turimus batus, nors, šiaip ar taip, nebematė savo pėdų, ir galvojo: „Aišku, ir čia iš manęs nebus nieko gero.“ Moterys tiesdavo rankas, sugnybdavo Rozai ir Linai skruostus, plekšnodavo per iškilusius pilvus. Roza ir Lina susikibusios už parankių kėblindavo gatve. Jos suvokė, kad kūdikiai neturės galimybės pradėti gyvenimą nuo švaraus lapo – jie gims pasaulyje, kuris tikisi iš jų reikiamo dydžio, pavidalo. „Jei gims berniukas, – melsdavosi būsimos motinos, – tegu bus nagingas. Jei mergaitė, tegu niekas nesudaužo jai širdies.“
Lina su savo lipniais delnais ir skaudamu juosmeniu pridurdavo: „Tegu šitas vaikas nieko nebijo.“
1928 metų rudenį Sofija ir Antonija pradėjo lankyti mokyklą, ir sulig kiekviena diena pasaulis ėmė proporcingai didėti. Kiekvieną rytą jos skuba, kliūdamos viena už kitos kojų. Jos, smarkios, ma žutės, padususios, per anksti atbėga į mokyklą. Mokosi skaičiuoti, skaityti, geografijos.
Pirmą mokslo metų dieną sužino, kad pusė vaikų jų klasėje –italai, pusė – airiai. Sužino, kad Airija – nedidelė sala, esanti toli nuo Italijos, bet ne tiek toli, kiek Amerika, „kurioje mes gyvename“, paaiškino ponas Monaganas. Sofija ir Antonija susidraugauja su Marija Pansini ir Klara O’Meli. Visos – su žydrais kaspinais plaukuose. Susitaria ir rytoj juos įsirišti. Visos kartu pavalgo pietus, susikibusios už rankų eina į kiemą pas jų laukiančias mam mas. „ Mamma, mamma“, – jau nori visos keturios sušukti, tačiau visų mammas veidai niūrūs. Kitą dieną Marija Pansini valgo pietus prie stalo su kitomis mergaitėmis, o Klara – priešingoje kiemo pusėje. Vaikai airiai valgo ten, suprato Antonija. „Draugauk su Antonija“, – vėliau įspėja Sofijos mamma. „Mūsų šeimos truputį kitokios“, – paaiškino Roza ir Lina dukterims. Sofijai ir Antonijai
neaišku, ar tai reiškia, kad jie geresni, ar prasteni, šiaip ar taip, greitai jos valgo pietus vienos.
Mokykla joms vis dar patinka dėl pono Monagano, kuris ka riavo Pirmajame pasauliniame kare ir yra šlubas. Jis gyvena vienas bute rūsyje, sename smiltakmenio name netoli laivų statyklos. Į vi sus draugiškai žvelgiantis ponas Monaganas aukštas, energingas. Jis žiūri į mokinius, kai šie kalba.
Kiekvieną rytą jie suka gaublį ir pasirenka pasaulio dalį, apie kurią mokysis. Štai tokiu būdu visi sužino apie piramides, Tadžma halą ir Antarktidą. Kad ir kur ponas Monaganas bakstelėtų pirštu, žino apie tą vietą istorijų, parodo paveikslėlių ir pasakoja taip gyvai, vaizdingai, detaliai, kad visi dvidešimt vaikų, apimti susižavėjimo, sėdi tylutėliai savo vietose. O šiandien Markas DeLuka užlindo, nors buvo Sofijos eilė sukti gaublį.
Jis taip pasielgė netyčia ir kai Sofija įsistebeilija į jį surauktais an takiais, krūtinėje jausdama kunkuliuojantį įtūžį, atremia jos žvilgsnį švelniai, romiai, nesuprasdamas, kodėl ji veriamai žiūri į jį, o tai dar labiau siutina Sofiją. Jos kūne liepsnoja karštis, nuo kurio užkaista skruostai ir ima virpėti pirštai, o kvėpavimas virsta tulžimi. Vėlesniais metais jos draugai ir artimieji iš kietai sučiauptų lūpų ir susiaurėjusių akių atpažins, kada Sofiją apima pyktis. Ir ji pati iš moks pažinti deginančią, besiplečiančią, viską pakeliui naikinančią, nebeišvengiamą kovos liepsną.
Šiandien Sofija nežiūri kartu su klasės draugais į jūrų gyvūnus senuose „National Geographic“ numeriuose ir pono Monagano mėgstamoje „Encyclopaedia Britannica“. Ji neaikčioja ir neokčioja kartu su visais, kai ponas Monaganas ant lentos nupiešia didelę žmogaus figūrėlę, šalia jos – didžiulį kalmarą, o šalia šio – mėlynąjį
banginį. Ji spokso į Marką ir tuščiai laukia, kad ponas Monaganas prisimintų – šiandien jos eilė. Kiekviena kūno ląstele jaučia pulsuojančią gyvenimo neteisybę.
Antonija jaučia, kad Sofijai kažkas negerai, – šeštuoju pojūčiu, kaip žmogus, kuris dar nesupranta, kad žmonės laiko save atskiru vieniu. Ji klausosi pasakojimų apie jūros gyvūniją, nors vaikų šur mulyje be Sofijos nerimauja. Kartu su visais tiesia kaklą, norėdama aiškiau pamatyti pagal dydį nupieštų ryklių paveikslėlį, aikčioja, pamačiusi grėsmingų, kruvinų ryklio dantų eilių diagramą, tačiau ponui Monaganui paprašius pasakyti septynių jūrų pavadinimus tyli ir nekelia rankos net tada, kai klasėje niekas neprisimena Indijos vandenyno. Ji įbedusi akis į savo batus, kurie atrodo juodutėliai, palyginti su baltomis kojinėmis. Akimirką įsivaizduoja esanti colio didumo. Tada tilptų savo suole – įsiraustų tarp popieriaus skutelių kaip pelė, kurią kartą rado spintoje tarp popierinių servetėlių sku tų; mistų trupiniais ir ryžiais nuo arančinų*, kartais nubyrančiomis pieninio šokolado drožlėmis. Ji pastebi, kaip Sofija primerkia akis, kai pamato Marką, grįžtantį tarp suolų į savo vietą.
Tą akimirką Sofija nebesuvaldo kunkuliuojančio pykčio. Kai Markas DeLuka eina pro šalį, sugniaužia savo mažučius delnus į kumščius, staiga ištiesia koją ir spiria jam į blauzdas.
Pakėlusi galvą Antonija mato, kaip Markas DeLuka kūkčiodamas keliasi nuo grindų. Vaikų balsų šurmulyje Antonija įsimena vaizdus, kuriuos apgalvos vėliau: perėjime tarp suolų koją iškėlusi, iš netikėtumo prasižiojusi Sofija, klykianti į suolo kraštą įsikibusi Ma rija Pansini – sukumpusi tarsi senutė, pono Monagano veide aiškiai
* Sicilietiškas aliejuje virtas ryžių kukulis su įdaru.
atsispindintis sukrėtimas ir siaubas, galiausiai – vienas žvilgantis, kruvinas dantis, gulintis ant linoleumo grindų.
Antonija pastebi, kad draugės veide sustingusi keista išraiška –viena iš Sofijos tėvo išraiškų, kuri pasirodo, kai jis sutrypia vandens blakę arba perpjauna blizgantį žuvies pilvą.
Toji veido išraiška persekios Antoniją daug metų. Grįš į atmin tį tamsiais ir trapiais jų draugystės epizodais, tomis akimirkomis, kai ji abejos, ar pasitikėti drauge. Sofijoje slypi kažkoks nevaldomas pradas. Antonija atidžiai tyrinėja, bet šito savyje neįžvelgia. Ji nėra tikra – pajuto dėl to palengvėjimą ar ne.
Tos dienos vakarą Sofija sėdi savo namų virtuvėje, pjausto šparaginių pupelių ankščių galiukus. Sprendžiant iš sustingusių mamma pečių ir virtuvę užpildžiusios tylos, ji gaus pylos. Pargriovusi Marką, jaučiasi apsvaigusi, kiek nustebusi. Ji neketino jo sužaloti, kita ver tus, dėl to neatgailauja.
Kiekvieną sekmadienį po mišių Ruso ir Kolikio šeimos susigrūda į automobilį ir važiuoja per Bruklino tiltą pas Tomį Fianso pietų.
Tomis Fianso gyvena dideliame keturių miegamųjų bute man sardoje arti Gremersio parko, tad pro jo namus vaikšto žmonės, nuo galvos iki kojų apsitaisę šilkais, kailiais, avintys odinius batus ir pa sipuošę perlais. Jis neturi rakto nuo parko vartų, bet tiems, kurie netingi klausytis, pasakoja, kad rakto jam ir nereikia, nes neįdomu, ką veikia amerikiečiai, „ei, tavo taurė tuščia, išgerk, išgerk vyno“. Ruso ir Kolikio šeimos atvyksta drauge ir įsilieja į dirbančiųjų To miui procesiją.
Trečią dienos įprastai erdviame Fianso bute prisigrūdę šurmu liuojančių, dūzgiančių suaugusiųjų, tvyro vyno ir česnako kvapas.
Žiemą langai aprasoja, ant radiatorių džiūstant pirštinėms ir šali kams, po namus pasklinda svilėsių ir sniego kvapas, vasarą aštriai dvokia prakaitu, visur, kur įmanoma, būna pristatyta kibirėlių su ledukais limonadui ir baltajam vynui. Antoniją ir Sofiją tame sūkuryje greitai pamiršta ir palieka vienas su kitais Šeimos vaikais, ku riuos jos mato kas savaitę, bet ne itin gerai pažįsta, nes tik jųdviejų šeimos gyvena Red Huko rajone. Tomis Fianso turi sūnų – Tomį Jaunesnįjį. Jis vyresnis už Sofiją ir Antoniją, piktas – tik ir taikosi įgnybti ar parodyti nepadorių gestų, kai nemato suaugusieji. Ateina ir Tomio brolis Bilis, kuris Sofijai ir Antonijai dar labiau nepatinka nei Tomio sūnus. Jis neturi žmonos, vaikų, rymo pakampėse lyg paukštis ant akmens. Jo akys siauros, juodos, burna prigrūsta dantų – lyg žmonių ant traukinio platformos. Jis retai jas užkalbina, užtat seka savo mažomis, bliz gančiomis akimis – Sofija ir Antonija jo vengia. Šeštą valandą Tomis Fianso ir jo žmona ima nešti į valgomąjį lėkštes su valgiais. „ Bellissima“*, – džiaugsmingai suskumba juos sveikinti svečiai, pritarimo šūksniais sutinka dubenis makaronų, pjaustytos ėrienos gabalus, šaltus pupelių ir kalmarų užkandžius alyvuogių aliejuje, slidžias keptas paprikas. Svečiai pakši į pirštų galiukus, džiugiai šypsosi. „ Moltissime grazie **, – šūkčioja visi. –Dar niekad šitiek daug nevalgiau. Dar neteko ragauti tokių gardžių patiekalų.“
Didžiąją vakarienės dalį į Sofiją ir Antoniją nekreipia dėmesio –paliktos vienos jos žaidžia liestynes ar gaudynių aplink stalą, tarp
* It. Nuostabu.
** It. Labai ačiū.
suaugusiųjų kojų ir gestikuliuojančių alkūnių. Namai pakvimpa pypkių tabaku ir damų kvepalais, šis chaosas jaukus, pažįstamas –įprastinė vakaro kulminacijos banga. Galiausiai jų tėvai įsideda į lėkštes valgių.
Pakeliui namo Sofija ir Antonija pusiau snaudžia, joms merkiasi akys, rankos ir kojos apsunksta. Važiuojant Bruklino tiltu, pro au tomobilio langus matyti Manhatano šviesos. Jei pasiseka, Antonijos tėtis apkabina abi per nugarą ir tyliai dainuoja lyriškas dainas, ku rias jam dainuodavo jo mama saloje, kurioje jis užaugo. Jis pasakoja joms apie karštą žemę, kalkėmis nubalintą seną bažnyčią, aromatin gą dvelksmą nuo gumbuotų citrinmedžių, apie seną moterį ilgais, susivėlusiais plaukais, kuri gyveno trobelėje ant jūros kranto.
Kai parvažiuoja, Kolikio ir Ruso šeimų nariai išsiropščia iš automobilio, suaugusieji atsibučiuoja, tada visi eina į savo butus. Kar las neša laiptais Antoniją, Džo veda Sofiją už rankos, Roza ir Lina žvilgteli viena į kitą, į savo vyrus, į savo dukteris.
„ Papa , – prieš kietai įmigdama sako Antonija tėčiui, – tu mieliau būtum namuose, nei eitum į darbą.“ Tai ne klausimas. „Cara mia , –sušnabžda Karlas. – Na, žinoma.“
Kitame kambaryje Lina Ruso visada jaučia, kada iš Karlo lūpų nuskamba šis atsakymas. Visada žino, kada Karlas užmigdo jų duk terį. Cara mia , ir Lina pagaliau įsižemina, atgauna pusiausvyrą ir ramybę. Na, žinoma .
Sekmadieniais, kai Sofija užmiega, Roza stovi svetainėje ir apžvelgia savo teritoriją. Cara mia , – galvoja ji. Jos mieganti duktė, kuriai nieko netrūksta. Jos vyras pakeltais antakiais, laukiantis, kol ji nuspręs, kad metas eiti ir palikti svetainę tuščią iki ryto. Na, žinoma .
Kitą rytą Sofija pabunda savo lovoje, Antonija – saviškėje. Pirmadienį ryte, prasidedant naujai savaitei, veža šiukšles, jei šiukšli ninkai pakelia akis, kartais pamato Red Huko rajone gretimuose namuose pro langus žiūrinčias dvi mažas mergaites su naktiniais marškiniais.
