Nicholas Sparks
saugus prieglobstis
R omana s
Iš anglų kalbos vertė gabrielė prišmantaitė
1
Keitė vinguriavo tarp staliukų, o jos plaukai ribu-
liavo nuo lengvo Atlanto brizo. Kairėje rankoje ji nešė tris lėkštes ir dar vieną dešinėje, mūvėjo džinsus ir vilkėjo marškinėlius su užrašu: „Paragaukite mūsų žuvies – vien jau dėl uoto.“ Ji nunešė lėkštes keturiems vyriškiams, vilkėjusiems marškinėlius trumpomis rankovėmis. Arčiausiai sėdėjęs sugavo jos žvilgsnį ir nusišypsojo. Nors jis stengėsi atrodyti draugiškas, niekuo neišsiskiriantis vyrukas, moteris žinojo, kad stebi ją nueinančią. Melodi minėjo, kad iš Vilmingtono atvyko žmonės, ieškantys vietos filmavimams. Prieš grįždama prie baro, Keitė paėmė ąsotėlį saldžios arbatos ir pripildė jų stiklines. Buvo vėlus balandis, temperatūra ~ 5 ~
~
N i c h o l a s S pa r k s
~
ideali, o dangus, kiek akys užmatė, buvo vaiskiai mėlynas. Nepaisant brizo, upė buvo rami, vandenys tarsi stengėsi atspindėti ramią dangaus spalvą. Tuzinas kirų tupėjo ant turėklų pasiruošę nerti po staliukais, jei tik nukristų kas skanaus. Ivanas Smitas, savininkas, jų nekentė. Jis vadino juos sparnuotomis žiurkėmis ir jau du kartus spėjo apsukti turėklus mosuodamas medine kanalizacijos pompa mėgindamas išgąsdinti paukščius. Melodi pasilenkusi prie Keitės pasakė, jog labiau jaudinasi dėl pompos nei dėl kirų. Keitė neatsakė. Ji užkaitė dar vieną arbatinuką saldžios arbatos ir toliau šluostė barą. Po minutėlės moteris pajuto, kaip kažkas paplekšnojo jai per petį. Apsisuko ir pamatė Ivano dukrą Eilyn. Graži devyniolikmetė su arklio uodega laisvu laiku dirbo restorano administratore. – Keite, ar gali aptarnauti dar vieną staliuką? Keitė nužiūrėjo staliukus galvoje skambant melodijai. – Žinoma, – atsakė. Eilyn nulipo laiptais. Keitė girdėjo nuo staliukų atsklindančias pokalbių nuotrupas – visi kalbėjosi apie draugus, šeimas, orą ir žvejybą. Prie staliuko kampe sėdintys žmonės užvertė valgiaraštį, Keitė nuskubėjo ~ 6 ~
~
s au g u s p r i e g lo b s t i s
~
prie jų, priėmė užsakymą, bet neužtruko ilgiau paplepėti, kaip darydavo Melodi. Jai nepatiko plepalai, bet ji buvo darbšti, mandagi, ir žmonėms tai patiko. Mergina dirbo restorane nuo kovo pradžios. Ivanas ją pasamdė šaltą, saulėtą sekmadienio popietę, kai dangus buvo kaip liepsnelės kiaušinis. Kai pasakė, kad ji gali pradėti darbą nuo ateinančio pirmadienio, Keitei prireikė visų jėgų, kad tiesiai prieš jį neapsiverktų. Prieš pat aušrą ji išėjo namo. Neturėjo nė cento ir buvo nevalgiusi dvi dienas. Keitė pripildė stiklines vandens ir saldžios arbatos ir pasuko į virtuvę. Rikis, vienas iš virėjų, kaip visada jai mirktelėjo. Prieš dvi dienas jis pakvietė ją į pasimatymą, tačiau moteris atsakė, kad nenori susitikinėti su bendradarbiais. Ji nujautė, jog vaikinas pamėgins laimę dar kartą, ir vylėsi, kad nuojauta ją apgaus. – Nemanau, kad šiandien nurims, – pakomentavo Rikis, jis buvo išstypęs šviesiaplaukis, greičiausiai metais ar dviem už ją jaunesnis ir vis dar gyveno su tėvais. – Kai tik atrodo, kad apsitvarkėm, vėl užplūsta nauja minia. – Graži diena. – Kodėl žmonės čia? Tokią dieną jie turėtų sėdėti pliaže arba žvejoti, ką aš ir darysiu, kai tik baigsiu darbus čia. ~ 7 ~
~
N i c h o l a s S pa r k s
~
– Skamba puikiai. – Galiu vėliau parvežti tave namo? Jis pasiūlydavo ją parvežti bent du kartus per savaitę. – Ačiū, ne, aš gyvenu visai netoli. – Man nesunku, – vaikinas buvo atkaklus. – Vienas malonumas. – Aš mėgstu vaikščioti. Keitė padavė jam lapelį su nauju užsakymu, Rikis jį prismeigė prie rato ir padavė jai vieną ankstesnių jos užsakymų. Ji nunešė patiekalą ant stalo. Vietinis Ivano restoranėlis veikė jau daugiau nei trisdešimt metų. Per trumpą laiką, kurį čia dirbo, ji jau spėjo įsidėmėti nuolatinius klientus. Einant merginos akys krypo nuo jų prie pirmą kartą matomų lankytojų. Vienos porelės flirtavo, kitos – ignoravo vienas kitą. Šeimos. Viskas atrodė savo vietose, niekas apie ją nieko neklausinėjo, bet kartais rankos vis tiek sudrebėdavo, o ji vis dar miegojo įjungusi šviesą. Jos trumpi plaukai buvo kaštonų rudumo, Keitė juos nudažė nedidelio nuomojamo kotedžo virtuvės kriauklėje. Ji nesidažė, žinojo, kad veidas įdegs, gal net kiek per daug. Stengėsi nepamiršti nusipirkti kremo nuo saulės, tačiau sumokėjus nuomą ir mokesčius už ~ 8 ~
~
s au g u s p r i e g lo b s t i s
~
kotedžą, prabangai nekas teliko, net kremas nuo saulės tapo per brangus. Darbas Ivano restorane buvo puikus, tačiau pigus maistas reiškė, kad ir arbatpinigiai nebuvo dideli. Laikydamasi nuolatinės ryžių, pupelių, makaronų ir avižinės košės dietos, per keturis mėnesius ji neteko nemažai svorio. Po marškinėliais jautė savo šonkaulius ir dar prieš porą savaičių jos paakius puošė juodi ratilai, kurie, manė ji, jau niekada nedings. – Man atrodo, tie vaikinai tave nužiūrinėja, – tarstelėjo Melodi, linktelėdama keturių vyriškių iš kino studijos pusėn. – Ypač tas rudais plaukais. Jis visai mielas. – A, – numykė Keitė užkaisdama dar vieną kavinuką. Ji žinojo, kad viską, ką ji pasakys Melodi, tuoj žinos visi, tad su ja stengėsi kalbėti kuo mažiau. – Hm? Nemanai, kad jis žavus? – Nepastebėjau. – Kaip galima nepastebėti žavaus vyriškio? – Melodi spoksojo į ją negalėdama patikėti. – Nežinau, – atsakė Keitė. Kaip ir Rikis, Melodi buvo kiek jaunesnė nei Keitė, gal dvidešimt penkerių. Rudaplaukė, žaliaakė viliokė susitikinėjo su Styvu, kuris pristatydavo prekes iš kitame miesto gale esančios namų apyvokos parduotuvės. ~ 9 ~
~
N i c h o l a s S pa r k s
~
Kaip ir visi dirbantys restorane, ji užaugo Sautporte, kuris, jos teigimu, buvo rojus vaikams, šeimoms ir vyresniojo amžiaus žmonėms, tačiau pragaras viengungiams. Bent kartą per savaitę ji pranešdavo Keitei, kad ruošiasi kraustytis į Vilmingtoną, kuriame yra barų, klubų ir daugybė parduotuvių. Atrodė, kad ji žino viską apie visus. Kartais Keitė manydavo, jog tikrasis Melodi pašaukimas – paskalos. – Girdėjau, Rikis kvietė tave į pasimatymą, – pasakė ji mėgindama nukreipti temą. – Tačiau tu atsisakei. – Nenoriu susitikinėti su bendradarbiais, – Keitė apsimetė užsiėmusi sidabriniais padėklais. – Galėtume eiti į dvigubus pasimatymus. Rikis ir Styvas kartu žvejoja. Keitė galvojo, ar čia buvo pačios Melodi mintis, ar ją įkalbėjo Rikis. Greičiausiai, abu variantai kartu. Vakarais, uždarę restoraną, darbuotojai dažnai pasilikdavo kartu išgerti alaus. Neskaitant Keitės, visi čia dirbo jau daug metų. – Nemanau, kad tai gera mintis, – sumurmėjo Keitė. – Kodėl ne? – Kartą jau nusvilau, – tarė Keitė. – Susitikinėdama su vaikinu, su kuriuo dirbau. Pažadėjau sau daugiau to nedaryti. ~ 10 ~
~
s au g u s p r i e g lo b s t i s
~
Melodi pavartė akis ir nuskubėjo prie vieno iš savo staliukų. Keitė nunešė kelias sąskaitas ir nurinko tuščias lėkštes. Kaip visada stengėsi būti užsiėmusi, darbšti ir nematoma. Ji vaikščiojo nuleista galva ir stengėsi, kad baras būtų be dėmelės. Taip diena praeidavo greičiau. Ji neflirtavo su vyruku iš studijos ir išeidamas jis neatsigręžė atgal. Keitė dirbo dviem pamainomis. Dienai baigiantis mėgdavo stebėti, kaip dangus vakaruose iš mėlyno virsta pilku, oranžiniu ir geltonu. Saulei leidžiantis ant ribuliuojančio vandens, pučiant lengvam brizui, suposi valtelės, o pušų spygliai tviskėjo. Kai tik saulė dingdavo už horizonto, Ivanas įjungdavo propano dujų šildytuvus ir spiralės imdavo švytėti kaip išpjaustyti moliūgai. Nudegusį Keitės veidą gėlė karščio bangos. Vakare Melodi su Rikiu pakeitė Ebė ir Didysis Deivas. Ebė buvo vidurinės mokyklos abiturientė, kuri nuolat kikeno, o Didysis Deivas ruošė vakarienes Ivano restorane jau beveik dvidešimt metų. Jis buvo vedęs, turėjo du vaikus ir skorpiono tatuiruotę ant kairio dilbio. Svėrė beveik pusantro šimto kilogramų ir virtuvėje jo veidas visada švytėdavo. Jis visiems sugalvodavo pravardes ir Keitę vadino Keti Ket. Vakarienės šurmulys nesiliovė iki devintos valandos. Kai restoranas ėmė tuštėti, Keitė nuvalė ir uždarė ~ 11 ~
~
N i c h o l a s S pa r k s
~
barą. Ji padėjo indus nurenkantiems vaikinams nunešti lėkštes į plovyklą, kol atsilaisvino paskutiniai jos staliukai. Prie vieno jų sėdėjo jauna pora, jie laikėsi už rankų ant stalo – ji matė žiedus. Jie buvo gražūs, laimingi ir ji pajuto deja vu. Kažkada ji buvo kaip jie, tik sekundėlę. Ar bent taip manė, nes vėliau sužinojo, kad sekundėlė tebuvo iliuzija. Keitė nusisuko nuo laimingos porelės trokšdama, kad galėtų ištrinti visus prisiminimus ir niekuomet nepatirtų tų jausmų.
2
Kitą rytą Keitė išėjo į verandą su puodeliu kavos, po
basomis kojomis sugirgždėjo grindų lentos, ji atsirėmė į turėklus. Ten, kur kažkada buvo gėlių lysvės, tarp laukinių žolių vešėjo lelijos. Ji pakėlė puodelį ir gurkštelėjo mėgaudamasi aromatu. Jai čia patiko. Sautportas buvo kitoks nei Bostonas ar Filadelfija, ar Atlantik Sitis, su nesibaigiančiu triukšmu, smarve ir skubančiais šaligatviais žmonėmis, ir pirmą kartą gyvenime ji turėjo namus. Kotedžas nebuvo kažin kas, bet buvo jos, nuošalus, jai to ir pakako. Tai buvo vienas iš dviejų visiškai identiškų statinių žvyrkelio gale, anksčiau tai buvo medžiotojų nameliai lentinėmis sienomis, suręsti netoli ąžuolų ir pušų giraitės, ~ 13 ~
~
N i c h o l a s S pa r k s
~
esančios miško, besitęsiančio iki kranto, pakraštyje. Mažutėlė svetainė ir virtuvė, o miegamajame nebuvo sieninės spintos, bet kotedžas apstatytas baldais, net su supamaisiais krėslais verandoje, o nuoma buvo neįtikėtinai pigi. Namas nebuvo supuvęs, tik apdulkėjęs po ilgų nepriežiūros metų, savininkas pasisiūlė nupirkti viską, ko reikės, jei Keitė sumanytų jį pagražinti. Nuo tada, kai įsikraustė, didžiąją laisvalaikio dalį ji praleisdavo keturpėsčia arba stovėdama ant kėdės, nes būtent tą ir darė. Ji šveitė vonios kambarį, kol šis ėmė blizgėti, trynė lubas drėgnu skuduru. Valė langus actu ir praleido daug valandų pasirėmus keliais ir rankomis, mėgindama nugremžti purvą nuo linoleumo virtuvėje. Užkamšė skyles ir sienos įtrūkimus ir šveitė ją švitriniu popieriumi, kol tapo lygu. Perdažė virtuvės sienas jaukia geltona spalva ir nubalino spinteles. Miegamasis dabar buvo šviesiai melsvas, svetainė rusvai gelsva, o praeitą savaitę Keitė užtiesė sofą nauju užvalkalu, ir ši dabar atrodė kaip nauja. Padariusi tiek darbo, popietėmis ji mėgo sėdėti verandoje ir skaityti knygas iš bibliotekos. Be kavos, knygos buvo vienintelis pasimėgavimas. Moteris neturėjo nei televizoriaus, nei radijo, nei mobiliojo telefono, nei automobilio, nei mikrobangų krosnelės ir galėjo ~ 14 ~
~
s au g u s p r i e g lo b s t i s
~
sutalpinti visus savo daiktus į vieną krepšį. Dvidešimt septynerių, anksčiau buvusi blondinė, be draugų. Ji atsikraustė čia nieko neturėdama ir net praėjus keliems mėnesiams turėjo labai mažai. Pusę arbatpinigių ji sutaupydavo ir kiekvieną naktį įdėdavo pinigus į kavos skardinę, kurią slėpė po verandos grindų lenta. Keitė laikė tuos pinigus nenumatytam atvejui ir geriau būtų likusi alkana nei juos paėmusi. Paprastas žinojimas, kad jie ten, leido lengviau atsikvėpti, nes praeitis visą laiką šmėžavo netoliese ir galėjo bet kada sugrįžti. Ji klaidžiojo po pasaulį jos ieškodama ir kiekvieną dieną darėsi vis piktesnė. – Labas rytas, – pašaukė balsas, nutraukdamas jos mintis, – turbūt būsi Keitė. Keitė pasisuko. Ant sulinkusios, šalia stovinčio kotedžo verandos stovėjo moteris ilgais nepaklusniais plaukais ir jai mojavo. Ji atrodė maždaug trisdešimties ir mūvėjo džinsus bei vilkėjo užsagstomus marškinius, kurių rankoves buvo pasiraičiusi iki alkūnių. Tarp susivėlusių garbanų matėsi saulės akiniai. Laikė nedidelį kilimėlį, atrodė dvejojanti, ar išpurtyti jį prieš išmetant, ir stebėjo Keitę. Ji judėjo su energija būdinga tiems, kurie nuolat sportuoja. – Irvas Bensonas pasakė, kad būsim kaimynės. ~ 15 ~
~
N i c h o l a s S pa r k s
~
Savininkas, pamanė Keitė: – Nemaniau, kad kažkas atsikraustys. – Jis taip pat nesitikėjo, atrodė, kad nukris nuo kėdės, kai pasakiau, kad noriu nuomotis, – ji priėjo prie Keitės verandos ir ištiesė jai ranką. – Draugai mane vadina Džo. – Sveika, – tarė Keitė paimdama jos ranką. – Tik pažiūrėk, koks oras! Puikus, ar ne? – Gražus rytas, – sutiko Keitė, perkeldama svorį nuo vienos kojos ant kitos. – Kada atsikraustei? – Vakar po pietų. Ir dideliam džiaugsmui praleidau visą naktį čiaudėdama. Man atrodo, kad Bensonas surinko tiek dulkių, kiek galėjo, ir visas paliko šitame name. Negali įsivaizduoti, kaip viskas atrodo... – Mano namas buvo toks pats, – ji linktelėjo durų link. – Nepanašu. Nepyk, bet negalėjau susilaikyti nežvilgtelėjus į tavo langus iš savo virtuvės. Pas tave šviesu ir gražu, o aš išsinuomojau dulkėtą, pilną vorų požemį. – Ponas Bensonas man leido persidažyti. – Žinoma, jei tik jam nereikės nieko daryti, lažinuosi, kad leis ir man. Jam atiteks tvarkingi švarūs namai, o aš nudirbsiu visą darbą, – ji ironiškai šyptelėjo. – Kiek laiko čia gyveni? ~ 16 ~
~
s au g u s p r i e g lo b s t i s
~
Keitė sukryžiavo rankas jausdama, kaip saulė ima šildyti veidą. – Beveik du mėnesius. – Nežinau, ar tiek ištversiu. Jei ir toliau čiaudėsiu kaip praėjusią naktį, mano galva nusiris, – ji nusiėmė akinius ir ėmė valyti stiklus į marškinius. – Ar tau patinka Sautportas? Čia kitas pasaulis, ar ne? – Ką turi galvoje? – Neatrodo, kad būtum vietinė. Spėju, šiaurietė? Po sekundėlės Keitė linktelėjo. – Taip ir maniau, – tęsė Džo. – Reikia laiko, kad priprastum prie Sautporto. Turiu galvoje, man jis visada patiko, bet aš neabejinga mažiems miesteliams. – Tu vietinė? – Čia užaugau, iškeliavau ir galiausiai grįžau atgal. Seniausia istorija pasaulyje, tiesa? Be to, tokių dulkėtų landynių bet kur nerasi. Keitė nusišypsojo ir sekundėlę abi tylėjo. Atrodė, kad Džo stovi ir laukia jos ėjimo. Keitė gurkštelėjo kavos įdėmiai stebeilydama į mišką ir tuomet prisiminė geras manieras. – Norėtum puodelio kavos? Ką tik užplikiau kavinuką. Džo vėl pakėlė akinius sukišdama juos į plaukų kupetą. ~ 17 ~
įsigykite
knygą dabar