Rusijos kolonializmo ABC by knygos.lt

Rusijos kolonializmo ABC

Maksym Eristavi

Rusijos kolonializmo ABC

Iliustruotas gidas

Iš ukrainiečių kalbos vertė

Pratarmę vertė

Redaktorė

Korektorė

Dizainas

Viršelio dizainas

Lietuviškam leidimui dizainą pritaikė

Maketavo

Projekto vadovė

Leidyklos redaktorė

Projektą iš dalies fnansuoja

This book has been published with the support of the Translate Ukraine

Translation Program

Originalus leidimas

Versta iš

Vytas Dekšnys

Marius Burokas

Dangė Vitkienė

Evelina Zenkutė

Ostap Jaščuk

Serhij Maidukov

Aurelija Slapšytė

Valdas Bautrėnas

Jonė Juchnevičiūtė

Ūla Ambrasaitė

Maksym Eristavi, Russian Colonialism 101, Kyiv, Kharkiv: ist publishing, 2023

Максим Еріставі, Російський колоніалізм, Київ, Харків: ist publishing, 2023

Iliustracijos © Serhij Maidukov, Alisa Hoc, Nikita Kravcov, Natalija Kozeko, Danylo Štanhejev, Nataša Stešenko, Ave Libertatemaveamor

Visos teisės saugomos

ISBN 978-609-8198-99-7

Tira žas 1 200

Rusijos kolonializmo ABC

Kaip okupuoti kaimyną ir išsisukti nuo atsakomybės Iliustruotas gidas

Maksym Eristavi

Autoriaus pratarmė lietuviškam leidimui

Įvadas

Pavyzdžiai

Rusijos kolonijinių nusikaltimų sąrašas (1911–2024)

Rusijos kolonijinių nusikaltimų žemėlapis (1911–2024)

Iliustracijų autorių sąrašas

Tą šaltą sausio šeštadienį Loreta Asanavičiūtė galėjo pasirinkti likti namie ir ilsėtis po dar vienos darbo savaitės siuvykloje. Ji buvo ką tik baigusi buhalterių kursus – kai tau dvidešimt treji, rūpintis karjera būtų buvęs pats įprasčiausias dalykas. Tačiau Loreta nuėjo pernakt budėti prie televizijos bokšto savo gimtajame Vilniuje. Rusijos kariai jau judėjo ten, norėdami nubausti jos šalį už ketinimus pasitraukti iš sovietų imperijos. Todėl dešimtys tūkstančių taikių lietuvių nusprendė savo kūnais sustabdyti rusų tankus. Galima tik spėlioti, ar kas nors iš tų eilinių piliečių tą naktį tikrai manė paaukosiantys savo gyvybes už laisvę. Loreta tikrai nesitikėjo, kad ją perva žiuos į taikią minią įsiver žęs rusų tankas. Nugabenta į vietos ligoninę ji dar spėjo suglumusi paklausti: „Daktare, ar aš gyvensiu?“

Rusijos imperijos kareiviai tą savaitę nužudė dar trylika paprastų lietuvių: Virginijų Druskį (21 m. studentą), Darių Gerbutavičių (17 m. moksleivį), Rolandą Jankauską (22 m. studentą), Rimantą Juknevičių (24 m. studentą), Alvydą Kanapinską (38 m. gamyklos darbininką), Algimantą Petrą Kavoliuką (52 m. mėsinės pardavėją), Vidą Maciulevičių (24 m. spynų meistrą), Titą Masiulį (28 m. statybininką), Alvydą Matulką (35 m. ūkininką), Apolinarą Juozą Povilaitį (53 m. šaltkalvį), Igną Šimulionį (17 m. moksleivį), Vytautą Vaitkų (47 m. santechniką), Vytautą Koncevičių (49 m. suvirintoją). Jie prisijungė prie šimtų tūkstančių lietuvių, kuriuos per penkiasdešimt metų trukusią okupaciją nužudė, deportavo ar įkalino Rusijos kolonijinė kariuomenė. Jie kovojo ne veltui: demotyvuoti neįtikėtino paprastų žmonių pasipriešinimo imperijos kareiviai tą 1991 metų žiemą pasitraukė.

ė lietuviškam leidimui

Nors išgyvenau sielvartą , rinkti duomenis ir rašyti skyrių apie Lietuvą buvo viena mėgstamiausių mano darbo prie šio iliustruoto gido dalių. Kodėl? Per gausius knygos pristatymus daugybė skaitytojų man sakė buvę sukrėsti sužinoję, kiek tautų Rusija okupavo, išnaudojo ir sunaikino. Bet visada jiems primindavau, kad rašydamas norėjau pabrėž ti, kiek tautų įnirtingai priešinosi invazijai. Nė viena jų nesutiko būti trempiama Rusijos imperijos batų. O kai kurioms netgi pavyko nugalėti kolonizatorių kariuomenę. Ir tada jiems papasakodavau apie lietuvius, vienus iš pasipriešinusiųjų.

1991-ųjų metų sausio įvykiai ir paprastų lietuvių, ma žos tautos, kuri pasipriešino milžiniškai kraujo ištroškusiai imperijai, drąsa tais metais įkvėpė sukilti dešimtis Rusijos kolonizuotų tautų. Kitą dieną po žudynių Vilniuje tūkstančiai ukrainiečių, palaikydami

Lietuvos rezistenciją , susirinko Kyjive, Maidano aikštėje. Ukraina savo nepriklausomybę atkūrė tik po keleto mėnesių, o tą sausį Maskvos nesankcionuoti vieši susirinkimai vis dar buvo laikomi kriminaliniu nusikaltimu. Nepaisydami gniuždančio skurdo ukrainiečiai mitinge surinko pakankamai lėšų, kad galėtų išsiųsti grupę savanorių ginti Lietuvos nepriklausomybę. Vidutinė auka buvo vos vienas rublis, bet paprasti žmonės sugebėjo surinkti virš 10 000 rublių –tai prilygo ma ždaug tūkstančiui to meto vidutinių mėnesio atlyginimų. Ukrainiečiai buvo didžiausia grupė iš užsienio, tą sausį atvykusi į Lietuvą palaikyti antikolonijinio pasipriešinimo.

Deja, praėjus dešimtmečiams Rusijos kolonijinė imperija tebegyvuoja. Ji vis dar puldinėja, prievartauja ir plėšia savo kaimynus. Tačiau 1991 metų sausį

parodyta paprastų lietuvių drąsa ir toliau įkvepia tuos, kurie kovoja prieš kolonializmą ir susiduria su Rusijos agresija. Per pastaruosius dvejus metus, kai Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą , kas savaitę išgirstu arba perskaitau, kaip koks nors ukrainietis pamini lietuvių pasipriešinimą imperijai. Ir tai nėra tik kalbos apie praeitį. Kaip ukrainiečiai 1991 metais, taip ir lietuviai 2022 metais vieni pirmųjų atskubėjo į pagalbą . Kai ginkluotės tiekimas Ukrainai dar buvo vertinamas prieštaringai, dešimtys tūkstančių paprastų lietuvių pateko į pasaulio žiniasklaidos antraštes – nes rinko lėšas brangiems bepiločiams orlaiviams „Bayraktar“. Remiantis 2024 metų duomenimis, Lietuva yra trečia didžiausia paramos Ukrainai teikėja, skaičiuojant pagal BVP. Dešimtys lietuvių kovotojų prisijungė prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir ma žiausiai trys jų paaukojo savo gyvybes už Ukrainos laisvę: Valerijus Polkovnikovas, Petro Hlova, Tadas Tumas. Kitą ž ymų lietuvį, kino režisierių Mantą Kvedaravičių, rusai nužudė jam stengiantis užfksuoti rusų armijos vykdomas skerdynes Mariupolyje.

Kai žmonės užsienyje sužino šiuos vardus ir išgirsta pasakojimus apie pasipriešinimą šimtmečius trukusiam kolonijiniam Rusijos smurtui, ką bendro jie tarp jų visų randa? Drąsą? Taip. Tą patį smurtautoją? Taip. Panieką neteisybei ir tironijai? Žinoma, taip. Bet aš noriu, kad jie išgirstų ir neįtikėtinus dalykus darančių paprastų žmonių istorijas.

Taip ilgai kaip aš tyrinėdamas įvairių Rusijos kolonijinės imperijos etapų pėdsakus pradedi aiškiau matyti pasikartojančius elgesio modelius. Antai imperija primygtinai teigia, kad pavienis žmogus nesvarbus.

Ji teigia, kad nesvarbu, koks tas žmogus drąsus

ar motyvuotas, pasaulyje vis tiek viską sprendžia saujelė galingų vyrukų. Kad visada yra „didžiosios galios“ ir „ma žieji žmonės“. Kad asmeninis pasipriešinimas yra berg ždžias ir beprasmis.

Šis iliustruotas gidas pavyzdys po pavyzdžio įrodo, kad tokia propaganda klaidinga. Nuo 1991 metų Lietuvos, kurios kovoje už nepriklausomybę nepalaikė nė viena iš vadinamųjų „didžiųjų galių“ ir kuri vis tiek laimėjo. Iki Ukrainos, kuri, kaip manyta, 2022 metais buvo pajėgi atsilaikyti vos keletą dienų, tačiau jau kelerius metus be paliovos priešinasi antrai didžiausiai pasaulio kariuomenei. Nuo paprastų ukrainiečių ir lietuvių, iš savo kišenių renkančių milžiniškas sumas vieni kitų kovai už laisvę paremti. Iki paprastos lietuvės Loretos Asanavičiūtės, kuri, net praėjus 33 metams po jos išskirtinio asmeninio pasipriešinimo akto, ir toliau įkvepia daugybę žmonių nepasiduoti Rusijos kolonializmui.

Paprasti žmonės, gindami savo laisvę, daro neįtikėtinus dalykus ir dėl to žlunga imperijos. O jos žlunga visada.

– Maksym Eristavi 2024 m. rugpjūtis