Smilgos šešėlis: vidurnaktis

Tylos spengla

Tuščias popieriaus lapas – speigiantys tyrai perskelia mirksnio mestas šešėlis iš ateities ir baudžiasi pilkos senų karių vėlės padangėj alkanos skausmo gretos tankėja smelkiasi vienos per kitą žaizdõs neteistos ir neatleistos linguoja į visas amžinybės puses

5

I.

B E V E I D ŽI A I

Sugrįžimas Pauliui Normantui

Lyg dar neįstengdamas pirštais sausuoliais nervų ir skaidulų atmaizgyt kiek pakrypuodamas kartkartėm kūnu gesindamas žemės svyravimus atsitiktinius nenumanomus ir svaigulingus ant kupros užsimetęs valkatos nuodėmę kuri jau priaugo ir minta gyvybiniais syvais o jų vis mažiau – pasiskundi – tačiau jau nebėra kas pakeistų matildą ir jos surambėjusią maldą Everesto sniegynų nutvilkytu veidu švieti lyg jau būtumei gavęs žinią – nusimesi gyvenimo išnarą ir prisikelsi stosies nupraustas ir numyluotas kai lašas paskliautėj suspengs lyg vaiskioji žinia susikaupusios ir tave prisiminusios amžinybės tik nežinai kam skolingas likai kas dar laukia sugrįžtančio kas prieš miegą vis meldžia tamsos paskaityt pasakėlę

9

ilgokai užtruko pareit Žemaitijos kalvom – neįsitvirtinau rytuose – reikės dar įkopt į tą aukštumą kur susieina mirusių lamų vaivorykštės ir atsiriša mūsų lemties mazgai jau pajutęs buvau pranašingą kraujagyslių gausmą vėjų vyno kartėlį kai spengia iš alkio liežuvis per dieną nučiuožiau trisdešimt ir aštuonis kilometrus laižydamas akmenėlius – visatos sėklytes ėjau su visa nugyventų metų našta su visom užgyventom maldom ir dejonėm aptekęs vaikų skauduliais norėjau juos paaukot šlakstydamas savo krauju iš toli lyg ratilai atgalios susibėgtų iš vaikystėje mesto likimo akmens ir išsiminklintų iš vaiskiosios sąmonės pinklių gausmas žioruojančių keterų – nusileist vis lengviau vis sunkiau sudėliot savo išnaras vis sunkiau pėdsakų giesmę suaust kad klausa pasiskliaustų

10

staiga lyg šventuolio žodžius prisiminęs – gal žinai kokios čia nuolaidos mūsų transporte visuomeniniam pagyvenusiems daugel šalių važinėju nemokamai rodau dokumentus nekreipia dėmesio neprikimba tad sutaupau – iš prošvaistės iš Kailašo spengiųjų spyglių sugeltos žiebiasi spiečiai žvaigždynų ir tamsos akivarai garma o po jais Žemaitijos keliu keleliu tibetukas traukia palaikį vežimą paskui linguoja vyrai keli skobtaveidžiai molio šviesos kupini paskutinėn nugieda kelionėn ir kapinaitėse apleistose pasigirsta vėjo pučiamos kaukolės mantra

11

Beveidžiai

1

Toj sykį nutikusioj prošvaistėj kurią vėliau jau vadinome jaunyste kai vijom poetines kilpas ir lyg pėdsakus senojo miesto akligatviuos mėtėm dygliuotas akimirkas gaudėm ir džiūgavom šešėliuodami ir ribuliuodami nevilties įžiebtom akim kai butelio duženos fleita prišaukdavom skaisčiąją prietemą tikėdamies veriančio mirksnio atverties kurioje pamatytum kaip pėdsakas žingsnį aplenkęs rimuojasi su nebūtim sueidavom ir išsiskirdavom skirdami sniegą ir vandenį ligoninės grotas ir stingią palatų šviesą eidavom skyrium lyg būtume dagio šviesos pašaukti busdavom nelyg aušros išmesti paryčio švarpliai malonei miesto stūgaus kvartale kur nesiekė nei žvilgsniai nei kalbos nei lūpos nei užsikirtusios sielos giesmė lygtinai atsitraukus dejonei

12

atmerkti akių negali – kūnas atleistas į skruostą krūties nepažįstamos tiksi malonė geltona šviesa pro užuolaidas krinta ir niekaip negali sudužt – sodruma užima kvapą ir leidies šviesos bangomis lyg Sinbado komandos likutis stojus įsako laikui – raivūs pirštai neregiai tiksliai odos lopinėlį aptinka – gaiva stebuklinga šlaunies kuri paryčio kvepia šilku skirtu užmirštai kinų princesei – jo skonis nutvilko kaip pramanas skausmui malšinti šviesos geltonos vandenynas lemtingosios priebėgos plaustas jokio veido nei žvilgsnio anei poetinio obalsio keliant mažąją burę pagairę burę neįminto šilko kurs pirštuose liko metams plaukiant pro šalį ir nepaliekant aidų – negalėjom žinot nei įtart kad į dosniąją krūtį iš raidynų tamsos pavydus įsikibs vėžio žvaigždynas – kai jau nė menkiausio neliko prasmės ratilėlio – liežuvio prikėlė drieželis pirštams nugara bėgant ir mezgant laikiną laiko voratinklį – taip ir nuplaukėm luotu plaustu laiveliu stebuklinguoju kilimu net nespėję pasiimti savo veidų šviesion užmarštin

13

2

Prabusdavom mėnesiui metant nugvelbtą mūsų šešėlį tarsi žvilgsnį vogčiom išvirkščiai artimi kad nė užuominos nebeliktų anei nutylėjimo būsimų netekčių suvaitoti ir palikti kartot paskutinį atodūsį iš angelo plunksnos natos kuri liko ant sienos švytuot nelyg įdagas iš visur išvytos paunksmių mergelės kaktoj švelnumo tiek daug kiek tik leidžia praeita netektis ir saldus išdavystės nuodas būsimoji veidų kartotė ir tuščias atodūsis įsčių vargu ar daugiau kas įstengtų regint kaip ryto pašvaistė meta tinklus palubėj – paukščiai žėruoliai plakas spalvų neregėtų spygliais lyg visatos akimirkų spiečius niekaip negalėtų nurimt ir ištirpt nepalikdamas plėnių Budos lūpų kampučiams plasnojant – purvinas nušvitimo nuplikintas miesto balandis lasioja mantrų sėklytes šventas

14

susitikome taip kaip įstengia tik prišaukti skradžiai nelyg iš sapno priklydęs skausmas kitos nebeturintis išeities pirštų galiukais dyrėme odą ir meldėm kad galėtume atidėti nuosprendžio metą atlaidavom atodūsiais kaip šventais pelenais žiogo giesmei išsprūstant pro sukąstą liežuvį pakildavom kartu su kraujo puta ir tirpom vaiskiojoj pakrantėj tylos įsižeidusiai paryčio šviesai sukant pro šalį ir vaivorykštės dulkėm pėdsakus glaistant susitikom – palatos prietemoj tavo veidas švytėjo pats gražiausias iš visų kada nors matytų tylėjai jau suskaičiuotais atodūsiais kupinais neišgyvento gyvenimo grožio – tik tokią ir turime gėlę padėt prie erškėčių vainiko žaizdos – atsisveikint norėjau bučiuodamas tavo kojų pirštus liežuviu išpindamas skausmo gijas – nesuspėjau

15

3

Apsvaigę iš laisvės šviesos kuri vasarą dosniai nuliedavo Palangon sugužėjusius kūnus siautulio šventėn paryčiais žolynuose blėsdavo kimūs nakties šnibždesiai aistringi atodūsiai užmirštų gyvenimų draiskanos kol apvalanti saulės šviesa užliedavo miestą ir parkus bendravome atviro kodo jausmais nereikšmingais šypsniais nuojautų geiduliais susitikdavom ir išsiskirdavom atsiduodami jūros bangų malonei skaityklėlės vėsa inostrannaja literatura kelios poetinės ištarmės kurių nepaliauji kartoti svaigus puodelis kavos susitikimai „ant akmenų“ prie kurių susiburdavo visi „ilgaplaukiai“ – kas kaip ir pas ką – valkatavimo žinios pliažo smėlis futbolas leidžiantis saulei kai lengvas vakaro vėjas vis nekantriau glosto kūną vėstančių kopų palaima nepažįstamų lūpų lapeliams plevenant ir laikui tekant pro šalį niekaip negalėjome įsižiūrėti vienas į kitą jaučiau šalimais tavo didelį kūną ir kartkartėm veriantį žvilgsnį tamsų ir tiesų be jokios užslėptos minties tarsi būtum kažkam pasiryžus ko man nelemta suprasti skydo balsų šurmulys žiebėsi pirmosios žvaigždės ilgėjo pirštų šešėliai vis aistringiau ėmė ulbauti butelio fleita ir nutilo kopų vėsos prislėgta – neįžiūrėjom veidų lūpos ir pirštai tikriau pažinojo pasaulį sušnibždėjai – ne čia pasivaikščiokim – ir vyno aitra atvėsino

16

ėjome mėnesio glostomi alėjų šviesų paliūliuojami ėjom ir ėjom kol kritom į žolę pačiam alėjos centre – prisišaukėm lietų galingą nuogi sidabriniai gal kaip tik tą akimirką vieną vienintelį mirksnį ir buvome nuplauti kad išliktume atmintyje baltesni net už sniegą beveidžiai neįrašyti į jokią gyvenimo kroniką anei likimą

17

Gražintos vienatvės eilutė

Tavo laiškus skaitydavau po truputį niekada iškart – bandydavau prisijaukint ir bijodavau kad laimės gali būti per daug kad širdis gali nueit pagaugais užmesdavau akį vogčiom į kelias eilutes – užtekdavo dienai neskubėdavau sverdamas laimės akimirkas tos eilutės – ir meilė ir ilgesys panaktinis ir degtinės lašas dygus krintant paryčio žvaigždei paskutinis – ilgai su juo gyvenau vidinėje švarko kišenėj nešiojau kad visada po ranka prie širdies kad patikrint galėčiau dienas nugyventas

Milošas – šitai vėliau supratau kai po daugelio metų vieną lietingą rytą rudens pavėlavusio važiavau troleibusu ir skaičiau jo eilėraštį tikslų kaip atleista nevilties gėla

18

jis prisimena moterį kadaise lemties trumpam dovanotą atmintyje keli mirksniai lyg žaizdos išplėštos iš sutapimo tamsos – suartėjo kambaryje kur ryto šviesa tebežydi ir išsiskyrė vien eilėraščio pėdsakas liko pelenis – suima kai tik akis suraidėjusioj prieblandoj užsimiršta tu rašei kad norėtumei savo namų su užuolaidom ir gėlėmis norėtum stebėti kaip krinta geltona šviesa ir gulas ant lovos o rytas ateina tyliai ir vogčiomis lyg vėluojantis laikas tik tiek tiek nedaug tenorėjai man pasakyt nenujausdama kad tame kambary jau gyventa kitų jau buvo susitikta ir išsiskirta

19

Dar viena metafizinė atodanga

Jau kelias naktis virtuvėj girdėjosi krebždesys baugštūs tamsos gumulėliai rezgė neteisėtos gyvybės pinkles į kurias vis patekdavo poetinio polėkio pabaidyta mintis apsisprendžiau – paspendžiau spąstus nebūties mažytį akivarą kasnakt po vieną mažą pelytę mažesnę mažesnę mažiausią paskutinė ko ji čia atėjo juk girdėjo mirtiną spygį kas jos gyvastį šaukė ton vieton kur spąstai nesyk jau įrodė savo teisėtą galybę? kraujo lašelis išnykusios giminės visatos tylą pradeginęs kraujo lašelis lemtingai išgelbėjęs nuo vienatvės

20