Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
© Raimundas Milašiūnas, 2017, 2024
© „Tyto alba“, 2017, 2024
ISBN 978-609-466-222-5
Turinys Pratarmė | 7
PRIEŠ TERAPIJĄ: apsispręsti ir pasirinkti | 11
ATĖJUS Į TERAPIJĄ: išdrįsti ir pa(si)tikėti | 110
TERAPIJOS METU: jausti ir suprasti | 163
PO TERAPIJOS: plaukti ir neskęsti | 213
Pabaigos žodis | 260
PRATARMĖ
Jūsų rankose klausimų ir atsakymų knyga apie psichoterapiją. Gimė ji iš nežinios ir daugybės nuolat užduodamų klausimų.
Nežinios, nes ilgą laiką atribota nuo mūsų psichoterapija ir vėliau išliko neatrasta žemė daugeliui žmonių, kurie nuolat patiria stresą, nesuspėja su kasdienio gyvenimo tempu, išgyvena nerimą, praranda santykius, bijo prisipažinti turintys psichologinių sunkumų ir negalintys su jais susitvarkyti, tačiau kažkodėl įsivaizduoja, kad savo fizinę sveikatą gali patikėti specialistui, o psichikos sveikatos gelbėjimas yra jų jėgoms tinkamas darbas. Deja, Sizifo darbas...
Gimė ši knyga ir iš begalės klausimų, užduotų žmonių, kurie vis dėlto atėjo į psichoterapeuto kabinetą suvokę, kad ridenti į kalną didžiulį psichologinių bėdų akmenį nėra lengva užduotis. Jie suprato, kad pagalba egzistuoja ir jos bijoti neverta, ir išdrįso pažvelgti į save ir savo vidų. Jie uždavė daug klausimų, bet pagrindinis būdavo tas pats: „O ar galima ką nors paskaityti apie tai, kas čia vyks?“
Taigi, ši knyga atsirado, nes jos nori mano pacientai, taip pat būsimi ir buvę pacientai, mat psichoterapija – procesas, kuris niekada nesibaigia. Ji vyksta net ir užvėrus terapeuto kabineto duris. Tuo įsitikinsite perskaitę šią knygą. Sužinosite, kas yra psichoterapija, kodėl ji reikalinga, kas vyksta per jos seansus, kaip juose būti, išbūti ir iš jų išeiti. Taip pat atskleisite ir kai kurias psichikos paslaptis, pagvildensite žmogaus dvasios mįsles.
Ši knyga veikiau praktinė nei teorinė. Nors joje esama ir teorinių samprotavimų bei paaiškinimų, praktinė ji pirmiausia todėl, kad visi klausimai gyvenimiški, t. y. jie visi kyla mano pacientams. Praktinė ji yra ir dėl to, kad atsakymai į klausimus pagrįsti autoriaus patirtimi terapijos kabinete. Net ir ten, kur teko pateikti teorinius komentarus, visuomet už nugaros buvo praktika.
Todėl nesitikiu visuotinio pritarimo savo mintims, kadangi kiekvienas praktikas turi savo patirtį ir savo darbo metodus. Kalbu apie tuos psichoterapeutus, kurie galbūt skaitys šią knygą ir kitaip vertins terapinę situaciją. Tai svarbu suvokti ir psichoterapiją besirenkantiems ar planuojantiems tą daryti – yra daug psichoterapijos krypčių ir mokyklų, kurioms visoms aptarti tektų surašyti ne vieną tomą. Knygoje nėra kalbama ir apie grupinę, poros terapiją ar atskirus metodus, pavyzdžiui, hipnozę.
Ši knyga – apie individualią psichoanalitinę psichoterapiją – tą metodą, kuris atsirado anksčiausiai, šimtmetį kito ir atsinaujinęs pasiekė šias dienas. Bet ji gana asmeniška, nes paremta mano ir mano pacientų patirtimi. Todėl neieškokite joje teorijos, verčiau pabandykite pajusti patį gyvenimą.
Knyga suskirstyta į keturis skyrius, kiekvienas tarsi tęsia
prieš tai buvusį ir veda skaitytoją terapijos keliu. Pirmame skyriuje pateikiami klausimai, kurie dažniausiai kyla, kai žmogus pradeda mąstyti apie terapijos galimybę ir jau imasi tai įgyvendinti. Antrame paaiškinama, kaip terapija prasideda, kaip tenka prie jos pratintis, kokių sunkumų ir klausimų šiame etape kyla. Trečias skyrius išsamiausias, nes jame pateikti atsakymai apie psichoterapijos vyksmą bei jos procesus. O ketvirtas yra atsisveikinimo su terapija skyrius, jame kalbama apie jos pabaigą ir apibendrinamas visas žmogaus keitimosi procesas. Kartais klausimai skirtinguose skyriuose gali atrodyti panašūs, tačiau iš tiesų jie apžvelgiami kitu požiūriu, giliau, išsamiau. Juk ir terapijos metu žmogus gauna išsamesnių žinių ir kitaip vertina ankstesnes patirtis.
Atlikus darbą, norisi padėkoti pagalbininkams. Tad ačiū tariu savo pacientams, kurie padėjo pamatus šiai knygai pasiūlydami klausimus, taip pat rankraščio skaitytojoms ir pirmosioms vertintojoms – Austėjai Andziulytei-Milašiūnienei, Dovilei Valaitei, Loretai Andziulienei, Ramunei Ruseckienei, Rasai Grinienei – jų dėka kūrinys tapo būtent toks. Ir, žinoma, ačiū leidėjams, kurie patikėjo knygos sėkme, bei jums, skaitytojai, kurie tą sėkmę realizuojate.
PRIEŠ TERAPIJĄ: apsispręsti ir pasirinkti
Kas yra psichoterapija?
Kiekvienas žodis, turintis šaknį psich-, kelia įvairiausių jausmų. Vieniems iki šiol žadina baimę, nes visi psichiatrai, psichoterapeutai ar psichologai atrodo vienodi ir gali bet kada diagnozuoti psichikos ligą. Kitiems reiškia magiškas patirtis ir ryšius su anapusiniu pasauliu. Tretiems – tiesiog tai, ko reikia vengti ir geriau apskritai „nesusidėti“. O kai kurie, išgirdę žodžius su psich-, priešingai – tik dar labiau susidomi psichikos pasaulio magija.
Vis dėlto psichoterapija tėra paprastas psichikos gydymo ir psichologinių problemų sprendimo metodas, kad ir kokios mistinės, grėsmingos ar stebuklinės prasmės jai būtų suteikiamos. Šis žmogaus psichikos tyrinėjimo ir pagalbos kenčiančiam asmeniui metodas skaičiuoja antrąjį savo gyvavimo šimtmetį, ir juo nesistengiama ką nors stigmatizuoti, užburti ar dar kaip nors žalingai paveikti. Taip, kaip kenčiantis danties
skausmą žmogus kreipiasi į odontologą ir neįžvelgia jokios magijos ar grėsmės, taip ir dvasinius išgyvenimus patiriantis neturėtų ieškoti kažin kokių paslėptų prasmių, svarstydamas apie psichoterapijos būtinybę. Psichoterapijai apibūdinti buvo taikyti įvairiausi apibrėžimai. Vieni sako, kad tai yra gydymas žodžiu, kiti teigia, kad tai veikiau supratimas nei kalbėjimas. Aišku viena: Psichoterapija yra nemedikamentinis psichikos gydymo būdas, kurio metu žmogus analizuoja savo išgyvenimus ir patirtis, taip pat ieško būdų keisti savo būklę ir jaustis geriau.
Perskaitę tokį paties asmens aktyvias geros savijautos paieškas išryškinantį apibrėžimą, savaime galite paklausti, o ką gi čia veikia psichoterapeutas? Atsakymas paprastas: terapeutas dalyvauja, atlikdamas tam tikrą atspindžio vaidmenį, padėdamas žmogui pastebėti tai, ko šis nemato, nurodydamas galbūt kenksmingas jo elgesio ar mąstymo formas. Vis dėlto tas atspindys nėra vien tik veidrodinis, nes veidrodis tik atspindi, o psichoterapeutas visuomet išsako savo nuomonę. Psichoterapijos pasaulyje ne vieną dešimtmetį ginčijamasi, ar terapeutas gali būti objektyvus, ar atspindėdamas paciento būklę visuomet yra subjektyvus. Paliksiu tiesos, jei tokia egzistuoja, paieškas mokslininkams, o aš pasakysiu tai, kas man atrodo teisinga: psichoterapeutas, kaip ir kiekvienas žmogus, niekuomet nėra objektyvus, nes bet koks jo „objektyvumas“ yra paremtas gyvenimiškąja patirtimi, specifinėmis žiniomis, tad yra subjektyvus. Apibendrindamas pridursiu, kad psicho-
terapijos metu žmogus ieško kelio, o psichoterapeutas jam padeda jį atrasti, nes žino vieną paslaptį – žmogaus psichikos funkcionavimo ypatumus ir dėsnius.
Taigi, sutarėme, kad psichoterapija yra gydymo būdas, paremtas psichikos funkcionavimo dėsningumų supratimu. Bet būsite teisūs sakydami, kad ir psichiatrija apibūdinama taip pat. Vis dėlto skiriasi abiejų šių medicinos šakų metodai. Psichiatras visuomet ieško biologinių smegenų procesų sutrikimų ir stengiasi juos veikti cheminiais, medikamentiniais būdais. O psichoterapeutas domisi psichologiniais psichikos procesais bei jų pokyčiais ir stengiasi gydyti asmenį pokalbiu ir supratimu. Pavyzdžiui, psichiatras diagnozuoja depresiją, remdamasis hormonų apykaitos smegenyse pokyčiais, ir skiria juos reguliuojančių vaistų. Psichoterapeutas skatina pacientą tyrinėti savo psichiką, suvokti, kokios sąmoningos ar nesąmoningos priežastys sukėlė sutrikimą ar psichologines problemas, ir rasti išeitį iš jų.
Pastebite pirmąjį skirtumą? Psichiatrija nagrinėja smegenyse vykstančius struktūrinius procesus, o psichoterapija –funkcinius psichikos ypatumus. Psichika yra smegenų funkcija, tačiau ji gimsta kaip reakcija į kūno bei aplinkos stimulus, todėl, būdama smegenų biologinių procesų dalimi, atspindi ir vidiniame psichologiniame bei išoriniame pasaulyje vykstančius procesus. Tai reiškia, kad psichiatrija žmogų vertina lyg uždarą psichobiologinę sistemą, kurioje vyksta cheminiaibiologiniai procesai, o psichoterapija – kaip psichosocialinę santykio su aplinka ir savo organizmu sistemą, kuri, nuolat to santykio veikiama, išgyvena fizinius ir dvasinius pokyčius, kartais sukeliančius psichologinių sutrikimų.
Antrąjį skirtumą lemia gydymo metodai. Psichiatras
gydo vaistais, psichoterapeutas – žodžiais. Tai, žinoma, nereiškia, kad psichiatras nekalba su pacientu, bet jis tiki biologine žmogaus prigimtimi, todėl ir laukia, kad vaistai pakeistų funkcionavimą ir išgydytų ligą, pacientui nededant ypatingų pastangų. Psichoterapeutas viltis deda į savęs pažinimo ir įvairių funkcionavimo ypatumų įsisąmoninimo reikšmę. Jis mano, kad psichologiniai sutrikimai gali būti išgydyti psichologiniais metodais. Vadinasi, per psichoterapiją žmogus turi suvokti, kas lemia jo kančią, ir bandyti atrasti kitokio funkcionavimo, o kartu ir geresnės savijautos galimybių.
Psichiatro pacientas yra pasyvus, nes geriau pasijusti jam turi padėti cheminė medžiaga, o psichoterapeutas žmogaus gerovę sieja su aktyviomis psichologinėmis jo paties pastangomis sau padėti.
Vadinasi, psichoterapija yra būdas jaustis geriau, pačiam stengiantis savo būklę pakeisti. Sakysite, kad tai neteisinga, nes pagalbos neretai kreipiasi kenčiantis žmogus, kuris jau nebemato išeities, tad ir tikėtis jo aktyvumo neverta. Bet tam ir yra psichoterapeutas, kuris taip pat aktyviai dalyvauja paciento sveikimo procese, kartais skatindamas jo pastangas, o kartais, jei gresia tam tikras „perdegimo fenomenas“, stabdydamas. Terapeutas yra profesionalas, kuris neleidžia psichikos „katilui“ perkaisti, nes žino, kaip ir kada spustelėti vieną ar kitą paciento savijautos mygtuką. Jis tikrai neleis žmogui kankintis ir nereikalaus vien tik dirbti, nes psichoterapija yra procesas, kuris kartais gali skausmą sustiprinti, o kartais padeda sustoti ir atsipalaiduoti.
Per psichoterapijos seansą susitinka du žmonės (kalbu apie individualiąją terapiją), kurių vienas atsineša „sunkų kančios maišą“, o kitas paskatina jį atrišti ir vieną po kito traukiant išgyvenimus pasižiūrėti į juos kitaip ir galbūt sukurti naują požiūrį į savo kančią. Naujas požiūris padeda atrasti ir naujas būties galimybes, o kartais tiesiog paskatina tokią naštą nusimesti. Lengvesnis maišas – lengvesnė būtis ir geresnė savijauta. Beje, nereikia manyti, kad psichoterapija vien gydomi sutrikimai, nors žodis „terapija“ savaime siejamas su gydymu. Psichoterapinės pagalbos žmogus ateina nebūtinai tik neišbrendamos kančios pastūmėtas, kartais jis tiesiog stengiasi suvokti savo kasdienių sunkumų priežastis ir mokosi juos įveikti. Jis gali būti visiškai sveikas, bet, kaip mes sakome, tiesiog turi psichologinių ar bendravimo problemų, su kuriomis jam tereikia padėti susidoroti. Taip psichoterapija tampa ne tik medicinos, bet ir psichologijos sritimi.
Psichoterapija yra ir mokslinis metodas, nes ji tyrinėja žmogaus psichikos dėsnius, ir yra tam tikra asmenybės teorija, leidžianti psichoterapeutui padėti žmogui.
Iš kur ir kodėl atsirado psichoterapija?
Psichoterapija, matyt, gimė kartu su žmonija, nes žmogus visuomet buvo laikomas išorinės aplinkos produktu, nuolat palaikančiu su ja santykį, bandančiu joje įsitvirtinti ir ją keisti. Burtininkai, šamanai, raganos teigė galintys paveikti žmogų ir
užmegzti ryšį su dvasių pasauliu, kuriame glūdi mūsų pasaulio prigimtis ir būtis. Primityviose bendruomenėse manyta, kad žmogaus psichika yra santykio su dvasiomis padarinys ir tik burtininkai gali tą psichiką keisti. Tad burtus ir ritualus galime vadinti pirmosiomis psichoterapijos apraiškomis.
Pirmosios magiškos „terapinės“ praktikos buvo paremtos psichologine įtaiga, tik stokojo mokslinio pagrindo. Tad nenuostabu, kad pirmosios mokslinėms artimesnės psichoterapijos patirtys irgi buvo siejamos su įtaiga. XVIII amžiaus pabaigoje austrų gydytojas F. Mesmeras (1734–1815) ėmėsi „dvasinio magnetizmo“ praktikos, tapusios paprasčiausios medicininės hipnozės pradžia. Šis metodas labai išpopuliarėjo ir buvo pradėtas taikyti įvairioms ligoms gydyti, o kaip tam tikras būdas nejautrai sukelti buvo naudojamas ir per chirurgines operacijas.
Taigi, psichoterapija, kaip įtaigos ir psichikos valdymo būdas, atsirado senovėje, o XVIII amžiuje įgijo ir mokslinių medicininių atspalvių. Šiuolaikinės psichoterapijos pradžią reikėtų sieti su hipnozės atradimu. F. Mesmero bandymai padėjo pamatus jos plėtrai, nes patikimesnių būdų gydyti ligas, ypač psichikos sutrikimus tuomet dar stokota.
Hipnozei teko išskirtinis vaidmuo. Atsakydamas į pirmąjį klausimą apie psichoterapiją apskritai minėjau, kad psichoterapiją reikia sieti su sąmoningumu ir paties žmogaus aktyviu darbu, stengiantis pagerinti liguistą savijautą. Hipnozė paremta visai kitokiais principais. Ji kaip tik skatina pacientą pasiduoti terapeuto įtaigai, ir jokio įsisąmoninimo ir aktyvumo čia nereikia. Tokio požiūrio šaknų, matyt, reikia ieškoti pačioje medicinos sampratoje. Tapdama savita mokslo sritimi ir įsitvirtindama medicinos pasaulyje, primityvioji psicho -
terapija perėmė ir bendrosios medicinos principus. Juk visi žinome, kad gydydamasis pacientas pats neatlieka jokių aktyvių manipuliacijų su savo kūnu. Jis tiesiog pasiduoda gydytojo įtakai ir leidžia šiam atlikti tai, kas atrodo reikalinga sveikatai atkurti. Tyrimai, gydymo skyrimas, operacijos – tai vis gydytojo prerogatyva. Vienintelis aktyvus paciento veiksmas savo savijautai gerinti – nebent laiku išgerti vaistų ar atvykti į gydymo įstaigą skirtų procedūrų atlikti. Hipnozei būdinga tas pat: pacientas pasyvus, pasiduoda įtakai ir laukia rezultatų. Terapeutas atlieka viską, ko reikia. Jis sukelia pacientui transo būseną, sužadina reikiamus patologinius prisiminimus ar išgyvenimus ir įteigia, kad jie traukiasi ir žmogų galutinai apleidžia. Tokios psichoterapijos rezultatai neretai yra trumpalaikiai, tačiau ir dabar hipnozė naudojama kai kuriems sutrikimams, pavyzdžiui, fobijoms, gydyti.
Abejotini hipnozės rezultatai vertė ieškoti naujų psichikos poveikio priemonių, nes psichiatrija tebebuvo labai primityvi ir neturėjo jokio adekvataus gydymo būdo (psichiką veikiantys, vadinamieji psichotropiniai, vaistai atsirado tik XX amžiaus viduryje), be to, ir patys psichikos sutrikimai ar psichologinės problemos vertinti kaip Dievo bausmė ar velnio apsėdimas. Kitą žingsnį žengė prancūzų neurologas H. Bernheimas (1840–1919), kuris pastebėjo, kad gydytojo įtaiga veikia paciento psichikos būklę ir be hipnotinio transo. Tai buvo posūkis į naują medicinos sritį, vėliau pavadintą psichoterapija. Beje, ir hipnozė, ir įtaiga dabar laikomos ne atskiromis terapijos rūšimis, o veikiau tam tikromis procedūromis.
Šiuolaikinę psichoterapiją vis dėlto pagrindė dar vieno austrų gydytojo S. Freudo (1856–1939) darbai. Freudas
savo praktiką irgi pradėjo nuo hipnozės, tačiau gana greitai suprato, kad ši menkai tepadeda, nes žmogus gydymo procese aktyviai nedalyvauja: visus jo išgyvenimų prisiminimus sukelia gydytojo autoritetas, vadinasi, norėdamas būti „geras“ pacientas, jis gali pateikti gydytojui ir tai, ko šis reikalauja, t. y. nebūtus dalykus. Kita vertus, net ir teisingi prisiminimai būdavo sužadinami nesąmoningos būklės pacientams, todėl šiems atgavus būdravimo būseną jie nebedarydavo jokio įspūdžio, tad geri rezultatai greitai imdavo nykti.
Visa tai vertė S. Freudą ieškoti kitokios psichoterapijos technikos, psichoanalizės, kurios pagrindas – sąmoningas paciento darbas savo patirčiai pažinti ir patologinių pasąmonėje vykstančių procesų, kurie greičiausiai sukelia jo ligą, suvokimas.
Šiuolaikinė psichoterapija gimė iš poreikio suprasti žmogaus psichikos funkcionavimo dėsnius bei jos sutrikimų kilmę ir sukurti tinkamą metodą jiems gydyti. Niekur nedingo ir amžinas žmogaus noras pažinti save ir atverti savo psichikos paslaptis. Tam ir skirta psichoterapija.
XX amžiuje psichiatrai, iki tol ilgai neturėję adekvačių gydymo metodų, įžengė į medikamentų erą. Šiuolaikiniai vaistai padeda gydyti ne vieną psichikos sutrikimą ir be jų neįsivaizduojama medicinos pažanga. Ir vis dėlto sunku rasti bent vieną psichikos sutrikimą, kurį būtų galima visiškai išgydyti vien vaistais be kitų šiuolaikinių priemonių – psichoterapijos ir įvairių psichosocialinės reabilitacijos metodų.
Kita vertus, iki šiol tebėra nežinomos psichikos sutrikimų priežastys. Tad palyginti su cheminiu-biologiniu patologinio funkcionavimo aiškinimu, psichologinės asmenybės teorijos nė kiek nepraranda vertės. Todėl sakyti, kad psichoterapija nebėra tinkamas gydymo metodas šiame technologijų amžiuje būtų tiesiog neteisinga, kaip būtų neteisinga gydyti vaistais žmogų, kurio psichologinė savijauta sutriko dėl konfliktų šeimoje ar bendruomenėje. O kuris iš jūsų norėtumėte spręsti savo problemas chemija, neišbandęs vidinių išteklių?
Taigi, psichoterapija iki šiol išlieka svarbi pagalbos priemonė dvasinių kančių varginamam ar psichikos sutrikimų turinčiam žmogui. Nuo psichoanalizės buvo nueitas ilgas kelias, atsirado naujų mokyklų bei metodų. Apie tai kalbėsiu šiek tiek toliau, aptardamas, kokios gali būti terapijos kryptys, o baigdamas mintis apie hipnozę tepriminsiu, kad įtaiga, kuria ji paremta, niekur nedingo iš mūsų kasdienio gyvenimo. Ji visur: ir darbo santykiuose, ir televizijoje ar žiniasklaidoje, ir politikoje ar rinkiminėje bei kasdienėje propagandoje, tėvų ir vaikų santykiuose. Galų gale įtaiga neišnyko ir iš psichoterapijos – net ir nesinaudojantys hipnoze terapeutai suteikia pacientui tikėjimą savimi ir psichoterapija, nes vien supratimo čia neužtenka.
Kodėl psichoterapija tokia populiari Vakaruose, o Lietuvoje ne?
Atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai neįmanoma. Priežasčių gali būti daug ir kiekvienam žmogui jos gali būti savos. Kita
vertus, teigti, kad vakariečiai vaikšto į psichoterapiją dažniau nei lietuviai, irgi ne visuomet galime, nes dabar mūsų šalyje šis psichologinės pagalbos ar savęs pažinimo metodas tapo gana populiarus.
Kol kas tik sąlyginio psichoterapijos populiarumo mūsų krašte priežastys yra klaidingi įsitikinimai.
Iki galo neįsigilinę į savo išgyvenimus, galimybes susidoroti su bėdomis ar net į pačią terapijos esmę žmonės vengia kreiptis adekvačios pagalbos. Pirmiausia mūsų žmonės kažin kodėl mano, kad su psichologiniais sunkumais reikia tvarkytis patiems. Net sakoma, kad „negalima savo problemų užkrauti aplinkiniams“, „tereikia suimti save į rankas“ ir pan. Deja, patirtis rodo, kad bandymai „susiimti“ tik atitolina tinkamą pagalbą, o pati problema net virsta psichikos sutrikimu. Maža to, kartais patarimai „suimk save į rankas“ ar „nekreipk dėmesio“ žmogui gali lemti dar gilesnius sutrikimus ar net savižudybę. Logika čia paprasta: „Ko aš vertas, jei kitiems mano bėdos atrodo menkos, o aš nesugebu su jomis susidoroti...“
Neretai aplinkiniams artimojo sunkumai iš tikrųjų atrodo neverti dėmesio. Iš jų net pasišaipo: „Ir vėl panikuoja...“ Tiesa paprastai yra paradoksali. Kas jiems atrodo menkniekis, pacientui kelia dideles kančias. Todėl neįvertindami žmogaus sunkumų aplinkiniai ne tik nepaskatina ieškoti pagalbos, bet kaip tik atitolina nuo jos. Juk gėda „nesusitvarkyti“, o dar labiau gėda savo problemas atverti aplinkiniams. Tuomet ir susiformuoja tokie klaidingi įsitikinimai, kad su savimi reikia tvarkytis pačiam ir pan.
Dalis žmonių garsiai išsako ir nuomonę, kad nepasitiki psichoterapija ar dar blogiau – yra „geresni psichologai“ už pačius psichoterapeutus. Šie įsitikinimai profesionalams atrodo paprasčiausiai nemokšiški. Kaip galima nepasitikėti terapija niekada jos neišmėginus ir greičiausiai nė nenutuokiant, kas tai yra? Tuomet tenka tokiam žmogui paaiškinti, kad jis ne terapija nepasitiki, bet, matyt, savimi pačiu, nes terapija yra jo darbas su savimi...
Nepasitikėjimas savimi, menka savivertė dažnai yra dar viena priežastis vengti terapijos ir ją menkinti.
Dažnas įsivaizduojame esantis „geresnis psichologas“ net už profesionalą. Žinoma, kad puolimas yra geriausia gynyba, tad nuvertindami kitą tiesiog stengiamės nuslėpti, kad menkai vertiname save. Išmintingi žmonės sako, kad stiprus žmogus problemų pirmiausia ieško savyje, o silpnas tik ir stengiasi jas įžiūrėti kituose. Todėl tikrai verta susimąstyti, kad daugiausia problemų turi, tik jų nemato būtent tie, kuriems pagalbos labiausiai ir reikia. Žinoma, nenoriu pulti į kraštutinumus, teigdamas, kad pagalbos reikia visiems, kuriems jos „nereikia“, bet patirtis rodo, kad pažinti save netgi labai naudinga.
Menkos savivertės aspektas neretai susijęs su baime atsiverti. Paprastai žmogus laikosi nuostatos, kad atsiverti jam gali būti pavojinga dėl įvairių priežasčių. Kartais tai reiškia bejėgystę, kartais gėdą, o kartais ir nuvertinimo baimę. Posovietinės kartos žmonės mano, kad atsiverti psichoterapeutui gali būti labai nesaugu, nes gresia kokia nors bausmė, patyčios ar bejėgystė. Paprastai vyresni asmenys labiau linkę atmesti psichologinės pagalbos galimybę ir dėl to, kad psichologinis
gyvenimas jiems neatrodo vertas dėmesio, nes materialinio išgyvenimo ir saugumo siekiai gerokai svaresni.
Verta paminėti ir dar vieną iš sovietmečio išlikusį veiksnį vengti psichoterapijos – asmens pasyvumą. Įpratę vengti aiškiai rodyti iniciatyvą mūsų tautiečiai nuo tų laikų tebėra pasyvūs ir tikisi nurodymų bei patarimų. Tokios nuostatos dažniausiai būdavo perduodamos iš kartos į kartą, nes pasyvūs tėvai neabejotinai slopino ir savo vaikų aktyvumą bei laisvą mintį. Todėl psichoterapija tiesiog negali tapti jiems tinkamu metodu problemoms įveikti.
Esama ir dar vieno niuanso. Psichoterapija pamažu atveria ir tokius žmogaus pasąmonėje glūdinčius dalykus, apie kuriuos pats žmogus žinoti nenorėtų. Todėl kartais pradinė šio proceso fazė sukelia žmogui ir sunkumų, ir skausmingų išgyvenimų. Tai irgi verčia susilaikyti ir aktyviau pagalbos neieškoti.
Kai kada negatyvias nuostatas psichoterapijos atžvilgiu formuoja ir patys profesionalai. Deja, nutinka ir taip, kad žmonės nesigilina, į ką kreipiasi ir kieno pagalbos ieško. Dažnas rodymasis televizijos ekrane ar įvykių komentavimas žiniasklaidoje dar nėra profesinės kompetencijos požymis. Viename iš kitų skyrelių aptarsiu, kaip tinkamai pasirinkti psichoterapeutą, bet dabar verta pabrėžti, kad kompetencija įgyjama mokantis ir kaupiant patirtį. Žmogaus psichika nėra ta sritis, su kuria galima eksperimentuoti, tad vadovas po jos pasaulį turi būti kompetentingas asmuo.
Kita vertus, esu girdėjęs, kaip psichoterapiją nuvertina ir kolegos kitų sričių specialistai. Kai kurie psichiatrai stokoja jai tolerancijos ir kartais net savo pacientams išsako skeptišką ar net priešišką nuomonę. Bet ar toks puolimas nėra nepasiti-
kėjimo savimi „terapija“? Ar nenutinka taip, kad pats stokodamas terapinių žinių psichiatras neigia jų vertę ir pacientams? Gerai kadaise pasakė garsus psichiatras profesorius Dainius Pūras: psichiatras, kuris moka diagnozuoti ligą ir gydyti vaistais, teturi vieną ranką, o tas, kuris moka ir psichoterapijos metodą, turi ir antrąją. Tai kodėl teturint vieną ranką kartais taip knieti nukirsti vieną ir kolegai?
Psichoterapijos populiarumas auga neišvengiamai, ir tai Lietuvoje jau matyti. Tačiau kartais mūsų baimės, išprusimo stoka ar net menka savivertė neleidžia pasiekti to, kas jau įprasta Vakarų šalyse – gauti tinkamą dvasinę pagalbą. Kita vertus, reikėtų vengti ir kito kraštutinumo – kartais vakariečių noras kiekvienu klausimu pasitarti su savo psichoterapeutu tampa groteskiškas ir lygiai taip pat atima žmogaus pasitikėjimą savo jėgomis. Psichoterapeuto profesionalumas turėtų užkirsti kelią infantilizmui.
Kokia būna psichoterapija?
Psichoterapija yra labai įvairi. Gimusi iš ankstyvųjų magijos praktikų, remdamasi įtaiga vėliau ji įžengė į hipnozės amžių, galiausiai psichoanalizė padėjo jai tapti medicinos ir psichologijos sritimi. Ir tai tebuvo pradžia: pati psichoanalizė ilgainiui išgyveno transformacijų periodus, ir ant jos pamato ėmė
kurtis naujos psichoterapijos mokyklos. Kiekviena mokykla buvo paremta tam tikra žmogaus psichikos funkcionavimo bei asmenybės raidos teorija ir sukūrė savą terapijos techniką.
Taigi, pirmasis atspirties taškas, pagal kurį galėtume išskirti atskiras psichoterapijos kryptis, yra teorinė ir praktinė dimensija. Kad ir kokios tos kryptys įvairialytės, galima išskirti tris pagrindines.
Pirmoji – dinaminė psichoterapija. Jos pagrindas – analitinis žmogaus supratimas ir požiūris, kuriuo pripažįstama psichologinių jėgų tarpusavio sąveika, nuolat kintanti, todėl ir dinaminė. Stengdamiesi padėti pacientui šios krypties terapeutai jį analizuoja, mėgindami suprasti pasąmonėje fiksuotus jo funkcionavimo modelius bei vidinius konfliktus, kurie suformuoja vienokią ar kitokią asmenybės struktūrą ar sukelia sutrikimus. Taigi, dinaminės psichoterapijos dėmesio objektas – žmogaus pasąmonė ir jos įtaka sąmoningam jo funkcionavimui. Šios krypties terapeutai ne tik nagrinėja nesąmoningus modelius, kuriuos formuoja vaiko ir tėvų santykiai, bet ir padeda pacientui pamatyti jų neadekvatumą ar net žalingą įtaką sveikatai. Savo vidinių konfliktų ar psichikos trūkumų įsisąmoninimas laikomas pokyčių pagrindu, nes tik pažindamas blogį gali su juo kovoti. Tad dinaminės psichoterapijos praktinis klausimas yra „kodėl“. Šią psichoterapiją reikėtų rinktis ne tik psichikos ar psichologinių problemų turintiems, bet ir norintiems įsigilinti į save ir atverti giliausias sielos paslaptis. Dinaminės psichoterapijos kryptį sudaro S. Freudo psichoanalizė ir visos jos vėlesnės atmainos bei ant jos teorinio pamato stovinti psichoanalitinė psichoterapija, A. Adlerio individualioji psichologija, C. G. Jungo analitinė psichologija.
Ar kada nors jautėtės „pasiklydę“ šiame pasaulyje arba praradę viltį sutikti artimą žmogų? O gal išgyvenote užsitęsusį nerimą, liūdesį ar kūno bei dvasios skausmą? Gal svarstote galimybę praverti psichoterapeuto kabineto duris? O gal tik domitės žmogaus psichika ir psichologija? Norėjote, bet neturėjote ko paklausti, kas yra psichoterapija ir kaip ji vyksta?
Tuomet ši knyga jums. Ji – kiekvienam žmogui, kuris rūpinasi savo savijauta, nori suprasti ir pažinti save ir kitus, domisi, kodėl pakliūva į nemalonias ar pasikartojančias situacijas, o kartais praranda viltį, tikėjimą ir meilę.
Knyga atsirado bendraujant su žmonėmis, kurie atėjo į psichoterapeuto kabinetą. Visus joje pateiktus klausimus uždavė patys pacientai, todėl čia kiekvienas rasite ką nors tinkamo sau. Praversite psichoterapeuto kabineto duris, perskaitysite apie jame vykstančius procesus, apie terapeuto ir paciento santykius, nueisite ilgą kelią nuo terapeuto pasirinkimo iki atsisveikinimo su juo. Ir sužinosite daug intriguojančių dalykų apie žmogų ir jo dvasią.
Raimundas Milašiūnas