J o h n
K at z e n b ach
dvidešimties dolerių banknotą ir dar tris po vieną, tačiau priedo pasiėmė ir motinos VISA kortelę. Pati dar nežinojo, kur važiuosianti. Kur nors, kur šilta, tikėjosi ji. Tačiau bus gerai bet kur toli ir į kitą vietą. Apie tai ji ir mąstė, kai prie jos stabtelėjo tas autobusiukas. Galiu važiuoti kur panorėjusi... Vyras keleivio sėdynėje pasakė: − Ei, panele... gal galėtumėt sekundėlę padėti susiorientuoti? Išgirdusi tą klausimą ji stabtelėjo. Liovėsi eiti ir atsisuko į tą vyrą. Jai susidarė įspūdis, kad tąryt jis nesiskuto ir jo balsas neįprastai aukštas ir labiau susijaudinęs, nei derėtų prašant tokio dalyko. Be to, ji kiek susinervino, nes bijojo susivėlinti; norėjo pabėgti kuo toliau nuo namų ir šito pasipūtėliško rajono, nuo mažo nuobodaus universitetinio miestelio, nuo motinos ir jos sugyventinio ir to, kaip jis į ją žiūrėjo, ir kai kurių dalykų, kuriuos jis darė, kai jiedu likdavo vieni, ir nuo savo baisios mokyklos ir visų vaikų, kuriuos pažinojo ir kurių nekentė, kurie tyčiojosi iš jos kiekvieną mielą dieną. Norėjo pabėgti, kol pernelyg nesutemo, bet buvo pakankamai tamsu, kad niekas nepastebėtų jos išeinančios. Norėjo šįvakar sėdėti autobuse, važiuojančiame kur nors, nes žinojo, kad iki kokios devintos ar dešimtos motina jau bus apskambinusi visais telefono numeriais, kokius tik prisimins, o galiausiai paskambins ir į policiją, nes taip jau buvo pasielgusi. Dženiferei buvo aišku, kad policija užplūs Springfildo stotį, taigi reikia skubintis, kol visa tai neprasidėjo. Kol svarstė to vyro prašymą, visos šitos padrikos mintys sukosi galvoje. − Ko ieškote? – paklausė Dženiferė. Ji pamatė, kaip vyras nusišypso. Čia kažkas ne taip, pamanė ji. Ko jis šypsosi. Iš pradžių ji pamanė, kad jis ruošiasi pasakyti ką nors nepadoraus, įžeidžiamo ar menkinamo, maždaug: Ei, gražuole, gal nori pasilinksminti... kaip nors šlykščiai sučepsėti. Ji buvo tam pasiruošusi, pasiruošusi pasakyti jam eit šikt, nusisukti ir eiti toliau, tačiau kiek
18