Detektyvas
Iš švedų kalbos vertė MANTAS
KARVELIS
Vilnius, 2025
Sidnis pakėlė akis. Ji iš karto pasigailėjo, nes tarėsi matanti jo žvilgsnyje abejonę.
– Tik retsykiais, jokių pašalinių minčių, tiesiog...
– Mielai, – atsakė Sidnis ir uždėjo šiltą delną ant jos plaštakos.
– Neprivalai, jei nenori...
– Bet aš noriu, – švelniai nutraukė jis.
– Dar kai kas... O jei man vėl prireiktų profesinės pagalbos? –paklausė Julija.
– Pažiūrėsim, – nusišypsojo jis.
Išgirdus atsakymą jai ėmė tvenktis ašaros, nedaug trūko, kad būtų pasakiusi ką nors neapgalvoto, bet rankinėje pyptelėjo telefonas. Julija pašnibždomis atsiprašė ir išsitraukė išmanųjį. Perskaičiusi žinutę pakėlė akis.
– Žinai tokią aktorę Bjanką Salo? – paklausė.
– Taip, visai neseniai mačiau spektaklį, kuriame ji vaidino Paką, –atsakė Sidnis. – Kas jai nutiko?
Julijai krūtinę užliejo šiluma ir nesusilaikiusi ji plačiai nusišypsojo.
– Nori samdyti „Stark detektyvų biurą“.
– Ar užsiminė, kokiu klausimu?
Julija linktelėjo.
– Rašo, kad ją persekioja miręs sužadėtinis.
– Gerai, nors skamba truputį... – nutęsė Sidnis.
– Tai jau taip.
– ...kaip paranoja. Sakyčiau, paranoidinė psichozė ar kas nors į tą pusę.
– Žinau, bet gali būti ir kitaip, – nusišypsojo Julija.
Paskui abu nutilo ir tyliai padėkojo padavėjai, kuri atnešė keptą otą su žirneliais ir Archimedo spiralės forma išlietu apelsinų padažu.
Juliją užplūdo mintys, kaip bučiuodavosi būdami susituokę, kokios stebėtinai švelnios ir minkštos jo lūpos ir kaip jai patikdavo jausti netyčia prasčiau nuskustą siaurą šerių ruoželį po apatine lūpa.
– Atrodai kaip senais laikais, kai norėdavai bučiuotis, – šyptelėjo Sidnis.
– Liaukis, – puolė gintis Julija.
– Tik norėjau pasakyti, kad...
– Ką? – nutraukė ji.
– Tik tiek, kad prisimenu, kaip atsukdavai veidą ir atkišdavai lūpas.
– Nieko aš neatkišau, ką čia kalbi? – gynėsi Julija.
– Sakau, kad...
– Toks jausmas, kad tau paranoja, jog aš...
– Prašau, Julija, – nutraukė jis. – Nesakiau, kad nori būti pabučiuota, tik užsiminiau, kad atrodai kaip...
– Tai gerai, – nukirto ji.
Sidas nužvelgė ją suraukęs kaktą.
– Kas vyksta?
– Tik noriu, kad nebūtų jokių nesusipratimų, – patraukė ji pečiais.
– Gerai.
– Antra vertus, pasibučiuoti su buvusiu vyru tai juk ne su numirėliu permiegoti, – pašmaikštavo ji.
Sidas nusijuokė, pabučiavo ją į kaktą ir palinkėjęs labos nakties nuėjo Pakrantės gatvės link. Nusisukdama Julija vis dar šypsojosi, nors jautė tik liūdesį.
Ji pradarė laiptinės duris. Užlipusi kelis laiptelius iki savo buto stabtelėjo atgauti kvapo. Paskui susirado rankinėje raktą, atsirakino ir įėjusi uždarė duris.
Julija sustingo tamsiame prieškambaryje ir užsimerkė. Lazdelė garsiai barškėdama nukrito ant grindų, paskui vėl stojo tyla.
– Regina.
– Ar galėtumėte pernakvoti pas ją?
– Šiandien nepavyks, – atsakė Bjanka.
Julija girdėjo fone draugišką moters balsą.
– Gerai, ji spėtų mane parvežti namo, jei išvažiuotume nedelsdamos, – vėl prabilo Bjanka. – Galėčiau palaukti „7 Eleven“ parduotuvėje, jei atvyktumėte patikrinti, ar Nikolo nėra mano bute. Antraip tikrai nežinau ko griebtis.
– Vargu ar tai tikėtina.
– O jei vis dėlto?
– Tada tai bus greičiausiai mano išnarpliota byla, – nusišypsojo Julija.
– Aš nejuokauju, – neatlyžo Bjanka.
– Turiu rankinėje pipirinių dujų balionėlį, – sumelavo Julija.
– Gerai.
Ketvirtame aukšte senovinio lifto mechanizmas nutilo ir Bjanka pravėrė duris. Laiptinės palubėje mirkčiojo apvalus šviestuvas.
– Šiek tiek pakilkite laiptais, – liepė Julija.
– Iš anksto atsiprašau – viduje ne itin tvarkinga, – ėmė raustis rankinėje Bjanka.
– Neabejoju, kad esu mačiusi ir šiurpesnių vaizdų, – užtikrino Julija.
– Tada gerai, – nusišypsojo Bjanka ir padavė raudonos odos raktų dėklą.
– Palypėkite aukščiau.
Julija įkišo raktą į spyną, pasuko ir paspaudusi rankeną pravėrė duris. Iš vidaus padvelkė šiluma, kvepėjo aromatizuotu muilu ir gėlėmis.
Ji įėjo į prieškambarį, uždegė šviesą ir pasirėmusi lazdele įsiklausė. Šalia perpildyto batų stovo pūpsojo plastikinis maišelis, prikrautas tuščių vyno butelių. Veidrodžio pakraščiai nukabinėti Bjankos ir jos draugų nuotraukomis.
Iš gretimo buto pasigirdo šuns lojimas, bet netrukus stojo tyla.
Julija žvilgtelėjo į spintą. Pasklaidžiusi lazdele sukabintus drabužius nuėjo į vonios kambarį, kuris iki pat lubų buvo išklijuotas plytelėmis. Už mėlynais taškais išmargintų užuolaidų stovėjo gili emaliuota vonia, po varvančiu čiaupu matėsi rūdžių žymės. Spintelė prikrauta makiažo ir valymo priemonių, veidrodis aptaškytas dantų pasta. Ant grindų mėtėsi juodi apatiniai su įklotu.
