Pragaro ambulatorija

rija

„Pragaro ambulatorija“ – knyga apie Skubios pagalbos skyrių.

Vietą, į kurią niekas nenori patekti. Vietą, kurioje gyvenimas verda dieną ir naktį. Vietą, iš kurios galite išeiti džiūgaudamas, kad viskas gerai ir diagnozė ne tokia baisi, kaip atrodė, arba sulinkęs po gąsdinančios žinios našta. Ten kraujas, aimanos, nuogąstavimai, įsivaizduojamos ir tikros ligos, lūžiai… Ir gydytojai.

Skubioji medicina – viena arčiausiai žmogaus esančių sričių.

Pragaro ambulatorijoje staiga ir ne savo noru gali atsidurti kiekvienas. Todėl ši knyga – ne tik pasakojimas apie tai, kaip viskas vyksta Skubios pagalbos skyriuje, bet ir ramių, išmintingų patarimų rinkinys. Skaitydami sužinosite, ko galite tikėtis atvykę į SPS, ką sakyti jus priėmusiam gydytojui, kaip elgtis ir galiausiai – kada reikėtų tenai važiuoti, o kada bėda nėra tokia rimta ir galima kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Andrius Černauskas sako: „Ši knyga – tai pradžiamokslis banalių tiesų, kurias turėtų žinoti ir objektyviai vertinti kiekvienas. Skaitykite atsakingai – tekste yra vietų, į kurias reikės įsigilinti, kad tinkamai suprastumėte. Tai knyga, su kurios tiesomis galite sutikti ne visada, galite ir nepritarti man, nes kai kuriuos dalykus galbūt aprašiau per švelniai ar per šiurkščiai. Knygos tikslas – praplėsti jūsų elementaraus medicininio išprusimo ir suvokimo ribas, jus pralinksminti, nes kiekgi galima gyventi vien blogomis emocijomis.“

Pragaro ambulat

Pragaro ambu latorijo Patikėkite, tai s kasdienybė gydytojo akim is įdomiau už be t kurį romaną. .

Andrius Černauskas

Andrius Černauskas (g. 1989 m.) – skubiosios medicinos gydytojas rezidentas. Gimęs, augęs ir mokyklą baigęs Tauragės krašte, medicinos žinių ir praktikos sėmėsi iš Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslo žmonių. Šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje.

2

3

UDK 616-083(474.5) Če298

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© Andrius Černauskas, 2016 © Marius Kinstaitis, viršelio nuotrauka © „Tyto alba“, 2016 ISBN 978-609-466-191-4

4

Turinys

Knygos skaitymo taisyklės........................................................................ 11 Pratarmė.......................................................................................................... 15 Kodėl „Pragaro ambulatorija“?................................................................. 17 Padrikos mintys knygos pradžioje......................................................... 20 Skubioji medicina......................................................................................... 32 Gūdūs laikai iki atsirandant skubiajai medicinai Lietuvoje.......... 34 Profilaktinis gydymas........................................................................ 36 Skubiosios medicinos užuomazgos Lietuvoje: skubiosios medicinos rezidentūra – SM gydytojų kalvė............... 44 Priėmimo-skubios pagalbos skyrius................................................ 51 Skubiosios medicinos gydytojas....................................................... 53 GMP..................................................................................................... 55 Terapeutas........................................................................................... 56 Bet kuris PSPS gydytojas specialistas.............................................. 65 Skubiosios medicinos įrankiai, priemonės ir kasdienybė.............. 67 Pacientų grupės.................................................................................. 67 Gydytojų grupės................................................................................. 71 Pacientų sauga keičiantis pamainoms............................................. 75 Bėdos po vieną nevaikšto.................................................................. 76 Diagnozių dienos............................................................................... 78 Triažas............................................................................................................... 80 Skubios pagalbos skyriaus slaugytojos................................................ 89 7

Trečiosios valandos perliukai, arba Vienišiausia valanda............... 93 Būtinosios pagalbos kategorijos............................................................ 95 1 kategorija.......................................................................................... 95 2 kategorija.......................................................................................... 97 3 kategorija.......................................................................................... 99 4 kategorija........................................................................................104 5 kategorija – nors ir už borto, bet ne mažiau svarbi..................105 Ką svarbiausia apsvarstyti vykstant į Skubios pagalbos skyrių..... 106 Eilinis budėjimas pragaro ambulatorijoje......................................... 108 Kitoks budėjimas pragaro ambulatorijoje......................................... 119 Naujieji metai Skubios pagalbos skyriuje.......................................... 123 Sunkiausios akimirkos ligoninės priimamajame............................ 127 Algos dydis........................................................................................127 Skundai ir padėkos...........................................................................130 Pavojai................................................................................................131 Gaivinimas........................................................................................134 Skubios būklės pagal organų sistemas ir mokslus......................... 137 Kardiologija......................................................................................137 Kraujospūdis.................................................................................................................. 140 Odė kaptopriliui............................................................................................................ 142

Priešinsultinė ir priešinfarktinė būklės.........................................145 Panikos priepuoliai..........................................................................148 Neurologija.......................................................................................156 Galvos svaigimas.......................................................................................................... 156 Insultas ar lėtinė galvos smegenų išemija ......................................................... 156 Nugaros skausmai........................................................................................................ 160 Epilepsija......................................................................................................................... 160

Traumatologija – didžiausia skubiosios medicinos torto dalis.....161 Kaip elgtis patyrus traumą? . ................................................................................... 163 Kviesti ar nekviesti GMP?........................................................................................... 165 Politrauma...................................................................................................................... 166 Atsitiktinumai................................................................................................................ 168 8

Reumatologija...................................................................................169 Hematologija....................................................................................172 Ausų, nosies ir gerklės ligos............................................................174 Infekcinės ligos.................................................................................178 Peršalimas....................................................................................................................... 180 Gripas................................................................................................................................ 183 Viduriavimas ir vėmimas............................................................................................ 184 Erkės.................................................................................................................................. 185 Tuberkuliozė.................................................................................................................. 186

Chirurgija ir gastroenterologija......................................................187 Akių traumos....................................................................................193 Nefrologija........................................................................................193 Veneros kalvos. Dermatovenerologija...........................................196 Endokrinologija...............................................................................202 Nutukimas.........................................................................................207 Medicinos kosmosas – toksikologija.............................................218 Toksikologija Skubios pagalbos skyriuje............................................................. 223 Alkoholikas ir kepenys................................................................................................ 225 Kitokia toksikologija.................................................................................................... 225

Kitos skubios būklės........................................................................226 Sinkopė – apalpimas................................................................................................... 226 Hipotermija.................................................................................................................... 228 Žmogaus kūno ypatumai atšalus........................................................................... 230 Intensyvios priežiūros ir gaivinimo sunkumai................................................... 231 Sušalimo gydymas....................................................................................................... 232

Kokia tai kategorija? Keisčiausi skundai ir simptomai................234 Mirties tema................................................................................................. 239 DNR = Do Not Resuscitate..............................................................243 Mirtis kai kuriose ligoninėse..........................................................248 Onkologija ir Skubios pagalbos skyrius........................................249 Donorystė ir Skubios pagalbos skyrius.............................................. 250 Linksmybės Skubios pagalbos skyriuje.............................................. 253 9

Skubios pagalbos skyriaus gydytojui patogus pacientas ir kitos gudrybės......................................................................................... 255 Kokių pacientų laukia gydytojai Skubios pagalbos skyriuje.......255 Kokio paciento nori Skubios pagalbos skyriaus gydytojas ........259 Numanomi paciento lūkesčiai........................................................260 Gidas, padėsiantis sveikatos reikalams vykti sklandžiai............... 262

10

Knygos skaitymo taisyklės 1.

Nerekomenduoju pasigriebus mano knygą vykti į ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyrių ir aiškinti, kad jūs turite būti priimti ar neprivalote mokėti už konsultaciją ir tyrimus. Ši knyga nėra gydytojo receptas ar medicininis siuntimas. Nesiimu atsakomybės už visas ligonines, visus skubios pagalbos skyrius ar tuo labiau gydytojus. Ši knyga jums pravers atpažįstant pačius svarbiausius simptomus, kada negalima jų ignoruoti, padės susigaudyti šiuolaikinėje Lietuvos medicinoje, kas ir kaip skubiai vyksta, tačiau jūsų atvejai visada bus individualūs. Konsultuokitės su medicinos personalu, o ne su mano knyga. Ši knyga nėra spausdinta populiariausios paieškos sistemos iš „g“ raidės versija, kurioje radę jums tinkantį simptomą ar ligą galėtume aiškinti apie tai jus apžiūrinčiam gydytojui.

2. Mano knyga labiau subalansuota ne medikams, nors tinkama ir

jiems. Joje pateikta mažai medicininės informacijos, ji parašyta literatūrine kalba, netinkama medicininei dokumentacijai ir mediko mąstymui. Ši knyga skirta žmonėms, kurie nori jaustis ramiau, patirti kuo mažiau streso ir nepakliūti į panikos pinkles pajutę kokius nors ligų simptomus. Knyga apie tai, kada reikia susirūpinti ir kokiu atveju kreiptis įprastos ar skubios pagalbos. Labai atsargiai pabandysiu praplėsti jūsų žinojimo ir mąstymo ribas.

11

3. Tokioje knygoje niekur ir niekada negalima padėti griežto taško,

tad mano pateikta nuomonė ir informacija tikrai nėra vienintelė ir neginčijama. Bet kokiu atveju, jei pacientas tikrai jaučiasi blogai ir jam neramu dėl savo būklės, jis vienareikšmiškai turi konsultuotis su gydytoju, tačiau reikėtų pasirinkti, kaip skubiai tai daryti. Tikiuosi šia knyga jums padėti lengviau pasirinkti.

4.

Knygoje aprašyti klinikiniai atvejai pateikiami kaip sudėtingų situacijų pavyzdžiai, kokių kartais – o kartais visai dažnai – būna.

Kalbėdamas apie pacientą dažniausiai minėsiu žodį „pacientas“ – tai nereiškia, kad pacientai buvo tik vyrai. Gali pasirodyti, kad gydytojo darbas paprastas: skauda koją – užrašai diagnozę: kojos skausmas, nepatikslintas – duodi vaistą nuo skausmo. Žmogus vemia – duodi vaistą nuo vėmimo. Vemia krauju – guldai į ligoninę. Gimė žmogus – atiduodi tėvams. Mirė – išrašai mirties liudijimą. Tai kam, po galais, tiek metų mokytis?! Tam ir bus pateikti pavyzdžiai. Be pavyzdžių niekas neveikia. Knygoje esantys pavyzdžiai tarnauja mokslui ir jūsų žinojimui. Net įrėmę ginklą man į smilkinį neišgautumėte pacientų vardų, pavardžių, išvaizdos ar aprangos subtilybių. Aš tiesiog neatsimenu!

Galiu iškloti tik medicininius požymius, ir tai ne visus. Knygoje jie pateikti literatūriškai, ir net jei netyčia pacientas perskaitytų tas eilutes, neva apie jį parašytas, – savęs neatpažintų. Tad skaitydami neįtarinėkite manęs aprašius jus.

5. Savo patarimais nenoriu pasakyti, kad turite sėdėti namuose,

nieko nedaryti ar ryti tabletes ir niekada nesirodyti Skubios pagalbos skyriuje. Jūs turite laiku kreiptis pagalbos į gydytojus, t. y. pirmiausia į šeimos gydytoją, arba į Skubios pagalbos skyrių, kai to tikrai reikia arba jūs subjektyviai jaučiate, kad to reikia.

12

6. Atkreipkite dėmesį į tai, kokius įvykių, tendencijų pasitaikymo

dažnius nurodau savo teiginiuose. Jie labai svarbūs ir gali būti tokie: niekada, rečiausiai, labai retai, retai, retokai, neretai, pemant­ pem (50/50), nedažnai, dažnokai, dažnai, labai dažnai, dažniausiai, visada. Aš šiuos žodžius vartoju labai atsargiai, itin retai renkuosi kraštutinumus: visada ir niekada. Pavyzdžiui, iš manęs neišgirsite, kad terapeutas visada turi daugiausia konsultuojamų pacientų. Aš rašysiu, kad terapeutas dažnai yra trečioje vietoje pagal turimų suteikti konsultacijų skaičių Skubios pagalbos skyriuje.

7. Knygoje nėra pašiepiami pacientai, nėra iš jų juokiamasi ir pan., bet, pasitelkiant įvairių rūšių sarkazmą, ironiją ir humorą, dažniausiai apibūdinama dabartinė situacija, – ką daryti, kad visiems būtų geriau. Netrūks pasijuokimo ir iš pačių medikų galbūt atgyvenusių darbo principų ir kitų nesusipratimų.

8. Jei skaitant knygą susidarys įspūdis, kad esu pasikėlęs ir labai

mandrai rašau apie medicininius dalykus, prisiminkite mano žodžius – jūs nesate sutikę savikritiškesnio žmogaus nei aš. O jei dar nesate sutikę manęs – galite mane surasti, susitikti, pasikalbėti ir tada jau pažinosite. Mano toks rašymo stilius. Kiekviena eilutė yra itin apgalvota, net kai parašyta ir išspausdinta, – aš dėl jų išgyvenu ir abejoju, bet jei išspausdinta, vadinasi, nenorėjau ištrinti ir mintis liko tokia, kokia sukosi tuo metu. Galbūt po dešimties metų norėsiu perrašyti knygą ir paneigti, ką sakiau, – manęs tai nenustebintų. Aš visada už tiesą, teisingumą, tikslumą.

Tačiau atminkite, kad knygoje pateikiama informacija, žinios, pasakojimai, nuomonė, yra subjektyvūs. Jei knygoje atpažinsite mi13

nimas sveikatos priežiūros įstaigas, darbuotojus, vaistus ir pan. – pamirškite, jie minimi kaip neutralūs pavyzdžiai, be poteksčių.

Nenoriu nei peikti, nei girti konkrečių objektų ar subjektų.

9. Trumpiniai ir mano sugalvoti žodžiai:

PSPS – Priėmimo-skubios pagalbos skyrius.

SPS – Skubios pagalbos skyrius.

GMP – greitoji medicinos pagalba.

SM, esem – skubioji medicina, skubiosios medicinos.

AKS – arterinis kraujo spaudimas, matuojamas milimetrais gyvsidabrio stulpelio (mmHg st.).

PAH – pirminė arterinė hipertenzija. ŠeGy – šeimos gydytojas.

ANG LG (anksčiau LOR gydytojas) – ausų, nosies, gerklės ligų gydytojas.

EKG – elektrokardiograma.

RITS – Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius.

CD – cukrinis diabetas.

(R) ITP – Reanimacijos ir intensyvios terapijos palata.

14

Pratarmė

Ši knyga gimė iš noro šviesti visuomenę skubiosios medicinos klausimais. Pirmiausia atsirado tinklaraštis internete. Norėjau, kad žmonės rastų ir kitokią nuomonę apie mediciną, skubiąją mediciną, skubią pagalbą, gydytojus, dirbančius Priėmimoskubios pagalbos skyriuje, apie jų kasdienybę, kad susipažintų ne tik su žiniasklaidoje sklandančiais blogais stereotipais apie tingius, nerūpestingus medikus. Tuo labiau norėjau, kad žmonės nustotų tikėti vienų kitiems prirašytais komentarais po straipsniais apie medicininius įvykius. Gan greitai mano tink­ laraščiui atėjo laikas bent trumpam „užsilenkti“, nes atsirado knyga.

Tikiuosi, kad ši knyga jums padės suprasti skirtumą tarp nereikalingo lėkimo į Skubios pagalbos skyrių ir dėmesio nekreipimo į svarbius simptomus, rodančius, kada privalu kreiptis pagalbos. Tikiuosi jei ne tiesiogiai atsakyti į jums kylančius klausimus, tai bent užvesti jus ant kelio – kad jums be reikalo nereikėtų nerimauti ar švaistyti išsemiamų medicinos resursų.

Medicina būtų visiška nuobodybė, jei nebūtų hipochondrikų – žmonių, kurie teigia, jog serga, nuolat turi skundų, tačiau jiems nenustatoma jokia liga. Viskas aišku, kai žmogus 15

skundžiasi ir tyrimai blogi – žmogus serga, gydytojui telieka nustatyti kuo. Taip pat viskas aišku, kai žmogus nesiskundžia ir tyrimai geri, – tuomet žmogus sveikas. Bet ką daryti, kai žmogus skundžiasi, bet visi tyrimai idealūs?

Visiška nuobodybė būtų, jei apžiūrėjus ir atlikus visus reikiamus tyrimus iškart paaiškėtų viena ar kelios diagnozės ir visada viskas atitiktų medicinos dėsnius. Šie keliai, klystkeliai ir greitkeliai medicinos džiunglėse prasideda SPS, todėl ten įdomiausia dirbti.

Net neabejoju, kad ši knyga sukels daugybę prieštaravimų, kolegos ar pacientai nesutiks su mano nuomone, nepalaikys, bet ši knyga tikriausiai yra pirmoji lietuviška knyga šia tema.

Turbūt dėl kas antro sakinio kas antras medikas norės ginčytis. Tikrai nesu ilgametės patirties persunktas gydytojas, bet esu jaunosios kartos medikas, atėjęs į Skubios pagalbos skyrių kaip į savo siekiamybę, apmokytas ir apsimokęs bei kasdien tai darantis ir toliau, besitobulinantis, apsiskaitęs, kas laukia priėmime, koks darbas ir kaip ten vyksta, todėl mano mąstymas, mano veiksmai, mano užsispyrimas dirbti ten yra kitoks negu bet kurio kito gydytojo, dirbančio Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje. Galite nesutikti ir su prieš tai esančiu sakiniu.

Aš ir mano kolegos, ateinantys motyvuotai dirbti Priėmimoskubios pagalbos skyriuje, jau bus kitokie gydytojai, kurs kitokią atmosferą jūsų pirmiesiems žingsniams ligoninėje, kai į ją atvyksite neplanuotai. Jau šiandien prasideda kitas medicinos etapas Lietuvoje.

16

Kodėl „Pragaro ambulatorija“?

Tas, kas sukūrė Skubios pagalbos skyrių, buvo tiesiog genijus.

Skubios pagalbos skyriaus idėja yra puikus verslo planas. Tik pagalvokite, kur dar rasti tokią vietą, kurioje nuolat pilna klientų (tik jie čia vadinami pacientais), o paslaugų paklausa tendencingai didėja kasmet visose šalyse. Žmonių pilna tiek dieną, tiek naktį. Nereikia jokios reklamos – net jei ligoninė slepia, kad turi Priėmimo-skubios pagalbos skyrių, žmonės jį vis tiek susiranda. Maža konkurencija – jokia privati klinika ar gydytojo kabinetas neturi tikro Skubios pagalbos skyriaus, – maža klinika ar kabinetas tik duoda siuntimus į didelį centrą, kai tikrai reikia skubios pagalbos – banalus karščiavimas pirmąją ligos dieną, nesergant kitomis ligomis, niekada nebus skubus atvejis; intensyviai plyštanti aortos aneurizma (išsiplėtimas), sukelianti begalę simptomų, visuomet bus skubi būklė. Nereikia verstis per galvą pritraukiant lankytojų, tiesiog privalu visuomet puikiai atlikti savo darbą, o tai įaugę į kraują kiekvienam skyriaus darbuotojui, nes atlikti tą darbą kitaip neįmanoma. Lieka tik vienas nenumatytas minusas – žmonės nesirezervuoja nei atvykimo laiko, nei gydytojo, nes tai neįmanoma, – todėl kartais susidaro eilės, kyla įvairaus laipsnio chaosas, nepasitenkinimas, alpuliai, grasinimai, skundai, konfliktai.

17

Toks lankomumas yra unikalus. Jei kavinė ar restoranas pilnas visą dieną ir vakarą, žmonės prie staliukų keičiasi taip sklandžiai, kaip tik begali, o Skubios pagalbos skyriuje svečių gali sulaukti visą naktį, 4:30 tu gali būti 30-tas eilėje ir nieko nepadarysi – jei tikrai reikia gydytojo apžiūros, teks jos laukti, nes tu ne vienas, šis skyrius tikriausiai niekada nebūna tuščias.

Labai sunku dirbti, kai ligoninėje nėra vietų, o gydytojams GMP vis tiek veža sunkius pacientus, tarsi tai būtų vienintelė ligoninė mieste. Sunkios būklės ligonius būtina paguldyti, o pacientai atkeliauja ir be GMP, juos veža artimieji. Gydytojas jiems turi atsakyti, kad vietų nėra net stebėjimo palatoje, kur būtų galima palaukti, kol atsilaisvins vieta ligoninės skyriuje.

Tenka laukti kaip karo lauke – koridoriuose. Ir kartais visiška neviltis apima, kai atrodo, kad visi žino tik tą ligoninę, kurioje dirbi tu. Dar sunkiau, kai tavęs nesupranta kolegos – GMP ir gydytojai iš kitų ligoninių, kai tu pradedi pervežti ligonius į kitas ligonines, nes tavoji jau tikrąja to žodžio prasme prikimšta, ligoniai ir jų artimieji atsisako laukti tyrimų ar hospitalizacijos koridoriuje.

Darbui verdant, jauti, tuoj užvirs ir pragaras, nes žmonės, sugadinti šių dienų kai kurių televizijos laidų bei įvykių, sprendžia reikalus rėkdami, grasindami ir keldami konfliktus.

Penki pacientai su artimaisiais prie gydytojo durų pradeda reikalauti apžiūros, tyrimų ir gydymo nedelsiant, grasinti įvairiomis instancijomis, dažniausiai susijusiomis su televizija. Be to, tave tuo pat metu kviečia į reanimacijos palatą, nes ten yra sunkios būklės pacientas, kurį nedelsiant reikia gaivinti. Lygiai tuo pačiu metu stebėjimo palatos pacientai nekantrauja išvykti namo, nes jų būklė jau pagerėjo arba jie panoro būti tuoj 18

pat paguldyti į ligoninę, nes jų būklė nepagerėjo. Registratūros laukiamajame laukia dar aštuoni užregistruoti pacientai, kurių tu dar net nematei ir nežinai, ar jų būklė stabili, ar jiems čia ir dabar reikia pagalbos.

Skubios pagalbos skyriuje vieni įsitikina, kad jiems viskas gerai, simptomai nepavojingi, o atlikus tyrimus nerasta jokių pokyčių. Jie gali vykti namo ir ramiai gyventi toliau arba stebėti savo būklę. Kiti čia atvykę sužino, kad per daug gyventi netrukdę, neužkliuvę simptomai, kuriuos galbūt norėjo ignoruoti, yra pavojingi – Skubios pagalbos skyriuje jiems diagnozuojama sudėtinga, sunki ar netikėta liga ir dabar teks likti ligoninėje arba tęsti tyrimus ir gydymą ambulatoriškai – su savo ŠeGy pagalba, poliklinikoje. Tretieji čia išgirsta galbūt net labai blogas naujienas, turi priimti sunkius sprendimus. Jie mano, kad artimojo būklė jau ir taip kritiška, bet nežino, nei kas jam yra, nei kas bus toliau, o gydytojai pasako naują ar pakartoja jau žinomą diagnozę ir prognozę. Deja, ne visada prognozė būna gera ir džiuginanti. Dėl to ir pragaro ambulatorija – pragaras reiškia siaubingą, nemalonią, nenuspėjamą ir nelaukiamą pusę, o ambulatorija nušviečia gyvenimą šviesiomis ir šiltomis spalvomis – jūs gyvensite dar šimtą metų ir išeisite iš čia savo kojytėmis!

Pragaro ambulatorija nėra vienintelė ir griežtai apibrėžta vieta šioje žemėje. Tai tarsi škvalas, kylantis iš anksto nenumatytoje vietovėje ir nenuspėjamu momentu – mieste gali būti šešios pragaro ambulatorijos vienu metu arba visoje šalyje nebūti nė vienos.

19

Padrikos mintys knygos pradžioje

► Gydytojas – tai reiškinys ir žmogus viename (slaugytoja taip pat, tik kitoks): net išgydęs 1 000 pacientų, sergančių tokia pat liga, nieko negali spręsti apie tendencijas, polinkius į tam tikrus dalykus, prognozes ir t. t. Tai gali daryti tik perskaitęs svarų ir mokslo įrodymais pagrįstą straipsnį, apžvalgą ar žurnalą.

Kai jis gydė vieną vienintelį pacientą, kuriam išsivystė baisiausia komplikacija, bando visą likusią savo, gydytojo, praktiką apsaugoti kitus pacientus nuo to, įspėti, atlikti tą vieną papildomą galbūt nereikšmingą tyrimą komplikacijai atmesti, niekada niekada nepraleisti tokios komplikacijos ar ligos įtarimo pro akis, pažymėti savo įtarimą medicininiuose dokumentuose – tiesiog nuodugniai vertinti kiekvieną pacientą, sutiktą savo kelyje. Tiesiog paranojiškai. Kolegos į tokį gydytoją žiūri keistai, bet jie niekada nematė tokios nelaimės, kokią matė jis.

Todėl radę šioje knygoje mano bandymą ką nors tendencingai įteigti ar pasakyti – netikėkite nė vienu mano žodžiu. Ši knyga nėra recenzuojama medicinos mokslinė knyga.

Pastebėsite, kiek mažai kalbėsiu apie įvairių ligų ir būklių gydymą. Šį kartą ši knyga skirta visai ne tam. Man pačiam dar reikia mokytis ligų gydymo subtilybių. Mokytis visą gyvenimą, mokytis iki mirties – juk dar daug liko!

20

► Sunkiausia užduotis rengiant knygą – parašyti, kada reikia kreiptis į ŠeGy, ligoninę, į tam tikrus specialistus, ir nesukelti perdėtos jūsų reakcijos, kad va aš tai jau tokią tiesą rašau, kad jums dabar reikia suskubti ir visur prisiregistruoti ir prisidaryti tyrimų. Apie ką aš čia?

Pavyzdys: intelektualieji žiniasklaidos šaltiniai vieną dieną pateikia baisiai kraupų atvejį – nuo meningokokinės infekcijos mirė jaunuolis. Parašo, iš kokios jis mokyklos, kokio miesto.

Kartais su vardais ir pavardėmis. Tada eina posmelis apie tą mįslingąją meningokokinę infekciją. Kaip reiškiasi – o reiškiasi ganėtinai nespecifiniais simptomais, išskyrus vieną – hemoraginį bėrimą. Tada posmelis apie profilaktiką.

Kaip manote, kokia tokio straipsnio atomazga? Kokias pasekmes jis sukelia? Kitą rytą šimtai žmonių apgula poliklinikas, visus ŠeGy, žinoma, ir ligoninių priimamuosius, reiškiu užuojautą infektologams. Ir dauguma besikreipiančiųjų nori, kad jiems diagnozuotų meningokoką ir greitai skirtų tų stebuklingų vaistų. Žmonės atkapsto visus galimus kontaktus su meningokoku ar juo užsikrėtusiaisiais, dieną po straipsnio visi odos bėrimai jų akyse tampa meningokokiniu hemoraginiu bėrimu, nesvarbu, kad jie ar jų vaikas taip beriamas buvo metų metus. Visi paskęsta masinėje panikoje, stresuoja, prakaituoja, nežino, kur dėtis. Ir taip kelias savaites. Po to pamiršta ir vėl ramiai gyvena. Iki kito straipsnio apie kitą mįslingą infekciją, nuo kurios miršta dar vienas kokio nors kolektyvo asmuo. Kiekviena mirtis yra didžiulė netektis ne tik artimiesiems, bet ir visam pasauliui. Tikiuosi, kad perskaičius knygą jums bus daug aiškiau, kas kelia pavojų gyvybei ir kada reikia reaguoti skubiai, kada reikia kreiptis pagalbos ir kur jos ieško21

ti. Dažniausiai gyvenime veikia paprasčiausi logikos dėsniai, tik reikia sutelkti savo padrikas mintis ir jausmus, ir atsivers žinojimo ir supratimo klodai, kurie neleis panikai ar kvailoms idėjoms imti viršų. ► Rašant knygą visą laiką sukosi baisiai nedaktariška mintis – žmonės turi pažinti savo kūną, turi jį mylėti, tyrinėti, žinoti, kas yra normalu, o kas ne, suprasti, ko reikia jų kūnui, kol nėra ligos, kaip ligų išvengti. Kaip pataisyti mažus sveikatos sutrikimus (nesakau gydyti – gydo medikai). Neapsimetinėti kvailesniais, nei yra. Kartais atrodo, kad trejų-penkerių metų vaikas protingesnis už suaugusįjį, leidžiantį savo kvailystėms lietis į aplinką. Žmonės turi žinoti ir mokėti susitvarkyti su banaliais globalios gerovės sutrikimais. Paprasčiausias, kasdienis sunegalavimas, skaustelėjimas, sopuliukas, pabėrimas neturi tapti pasimatymo su gydytoju priežastimi. Nereikia apsimesti kvaileliu, nieko neišmanančiu apie savo kūną ir sveikatą, adekvatų rūpinimąsi savimi, supratimą apie miegą, sportą, poilsį, maistą.

Tik dabar nesakykite mintyse frazės, kad aš gydytojas, baigiau mediciną ir man lengva kalbėti. Ir anksčiau tiek aš, tiek kiti mano bendraamžiai daug išmanėme apie žmogų. Niekas nebūtų mūsų nutempęs į ligoninės priimamąjį (netgi pas šeimos gydytoją) dėl kažkokio bėrimo ant kojos po pabuvimo gamtoje ant žolės, dėl to, kad išgėriau skardinę alaus ir pasijutau girtas, girtesnis nei praeitą kartą, dėl slogos, užtrukusios ne 7 dienas kaip pernai, o ištisą savaitę, dėl suskaudusios kojos po pasivažinėjimo dviračiu ar nedidelio žygio, dėl silpnumo, kuris, suprantama, atsirado dėl to, kad dirbau tris naktis iš ei22

lės, gėriau mažai skysčių, prastai miegojau. Visi šie dalykai gali tapti priežastimi kreiptis skubios pagalbos, bet tokie nėra, nes nubrėžtos ribos. Jums taip pat privalu skirti lengvutį sutrikimą nuo žiauraus. ► Kad ir kokie puikūs medikai būtume ar bent tokie jaustumės, kad ir kokie profesionalūs būtų gydytojai specialistai, kartais eiliniam žmogui Skubios pagalbos skyriuje reikia tik žmogiško pokalbio, o jei gydytojas dar pasitaiko ir empatiškas – pacientas išgelbėjamas dar ligoninės filtre priėmimo ložėje.

Gyvename tokiais laikais, kai daugybės žmonių galvose formuojasi išsilaisvinimo supratimas – jis gal ir buvo prieš kokius 25 metus, bet buvo ne toks. Dabar kiekvienas savo kailiu jaučia, kad yra visai kitokia būsena, aplinka, – viskas kitaip.

Bet beprotiškai sunku, 40–50 ir daugiau metų gyvenus pagal vienokius dėsnius ir įpročius, juos staiga imt ir pakeist. Niekas nereguliuoja ne tik kur turi dirbti, bet ir kaip leisti laisvą laiką.

Iš čia ir kyla nemažai problemyčių, kurios atvilioja pacientus į PSPS. Dažniausiai, jei tai ne lytiškai plintančios ligos ar kitos sunkios infekcijos, mirtinos ligos ar smarkūs sužalojimai, tos problemytės gan lengvai išsprendžiamos, – nepatikėsite, – paprasčiausiu produktyviu pokalbiu. ► Bendravimas su draugais tampa komplikuotas. Paatvirauji, kad buvo sunki savaitė Reanimacijos skyriuje. Tave pertraukia ir sako, kad ir draugui buvo sunki savaitė, – strigo ekselis, išsitrynė keletas eilučių, reikėjo iš naujo sudėti informaciją, pergalvoti vieną kitą formulę, išsiaiškinti, kaip įdiegti papil23

dinį, vieną dieną dirbo vieną valandą viršvalandžių, grįžo vėliau namo, todėl kitą dieną jautėsi ne visai pailsėjęs, buvo sunku susikaupti. Persismelkęs empatija supranti, kad tikrai sunki savaitė draugui buvo – visokie kliuviniai trukdė sklandžiai dirbti, kilo daug nervingų situacijų ir streso. Bet draugas nebūtų draugas, jei nepaklaustų – o kodėl sunki savaitė buvo reanimacijoje? „Ai, šią savaitę mirė ne vienas ligonis, kas būtų BEVEIK įprasta, o penki.“ Apie kasdien dirbamus viršvalandžius, apgailėtiną algą, pacientų ir jų artimųjų puolimus, užgauliojimus, grasinimus, apie tai, kad šeimos nematai kelias paras iš eilės, jau net nebesakai, nes ir vėl būsi tas, kuris nuolat nepatenkintas ir tik skundžiasi. Nors tau atrodo, kad tu tiesiog kalbi apie savo kasdienius įvykius (be emocijų). ► Šiuo metu ne tik Lietuvoje egzistuoja ligoninių skyrių, kuriuose gyvenimo pabaiga suvokiama kiek ribotai. Mus, jaunuosius gydytojus, moko kuo anksčiau ir skubiau atpažinti gyvybei pavojingas būkles – širdies, kvėpavimo funkcijos sustojimą – ir kuo anksčiau pradėti gaivinimą, tačiau tenka susidurti su visai kitokia slaugos personalo nuomone ir veiksmais.

Netyčia laiku ir vietoje – vidury nakties – atsidūręs sunkaus ligonio palatoje ir užtikęs jį besiruošiant numirti stengiesi kuo greičiau išsikviesti pagalbą ir pradėti gaivinimo procedūrą.

Liepi personalui kuo skubiau atgabenti gyvybinių funkcijų monitorių-defibriliatorių ir plaučių ventiliacijai skirtą Ambu maišą. Tuo tarpu pats stengiesi pagal gaivinimo gaires kuo geriau atlikti išorinį (t. y. neatvėrus krūtinės ląstos) širdies masažą ir lauki, kad atkeliaus prietaisai ir priemonės. Dirbi ir lauki, mankštiniesi ir lauki, ir staiga į palatą įšoka žvakė ir degtukai, 24

kurie pareiškia, jog defibriliatoriaus ir Ambu maišo nerado.

Liepi antrą kartą ieškoti gelbėjimo priemonių – pasakai, kad jos yra 12-ojoje pagalbinėje patalpoje koridoriaus gale, dešinėje pusėje, metalinio stalelio viršutinėje lentynėlėje. Dirbi ir mankštiniesi dar 5 minutes. Tuomet į palatą įlekia jau deganti žvakė ir pareiškia, kad gana kankinti žmogų. Tada įniršis liepia keistis vietomis ir bėgi ieškoti tų priemonių pats. Randi, bėgi prie mirštančiojo. Bėgdamas bandai įjungti defibriliatorių, sureguliuoti jį, segi prie aparato lipdukus, kuriuos lipinsi prie krūtinės. Defibriliatorius neįsijungia, nes reikia pastovaus elektros šaltinio. Grįžti į palatą, kur tamsoje kelią rodo žvakė, slaugos personalas meldžiasi už susiruošusįjį anapilin. Pribėgi patikrinti gyvybinių funkcijų – jos yra. Defibriliatorius iškrenta iš rankų, Ambu maišas išsikvepia užgesindamas žvakę, tu dėkoji Dievui, kad šiąnakt nereikės pildyti mirties liudijimo ir viso kalno kitų dokumentų. Be abejo, džiaugiesi ir išgelbėta gyvybe, tik už tai niekas nepadėkos. Pacientui beveik šimtas metų, bet jis dar nori gyventi. Leidžiam. Iš ligoninės išeina savomis kojomis. Gerai, kad tai nevientisa vieno įvykio istorija.

Tai istorija, sudėta iš šimto epizodų, vykstančių mūsų ligoninėse. Ir ne tik mūsų. Ir ne tik ligoninėse. ► Kas labiausiai nepatenkinti medikų darbu? Narkomanai, asocialios personos-antiasmenybės, užkietėję alkoholikai, besmegeniai, turintys visų rūšių hepatito virusus ir kartu nešiojantys ŽIV ar jau užgyvenę AIDS, aktyvią ir atvirą tuberkuliozę – viską kartu arba po keletą įvairiais deriniais. Tie, kurie niekada negirdėjo, kas yra aukštasis mokslas, niekada nemokėjo socialinio draudimo, niekada nesilankė pas savo šeimos 25

gydytoją, tuo labiau nesirūpino ligų profilaktika. Ar bent susimąstėte, kiek jų niekada nemokėtų pinigų mes išmetame jiems gydyti? Taip, išmetame jūsų sumokėtus pinigus.

Pasisveikindami su tavimi (gydytoju, slaugytoja) šie intelekto nesudarkyti asmenoidai 15 minučių linksniuos trumpą rusišką keiksmažodį iš „ch“ raidės, pridėdami visus priešdėlius, priesagas, galūnes. Kad neužkrėstų visų aplinkinių seniai iš civilizuoto pasaulio išstumta flora ir fauna, dar prieš patenkant į ligoninės gilumą slaugytojų padėjėjai juos nupraus, perrengs – tam jie irgi priešinsis. Slaugytojos kartu su gydytojais įtikinės ir prašys leisti paimti kraujo tyrimams, atlikti kitus tyrimus, įvesti kateterį, kad būtų pradėtas gydymas. Tai darydamas išgirsti ne tik visų rusiškių keiksmažodžių linksniuotes, formas, išraiškas, bet dar saugaisi, kad negautum smūgio į galvą ar kur nors kitur. Žinoma, natūraliai kyla noras paklausti: o kodėl turim gydyti per prievartą? Kaip jie atsidūrė ligoninėje?

Kelių į ligoninę yra įvairių – atvyksta patys, po to persigalvoja ir nebenori tirtis ir gydytis; atveža policininkai; atveža greitoji medicinos pagalba. Negydant (nepavykus įkalbėti, kad sutiktų gydytis) kyla teisinių problemų, jei tokiai socialiai vertingai personai nutinka kas nors blogo – suserga sunkiau ar iškeliauja amžinojo poilsio. Tuomet pradedama ieškoti kaltų. Žinoma, kalti medikai, kad nesuteikė per prievartą už dyką savo paslaugų, kad per prievartą nepadarė žmogaus sveiko, neįdiegė jam galvon programėlės, generuojančios mąstymą. ► Jei manote, kad pacientai su psichiatrinėmis diagnozėmis ar labilesne nervų sistema siautėja ir užkemša PSPS tik per 26

pilnatį, klystate, – jie siautėja per visus mėnulius įvairiais režimais. ► Naktis labai dažnai parodo tikrąjį skubiosios medicinos mastą ir poreikį. Nors niekada jo nesuplanuosi iš anksto, naktį dažniausiai į Skubios pagalbos skyrių kreipiasi tie, kuriems tikrai reikia pagalbos. Bet taip pat naktį išsiplėtus vyzdžiams baimės akys būna didesnės, todėl, apimti panikos, atvyksta ir tie ligoniai, kurie neturėtų atvykti. Panikuojantys asmenys paprastai bijo nakties, net jei jų simptomai ryškesni dieną ar net jei vakarop nuslopo – vis tiek nerimauja, kaip ištvers ne dieną, o būtent naktį... Dar keletas procentų yra tvirtai įsitikinę, kad naktį nėra eilių pas gydytoją. Bet ligoninėje budi tik būtinąją pagalbą teikiantys gydytojai. Rasti profesorių, docentą, medicinos mokslų daktarą ar itin specializuotą gydytoją naktį ligoninėje šansų mažai. ► Būna, kad vos pamatęs pacientą įeinant pro duris gydytojas supranta, jog viskas bus gerai ir nelaimėlis savomis kojytėmis išeis iš šio kabineto. Būna, kad tik įvežus pacientą pro duris supranta, jog reikalai blogi, ir morališkai ruošiasi hospitalizacijai pats, tam rengia ir pacientą bei jo artimuosius. ► Visiškai suprantu žmones, kurie turi gal ir mažytę problemą, bet jiems ta problema yra pati svarbiausia ir didžiausia.

Tačiau dėl keleto bėrimų ir niežulio, manau, nereikėtų graudintis, verkti ir lėkti į ligoninės PSPS. Galima kreiptis pagalbos į šeimos gydytoją. Ir dar pagalvoti apie savo bendraamžius ar, pavyzdžiui, vaikus, sergančius tikrai sunkiomis ligomis, mirš27

tančius šiandien, o patiems būti šiek tiek stipresniems ir nealpti dėl menkniekių. Tokie alpuoliai vadinami „mirštančiomis gulbėmis“. ► Jauni ir vyresni gydytojai. Jauniesiems gydytojams kyšis niekada nebuvo ir tikrai nebus norma. Iš vyresnių kolegų jaunesniems reikia jų patirties, žinių ir praktinės medicinos patarimų, o ne subordinacijos – neva mes kentėjome ir jūs turit atkentėti, kad taptumėte gydytojais. Laikai kiti. Visi – tiek medikai, tiek nemedikai – supranta, kad medicina yra tikrai sudėtingas mokslas ir gyvenimo būdas, kad labai mažai žmonių nori dirbti šį darbą, ir jų vis mažėja. Kad to mokslo ir gyvenimo būdo neverta sunkinti kišant pagalius į ratus – absurdiškais būdais kenkti žmogui, siekiančiam būti gydytoju ar slaugytoju: žmogus, kuris nori būti geras savo srities specialistas, ir taip dirbs daugiau nei paskirta, tobulinsis, atliks įvairiausius darbus, tad nereikia primesti jam viršvalandžių, „viršbudėjimų“, užkrauti nekvalifikuočiausių darbų, versti dirbti beveik už dyką – kas nenorės tapti tikru mediku ir netaps, atėjus laikui pasitrauks.

Kažin ar bent vienas mano aprašytas pacientas yra unikalus.

Esu įsitikinęs, kad vyresnis gydytojas lengvai šyptelės perskaitęs apie pacientą, kuris žagsi dvi dienas, o aš net nenutuokiu, kas jam vyksta ir kuo jis serga. Vyresnis gydytojas prisimins savo laikus ligoninės priimamajame – jis matė dešimtis tokių pacientų ir puikiai žinojo, kas jiems yra ir ką reikia daryti.

Būna, kad vyresni gydytojai glaisto problemas, pataikauja pacientams, nors taip elgtis nederėtų. Nutukusiam pacientui negalima žadėti pagydyti jo visų ligų tabletėmis ar kartoti28

nėmis hospitalizacijomis, nes tų tablečių skaičius gali viršyti paciento skrandžio tūrį, o iš jų gaunamų kalorijų skaičius – maisto kalorijų skaičių. (Juokas.) Eilinis jaunasis gydytojas tik­riausiai iš karto nusiųs tokį pacientą į FAT FIGHT CAMP’ą arba pas specialistus, padėsiančius susidoroti su pagrindine daugelio ligų priežastimi – nutukimu. Ir įsivaizduojate – esant tam tikroms situacijoms išdrįs neišrašyti nė vieno tablečių recepto. ► Apie rezidento darbą bet kuriame ligoninės skyriuje. Ligos istorijų klijavimo įgūdžių įgijimas, jų kasdienis tobulinimas.

Kiek skyrių, tiek taisyklių. Nors taisyklės tos pačios visoje ligoninėje, kiekvienas skyrius dar turi savų. Kur rašomas puslapio numerio skaičiukas – viršuje, viduryje ar apačioje. Lapų klijavimo tvarka, dienyno išdėstymas. Epikrizės klijavimo vieta.

Ligos istorijas turi klijuoti gydytojai rezidentai arba gydytojai.

Atrodo, žmogus, neturintis aukštojo išsilavinimo, suklijuoti ligos istorijos negali. Tai vienas pagrindinių gydytojo darbų. Jis gali nemokėti bendrauti su pacientu, gali nemokėti gydyti pagal naujausias tendencijas, gaires ir algoritmus – to niekaip nepatikrinsi, bet va blogai suklijuota ligos istorija atsakingiems asmenims akis bado ir už tai gausi pastabų. Tvarkingas archyvavimas yra sveikintinas dalykas. Bet visgi – kas tai turi atlikti, jei suklijuoti viską reikia „chronologine tvarka“?

Tai jums gali pasirodyti kaip nepaklusnaus jaunuolio nenoras dirbti. Jei sakytumėte, kad pirmiausia reikia atkentėti, atidirbti juodą darbą, kad po to galėtum būti tikru daktaru, mūsų keliai realiame gyvenime išsiskirtų. Nes nebus pažangos, kol kapstysimės tokiuose dalykuose. Gydytojo darbas yra sunkus 29

ir turi būti toks ne dėl to, kad reikia milijoną dokumenčiukų gražiai sutvarkyti ir surašyti, tada sunumeruoti ir suklijuoti.

Suklijavęs tūkstantį istorijų geresniu gydytoju kažin ar tapsi.

Galite su tokia mano nuomone ir nesutikti ir tame nėra nieko blogo.

Kaip marui pasklidus gandams ir patikrintai informacijai apie labai perspektyvią skubiosios medicinos gydytojo specia­ lybę, apie tokių gydytojų graibstymą ir jų paklausą įvairaus dydžio ligoninėse, kaip juodligė pasklido nuomonė, neva kaip šitaip gali būti, kad vienas gydytojas diagnozuos ir gydys šitiek ūminių patologijų, nuo to esą tik suklestės laidojimo paslaugų įmonės. Todėl teko sugalvoti naujesnį ir dar geresnį verslo planą nei „Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus“ frančizė.

Taip atsirado jums dar negirdėtas paslaugų komplektas „Nuo diagnozės iki duobkasio“. Atvykus į Skubios pagalbos skyrių, savo artimajam galima nupirkti kuponą-paslaugų paketą, kuris padės lengviau rasti sprendimą ir sklandžiai komunikuoti su skirtingomis institucijomis: ligonine ir morgu, laidojimo namais ir bažnyčia, kapinėmis ir maitinimo įstaigomis. Į paketą įtraukta: skubus diagnozės nustatymas, jei prireiks – gydymas, negyvuolio saugojimas, pervežimas, apranga, duobės iškasimas, gėlės ir vainikai, laidotuvių giedotojų paslaugos, asmeninis kunigas ir unikalus pamokslas bei gedulingi pietūs, už papildomą kainą – pastelinių spalvų kvietimai giminėms į renginį.

Jei apie tokį paslaugų paketą neteko girdėti, vadinasi, viskas gerai, nes tai iš tikrųjų neegzistuoja. Tai yra juokas ir visiška nesąmonė. Tikiuosi, smagiai pasijuokėte ir dar nenukopijavote šio verslo plano.

30

To jokiame Skubios pagalbos skyriuje jums kol kas nepasiūlys. Nors gal ne visai taip. Yra pasaulyje Skubios pagalbos skyrių, šalia kurių įsikūrę paliatyviosios pagalbos (palaikomojo gydymo) skyriai ligoniams, į ligoninę atvežtiems prieš pat mirtį. Todėl suprantate, kad kartais palaikomasis gydymas reikš vienpusį kelią išėjimo link, laiko prasme tai gali užtrukti nuo keleto valandų iki keleto mėnesių. Nemažai pacientų prieš mirtį vežami į ligoninę ir mūsų šalyje. Artimieji, išsigandę mirties (ar giltinės – neaišku, nes mirtis dažniausiai yra natūralus dalykas), kviečia GMP ir reikalauja mirtininką gabenti į ligoninę. Apmaudu, kad neturime paliatyviosios pagalbos centrų prie skubios pagalbos skyrių. Gydytojų pasakymas, kad žmogus miršta ar greit mirs, kartais neturėtų skambėti kaip staigmena, dievų nuosprendis ir panašiai, – tai yra fakto konstatavimas. Žinoma, tai dažniausiai galioja vyresnio amžiaus žmonėms, bet medicinoje būna visko ir tai nereiškia, kad gydytojai tingi gydyti – jie mato realią, objektyvią padėtį.

31

rija

„Pragaro ambulatorija“ – knyga apie Skubios pagalbos skyrių.

Vietą, į kurią niekas nenori patekti. Vietą, kurioje gyvenimas verda dieną ir naktį. Vietą, iš kurios galite išeiti džiūgaudamas, kad viskas gerai ir diagnozė ne tokia baisi, kaip atrodė, arba sulinkęs po gąsdinančios žinios našta. Ten kraujas, aimanos, nuogąstavimai, įsivaizduojamos ir tikros ligos, lūžiai… Ir gydytojai.

Skubioji medicina – viena arčiausiai žmogaus esančių sričių.

Pragaro ambulatorijoje staiga ir ne savo noru gali atsidurti kiekvienas. Todėl ši knyga – ne tik pasakojimas apie tai, kaip viskas vyksta Skubios pagalbos skyriuje, bet ir ramių, išmintingų patarimų rinkinys. Skaitydami sužinosite, ko galite tikėtis atvykę į SPS, ką sakyti jus priėmusiam gydytojui, kaip elgtis ir galiausiai – kada reikėtų tenai važiuoti, o kada bėda nėra tokia rimta ir galima kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Andrius Černauskas sako: „Ši knyga – tai pradžiamokslis banalių tiesų, kurias turėtų žinoti ir objektyviai vertinti kiekvienas. Skaitykite atsakingai – tekste yra vietų, į kurias reikės įsigilinti, kad tinkamai suprastumėte. Tai knyga, su kurios tiesomis galite sutikti ne visada, galite ir nepritarti man, nes kai kuriuos dalykus galbūt aprašiau per švelniai ar per šiurkščiai. Knygos tikslas – praplėsti jūsų elementaraus medicininio išprusimo ir suvokimo ribas, jus pralinksminti, nes kiekgi galima gyventi vien blogomis emocijomis.“

Pragaro ambulat

Pragaro ambu latorijo Patikėkite, tai s kasdienybė gydytojo akim is įdomiau už be t kurį romaną. .

Andrius Černauskas

Andrius Černauskas (g. 1989 m.) – skubiosios medicinos gydytojas rezidentas. Gimęs, augęs ir mokyklą baigęs Tauragės krašte, medicinos žinių ir praktikos sėmėsi iš Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslo žmonių. Šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje.