blyškiai pilko dangaus fone stūksojo pilka bažnyčia, o tarp niūrių debesų varpinės bokštas atrodė dar tamsesnis. moteris girdėjo, kaip prasidėjus potvyniui atsklinda silpnas bangų sujudintų akmenukų čiužėjimas, nuskriejantis tolyn jūros užliejama dumblėta sekluma ir ataidintis nuo paplūdimio lyg koks tylus švilpesys.
buvo pats vasaros vidurys, vasarvidžio išvakarės, svarbiausioji metų diena, bet net ir tokią šiltą naktį ją krėtė šiurpas, nes kaip tik dabar atėjo susitikti su šmėkla. tokią naktį kaip ši mirusieji išeidavo pasivaikščioti, kaip ir per Visus šventuosius, bet ji iš tiesų negalvojo, kad jos girtuokliu ir smurtaujančiu vyru būtų rūpinęsis koks nors konkretus šventasis. negalėjo net įsivaizduoti, kad kokios angeliškos akys stebėtų jo padriką kelionę nuo jūros iki smuklės ir atgal. taip pat nežinojo, ar jis kur pabėgo, ar jau nebegyvas, o gal priverstas tapti jūreiviu kokioje išdavikų flotilėje ir dabar plaukioja iškėlęs parlamentą remiančių maištininkų vėliavą. jei šiąnakt pavyktų jį pamatyti, tada įsitikintų, kad jis jau miręs, galėtų paskelbti esanti našlė ir išsilaisvinti. net neabejojo, kad jei jis nuskendo, tai šią šviesią vidurvasario naktį jo varvanti šmėkla pasirodys šiose rūke paskendusiose kapinėse kaip tik dabar, kai nesutinkanti nusileisti saulė iš vakarų skleidžia blyškią silpną šviesą. Šią vasarvidžio naktį švietė pilnatis ir atrodė, lyg viskas vyktų labai keistai ir neįprastai. saulė dar danguje, monarchija
Užliejamos žem U mos, s aseksas, VasarV idžio naktis, 1648 metų birželis
nugalėta, pasaulis apvirtęs aukštyn kojomis: karalius įkalintas, maiš
tininkai užėmė valdžią, o danguje šviečia blyškus mėnulis, baltas lyg kaukolė tarp tų visų plaukiančių pilkų debesų.
Pagalvojo, kad jei bus lemta sutikti vyro šmėklą, lyg talžomą jūros bangų ir besiblaškančią tarp tamsių kukmedžių, pasijus tokia laiminga, kokia nesijautė nuo pat mergystės laikų. jei vyras nuskendo, taps laisva. jei tik jis bus tarp tų vaikščiojančių mirusiųjų, ji būtinai jį susitiks, nes turėjo tą ypatingą regėjimo dovaną, kaip jos mama, močiutė ir visos kitos giminės moterys, ištisus amžius gyvenusios čia, potvynių užliejamoje saksonijos pakrantėje.
Prie bažnyčios dunksojo seni mediniai suoleliai, padaryti iš kreivų laivams netikusių rąstų ir sustatyti abiejose durų pusėse. ji tvirčiau įsisupo į skarą ir prisėdo laukdama, kol vis už debesų pasislepiantis ir vėl išnyrantis mėnulis pasieks aukščiausią tašką ir atsidurs virš baž
nyčios stogo. atsirėmė į šaltus akmenis. jai buvo tik dvidešimt septyneri, bet jautėsi išvargusi kaip kokia šešiasdešimtmetė. Užsimerkė ir ėmė snūduriuoti.
bet, vos išgirdusi šventoriaus vartų girgžtelėjimą ir greitus žingsnius akmenukais nubarstytu kapinių taku, iškart pabudo ir pašoko ant kojų. nemanė, kad vyro šmėkla galėtų pasirodyti taip anksti, gyvenime jis visada ir visur vėlavo, bet jei jis jau čia, būtina su juo pasikalbėti. sulaikiusi kvapą žengė žingsnį iš priebažnyčio, nerimau
dama, kad tuojau susidurs su kažkuo, išnirsiančiu iš kapines gaubiančios tamsos, apsuptu nuo jūros ataidinčio šnabždesio. ore tvyrojo
sūraus jūros vandens kvapas, jau iš tolo galėjo pajausti, kad jis turbūt permirkęs sūriu jūros vandeniu, galbūt jį apsiviję jūrų dumbliai, bet tada iš už priebažnyčio kampo išniro jaunuolis, atšoko išsigandęs jos
išbalusio veido ir šūktelėjo:
– Padėk man, dieve! ar jūs šios žemės gyventoja, ar atėjote iš kito pasaulio? kalbėkite!
kokią akimirką ji buvo tokia apstulbusi, kad nesugebėjo ištarti nė
žodžio. tik stovėjo nejudėdama ir spoksojo, lyg būtų galėjusi matyti kiaurai, kiek prisimerkė, bandydama įžvelgti daugiau, nei mato žmogaus akys. Galbūt jis vienas iš nemirėlių: nenuskendęs, nepasikoręs ir vaikštinėjantis šią naktį, nes tai ir buvo jų naktis, danguje šviečiant vasarvidžio mėnuliui, nes tai ir buvo jų mėnulis. buvo gražus lyg koks pasakų princas, ilgais ir tamsiais plaukais, ant sprando surištais į uodegėlę, o blyškiame veide žibėjo tamsios akys. laikydama rankas už nugaros ji prispaudė nykščius ir iš pirštų suformavo kryžiaus ženklą – tai buvo vienintelė jos apsauga nuo suvedžiojimo ar sužavėjimo, kad šis jaunasis ponas iš kitos karalystės ir kito pasaulio nesudaužytų jai širdies.
– kalbėkite! – jis vis dar neatgavo kvapo. – kas jūs esate? kas jūs tokia? tik vizija?
– ne, ne! – paprieštaravo ji. – aš moteris, mirtingoji, keltininko sesuo ir dingusio žvejo Zakarijaus našlė.
jau daug vėliau ji prisiminė, kad pirmiausia pasakė esanti mirtingoji, ištekėjusi moteris, našlė, šiame pasaulyje priklausoma nuo vyro galios.
– kas? kokia? – paklausė. jis buvo pašalietis, šie vardai jam nieko nesakė, nors užliejamų žemių žmonės iš karto būtų juos atpažinę.
– o kas jūs būsite? – dėl puikiai sukirpto tamsaus švarko iš nėrinių ties kaklu spėjo jį priklausant diduomenei. – sere, ką jūs čia veikiate?
dar apsidairė aplink, žvalgydamasi jo tarnų ir sargybinio. bet aplink tebuvo klaikios prietemos dengiamos kapinės, besidriekiančios iki pat žemos aptrupėjusios akmeninės tvoros, mėnulio švie
soje tokios tamsios, lyg ją būtų ką tik nuplovęs vanduo ir palikęs šlapią džiūti. ten augo vešlūs lapuočiai, ant tamsios žemės metantys dar tamsesnius šešėlius.
aplinkui nieko nebuvo matyti, tik šviečiant mėnuliui antka
piai metė šešėlius ant nuskurusios ir nupjautos žolės, taip pat nieko
nebuvo girdėti, tik tylus pilnaties traukiamos potvynio bangos čiur
lenimas.
– niekas negali manęs pamatyti, – sumurmėjo jis.
– Čia nėra nieko, kas galėtų jus pamatyti.
Šiurkštus jo nerimo sumenkinimas privertė jį dar kartą žvilgtelėti
į tą ovalo formos veidą ir tamsiai pilkas akis: moteris buvo graži lyg
ikonoje nutapyta madona, bet apšviesta šios nežemiškos šviesos atro
dė niūri, nudriskusi skarelė dengė plaukus, o skarmalus primenantys drabužiai slėpė kūno formas.
– ką čia veikiate taip vėlai naktį? – kažką įtardamas pasiteiravo jis.
– atėjau pasimelsti. – ji tikrai nesiruošė šiam prašalaičiui pasakoti, kas ir taip buvo visiems puikiai žinoma: jei našlė vasarvidžio naktį lauks prie bažnyčios, gali susitikti savo mirusį vyrą.
– Pasimelsti? – pakartojo jis. – telaimina jus dievas už tokias mintis. eime. Pasimelsiu kartu su jumis.
Pasuko sunkią apvalią durų rankeną ir sulaikė kitoje pusėje pakilusį skląstį, kad nepasigirstų nė menkiausio garso. tyliai, lyg koks vagis, įžengė į tuščią bažnyčią. ji sudvejojo, bet jaunuolis, netardamas nė žodžio, laukė jos laikydamas duris atidarytas, todėl teko sekti iš paskos. Uždarius už nugaros duris šviesa sklido tik pro senus vitražais puoštus langus, akmenines grindis nuspalvindama blankiais auksiniais ir bronziniais atspalviais. artėjančio potvynio bangų jau nebebuvo girdėti.
– Palikite duris atidarytas, – kiek sunerimusi paprašė ji. – Čia taip tamsu.
jis kiek pravėrė duris ir iki pat jų kojų nusidriekė mėnulio šviesos nutviekstas takas.
ko čia atvykote? – paklausė ji. – ar būsite koks ponas iš londono? – tik taip galėjo paaiškinti, kodėl apykaklė tokia švari, tokie geri odiniai batai, kodėl jis nešasi nedidelę kuprinę, o jo veidas toks šiltas ir protingas.
– negaliu pasakyti.
ji pagalvojo, kad šis jaunuolis bus vienas iš tų po visą šalį keliaujančių tarpininkų, ieškančių samdinių parlamentui ar karaliui, bet iki šiol dar niekas nebuvo atvykęs į selsio salą, be to, jis buvo visai vienas, be palydovų ir net be arklių, lyg būtų nukritęs iš dangaus kaip koks stebuklingas kalavijas, nusileidęs iš debesų, pasirengęs už blogus darbus nubausti mirtinguosius ir lyg vasaros audra nušluoti juos nuo žemės paviršiaus.
– sere, o gal jūs kontrabandininkas?
jis nusijuokė, bet tuščioje bažnyčioje išgirdęs niūrų savo balso aidą nutilo ir paneigė jos spėjimą.
– tada kas?
niekam negalite sakyti, kad mane čia matėte.
– ir jūs nepasakokite apie mane, – taip pat pasakė ji.
– ar sugebėsite išlaikyti paslaptį?
ji atsiduso, o iškvėptas oras šaltame ir kiek paplėkusiame ore pavirto į mažą debesėlį.
– Vienas dievas žino, kiek daug jų saugau.
jis sudvejojo, lyg nežinodamas, ar gali ja pasitikėti.
– ar išpažįstate naująjį tikėjimą? – paklausė.
– neišmanau, kas teisinga, o kas ne, – atsargiai atsakė ji. – meldžiuosi taip, kaip moko dvasininkas.
– išpažįstu senąjį tikėjimą, teisingąjį, – pašnibždomis prisipažino jis. – buvau pakviestas čia atvykti, bet mane turėję pasitikti žmonės kažkur dingo, o jų namai, kuriuose turėjau rasti saugų prieglobstį, tamsūs ir užrakinti. man šiąnakt reikia kur nors pasislėpti, o jei nepavyks su jais susitikti, tada privalėsiu kažkaip grįžti į londoną.
alinora taip spoksojo, lyg jis iš tiesų būtų buvęs pasakų princas ir keltų pavojų mirtingai moteriai.
– sere, ar jūs bandote man pasakyti, kad esate kunigas?
jis tik linktelėjo, lyg nepasitikėtų žodžiais.
– ar jus atsiuntė iš Prancūzijos, kad slapta su katalikais surengtu
mėte eretiškas pamaldas?
jaunuolis nusivaipė.
– mūsų priešai taip ir pasakytų. bet aš čia atvykau dėl anglijos tikratikių ir esu ištikimas mūsų teisėtam karaliui.
ji nesuprasdama papurtė galvą. Pilietinis karas jau pasiekė už še
šių mylių* į šiaurę įsikūrusį Čičesterio miestelį, neatlaikiusį staigaus parlamento rėmėjų puolimo.
– Čičesteriui neatsilaikius miestelėnai įdavė visus katalikus, –
perspėjo ji. – net vyskupas pabėgo. dabar visi tenykščiai remia parlamentą.
– bet ne jūs?
ji gūžtelėjo pečiais.
– jie nieko gero man nepadarė. bet mano brolis kareivis ir yra jiems ištikimas.
– bet jūs manęs neįduosite?
ji sudvejojo.
– ar galite prisiekti, kad jūs ne prancūzas?
– esu tikras anglas, čia gimęs ir augęs. ir ištikimas savo šaliai.
– bet šnipinėjate karaliui?
– esu ištikimas teisėtam karaliui karoliui, – paaiškino jis. – taip turėtų elgtis kiekvienas anglas.
ji papurtė galvą, lyg tie skambūs žodžiai jai nieko nereikštų. karalius buvo nuverstas nuo sosto, valdyti galėjo tik savo namiškius ir buvo apgyvendintas Vaito saloje stūksančioje mažoje karisbruko pilyje. alinora nepažinojo nė vieno žmogaus, garsiai skelbiančio ištikimybę karaliui, savoje šalyje sukėlusiam šešerius metus trunkantį karą.
– sere, ar ketinote apsistoti dvare?
* apytikriai 9,6 km. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)
– negaliu išduoti, pas ką turėčiau pasislėpti. Ši paslaptis nėra mano, todėl negaliu jos atskleisti.
ji kiek nekantriai šnarpštelėjo dėl viso to perdėto paslaptingumo. selsio saloje gyveno labai maža bendruomenė, ne daugiau kaip šimtas šeimų, ir ji pažinojo kiekvieną čionykštį žmogų. buvo akivaizdu, kad tik dvarininkas galėjo pasiūlyti prieglobstį šiam katalikų kunigui ir rojalistų šnipui. ir tik dvaro rūmuose, vieninteliame dideliame šios salos name, galėjai rasti tokiam džentelmenui tinkamą lovą ir patalynę. ir tik dvaro valdytojas seras Viljamas Pyčis galėtų sugalvoti remti nugalėtą karalių. Visi jo nuomininkai buvo parlamento pusėje, troško išsilaisvinti iš dusinančių karaliaus ir lordų užkrautų mokesčių. taip pat galvojo, kad seras Viljamas tikrai galėtų pateikti tokį pavojingą pasiūlymą, o paskui lengvabūdiškai pats jo atsisakyti, palikdamas paslaptingą svečią mirtiname pavojuje. jei parlamento rėmėjai pagautų šį jaunuolį, be abejonės, pakartų kaip šnipą.
– ar kas nors žino, kad jūs čia?
jis papurtė galvą.
– nuėjau iki namo, kur man buvo liepta nueiti, iki saugaus prieglobsčio, bet ten buvo tamsu, o durys užrakintos. man buvo pasakyta ypatingu būdu pasibelsti į sodo vartus, bet niekas neatėjo jų atidaryti. Pro medžių viršūnes pamačiau varpinės bokštą, todėl atėjau čia palaukti tikėdamasis, kad jau visi miega ir vėliau įsileis mane į vidų. nežinojau, kur dar galėčiau eiti. nepažįstu šių vietų. atplaukiau čia laivu pakilus potvyniui, aplinkui nemačiau nieko daugiau, tik jūros platybes ir purvynus. net žemėlapio neturiu!
– oi, nėra jokio šių vietų žemėlapio, – pasakė ji. jis atrodė priblokštas.
– nėra žemėlapio? kodėl jo niekas nesudarė?
– nes čia užliejamos žemumos, – paaiškino ji. – Gargžduota juosta palei įlanką, o ir pats salos krantas keičiasi po kiekvienos audros. Čičesterio gyventojai šią vietą vadina klajojančiu Prieglobsčiu.
jūra prasiveržia į laukus ir atsiima žemę. Grioviai prisipildo vandens ir atsiranda nauji ežerai. bet niekas neužsilaiko pakankamai ilgai, kad būtų išmatuota. tokios tos užliejamos žemumos: pusiau potvynio atneštas vanduo, pusiau žemė, niekam netinkama ir besidriekianti į vakarus iki pat niu Foresto ir į rytus iki pat baltųjų uolų.
– ar bažnyčiai vadovaujantis dvasininkas yra vienas iš atvykėlių?
– jis čia jau daugybę metų ir elgiasi taip, kaip jam liepia, dabar paklūsta naujojo parlamento nurodymams. kol kas dar nenutepė kalkėmis sienų ir neišdaužė langų. bet išnešė visas statulas, altorių perkėlė į kitą vietą ir dabar meldžiasi angliškai. dar sako, kad gerasis karalius Henrikas prieš šimtą metų išlaisvino mus nuo romos valdžios, o šis karalius karolis vėl nori tą valdžią sugrąžinti, bet negali. jis nugalėtas. jau sužlugdytas, o parlamentas laimėjo šią kovą su karaliumi.
nepažįstamojo veidas net patamsėjo iš pykčio.
– jie nelaimėjo, – pareiškė jis. – ir niekada nelaimės. negali laimėti. kova dar nebaigta.
ji nutilo. buvo įsitikinusi, kad karaliui jau seniai viskas baigta, nes šis buvo įkalintas, jo žmona paliko savo mažus vaikus ir pabėgo į Prancūziją, o princas, vyriausiasis sūnus, išvyko į nyderlandus.
– taip, sere.
– ar dvasininkas mane įskųstų?
– manau, kad turėtų taip pasielgti.
– ar čia dar liko senąjį tikėjimą išpažįstančių žmonių? Galbūt besislapstančių? kur nors šioje saloje?
norėdama pabrėžti abejingumą, ji tik skėstelėjo rankomis. jis pastebėjo, kad moters delnai randuoti, subraižyti omarų ir krabų kiautų, o oda šiurkšti nuo žvejybinių tinklų.
– nežinau, kuo žmonės tiki giliai širdyse, – atsakė. – anksčiau Čičesteryje buvo daug karaliaus šalininkų, dalis jų buvo katalikai, bet dabar visi nužudyti arba iš ten pabėgo. Pažįstu tik dvi senutes, vis dar
išpažįstančias senąjį tikėjimą. dauguma yra tokie kaip mano brolis: dievobaimingi žmonės. brolis kovėsi generolo suburtoje naujojoje kariuomenėje. to generolo pavardė kromvelis. tikriausiai esate apie jį girdėjęs?
– taip, girdėjau, – niūriai atsakė. Po to tylėdamas kažką įtemptai galvojo. – ar galėčiau šiąnakt kaip nors nukakti į Čičesterį?
ji papurtė galvą.
– netrukus prasidės potvynis, ir dėl vasarvidžio jis bus dar didesnis. iki pat ryto nepavyks nubristi iki Čičesterio kelio, o tada jus lengvai pastebėtų. ar jūsų neatplauks valtis?
– ne.
– tada turėsite pasislėpti iki rytojaus vakaro, o sutemus pereiti pylimą. negalite plaukti keltu. mano brolis yra keltininkas ir vos pamatęs jus areštuos.
– kaip jis supras, kad aš rojalistas?
Šypsena nušvietė jos veidą.
– sere, selsio saloje niekas neatrodo taip, kaip jūs! netgi seras Viljamas jums neprilygsta.
jis išraudo.
– ką gi, jei jau teks likti saloje, kur galėčiau pasislėpti?
kokią akimirką alinora mąstė.
– Galite iki rytojaus vakaro lindėti mano vyro pašiūrėje, – pasiūlė. – tai vienintelė vieta, kokią pavyko sugalvoti. tik nėra tam pritaikyta. jis ten laikydavo tinklus ir puodynes. bet jau ištisus mėnesius yra dingęs ir daugiau niekas kitas ten neužsuka. ryte galėčiau jums atnešti maisto ir vandens. o prašvitus galbūt galėsite nueiti iki dvaro, jis visai šalia. Galėtumėte ryte pasibelsti į vartus ir paprašyti pakviesti dvaro prievaizdą. Šeimininkas dabar išvykęs, bet gal prievaizdas jus įsileis į vidų. negaliu pasakyti, kokį tikėjimą jie dabar išpažįsta. tiesiog nežinau.
dėkodamas jis nulenkė galvą.
– telaimina jus dievas, – pasakė. – tikriausiai pats dievas jus čia ir atsiuntė, kad būtumėt mano gelbėtoja.
– Pirmiausia parodysiu pašiūrę ir tik tada dėkokite, kad leidau ten miegoti, – pasakė alinora. – ten ne vieta tokiems kaip jūs. ir atsiduoda sena žuvimi.
– neturiu kur daugiau eiti, – tiesiai atsakė jis. – išgelbėjote mane. Gal kartu pasimelstume?
– ne, – tiesmukai atsakė ji. – Geriau eikime tiesiai į slėptuvę. nemanau, kad dar kas nors čia ateitų taip vėlai naktį, bet niekada negali žinoti. dalis čionykščių save laiko labai dievobaimingais. jie gali ateiti pasimelsti auštant.
– bet jūs taip pat atėjote pasimelsti, – priminė jis. – ar jūs irgi esate dievobaiminga? ar jūs iš tų pamaldžių tikinčiųjų?
moteris išraudo dėl savo pačios pasakyto melo.
– tiesą sakant, ne, – pripažino.
– kodėl čia atėjote?
– nesvarbu.
jis visai nesureikšmino, kad moteris gėdijasi, nes spėjo ją čia atėjus susitikti su meilužiu, greičiausiai buvo užmezgusi kokį niekingą romaną su kitu kaimiečiu.
– kur minėtoji tinklų laikymo pašiūrė ir kur jūsų namai?
– Pačiame iškyšulyje, netoli perkėlos, o už upelio stovi malūnas.
– Upelio?
– Plačiojo upelio, – paaiškino ji. – jis įteka tiesiai į jūrą. Patvinsta atėjus potvyniui, atslūgsta ir vėl prisipildo vandens, bet niekada neišdžiūsta. dabar vanduo pakilęs. Ši vasara labai lietinga, jau ištisas savaites brasta apsemta.
– o kai vanduo pakilęs, jūsų brolis visus kelia keltu?
– dar yra brasta, potvyniui kiek nuslūgus žmonės pereina per ją.
– nenoriu, kad per mane atsidurtumėte pavojuje. Pats surasiu kelią, jei tik pasakysite, kuria kryptimi eiti. neprivalote manęs ten vesti.
– negalite eiti vienas. ten kelių raizgalynė, daugybė gilių duburių ir kanalų, – paaiškino ji. – jūra greitesnė už risčia bėgantį žirgą ir užlieja žemes taip greitai, kad joks žmogus nespės pabėgti. Galite įklimpti dumble, gal bus atkirstas kelias arba jus apsups vanduo. dar turime slankiojo smėlio, nesuprasite ten atsidūręs tol, kol kojos ims smigti gilyn, bet nepajėgsite jų ištraukti. tik čia gimę ir augę žmonės gali įveikti šias klampynes. Privalau jus palydėti. jis linktelėjo.
– telaimina jus dievas už šį geraširdiškumą. tai jis jus atsiuntė, kad rodytumėte man kelią.
neatrodė, kad ji būtų patikėjusi, nes dievas ne taip dažnai suteikdavo jai malonių.
– Gal jau galime eiti? Užtruks, kol pasieksime tą vietą.
– eime, – nusprendė jis. – kaip turėčiau jus vadinti? aš esu tėvas jokūbas.
išgirdusi, kaip dvasininkas pasivadino, ji kiek atsitraukė.
– negaliu jūsų taip vadinti! iš karto būsiu nuvesta į teismą ir areštuota! koks jūsų tikrasis vardas?
– Galite mane vadinti jokūbu.
ji gūžtelėjo pečiais, lyg būtų įsižeidusi dėl tokio diskretiškumo.
– ištekėjusi gavau vyro pavardę, – atsakė ji. – dabar mane vadina šeimininke ryki.
– o kaip aš turėčiau jus vadinti?
– taip ir vadinkite, – šelmiškai atsakė. – jūs nesakote savo tikrojo vardo, tai kodėl aš turėčiau?
alinora tik žvilgtelėjo į jo nustebusį veidą ir nusisukusi išėjo iš bažnyčios, kantriai laukdama, kol jis nusilenks prie altoriaus, priklaups ant vieno kelio ir ranka palies žemę. Girdėjo, kaip jis pašnibždomis meldėsi ir prašė šiąnakt saugoti juos ir visus kitus anglijos tikratikius, meldėsi už nelaisvėn patekusį karalių ir užsienin pabėgusį princą.
– mano vyras dingęs, – tarstelėjo alinora, kai jis pagaliau priėjo prie durų. – jau daugiau kaip pusę metų nieko iš jo negirdėjom.
– telaimina jį dievas ir tesaugo jus, – tarė, ore virš galvos nubrėždamas kryžiaus ženklą. ji niekada nematė tokio gesto, todėl nežinojo, kad turėtų palenkti galvą ir persižegnoti. jau beveik šimtą metų anglijoje niekas viešai nesižegnojo. žmonės jau pamiršo tokį paprotį, o vis dar išpažįstantys romos katalikų tikėjimą rūpestingai tai slėpė.
– ačiū, – nedrąsiai padėkojo.
– ar turite vaikų?
ji atidarė sunkias į priebažnytį vedančias duris, apsidairiusi pamatė, kad kapinės tuščios, ir paragino jį sekti iš paskos. Ėjo vorele tarp kapų, o paminkliniai akmenys buvo taip storai apsamanoję ir apaugę kerpėmis, kad galėjai įžiūrėti vos keletą raidžių.
– du iš jų išgyveno, – pasakė grįžtelėjusi per petį. – esu dėkinga už juos dievui. dukrai dabar trylika, o sūnui dvylika.
– ar jūsų berniukas žvejoja vietoj tėvo?
– Valtis taip pat dingo, – pasakė, lyg tai būtų buvęs pats didžiausias nuostolis. – todėl galime žvejoti tik nuo kranto.
– mūsų Viešpats pasirinko žveją pirmiau už visus kitus, – švelniai tarė jis.
– taip, – sutiko alinora. – bet jis bent jau turėjo valtį.
jis pratrūko juoktis dėl moters žodžiuose slypinčios nepagarbos, ji atsisukusi taip pat nusikvatojo ir jis vėl išvydo nuostabią šiltą šypseną. tokią mielą ir nušviečiančią viską aplink, kad panoro paimti ją už rankos ir priversti dar ilgiau šypsotis.
– supraskite, labai svarbu turėti valtį.
– suprantu, – atsakė jis, suimdamas ant pečių užsimestos kupri
nės diržus, kad tik rankos būtų užimtos. – kaip sugebate išgyventi be vyro ir be valties?
– sunkiai, – trumpai atsakė ji.
Priėjus kapines juosiančią iš aštrių titnago akmenų sukrautą
žemą sieną, ji staigiai kilstelėjo rudą sijoną ir kanapių pluošto austinę prijuostę, o tada lengvai ją perlipo, lyg koks vikrus berniūkštis. jis irgi perlipo tvorą ir suprato atsidūręs pakrantėje, stovėjo siaurame keliuke, neką platesniame už avių pramintą taką; abiejose pusėse augo gudobelės, jų šakos viršuje buvo susipynusios ir taip abu atsidūrė lyg kokiame storų lapų ir susiraizgiusių spygliuotų šakelių tunelyje. alinora ėjo priekyje, palenkusi galvą ir alkūnes paslėpusi po skara, buvo apsiavusi medpadžiais ir žingsniuodama laikėsi to padrikai besidriekiančio siauro tako. jūros ošimas darėsi kiek garsesnis, nes jie leidosi žemyn į pakrantę, o tada abu staiga atsidūrė baltais akmenukais nuklotoje atviroje vietoje, apšviesti blyškiame danguje protarpiais išnyrančio mėnulio. Už jų augo didžiulis ąžuolas, jo šaknys vinguriavo dumblu padengta žeme, o žemyn svyrančios šakos leidosi link paplūdimio. Priekyje plytėjo pelkė: jis išvydo stovintį vandenį, smėlio seklumas, potvynio vandens pripildytus duburius, dumblą, nendrynus ir platų vingiuotą kanalą, į jį įtekančius dumblėtus upelius, vinguriuojančius per purvynes ir sukeliančius mažas bangeles, dūžtančias į jų pėdas.
– Faulmairas, – pranešė ji.
maniau, sakėte, kad ši vieta vadinama klajojančiu Prieglobsčiu?
– taip ją vadina Čičesteryje, nes ši vieta nuolat kinta. jie niekada nežino, kur yra salos ir kur glūdi povandeninės uolos, po kiekvienos audros upės keičia savo vagas. bet mes, čia gyvenantys ir pastebintys visus pokyčius, keičiantys savo kelius, paklūstantys šios vietos nuotaikoms ir nekenčiantys jos kaip reiklios valdovės, vadiname šią žemę Faulmairu.
– ar taip vadinate dėl paukščių? klampynių paukščių? Pelkių paukščių?
– dėl dvokiančio dumblo*, – atsakė ji. – jei ne ten žengsi, įklimpsi ir ten liksi tol, kol pas tave atvilnys jūros vandenys ir nuskęsi. o jei pavyks išsilaisvinti, visą likusį gyvenimą dvoksi kaip koks puvėkas.
– ar čia praleidai visą savo gyvenimą? – paklausė spėliodamas, kodėl moters balsas kupinas kartėlio.
– o, taip, – atsakė ji. – esu įklimpusi šioje klampynėje. lyg kokia aplaidžiam šeimininkui įsipareigojusi nuomininkė, negalinti iš čia išvykti. esu dingusio vyro žmona ir negaliu dar kartą ištekėti, esu keltininko sesuo, bet jis niekada nenuplukdys manęs į žemyninę dalį ir neleis man išsilaisvinti.
– ar visa pakrantė atrodo kaip ši? – paklausė prisimindamas išsilaipinimą, kai kapitonas tamsoje plaukė pro uolas ir seklumas. – Visur toks kintantis krantas?
– Užliejamos žemumos, – patvirtino moteris. – nei jūra, nei krantas. nei šlapia, nei sausa, ir niekas niekada nepalieka šios vietos.
– Galėtumėte palikti. turėsiu laivą, – nerūpestingai užsiminė jis. – Pabaigęs savo darbą išplauksiu į Prancūziją. Galėtumėte irgi išplaukti.
moteris atsisuko ir pažvelgė į jį dar kartą nustebindama, šįkart rimtumu.
– meldžiu dievo, kad galėčiau taip padaryti, – atsakė. – bet nepaliksiu savo vaikų. taip pat baiminuosi gilių vandenų.
ji ėjo priekyje, po kojomis traškėjo akmenukai, išsibarstę tarp kranto ir dumblo, į kurį vis skverbėsi vanduo. Priekyje pakilo pa
krantėje snaudęs kiras ir klyktelėjo nežemišku balsu, jis akimis
nusekė paukščio šešėlį per akmenukus, dumblą ir į krantą išmestus rąstigalius, klausydamasis nesiliaujančio švilpesio, nes kažkur
* Pavadinimas kildinamas iš dviejų angliškų žodžių: Foul – dvokiantis ir Mire –klampynė; „... paukščių“ – taip pat tariamu žodžiu fowl anglų k. vadinami vištiniai ir žąsiniai paukščiai.
dešinėje tamsoje besislepianti jūra vis artėjo, užliedama dumblinus krantus, skandindama nendres ir nesustabdomai srūdama pirmyn. ji užsiropštė ant kito pylimo, kur takelis ėjo daug aukščiau, nei siekė potvynio žyma, jis sekė iš paskos tarp tų visų dygiakrūmių, o naktimis žydinčios gėlės skleidė kiek išblukusius žiedus ir švytėjo sidabrine, o ne auksine spalva, nors jis vis dar galėjo užuosti ore tvyrantį medaus aromatą. Šalimais ūktelėjusi pelėda privertė krūptelėti, po to jis stebėjo, kaip tamsesnis už tamsą paukštis tyliai nusklendžia mostelėjęs plačiais sparnais.
ilgai taip ėjo, kol ant pečių nešama kuprinė pasidarė labai sunki ir jam ėmė atrodyti, kad sapnuoja, tik sapne seka medpadžių paliktais pėdsakais, žvelgia į purvinus jos sijono palankus, kad atsidūrė bespalviame, beprasmiame pasaulyje, apsuptas tik vėjo košiamų tyrų. bet susiėmė ir ėmė šnabždėti „ave maria“, primindamas sau, kad jam teko garbė skleisti dievo žodį, atlikti svarbiausias mišių apeigas ir išlaisvinti karalių, džiaugdamasis, jog tenka keliauti purvinu niekur nepažymėtos pakrantės taku.
jūra skverbėsi į sausumą, lyg nežinotų jokių ribų. jis matė, kaip vanduo srūva per išplautą į krantą medieną ir po ja esančius akmenukus, kaip pildosi grioviai ir duburiai, o vanduo veržiasi į sausumą, lyg patvirtindamas jos žodžius, kad ši vieta nėra nei jūra, nei krantas, bet kartu su potvyniu besikeičianti žemė. suvokė jau kurį laiką girdintis keistą šnypščiantį garsą, susipynusį su vandens čiurlenimu, kažką panašaus į milžiniško puodo kunkuliavimą ar virdulio burbuliavimą.
– kas tai? iš kur sklinda šis triukšmas? – sušnabždėjo, uždėdamas ranką moteriai ant peties. – ar girdite? tas šiurpus garsas! toks keistas, lyg kur virtų vanduo.
nė kiek neišsigandusi ji stabtelėjo ir mostelėjo į srūvantį vandenį.
– ak, šis garsas. žvilgtelėkite ten, į klampynę, ar matote burbulus?
– Įžiūriu tik bangas ir nieko daugiau nematau. saugok mus, dieve!
kas čia? iš garso panašu į fontaną.
– tik šnypščiantis duburys.
jis buvo baisiai išsigandęs.
– kas toks? kas ten vyksta?
– niekas nežino, – abejingai ištarė ji. – klampynės viduryje yra tokia vieta, kur srūvantis jūros vanduo staiga užverda. taip atsitinka per kiekvieną potvynį, todėl nekreipiame dėmesio. kartais koks prašalaitis juo susidomi. Vienas žmogus mano broliui yra sakęs, kad tikriausiai po klampyne yra koks urvas ir jūrai užliejus tą vietą iš apačios kyla burbulai. bet niekas nežino. niekas jo nematė.
– bet iš garso panašu, lyg ten virtų koks puodas! – jį gąsdino tas keistas garsas. – lyg ten kunkuliuotų koks pragaro katilas!
– taip, spėju, kad tas garsas kelia baimę. – nors jai visai nebuvo įdomu.
– kaip ta vieta atrodo nuslūgus jūrai? – pasmalsavo jis. – ar toje vietoje žemė karšta?
– niekas nėra ten buvęs potvyniui nuslūgus, – kantriai paaiškino ji. – negalėtumėte iki ten nueiti. Įklimptumėte dumble ir paskęstumėte vėl prasidėjus potvyniui. o gal ten iš tiesų yra urvas ir į jį įkristumėte. kas žino? Gal ten iš tiesų yra ertmė, kurioje glūdi dar viena jūra, o po žeme pakyla ir vėl atsitraukia vanduo. Gal ten ir yra pasaulio pakraštys, nuo visų paslėptas čia, Faulmaire, o mes visus šiuos metus gyvenome visai šalia į pragarą vedančių durų.
– bet iš kur tas garsas?
– Galite ten nuplaukti valtimi, – pasiūlė ji. – ta vieta burbuliuoja lyg verdantis katilas ir garsiai šnypščia. kartais šnypštimas toks garsus, kad ramią naktį jį gali girdėti net bažnyčios kieme.
– tikrai galima nuplaukti pažiūrėti?
– aš to nedaryčiau, – paaiškino ji. – bet taip, jei daugiau neturite ką veikti, galite pasielgti ir taip.
jis spėjo, kad šios moters gyvenime nėra buvę nė dienos, kai ji neturėjo ką veikti.
alinora nusisuko ir vėl ėmė žingsniuoti. jos visai nedomino tas baugus šnypštimas, garsėjantis takui pasukus link kyšulio ir silpstantis jiems nuėjus toliau.
– ar kada lankėte mokyklą? – paklausė jis, bandydamas įsivaizduoti, koks buvo jos gyvenimas šioje nykioje vietoje, apie kurią visai nieko nežinojo. Paplatėjus takui paspartino žingsnį ir dabar jau ėjo šalimais.
– keletą metų. moku skaityti ir rašyti. mama man perdavė visus savo receptus, papasakojo apie žoleles ir perdavė kitus įgūdžius.
– ar ji buvo virėja?
žolininkė. Gydytoja. dabar aš atlieku jos darbą.
– ar kas nors jums yra pasakojęs apie senąjį tikėjimą? išmokė maldų?
ji gūžtelėjo pečiais.
– močiutei buvo artimesnis senasis tikėjimas. kai dar buvau maža mergaitė, kartais į kaimą užsukdavo keliaujantis kunigas ir klausydavo išpažinčių. dalis senųjų žmonių vis dar kalba senąsias maldas.
– kai pasieksime pašiūrę, norėčiau kartu pasimelsti.
jis pastebėjo trumpą moters šypsnį.
– Geriau melskitės, kad gautumėt pusryčius, – atsakė ji. – mūsų maistas nėra labai geras.
takas susiaurėjo ir jiems vėl teko eiti vienam paskui kitą, abiejose tako pusėse augo dygliuoti krūmai. kažkur miškuose, kairėje pusėje, aidėjo skvarbi lakštingalos giesmė, vinguriuojanti aukštyn į blyškų dangų.
Pagalvojo, kad jam dar niekada neteko keliauti tokia keista vieto
ve lydimam visiškai svetimo žmogaus. Vedamas savo pašaukimo jis keliavo po angliją, ėjo iš vienų turtingų namų į kitus, klausė išpa
žinčių, aukojo mišias, ir nors paprastai viską darė slapčia, nestokojo
patogumo. Patraukli išvaizda jam ne kartą padėjo. buvo lepinamas
turtingiausių karalystės ponių, gerbiamas jų tėvų ir brolių už tai, kad dėl tikėjimo rizikavo savo gyvybe. ne viena daili mergina puolė prieš
jį ant kelių ir prisipažino apie neramias svajas. bet merginų troškimai jo nejaudino. buvo prisiekęs dievui ir nedvejojo dėl savo pasirinkimo. dar buvo jaunas, tik dvidešimt dvejų, džiaugėsi galimybe patikrinti tikėjimo tvirtumą ir didžiavosi savo dorumu.
nuo pat vaikystės buvo pažadėtas bažnyčiai, mokytojai tam kruopščiai ruošė ir įkvėpė tarnystei, o tada pasiuntė į slaptą kelionę, kad susitiktų su rojalistais ir dalytųsi planais, vyktų iš vienos apsiaustos vietos į kitą, perduotų tremtyje gyvenančios karalienės siunčiamus pinigus, persakytų įkalinto karaliaus planus ir praneštų apie princo pažadus. jam jau teko pabuvoti pavojingose ir gąsdinančiose vietose – miegoti kunigo celėje, slėptis rūsiuose, aukoti mišias pastogėse ir tvarte, – bet dar niekada neteko praleisti dienos be jokio prieglobsčio, vienam, kažkokiame nežinomame krante, sekti paskui prasčiokę moterį ir atiduoti savo gyvybės į jos šiurkščias rankas.
apčiuopė po prašmatniais batisto marškiniais nešiojamą auksinį nukryžiuotąjį ir suėmė pirštais jo kiek kampuotą formą. Prietaringai žvilgtelėjo į dumblą po moters kojomis, nes norėjo įsitikinti, kad eidama ji palieka pėdsakus kaip bet kuri mirtingoji. ir nors aiškiai matė jos medpadžių paliktus atspaudus, dar kartą persižegnojo ir pagalvojo, kad ši moteris yra lyg kokia nežemiška vedlė šioje nuodėmingoje žemėje, o jei ne jo stiprus tikėjimas, jaustųsi einantis per senovinių gaivalų kupiną pasaulį: per vandenį, orą ir žemę.
turbūt kokią valandą abu ėjo tylėdami, tik staiga ji pasuko į kairę, pakilo į iškyšulį juosiantį pylimą, ir jis tamsaus dangaus fone išvydo aptriušusią lūšnelę: jūros išplautos medienos sienos buvo sutvirtintos
išdžiūvusiu dumblu, stogas dengtas pelkynų nendrėmis. atrodė lyg kokia per potvynį jūros išmesta laivo skeveldra. moteris pasilenkė
prie kreivų durų ir šios sugirgždėjusios atsidarė.
